0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • V kursas
  • *
  • 463
  • Taškai: 95
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #225 Prieš 5 mėnesius »
Vis tik nemėgstu gamtos, mintyse pagalvojo Kaja. Jeigu norisi į mišką, tai jau geriau pasižiūrėti kokį nors vaizdo įrašą internete. Tai bent saugu. Savo kambary nepasiklysi.
Šiaip viskas tikrai buvo blogai. Jos nežinojo nei kiek valandų, nei kurioj pusėj yra Hogvartsas.
- Kažkur lyg ir sukome, - bandė prisiminti Kaja. - O gal ir ne... Ir aš nesu tikra, - atsiduso. - Bet man ir atrodo, kad reikia eit dešiniau. Tikrai jaučiu, kad ten yra Hogvartsas.
O gal tik noriu jausti, pridūrė mintyse ir ėmė spračiai žingsniuoti pasirinktu takeliu. Beeinant grifiukė viduje pajuto viltį. Nes kuo toliau jos ėjo, tuo tankmė buvo mažesnė.
- Mes tikrai grįžtame atgal, Lina! Tikrai! - džiugiai tarė ir puolė eiti dar sparčiau.
Tačiau po kurio laiko džiugesys dingo, mat jos priėjo proskyną. Galbūt į kokius nors posūkius užsiplepėjusios jos ir nebūtų atkreipusios dėmesio, tačiau šitą proskyną juk tikrai būtų mačiusios, ar ne?
- Lina... Ar mes buvome praėję pro šitą proskyną prieš tai? - balse pasigirdo nerimas.
Prašau, pasakyk, kad buvome, meldė mintyse.

*

Neprisijungęs Lina Catamans

  • IV kursas
  • *
  • 275
  • Taškai: 37
  • Lytis: Moteris
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #226 Prieš 5 mėnesius »
Deja Kaja irgi neprisiminė ar jos kažkur suko. Lina vistiek manė, kad ne, bet abejojo. Todėl sutiko sukti dešiniau. Pagal logiką jai atrodė, kad net jei tai ne tas pats kelias, jis turėtų vesti link Hogvartso. Taip vildamasi ji sekė paskui Kają. Pradėjus retėti tankmei Lina apsidžiaugė, nes tikėjosi, kad jos jau greitai prieis miško pakraštį. Ji linksmai nusijuokė ir taip pat pagreitino žingsnį. Juk artėjo prie išsigelbėjimo! Ji jau kūrė istorijas, kaip su Kaja galės sakyti, kad vaikščiojo užburtajame miške. Bet džiaugsmas baigėsi taip pat greitai kaip ir prasidėjo. Jos išėjo ne į pievą prie miško, o į laukymę. Laukymę miško glūdumoje.
- Ne Kaja. Mes tikrai čia nebuvome... Manau, kad posūkį pražioplinome, bet ne šią laukymę. Juk čia daug šviesiau. Tikrai nebuvome tokios užsiplepėjusios, kad nepastebėtume. Turbūt ne ten pasukome. Gal reikėjo sukti į kairę arba toliau eiti tiesiai... Vaje. Ne tas kelias ir laiko iššvaistėme...
Pabaigė liūdnai.

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • V kursas
  • *
  • 463
  • Taškai: 95
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #227 Prieš 5 mėnesius »
Kaja atsiduso. Iš kur joms dabar žinoti, kur yra Hogvartsas?
- Bet jeigu čia šviesiau... Jeigu čia šviesiau, galbūt mes artėjame prie mokyklos, tik kad iš kitos pusės, - viltingai tarė. - Gal reikėtų eiti ten, - parodė pirštu, - ir grįšime, kažkur išlįsime...
O jeigu ne? O jeigu jos vis dėlto tolsta nuo Hogvartso? Kur baigiasi uždraustasis miškas? Kas yra už jo? Kaja niekada apie tai nesusimąstė.
Joms stovint šalia proskynos, visai netikėtai į ją kai kas įžengė. Gyvūnai buvo tokie gražūs, tokie magiški, balti lyg sniegas. Jie privertė grifiukę aiktelėti, bet ne iš baimės, o iš nuostabos. Kaja jų neišsigando, nors, tiesą pasakius, tiksliai nežinojo, ar vienaragiai nėra pavojingi. Bet šią akimirką ji stovėjo ir tyliai grožėjosi reginiu. Vienaragių buvo daug ir jie būriu žingsniavo pro proskyną.

*

Neprisijungęs Lina Catamans

  • IV kursas
  • *
  • 275
  • Taškai: 37
  • Lytis: Moteris
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #228 Prieš 5 mėnesius »
- Nežinau... Gal taip gal ir ne. Manau, kad čia buvo šviesiau tik todėl, kad proskyna. Juk už jos vėl tamsu... Gal geriau nerizikuokim ir grįžkime. Nes jeigu einame ne į tą pusę tai tikrai bus blogiau. Jau saugiau pabandyti vieną iš kitų dviejų kelių. Juk kažkuris turi būti tas kuriuo atėjome. Pasakė Lina pagalvojusi. Ji norėjo tikėti, kad taip eidamos jos greičiau pasieks Hogvartsą, bet suprato, kad jai jos eis ne į tą pusę tai pasiklys taip, kad neišsikapanos. Taip mąstydama ji išgirdo Kają aiktelint. Skubiai pakėlė akis nuo žemės tikėdamasi kokios pabaisos. Tačiau tai ką išvydo privertė ją išsižioti. Į kitą proskynos kraštą iš miško įžengė... Vienaragiai?!?!?!? Lina stovėjo išsižiojusi ir į juos spoksojo. Nors buvo skaičiusi apie juos ir nuodų ir vaistų pamokoje naudojo vienaragių plaukus ir rago miltelius ji niekada nesitikėjo pamatyti vienaragių. Net niekada pilnai nebuvo supratusi fakto, kad jie egzistuoja. Todėl pasakyti, kad ji buvo nustebusi būtų per mažai. Ji pritrenkta stebėjo vienaragių būrelį. Jie buvo nuostabūs, baltu kaip sniegas kailiu, sidabru spindinčiais ragais. Ir lėtai žingsniavo link jų. Visdar pritrenkta Lina šnypštelėjo draugei:
- Kaip manai ar turime kažkur slėptis? Ar jie mums nieko nedarys?

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • V kursas
  • *
  • 463
  • Taškai: 95
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #229 Prieš 5 mėnesius »
Kaja prisiminė, kaip kažkada su Lina per herbologiją kalbėjosi apie vienaragius. Grifiukė tada paklausė Linos, ar ji tiki, jog vienaragiai iš tiesų egzistuoja. Jos apie tai diskutavo, draugė minėjo, kad norėtų šiuos gyvūnus išvysti. Ir štai, jos dabar iš tiesų žvelgia į vienaragius! Tikrų tikriausius vienaragius!
- Nežinau, - sukuždėjo Kaja. - Gal geriau būti tyliai, tačiau, kiek prisimenu, vienaragiai nėra pavojingi. Man rodos? - dabar balse šmėstelėjo nerimo prieskonis. - Galbūt tu daugiau būsi apie juos skaičiusi?
Vienaragiai buvo užsiėmę savo reikalais. Bent jau kol kas jie mergaičių nematė.
- Gal tu ir teisi, kad protingiau būtų grįžti, - sutiko Kaja. Ji buvo linkusi pasitikėti Lina. - Bet dar labai noriu į juos pažiūrėti, o tu? - vos vos šyptelėjo ir toliau stebėdama gyvūnus.
Šią akimirką miškas atrodė mažiau baisus. Kaip ir faktas, jog jos nežino, kaip grįžti į mokyklą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Kaja Adams »

*

Neprisijungęs Lina Catamans

  • IV kursas
  • *
  • 275
  • Taškai: 37
  • Lytis: Moteris
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #230 Prieš 5 mėnesius »
Kaja Linai atsakė taip pat tyliai. Atrodė, kad ir ji buvo pritrenkta ir sužavėta. Nemanė, kad pritinka prie vienaragių garsiai kalbėti. Jie buvo tokie magiški, kad atrodė, kad sudrumstus ramybę bus padaryta baisi švenvagystė.
Deja ir Kaja nežinojo ar vienaragiai pavojingi. Bet jos pasiūmas būti tyliai Linai pasirodė logiškas. Todėl ji tyliai sušnabždėjo:
- Deja nesu skaičiusi apie juos. Manau, kad niekada negalėjau suprasti, kad jie išties tikri todėl daug nesidomėjau... Bet manau, kad jei jų neerzinsim viskas turėtų būti gerai. Jei tyliai ir lėtai atsitrauksim viskas turėtų būti gerai.
Tai pasakiusi ilgėsingai nužvelgė vienaragius. Norėjosi į juos spoksoti visą dieną. Todėl ji linktelėjo į Kajos paprašymą ir jos dar kelias minutes stebėjo ramiai besiganančius vienaragius. Tačiau po kiek laiko ji patraukė Kają už rankos ir jos išėjo iš proskynos atgal į mišką.
- Manau grįžtam iki proskynos ir bandom kitą kelią... Ką daugiau galim padaryti?
Paklausė draugės, jau būdama rimtesnės nuotaikos. Vienaragiai - nuostabu, bet jos visdar įstrigę vidury Uždraustojo miško, o temsta.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Lina Catamans »

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • V kursas
  • *
  • 463
  • Taškai: 95
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #231 Prieš 5 mėnesius »
- Na, žinok, jau grįžusi į Hogvartsą net aš apie vienaragius paskaitysiu, - šyptelėjo.
O tada viduje pajuto labai nemalonų jausmą. Baimės jausmą. Jeigu grįšiu į Hogvartsą, pasitaisė, bet tik mintyse. Tačiau tie vienaragiai, jie tarsi kažkuo ramino. Bežiūrint į juos baimė slopdavo. Kaja norėjo juos stebėti dar ir dar, bet Lina nusivedė grifiukę atgal į takelį. Aišku, draugė gerai pasielgė. Joms reikėjo grįžti.
- Gerai, eime, - jau rimtai pasakė Kaja.
Tačiau tos kryžkelės rasti nesisekė. Kaip taip gali būti? Ir pasidarė beveik tamsu. Dabar jau Adams ėmė panikuoti. Kaip joms pasiekti Hogvartsą? Kad ir kur abi ėjo, šviesiaplaukė jautėsi taip, lyg vaikščiotų po labirintą.
- Kas bus, jei mums nepavyks išeiti? Juk miškas didelis. Ką mums daryti? - trylikmetė jautė akyse besikaupiančias ašaras.
O dar ir šviesa lazdelės gale buvo labai blanki. Kaja stipriai jaudinosi, bijojo, tad ir burti sunkiai sekėsi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 mėnesius sukūrė Kaja Adams »

*

Neprisijungęs Lina Catamans

  • IV kursas
  • *
  • 275
  • Taškai: 37
  • Lytis: Moteris
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #232 Prieš 5 mėnesius »
- Prisidėsiu. Reikia šiaip daugiau pasidomėti jeigu jau sutikome.- pasakė Lina pusiau juokaudama. Bandė dar kelioms sekundėms užlaikyti ramią ir laimingą nuotaiką, kurią sukėlė vienaragiai. Bet poto prabilo rimčiau:
- Nors dabar daug labiau norėčiau, kad būčiau paskaičiusi apie kokius orientavimosi burtus ar kelio nustatymo kerus... Būtų labai naudinga.
Lina bijojo, kas bus jei jos neras kelio. Juk kol jų pasiges praeis šiek tiek laiko. O kol susivoktų ieškoti miške tai tikrai gali praeiti kelios valandos. Jei ne kokia diena. Juk jos buvo geros ir niekada nepažeidinėdavo taisyklių. Tai tikrai nesitikės jų rasti miške. O pats miškas klaidus. Kaip jas ras, net jei ir susivoks? Lina stengėsi nebūti užvaldoma panikos. Nes tada joms tikrai bus šakės. Bet situacija tikrai nebuvo gera.
- Ką mums daryti? Gal galėtume kažkaip pranešti profesoriams kur esame? Juk jie turbūt mūsų ieškos... Gal ir jau ieško.
Paklausė draugės vildamasi, kad galbūt jei į galvą bus atėjusi kokia netikėta išganinga idėja. Ji labai to tikėjosi. Ypač todėl, kad jos pradėjo nesisekti dar labiau. Nerado kryžkelės. Kur ji galėjo prasmegti po galais? Juk einame tuo pačiu keliu. Jau niekur nesukame. Temsta, bet būtume įžiūrėję. Jau tikrai turėjome prieiti. Kitaip būti negali. Tiesiog negali.
- Kur po galais dingo kryžkelė?- ji paklausė kiek panikuodama.
- Nežinau, Kaja. Nuoširdžiai nežinau. Bet panašu, kad teks išsiaiškinti. Atrodo visiškai pasiklydome.
Ši mintis buvo pasakyta beveik ramiu tonu, nors Lina viduje panikavo. Bet ji suprato, kad tai nieko gero neduos. Todėl stengėsi susitaikyti su faktu. Panikuoti galės kai išsikrapštys iš to prakeikto miško. Aišku jei tą padarys. Daugiau gyvenime kojos čia nekelsiu.

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • V kursas
  • *
  • 463
  • Taškai: 95
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #233 Prieš 5 mėnesius »
- O kaip čia praneši, - burbtelėjo Kaja. - Sakau, kad vis dėlto žiobarų pasaulis yra geresnis. Štai, mes pasiklydome, o jeigu čia veiktų telefonai, tai reikėtų tik paskambinti ir viskas! Mus surastų! Be to, žiobarai juk turi sraigtasparnius, kurie mus surastų.
Mergaitė nepagalvojo apie tai, jog miške galėtų nebūti ryšio. Ir kad sraigtasparnis jų galbūt net nepastebėtų per medžių tankmę.
Jos jau ilgai ėjo. Trečiakursė pavargo. Skaudėjo kojas. Ji norėjo gerti. Be to, kažkur į šaką susibraižė veidą. Pačios lazdelė nebešvietė. Iš kitos pusės, šviestis irgi buvo baisoka. O jei pamatys koks plėšrus gyvūnas? Bet juk eiti aklinoje tamsoje - taip pat ne išeitis.
- Aš nebegaliu, - Kaja sustojo. Atsisėdo, atsirėmė į medį. - Aš pavargau. Man šalta. Aš noriu į pilį, - pasakė ir pradėjo verkti.

*

Neprisijungęs Lina Catamans

  • IV kursas
  • *
  • 275
  • Taškai: 37
  • Lytis: Moteris
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #234 Prieš 5 mėnesius »
- Taip... Tikrai žiobarai turi pažangesnius paieškos būdus. Aišku gal miške ne visi telefonai ryšį pagautų, išsikrauti galėtų. Bet vistiek turėtume daugiau šansų. Bet reikia kažkaip suktis.
Tik kaip? Esam nežinia kur, nežinom nei kur esam, nei kur einam. Kryžkėlės juk nerandam. Tai galim visai ne link Hogvartso eiti. Nors ji turėjo būti. Kaip išnykt galėjo. O juk čia turėjo būti trumpas pasivaikčiojimas. Kad girtis galėtume. Vajė. Pamąstė ji liūdnai. Padėtis atrodė gana beviltiška. Lina buvo išsekusi. Kaja irgi. Jos lazdelė nebešvietė. Po kelių žingsnių Kaja sustojo. Draugei pradėjus verkti Lina nežinojo ką daryti. Pati linksmesnė nebuvo, bet suprato, kad jai jos verks ir nieko nedarys tikrai neišsikrapštys. Bet ką jos galėjo nuveikt. Buvo išsekusios ir jau sutemę buvo. Todėl Lina pasiūlė pailsėti ir jos atsisėdo ant medžio šakos. Ji apkabino Kają per pečius tikėdamasi kiek paguosti. Žodžių nerado. Taip jos kiek parymojo. Darėsi šalta ir baisu. Lina stengėsi nepasiduoti baimei ir kažką sugalvoti, bet tai sekėsi sunkiai. Tačiau po kiek laiko Linai šis tas atėjo į galvą. Ji nebuvo tikra, ar tai pavyks, nes apie tai skaitė seniai. Bet kažko imtis reikėjo.
- Kaja ar tu žinai apie gynėjo kerus? Man atrodo, kad jais galima ir pranešimus siųsti. Jei mums pavyktų išburti bent vieną gynėją jis galėtų informuoti profesorius kur esame. Ar bent nukreipti link miško. Pabandom? Burtažodis Expecto Patronum . Jį sakant reikia galvoti apie kokį labai lamingą prisiminimą.
Lina išsitraukė lazdelę nukreipė mintis į laimingus prisiminimus ir ištarė burtažodį. Nieko neįvyko. Negalima pasiduoti. Turim kažkaip iš čia ištrūkti. Pamanė Lina ir su nauju užsidegimu ėmėsi kerų. Šį kartą įsivaizdavo Hogvartsą. Jaukų Varno Nago bendrąjį kambarį, klases. Ir šiaip visą šilumą ir jaukumą. Su šiuo vaizdiniu iš jos lazdelės pakilo silpnas sidabrinis pavidalas. Jis nebuvo labai aiškus ir Lina negalėjo atpažinti, kas tai buvo per gyvūnas. Bet kerai vistiek pavyko! Surask kokį profesorių ir informuok, kad mes čia! Atvesk juos į mišką. Paprašė Lina ir susitelkusį į gynėją, jį nukreipė į viršų. Ir labai tikėjosi, kad pilies link.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 531
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #235 Prieš 5 mėnesius »
Buvo tamsu ir jau po vidurnakčio. Juzefas kartu su Auriu atėjo iki uždraustojo miško ir dabar pėdino kažkokiu taku. Profesorius turėjo pripažinti, kad čia - išties nejauku. Ir dar naktį... Juk sakoma, kad miške tokiu metu bastosi, medžioja visokios pabaisos. Aišku, gerai, jog čia yra ir Auris. Juk jis - apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius. Tačiau ne magiškų gyvūnų priežiūros. O jei juos užpuls tiesiog kažkoks gyvūnas ir nei vienas nežinos, ką daryti?
- Per tiek laiko jos galėjo nežinia kiek nueiti, - pasakė plikis švietaliodamas burtų lazdele į šonus. - Ir galiausiai. Gal vis dėlto jos išvis ne miške? Jau paprasčiau ieškoti po Hogvartsą... Kaip mes jas rasime? Lina! Kaja! - pašaukė Juzefas, tačiau ne itin garsiai, nes bijojo, kad vietoj mokinių pas juos atlėks koks nors padaras.
O gal jau viskas. Gal jas kas nors suėdė ir mes be reikalo ieškom, mintyse pagalvojo.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1880
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #236 Prieš 5 mėnesius »
Dabar jau Auriui visai nepatiko. Kaip jo lepūnėlė Kaja galės ištempti miške nežinia kur? O Lina. Ji irgi neatrodė iš tų galvom einančių vaikų. O jeigu persigąs? O jeigu jas užpuls? Bet Linai neblogai sekasi kerėti. Tą žinojo. Ji gerai dirbo per jo pamokas. O kaip Kaja? O Kaja jau kitas atvejis. norėjosi lėkti labai greitai ir jas tuojau pat surasti, atsivesti į pilį. O jeigu rimtai jos net ne miške? Bet juk Klėjus sakė, kad ėjo kaip tik ten.
- Taip. Jos galėjo nežinia kur nueiti. Aš gerai pažįstu šį mišką. Bet tas mane tik labiau neramina. Nes aš žinau koks jis didelis. Gal reiktų išsiskirstyti Juzefai? Gal taip būtų paprasčiau. Gynėjais praneštume jeigu ką nors rastume.
Tada staiga kažkas šmėstelėjo iš tankumos ir tas kažkas privertė raudonplaukį atšokti. Bet paaiškėjo, kad tai kažkoks pavidalas. Auris nesuprato kas tai. Bet iš sidabriško švytėjimo buvo aišku, kad gynėjas. Jis kabojo jiems prieš akis.
- Kas čia dabar? - Nustebo. Tada gynėjas ėmė tolti.
- Bandom jį vytis. - Žaibiškai nusprendė ir ėmė dumti paskui švytinti negrabū padarą.

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • V kursas
  • *
  • 463
  • Taškai: 95
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #237 Prieš 5 mėnesius »
Kaja sau tyliai verkė, o Lina, regis, apie kažką galvojo. Grifiukė manė, jog neverta mąstyti. Vis tiek joms nieko neišeis.
- Gynėjo kerus? - valydamasi ašaras paklausė trylikmetė. - Taip, žinau, bet kas iš to, Lina? Juk tai labai sudėtingi kerai. Jeigu man dabar net neužsižiebia lazdelė, tai apie gynėjo kerus galėčiau tik pasvajoti...
Man niekada nepavyktų tokie kerai, pasakė sau mintyse stebėdama, kaip draugė stengiasi išburti gynėją. Kajos visai nenustebino tai, jog varniukei nepavyko. Pirmą kartą. Bet netrukus...
- Ką? - išpūtė akis Kaja ir atsistojo. - O Dieve, tau išėjo! Tu išbūrei gynėją! Koks tai gyvūnas? Kur jis išėjo? Ar mums jį sekti? - mergaitės širdis ėmė pašėlusiai plakti.
Bet gynėjas labai greitai dingo, šviesiaplaukė net nespėjo iki galo susivokti. Kaja norėjo bėgti paskui jį, tačiau jautėsi tokia išvargusi, kad tikriausiai net nebūtų gebėjusi pasakyti, į kurią dabar tiksliai pusę jisai nulėkė.

*

Neprisijungęs Lina Catamans

  • IV kursas
  • *
  • 275
  • Taškai: 37
  • Lytis: Moteris
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #238 Prieš 5 mėnesius »
- Taip gynėjo kerus.- pasakė- o iš to tas, kad jeigu pavyktų išburti gynėją galėtų atvest čia kokį profesorių. Arba, bet jau kažkas pastebėtų, kad ji atėjo iš miško ir suprastų, kad mūsų čia reikia ieškoti.
Pasakė bandydama atrodyti pasitikinčiai. Juk ji nebuvo tikra, kad jei pavyks išburti ir ar galės nukreipti gynėją ten kur Hogvartsas. Bet, kad ir kaip tuo stebėjosi kerai jai pavyko ir ji išbūrė gynėją. Dar tuo netikėdama jį nukreipė į viršų ir paprašė rasti kokį profesorių ir atvesti čia. Tada atsisuko į Kają.
- Taip... Man pavyko. Negaliu patikėti... Jis neturėjo dar formos. Labiau tiesiog sidabrinis kleksas. Bet nesvarbu kokio jis pavidalo! Pabandžiau jį nusiųsti į Hogvartsą , kad surastų kokį profesorių ir čia atvestų. Tikiuosi jis kažkaip ras kur yra Hogvartsas. Nes tai geriausia mano turima idėja... Ne neverta sekti. Mes perdaug išsekusios ir jau per tamsu. Arba pasiklystume arba susižeistume. Lazdelėmis nedaug apsišviestume. Tegalim laukti arba ryto, arba profesorių.
Pasakė truputį melancholiškai. Nors ir bijojo buvo susitaikiusi su likimu. O ką ji dar padayti galėjo?

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 531
Ats: Pramintas takas
« Atsakymas #239 Prieš 5 mėnesius »
Auris pasiūlė išsiskirstyti. Šita mintis plikiui labai, labai nepatiko. Tačiau jis to neparodė. Nenorėjo prisipažinti, kad bijo. Be to, juk tai - Auris. Profesorius, kuriam mokiniai, regis, iš tiesų svarbūs. Mokinės jam rūpės labiau negu Levinso baimės.
- Gerai, - profesionaliai slėpdamas baimę atsakė Juzefas. - Kadangi gerai pažįsti mišką, pasakyk, kur man sukti.
Laimei, to neprireikė. Iš kažkur atsirado gynėjas be pavidalo. Tiek Kaja, tiek Lina yra per mažos, jog išburtų gynėją. Bet juk čia ir nėra tikras gynėjas. O galbūt kažkuriai pavyko? Na, kiek plikis žinojo, kaži, ar Adams būtų sugebėjusi tai padaryti, bet štai Catamans... Ji - jau kitas reikalas. Pakankamai gabi mergaitė.
Juzefas nudžiugo ir ėmė lėkti paskui Aurį. Visai nemažai jie nubėgo. Beplaukis pajuto šiokį tokį kaltės jausmą. Kodėl jis džiaugiasi ne todėl, kad jie tikriausiai artėja prie mokinių, o todėl, kad ši aplinkybė pasuko reikalus taip, jog pačiam neteko vienam likti miške? Bet o jei tai spąstai? O jei iš tiesų čia kokio nors baisaus padaro pinklės, mintyse pagalvojo Juzefas. Su ta mintimi pavidalas ėmė ir... išnyko.
- Ar čia jis mus norėjo atvesti? - paklausė Aurio.
Nepagalvojęs, kad štai dabar reikėtų mergaites pašaukti, vyrukas ėmė vaikščioti aplink, švietė aplinką lazdele. Nebuvo panašu, kad mergaitės čia būtų. Ar jos tylėtų? O gal jos jau negyvos, siaubas, reikia dairytis lavonų, pamanė Levinsas. Arba spąstai. Gal mus tuojaus kažkas nudės, dar pridūrė galvoje.