[Milanas Lestreindžas]

Jam įsivaizduojant kaip siaubingai įskaudintų Gruodę jeigu ją paliktų. Nes abejojo, kad sakytų kodėl tai daro atsilapojo durys ir įrūko Mendel. Ir ką Alanas joje rado? Isterikė. Nesveika visai psichė. Vos to ir neišrėžė. Bet tada jau Dori pagalbą būtų galėjęs tiesiog peržiegnoti.
- Ką tu čia kliedi? Kas tau grasina? ne tau padariniai bus. O Gruodei. Ji tavo draugė? Man atrodė, jog jūs draugės bent jau buvot. - Stengėsi ramiai kalbėti, bet Dori tiesiog siutino. - Ir padėk tą lazdelę. Neklyk čia. - Jis atsikėlė, perėjo kambarį ir uždarė duris. Bei užbūrė jas garso nepraleidžiančiais kerais.
- Pati sau ir planuokis staigmenėles. Aš neturiu laiko. Man reikia rimtai su tavim pakalbėt ar tai bus įmanoma? O čia esame todėl, kad man reikėjo vietos, kur niekas nesiklausytų ar tau aišku dabar?

[Dori Mendel]

- Gruodei? Kas bus Gruodei? - Dori sukluso.
Pasijuto visai kvailai. Nejau Gruodei reikia pagalbos? O ji čia isterikuoja.
- Šiaip tai ne, Gruodė nėra mano draugė, - pasakė. - Ji tiesiog... mergaitė, kurią norėdavau padrąsinti. Geriau pasakyk, ką ji tavyje rado. Niekaip nesuprantu.
Dori susipakavo savo lazdelę. Tačiau jai nepatiko, kad Milanas uždarė duris ir net jas užbūrė. Kai jie liko dviese užsidarę šiame kambaryje, merginai pasidarė nelabai jauku. Vis dėlto Milanas tikrai nebuvo tyruolis. O jeigu jis Dori ką nors padarys?
Tiesą pasakius, vakar tamsiaplaukei šmėstelėjo mintis, kad galbūt Milanas sumąstė papamokslauti Dori. Gal Alanas pasipasakojo, kad pastaruoju metu mergina nemažai šaukia. Ant mergaičių, o kartais ir ant Alano. O Lestreindžas sumąstė ją, tarkim, užburti. Kad ramesnė būtų. Nenuolanki, tikrai ne, nes tai Alanui nepatinka. Bet rami. Dori kilo klausimas, ar Milanas ką nors žino apie jų santykius.
Kai vaikinas paklausė, ar su Dori bus įmanoma pasikalbėti, ši net pajuto gėdą. Nedaug trūko, jog nuraustų.
- Bus įmanoma, - rimtai tarė. - Nepyk, kad pasikarščiavau. Tiesiog galvojau, kad tu man grasini.
Ranka vėl instinktyviai užčiuopė burtų lazdelę, dabar esančią kišenėje.
- Tai kas atsitiko Gruodei? - paklausė.

[Milanas Lestreindžas]

- Dar ir pats tiksliai nežinau, bet kad kažkas blogo, tai tikrai. - Jau manė, kad Mendel pabaigė savo dramą. Bet kur tau...
- Oi, juk aš be proto žavus, komunikabilus ir šiaip be priekaištų. - Vaipėsi. Nors aišku jei tektų rimtai atsakyt į tą klausimą, tai ir pats nežinotų atsakymo. Aš irgi norėčiau paklaust ką Alanas rado joje. Bet to taip ir nepaklausė, nes kažkada Alanas jam aiškino apie labai jau sudėtingus jų santykius ir Milanas nenorėjo, kad Mendel panirtų į tuos apmąstymus apie save pačią, savo kaltes. Taip, aš labai kilnus. Nusivaipė mintyse ir grįžo ant lovos.
- Ne, Jei grasinčiau, kviesčiau tave į savo kankinimų rūsį, o ne į tokį jaukų kammbariuką. - Atrėžė, nes Dori jį erzino su savo nesąmonėm. Kodėl jis turėtų grasinti šitai merginai? Ji gyvena savo gyvenimą, jis savo. Be to niekada jos nenuskriaustų, nes ji yra Alano mergina ir viskas tuo pasakyta.
- Na gerai baigiam šitas nesąmones ir aš tau paaiškinsiu kodėl mes čia taip maloniai susitikom. - Pagaliau prabilo visai kitokiu tonu.
- Matai. Mano tėvai, jie turi savo pažiūras į žmones. Labai jau ribotas pažiūras. Jie dar vis laiko Voldemorto portretą, na jie šiurpūs žmonės. Ir jie iš savo pažįstamo, kuris neseniai įsidarbino ten, kur mes su Gruode dirbam sužinojo apie mus supranti? Jis mus matė su Gruode. Ne kartą ir išklojo viską mano tėvams. O jie pasiuto. Sekmadienį išsikvietė mane ir pasakė, kad jeigu aš nepaliksiu jos, tada jie patys ja pasirūpins. Ir jie tą padarys. Nes jiems atrodo, kad teršiama jų garbė ar nežinau ką jie ten įsivaizduoja. Ir aš nežinau ką man daryti. Priskiedžiau jiems, kad čia nieko rimto, šiaip. Pasakiau, kad man jokio skirtumo ir kad jos vis tiek greit neliks mano gyvenime, kad čia šiaip pasižaidimui. Nu žodžiu. - Kuo labiau pasakojo šitą istoriją, tuo ji atrodė labiau sumautesnė. O jis pasijuto labai jau sukaustytas savo tėvų norų.
- Aš pagalvojau. Supranti. Kad galbūt tu galėtum užmaršinti mano tėvus ir tą tipą, kuris juos pažįsta ir pasakė apie mus. Tam žmogui, kuris mus matė aišku dar reiktų įterpti kokį prisiminimą ar ką nors, kad jis nebekreiptų į mus dėmesio. Žinau, kad tai laikinas sprendimas. Bet kada kas nors vėl gali ką nors papasakoti mano tėvams. Bet aš per tą laiką pagalvosiu kaip man Gruodei viską paaiškint.

[Dori Mendel]

- Mhm, tikras svajonių jaunikis, - prunkštelėjo. - Kankinimų rūsį? - nusikvatojo Dori. - Nežinojau, kad Gruodei patinka tokie dalykai. Dabar jau viskas aišku, kuo, Lestreindžai, ją patraukei.
Dori pasidarė kažkaip juokinga. Ji dar norėjo paklausti, kuris kurį „kankina“, bet susilaikė. O netrukus ir surimtėjo. Išklausė Milano pasakojimo.
- Bet, Milanai, tu supranti, jog kitokios tėvų reakcijos nereikėjo tikėtis. Na, juk jie Gruodę laiko... purvakrauje. Apie šituos dalykus reikėjo pagalvoti prieš veliantis su ja į draugystę. Tu juk žinai, kokia ji jautri. Kartą Auriui teko ją pačią užmaršinti.
O tai, kad Milanas paprašė užmaršinti tą tipą ir Milano tėvus, Mendel labai stipriai nustebino. Ji nesijautė tokia stipri užmaršintoja. Tikros patirties turėjo vos kelis mėnesius.
- Nejau galvoji, kad jie galėtų nužudyti Gruodę? - paklausė.
Nuo tokios minties tamsiaplaukė pašiurpo, tačiau labiau ne dėl Gruodės, o dėl savęs.
- Ir kaip tu įsivaizduoji, kad aš tai padaryčiau? Tai labai pavojinga, Milanai, - toliau kalbėjo. - Aš negalėčiau užpulti jų iš pasalų. Tas tipas, na, gal dar nieko, bet užmarštinti Lestreindžus... Jei nepavyktų, jie mane nudėtų, gal net neprieitume iki užmaršinimo procedūros, kai mano pusėn skrietų žalias blyksnis. Be to, jei pati tuo metu stresuosiu, tai nežinau, ar išvis išeis. Nebent tu jau savo tėvužėlius būtum kažkaip supakavęs, jog man beliktų tik ramiai atlikti užmaršinimą, - svarstė.
Ir dar Mendel suprato, kodėl Milanas kreipėsi iškart į ją, o ne į Alaną. Kaži, ar Alaną sužavėtų tokia mintis.

[Milanas Lestreindžas]

- Aišku svajonių.  - Juokėsi Milanas. - Eik tik Nešnekėk nesąmonių. - Tokių dalykų šalia Gruodės gyvenime net neįsivaizduotų. Jų santykiai priminė vandenyną į kurį po truputį leidosi ir leidosi. Pokalbiai, pasivaikščiojimai kartu susikibus už rankų. Juk ne taip ir seniai priėjo prie to, kad galėjo tiesiog apsikabinti. Ir pats savimi stebėjosi, kad jį patraukė tokie santykiai, tokia mergina.
- Taip Dori žinau. Kažkodėl įsivaizdavau, kad tėvai neatkreips į mane ir ją dėmesio. O taip ir būtų, jei ne tas kvailys iš dirbtuvės. Manai negalvojau dar seniau, kad turėčiau ją palikti? Tiesiog tam, kad būtų saugesnė. Auriui teko ją užmaršinti? Kodėl? - Kodėl gi šventasis profesorėlis Auris turėjo ką nors užmaršinti? Ir kokius prisiminimus atėmė iš Gruodės?
- Nežinau. Ne. Gal ne. Bet užkeiktų ją kaip nors tai tikrai. O gal ir jos šeimą. Aš nežinau. Jau seniai užkerėjau jų namus ir juos pačius. Dar prieš tai, kai mano tėvai sužinojo apie viską. Užkerėjau juos dėl visa ko apsauginiais kerais. Bet aš nežinau ko gali imtis mano tėvai. - Atrodė, kad pradėdamas su ja bendrauti padarė klaidą, kuri gali pridirbti blogų padarinių.
- Įsivaizdavau, kad galėtume jus su Alanu pakviesti arbatėlės į dvarą. Pas mus tą prasme. Savo tėvams galėčiau įpilti kokio eliksyro, kad jie užmigtų. Tarnus išgrūsčiau lauk, su jais lengva. O tada ir būtų galima viską padaryti.

[Dori Mendel]

- O kuo patį sužavėjo Gruodė? - paklausė. - Aš žinau... žinau, kaip būdavo. Kaip anksčiau su ja bendravai. Na, ten sena istorija, - turėjo omeny užmaršinimą. - Sakura netyčia prigirdė Aurį meilės eliksyru. Tada Gruodė išvirė priešnuodį, o Auris, kai atsipeikėjo, elgėsi kaip tikras psichas. Tai mes nusprendėme Gruodę užmaršinti, nes tai jai būtų buvęs per didelis smūgis. Ištrynė tą savo pasiutimą. Tikiuosi, nesakysi niekam. Nei Gruodei, nei dar kažkam. Nežinau, kiek galiu tavimi pasitikėti, - pasakė.
Ir kurių galų aš čia jam tai papasakojau, tarė sau mintyse. O tada išklausė Milano plano. Kuris skambėjo stebinamai gerai.
- Oho. Puikus planas, - negalėjo nepagirti vaikino. - O Alanas? Kaip manai, kaip jis į tai reaguos? Beje, tavo tėvai. Ar jie mane priims? Nors nesu nei žiobarų kilmės, nei, juolab, purvakraujė, bet Delegardžių giminė, na, mano mamos giminė, ji iš esmės iširusi ir... - Dori trumpam susičiaupė. - Ir mano mama nuėjo šunkeliais. Net neįsivaizduoju, kur ji yra. O tėvas, jis išvis tupėjo Azkabane, - Dori prisiminė tą susitikimą. - Mendel giminės linija nešvari. Ten visko pilna, - balse pasigirdo pasidygėjimas.
Tiesą pasakius, Dori net nežinojo, ar Mendel išvis yra jos tėvas. O jeigu mano tėvas - nežinomas žiobaras? Ar mama būtų galėjusi su tokiu susidėti? Gal aš iš tiesų net negrynakraujė, pamanė ir nusigando tokios minties.

[Milanas Lestreindžas]

Ir kodėl gi jis šitai mis dramų karalienei turėtų atsakyti į tokį klausimą? Ne jos reikaliukas kaip ten buvo. Nenorėjo pasakoti, kaip pirmą kartą pamatė Snaigę skraidant, kaip paskui eidavo jos stebėti. O dar paskui, kai jos tėvai pakliuvo į avariją ėmė stengtis atsidurti šalia. Norėjosi ją paguosti. Nenorėjo Dori pasakoti, kad kartą, jau pamatęs kaip Gruodė skraido dūmė kažkur ir netyčia pamatė merginą viename koridoriuje. Verkiančią. Ji kalbėjosi su Dumbldoro portretu ir kiek Milas spėjo nugirsti apie tai, kad kažkokie Klastuoliai kažką padarė ir jog ji mano, kad tai suorganizavo Milanas. Kaip šiandien prisiminė ką Gruodė tada sakė. Jis visada neduoda man ramybės. Ką aš galiu padaryti, kad esu mažo ūgio? Lyg man patiktų tie randai. O jam juokinga. Kalbėjo ji, o Milanas stovėjo už kampo ir meldėsi, kad nebūtų pastebėtas. Jis blogas. Siaubingas ir net nesupranta, kad aš ir taip nuolat apie savo išvaizdą galvoju, esu kaip kalėjime savo kūne ir nieko negaliu pakeisti. O jam juokinga. Visa tai mane žudo, nuo pat vaikystės žmonės tik ir aiškina, kokia aš bjaurybė. Milas prisiminė, kaip atsargiai atsitraukė iš tos vietos ir dingo tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjo. O tai, ką netyčia pamatė ir išgirdo ilgam jį paveikė keistai. Ilgai galvojo apie save ir savo elgesį. O tą kartą, kai kažkokie Klastuoliai prisikabino prie jos tikrai nieko neorganizavo.
- Ilga istorija. - Tiek tepasakė.
- Na taip. Mokykloje pridariau ko nereikėjo. Nenorėčiau dabar apie tai kalbėt. - Išgirdęs tą istoriją truputį prasigiedryjo ir ėmė šypsotis.
- Rimtai? Oho. Sakura prigirdė jį meilės eliksyru? Gaila nemačiau, kaip jis tada atrodė. Turiu galvoj dar apsvaigęs nuo eliksyro. O nejau rimtai taip pyko, kad prirekė Gruodę užmaršinti? Tai tada ten tikrai turėjo nežinia kas dėtis. Nesakysiu nesijaudink. - Pasakoti Gruodei apie tą užmaršinimą tikrai neketino. O daugiau kam galėtų pasakoti?
- Aišku puikus. Bus paprasta. - Ar tikrai? Bus paprasta aš neabejoju.
- Pasikalbėk su Alanu. Pasitarkit ir parašyk man. Bet daugiau niekam apie tai nepasakok gerai? Tai viskas bus gerai. Pristatysim tave kaip Dori Delegardi. Oho, kokia įmantri biografija. Mano tėvams patiktų paklausyti. Tai tavo tėvas vis dar ten? Askabane?

[Dori Mendel]

- Ilga istorija? O aš tau tai papasakojau apie Aurį! Kvailys, - susiraukė. - Tuoj ir tave užmaršinsiu, - akimirką pasirodė, jog Mendel ir vėl ims siusti, tačiau vis dėlto susilaikė.
Ji piktai linktelėjo, kai Milanas pasakė, jog nenorėtų kalbėti apie dalykus, kurių pridarė mokykloje. Ir Dori visai nenorėjo apie panašius dalykus kalbėti. Kodėl pila druską Milanui ant žaizdos, kai pati šitaip pasielgė su Alanu? Nuo to įvykio, kai raudonplaukis atsidūrė ant mirties slenksčio, Dori apie tai žymiai mažiau galvoja, o būna, kad negalvoja visai, ir kartais net atrodo, kad tai - menkniekis. Palyginus su tuo, kas gali atsitikti gyvenime. Tačiau vis dėlto šituo poelgiu mergina nesididžiavo.
- Ilga istorija, kaip jis pyko, - pasakė apie Aurį, žybtelėjo akimis ir nusivaipė. - Gerai. Pasitarsiu. Ir nepasakosiu. Net Amelijai su Ariele, pažadu, - prunkštelėjo. - Tik žinok, kad jeigu tai būtų ne Gruodė, o šiaip kokia mergina, tai tikrai tau nepadėčiau, - rėžė. - Ne. Jisai seniai išėjęs. Nenutuokiu, kur jis. Kaip ir mama, - dabar balsas nuskambėjo liūdnai, nors Dori ir stengėsi šnekėti tvirtai. - Kuriuo metu nori užmaršinti savo tėvus? - dar paklausė. - Turbūt kaip įmanoma greičiau?

[Milanas Lestreindžas]

- Ot sulyginai. Mano širdies reikalai ir persiutęs Auris. Ko čia dabar siunti? Nejau dėl to vakarėlio per naujus metus dar vis siunti? Tuomet be galo, be krašto atsiprašau madmuazele. - Jis atsikėlė, nusilenkė jai. Žodžiu kvailiojo kaip visada. Taip bestovėdamas šnekėjo toliau. - Labai tikiuosi, kad šis atsiprašymas nudažys mūsų bendravimą taikos spalva ir jūs baigsite pykti ant vargšo Milano, kuris drįso sudrausti jūsų tauriąją mažylėlę Ameliją. - Išrėžęs tą prakalbą vėl klestelėjo ant lovos.
- Labai nusiminsiu neišgirdęs tos istorijos apie nirštantį Aurį. O taip. Mažosioms tikrai nereikėtų nieko pasakoti. - Nusišypsojo. O tada jau surimtėjo.
- Labai miela žinoti. Kaip man pasisekė, kad tai visgi Gruodė. - Ir be Dori pasakymo Milanas žinojo, jog Dori padeda Gruodei, bet tikrai ne jam.
- Tikrai gaila. Labai liūdna, kai tėvai tokie... Nežinau. Neatsakingi. - Kuo rimčiausiai pasakė.
- Būtų gerai susitikti kitą savaitgalį. Pasitark su Alanu ir parašyk man ką nusprendėt gerai? O tą savaitę aš nesirodysiu darbe. Atseit susirgsiu. Taip ir su Gruode niekas manęs nematys.

[Dori Mendel]

- Nieko aš nesiuntu, - pasakė. - Tie Nauji Metai seniai pamiršti.
Tai nebuvo visiškai tiesa. Dori nepamiršo Naujųjų, tačiau Milano nemėgo ne vien dėl to. Apskritai jis jai nepatiko, kažkoks erelis. Nepatiko, jog Alanas draugauja su tokiu žmogumi. Aišku, dabar jau Milanas pasikeitęs. Juk susižavėjo Gruode. Iš pradžių Mendel galvojo, jog ja pasinaudos ir paliks. Tačiau štai, dabar bando merginą apsaugoti. Ir vis tiek neketina nutraukti bendravimo. Tačiau vis tiek jis asilas, tarė sau mintyse.
Dėl tėvų nebesakė nieko. Ne su Milanu apie tai kalbėtis. Jau kam kam, bet šitam tamsiaplaukė neatsivers.
- Gerai, gerai. Juk sakiau, kad pasitarsiu. Netrizniok. O tėvai nenustebs, kad po ligos sugalvojai mus pasikviesti? - paklausė ir pakilo nuo kėdės. - Traukis. Noriu žinoti, kokios „Kiaurame katile“ lovos, - pasakė.
Tada šoko į tą lovą ir joje išsitiesė.
- Siaubas! - sušuko. - Čia ir nugarą galima susilaužyt. Jau čia švęsti tėvų užmaršinimo su Gruode tikrai neik, - prunkštelėjo.
Atsisėdo. Susimąstė apie tai, kad labai nori pamatyti Lestreindžų namus. Įtarė, jog ten kur kas įdomiau nei pas Senklerius. Kad galima rasti visko.

[Milanas Lestreindžas]

- Kur gi ne. Bet jei jau taip sakot... - Dar kartą nusilenkė. Vis dar išsidirbinėjo Lestreindžas.
- Ne. Tėvams pasakysiu, kad tingėjau varyti į darbą ir todėl susirgau. Jiems turėtų tikti. Kiek tau laiko gali reikti? Ta prasme kuriam laikui man juos išjungti? Kad galėtum ramiai veikti. Paskui paprasčiausiai pratęsim tą arbatėlę, kaip niekur nieko. Kad niekam nekiltų įtarimų, kad kas ne taip. Tarnus aišku išmesiu iš valgomojo. Bet jeigu jūs staiga išeisit, vis tiek bus keista. - Garsiai planavo tamsiaplaukis.
- O koks tau skirtumas kokios lovos kiauram katile? Atrodo su Alanu turit kur nakvot. O gal ieškai kokios slaptų pasimatymų vietelės? - Pasiteiravo atsikėlęs nuo tos lovos. Jeigu jau panelė pliauškia nesąmones, tai jis irgi gali. Pirma, tai jis Gruodės čia ir nesivestų. O antrą, jų net ne tokie santykiai, kad ką nors tokio siūlytų. Buvo tikras, kad dabar Mendel pasius, taigi dėl visa ko pasiruošė stryktelėti į kitą šoną.

[Dori Mendel]

- Oi, tik nesimaivyk, - pasakė Mendel ir pavartė akis. - Nežinau, - gūžtelėjo pečiais. - Gal penkiolikos minučių? Šiaip viską padarysiu per kelias minutes, bet reikia pasilikti laiko atsargai. Aš ir neskubėsiu išvykti iš Lestreindžų dvaro, - nusijuokė. - Man patinka dvarai. Ką ten žinai, gal rasiu kokį nors Voldemorto daikčiuką. Klausyk. O kaip su tuo tipu? Kada ir kaip užmaršinsiu jį? Ten reikės daugiau laiko, jei teks įterpti prisiminimą. Šiaip nelabai žinau, ar tai pavyks, bet koks skirtumas. Pats kaltas jisai.
Dori nuotaika jau buvo visai nebloga, tačiau Milanas dabar ją akimirksniu sugadino prabilęs apie slaptą pasimatymų vietelę. Ar jis turi omeny, kad Dori galėtų apgaudinėti Alaną? Merginos žvilgsnis tapo šaltas kaip ledas. Ji tiesiog žiūrėjo į sieną ir nieko nesakė. Prisiminė, kaip Alanui išrėkė, kad susiras geresnį už jį.
- Ar žinojai, kad esi asilas? - galiausiai paklausė.
Neatrodė pikta. Veikiau įskaudinta.

[Milanas Lestreindžas]

- Gerai jau raminuosi. - Šypsojosi jis. Ką galėjo padaryti, kad erzinti Dori buvo smagu.
- Gerai. Teisingai. Verčiau apsidrausti ir išjungti juos bent penkiolikai minučių. - Kiti Mendel žodžiai visai nepatiko.
- Manai, kad dvare tik ir voliojasi Voldžio daikčiukai? - Rūškanu veidu paklausė. - Galėsi su mano tėvais apie jį paplepėti. Tie idiotai jį įsimylėję. Taip ir trokšta šliaužioti jam po kojomis. - Piktai kalbėjo. Nekentė visos tos nesąmonės. Iš tiesų tai net ne todėl, kad Voldis skleidė blogį. O labiau dėl to, kaip grynno kraujo burtininkai žeminosi prieš jį. Kažkokie kvailiai. Ne. Jeigu jis gyventų tais laikais, tai norėtų vedžioti tą mulkį už nosies, kurios beje neturėjo. Milanui patiko Sneipo vaidmuo toje istorijoje. Puti tam gyvatveidžiui miglą į akis ir išties dirbi jam už nugaros. O čia jau kitas reikalas. Tai jį žavėjo.
- Pats kaltas, jeigu sudirbsi jam smegeninę. Nereikėjo lįsti ne į savo reikalus. Manau, kad jį užmaršinti bus lengva. Pasikviesiu jį į barą, paskui gal palydėsiu namo, jis mėgsta paūžti. Žodžiu. Pakeliui arba jo namie galėsi jį užmaršinti. Tas kvailys irgi neseniai baigė mokyklą. Labai jau jam patinka pataikauti mano tėvams. - Milanas susiraukė.
Dvikova po Lestreindžo žodžių neužvirė. Gal kiek ir peržengė ribą. Bet juk ji pirma pradėjo. Ir visgi Milas prisėdo atgal ant lovos ir pasakė.
- Gal kartais ir esu. Na nepyk gerai? Atsiprašau.

[Dori Mendel]

Milanas atsiprašė. Tai Dori labai nustebino. Jos antakiai beveik pakilo į dausas. Aišku, taip turbūt yra tiesiog dėl to, jog jam reikia iš manęs pagalbos, pagalvojo mergina.
- Kur jau ne, - burbtelėjo.
Tačiau nesišakojo. Juk ji pavadino jį asilu, tačiau negavo atsako į tai. Tad kol kas užteks.
- Kad nėra kam šliaužioti, - gūžtelėjo pečiais tamsiaplaukė. - Na, nebent garsusis piktadarys dar gyvas? - prunkštelėjo. - Mielai su tavo gimdytojais apie tai pasišnekėsiu.
Dori linktelėjo, kai Milanas pasakė, koks planas dėl to tipo.
- Bet tik pats neprilupk, gerai? Visai nenoriu, jog būtum nusitašęs. Tada vietoj to, kad man padėtum, tik trukdysi. O aš turėsiu susikaupt. Nors iš tiesų nežinau, kiek gerai trinti ar, juolab, keisti atmintį neblaiviam asmeniui. Pasidomėsiu apie tai. Jei ką, kaip nors kitaip atjungsi ir tiek. Man rodos, pats tiesiog nori paūžt. Su Gruode turbūt negali, - Dori veide atsirado sarkastiška šypsenėlė. - O kas čia toks? Iš Klastūnyno? - susidomėjo.

[Milanas Lestreindžas]

Jie vėl apsitaikė. Aš toks jai geras dieve mano. Galvojo. Tiksliau sakant vaipėsi mintyse.
- Tai ir gerai. Koks malonumas kažkam šliaužioti po kojom? Aš nesuprantu. Na, bet jų reikalas. Žinoma, kad tas benosis miręs. Turbūt. Nežinau ar žmogus gali būti miręs, jei turi mažiau nei ketvirtadalį savo sielos. - Dori šnekėjo vėjus. Ar dėl to, kad matė, jog Milui ta tema nepatinka? Ar todėl, kad rimtai yra tokia kvaiša ir ją Voldis kažkuo žavi.
- Apsivemsiu, jeigu apie tai rimtai žadi su jais taukšti. Aš sotus viso to iki kaklo. Vieną kartą, kai padailinau to kvailio paveikslą, tai... - Prisiminęs tėvų pyktį trumpam nutilo. - Na tada tėvai taip persiuto. O aš tik pabandžiau pataisyti jo kvailas akis ir pridėti nosį, kad atrodytų ne toks kraupus. Bet tėvams nepatiko mano dizaino sprendimai. - Ne, paūžti su Morčiu nenorėjo. Milaną tas tipas užknisdavo, nes neturėjo su juo apie ką kalbėtis. Bet dėl tokio kilnaus tikslo, kaip jo smegeninės pataisymas jau tikrai galės pasiaukoti.
- Gruodė nedraudžia man eiti į klubus. Ji ir pati manau nori, bet nedrįsta. Bet nieko, kada nors išlįs iš viso to... Tikiuosi. - Gruodė save kalino. Neleido sau džiaugtis gyvenimu, ji vis galvodavo apie savo išvaizdą. Milanas irgi kažkada statė to pamatus. Dėl to dabar labai klaikiai buvo gėda ir pikta ant savęs.
- Gerai, gerai, nesiruošiu prilupti nesijaudink. - Norėjosi pridurti, kad jeigu Dori visai sugrūs to Morčio smegenėles į košę, tai jam jokio skirtumo. Bet pagalvojo, kad pačiai Dori tai juk svarbu. Juk ji nenorėtų rimtai įklimpti su ta istorija.
- Gerai. Jeigu netiks jo nugirdymo planas parašyk ir sugalvosiu ką nors kitą. Taip. Klastuolis. Mortis Votsas. Gal prisimeni?