[Grace Nicholson]

Grace laukė kovos, dėl kurios labiausiai nekantravo. Hogvartsui atstovavo Klastuolė, bet Grace tai nerūpėjo. Ji pažinojo Džeinę, ir žinojo, kad ji yra iš ties puiki čempionė.
Džeinė išėjo ir palapinės. Grace puolė rėkti ir ploti, kaip ir kiti Hogvartso mokiniai.Plojimai netrukus nutilo.Visi pradėjo žvalgytis, ieškodami, su kuo susidurs Džeinė.
-Žiūrėkit, štai jis!- sušuko kažkokia mergaitė, rodydama į dangų. Grace pakėlė galvą ir išvydo atskrendantį laivą.Taip, taip atskrendantį.
-Accio šluotą!-sušuko Džeinė.Netrukus jos rankoje gulėjo Žaibas 11. Klastuolė neįtikėtinu greičiu užsėdo ant šluotos ir nuskrido link laivo.

[Gabriella von Sjuard]

Gabriella atėjo į visada ramų Rojaus Kampelį. Bet šiandien, šioje vietoje visai nebuvo ramybės. Juk vyko Burtų Trikovės Turnyras. Klastuolė prisidengė ranka akis, kad galėtų įmatyti savo draugę. Pažiurėjusi aukštyn, Gabriella pamatė ramiai ant šluotos sklendžiančią ore Džeinę ir mintyse palinkėjo jai sėkmės. Na, tikiuosi tau pavyks... Tik nesusižeisk, mergyt! Juk Hogvartsas visais laikais buvo geriausias. taip pagalvojusi mergina nusišypsojo ir perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos, kad taip nesijaudintų ir nedrebėtų.
Klastuolė akimis ieškojo pažįstamų žmonių ir pamatė netoliese stovinčią Grace.
-Labutis,-pasisveikino mergina. - Atėjai palaikyti Džeinės? Manau jai pasiseks. Jai turi pasisekti.-pasitaisė mergina.
Gabriella vėl žvilgelėjo į dangų, kuriame ant šluotos skriejo Džeinė. Ji pamojavo ranka, bet Hogvartso atstovė turbūt jos nepastebėjo. Laikykis, tu gali... pagalvojo Gabriella ir nusišypsojo Grace.

[Džeinė Meko]

Džeinė skrido ant savojo "Žaibas 11" dangumi. Dangus buvo skaisčiai violetinis, lygiai tokios spalvos kaip ir lapelis, kurį mergina ištraukė. Klastuolė trumpam atsigręžė į žiūrovus, ir nusišypsojo išvydusi, kad Gabriella jai mojuoja. Maskubomis pamojavusi ir dar labiau įaudrinusi minią, Džeinė vėl nusisuko. Beskrendant pašėlusiai dideliu greičiu, Hogvartso atstovės akys ašarojo nuo stipraus vėjo, o jos juodi plaukai plaikstėsi ore. Mergina dažnai skraidė savąja šluota, nes mėgo žaisti kvidičą, tačiau skrendant tokiu stačiu kampu ji kartais nežymiai slysteldavo šluota žemyn. Skrendantis laivas pamažu artėjo, tačiau matyt jis buvo labai aukštai, nes kuo labiau klastuolė prie jo artėjo, tuo labiau stebėjosi laivo dydžiu. Laivas buvo ištiesų milžiniškas-gal tris kart didesnis už didžiausią žiobarišką laivą, kurį matė Džeinė. Deja, prie laivo juodaplaukė artėjo vis vien negreitai. Mergina nukreipė savo lazdelę už savęs ir sušuko:
-Incendio!
Ugnis, išsiveržusi iš lazdelės, gerokai pagreitino kelionę laivo link. Netrukus klastuolė nutraukė burtažodį ir priskrido paskutiniuosius kelis metrus prie laivo. Tyliai, stengdamasi nekelti jokio triukšmo, šeštakursė priskrido prie pat laivo šono ir atsistojo ant šluotos. Džeinei smarkiau suplakė širdis-juk iki žemės buvo daugiau nei du šimtai metrų! Jei dabar nukristų, ko gero, mirtų iš karto. Lėtai, stengdamasi kuo ramiau reaguoti, Hogvartso atstovė surado ant laivo šono atbrailą-tai buvo patrankos šaudymo angos viršus-užkėlė ant jos abi kojas ir įsitvėrė rankomis į laivo šoną taip stipriai, kad po nagais prilindo pašinų ir, ko gero, vėliau pirštai ims kraujuoti. Tada Džeinė giliai įkvėpė ir, suspaudusi rankoje lazdelę, ėmė kopti viršun, link denio.

[Fasiras von Sjuardas]

Fasas Oldefortas sėdėjo tribūnose tarp grifiukų. Nė vienas nebuvo laimingas, kad Hogvartso čempiono vietą užėmė klastuolė, bet pačiam Fasui buvo visiškai vienodai, mat su čempione neblogai sutarė. Na, gal širdies gilumoje ir prijautė Durmštrangui ir jo pergalei, bet juk Fasas buvo Hogvartso šeštakursis ir jau iš principo turėjo sirgti už saviškius, kad ir kokie klastuoliai jie bebūtų. Vaikinas užvertė galvą aukštyn ir nulydėjo akimis į dangų šaunančią ant šluotos Džeinę Meko. ,,Keista, nejaugi jau danguje būna skraidančių laivų? Skrajojantis Olandas aiškus, bet negi mūsiškiai bus tokie akiplėšos ir užpuls būtent šį laivą? Reikės paklausti Džeinės, koks ten laivas... kažkaip neramu..." - mąstė grifiukas, o Džeinė tuo tarpu dingo baltuose debesėliuose.

[Džeinė Meko]

Džeinės rankos neapsakomai skaudėjo. Joms teko išlaikyti beveik visą kūno svorį, ant jų jau buvo pilna nubrozdinimų, o pirštuose-pašinų. Merginą apėmė noras viską tuojau pat mesti ir tiesiog nuskristi ant šluotos Hogvartso link, atsisėsti Klastūnyno bendrajame kambaryje fotelyje prie židinio, rankose laikant karštą, kakavos pilną puodelį, ir atsipalaiduoti... Tačiau, žinoma, Hogvartso atstovė taip nepadarė. Ši mergina buvo nelinkusi pralaimėti. Ji tai jau tikrai kovos iki galo. Užsispyrimo jai netrūko. Džeinė stabtelėjo ir pažvelgė žemyn. Apačioje mergina pro debesis kur ne kur klastuolė išvydo Hogvartso ir Klastūnyno vėliavas. Nuo aukščio juodaplaukei net svaigo galva. Džeinė vėl nusisuko ir ėmė kopti. Ant rankos esantys įbrėžimai kraujavo, ji buvo pavargusi, o juk Džeinė dar net ant laivo denio nebuvo ir nesusitiko su pagrindiniu priešu! Laimei, laivo kraštas jau matėsi. Mergina dar paspartino kopimą, primerkusi savo žalias akis. Virves išleidžiančių kerų klastuolė naudoti nenorėjo, nes jas galėtų pastebėti laive esančios būtybės. Po minutėlės Hogvartso atstovė jau buvo prie pat denio krašto. Ji tyliai kilstelėjo galvą ir žvilgtelėjo pro laivo kraštą. Vos išvydusi laivo įgulą, Džeinė išplėtė akis ir kuo greičiau vėl paslėpė galvą už borto. Nenuostabu, kad laivas buvo toks didelis. Juk jo įgula-vien tik troliai ir milžinai. O soste, pastatytame per patį denio vidurį, sėdėjo milžinas, labai didelis net ir pagal milžinų standartus.

[Džeinė Meko]

Džeinė giliai alsavo. Milžinas. Milžinai-labai pavojingos būtybės, o be to, jai dar teks prasibrauti pro laivo įgulą-trolius ir keletą milžinų... Mergina dar sykį žvilgtelėjo pro laivo kraštą. Klastuolė nužvelgė soste sėdintį milžiną. Jis buvo labai didelis, bent perpus didesnis už visus milžinus, esančius laive. Ant rudų susivėlusių plaukų kupetos milžinas buvo užsimaukšlinęs laivo kapitono kepurę. Jo krūtinė buvo nuoga. Jis buvo užsivilkęs milžiniškas juodas kelnes, jos buvo sujuostos diržu, prie kurio kabėjo didžiulis kardas-jis buvo maždaug tokio dydžio kaip Džeinė. Milžino akys akylai stebėjo savo įgulos narius, jo rudose akyse atsispindėjo gudrumas. Juodaplaukę net nupurtė nuo tokio žvilgsnio. Jame matėsi grynų gryniausia panieka ir valdžios troškimas. Tačiau Džeinės žalios jus užmatė ir dar kai ką-švytinčią nedidelę auksinę skrynelę, kabančią milžinui ant kaklo. Ji iškart suprato, kad tą skrynelę turi paimti. Tik kaip?.. Hogvartso atstovė ėmė galvoti, ką daryti toliau. Jei ji tiesiog pultų, būtų labai didelė rizika. O milžinui, rodos, nuobodu... Džeinės galvoje užgimė pašėlusi, ganėtinai kvaila idėja, beveik garantuotai neišdegsianti. Tačiau ji buvo geresnė už kitas jai galvon šovusias idėjas, ir mergina nusprendė taip padaryti. Jai reikėjo pergudrauti milžiną. Juodaplaukė užlipo ant denio nė kiek nesislėpdama. Jos veide švietė šypsena, atrodanti kaip tikra, tačiau vienoje rankoje Džeinė laikė paruoštą kerėtoją burtų lazdelę, o kitą buvo uždėjusi ant juodo kardo, kabančio dėkle, prikabintame prie diržo. Troliai ir milžinai akimirką sumišo, tada ėmė urgzti ir riaumoti, pasiruošę pulti, kada tik jų vadas lieps. Didysis milžinas šlykščiai išsiviepė ir mostelėjo savo valdiniams.
-TYLOS!-užriaumojo jis, ir laivo denyje paisdarė taip tylu, kad musę galėjai girdėti skrendant.
Toje tyloje tik Džeinės batai kaukšėjo į medines grindis, kai ji ėjo artyn prie milžino. Ji sustojo už maždaug dešimties metrų nuo laivo kapitono.
-KĄ GI ČIA VEIKI, ŽMOGE?-suriaumojo milžinas.
Klastuolė tik nusišypsojo ir pasiruošė daryti tai, dėl ko ji buvo paskirta į Klastūnyną. Meluoti.
-Na, skridau sau ant šluotos, ir nusprendžiau aplankyti jus...-pusiau juokais pasakė ji.
-ŠLUOTA? RASKIT JĄ IR SUNAIKINKIT,-paliepė milžinas pavaldiniams.
Vienas trolis neilgai trukus rado Džeinės "žaibą 11" ir perlaužė jį lengvai ir pagaliuką. Didysis milžinas išsiviepė matydamas, kaip Džeinė krūptelėjo.
-NEMANAU, KAD IŠ MANO LAIVO IŠEISI, MERGUŽĖLE,-nusikvatojo milžinas.-O DABAR NUSILENK MAN, HAGARUI GALVAŽUDŽIUI, ŠIO LAIVO KAPITONUI!
Hogvartso atstovė susiraukė, tačiau nusilenkė.
-TAI PASAKYK MAN, MERGUŽĖLE, JEI TIK ŠIAIP SKRIDAI SAU ŠLUOTA, KAM TAU KARDAS IR PEILIAI?-užriaumojo milžinas.
Link Džeinės ėmė slinkti milžinai ir troliai, visi išsiviepę.

[Džeinė Meko]

Džeinės širdis smarkiau suplakė, kai troliai ir milžinai pradėjo artėjo prie jos, tačiau ji nudavė, kad jai nė motais. Hogvartso atstovė tik vaizduodama kvailutę dar plačiau išsišiepė ir nekaltai sumirksėjo.
-Ach, šitie žaisliukai? Na, matai, niekada negali būti tikra dėl savo saugumo... Jūs, kapitone, turėtumėte tai suprasti. Juk, ko gero, daug niekšų mėgino užimti jūsų postą? Tačiau niekam nepavyko. Žinoma, juk jūs toks didelis, stiprus ir galingas!-su apsimestiniu pataikūniškumu tarė klastuolė.
Didysis milžinas išsiviepė ir besididžiuodamasis išpūtė savo krūtinę.
-TIKRAI TAIP, MERGUŽĖLE!-suriaumojo laivo kapitonas.-DAUGYBĖ MULKIŲ MANĖ ESANTYS GERESNI UŽ HAGARĄ GALVAŽUDĮ! TAČIAU DABAR IŠ TŲ NIEKŠŲ VIEN TIK KAULAI BELIKO!
Džeinė suprato, kad jos planas veikia. Juodaplaukė suprantamai palinksėjo.
-Tikrai taip. Niekas jums neprilygs. O jūs tik pažiūrėkit-kapitone, po visų tų susirėmimų jūs nė randų neturite!..-suvaidintu susižavėjusiu balsu pasakė klastuolė.-jūs tikrai neeilinis milžinas.
Hagaras Galvažudys dar plačiau išsišiepė.
-O TAIP! NIEKAM NELEIDAU MANĘS NĖ ĮBRĖŽTI,-suriaumojo milžinas.
Jis įdėmiai nužvelgė Hogvartso atstovę ir mostelėjo savo pavaldiniams, nuo Džeinės esantiems už vos keleto metrų.
-SUSTOKIT. PALAIKYSIM DAR ŠIEK TIEK TĄ ŽMOGĘ GYVĄ. MAN PATINKA, KAIP JI KALBA,-sustaugė jis laivo įgulai.
Troliai ir milžinai sustojo, tačiau vis dar šiepė dantis ir gniaužė kumščius. Nuo kapitono riaumojimo Džeinei jau skaudėjo ausys. Dievaži, nejaugi jis nemoka tiesiog kalbėti?.. Tačiau mergina tik užgniaužė atodūsį ir vėl supratingai palinksėjo.
-Dėkoju, pone, dėkoju. Jūs ne tik drąsus ir stiprus, bet ir kilnus bei išmintingas!-žarstė pagyrimus juodaplaukė.
Milžinas trinktelėjo kumščiu į sosto ranktūrį-Džeinė krūptelėjo-ir sukikeno. Kikenimas buvo panašesnis į kriuksėjimą, nei į juoką.
-KAS TIESA, TAS NE MELAS, ŽMOGE! ŠNEKĖK TOLIAU!-aiškiai patenkintas paliepė Hagaras Galvažudys.-JEI TIK NENORI DABAR MIRTI!
Klastuolė vėl nusišypsojo.
-Žinoma, kapitone, žinoma. Man garbė būti jūsų laive, o jūs pats didžiausias ir galingiausias milžinas, kurį pasaulis kada nors matė,-susižavėjimo pilnu balsu pasakė Džeinė.
Hogvartso atstovė atsitūpė ir pagarbiai nulenkė galvą. Dievaži, kaip šiandien kentėjo jo šios išdidumas...
-GERAI PASAKYTA! GALINGIAUSIAS MILŽINAS, KURĮ KADA NORS MATĖ PASAULIS! TIKRAI, TIKRAI, TAI AŠ!-patenkintas suriaumojo milžinas.
Džeinė, vis dar klūpėdama, nepastebimai sugniaužė lazdelę.

[Džeinė Meko]

Hagaras Galvažudys nepatenkintas taip tvojo kumščiu į akmeninį sosto ranktūrį, kad tas iskilo. Tačiau šį kartą Džeinė jau nebevaidino beprotiškai bijanti didžiojo milžino, ir nė nekrūptelėjo, tik šyptelėjo. Skraidančio laivo kapitonas susiraukė.
-KODĖL NUTILAI, ŽMOGE?! LIAUPSINK MANE TOLIAU, JEI NENORI, KAD SUTRAIŠKYČIAU TAVO GALVĄ!-suriaumojo susierzinęs milžinas taip garsiai, kad, rodos, klastuolė ausų būgneliai plyš.
Hogvartso atstovė kilstelėjo galvą ir įžūliai primerkė savo žalias akis. Tada nusikvatojo.
-Mielai tęsčiau, tačiau tokiam kvailiui kaip tu neturiu ką pasakyti,-pašaipiai tarstelėjo mergina.
Milžino marmūzė įgavo kvailoką išraišką. Ilgiau Džeinė nebelaukė. Jai būtent to ir reikėjo-kad milžinas ir jo laivo įgulos nariai suglumtų. Klastuolė skubiai pašoko ant kojų ir nėrė pro trolių ir milžinų, skiriančių ją nuo Hagaro Baisiojo, kojas. Jie nė nesusigaudė, kas ką tik įvyko, o Hogvartso atstovė jau buvo vos už keleto metrų nuo didžiojo milžino. Šis vis dar buvo nustebęs, kai juodaplaukė užšoko jam ant kojos. Tada milžinas pamažu jau ėmė suprasti, kas vyksta, ir ėmė mojuoti ir pliaukšėti rankomis, norėdamas numušti merginą lyg įkyrų vabalėlį. Laimei, jis nebuvo labai greitas. Džeinei, norint likti gyvai, liko tik viena išeitis-būti greitesnei. Vos vienintelis smūgis nuo Hagaro rankos, ir klastuolė būtų buvusi negyva. Vis saugodamasi milžino aplink mojuojančių ir pliaukšinčių rankų, Hogvartso atstovė užlipo aukštyn. Po kelių akimirkų Džeinė jau užšoko didžiajam milžinui ant kelių. Šio akys buvo išplėstos iš įsiūčio, o rankomis jis mojavo vis stipriau. Juodaplaukė bėgo taip, kaip dar nebuvo bėgusi. Ji užšoko milžinui ant krūtinės, o nuo jos-ant peties. Milžino ranka tik per plauką jos nepriplojo, ir Džeinės širdis dar smarkiau suplakė. Klastuolė iš ginklo makščių išsitraukė savo juodąjį kardą ir nurėžė virvę, ant kurios buvo pakabinta auksinė skrynelė. Ši dunkstelėjusi nukrito ant grindų, o paskui ją nušoko ir Džeinė. Hogvartso atsovės kojas persmelkė skausmas, jai nušokus ant medinio laivo denio. Džeinė čiupo auksinę skrynelę ir pasileido bėgti.
-LAIKYKIT JĄ!-suriaumojo savo pavaldiniams Hagaras Galvažudys.
Troliai ir milžinai, iki šiol tik žiopsoję, pasileido tekini link Hogvartso atstovės. Džeinė vėl įkišo kardą į jo makštis ir suspaudė rankoje lazdelę. Ji vis dar bėgo, nesustojo, kai prieš merginą išdygo pirmasis trolis.
-Sustink!-šūktelėjo Džeinė.
Trolis krito ant grindų sustingęs. Deja, sutelkusi dėmesį į vieną trolį, nepastebėjo artėjant kito. Juodaplaukė kryptelėjo šonan paskutinę akimirką, ir trolis krito ant grindų. Vos ne vos. Nuo laisvės merginą skyrė vos vienas milžinas, bėgantis į ją, o kiti liko už nugaros.
-Incarcerous!-sušuko ji ir milžiną apsivijo virvės.
Tada klastuolė griebė medžio nuolaužą, gulėjusią ant denio, ir skubiai sumurmėjo:
-Portus!
Tada Džeinė tvirčiau suspaudė auksinę skrynelę, ir kai Hagaro pakalikai buvo jau visai arti, nešyklė tapęs medžio gabalas tarytum įtraukė merginą-jausmas buvo baisiai keistas-ir ji nusileido tiesiai priešais minią-ten, kur ji ir pradėjo savo kelionę į laivą. Kelias akimirkas minia tylėjo, tada prapliupo šaukti, klykti ir sveikinti Hogvartso atstovę. Visi apsupo ją, o juodaplaukė nusišypsojo. Jos rankos buvo kruvinos, kojas skaudėjo, bet jai pavyko. Jos rankose spindėjo nedidelė auksinė skrynelė.

[Arwen Evenstar]

Džeinė netikėtai pasirodė ten pat, iš kur visai neseniai išskrido su šluota, taip sukeldama garsius minios šūksnius. Mergaitė neatrodė sužeista ar kaip nors sužalota. Ir nenuostabu kodėl - jai laivo kapitoną pavyko nugalėti gudrumu. Net pats Salazaras Klastuolis turėtų didžiuotis savo koledžo mokine. Visą tai turnyro komisijai papasakojo laivą iš arti stebėjęs Magiškųjų žaidimų departamento darbuotojas. Arwen su kitais komisijos nariais šiek tiek pamąstė, kokius balus skirti trečiajai turnyro dalyvei.
- Panašu, kad Džeinei madam Pomfri paslaugų neprireiks, tad netempkime į naktį ir paskelbkime rezultatus, - Arwen kartu su komisijos nariais parodė tokius skaičius: [9] [9] [6] [8]

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

Damon gana greitai atsidūrė rojaus kampelyje kartu su Jekaterina. Čia ją ir norėjo nusivesti. Ne per seniausiai rojaus kampelyje vyko Burtų Trikovės Turnyro užduotis, kurioje dalyvavo Hogvartso dalyvė. Ir jai tikrai labai pasisekė. Dabar rojaus kampelis atrodė lygiai taip pat, kaip ir prieš užduotį. Jis ėjo ramiai ir pasitikinčiai, nes jau buvo buvęs toje vietoje, o ir vietą, kuri. Buvo labai patogi, žinojo. Jis nardė pro medžių kamienus ir pagaliau atsidūrė prie seno gluosnio. Tai buvo paprastas medis, kurio šakos šlavė ledą prie ežero, o prie kamieno nebuvo sniego ir buvo gana šilta. Medis apsaugojo nuo vėjų. Vaikinukas atsisėdo po medžiu, kartu pasodindamas ir Jekateriną. Buvo tylu, tylu, tik aplink skraidžiojo Jonvabaliai. Jų buvo nemažai ir jie nesiartina, todėl tarsi per atstumą juos apgaubė skydu ir saugojo nuo pašalinių akių. Toje vietoje tie šviečiantys vabaliukai taip ir elgėsi, todėl Damon norėjo čia atsivesti Jekateriną. Ji nusišypsojo jai žvelgdamas į akis.

[Katherine Rivers]

Semui atėjus ir atvedus Kasiopėją prie staigmenos, dar kartą viską peržiūrėjo. Viskas buvo savo vietose - žvakės šalia takelio tvarkingai sudėliotos ir nepajudintos, toliau, paėjus žvakių takeliu, po obelimi, kuri buvo gražiai užsnigta gulėjo patiestas šiltas ir minkštas pledas, per kurį nepersisunktų šaltis nuo žemės, šalia pledo - čiužinuko buvo pridėta žvakių, o ant pledo pribarstyta rožių žiedlapių. Pledo vidurį buvo padėta pintinė su visokiais gardumynais, žinoma rožiniais ir raudonais, juk Valentino vakaras! Semui viską patikrinus, jis nuėmė Kasiopėjai raištį, ir nuvedė prie pledo. Pasodino ją ant pledo, apsiautė kitu pledu, kuris buvo po pintine, tam atvejui, jei Kasiopėja sušaltų. Semas pats atsisėdęs, ištraukė iš pintinės dvi taures ir butelį nealkoholinio šampano. Jis buvo toks pat skanus kaip tikras, bet nuo jo neapsvaigdavai. Be to Semas ir Kasiopėja buvo pet jauni gerti alkoholį.
Semas ištiesė sklidiną skysčio taurę Kasiopėjai. Jis jautėsi toks laimingas būdamas su ja. Jie abu sėdėjo gerdami ir žiūrėjo į ežerą, kuriame atsispindėjo mėnulis ir žvaigždės. Jie daug šnekučiavosi. Dažniausiai Semas tik bėrė komplimentus Kasiopėjai, pakol ši parausdavo. Kasiopėjos akyse atsispindėjo pasitenkinimas, tad Semas Kasiopėjai praradus  savo raudonį vėl ją išgirdavo.

[Kasiopėja Evers]

Semui atrišus akis, Kasiopėja net žado neteko. Viskas atrodė taip nuostabiai. Žvakės, šampanas, rožių žiedlapiai... tai buvo geriausia Valentino diena merginos gyvenime. Kasiopėja buvo tokia nustebinta, kad stovėjo vienoje vietoje ranka prisidengusi burną gal kelias minutes, kol Semas ją pasodino ant pledo.
Jam ištiesus taurę, Kasiopėja ją paėmė, gurkštelėdama putojančio gėrimo. Mergina iš užburtosios delninukės ištraukė iš puotos išsineštus saldumynus ir padėjo šalia, vis dar negalėdama atsigrožėti Semo surengta staigmena.
Kasiopėja pakėlė akis į Semą.  Jos akyse atsispindėjo mėnulio pilnatis, jo taip pat. Kasiopėja lėtai pabučiavo Semą, įsipindama į skonių sūkurį. Mergina jautėsi tokia laiminga šį vakarą, kad net nesurado žodžių tam apibūdinti.

[Katherine Rivers]

Semas ir Kasiopėja bučiavosi ilgai. Semui atrodė, kad tai niekada nesibaigs. Bet kai pagaliau baigėsi, jis nenorėjo sustoti. Jį kaip magnetas traukė Kasiopėja. Jis paėmė Kasiopėją už rankos, kitoje rankoje laikydamas drožinėjimui skirtą smailų pagalį. Jis pastatė Kasiopėją ant kojų ir nusivedė prie didelio medžio. Ant medžio jis išraižė jųdviejų inicialus ir apvedė širdele. Jis norėjo, kad jų meilė liktų amžina. Nors jie buvo dar jauni, Semas jau norėjo paklausti Kasiopėjos ar ji tekės už jo, nes jis žino, kad nori visą gyvenimą praleisti su ja.
-Eime pasivaikščioti?- paklausė Kesę. Ir nusivedė ją tiltelio link. Jiems einant žvakių takeliu Kasiopėja klūptelėjo, nes jos aukštakulniai užkliuvo už medžio šaknies. Semas nieko nelaukęs paėmė ją ant rankų, ir nešė vestuviniu stiliumi. Kitaip sakant repetavo ateičiai.

[Kasiopėja Evers]

Pasibaigus bučiniui Kasiopėja pažvelgė į Semą. Ar gali būti kas nors geriau už tai?
Semas pakėlė Kasiopėją ir nuvedė prie medžio. Su peiliuku jis išraižė raidę K po to pliusą, tada raidę S ir apvedė širdele. Kasiopėja palietė raižinį ir dar kartą pažvelgusi Semui į akis, lengvai pakštelėjo jam į skruostą.
Jiems einant žvakių apšviestu takeliu, viskas buvo nuostabu. Na, kol Kasiopėja neužkliuvo už medžio šaknies ir vos nenukrito (o dar ji norėjo imti dvylilos centimetrų aukštakulnius. Gerai, kad nepaėmė). Laimei, ją pagavo Semas ir paėmė ant rankų vestuviniu stiliumi. Kasiopėja apkabino vaikiną už kaklo ir vėl pakštelėjo jam į skruostą. Mergina žvelgė tiesiai į priekį galvodama tik apie Semą.
Pora žiūrėjo viena kryptimi.

[Kasiopėja Evers]

Jason, nešdamasis kalną knygų, atslinko į vieną ramiausių vietų visame Hogvartso kieme. Nors tai buvo rojaus kampelis, kur paprastai renkasi įsimylėjeliai, dažniausiai čia būna tuščia, mat visi čia renkas per Valentino dieną.
Atsisėdęs prie medžio varnius atsivertė knygą, paimtą iš bibliotekos. Skaitydamas apie romėnų burtininkus, Jason mintys nukeliavo kažkur kitur. Pažvelgęs į šalimais tyvuliuojantį ežerą, varnanagis užvertė knygą.
Vėjas, pūsdamas pro medžių viršūnes, nešė gryną orą ežero link. Tarp ošimo ir pūtimo retkarčiais pasigirsdavo taukšėjimas, tarsi sudžiuvęs lapas taukšėdamas šokinėtų per akmenis. Susikrovęs knygas atgal į kuprinę, Jason giliai įkvėpė. Vis dėlto, gamta dabar jam neleido studijuoti romėnų burtų, nors gal ir gerai. Gamta įkvepia.