0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • I kursas
  • *
  • 61
  • Taškai: 49
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #45 Prieš 3 savaites »
Čia jis svaigsta? Būsimasis St. Just miestelio valdytojas nusišneka? Ne, akivaizdu, kad šitai žiobarei negerai su galva. Deklanas su užuojauta nusišypsojo. Na, atrodė taip, tarsi jis žiūrėtų į kokį išsigimusį žmogų, kuriam trūksta rankos ar kojos. Taip, dabar berniukui tikrai pagailo šitos mergiotės. Bet tai, žinoma, nereiškė, kad jis ją staiga pamėgo.
- Ir kaip tu čia atsidūrei, jeigu akivaizdžiai esi nesveika? Tavo vieta ligoninėje, - metė jis. Tada teko atmušti kerus. Na, bandyti atmušti, mat staigiai kilstelėjus ranką spindulys išties atšoko, tačiau pataikė tiesiai pačiam Deklanui į kojas. Burtažodžio berniukas nežinojo, bet netruko suprasti jo poveikio - kojos pradėjo nevaldomai judėti. Tai buvo tiesiog siaubinga - kaip šita drįsta jį užkeikti?! Laimei, lazdelė neiškrito iš rankos, ir vis dar nesuvaldydamas kojų grifiukas sugebėjo nukreipti ginklą į pasipūtusią vištą ir riktelėti:
- Rictusempra!
Pats ir toliau šoko, bet vylėsi, kad netrukus nukentės ir ta prakeikta žiobariūkštė.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • II kursas
  • *
  • 197
  • Taškai: 50
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #46 Prieš 2 savaites »
Mendel tiesiog pakęsti negalėjo tokios jo išraiškos, tokio žvilgsnio. Norėjosi sušukti, kad taip nežiūrėtų, kaip į kažkokį padarą. Ji taip dėbsotų į tarakoną ar kokią blakę. Bet ne, neparodys, kaip šitai nervina ir erzina ir pykdo.
- Gal jau imkis veiksmų nešnekėjęs nesąmonių? - Šaltai rėžė nesiruošdama veltis į žodžių karą su šiuo berniūkščiu.
Vaikėzas pasileido šokti per kambarį ir Letė norėjo jam paploti į taktą. Jautėsi patenkinta, bet niekaip neišsidavė kaip džiūgauja matydama jį šokant. Vietoj to vos jam pradėjus burtažodį krito ant žemės ir nusirito po stalu. Kad kerai nepasiektų. Ji žinojo, kad yra kažkokie skydiniai kerai, jau praeitais metais apie tai mokėsi per apsigynimą nuo juodosios magijos. Bet kažkaip patikimiau atrodė išsisukti kitokiu būdu.
- Ir ką dabar darysi šokėjėli? - Pašaipiai paklausė. Žinojo kaip numalšinti burtus, bet nei nemanė to jam sakyti. Pats pasidarys didysis grynakraujų dinastijos palikuonis. Nutarusi jo nesigailėti iš po stalo šovė kitus kerus.
-Densaugeo. - Sušnabždėjo, nes nenorėjo, kad jis išgirstų, jog Leticija vėl keri. Ir aišku negalėjo būti tikra, kad iš savo slėptuvės pataikys į taip judantį berniuką.

*

Neprisijungęs Deklanas W. Senkleris

  • I kursas
  • *
  • 61
  • Taškai: 49
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #47 Prieš 1 savaitę »
Šita erzino vis labiau, tad Deklanas su kylančiu nekantrumu laukė dvikovos pradžios. Ji, tiesa, buvo visai ne tokia, kokios berniukas tikėjosi - žiobarei pasisekė kerai, o ji pati sėkmingai išsisuko. Žinoma, kerų neatmušė, o tik pabėgo. Deklanas vis dar šokdamas garsiai nusikvatojo ir vos nepražiopsojo dar vieno atlekiančio kerų spindulio. Tas lėkė tiesiai į jį, bet pavyko atmušti. Per tą laiką išsivadėjo anksčiau užleisti kerai, ir grifiukas pagaliau nustojo kaip kvailys šokti. Na, o dabar šitai maža nepasirodys. Galvoje šmėstelėjo mintis prieiti ir tiesiog spirti į bjaurų veidą. Vis dėlto Deklanas skubiai nustūmė tokią kvailą mintį į šoną. Tai būtų pernelyg žiobariška. Ne, jis ne toks. Galiausiai nukreipė lazdelę ten, kur prieš tai buvo nemėgstama žiobariūkštė, ir garsiai rėžė:
- Expelliarmus!
Neabejojo, kad jam pasiseks, ir jau visai netrukus šita nesąmonė bus baigta.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • II kursas
  • *
  • 197
  • Taškai: 50
Ats: Marmurinis kambarys
« Atsakymas #48 Prieš 1 savaitę »
Ak kaip gaila. Jos kerai nustojo veikti. Gal todėl, kad buvo per jauna ir jie ilgai neužsilaikė. O antrųjų deja nepataikė. Jau ketino dar ko imtis, kai išgirdo jį tariant burtažodį. Nuo šių kerų nežinojo kaip išsisukti. Lazdelė trūktelėjo ir išslydusi iš pirštų kažkur nuriedėjo. Tai baisingai įsiutino. Reikėjo pulti jos ieškoti. Bet kaip baisu buvo atsukti nugarą tam berniūkščiui.
Teko rangytis iš slėptuvės ir ji puolė ieškoti. Lazdelės nerado. Bet užčiuopė kažkokią besivoliojančią mažą dėžutę. Greičiausiai ją paliko koks mokinys. Gal net pametė. Grifė atidarė dėžutę. Kuri buvo pilna miltelių. Ir nepagalvojusi, kad gali berniuką sužeisti iškėlė ranką ir žėrė miltelius jo pusėn. Šveitė juos su visa dėžute. Viską išpylė. Pešė tiek, kad visur sutemo. Pasklido tamsa. Ji suprato, kad čia staigaus užtemimo milteliai. Bet kaip dabar Mendel rasti lazdelę? Jų poveikis juk trumpas tiesa? Pamanė mėgindama lazdelę apčiuopti rankomis.