[Erka Forrm]

Sniego karas ir Užduotys

  Sausio vidurys, buvo šalta naktelė, visą naktį stipriai snigo, tad dabar Erka stovėjo gana giliose pusnyse ir laukė mokinių. Laimei, jau nustojo snigti, tad galėjo ramiai ruoštis pamokai.
  Erka atėjo pusvalandžiu anksčiau, jai reikėjo paruošti vietą, tačiau dar nebuvo tikra, kaip tą padarys.
 - Hm... - pamąstė, ką galėtų padaryti. Tada išsitraukė lazdelę. Mintyse nubrėžė kelias linijas, kurios sudarė didelę aikštę. Dar pridėjo nedideles ledo duris. Patikrino. Laimei, ir pati pro jas tilpo. Atsirado tvirtos sniego sienos, jai maždaug iki akių. Taip pat nemažai kliučių, už kurių buvo galima pasislėpti mėtantis. Žiemos pradžioje apie šiuos kerus perskaitė bibliotekoje, dabar juos prisiminė. Tikrai padėjo. Dabar, profesoriaujant, joje Erka praleisdavo daug daugiau laiko nei anksčiau. Dar ji pagalvojo, kad atsiras mokinių, kurie mėtys į ją, tad užsibūrė, kad gavusi sniego nepakliūtų į užduočių lauką. O tada nusprendė, kad reikia jau paruoštų sniego gniūžčių, todėl kerais pakėlė nemažai sniego ir jais jas padarė. Gavosi gražūs kamuoliukai, kuriuos sudėjo į penkias krūvas - kampuose ir didžiausią viduryje. Buvo tikrai tikra, kad visiems užteks.
  Sugužėjus visiems arba beveik visiems, buvo laikas pradėti, mat ši pamoka turėjo būti ilga, galėjo užtrukti dvi, galėjo penkias valandas. Tačiau turėjo būti pakankamai smagu.
- Sveiki, - išsišiepė. - Tikiuosi visi manęs paklausėte ir apsirengėti šiltai, mat šiandien... Mėtysitės sniegu! - juokėsi, tačiau tai toli gražu nebuvo pokštas. - Tačiau... - nutęsė sakinį, leisdama mokiniams galvoti, ką ji dar pasakys. - Taip paprasta nebus. Turbūt nusiminėte, bet darbo gausite, - pasakė ir nusprendė kelias minutes patylėti. Ši pamoka galėjo baigtis blogai, galėjo ne vienas mokinys keliauti į ligoninę, tačiau beliko tikėtis, kad taip nenutiks.
  Susirinkus paskutinius drąsos likučius, Erka turėjo tęsti. Jau priprato būti profesore, jai šis darbas patiko, tačiau ši pamoka buvo viena pavojingesnių.
- Žaisime sniego karą! - garsiai nudžiugino vaikus. - Taip, mėtysimės sniegu. Jūsų tikslas pataikyti į kitus mokinius, bet taip, kad nepataikytų į jus! Jei į jus pataikys... - atsiduso. - Jei taip nutiks, akimirksniu nusikelsite į... Tarsi pasaulį, galima sakyti, pasakų pasaulį. Jis bus labai gražus, tačiau ten susidursite su įvairiomis būtybėmis ir kitokiomis gyvybės formomis, kurios jums duos užduotis. Turėsite atsakyti į vieną klausimą, į kurį atsakymą neseniai girdėjote per mano pamokas ir vieną užduotį, nesusijusią su magijos istorija. O kabliukas tame, kad ji gali būti visiškai betkokia. Ilgai užtrukti neturėtume, tad grįžę galite statyti sniego pilis, besmegenius ar mėtytis sniegu, tačiau netrukdykite dar likusiems mokiniams! Už tai gresia areštas! - surimtėjo. Ne, violetinplaukė neleis, kad per neturinčius ką veikti mokinius kiti nepelnytai nusikeltų į užduočių pasaulį. - Įeinat pro duris, - pasakė ir palaukė, kol visi atsidurs viduje, tada pati kažkaip užsiropštė ant sienos, kad visus matytų. - Pradėkite! - pasakė, tačiau greitai prisiminė, kad vaikams reikia paskatinimo. - Palaukit! - sustabdė. Lyg dar niekas nebuvo pradėjęs. - Paskutinis išlikęs likusią metų dalį nedarys namų darbų ir eis tik į tas pamokas, kai mokysimės naują temą, į kartojimus galės neiti! - pasakė ir pamatė daugelio mokinių veiduose laimę. O taip, pusė, gal daugiau, jau buvo pavargę nuo mokslo metų. Tiesą sakant, kiek pavargo ir Erka. - Dabar jau tikrai pradėkite! - sušuko ir pradėjo stebėti karą.

(Manau, pamoka išeis smagi;DD
Mėtotės sniegu, jei pataiko, nusikeliate į pasaulį. Jis labai gražus, lyg pasakoje, tačiau einant keliu (mokiniai eiti turi, nesvarbu, nori ar kaip nors kitaip, pvz. keistos jėgos jį stumia eiti) pastoja kelią būtybės. Reikia atsakyti į vieną magijos istorijos klausimą, tada praleis toliau, o paskui bus užduotis, visiškai nesusijusi su magijos istorija, pvz. iškviesti gynėją. Klausimus ir užduotis galite sugalvoti, tačiau jos nebūtinai turi būti pagal kursą, gynėjas gali būti ir pirmakursiui, tačiau būtų puiku, jei neimtumėte kitų mokinių pasirinktų. Jiems gali nepavykti, kažkas nutikti, šaukiant Erkos, ji tą pajaus ir nusikels padėti.
P.S. jei nesugalvosite klausimo ar užduoties, lauksiu žinučių ir mielai padėsiu<33

Erka užsibūrus, kad ji neišnyktų, kai mokiniai pataikys, tačiau šie to nežino. Mielai rašysiu pamokoje, todėl į galite tiek mėtyti, tiek dar ką nors jai daryti.

ŠI PAMOKA YRA PERSONAŽŲ VYSTYMUI!!! Į užduotį nusikelti tikrai nebūtina, svarbiausia dalyvauti ir vystyti charą.

Grįžę mokiniai gali žaisti karą tarp savęs ar dar ką nors veikti. Sniego maždaug 30-40cm.

Aikštė turi sienas, vidutinio ūgio mokiniams virš galvų:DD. Šios taip pat iš sniego. Kliūtys įvairaus aukščio, sugalvokite. Viduryje ir kampuose yra gniūžčių, viduryje daugiausiai, tačiau mokiniai gali patys jas lipdyti iš sniego.

Pamoka iki vasario 9 dienos, norint gauti visus taškus, reikia dalyvauti kare (užduoties atlikti nebūtina) ir parašyti bent 4 post'us! Sėkmės<333)

[Eliotas Llewellyn]

Pagrindinis žiemos pliusas buvo tas, kad lauke šalta, tad galima ramia sąžine likti pilyje ir joje klaidžioti. Mielai tą darytų ir pamokų metu, bet profesorė Forrm kartą jau atėjo duoti jiems velnių. Taigi bent jau jos pamokas teko lankyti tvarkingai. Na, be to, ir Oliveriui vienam liūdna. Nors ar tai Eliotui rūpėjo, pasakyti sunku. Štai ir dabar į kiemą jis atėjo su Džefu, o išgirdęs pamokos temą baisiausiai apsidžiaugė.
- Apmėtysime visas mergaites, kurių vardas prasideda iš L raidės, sniegu. Tiesiog jas išmaudysime! - patenkintas pareiškė draugui, o tas pritarė. Aišku, kad pritarė. Ne veltui šie du berniukai buvo geriausi draugai visame Hogvartse. Eliotas jau būtų sunkiai ir patikėjęs, kad prieš pusmetį Džefo dar nepažinojo.
- Kaip manai, jeigu paleisime gniūžtę į profesorę, ji išnyks, o tada mes galėsime nieko neveikti? - dar paklausė ir iš karto nutarė pabandyti įgyvendinti šią užmačią. Paėmė sniego ir sulipdė dailų kamuoliuką. Priėjo prie profesorės ir prieš paleisdamas gniūžtę pradėjo klausimų ataką:
- O kaip aš suprasiu klausimą? Tos būtybės kalba angliškai? Ar būtybės klausimas bus susijęs su ja pačia? Kas bus, jeigu nežinosiu atsakymo? Ar galime ten pakliūti dviese? Ar ji paklaus klausimo ir išnyks?
Labai jau norėjo išgirsti visus atsakymus, kad galėtų pažerti dar kalną klausimų, kurie nebus susiję su šia pamoka. Vis dar nebuvo iki galo išsiaiškinęs, kas tas išminties akmuo, apie kurį kalbėjo su Auriu. Vis dėlto davė profesorei kokias dvi sekundes ir tada paleido pasigamintą gniūžtę tiesiai į ją.

[Erka Forrm]

  Erka galiausiai atisėdo ant tos ne itin aukštos sienos. Visgi matė kiek geriau nei šiaip stovėdama kamputyje, taigi buvo neblogai. Plius, buvo tikra, kad mokiniai, slėpdamiesi kamputyje, jos nesutryps.
  Tačiau pamatė Eliotą, kuris, regis, buvo nusiteikęs išklausinėti jos visko. Šis atėjo ir pradėjo uždavinėti klausimus, rankoje laikydamas gniūžtę. Prieš atsakydama, Erka nusprendė paklausti kito klausimo:
- Na, kas bus tavo primasis taikinys? - pasidomėjo, tačiau tuo metu gavo nesilpną gniūžtę į kaklą. Sniegas lipo puikiai, kamuolėlis buvo tvirtas ir gražus, o ir puikiai pataikyta, taigi Erka staigiai susiėmė už kaklo, mat tikrai skaudėjo.
- Eliotai! - beveik sušuko, nors ir stengėsi nusiraminti. Pažino jį iš jo draugo, matė juos kartu leidžiant laiką. Oliveris buvo uždaresnis, o Eliotas turėjo daug draugų, šis buvo vienas iš jų. Bent jau per pusę metų tiek Erka apie juso suprato. - Kaip matai, vietoje! Norėjai nedirbti? Žinai, gal tu ir nedirbk, - gūžtelėjo pečiais. - Tik... - pradėjo, bet nebaigė, berniukas turėjo susiprasti, ką ji pasakys, juk nebuvo kvailas, ar ne?

[Eliotas Llewellyn]

Atrodo, jeigu užduodi kalną klausimų, sulauksi bent vieno kito atsakymo. Vis dėlto koledžo vadovė nusprendė jį nustebinti - ji pati kažko paklausė. Bet kaip tik tada gniūžtė kaukštelėjo profesorei į kaklą. Teoriškai ji turėjo išnykti, bet to nepadarė. Tai šiek tiek nustebino. Eliotas klausiamai dirstelėjo į draugą, bet jis irgi nesuprato, kodėl niekas nepasikeitė.
- Aš juk dirbau, - nekaltu balseliu ištarė vienuolikmetis ir skubiai padarė dar vieną gniūžtę. Nebuvo tikras, ar Džefui tai patiks, bet paleido į jį. Draugas išnyko, ir Eliotas nusišypsojo. Dabar jau tikrai sunkiai dirbo, tad koledžo vadovė negalės nieko sakyti.
- Kas tik? - skubiai paklausė, o tada paleido naują klausimų bangą: - Profesore, o kas yra išminties akmuo? Ir kas yra Haris Poteris? Ar jis bandė surasti išminties akmenį? O ar aš galiu gauti tokį daiktą?
Iš smalsumo ir nekantrumo spindinčiomis akimis spoksojo į profesorę ir vylėsi, kad ji bent šiek tiek sumažins žinių troškulį. Tikrai nebūtų pagalvojęs, kad magijos istorija gali būti įdomu, bet šios pamokos buvo vienos geriausių. Po apsigynimo nuo juodosios magijos, žinoma.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Magijos istorijos ir taip nemėgo. Blogiau nei herbologija. Bet gal vis dėlto geriau nei astronomija. Bet vienas vienintelis aspektas pavertė šitą pamoką tikru pragaru. Erka. Ak taip. Profesorė Forrm. Šitas faktas vis dar juokino, tik Eion stengėsi to atvirai neparodyti. Niekam nereikia žinoti, kad jis savotiškai susijęs su šita mergiote.
Bet kaip gali nieko nedaryti, kai pamoka absurdiškesnė už absurdišką? Jis neturėjo laiko mėtytis sniegu ir atsakinėti į klausimus. Šitam egzaminui net neketino ruoštis - pamoka vis tiek niekam nereikalinga. Dabar norėjo prieiti prie profesorės ir rėžti ką nors ne itin draugiško. Tiesa, ten stovintis mažius trukdė tai padaryti. Eion atkreipė dėmesį, kad tai, ko gero, tas pats, kuris amžinai neduoda ramybės Auriui. Kažin ar jam išties įdomu, ar jis tik nori paerzinti profesorius?
Vis dėlto galiausiai penktakursis žengė arčiau “sesers”, nors jos niekada negalės taip vadinti. Sukryžiavo rankas ant krūtinės ir garsiai paklausė:
- Kodėl mes turime švaistyti laiką tokioms nesąmonėms? Pasimėtyti sniegu per pamoką? Jūs juk juokaujate, ar ne? Profesore.
Žinojo, kad Erka gali pasiskųsti Auriui, kad jis “blogai elgiasi”. Bet ką daryti, kai laiko šitam absurdui tikrai nėra, o išeiti iš pamokos tarsi negalima?

[Leticija Mendel]

Gražiausia. Mėtytis sniegu? Bet gi žaisti ji galėtų ir šiaip jei norėtų. Na, bet gal ir geriau, nei koks kontrolinis darbas. Labai giliai širdyje norėjo patekti į tą pasakų pasaulį. Bet garsiai niekada to nebūtų ištarusi.
- Oliveri, einam pažaisti? - Paklausė prie jo priėjusi. Buvo labai įdomu ar į tą pasaulį jie galėtų jei ką dviese patekti. Ar jeigu tarkim pirma nusikeltų jis, o tada ji ar jie susitiktų? Nespėjusi pagalvoti, kad jos pasiūlymas kaip tik reikš kaip Letė nori ten patekti pasakė.
- Kaip manai, gal vienu metu metam gniūžtę į vienas kitą? - Tiesa tas, kad paskutinis išlikęs turės privilegijų irgi viliojo. Bet tas pasakų pasaulis... Kaip profesorė jį sukūrė?
Ir vėl nespėjusi pamąstyti ką daro pasakė.
- Profesore Forrm, o kaip jūs sukūrėt tą kitą pasaulį?

[Oliveris Llewellyn]

Kaip visada, jis broliui nerūpėjo, tad buvo liūdna. Pačiam prieiti prie kito mokinio ir pasiūlyti dirbti kartu vis dar buvo drovu, tad tekdavo kankintis vienam. Jeigu nesisekdavo, viskas pasidarydavo dar blogiau. O būtent taip dažniausiai ir būdavo.
Tiesa, šį kartą jį užkalbino Leticija. Kiek pradžiugęs berniukas linktelėjo, tačiau viduje buvo neramu. Jeigu gerai suprato, gniūžtei pataikius į kurį nors jų teks persikelti kažkur. Ar nebūtų geriau tiesiog pasimėtyti sniegu niekur nepersikeliant? Norėjo pasiūlyti tai ir padaryti, bet Leticija jį pralenkė.
- Ar taip persikelsime kartu? - klausimu į pasiūlymą atsakė Oliveris. Gal ne toks ir blogas variantas - dviese bu tikrai smagiau ir saugiau negu vienam. Taigi paėmė gniūžtę ir jau ruošėsi paleisti ją į mergaitę, bet ji uždavė klausimą profesorei. Kadangi turbūt dar nebuvo pasiruošusi, nutarė ramiai palaukti, kada jau bus galima mesti. Bet, viduje sukruto baimė, ką reikės daryti, jeigu vis dėlto atsidurs tame keistame pasaulyje vienas?..

[Erka Forrm]

  Visgi, netikėtumai ir toliau neleido ramiai stebėti mokinių. Juk karas, tad jie galėjo pasitelkti ir kitas, ne tokias leidžiamas kovos priemones. Pavyzdžiui mušimąsi ar kerus. Ir tai nebuvo gerai, tas buvo tiesa, tad jai dabar reikėjo visus stebėti. O ką ji darė? Vėlėsi į vaikų žaidimus? Na, nors tikriausiai Erka vis dar buvo vaikas, o tuo suabejoti leido tik išvaizda ir pasas, dabar ji pasijautė lyg vaikų darželyje.
  Eliotas nepaliko jos ramybėje, tad Erkai beliko atsidusti.
- Berniuk, - nusišypsojo ir kreipėsi į jį neminint vardo, nes, nors jau juos gana dažnai lengvai atskirdavo, nusprendė nerizikuoti, mat šiandien, su drabužių sluoksniais, tai buvo sunkesnė užduotis. - Žinai, yra vienas būdas sužinoti, kas tas akmuo. Ir tikiu, kad praleisti laiką bibliotekoje bus naudingiau nei klausytis mano pasakojimų, per kuriuos vis tiek užmigsi, - atsiduso. Nemanė, kad jį džiugina ilgi pasakojimai. - Ar domina nuotykiai? - nusprendė sužaisti kitaip. - Jei taip, tegu kas nors meta gniūžtę į tave. Nusikelk ten.
  O vyšnia ant torto buvo Eion. Žinoma, jis pro ją ramiai praeiti negalėjo.
- Ar nevilioja galimybė praleisti daugelį likusių pamokų? Tada į tokias kaip ši galėtum ir neiti? Jei vilioja, pasistenk išlikti! - saldžiu balseliu pasakė, o tada pabandė nukreipti mintis nuo jo. Kuo ilgiau galvojo apie Eion ir jo tikslą jai pakenkti, tuo labiau krito jos savivertė.
  Tačiau paskui išgirdo kitą klausimą, kuris tikrai sukėlė šypseną. Jokios gniūžtės ar kitokios klastos nenusimatė, tad buvo galima ramiai atsakyti.
- Žinai, tai seni kerai, kaip užkeikimas. Ta iliuzija veikia neilgą laiką, jai pasibaigus, į šią nusikelti tiesiog nebepavyks. Kol ji nepavojinga, visi, kas tuo metu bus, tiesiog atsidurs dabartyje, čia, jei būtų pavojingesnė, sukurta piktais tikslais, dažnu atveju pasibaigus laikui tiesiog surytų žmogų!

[Leticija Mendel]

Oliveris pasiruošė gniūžtę, ji irgi pasiėmė vieną iš krūvos, bet dar klausėsi ką pasakoja profesorė.
- Suryja žmogų? - Tylutėliai pakartojo. Bet aišku ji suprato, kad tas nutiktų ne šiuo atveju.
- Nežinau ar nusikeltume ten kartu ar ne. - Dabar jau pasakė Oliveriui, kažkaip nepaklausė profesorės Forrm. Kartu ten tikrai būtų kur kas smagiau ir gal paprasčiau nei vienai.
- Ar pabandom? - Pasitikslino nenorėdama mesti į berniuką gniūžtės, kol jie dar nesusitarė bandys rizikuoti ten keltis ar nebandys. Bet staiga pastebėjo visai čia pat savo tris bjaurybes kambariokes, kurios besijuokdamos bėgo link jos Letė staigiai metė savo gniūžtę į vieną ir mergaitė dingo.
- Pasisaugok! - šūktelėjo ir vos išsisuko nuo pro pat galvą praskriejusios gniūžtės.
- Mesk. - Paragino Oliverį, kad mestų į kurią nors. Pati stvėrė gniūžčių iš artimiausios krūvos ir pradėjo laidyti. Galėjo tik pasidžiaugti, kad profesorė prigamino šovinių iš anksto.

[Oliveris Llewellyn]

Oliveris apsidžiaugė, kad neišgirdo, kas ir kodėl suryja žmogų. Tai būtų privertę pasijusti labai jau nejaukiai, nors ir taip persikėlimas kažkur šiek tiek baugino. Žinoma, per tuos kelis mėnesius, kuriuos praleido Hogvartse, jau kiek apsiprato su tomis iliuzijomis, bet vis tiek geriau būtų likti klasėje. Ar lauke kaip šiuo atveju.
- Gerai, - neprieštaravo bandyti persikelti kartu, bet Leticija greitai reagavo į kitą iškilusį pavojų - tris mergaites, kurios artėjo prie jų. Oliveris nenorėjo pirmas išnykti, todėl staigiai paleido gniūžtę į antrąją mergaitę. Laimei, ji dingo, tad dabar jie liko dviese prieš vieną. Paskutinę akimirką spėjo išsilenkti tiesiai į veidą atlekiančio sniego.
- Visai smagu, - sumurmėjo Leticijai. Regis, pamiršo, kad dabar yra pamoka, ir kad jie turėtų ne tik mėtytis sniegu, bet ir kažko išmokti. Paėmė dar kelias gniūžtes ir paleido į toliau stovinčius berniukus ir, žinoma, tą trečiąją mergaitę. Norėjo paklausti profesorės, ar mėtymasis sniegu turi kokią nors reikšmę magijos istorijoje, bet tą daryti taip ir pasidrovėjo.
- Aš visai nenoriu niekur keltis, - dar pasakė grifiukei, kai viskas šiek tiek nurimo.

[Eliotas Llewellyn]

Eliotas išsišiepė. Neabejojo žinantis, kodėl profesorė kreipėsi į jį "berniuk". Ir, žinoma, nė neketino atsakyti į garantuotai ją kamuojantį klausimą. Jeigu palaikys Oliveriu, nuo to tik geriau. Ar bent jau smagiau.
- Tik jau ne biblioteka! - pasibjaurėjęs sušuko. Negi viena geriausių Hogvartso profesorių (po Aurio, žinoma) vis dėlto yra ganėtinai kvaila? Juk akivaizdu: daug įdomiau, kai kas nors pasakoja? Jau kas kas, o Auris tą tikrai žino - dėl to Eliotas buvo daugiau nei tikras.
- Kas yra išminties akmuo? - nuskriausto vaiko tonu pakartojo klausimą berniukas. Ir vėl priėjo tas šviesiaplaukis, kuris amžinai trukdydavo plepėti su Auriu. Jis Eliotui visai nepatiko. Susierzinęs vienuolikmetis skubiai pagamino gniūžtę ir paleido ją į tą šviesiaplaukį. Gal jis dings, o jis galės ramiai išklausinėti profesorės Forrm visų įmanomų klausimų?

[Erka Forrm]

- Taip, - atsiduso. - Deja, ne visi tas iliuzijas kuria gerais, šiuo atveju, mokymo, tikslais, o pavojingosios nieko gero neatneša. Bet nesijaudink, ši visiškai saugi, - nusišypsojo grifiukei, kuri, rodos, sunkiai galėjo tuo patikėti.
  Tačiau prie klausimų vėl sugrįžo Eliotas, kas tikrai nežavėjo. Taip, Erka profesoriaujant labai pamėgo pasakoti, jai tai tikrai patiko! Tačiau... Ne dabar, dabar Eliotui reikia dirbti. Kadangi jis drįso mesti gniūžtę į ją, kas buvo draudžiama, jokių malonių negalėjo gauti. Šiaip tas Erką nuliūdino. Nors jis labai stropus nebuvo, geru namų darbų atlikimu irgi nepasižymėjo, rodės, magijos istorija bent kartais jį domindavo. Tad buvo apmaudu, kad jis sugalvojo taip pasielgti.
- Tai akmuo, galintis suteikti... Gyvenimą, gyvybę, nemirtingumą... Jis labai vertingas, Flameliui buvo suteikęs daugiau nei penkių šimtų metų gyvenimą, tiesa, prieš kelis dešimtmečius buvo sunaikintas. Žodžiu, o dabar keliauk dirbti!

[Eliotas Llewellyn]

Ta nuoboda Leticija irgi uždavė klausimą, ir Eliotas susiraukė. Jis visai nenorėjo, kad bjauri mergaitė būtų kažkuo panaši į jį. Tik jos klausimas, aišku, visai nebuvo įdomus. Berniukas caktelėjo liežuviu, bet teko prieš savo valią susidomėti - pavojingos iliuzijos skambėjo netgi labai puikiai.
- O kaip į jas patekti? - būtinai paklausė tikėdamasis, kad neįdomi mergaitė paliks profesorę ramybėje, ir jis galės užduoti visus rūpimus klausimus. O jų tikrai netrūko, tad Eliotas giliai įkvėpė ir, regis, ruošėsi papilti ištisą žodžių srautą.
Laimei, profesorė Forrm papasakojo apie Išminties akmenį. Rudos akys tiesiog sušvito iš susižavėjimo. Dabar būtinai reikėjo tokį gauti. Tik kaip tai padaryti, jeigu akmuo išties buvo sunaikintas?
- Ar galima tokį akmenį pasigaminti? - dar paklausė, bet nelaukęs atsakymo apsidairė. Džefas dar nebuvo grįžęs, tad galima pasinaudoti proga. Eliotas taip ir padarė - paliko sniego aikštę ir pasileido mokyklos link. Būtinai viską papasakos Auriui, ir jis negalės sakyti, kad Eliotas nesistengia - ką papasakojo profesorė Forrm, jis prisiminė tiesiog puikiai.

[Leticija Mendel]

Nuostabu. Oliveris išbruko dar vieną bjaurybę lauk. O paskui dar kažkokius vaikėzus.
- Taip smagu. Mes puiki komanda! - Šūktelėjo ir išsiuntė trečią mergiotę iš sniego aikštės. Paskui irgi siautė prieš kažkokius berniukus ir abu jie tikrai nemažai pasidarbavo gniūžtėmis. O svarbiausia visos tos bjaurios kambariokės išnyko kažkur. Gal ir negrįš? Pradžiugo. Bet greit pasistengė minties atsikratyti.
- Jėga, mes puikiai pavarėm. Duok penkis. - Šį sykį rimtai džiūgavo. Jie kol kas nusikratė visų savo priešų ir vis dar liko lauke.
- Tai ir nesikeliam niekur. - Pritariamai pasakė.
- Bet tada visada būk pasiruošęs. - Paėmusi už rankos nusitempė berniuką prie kitos daug didesnės krūvos, kurios mokiniai dar nespėjo išsitampyti.
- Man atrodo reikia čia ir likti. Šovinių čia daug.
Aišku ir stebėti reikėjo, kad kulka paklydėlė neatlėktų ir neišsiųstų jų į tą iliuziją.

[Erka Forrm]

  Eliotas nesiteikė sustoti klausinėti. Dabar staiga užsinorėjo jį pasigaminti. Erka prunkštelėjo. Kad ir kaip stipriai Hogvartse nesimokė, net ji suprato, kad tai neįmanoma. O toks, rodos, visai protingas berniukas, lyg ir turėtų tai suprasti. Bent jau Erkai taip atrodė.
- Deja, nepavyks. Neišlikę duomenų, kaip tokį pasigaminti. Gali bandyti atrasti savo receptą, tačiau, ponas alchemike, nemanau, kad sugebėsi, - nusijuokė. Ak, Erkai buvo taip smagu kalbėti su mokiniais, ką nors jiems pasakoti, kad ji net užsimiršo apie temą. Jau laukė kitų berniuko klausimų, tačiau jis netgi nelaukė jos atsakymo. Apsidairė, o paskui netgi pasileido pilies link. Oho. Pagalvojo, tačiau už tai, žinoma, bausti tikrai nesiruošė.
  Likusi pamokos dalis praėjo ramiai. Dauguma mokinių iškeliavo į iliuzijas, kiti taikiai mėtėsi. Viskas buvo puiku.
  Galiausiai nuskambėjo varpas, Erka su visais atsisveikino, o tada, visiems jau seniai išėjus, kerais panaikino tą tvirtovę ir pati pasišalino. Atrodė, apsirengė neblogai, tačiau buvo labai šalta! Brrrr. Reikėjo eiti, kol nesušalo!