[Armando van Stavenger]

[Pamokos tema: magiškoji archeologija.]

Žiema buvo pačioje kulminacijoje. Gal ir nelabai vykęs palyginimas, tačiau Armando nesugalvojo jokio geresnio. Pūgos siautė kiekvieną dieną, užpustydamos visus praėjimus. Mokiniai, grįžę po Kalėdų atostogų, atrodė dar labiau išbalę ir sušalę nei visuomet. Turbūt visi laukė pavasario. Tačiau pats magijos istorijos profesorius nebuvo vienas iš tų žmonių. Tiesa, žiemą jis visada būdavo labiau paniuręs nei kitu metu, tačiau tuo pačiu, žiema jam primindavo namus, gimtinę, kurios jis pasiilgo.
Mokslo metai ėjo greitai. Nespėjo vaikinas apsidairyti, o atostogos baigėsi ir reikėjo vėl vesti pamokas. Negali sakyti, kad tai buvo mėgstamiausias Armando užsiėmimas, tačiau jis tikrai dar nebuvo praradęs vilties ko nors išmokyti jaunąją kartą. Tad šiandien, su nauju pasiryžimu, jis kibo į darbą.
Vaikinas pasiekė klasę praktiškai su skambučiu. Laimė, kad viską pamokai pasiruošė iš vakaro. Atsistojęs klasės priekyje Armando šyptelėjo mokinimas.
- Sveiki susirinkę po atostogų. Tikiuosi, visi gerai pailsėjote ir smagiai atšventėte Kalėdas. – jis trumpam nutilo ir apžvelgė mokinius. – Nežinau, ar pastebėjote, tačiau šiemet aš jus vedu per visus istorijos laikotarpius. Religijos buvo skirtos pabuvoti Senovėje, su magiškaisiais ginklais kiek panagrinėjome Viduramžius. Dabar keliausime į Naujuosius laikus, kurių metu suklestėjo archeologija tiek burtininkų, tiek žiobarų tarpe. Tačiau kadangi mes esame magijos mokykloje, kalbėsime apie burtininkus. Taigi, kaip jau tikriausiai supratote, šios pamokos tema yra magiškoji archeologija. Tiesa, ir žiobarai, ir burtininkai archeologiją kaip atskirą mokslo šaką pradėjo suprasti panašiu metu – XV-XVI amžiuose. Tačiau jų archeologija skyrėsi. Visų pirma, manau, reikėtų pasakyti, kad manoma, jog magiškosios archeologijos pradininkė buvo moteris. Marija Aleksandra Nazalenska. Ji visą gyvenimą domėjosi archeologijos mokslu ir sugebėjo atrasti būdą, kaip greitai ir tiksliai išsiaiškinti atrastų daiktų istoriją. Kol žiobarai pagal žemių senumą, radinio gulėjimo vietą, raižinių stilių ant jų ar kažką panašaus aiškinosi atrasto daikto istoriją, Marija Nazalenska sugalvojo kerus, kuriuos panaudojus prieš akis išvysti to daikto svarbiausią įvykį, kuris leidžia suprasti jo istoriją. Pavyzdžiui, aš kadaise esu atradęs nedidukę nuolaužą, panašią į kardo rankeną. O panaudojęs kerus sužinojau, kad tai buvo vienas iš pirmųjų magiškųjų ginklų, apie kuriuos kalbėjome praeitą pamoką.
Armando sekundėlę nutilo, leisdamas mokiniams suvirškinti tokį kiekį informacijos, o rašantiems – duodamas laiko užsirašyti. Tada mostelėjo lazdele ir prieš kiekvieną mokinį atsirado po vieną nediduką daiktą. Kai kam kliuvo žiedas, kai kam – vėrinys, kai kam – strėlės antgalis ir panašiai.
- Štai ir priėjome prie jūsų šiandienos užduoties. Panaudoję archeologijos kerus jūs pamatysite gautojo daikto istoriją ir ją turėsite aprašyti bent trimis sakiniais. Pergamentus padėsite man ant stalo. Prisiminkite, kad šie daiktai yra tikri archeologiniai radiniai ir aš tik per stebuklą juos gavau, todėl pasistenkite jų neliesti, kad ir kaip norėtųsi. Burtažodis yra Helacticus. Jei kas nepavyks, galite klausti. Sėkmės darbe.
Vaikinas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir ėmė stebėti dirbančius (ar nelabai) mokinius. Tikėjosi, kad viskas pavyks ir bent jau pusė šių archeologinių radinių grįš pas jį nepablogėjusios būklės.

[Sveiki. Užduotis, kaip visada, parašyta post‘e. Taisyklės irgi tos pačios – jei kyla neaiškumų, rašykite. Taip pat – jei reikia Armando post‘o. Prašau dviejų post‘ų po 1200 simbolių, arba trijų, jei rašote trumpesnius. Daiktus galite sugalvoti patys arba pasirinkti iš minimų post‘e, tačiau nepamirškite, kad jie nebus dideli ir labai geros būklės. Pamoką uždarysiu 04-29. Sėkmės!
(Jei įdomu, faktas, pateiktas post‘e yra teisingas – archeologija kaip atskira disciplina tikrai atsirado XV-XVI amžiuose.)]
 

[Erka Forrm]

  Pamoka Erkai neatrodė įdomi, bet jai tokios pamokos buvo visos, tad nieko čia ypatingo. Erkai reikėjo surinkti kuo daugiau taškų, nes mokslus ji buvo gerokai apleidusi. Na ji niekada stipriai nesimokė ar gražiai nesielgė per pamokas. Bet surinkdavo daug taškų, o ir mokymosi rezultatai būdavo visai neblogi. O to jai labai reikėjo ir dabar. Tad klasuolė nusprendė nieko nelaukti ir imtis darbo. Nors aišku to daryti nenorėjo. Prieš Erką jau kurį laiką stovėjo sena moneta. Na arba ji tik atrodė esanti sena. Tai bent daiktas. Labai įdomu. Galvojo trečiakursė. Ji apsižvalgė. Ant kitų stalų buvo tikrai daug įdomesnių daiktų. Pakankamai arti ji pamatė keistą pakabuką. Jis buvo ant mažos grifės stalo. Tikriausiai ji pirmakursė. Galvojo ji. Tad ji priėjo prie grifės ir čiupo jos pakabuką. Tada tikrai toli švystelėjo monetą ir grįžo į savo vietą.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia teleskopo stovėjo ir antras, tik jis buvo gerokai labiau aptrintas ir netgi įskilęs. Elliw, kuriai šie teleskopai priklausė, niekaip neprisiminė, kas atsitiko, kad vienas iš prietaisų yra sudužęs. Nereikia ir sakyti, kad dėl to kaltos buvo tik neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija ir ne ne ne neLiucija. Mergaitė mielai jas visas pamokytų, bet dabar buvo užsiėmusi. Na, jau buvo pamiršusi, ką darė, tačiau vis tiek buvo užsiėmusi. Tokioms bjaurioms mergiūkštėms savo laiko tikrai nešvaistys.
Ant stalo gulėjo kažkoks aštrus daiktas. Tai kiek sudomino, tačiau neilgai trukus Elliw nutarė, kad jis grasina teleskopui, tad apsimetė, kad daikto nemato. Tokiu atveju daiktas astronomijos prietaisų taip pat nemato, ar ne? Velsietė buvo be galo patenkinta savo logika. Ji atsistojo nuo kėdės (šį veiksmą taip pat pakuždėjo įstabioji jos logika) ir apsižvalgė. Tikėjosi pamatyti kurią nors iš draugių, tačiau visos jos buvo dingusios. Tai šiek tiek liūdino, tačiau svarbiausia buvo tai, kad ir bjaurios mergiūkštės nelindo į akis. Gyvenimas be tų keturių bjaurybių buvo daug gražesnis.
Klastuolė bandė atsisėsti ant kėdės, tačiau nepataikė ir nugriuvo. Nespėjus nugriūti kažkas atsitiko, ir ji suprato turinti keturias kojas. Nepaisant to, kad netrukus tą faktą pamiršo, baisiausiai persigando. Atkakliai bandė išsivaduoti iš tos baimės, bet nieko negalėjo padaryti. Galiausiai kažkaip atsidūrė ant stalo, tačiau nesugebėdama valdyti keturių kojų netyčia nuspyrė teleskopus. Jie nukrito ir sudužo. Tai supykdė ožka pavirtusią Elliw. Ji norėjo apkaltinti bjauriąsias mergiūkštes, tačiau niekaip negalėjo prabilti. Tai dar labiau išgąsdino, tad gyvūnas pradėjo blaškytis. Judėti buvo gana sunku, tačiau galiausiai pradėjo šokinėti per stalus. Ant jų buvę nedideli daikčiukai išsilakstė į visas puses. Tikėtina, kad bent keletas iš jų pataikė kam nors į galvą, tačiau Elliw tą paprasčiausiai pamiršo.

[Armando van Stavenger]

Kol kas viskas ėjosi pakankamai ramiai. Net keistai ramiai. Keli mokiniai, aišku, nieko neveikė, kažkokia klastuolė mergaitė iš kitos atėmė pakabuką, bet Armando dėl to per daug nesuko sau galvos. Kol niekas nenukentės ir nekils chaosas, viskas bus gerai. Juk keletas mokinių dirbo net labai gerai ir praeitas pamokas, ir dabar. Galų gale, jei nors vieną vaiką Armo sugebės įtikinti, kad istorija toli gražu nėra nuobodus mokslas, savo tikslą jau bus pasiekęs.
Vaikinukas ramiai stebėjo klasę, sukiodamas vieną iš žiedų. Jau pradėjo viltis, kad pamoka praeis be didesnių neramumų, tačiau, deja, kaip visada, visi jo planai žlugo. Kažkokia klastuolė mergaitė, regis, vardu Elliw (ją Armando jau spėjo įsiminti. Vien dėl ano pokalbio su Auriu, kuomet vaikinas buvo įspėtas, kad per savo pamokas gali gauti į galvą iš teleskopo), staiga pavirto ožka. Iš visų įmanomų dalykų. Ožka. Magijos istorijos profesorius atsiduso. Gerai, tai arba ji yra animagė ir to, savaime suprantama, neprisimena, arba ją kažkas užkerėjo. Vienaip ar kitaip, neleisiu, kad po mano klasę dabar lakstytų ožka.
Sulig ta mintimi Elliw-ožka pradėjo šokinėti per suolus viską griaudama ir spardydama. Tuomet vaikinas, ryžtingai atsistojęs, nužingsniavo link mergaitės-ožkos. Dėl jos būklės visai nesijaudino. Apie Elliw buvo tiek girdėjęs, kad suprato, jog, net jei jai kažkas ir nutiks, ji vis tiek to neprisimins.
Na, mergužėle, dabar sužinosim, ar tu - animagė.
Prisiartinęs prie ožkos, Armando iškėlė lazdelę. Po sekundėlės ožkos vietoje jau buvo ta pati rudaplaukė mergaitė, pamišusi dėl teleskopų. Tai vis dėl to tu animagė... Dar pasisunkinai savo ir taip nelengvą gyvenimėlį.
Nusprendęs, kad Elliw ką nors sakyti neverta, nes ji vis tiek to neprisimins, magijos istorijos profesorius grįžo prie savojo stalo, atsisėdo ir, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, ėmė stebėti mokinius tikėdamasis, kad nieko panašaus nebeįvyks. Kitaip sakant tikėjosi, kad toji klastuolė nesugalvos dar kartą pavirsti ožka. Juk vis dėlto, tai būtų keista matuojant net ir Elliw mastais.

[Abigailė Nestrof]

 Abigailė nebetroško grįžti mokyklon po jaukių ir visiškai nerūpestingų atostogų. Mergaitė tėvo buvo be proto pasiilgusi. Aišku, mamos ne taip stipriai, bet vis vien.. Savų namų židinys juk dega šilčiausiai. Gausiai primaitintai varnei vis dėlto teko grįžti į Hogvartsą, burtų ir kerėjimo mokyklą. Pasirinkimo neturėjo, kad ir kaip tai būtų gaila.
 Nuobodžios dienos slinko viena po kitos, žiema nesitraukė iš magijos pilno Anglijos kampelio. Sniegas pustė takelius, vinguriuojančius aplink didingą pilį. Pirmakursiai ir antrakursiai noriai žaidė sniego karus, nors, aišku, atsirasdavo ir tuo nepatenkintų-dažniausiai aukomis patapdavo vyresnių kursų mokiniai, norintys ramiai pasivaikščioti tais užpustytais takeliais ar pasikalbėti su savo balandėliais. Abigailė, kol kiti laisvu metu dūkdavo lauke, lindėjo arba Bendrajame kambaryje, arba iš viso savo lovoje. Neturėjo nuotaikos belstis kaži kur ir šaldyti save. Tačiau į pamokas kulniuoti privalėjo-Britta (toji naujoji varniukų vadovė) nebūtų apsidžiaugusi nusiskundimais dėl prasto Nestrof pamokų lankomumo.

 Meh, pamoka nebus įdomi,-kaip pastaruoju metu visada skeptiškai nusprendė varnė. Magijos istorijos ji tikrai nemėgo. Šiaip ne taip išklausiusi, ką reikės daryti, pamatė ant savo stalo kažkokį... karūnos gabalėlį? Ką? Kodėl karūna ne pilna? Jau ištiesė ranką paimti tą keistą atplaišėlę, kai pro suolą pralėkė ožka. Ožka viduryje Magijos istorijos pamokos! Kur tai matyta? Ožka numetė karūną ir be to, gerai su kanopa trenkė Abigailės galvon.
 -Auuuuč!-sudejavo rudaplaukė.
 Ir neilgai trukus pamatė, kaip išvaizdusis profesorius... atverčia ožką... ką?? Elliw? Ten buvo ta beprotė! Nu taip! Kas kitas sugalvotų pasiversti OŽKA! Nestrof sugriebė už savo galvos.
 -Ir aš visada kenčiu per ją! Kažką darykite! Ji nenormali,-iškošė pro sukąstus dantis. Aišku, žinojo, kad nieks nė neatkreips dėmesio į visas Abigailės dejones. Jau priprato prie to-niekas nesitvarko su nesveikaisiais! Visiems nusispjaut! O vargeli, kaip man atsibodo!...

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Jeigu Elliw geriau gaudytųsi aplinkoje, tokia situacija būtų visai smagi: ji laksto stalais, kažką spardo, galbūt pataiko kokiai bjauriai mergiūkštei į galvą. Problema buvo ta, kad ji neįsivaizdavo kur esanti ir ką čia daranti. Taigi buvo gana sudėtinga mėgautis. Ech, gyvenimas nebuvo lengvas.
Nespėjus nuveikti ko nors smagaus ir pakankamai įdomaus, kad Elliw prisimintų, ji staiga pasikeitė. Gulėjo ant grindų ir kuo puikiausiai suprato turinti tik dvi kojas ir, ko gero, galinti šnekėti. Šią teoriją reikėjo patvirtinti, tad velsietė išsižiojo ir pabandė garsiai surikti:
- Kur mano teleskopas?!
Pavyko. Vadinasi, viskas buvo gerai. Visai netrukus ji šitą bandymą pamiršo, tačiau nuotaika subjuro: pasigirdo bjauriai pažįstamas balsas, kuris tikrai nebuvo iš tų, kuriuos norisi girdėti. Jis priklausė ne kam kitam, o bjauriai mergiūkštei. Reikėjo atsistoti ir susirasti tą bjaurybę. Tik tam, kad ją gerai pamokytų, žinoma. Kad ir kaip ten būtų, tokios bjaurybės tik tam ir buvo tinkamos.
Priėjusi prie bjauriosios mergiūkštės pamiršo, ką ketino sakyti, tad kelias akimirkas tiesiog spoksojo į ją ir galiausiai išrėžė:
- Tu esi... - deja, jau kurį laiką šios bjaurybės buvo nemačiusi, tad akimirkai pamiršo, kuri iš bjaurių mergiūkščių tai yra. Vis dėlto galiausiai užbaigė: - Ne ne neLiucija!
Dar akimirką ar dvi paspoksojusi į bjauriąją mergiūkštę pamiršo, kodėl tai daro. Tuo labiau neprisiminė, kur galėtų rasti savo teleskopą. Vadinasi, reikėjo skubiai ieškoti kito būdo bjauriajai mergiūkštei pamokyti. Apsidairiusi Elliw pamatė ant kito stalo gulintį kažkokį išraižytą akmenuką. Priėjusi atsitrenkė į stalą, tačiau pavyko pačiupti daikčiuką. Kol nepamiršo, kad netoliese yra ne ne neLiucija, skubiai atsisuko ir paleido akmenuką jos link.

[Abigailė Nestrof]

 Ji ir vėl nervinosi. Ar buvo diena, per kurią Abigailė nebūtų patyrusi bent lašelio pykčio? Tikriausiai ne. Kodėl šis pasaulis toks keistas, nesuprantamas ir atšiaurus tiems, kurie stengiasi į jį kabintis? Ak, kokios nesmagios penktakursės mintys. Ir kas galėjo pagalvoti, kad būdama penkiolikos Abigailė taip kritiškai ir dramatiškai viską vertins?
 Į kairę mergaitės ranką parskriejo nedidelis akmenukas, tačiau jis žiebė visai neblogai. Lyg nebūtų mažas. Spėkite iš vieno karto, nuo kurios pusės šis daiktelis parskrido? Aišku, kad nuo Elliw! Argi nekeista? Visai ne. Abigailė ir vėl pajuto kaistančius skruostus, tačiau net nieko nebesakė. Ją, liaudiškai tariant, užkniso toks jos nusiskundimų apie tą kvailę ignoravimas iš profesorių pusės, tad varnė tiesiog nebematė prasmės skųstis. Bet nesumeluotų sakydama, kad laukia, kol kažkas ją uždarys į psichiatrinę ligoninę. Tai mergaitei (jau visai merginai) reikia pagalbos..
 Nusprendusi patausoti savo nervus, rudaplaukė ėmėsi pamokos praktikos. Kelis kartus pakartojo Helacticus kerus, tačiau nieko neįvyko. Bet nieko tokio-tokių nesėkmių Nestrof jau buvo patyrusi per kerėjimo pamokas, tad didelės bėdos nematė ir bandė toliau.
 -Helacticus,-aiškiai artikuliuodama tarė ji ir prieš savo akis išvydo ore sklandančią karūnos likučio istoriją. Pamatė princesę, vilkinčią nuostabaus grožio suknele, šalia stovinčią dar vieną princesę ir didžiulę pilį joms už nugarų. Abi princesės stovėjo, regis, pasislėpusios už krūmų ir laikė viena kitai už rankų. Palauk?.. Princesė, dėvinti tamsiai raudoną suknelę ir stovinti dešinėje, ant galvos turėjo, kiek Abigailė spėjo įmatyti, tą karūną, kurios gabalėlį penkiolikmetė dabar turėjo ant savo stalo. Hm.

[Alanas Senkleris]

Alanas sėdėjo ir pavyzdingai rašėsi profesoriaus dėstomus dalykus. O tai buvo labai retas atvejis. Nes užrašus vedė tik magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokoje. Bet kažkaip pastaruoju metu pamėgo istoriją ir norėjo užsirašyti. Šį kartą Gringo į pamoką neėmė. Voverė gerokai trukdė tą kartą, kai reikėjo svaidyti ginklus. Todėl dabar kartu buvo tik Judis Riešutas. Kuris šį kartą ramiai miegojo. Matyt todėl, kad Gringo dabar neveda jo iš kelio. Nusišypsojo vaikinukas.
Ant jo stalo gulėjo strėlės antgalis. Tai jau iškart sudomino. Atrodė, kad toks daiktas gali parodyti kažką įdomaus.
Nebuvo ko laukti ir Alanas pasakė.
- Helacticus. - Pavyko ne iš pirmo karto. Bet po kurio laiko atkaklaus burtažodžio kartojimo jis staiga išvydo tikrai ne tai, kas buvo prieš akis.
Berniukas regėjo žmogų. Tasai laikė strėlę, kurios antgalis ir rodė Alanui matomą vaizdą. Geriau įsižiūrėjęs Grifas suvokė, kad regi indėnų karį. Žmogus gulėjo pasislėpęs krūmuose. Netoliese buvo matyti upė. Rankoje indėnas laikė lanką, į jį buvo įdėta toji strėlė. Alanas įsitempė, nes pastebėjo, kaip kažkas lekia prie vietos, kur slėpėsi karys.

[Henrieta Poter]

  Henrieta sėdėjo magijos istorijos klasės gale ir klausėsi profesoriaus dėstomos pamokos temos. Kalėdų atostogos grifei praktiškai nesiskyrė nuo įprastų dienų Hogvartse, nes Poter per atostogas liko pilyje. Vienintelis skirtumas buvo tas, kad atostogų metu buvo daugiau laisvo laiko ir daugiausia laiko ketvirtakursė praleido klaidžiodama Hogvartso koridoriais. Nors tai nebuvo labai žymus skirtumas, nes šiais metais keturiolikmetės pamokų lankomumas buvo tragiškas ir pradėti lankyti pamokas nors įpusėjus mokslo metams paskatino nukritę pažymiai.
  Taigi dabar Henrieta stengėsi sudalyvauti kuo daugiau pamokų ir mokytis. Profesoriui kalbant apie magiškąją architektūrą, grifė įdėmiai klausėsi. Magijos istorija nebuvo labai lengvas mokslas, tačiau šio dalyko pamokos buvo įdomios. Ši pamoka nebuvo išimtis. Profesoriui Armando nutilus, prieš Poter ant stalo atsirado apsitrynęs senovinis plunksnakotis, su kokiais žiobarai rašydavo viduramžiais.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw neprisiminė to priežasties, bet nė kiek neabejojo, kad ne ne neLiucija pradės skeryčiotis ir daužyti teleskopus. Nežinojo, kodėl taip galvoja, bet tik toks elgesys būtų logiškas - daugiau nieko gyvenime tos bjaurios mergiūkštės ir neveikė. Taigi kai ne ne neLiucija nieko panašaus nedarė, Elliw sutriko. Spoksojo į nekenčiamą mergiūkštę ir bandė prisiminti, kodėl į ją žiūri. Ji tikrai nebuvo verta, kad velsietė ilgai spoksotų. Vienintelis logiškas dalykas buvo nusisukti, ką Elliw skubiai ir padarė.
Kokią akimirką ar dvi bandė prisiminti, kur yra ir ką čia daro. Deja, tai buvo labai sudėtinga užduotis, mat klastuolė neįsivaizdavo, kaip galėjo čia atsidurti. Į tokius sudėtingus gyvenimo klausimus galėjo atsakyti nebent teleskopas, bet jis buvo beviltiškai išnykęs. Ko gero, visiems ir taip buvo aišku, kad dėl šito kalta tik ne ne neLiucija, tačiau Elliw jautė pareigą pranešti naujieną dar kartą. Taigi ji giliai įkvėpė ir jau ruošėsi surikti, tačiau kaip tik tada pamiršo, ką ketino sakyti.
- AUČ! - suriko dėl visa ko. Ką gali žinoti, galbūt kaip tik šis žodis ir buvo jos planuose, nors tuo metu klastuolė jau neprisiminė, kad kažką planavo. Apsižvalgė ir, savo nepasitenkinimui, visai netoliese pamatė bjaurią mergiūkštę.
- Tu ne ne neLiucija! - garsiai suriko Elliw ir ryžtingai nužygiavo prie tos bjaurybės. Reikėjo pagaliau ją pamokyti! - Atiduok mano teleskopą!
Deja, nespėjusi pasiekti bjauriosios mergiūkštės už kažko užkliuvo ir nusivertė ant žemės. Netrukus ir vėl pajuto turinti keturias kojas (nors, žinoma, neprisiminė, kad tai buvo "ir vėl"), tad išsigando. Norėjo priminti bjaurybei, kad viskas yra tik jos kaltė, bet pasidarė pernelyg sudėtinga šnekėti. Taigi Elliw tiesiog sumekeno. Dėl šito kalta, žinoma, buvo tik ne ne neLiucija.

[Henrieta Poter]

  Henrieta išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į plunksnakotį. Šis buvo apsitrynęs ir papilkėjęs, nors apie kadaise jį dengusį glotnų dažų sluoksnį buvo galima spręsti iš vietomis dar matomų atsilaupiusių dažų liekanų. Taip pat, geriau įsižiūrėjus į rašiklio galvutę, kuria buvo rašoma, galėjai pamatyti seno rašalo liekanų likusių po paskutinio karto kai plunksnakotis buvo naudotas.
  Grifė susikaupė ir ištarė burtažodį:
- Helacticus.
Kerai pavyko ir Poter prieš akis iškilo kažkoks vidutinio amžiaus vyras sėdintis prie stalo ir rašantis plunksnakočiu. Jis buvo apsivilkęs Viduramžių epochos stiliaus drabužiais ir atrodė pasiturintis. Vien matoma kambario, kuriame jis dirbo, dalis atrodė prabangiai. Ant stalo stovėjo keletas statulėlių, baldai buvo nulakuoti ar aptempti oda. 

[Bonė Aneta Iden]

 Šaltą ir snieguotą žiemos dieną, už lango siaučiant langus drebinančiai pūgai, Alisa atskubėjo į Magijos istorijos pamoką. Širdyje ji tiesiog šoko -  artėjo pavasaris ir Velykų atostogos, o po jų – ne už kalnų ir vasara. Ji dievino Hogvartsą, tačiau pastaruoju metu daugybė mokslų ėmė ją varginti. Norėjosi pailsėti, o tam tiko net ir tokia kvaila vieta, kaip Oksfordo našlaičių prieglauda.
 Įsmukusi į kabinetą, mergaitė susirado laisvą suolą ir ėmė klausytis profesoriaus Stavenger įžangos į šiandienos temą. Mokytojo akys liepsnojo pažįstama ugnimi, degančia savo darbą dievinančių žmonių akyse. Toji ugnis uždegė ir švilpynukę – norėjosi kuo greičiau pulti prie praktikos.
 Tad, vos tik profesoriaus lazdelė padalijo mokiniams daiktus, pirmakursė džiugiai sučiupo savąjį. Tai buvo paprastas, grubaus darbo, geležinis žiedas su dideliu kristalu per vidurį. Žiedo lankelis buvo kiek sutrūkinėjęs, akmuo – apsiblausęs ir toli gražu nebe toks spindintis, kaip kadaise. Tačiau papuošalas vis vien pavergė vienuolikmetės širdį. Ji paėmė burtų lazdelę, nukreipė į  žiedą ir tarė:
 -Helacticus!
 Kurį laiką papuošalas gulėjo kaip gulėjęs, gaudydamas blyškios žiemos saulės spindulius, besiskverbiančius pro langą. Tačiau staigatoji šviesa, atsimušusi nuo žiedo akmens, pakilo į orą, virto sidabriškai pilka migla ir apgaubė tiek Alisą, tiek patį žiedą. Migloje ėmus ryškėti paslaptingiems praeities vaizdiniams, Alisa sulaukė kvapą.

[Henrieta Poter]

  Henrietos žvilgsnis nukrypo į vyro laikomą plunksnakotį. Tai buvo tas pats plunksnakotis, kuris šiuo metu gulėjo ant grifės stalo, tik vaizdinyje jis buvo nudažytas rusvais dažais, o jo galas žvilgėjo nuo saulės spindulių krintančių ant stalo. Rašantis vyras greičiausiai buvo koks nors diplomatas arba rašytojas, nors tiksliai ketvirtakursė negalėjo to pasakyti.
  Galiausiai vaizdas dingo ir Poter išsitraukė iš kuprinės pergamentą ir savo rašymo reikmenis. Pamirkiusi savo plunksną į rašalą, keturiolikmetė vėl prisiminė matytą vaizdą ir ėmė rašyti:

Šią pamoką gavau senovinį plunksnkotį ir panaudojusi Helacticus kerus sužinojau, kad anksčiau jis priklausė viduramžių laikų diplomatui arba rašytojui. Vyras buvo pasiturintis. Tuo metu šis plunksnakotis buvo nudažytas rusvais dažais ir buvo žymiai švaresnis.

  Baigusi rašyti, Henrieta pergamento apačioje brūkštelėjo savo vardą, pavardę ir koledžo pavadinimą. Grifė susikrovė rašalą ir plunksną į kuprinę, o tuomet, paėmė pergamentą ir nunešė jį ant profesoriaus Armando stalo. Vėl grįžusi į savo vietą grifė atsisėdo ir ėmė laukti pamokos pabaigos.

[Alanas Senkleris]

Alanui norėjosi sušukti tam kariui, kad jį apsaugotų. Bet žinoma jis suprato, kad iš to vis tiek nieko gero nesigaus. Todėl toliau žiūrėjo kas vyksta.
Jis taip ir neišsiaiškino ar indėnas žinojo, kad pas jį atlėks tie žmonės. Ar jų laukė. Tikriausiai turėjo žinoti. Jei slėpėsi tuose krūmuose su strėle ir lanku. Matyt kažkoks susirėmimas. Pamanė berniukas.
Karys sukluso. Išgirdo Arklių kanopas dundant į žemę. O tie raiteliai regis žinojo, kad žmogus tūno krūmuose. Nes keli nušoko nuo arklių. O juos iškart pasitiko strėlė. Alanas žiopsojo ir stebėjosi kaip greitai tas karys geba užtaisyti savo lanką, nes po tos išlėkė dar kita. Jis negirdėjo jokių garsų, tik matė viską. Labai liūdna buvo stebėti kaip žmogų visgi išvilko iš krūmų. Kaip negarbinga. Kaip bjauru. Širdo Senkleris matydamas kaip jį vieną užpuolė tie žmonės.
Dar Alanas pamatė, kaip tas indėno pašautas raitelis pabandė ištraukti strėlę. Bet nulaužė ją, o žaizdoje liko antgalis.
Staiga regėjimas paliko vaikiną ir jis pasijuto bespoksąs į lentą. Nebežinojo kas nutiko tam kariui. Suprato tik vieną. Strėlę pagamino tasai indėnas. O paskui ji buvo sulaužytą. Matyt vėliau Antgalį kas nors irgi išėmė iš žaizdos. Taip strėlė buvo sunaikinta. Jos paskirtis žemėje pasibaigė. Taigi viską jis ir ėmė aprašinėti.

Daiktas kurį aš gavau buvo senas strėlės antgalis. Strėlė priklausė indėnų kariui. Nežinau kokios genties. Nežinau koks tai buvo susirėmimas, bet žmogus buvo paimtas į nelaisvę. Prieš tai iššovė strėlę, kurios antgalį aš turėjau. Taigi burtažodis man parodė, kaip ji buvo iššauta ir kaip paskui sulaužyta.

Parašęs tai nunešė pergamentą ant profesoriaus stalo. Paskui sugrįžo į savo vietą. Ir kažką paišė į savo sąsiuvinį iki pamokos pabaigos. Buvo kažkaip liūdnoka.

[Bonė Aneta Iden]

 Migloje, sukūriuojančioje prieš Alisą, išryškėjo keistas vaizdinys. Iš pradžių mergaitė negalėjo suprasti, kas tai. Atrodė lyg kokia duobė, galbūt griovys ar išdžiūvusi upės vaga. Tačiau netrukus ji suvokė, kad tai - kalnų ola. Ir ne šiaip sau ola. Visose jos grioveliuose ir duobelėse žibėjo prabangūs ir labai reti kristalai bei brangakmeniai.
 Panašu į ateities būrimą,- pamanė švilpynukė, - Reikia ieškoti visokiausių simbolių ir ženklų balkšvuose dūmuose, aiškintis jų prasmę ir reikšmę gyvenime.
 Ji vėl įsižiūrėjo į miglą. Joje palengva radosi nauja figūra. Pamačiusi ilgus plaukus, pirmakursė suprato, jog tai moteris. Greičiausiai - burtininkė, nes kairėje rankoje laiko kažką panašaus į burtų lazdelę. Ją jaunoji kalnų tyrinėtoja ėmė atsargiai raižyti olos sienas ir atskyrinėti brangakmenius nuo jų "kiauto" - tvirtos uolienos ir akmens skaldos. Atskyrusi vieną labai didelį ir nepaprastai gražų kristalą, ragana įsidėjo ją į savo krepšelį.
 Šiam vaizdiniui ėmus blankti, Alisa suraukė savo taisyklingus antakius.
 Kol kas viskas gan miglota. Tikriausiai šis žiedas pagamintas iš to nuostabaus kristalo, kurį moteris įsidėjo į savo krepšį. Bet kokia jo tolesnė istorija?
 Mergaitės mintis nutraukė naujas ir visiškai netikėtas vaizdinys jau blankstančiuose dūmuose - ilgos, šiek tiek šikšnosparniškos ausys ir ploni pirštai, spaudžiantys nedidelį peiliuką. Šmėstelėjo gerai nublizginti ašmenys ir paskutiniai dūmai išgaravo, nusinešdami su savimi šio paprasto, bet ne ką mažiau stebuklingo papuošalo istoriją.
 Miglai išsisklaidžius, švilpynukė dar kiek pasėdėjo, parėmusi galvą savo grakščiomis rankomis ir pamąstė, trumpai apibūdinti svarbiausius šio nuostabaus žiedo istorijos momentus. Sukurpusi kelis glaustus ir aiškius sakinius, prisitraukė pergamentą ir ėmė raitalioti plunksna tokį atsakymą:

Man atitekęs žiedas turi išties labai įdomią istoriją. Iš migloje pasirodžiusios olos ir burtininkės, kasančios joje brangakmenius, supratau, kad jo akis pagaminta iš dailaus kalnų kristalo - ametisto. Taip pat išvydau goblinus, apdirbančius medžiagas ir gaminančius šį papuošalą. Nors vaizdinių nebuvo daug, išsiaiškinta žiedo istorija leidžia suprasti, kiek daug praeities gali slėpti vienas mažas daiktelis.

Baigusi tekstą, pirmakursė užrašė pergamento apačioje savo vardą, koldedžą ir kursą, tuomet nunešė raštelį ant mokytojo stalo ir paguldė ant jo žiedą, kad būtų aišku, apie kokį daiktą kalbama tekste.
 Vos tik Alisa grįžo prie savo suolo, suskambo varpas. Koridoriuje pasigirdo triukšmas, iš klasių pasipylė mokiniai. Mergaitė susirinko savo daiktus, metė susižavėjusį žvilgsnį į žiedą ant stalo ir išskubėjo iš klasės. Mintyse tebesisuko gautojo papuošalo istorija.