0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 145
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Apleistas namas miesto pakraštyje
« Prieš 6 metus »
 Būnant Koukvorte, visada išgirsi kaip kokios nors bobutės pasakoja apie apleistą namą, kuris yra miesto pakraštyje. Jis yra dviejų aukštų namas, pats gan didelis. Antram aukšte keli langai sudaužyti, o pirmam langų nėra, nes jas slepia visokios lentos kurios yra ten prikabintos. Name, sienų tapetai yra visaip apdraskyti, kaip ir lubos. Pasak bobučių, visi kas gyveno tame name, kaip nors miršdavo arba dingdavo. Daug kas jau galvoja, kad ten gyvena kokie vaiduokliai. Ten netgi visokie benamiai nevaikšto pernakvot, nes bijo. Dažniausiai, net ir dienomis namie visada tamsu ir šiurpu. Manoma, kad ten yra ir požemis kur būdavo visokios kankynės..

 Savo rankas įkišęs į kišenes ir pats susikūprinęs tada Kristoferis vaikščiojo po Koukvorto gatves. Tada jis buvo aplankęs savas gimines kurios gyveno šiam mieste, tai kad kaip nors praleist laiką ir pabūt vienam, taip jis ir pradėjo vaikščiot po miestą. Vis gi, toks užsiėmimas buvo kuo toliau, tuo toliau nuobodesnis. O ir namo eiti - nesinori. Truputi netgi banalu, bet Robertas nusprendė aplankyti tą apleistą namą, apie kuri visi aišku kalba.
 Truputi niūriai ir nuo šalto pučiančio vėjo, susiraukęs vaikinas ėjo link to namo. Tikslios jo vietos jis nežinojo, dėl to tikrai nebuvo įsitikinęs ar jam tai pavyks. Klausinėti žmonių, kur tas randasi namas, Kristoferiui atrodo, kad tai būtu keista. Lyg, "Ei, o kur tas namas randasi, kur visi žmonės miršta? Norėčiau aplankyti"... Tada tikrai žmonės pagalvotu dėl klastuolio psichikos ir savijautos, ar nenori jis ne savižudis koks nors..
 Na po kiek laiko, jau buvo kažkas panašaus, kad vaikinas aptiko ta namą. Buvo juodos grotos kurios yra apaugusios visokiais augalais, sodas pats nebuvo sutvarkytas, o namas buvo gan didelis kurioje nesimatė nė gyvos sielos. Šyptelėjęs vaikinas pradėjo eiti link to namo ir atsargiai, iš lėto pradėjo atidarinėti duris, bet iš lauko pusės, buvo kažkoks dar vienas žmogus, bent taip jau klastuoliui pasirodė..

*

Neprisijungęs Raven Fitzbert

  • Magijos istorikas
  • ***
  • 57
  • Lytis: Moteris
  • the choice we’ve made, will never be a sacrifice in vain
Ats: Apleistas namas miesto pakraštyje
« Atsakymas #1 Prieš 6 metus »
Martelė čia buvo pirmą kartą. Tyla, kapinių tyla. Galima ir suabejoti ar tikrai čia ne kapinių kamelis. Tyluma slegė ausis. Paklauskite ką ji čia veikia - neatsakys. Marta nežino kaip čia atsidūrė, kokiu tikslu, bet dabar tai nesvarbu - krebždesys už penkių namų ją sudomino. Berniukas, kur tau, jis jau nemažas, ko gero kokiais penkeriais metais vyresnis už ją. Taip pat matėsi, kad mokosi Hogvartse. Vaikinukas žvelgė į apleistą pastatą, tikėkimės, nesiruošia ten eiti. Juk vien žiūrėjimas ton pusėn dusino ją.
-Be-erniuk!- tikėkimės ne per tyliai,- tavim dėta ten neičiau, žinai, vaiduokliai...- nejaukiai nusipurtė Marthelle, žengdama žingsniuką atgal, kad tas vyresnėlis jos neužsipultų. Sudrebėjo. Atrodė niaukiasi dangus, o Martha vis labiau drebėjo iš šalčio ir nežinios. Tikrai, prisimenu, juk ji čia vyko susitikti su Kaja - mergaite iš jos mokyklos, tik kodėl ji ją paliko? Vieną, prie šito apleisto namo? Vieną, tik su berniuku priekyje. Tik ji viena žino, bet niekam nė žodeliu neprasitars kur ir kas. Pūstėlėjo vėjas, vėl. Nuaidėjo kažkieno klyksmas, vėl. Švilpė pabūgo, vėl...
everybody has something, some hidden ability they take for granted. we’re all geniuses, we all have a talent.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 145
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Apleistas namas miesto pakraštyje
« Atsakymas #2 Prieš 6 metus »
 Tik jau benorėjęs atidaryti duris ir su savu neišlaikytu smalsumu įeiti, vaikinas išgirdo, kad jis ne vienas. Atsisukęs pamatė mergaitę kuri buvo tikrai jaunesnė ir žemesnė už Kristoferį. Krisas nepradėjo spėlioti iš kokio ji kurso ar koledžo ar kas ji išvis, gal ji paprasta žiobarė tiesiog, todėl jau norėjęs nusisukt ir nekreipt dėmesio, bet pasirodė, kad ji kažką pasakė. Taip ir buvo, rodos ji netgi pergyveno, kad vaikinas neeitu į tą keistą bei šiurpų namą.
- Jeigu nežinočiau, neičiau. - Pabandė pabūti mandagus su mergaitę bei jai mirktelėjo, o pats pradėjo bandyti atidaryt tas dideles medines duris kurios pasirodo dar sunkų atidaryt.. Na, o atidarant vaikinui pačiam kilo kai kurie klausimai.. - Man įdomu, o ką pati tada čia veiki? Juk žinai, kad čia pavojinga.. - Aprimusiu bei rimtu balsu pasakė mergaitei kurį buvo šalia Roberto.
 Vos atidarius tas dideles duris, vaikinas iškarto pajautė tą tokį šiurpumą kuris buvo viduje. Buvo ganėtinai tamsu, bet ne ant tiek, kad nieko nematyti. Padaręs pirmą žingsnį, Kristoferiui po kūną prabėgo šiurpuliukai. Gal tai tik psichologija? Gal Kristoferis tiesiog tam nusiteikęs ir dėl to dabar taip gąsdinasi, o iš tiesų čia nieko nėra? Na, bobutės niekada nemeluoja.. Mintyse sau pasakė  bei vaikinas pradėjo dairytis ir atsisuko į mergaitę, nesupratęs ko jinai nori.
- Na, jeigu ten taip ir liksi tai tikrai sušalsi. Arba jau eik į vidų arba jau eik namo ar kur nors kitur...- Taip nesusilaikęs, paklausė nepažįstamosios ir pats nusisuko ir toliau pradėjo apžiūrinėt namą ir jau po truputi netgi laukdamas, kad gal greitai jau atsiras kokie nors vaiduokliai?

*

Neprisijungęs Raven Fitzbert

  • Magijos istorikas
  • ***
  • 57
  • Lytis: Moteris
  • the choice we’ve made, will never be a sacrifice in vain
Ats: Apleistas namas miesto pakraštyje
« Atsakymas #3 Prieš 6 metus »
-Ai, tai tu žinai...- nuleido galvą Martelė. Dar nėra mačiusi jokio sveiko proto žmogaus, bandančio prasibrauti į kokį apleistą namą. O gal jis visai nepavojingas, tik šio miestelio gyventojai tai išsigalvojo? Ne! Kas galėtų meluoti tokiai mielai mergaitei?
-Aš ėjau pro šalį ir...ir išgirdau tave. Išsigandau,- palaidą plaukų sruogą truktelėjo už ausies,- neisiu. Aš neturiu namų,- stengdamasi nevaizduoti mergaitės, pešančios gailesčio, tarė,- neturiu namų, neturiu kur apsistoti, traukinys į Hogvartsą tik po kelių valandų, o tas namas atrodo per daug baisus,- staiga nugriaudėjo griaustinis, apsiniaukė - gal viduje saugiau nei čia, po atviru dangumi, pavojų lietumi? Ką ten tos bobutės paisto? Nieko ten nėra, eik, Marta, vidun. Ten buvo tamsu. Ir baugu. Ir šalta. Ir netvarkinga, kiek josios akelės tamsoje įmatė. Ir viskas aplinkui spinduliavo magija. Ar kažkas čia mirė, buvo nužudytas? Gal tikrai yra vaiduoklių? O gal, tai tik paprastas netvarkingas namas, šimtus metų apleistas ir net bobutės negalėjo žinoti ar kas čia begyvena, turint omenyje vaiduoklius ir baisius burtininkus.
-Jei aš čia su tavimi įstrigau kuriam laikui, tai duok bent ženklą kuo esi vardu. Ir. Ir...ir kiek tau metų,- nejaukiai šyptelėjo, tikėkimės tas berniokas jos nedrąsumo nematė.
everybody has something, some hidden ability they take for granted. we’re all geniuses, we all have a talent.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 512
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Apleistas namas miesto pakraštyje
« Atsakymas #4 Prieš 6 metus »
- Taip žinau... - Vis dar kiek nesupratęs mergaitės ko jinai nori atsakė jai, bet po to viskas kaip ir paaiškėjo. - Nemanau, kad reikėtų pergyventi dėl manęs, juk čia tiesiog kažkoks apleistas namas, kur apie jį pletkina bobutės. - Pabandė taip nuraminti nepažįstamą mergaitę kurį pasirodė pernelyg jauna, kad dar būti čia vienai. Bet pabandęs nekreipti dėmesio į ją, tas įėjo į namą ir padarė kelis ten žingsnius.
 Apsidairęs vaikinas išgirdo, kaip mergaitė dar kažką sako, tik nelabai jau buvo aišku ką ji nori tuo pasakyti.
- Na užjaučiu, kad neturi namų, - Kiek pasimetęs tarė ir nežinojo dar kaip elgtis. Dar visur apsidaręs, pradėjo griaudėti. Puiku, kokie dar orai reikalingi, kad eiti į vaiduoklių namą, kur labai šiurpu ir netgi baisu, griaustinis čia tiesiog na labai tinka. Taip vaikinas su savu sarkazmu vis turėjo tą mintį apie orus.
 Na, o ta nepažįstamoji mergaitė irgi įėjo į namus. Ką gi, kompanijos gal ir reikėtų, nes vienam būti čia iš proto išeit galima.
- O pati kas esi? Aš Kristoferis, man penkiolika metų. - Trumpai prisistatė ir lauke pradėjo lytis stiprus lietus. Dėl viso ko, net pats nežinodamas, Robertas uždarė duris, ir namie pasidarė truputi tamsiau, na o namie visas įdomumas ir prasidėjo kai po porą minučių pradėjo girdėtis keisti garsai. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Emillia DiLaurentis »

*

Neprisijungęs Raven Fitzbert

  • Magijos istorikas
  • ***
  • 57
  • Lytis: Moteris
  • the choice we’ve made, will never be a sacrifice in vain
Ats: Apleistas namas miesto pakraštyje
« Atsakymas #5 Prieš 6 metus »
-Aš Marthelle Elif, bet tau prireiks žinoti tik Marcelės vardą - taip mane vadina...tėvai,- stengdamasi negalvoti, kad ir pavasaris su vasara ne už kalnų, tarė ir pasisuko į uždarytas duris. Dar turėjo progą išeiti, tad pabandė tą padaryti, bet senos durys atrodė kaip akmeninės - nei pirmyn, nei atgal.
-Tai sakei, penkiolika? Man vienuolika ir aš noriu iš čia išeiti,- šūktelėjo per visą namą paskutinįjį žodį ir sudrebėjo nuo šiurpaus aido. Nejaukūs šešėliai tarsi braukė nematomomis rankomis per mergytės kūną - garsiai tuksėjo širdis, norėjosi užsikimšti ausis, dingti ir nebegrįžti į šitąjį miestelį. Ji norėjo gerti, atrodo duso, neturėjo kuom kvėpuoti. Laiba rankelė įsikibo į Kristoferio alkūnę, bet tuojau paleido, pusiau susmukusi ant purvinų grindų.
-Man viskas gerai, tik trūksta oro,- pasakė, nenorėdama jaudinti vaikino. Kodėl ji iš viso čia įėjo? Martha atsistojo, lėtai lėtai it sraigė ir pradėjo eiti į priekį. Palyginus nuėjo daug - žingsniuką toliau nuo stovinčio klastuolio. Ji norėjo surasti kitą išėjimą, bet baugūs garsai vėrė jos širdį, žlugdė viltis, kad ji iš čia išvis išeis. Bet juk niekam nesvarbu ar gyva ar jau mirusi, kas jos pasiilgs?
everybody has something, some hidden ability they take for granted. we’re all geniuses, we all have a talent.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 145
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Apleistas namas miesto pakraštyje
« Atsakymas #6 Prieš 6 metus »
- Mathelle Elif? Na, tada malonu susipažinti Marcelė. - Pasistengė pabūti mandagiu ir maloniu, kad dar neišgąsdinti mergaitę, juk ką žinai, gal ne tik šitas namas atrodo baugiai ir baisiai, kas galėtu išgąsdinti Marcelę.
- Vienuolika? Galvojau, kad... Nesvarbu. - Kiek sustojo. Kristoferis manė, kad ji yra truputi jaunesnė netgi, bet gi kaip tada ji lankytu Hogvartsą? Na, tas buvo nesvarbu, Robertas matė, kaip ta mergaitė bijo, o kai pasakė kiek jai metų, netgi šūktelėjo ir pridėjo, kad nori iš čia išeiti.
- Amm... Galiu padėti tau iš čia išeiti, jeigu nenori čia būti. - Norėjo pabandyti jai padėti, bet taip ir liko stovėdamas vietoje ir stebėjo, ką ji darė, kas kėlė jam tokį nepasitikėjimą ir nejaukumą.
- Tikrai? - Norėjo įsitikinti. - Kažkaip, neatrodo, kad viskas gerai.. - Aprimusiu balsu ištarė, ir tada vaikinas išgirdo, kaip kažkas lyg daužo į sienas, pradėjo girdėtis visokie garsai. Tai visgi, tas yra tiesa.. Atsiduso ir pradėjo visur stebėti ir priėjo prie Marcelės ir pabandė taip "nuraminti" mergaitę, kad ji ne viena, o šalia yra dar kažkas, kuris yra drąsesnis.
 Kristoferis pradėjo ieškoti išėjimo, pats jis iš čia nešdintis dar nelabai norėjo, bet vis gi, reikia kažkaip išeiti, kad Elif galėtu čia jau nebūti ir jaustis saugiai. Turbūt, pas vaikiną jau iš gimimo yra toks bruožas, kuris priverčia jį prižiūrinėt jaunesnius ir juos kažkaip saugoti.
 Vaikinas pradėjo vaikščioti aplinkui ir išgirdo kad kažkas dedasi antram aukšte ar palėpėje.
- Aš patikrinsiu kas ten. - Pabandė "pasirodyti" prieš Marcelę, nors vaikinas kuo puikiausiai žinojo, kad turbūt daro klaidą, jis ne vieną kartą žiūrėjo siaubo filmus ir visi kurie taip daro, jiems tikrai nesiseka.. Bet ar bus taip Robertui?

*

Neprisijungęs Raven Fitzbert

  • Magijos istorikas
  • ***
  • 57
  • Lytis: Moteris
  • the choice we’ve made, will never be a sacrifice in vain
Ats: Apleistas namas miesto pakraštyje
« Atsakymas #7 Prieš 6 metus »
Ji drebėjo kaip epušės lapelis. Tikrai, buvo labai panaši į drebulę - rankos ir kojos nenustygo vietoje, vos nenugriaužė sau lūpos. Juokinga kai ji taip bijo, juk šalimais toks drąsus berniokas, kad net be kitų pagalbos norėjo eit vidun. O gal jis vis dėlto bijo? Ko stovi, nieko nedaro?
-Eik,- nedrąsiai pratarė, bet ir nelabai norėjo išsiskirti. O, jei jis ras įšėjimą ir ją paliks? Vienui vieną, be namų, šeimos, draugo, be nieko. Ją suėmė blogi šešėliai, surakino, ji nejudėjo - bijojo. Ar verta žengti pirmyn? Kas ten, jei ten tylu kaip kapuose? Žinoma, visai nebuvo tylu, bet mergaitė negirdėjo - bandė nuvyti visas mintis šalin, tolyn į pelkes po žeme.
-A-arr te-en kažkas y-yra?- tylokai paklausė, o atsakymui sulaukė tik ūžesio. Nebijok, ten tik vėjas, Marta, nurimk, grįžk pas tą vaikiną...
everybody has something, some hidden ability they take for granted. we’re all geniuses, we all have a talent.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 145
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Apleistas namas miesto pakraštyje
« Atsakymas #8 Prieš 6 metus »
 Lipus laiptais viršun, galima buvo netgi girdėti, kaip vaikino širdis, greitai, stipriai ir garsiai daužosi. Ar jam buvo baisu? Tikrai taip. Na, tik Krisas to tikrai neparodys. Ant kiek jis nebūtu drąsiu, visgi kraupūs garsai tikrai baugino. Ką žinai, o gal tas gresia vaikino gyvybę?
 Jau šiek tiek lipant laiptais, buvo matomas antras aukštas kuris atrodė dar baisiau.
- Siūlau tau čia neeiti... - Nedrąsiai pasakė ir jau užlipus į antrą aukštą buvo matomi visokie užrašai ant sienų. Lyg kažkas su labai dideliais nagais apdraskė sienas ir darė kažkokius užrašus. Tik tie užrašai, jie buvo neaiškūs. Lyg buvo kažkokia neaiški kalba. Krisas jau norėjo pakviesti Marcelę čia, bet ar nebus tai klaida? Kam jai išvis čia eiti?.. Robertas dar kartą apsidairė, bet vistiek, garsų čia kažkokių jau nebebuvo. Aišku, antras aukštas buvo kraupus ir ganėtinai tamsus. Bet tai tikrai nebuvo priežastimi nurimti. Čia girdėjosi kraupūs garsai. Nuo to, Kristoferiui darėsi dar baisiau, nes jis patalpoje kur vyksta kažkas paranormalaus ir tas nepaaiškinama, net žinant magijos pasaulį.
 Pabuvus dar kelias minutes Kristoferiui, jis pradėjo ir vėl girdėti garsus. Tik jie buvo toje vietoje, kur labiausiai to nesinorėjo. Jie pradėjo girdėtis būtent toje vietoje, kur dabar yra Marcelė. O garsai vis labiau girdėjosi...
- Atsargiai! - Greitai sušūktelėjo Martai.

*

Neprisijungęs Raven Fitzbert

  • Magijos istorikas
  • ***
  • 57
  • Lytis: Moteris
  • the choice we’ve made, will never be a sacrifice in vain
Ats: Apleistas namas miesto pakraštyje
« Atsakymas #9 Prieš 6 metus »
Atrodo, turėjo niekas neatsakyti, kaip per siaubo filmus. Tik tokius filmus mažoji tematė, nes jos šeima visai neleisdavo jai jokių princesių arba ponių. Jai buvo baisu. Bet kažkas vis dėlto atsakė. Suklykė mergina. Tai tik Marcelės vaizduotė. Tik vaizduotė, nieko šiame name nėra, apart jos ir Kristoferio. Ji jautė kaip kažkas ją grubiai liečia, visa oda šiurpuliais nuėjo. Tamsoje ji matė akis, bet jos buvo panašios į jos. Tikrai! Staiga jai protas ir akys prašviesėjo - ji stovėjo pačiame veidrodžių kambario viduryje... O juk žinome, kad patys baisiausi monstrai ir dvasios kaip tik iš čia ir išlenda. Čia dvasių šaltinis. Mergaitė pradėjo klykti, rankomis užsidengė galvą ir atsisėdo ant grindų. Iš jos kažkas traukė jėgas. Ji nenustojo klykti, verkti, bijoti. Aplinkui viskas šurmuliavo, juokėsi. Net tas klastuolio "atsargiai" ataidėjo, kaip "pasiduok, Marta". Gailios ašarėlės plovė skruostus ir Marthelle užmerkė akis, spaudė paskutinius lašus sūrius ir šiltus kaip kraujas vandens lašus iš akių.
everybody has something, some hidden ability they take for granted. we’re all geniuses, we all have a talent.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 145
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Apleistas namas miesto pakraštyje
« Atsakymas #10 Prieš 6 metus »
 Krisas taip ir liko tame antram aukšte. Lyg sustingo girdęs tuos keistus garsus. Vaikinas negalėjo pajudėti. Kažką pasakyti ar padaryt..
 Išgirdęs kaip pradėjo Marcelė klykti, tas tada jau privertė nusileisti žemyn. Bet tada kažkas lyg neleido. Kristoferį lyg kažkas stipriai apkabino ir taip jis negalėjo judėti. Todėl tik per kelias minutės, jis sugebėjo "išsibrauti" ir nusileisti laiptais žemyn pas Martą.
 Robertas tik išpūtė akis ir netgi kiek pradėjo drebėti. Ten sėdėjo Marcelė verkianti, išsigandusi. Krisas tik priėjo prie Martos ir padėjo savas rankas jai ant pečių.
- Viskas gerai... - Bandė nuraminti mergaitę, bet tada kažkas lyg užčiaupė vaikiną ir tikrąją prasmę pradėjo tempti kažkur. Krisas tada tik užmerkė akis ir negalėjo ką nors padaryti. Netgi pajudėti ar kvėpuoti. Na, bet vaikinui tik užmerkus akis, tas viskas nustojo. O atmerkus jas ir vėl, jis buvo kažkur netoliese Martos.
- Reikia nešdintis iš čia, ir kuo greičiau. - Pasakė rimtu balsu, bet rodos, Marcelė vis dar buvo kažkur kitur... O gal ir Kristoferis pasiliko paveiktas iliuzijos?

*

Neprisijungęs Raven Fitzbert

  • Magijos istorikas
  • ***
  • 57
  • Lytis: Moteris
  • the choice we’ve made, will never be a sacrifice in vain
Ats: Apleistas namas miesto pakraštyje
« Atsakymas #11 Prieš 6 metus »
Mergaitė sukukčiojo. Akys žibėjo nuo ašarų, veidrodžiai tai baugiai atspindėjo. Tamsu. Baimė. Šešėlis. Ašaros paliko pėdsakus, įkaitęs skruostas, šlapiomis dėmėmis nusėtas drabužėlis. Grįžo į praeitį. Švelni ranka.
-Prašau, nepaleisk,- sušuko taip tyliai, kad dvasios neišgirstų, bet jau vėlu,- kur tu? Kristoferi?- neaiškūs garsai fone, bet ji jautėsi viena. Ne, blogas žodis, vieniša, palikta su pabaisomis. Ji norėjo sau padėti užsimiršti, bet prisiminimai vis grįžo. Mama. Ir tėtis. Jie visiškai skirtingi. Marthelle žvelgė tolyn. Kas tai? Sapnas? Šaltis nukrėtė ją ir ji mato vaikų namus. Turkija. Dar tik.
-Ne, tik ne vėl ta istorija,- rėkė, nes žinojo kas nutiks vėliau - ji atsidurs Airijoje, blogoje šeimoje. Dar ne laikas. Dar ne.
-Eime,- greitai palinksėjo galva, nupurtydama ašaras. Bet jo nebuvo šalia. Tai kas tada kalbėjo?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Marthelle Elif »
everybody has something, some hidden ability they take for granted. we’re all geniuses, we all have a talent.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 145
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Apleistas namas miesto pakraštyje
« Atsakymas #12 Prieš 6 metus »
 Atrodė, kad jau viskas baigėsi. Baigėsi, visi tie paranormalūs reiškiniai, kurie nepaaiškinami netgi magijos pasaulyje. Vaikinui jau buvo ironiška, kad tie pasakojimai pasirodė teisūs ir, kad tik įėjus, kažkas prasidėjo. Tik įėjus visa tai prasidėjo.
- Marthelle? - Pradėjo kreiptis į mergaitę. - Ar viskas gerai? - Paklausė, nors pats klausimas buvo kvailas. Čia viskas buvo negerai. Visa šita situacija, padėtis, namas, vieta ir kas čia vyksta. Teliko tik užmerkti akis ir tikėti į stebuklą, kad visa tai pasibaigs. Bet ne Kristoferiui, jis pradėjo eiti link išėjimo ir bandė atidaryti duris. Bandė. Bet niekaip nepavykdavo. Vienu metu, vaikinas pradėjo galvoti, kad jis yra ant tiek jau silpnas, kad negali atidaryti kažkokių durų.
 Nusivylęs, atsisuko ir pradėjo stebėti Marcelę, rodos, kad už jos nugaros kažkas buvo. Pasirodė? Pats savęs paklausė, nors viduje žinojo atsakymą.
 Nusivalęs prakaitą, Kristoferis pabandė dar kartą atidaryti duris. Pamatyti kažką už mergaitės nugaros yra nebloga motyvacija nepasiduoti. Ir rodos, kad po truputi, klastuoliui pavyksta.

*

Neprisijungęs Raven Fitzbert

  • Magijos istorikas
  • ***
  • 57
  • Lytis: Moteris
  • the choice we’ve made, will never be a sacrifice in vain
Ats: Apleistas namas miesto pakraštyje
« Atsakymas #13 Prieš 6 metus »
-N-nnege...rai,- ji šaukė ir verkė vienu metu. Kodėl Kristoferis išsigando? Marcelė pažvelgė atgal. Nesuprato. Ar kažkas nutiko? Na, bet kokiu atveju, ar viskas baigta, ar ne, ji norėjo grįžti atgal. Namo. Ak, tiesa, į Hogvartsą. Juk ji neturi namų. Bet nori. Ne, Hogvartsas jos namai. Nuo šiol. Ir kodėl ji pabijojo lietaus? Kodėl ji leido sau čia įlįsti? Kodėl? Dabar ji kenčia. Labai. Bet durys neatsidaro.
-Praša-au, pabandyk dar kartą,- atbula ranka ji nusivalė ašaras,- praš...aaaaa,- Marta išgirdo varnos kvarktelėjimą. Baik tu, ten tik varna. Tik. O gal ne? Gal ji netaip išgirdo? Bet taip negalėjo pasigirsti, ji gerai pažįsta šį garsą, net moka pamėgdžioti. Staiga ji suprato vieną dalyką, juk yra burtažodis durims atrakinti! Ji jau buvo besitraukianti lazdelę iš kišenės...kai suprato, kad jos neturi. Neturi. Vėl pradėjo raudoti.
-Aš..aš..š pamačiau savo burtų lazdelę,- tyliai pasakė, žinodama, kad geruoju čia nesibaigs.
everybody has something, some hidden ability they take for granted. we’re all geniuses, we all have a talent.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • ***
  • 145
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Apleistas namas miesto pakraštyje
« Atsakymas #14 Prieš 6 metus »
  Kaip gaila, kad klastuolis neturėjo tuo metu burtų lazdelės. Jis jau senų seniausiai išlaužtu šias duris ir galėtu pabėgti, palikęs Marcelę čia.
  Kristoferis negalėdamas atidaryti durų, priėjo prie kito veiksmo - išmušti jas. Po kelių nevykusių bandymų, klastuolis dar labiau įniršo. Labiau supykęs, Krisas visas įniršęs bandė dar kartą išmušti duris. Ir po daugybę nesėkmingų kartų, visgi atėjo laikas, kai jam pavyko. Išlaužęs duris, Kristoferis sunkiai kvėpuodamas išbėgo iš namo.
 - Marthelle, bėk greičiau iš namo! - Sušuko ir prie apleisto namo vartų pradėjo laukti ugninių plaukų savininkės.
  Remarkas turbūt dar niekada taip savimi nesididžiavo. Jam užplūdė eilinės pasikėlusio žmogaus mintys. O susilaukęs pirmakursės, vaikinas negalėjo šalia jos pagirti save.
 - Na, gali nedėkoti. - Tarstelėjo, - Ir.. Tikiuosi daugiau nepakliūsim į tokias situacijas kaip dabar. - Šyptelėjo mergaitei. - Nenoriu čia ilgiau būti? - Atsisveikino ir išėjo pro vartus iš to apleisto namo lauko.