[Sakura Levins]

Sakura sparčiai užsirašinėjo informaciją, kurią profesorė sakė apie knygų įgarsinimo kerus. Šios profesorės pamokos šviesiaplaukei patiko, nes jose varnanagė jausdavosi labai jaukiai. Profesorė buvo švelni, maloni. Žinoma, per visas pamokas baltapūkė stengėsi mokytis, tačiau per šią jausdavosi ypatingai gerai.
Pamokos tema merginai nepasirodė labai aktuali, nes ji buvo išmokyta, kad skaitymas yra smegenų lavinimas. Būtų ne kas, jeigu kas nors už Sakurą perskaitytų knygas. Ji tikriausiai daug prarastų. Tačiau penktakursė, žinoma, vis tiek ketino atiduoti savo jėgas ir susikaupimą užduočiai. Juk pamoka!
Eidama pasiimti knygos mėlynakė pamatė merginą, kuri savo knygą paėmė apgraibomis ir, regis, jos net nesirinko. Įdėmiau įsižiūrėjusi į ją varniukė suprato, kad ta mergina negali matyti. Širdis tankiau suplakė. Kaip bus šaunu, jeigu ji galės girdėti knygas! Jausdama šiokį tokį jaudulį Levins taip pat pasigriebė bet kokią knygą, o grįžo nebe į savo darbo vietą, tačiau atsisėdo prie tos merginos atsinešusi savo daiktus šalia jos.
- Labas, - tarė. - Aš esu Sakura Levins. Penktakursė iš Varno Nago. O kuo tu vardu? - paklausė. - Mano plaukai taip pat šviesūs, tačiau tavo šviesesni. Maniškiai ilgi ir lygūs. Jeigu nori, gali paliesti, - nusišypsojo, nors ir žinojo, kad mergina to nemato. - Beje, ar tu nieko prieš, kad čia atsisėdau?
Žinoma, kadangi Sakura norėjo būti stropia mokine, ji negalėjo per pamoką vien tik plepėtis. Tad atsivertė knygos vidurį, nukreipė į jį lazdelę ir tarė:
- Lettura famosa.
Ir tada iš knygos pasigirdo ausį rėžiantis aukštas balsas:
- Haistos mori dela goni ššša, mooo! Aaa! Lanareto dogm... - DUNKST! Sakura skubiai užvertė knygą. - Oi. Kažkas nepavyko, - nusijuokė ji ir pasitrynė dabar jau skaudamą ausį. - Kaip iš grūdo padengti vaišių stalą, - garsiai perskaitė knygos, kurią paėmė, pavadinimą ir buvo pasiruošusi bandyti dar kartą.

[Henrieta Poter]

  Henrieta sėdėjo kerėjimo klasėje netoli lango, prie kurio buvo nors kiek grynesnis oras. kerėjimas buvo tikrai naudinga ir įdomi pamoka, tad praleisti jos grifė nenorėjo. kadangi praeitais metais ir taip praleido labai daug pamokų, poter tikėjosi šiais metais geriau pasistengti ir pamėginti pasivyti kitus mokinius.
  besiklausant pamokos temos henrieta prisiminė, kad jau senokai nesilankė bibliotekoje, ypač po to kai užsiundė demoną vendigo, o vėliau su dori paleido iš knygos šmėklą. taigi išeina, kad į biblioteką kojos nekėlė nuo trečio kurso. nebuvo taip, kad grifė bijojo bibliotekos ar joje esančių knygų, tiesiog niekaip neatsirado noro eiti ten ir kuistis po knygų lentynas ieškant knygų, kurios ir taip greičiausiai visus metus dulkės ant staliuko prie poter lovos grifų gūžtos miegamajame.
  išklausiusi praktikos užduotį, henrieta pakilo iš suolo ir nužingsniavo į klasės priekį. nuo stalo su knygomis poter pasiimė pirmą po ranka pasitaikiusią knygą. tai buvo poezijos knygelė. ji nebuvo stora, autorius grifei buvo negirdėtas. pasiėmusi knygą grifė patraukė atgal prie savo suolo. 

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]

     Eidama pasiimti knygos, Krisina gerai įsiminė atstumą ir nueitą kelią, kur ir po kiek sekundžių kiek laipsnių pasiuko, kad nueitų tiesiai prie suolo su knygomis, tad eiti atgal link savojo suolo nebebuvo taip sudėtinga. Jeigu paskutinis pasisukimas buvo penkiolikos laipsnių kampu ir po jo reikėjo paeiti pusantros sekundės, tai Vėtrūnė jį atliko patį pirmą, nuo suolo su knygomis paėjusi pusantros sekundės tuo pačiu greičiu. Žinoma, dabar jau sukosi į kitą pusę, bet vis vien tiek pat laipsnių. Tokių schemų Vėtrūnės galvoje buvo šimtai tūkstančių - kelias nuo Klastūnyno bendrojo kambario iki Didžiosios salės, kelias nuo apsigynimo nuo Juodosios Magijos kabineto iki pagrindinių durų, kelias nuo šiltnamio iki ežero pakrantės ir dar milijonas kitų ne tik Hogvartse, bet ir už jo ribų - pavyzdžiui, Kings Kroso stotyje, savo gimtuosiuose namuose, Čitrės mieste ir taip toliau. Rodos, tą įsiminti yra žvėriškai sudėtinga, tačiau, kaip aklajai, Vėtrūnei tai visai netrukdė. Tai beveik tas pats, kaip regintiesiams įsiminti savo ar draugo namų išvaizdą, įsiminti gatvės, kuria eina kasryt į mokykla išvaizdą, įsiminti lovos, kurioje miega koledžo miegamajame išvaizdą ir taip toliau.
     Grįžusi į suolą, de Leighi pasidėjo storą knygą ant stalo ir apsičiupinėjusi pajuto, kad paviršius nelygus - pavadinimo raidės buvo įspaustos į viršelį, tad baltaplaukė lengvai galėjo apčiuopti raidžių kontūrus. Deja, tačiau ji nesimokino paprastųjų raidžių, tad net ir jas apčiuopdama negalėjo perskaityti kas yra rašoma. Visai kas kita būtų, jeigu pavadinimas būtų užrašytas Brailio raštu, deja, nebuvo. De Leighi pamėgino atsiversti pirmąjį puslapį, tačiau ją kiek išgąsdino netikėtas pasisveikinimas, sklindantis visai šalia jos.
     - Ammm.... Eeeee.... Labas, - kiek išsiblaškiusi ir sutrikusi nedrąsiai pasisveikino klastuolė. Merginai ėmus kalbinti Vėtrūnę, ši kiek nurimo. Nedrąsiai šyptelėjo, kai suprato, kad mergina, katik prisistačiusi Sakuros vardu, suprato Vėtrūnės negalią. Tai buvo... labai jau keista. Ji niekada dar nebuvo sutikusi kažko, kas iškart suprastų ir palaikytų de Leighi. Tai buvo labai keistas ir geras jausmas.
     - Am, ak taip, aš būti Vėtrūnė. Pilnas vardas būti labai ilga... Vėtrūnė Krisitna Džeinė de Leghi. Tad galėti vadinti tiesiog Vėtra, ar Trūne, ar Kriste, - dar kartelį nedrąsiai šyptelėjo. Tačiau merginai ėmus kažką dar kalbėti apie plaukus, Kristė iki galo nesuprato, ką Sakura norėjo pasakyti angliškai.  Tačiau iš merginos balso tono sprendė, kad ši kalba draugiškai, tad ji tiesiog nusišypsojo ir pridūrė: - Tavo graži vardas, Sakura.
     Sakurai ištarus burtažodį, jos knyga pradėjo baisai rėkti. Kaip su paaštrinta klausa, Vėtrūnei vos ausų būgneliai nesprogo. Ji staigiai užsidengė ausis, bet pro delnus vis vien sklido tas pats klyksmas. Netrukus jis nustojo ir mergina nedrąsiai atitraukė rankas.
     - Kas čia katik būti?.. - nusistebėjo, tačiau netrukus prisiminė turinti atlikti savo pamokos darbą.
     - Sakura, galėti perskaityti knyga pavadinimas? - paprašė Vėtrūnė, nes norėjo žinoti apie ką bus jos knyga.

[Sakura Levins]

Atrodė, kad mergina, negalinti matyti, šiek tiek pasimetė, kai Sakura ją užkalbino. Žinoma, o kaip kitaip, kai tave užkabina tau to visai nesitikint?
Mergina atsakė ir prisistatė.
- Vėtrūnė? Mūsų abiejų vardai susiję gamta! Mielai tave vadinsiu Vėtra! - nudžiugo šviesiaplaukė. - Ar tu mėgsti gamtą?
Strazdanė pastebėjo, kad Vėtrai sudėtinga kalbėti angliškai. Galbūt ir ji anksčiau gyveno kur nors kitur?
- O tu jau seniai mokaisi Hogvartse? - paklausė. - Nes aš atvykau tik praeitais metais. Beje, tavo vardas taip pat labai gražus!
Žinoma, kad Vėtrai tas aukštas balsas rėžė per ausis stipriau nei Sakurai. Juk neregių klausa jautresnė.
- Atsiprašau, - susigėdusi pasakė penktakursė. - Kerai nepavyko, - užraudo.
Sakura paėmė į rankas Vėtros knygą ir perskaitė pavadinimą:
- Sakmė apie grifą ir vienaragį, - atidavė sakmę Vėtrai.
Tada pažiūrėjo į savo pasiimtą knygą ir vėl ją atvertė. Bandė susikaupti vildamasi, kad šį kartą pavyks arba bent jau nepasigirs nieko šaižaus.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]

     Vėtrūnei paprašius perskaityti knygos pavadinimą, Sakura mielai padėjo. Tai buvo labai draugiška iš jos pusės. Tačiau pavadinimas, deja, Kristei buvo nesuprantamas ir tuo teko labai nusiminti. Ak, vėl ta anglų kalba... Vis dėlto nepadeda tos anglų kalbos stovyklos vasarą, kurioms tėvai ir taip nemažai pinigų išleidžia... Reiks pradėti taupyti pačiai ir pačiai imti mokėti už jas, tikrai negalima tėvams leisti taip išlaidauti dėl manęs. Tačiau po minties, kad nemoka anglų kalbos, Šnabždesiai „pabudo“ ir baisiausiai pasiuto, tarsi tam prieštaraudami ir norėdami pasakyti, kad jie tai moka. O gal ne prieštaravo, o tyčiojosi?.. Ši mintis labai nuliūdino klastuolę ir ji nejučiomis susigūžė kėdėje. O Šnabždesiams tai tik patiko ir jie ėmė dar garsiau rėkauti. Vieną akimirką de Leighi galėjo prisiekti girdinti žodžius, kas labai smarkiai išgąsdino, tačiau ir pažadino kažkokią jėga joje. Pasinaudojusi ja, Kristė mėgino įveikti Šnabždesius, tačiau jai tai sunkiai sekėsi. Spėjo, kad iš jos veido buvo aiškiai galima įskaityti, kad viduje vyksta kažkokia kova... Galiausiai Vėtrūnė susikaupė ir tarsi vožė mintyse Šnabždesiams. Šie užtilo. Didžiuodamasi savimi septyniolikmetė išsitiesė iš susigūžusios padėties ir garsiai atsiduso po sunkios kovos tarp Šnabždesių ir jos. Tuomet greitai perbėgo atminty užfiksuotas detales ir prisiminė esanti kerėjimo pamokoje. Šalia jos mergaitė Sakura, su kuria neseniai susipažino. Kaži kiek jai metų?... Turbūt šios informacijos de Leighi neišsivertė į ispanų kalbą. Galiausiai prisiminė, kad Sakura perskaitė Vėtrūnės knygos pavadinimą, tačiau ji jo nesuprato.
     - Ką reikšti g...fą?.. - pabandė atkartoti girdėtą žodį, tačiau tikėtina, kad labai nesėkmingai. Netrukus Vėtrūnė suvokė, kad visa knyga bus vien angliškai ir vienaip ar kitaip nėra prasmės jos įgarsinti, nes vis vien nieko nesupras. Tačiau jai šovė idėja.
     - Profesorė, - nedrąsiai ir gal kiek per tyliai kreipėsi mergina. - Gal jūs turėti knyga ispan...ų? kalba?..
     Tačiau tuo metu Sakura užsiminė apie gamtą ir Hogvartsą.
      - Taip! Aš mėgti gamta! - nudžiugo Vėtrūnė, nes tikėtina, kad Sakura irgi ją mėgo. Ten, kur gyveno klastuolė, gamta ir augalija buvo labai įvairi ir graži. Tačiau gamta jai siejosi ne tik su augalija, bet ir su gyvūnija, tad mergina nusprendė užsiminti Sakurai apie savo auginius. - Aš auginti... haskis?Lygtais taip mokyklos direktorė pavadino šį šunį, kai man padovonojo... Jos vardas būti Efė. Dar aš turėti papūga Carmen ir trys pelės (Vėtrūnė nesuprato, kad vietoj žiurkių pasakė pelės) - Manzanas, Lenja ir Eša. O tu turėti gyvūnai, Sakura? - pasidomėjo baltaplaukė, tačiau tuomet prisiminė, kad Sakura dar klausė ir apie Hogvartsą. - Ne, aš mokytis Hogvartsas tik nuo keturiolika metų. Ankščiau mokytis namuose, Amerikoje, Ilvermone, - tačiau Kristė nebuvo tikra dėl angliško mokyklos pavadnimo.

[Nelanna Light]

Grįžusi į savo vietą, Nelanna padėjo smaragdinę knygą ant stalo. Tuo tarpu ją užkalbino Vega, su kuria varniukė atėjo į kerėjimo pamoką.
- Pasiėmiau knygą “Svarbiausi įvykiai, pakeitę magijos pasaulį”, - atsakė ji koledžo draugei. - Mano manymu, ši knyga labiau tiktų magijos istorijos pamokai, o ne kerėjimui. Nebent profesorė visiškai nekreipė dėmesio į knygas, kurias mums paėmė.
Nelanna jau ruošėsi užburti knygą, kad ši pradėtų tekstą skaityti balsu, kai jos suolo draugė pasiguodė negalinti kerėti.
- Labai nesijaudink, Vega, viskas bus gerai! - Bandė ją guosti varniukė. - Aš nusisuksiu ir nežiūrėsiu, kaip tu užkeri knygą. O kiti mokiniai irgi į tave nežiūri. Pažvelk - visi susikaupę bando kerėti.
Kaip ir žadėjo, Nelanna pasisuko šonu, kad nežiūrėtų į Vegą, atsivertė puslapį, kuriame prasideda 7 skyrius, ir ištarė burtažodį:
- Lettura famosa!

[Meghan Natali Pritz]

Taigi, ar kas nors galėtų priminti man tą burtažodį?
Sukiodama lazdelę Meghan visomis savo riboto proto išgalėmis bandė prisiminti burtažodį, kurį minėjo Lawrenz. Lawrenz? Taigi čia buvusios ministrės pavardė! Ot tai šeimynėlė... Viena dukra karjeros laiptais vos ne pačioje viršūnėje, o kita nugrūsta į atokiausią mokyklos kampą. Miela.
Vis dėlto rytais (o rudaplaukė rytais skaitė visą parą iki kokios dešimtos valandos vakaro, kada pradėdavo "atsigauti") jos smegenys normaliai nedirbdavo, tad burtažodžio prisiminti nepavyko. Laimei, kažkoks vaikas šalia jos ištarė burtažodį ir iš jo knygos ėmė sklisti garsas, kas reiškė, jog kerai suveikė. Meghan kelis kartus mintyse pakartojo žodžių junginį, kad tikrai jo nepamirštų ir atsivertė knygą.
- Lettura famosa. - baisiai savimi pasitikinčiu balsu tarė, nukreipusi lazdelę į atsitiktinę pastraipą.
Iš knygos ėmė sklisti švelnus moteriškas balsas, panašus į jos sesers. Švilpiukė krūptelėjo, nes nesitikėjo tokio panašumo, ir palinko arčiau, kad suvoktų žodžius.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

- Milžinai yra itin svarbūs vikingų mitologijoje. Jie netikėjo, kad šie padarai egzistuoja, tad įpynė juos į daugybę legendų ir mitų. Dažniausiai...
Būtent tai girdėjo Elliw, kol galiausiai neapsikentė ir numetė knygą kažkur. Nepastebėjo, kad ji atsitrenkė į langą ir jį išdaužusi iškrito į lauką. Jeigu būtų pastebėjusi, žinoma, apkaltintų kurią nors bjaurybę. Vis dėlto dabar ji dar ir pamiršo, kad neseniai girdėjo kalbant knygą. Geriau jau nevarginti savęs tokiomis absurdiškomis mintimis, o surasti Liuciją, Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę arba Sarah ir protingai padiskutuoti. Čia, žinoma, padėtų ir teleskopas.
O jis, kaip žinia, stovėjo ant stalo. Taigi Elliw buvo visai geros nuotaikos. O ko jai nesidžiaugti, jei neprisiminė, kad išdaužė mokyklos klasės langą?..

[Henrieta Poter]

  Vėl klestelėjusi į suolą Henrieta pasidėjo eilėraščių knygelę ant stalo ir atsivertė pirmą pasitaikiusį puslapį. Šios knygelės eilėraščiai nebuvo ilgi ir dauguma jų pasakojo apie žiobarų gamtą ir jos grožybes, jūras, miškus. Taip pat, neatrodė, kad rašytojas būtų profesionalas šioje srityje. Knygelę greičiausiai išleido, koks nors pradedantysis poetas, nors kai kurie eilėraščiai grifei pasirodė neblogi. Būtų nenuostabu, jei vėliau šis poetas būtų tapęs profesionalu šioje srityje.
  Išsitraukusi lazdelę Henrieta nukreipė ją į knygelę, gulinčią ant stalo.
- Lettura famosa, - ištarė grifė žiūrėdama į knygelę.
Neužilgo tarsi iš niekur pasigirdo ramus moters balsas. Grifė įsiklausė į balso diktuojamą jos atverstą puslapį.
- Jūra ošia, jūra seka
Pasaką tamsių gelmių,
Kiek rūstus, stiprus Neptūnas
Paskandino čia laivų.

Kiek širdžių ilgėjos laukė
Vyrų, grįžtančių namo...
Ir iš kur ant smėlio kranto
Šviečia saulės trupiniai.

Jūra - stichija didžiulė.
Paslaptinga kaip naktis,
Kaip gyvenimas beribė,
Nerami kaip ir širdis. - pasakojo balsas. 

[Arisa Crawford]

Arisa pramiegojo didžiąją dalį kerėjimo pamokos. Pastarąją naktį buvo pilnatis, tad merginą galima suprasti. Į pamokos pabaigą mergina prasibudino ir nusprendė bent kažką padaryt. Girdėjo kitus tariant burtažodį, tad kitais kerais atsiskraidino knygą ir bet kuriame puslapyje užleido kerus. - Lettura famosa.
Knyga praleido leisti garsus, o tiksliau tekstas parašytas knygoje:

Mandragora yra augalas, paplitęs visame pasaulyje. Apie jį mokoma herbologijos pamokose, o jo dalis naudojamos nuodų ir vaistų moksle.

Mergina kaip mat uždarė knygą ir užleido kerus unlettura famosa. Jai visiškai nesinorėjo klausytis kas yra parašyta šioje knygoje. Mėlynos akys permetė pavadinimą - Magiški pasaulio augalai ir ne tik. Šaunu, iš visų knygų man pakliūvo būtent apie augalus.

[Vega Dellal]

  Vega išgirdo Nelannos atsakymą ir nusišypsojo. Jai tikrai buvo keista, kad kerėjimo pamokoje buvo naudojama knyga apie istoriją. Bet varniukei mokytis vis tiek patiko.
- Greičiausiai paėmė pirmas pasitaikiusias knygas, bet aš būčiau suradusi kokias nors apie kerėjimą. Labai jau keista kerėjimo pamokoje naudoti istorijos knygą, - tarė Vega ir nusišypsojo. Tada nusprendė, kad vis vien reiktų bent pabandyti atlikti praktiką.
- Ačiū. Tu labai gera draugė, - tarė ir atsiduso. - Tikiuosi man pavyks, nes vis dėlto man atrodo, kad kai tiek žmonių tikrai kas nors mane pamatys.
  Rudaakė išsitraukė lazdelę ir atsivertė keturioliktąjį puslapį.
- Lettura famosa, - tarė bei mostelėjo lazdele, tačiau knyga tylėjo. Prašau. Pagalvojo varniukė. Vega neketino taip lengvai pasiduoti, todėl dar kartą nutaikė lazdelę į knygą.
- Lettura famosa! - tarė, bet vis tiek nieko nenutiko. Varniukė jau buvo bepradedanti pasiduoti.

[Arisa Crawford]

Knygą švystelėjusi į šalį, pakėlė savo užpakalį nuo kėdės ir nuėjo pati išsirinkti knygą. Ant pačio viršaus gulėjo įdomus kūrinys - kaip atpažinti žmoguje vilkolakį. Pasigriebusi tą knygą, penktakursė nuskubėjo savo stalo link. Vos atsisėdusi ji atsivertė knygą ir pradėjo skaityti šią. Pamokos darbas jai jau nebebuvo toks svarbus. Kur gi bus, kai kažkas parašė tokią knygą! Gal pavyks surasti kas padarė tai su ją, žinoma, jei tas žmogus vis dar pilyje.
Dar nespėjus suskambėti varpui, rausvaplaukę lyg kažkas timptelėjo už smegenų. Ji prisiminė, kad reikėtų dar sykį panaudoti kerus - kitaip ta geroji profesorė gali supykti ir gal pavirsti kažkuo kitu kaip kad Roma virsta anakonda. Keisti žmonės dėstyt Hogvartse priimami pati sau pagalvojo ir užleido lettura famosa burtą.

Nors vilkolakiai ir animagai skiriasi itin stipriai, vilkolakius irgi galima pažinti iš pasikeitusių išvaizdos ir kitų bruožų. Jie geriau mato tamsoje, turi geresnę klausą. Taip pat vilkolakiai turi randus tose vietose, kur buvo įkasti.

[Nelanna Light]

Didelei Nelannos nuostabai kerai suveikė iš pirmo karto. Taip retai pasitaiko, todėl varniukė be galo savimi didžiavosi.
 Knyga kalbėjo ramiu, melodingu balsu:

Septintas skyrius. Dumbldoro kova prieš Grindelvaldą. Šį įvykį galima būtų vadinti vienu iš svarbiausiu, jei ne pačiu svarbiausiu burtininkų istorijoje. Dabartinis Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos direktorius Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras, arba tiesiog Albas Dumbldoras, po kelių metų paieškų surėmė lazdeles su savo vaikystės draugu Gelertu Grindelvaldu. Šią kovą matę asmenys teigia, kad tai buvo viena nuožmiausių ir ilgiausiai trukusių kovų, kadangi abiejų oponentų jėgos buvo panašios.

Nelanna šią istoriją jau buvo skaičiusi kitoje knygoje, tad nusprendė daugiau nesiklausyti. Taip pat jai labiau patiko knygą skaityti pačiai - taip jai buvo lengviau sutelkti dėmesį į skaitomą tekstą. Norėdama nutraukti knygos skaitymą, ji ištarė:
- Unlettura famosa!
Melodingas balsas nutilo. Aplink dar buvo girdėti bendraklasių pasirinktų knygų skaitymas balsu. Vega taip pat dar klausėsi savo knygos, tad Nelanna palaukė, kol ir draugė nutrauks burtų veikimą, ir tuomet pasakė:
- Ką manai apie šiuos kerus? Mano manymu, nelabai naudingi realybėje. Aš jau spėjau pamiršti, ką perskaičiau. Geriau jau pati skaitysiu knygas kur nors prie ežero ar bendrajame kambaryje, įsitaisiusi patogiai fotelyje.

[Vega Dellal]

- Lettura famosa, - tarė Vega bei mostelėjo lazdele.
- Naumilo ritualas yra pats seniausias ir vienas galingiausių mirties ritualų. Reikia iškviesti demoną Unlicą. Jį atlikus žmogus iškart miršta. Tiesa, rituale turi dalyvauti žmogus, kuriam norima tą mirtį prišaukti. Reikia žvakės, siūlo, nuotraukos ir to žmogaus. Taip pat reikia negyvos žiurkės ir eliksyro. Eliksyras bus kaip dovana demonui, nes kitaip jis nepasirodys. Reikia uždegti žvakę ir joje sudeginti siūlą bei negyvą žiurkę. Tada vašku apipilti nuotrauką. Iškviesti demoną yra labai sunku. Ne tik todėl, nes reikia viską padaryti idealiai, bet ir todėl, nes ne pas visus Unlicas ateina. Turi labai to norėti ir iš visos širdies gerbti demoną. Jei jo negerbsi arba tik vaidinsi, kad gerbi tada jis tikrai neateis. Jei demonas ateina į tą patį eliksyrą reikia įlašinti būtent aštuoniolika lašų to žmogaus, kuris norima, kad mirtų kraujo. Kraujas būtinai turi būti iš liežuvio, o įdurti į liežuvį, kad gautum kraujo galima tik tada, kai demonas jau yra pasirodęs. Tada demonas supras, kad tu nori, kad tas žmogus mirtų.
  Eliksyrui pagaminti reikės: vandens, mėnulio akmens miltelių, mėnulio šviesos akmens, žiobariškųjų kvepalų bei vilkolakio kailio. Tiesiog reikia viską išmaišyti, - visą ritualo eigą perskaitė draugiškas, moteriškas balsas.
- Unlettura famosa, - pratarė ir balsas pradingo. - Žiaurią knygą pasirinkau. Ir tikrai smagiau skaityti pačiam.

[Arisa Crawford]

Kai jau nusibodo klausyti ką kalba gana įkyrus vyriškas balsas. - Unlettura famosa.
Užvertusi knygą, pažiūrėjo autorių ir pavadinimą. Teks bibliotekoje pasiimti šią knygą vėliau ir atidžiai persiskaityti. Knygos, kurios artimos jos hobiams ar gyvenimui tikrai domino penktakursę. Neįsivaizdavo ką darytų, jei Hogvartso bibliotekoje būtų tik vadovėliai ar nuobodžios biografijos kokio nors Nikolo Ugninio, Batildos Maišinės ir panašiai. Tokie skaitalai buvo skirti nebent neišprūsusiems per septinerius metus profesoriams, kurie bandė kažką įkalti jauniesiems burtininkams į galvas. Nunešusi abi knygas, padėjo šias į vietą ir paliko klasę, taip ir nesulaukusi varpo skambėsio. Nenorėjo laukti čia, nieko neveikdama.