[Rosemarie Mortimer]

- Ir kodėl gi jie tavęs negali apsėsti?- pagauta smalsumo pasiteiravo.
Jai labai nepatikdavo, kai žmonės apie ką nors užsimindavo, bet pilnai nepaaiškindavo. Tuomet jai pasidarydavo tik dar smalsiau, tad tikriausiai geriausia būdavo apie tai, ko nenori atskleisti, nė neužsiminti.
- O kiek jau pavyko išsiaiškinti?- paklausė žvelgdama kaip nyksta auksinis liūtas ant Jekaterinos rankos.- Beje, o kas tose knygose apie užduotis rašoma? Jei tiesą sakant, net nemaniau, jog galima aptikti raštų apie tai.
Susimąsčiusi pakėlė žvilgsnį į lubas. Jai atrodė lyg ten kažkas šmėstelėjo. Pažvelgus dar kartą, apėmė keistas jausmas ir mergaitė galiausiai nukreipė akis į šoną, pamiršusi, kad išvis kažką pastebėjo.
- Na, bet paskaityti būtų įdomu,- lyg niekur nieko tęsė.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

 - Nes tiesiog mano atveju tam prieštarautų gamtos ir Visatos dėsniai, taigi neįmanoma, mat gamtos arba Visatos dėsnį pažeisti taipogi neįmanoma - viskas taip yra suplanuota.
Lengvai šyptelėjusi Klastuolė nukreipė akis per būstinės patalpą. Tarsi būtų prisitaikiusi prie alogios aplinkos, mergina atsikvėpė. Buvo tylu ir gana tamsu, būtum pasakęs, kad lauke naktis, nors šiuo metu buvo dar gana ankstyva popietė. Ir kas šovė Jekaterinai į galvą, kad čia atėjo tokiu ankstyvu metu. Naktį būtų buvę žymiai saugiau.
 - Na, lengvos užduotys. Draugų namelyje padaryti kažką nuoširdaus ir panašiai. Bet tos užduotys yra tikrai sunkesnės, negu gali pasirodyti, - nežymiai vyptelėjo Klastuolė. Tikrai nenorėjo pakartoti to, kas įvyko gūžtoje, nes jai, kaip demonei, skausmas buvo baisus. - Aš tas knygas turiu pasiėmusi, galėsiu duoti paskaityti.
Tarstelėjo juodaplaukė.

[Rosemarie Mortimer]

- Turi jas pasiėmusi čia?- varniukei sužibo akys. Nesitikėjo, jog žmogus gali visuomet nešiotis su savim šūsnį, tikriausiai, ne per ploniausių knygų, bet šiuo atveju Rosei tik geriau.- Bet gal galėčiau jas pasiskolinti?- mergaitė norėjo įsigilinti į jų turį, tačiau čia, ji to padaryti tikrai negalėtų.- Per savaitgalį ramiai perskaityčiau Varno Nago bokšte ir kaipmat gražinčiau.
Rosemarie, nekreipdama į nieką kitą dėmesio, mąstė. Galvojo ir galvojo, tik niekaip neapsisprendė ar tas sumanymas geras ir ar iš viso to nori. Juk visgi, Jekaterina sakė, jog užduotys sunkios, o ir ne per labiausiai malonios. Bet nė nepabandyti, ji negalėjo.
- Žinai, čia taip galvojau,- vis dar abejodama pradėjo,- gal galėčiau ir galėčiau prisidėti prie tavęs, bandant išsiaiškinti namelių paslaptis? Nors tikriausiai iš manęs būtų mažą naudos, bet visa tai sukelia per daug minčių.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

 - Ne, - linksmai prunkštelėjo Jekaterina, lengvu judesiu nusibraukdama plaukų sruogeles, krentančias ant veido. - Vienos iš jų dydis tikriausiai kaip trečdalis mano lovos, apie storį net nebekalbu, o naudingos informacijos, išaiškinančios nors kiek tikrai reikalingos informacijos, kaip elgtis su nameliais, nėra. Keistos tos knygos, kai pagalvoji. Žinoma, gali pasiskolinti... tikriausiai padėsiu nusinešti bent jau tą pagrindinę knygą, arba galėsim perkelti burtais.
Klastuolė atsikvėpė ir pakėlė akis į lubas. Jos buvo visiškai įprastos lubos, įprastesnių net negalėjai surasti, bet visgi... jos alsavo magija ir lengvai pūtė tokią magišką atmosferą į visą tą erdvę.
 - Manyčiau, kad gali prisidėti, tik... kas lieka nameliuose, tas lieka. Kelio atgal nebebus.

[Rosemarie Mortimer]

- Taip ir padarysiu,- pritariamai linktelėjo. Tik jai buvo neramu kur ji sutalpins tas knygas, jei jos tokios didelės, kaip sakė klastuolė. Ir ypač taip, jog nepastebėtų kiti mokiniai. Juk, kaip niekur nieko, nepasidėsiu šalia lovos. Kam nors tikrai užklius.
Rosemarie, vis dar neišmesdama iš galvos knygų, ir ar jos spintoje pakaktų vietos joms sutalpinti, grįžo prie sofos ir sudribusi pasitrynė perštinčias akis. Ji jautė, kad šiandienai naujų žinių pakaks, mat apėmė lengvas svaigulys ir netikrumo jausmas. Kaip sapne. Bet visgi, tai buvo ne sapnas.
- Manau kelio atgal nebeliko jau tada, kai įžengiau pro šio namelio duris ir pamačiau tave, apimtą transo. Tad dabar, tikriausiai, belieka eiti iki galo.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina pasitrynė smilkinius, slogus oras spaudė smegenis ir visa kita... buvo itin keista, įvykiai susimaišė aplink ir įvėlė merginą į keistą sūkurį. Ji pagalvojo, jog dar keisčiau yra tai, kad dabar į mirtingai pavojingus spąstus ji įtraukė ir Rosemarie. Iš dalies tai nebuvo itin gerai, bet dabar Klastuolė net nebuvo viena. Realiai ji buvo introvertė, tad vienišės lemtis jos niekada nekankino, bet visgi kartais žmonės yra visai nieko dalykas.
   Juodaplaukės akys trumpam apsiniaukė ir atsidususi ji linktelėjo pritardama Varno Nago moksleivei. Išties, kelias atgal išnyko tą pačią akimirką, kai ji atrado penktakursę transe.
 - Manau, jau galim eiti, vis tiek čia nieko gero nebeišmąstysime, slogi atmosfera, - tarstelėjo Jekaterina ir atsistojo nuo sofos pasivalydama džinsus.

[Rosemarie Mortimer]

Rosemarie, vis dar pasirėmusi galvą, spoksojo į vieną tašką sienoje ir nepaliovė mąsčiusi. Vis galvojo į ką čia bus įsivėlusi ir ar nesuklydo užsukusi į šį namelį. Iš pasakojimų visa tai atrodė siaubingai, lyg koks sąmokslas. Ir vis dėlto, varniukė negalėjo tiesiog taip paprastai imti ir užmiršti tai, ką šiandien sužinojo. Mergaitę nukrėtė šaltis supratus, kad ji net nenorėtų to pamiršti.
Išnirusi iš apmąstymų, Rosie pakilo nuo sofutės ir iškėlusi į viršų rankas pasirąžė.
- Tu teisi,- galiausiai nuleidusi rankas tarė.- Ir ne tik dėl atmosferos - nė neįsivaizduoju kiek mes čia užtrukome.
Jau nebežinia kelintą kartą peržvelgusi kambarį, Rosemarie, pravėrusi duris, išėjo laukan. Nusistebėjo pamačiusi, kad Saulė jau perkopė zenitą ir suka vakarų link, nudažydama viską rausvais atspalviais. Varniukė, kartu su Jekaterina, neskubriu žingsniu paliko būstinę užnugaryje ir pasuko pilies link.

[Alice Black]

Kai pavasarinė saulė jau nebesislėpė už storų ir sunkių pilkų lietaus debesų ir kvietė į lauką, o ežero vanduo buvo kur kas šiltesnis nei žiemą, visos mintys tik ir sukosi apie kokią nuošalią vietelę prie ežero. Pirmakursė klastuolė Alisa kaip tik ir ėjo link to skaidraus vandens telkinio, tačiau prie jo, jos nuomone, buvo per daug mokinių ir netgi profesorių. Šviesiaplaukė užkišo plaukų sruogelę už ausies ir nuėjo ieškoti geros vietos paspoksoti į ramų vandenį. Netrukus ji pamatė kažkokį kalnelį, gerą vietelę savo sėdimajai padėti, ant kurio nebuvo nei vienos gyvos būtybės (bent jau Alisai taip atrodė). Mergaitė nuėjo į minėtąją vietą, tik staiga jos akį patraukė kažkoks keistas raudonas mirgėjimas. Šviesiaplaukė liko sudominta raudonu blykčiojimu, tad nusprendė nueiti ir išsiaiškinti, kas ten taip mirga. Kuo daugiau mergaitė darė žingsnių, tuo toliau slinkdavo raudonas žybčiojimas. Galiausiai klastuolė sustojo. Mirgėjimas irgi.
- Nagi, išlįsk ir pasirodyk, - subumbėjo vienuolikmetė sau panosėje, tačiau, rodos, tas murmėjimas patraukė nuo jos bėgančio padarėlio dėmesį ir, tarsi raudonuose brangakmeniuose išsivoliojęs, gyvūnėlis atsistojo priešais pirmakursės akis. - Kas tu? - paklausė ji susidomėjusi, bet atsakymo nesulaukė. - Tai aišku, kvailė aš, negi su manimi kalbės kažkokie kvaili gyvūnai, - bepradėdama erzintis pasakė Alisa ir jau stojosi, kai mintyse išgirdo kažkokį neaiškų šnabždesį.
Iš pradžių žaliaakė negalėjo susivokti, kas įsilaužė į jos mintis, bet greitai vėl įsijungė jos loginis mąstymas ir Alisa prisiminė: juk prieš ją visu gražumu puikuojasi rubininis žėrutis. Rubininis žarutis dažniausiai randamas krūmuose ar aukštesnėje žolėje, nuo kitų (raudonųjų) žaručių išsiskiria savo kraujo raudonumo žėrėjimu prieš saulės šviesą. Gyvūnas nepavojingas, gynybai naudoja trumpalaikes haliucinacijas, gali kalbėtis su burtininku mintimis. Kas tris mėnesius keičia savo dangalą. Jų dangalas naudingas eliksyrų, kokių eliksyrų... kokių, nepamenu, gamyboje. Taip pat, susmulkintas jų dangalas... Ar tu galvoji tik apie mano naudą? staiga jos mintis pertraukė tas pats balselis. Alisa pasimetė ir nieko nesakė. Dar kelias akimirkas paspoksojusi į padarėlį, mergaitė nusprendė jį nusinešti į Klastūnyno mergaičių kambarį. Šviesiaplaukė ištiesė delną, kad galėtų sugriebti žvėrelį, rubininis žarutis palaižė Alisos ranką ir klastuoliukei prasidėjo svaigti galva. Vietoj ežero ji dabar matė tamsų ir gūdų mišką, vietoj paprastų burtininkų ji matė psichus, vilkolakius ir vampyrus, dangus greitai aptemo. Pirmakursė krito ant tankaus ir minkšto samanų patalo, o raudonas gyvūnas greitai dingo jai iš akių.
Po kelių minučių Alisa Black pramerkė akis, kas įvyko, negalėjo prisiminti, tačiau savo delne rado mažą, žėrintį, raudoną brangakmenį. Tai buvo vienintelis įrodymas, kad mergaitė prieš kelias minutes bendravo su rubininiu žaručiu. Deja, pati klastuolė nieko negalėjo prisiminti. Nusprendusi pasilikti rubinėlį ateičiai, mergaitė įsikišo jį į savo džinsų kišenę ir, lėtu žingsniu, niekur neskubėdama, nuėjo link Hogvartso pilies, į Klastūnyno mergaičių kambarį.

[Gellyte]

   Į šią nuostabią vietą Prometėją atvedė nemiga. Naktį ji negalėjo ramiai miegoti, vis sapnavosi košmarai ir nuojauta nedavė ramybės. Atsikėlusi turėdavo griebtis veiklos. Dažniausiai skaitydavo knygą, bet šią naktį nebeturėjo ką skaityti, tad paslapčiomis išslinko iš pilies. Ieškodama prieglobščio ji atsidūrė čia.
   Įėjusi į namėlį Prometėja pamatė didžiulę netvarką. Tikriausiai čia rinkdavosi Hogvartso paaugliai norėdami pasilinksminti. Visur mėtėsi buteliai, cigarečių pakeliai, degtukai... Pakėlusi degtukų dėžutę, mergaitė iškart pamatė ant stalelio stovinčią nedidelę žvakutė.
   Užsižiebus žvakei čia pasidarė jaukiau. Dabar aiškiai galėjai matyti kiekvieną dulkelę. Prie pat stalelio, kur degė žvakė, stovėjo fotelis. Prometėja klestelėjo į jį ir apsidairė  po kambarį. Gerai sutvarkius, čia būtų nebloga mano slėptuvė, bet anokia čia slėptuvė, jei joje renkasi girtuokliai?
   Prom  svajojo užsimerkusi, bet durų girgždėjimas privertė ją atsimerkti.

[Lancer Hirayn]

 Lancer kaip visada naktį nemiegojo. Jei ketindavo užsnūsti, niekaip nepavykdavo. Vis trukdė įvairūs garsai; tai karkartėmis koridoriais praeinantys profesoriai, tai šiaip koks bendrakursio atodūsis.
 Dėl dažnos problemos (nemigos) Lancer iš neturėjimo ką veikti, nusprendė pasivaikščioti koridoriais ar dar bala žino kur. Dėl visa ko apsivilko šiltą apsiaustą, juk jei eitų kur į kiemą, sušaltų, nes oras žvarbokas. Šiek tiek paėjėjęs klastuolis sugalvojo nueit kažkur prie ežero pakrantės. Visgi ten lankosi ne itin dažnai.
 Beeidamas takeliu, šešiolikmetis pamatė stovintį mažą namuką, kuris iš pažiūros buvo jau nebe pirmos jaunystės. Lancer nuo mažumės buvo labai smalsus, o tai neišnyko ir dabar. Vaikinas tykiai priėjo trobelę ir palengva įėjo į vidų. Apsidairęs Lancer pamatė šalimais degančią žvakę ir jau bebuvo pagalvojęs, kad čia tikrai nieko nėra, kai..Išgirdo alsavimą. Jis sklido iš gretimo kambariuko kampo, kur ant fotelio sėdėjo mergaitė. Vaikinas pamatė, kad šioji yra klastuolė. Kaip ir jis. Pamatęs, kad ji jau žiūri į jį, Lancer pasakė:
- Labas, neišsigąsk, aš čia tik šiaip užklydau. Beje.. Neturėtum būti pilyje? - susidomėjo vaikinas.

[Gellyte]

   Kažkas tyliai sėlino pro duris. Prom akyse buvo galima įžvelgti baimę. Tikiuosi čia neužklydo mokyklos sargas... Ot pridaryčiau bėdos! Ir sau, ir pačiam koledžui. Kaipmat nurėžtų bent 50 taškų. O dar ir grindis tektų blizginti su skudurėliu... Lėtai atidarinėjant duris jos vis labiau ir labiau girgždėjo.
   Į namuką įsėlino vaikinas, mokinys. Iš pažiūros vaikinas priminė klastuolį. Prometėją jis pastebėjo ne iš karto, bet ši jau buvo apsiraminusi. Tai ne mokyklos sargas, nėra ko bijoti. Bet vyresni klastuoliai kartais gali būti kur kas pavojingesni nei mokyklos sargas.
   Sekundėlę jie siužiuro vienas į kitą, kol galiausiai vaikinas nutraukė nemalonią tylą. Prom išgirdusi įžūlų klausimą prisimerkė.
-O ar pats neturėtum būti pilyje? Aš čia tik netyčia užklydau, kankina nemiga, ilgai neužsibūsiu. Arba atvikščiai, -pridūrė mintyse.

[Lancer Hirayn]

Vis dar stovėdamas, Lancer išgirdo klastuolės balsą. Mintyse sukikenęs jis atsakė:
- Man panašiai kaip ir tau. Ėjau pro šalį ir pamačiau šį namelį, tad užėjau..,- nutęsė Lancer. - Kelintakursė būsi? - paklausė vaikinas ir prisėdo ant netoliese esančio fotelio. Pasiėmęs savo ietis (žinant, kad Lancer vienas mėgstamiausių užsiėmimų treniruotis su ietimis), klastuolis atsargiai jas pasidėjo šalia savęs. Tuomet pažvelgė į bendramokslę:
- Užmiršau paklausti; koks tavo vardas? Beje, aš esu Lancer. Šeštakursis, - maloniai nusišypsojo ir pasižiūrėjo į nedidelį laikrodį, kabantį kambariuke. Belaukdamas nepažįstamosios atsako, vaikinas atsistojo ir nuėjo apsidairyti po kambarį. Jame buvo daug įdomių, senovinių daikčiukų, bet neužilgo Lancer vėl grįžo ant fotelio.

[Gellyte]

  Prometėjai jau buvo bloga nuo visų tų pasiteisinimų, jie visur. Net ir ten, kur kartais jų visai nereikia.       
-Bla bla bla, nepradėk, nekenčiu pasiteisinimų. Aš trečiakursė, o tu?- mandagiai pasidomėjo. -Bėje, aš Prometėja, bet draugai mane vadina Prom. Nors tiesą pasakius nedaug ir teturiu tų draugų.                 
  Giliai širdyje Prom jautė liūdesį. Retai su kuo pakalba Hogvartse, visą dėmesį skiria mokslams. Laikas, atlikęs nuo mokslų, skiriamas kitiems pomėgiams ir poreikiams. Pavyzdžiui knygoms ar šiaip slampinėjimui po pilį ar jos apylinkes.
  Klastuolis pakilęs dairėsi kambaryje. Prometėja sekė jį žvilgsniu. Jam klestelėjus ant fotelio, tebevyravo nemaloni tyla, kurios Prom labai nemėgo. Tad teko imtis iniciatyvos.
-Skaitai knygas?

[Emetas Rafaelis Prometis]

  Šiltas vasaros vėjas žaidė po pievas sukurdamas sūkurius aplink netoli esančią ežero pakrantę. Ketvirtadienio vakaras jau šešėliais prabėginėjo link nakties. O Emetas nebūtų Emetas jeigu neišsliūkintų iš pilies. Savo nemėgstamiausią savaitės dieną šis nenorėjo praleisti pilyje, pilnoje mokinių, kurie eidami koridoriais besitranko į aplinkinius ir nueina kikendami iš savo nevykusių juokelių. Taip. Ketvirtadienio Rafaelis nekentė. Šią dieną jį viskas nervindavo, vertė šlykštėtis ir šis netgi nesistengė to pakeisti. Kaip vieni žmonės susidaro savo savaitės veiklos tvarkaraštį, taip ir buvo galima pagalvoti, jog tamsesnio gymio Prometis susidaręs savo jausmų ir emocijų. Bet ne. Tai nebuvo tiesa. Berniukas tiesiog nemėgo ketvirtadienių. Gal dėl to, jog kažkada tą dieną blogai išsimiegojo, o gal dėl to, jog keturi buvo jo nelaimingas skaičius. Kas čia šitą vaikėzą supras, jeigu pats save ne visada supranta.
  Platūs, balti, trumparankoviai marškinėliai prigludo prie tamsiaplaukio krūtinės, juodos kelnės su užlenktais kraštais dengė neilgas jo kojas, kurios žingsniavo ežero link. Rankos buvo sukištos į kišenes, viena saugojo akinius, kita - lazdelę. Kvailas trolio ūsas. Išpeikė savosios lazdelės šerdį be priežasties mulatas. Jam niekas neįtiko, jo veide buvo matyti 'atstok nuo manęs, idiote' mina, kuri pasirodydavo tik šią dieną. Šiek tiek žemesnis nei penkių pėdų berniukas priėjęs kažkokią būstinę sustojo. Ketvirtadienio mina šiek tiek nuslydo nuo jo gražaus veidelio, tačiau greit ir vėl pargrįžo. Nesąmonė. Kodėl būtent šiandien? Emetas klestelėjo pievoje. Nei per arti neaiškaus namelio, nei prie ežero.

[Felicia Cerise Bonheur]

     Vasara! Atrodo, vos vienas žodis, o jį telpa tiek daug - atostogos, saulė, maudynės, vaisiai, uogos, draugai, o svarbiausia... Feliciai svarbiausia - namai. Mergaitei dar niekada neteko taip ilgai būti atskirtai nuo namų. Ne, nepagalvokite, kad Hogvartse šokoladinių akių savininkei nėra smagu. Dar ir kaip! Tačiau Paryžiaus ilgesys jau kurį laiką nepalieka prancūzaitės tamsiais plaukais apaugusios galvelės.
    Šiltas vėjelis ir saulės spinduliai lakstė liaunu mergaitės kūnu. Šviesiai rausva, kelius siekianti ir laisvai krentanti suknelė puikiai pabrėžė karamelinę odą, paveldėtą iš mamos, o tamsūs stori plaukai gulėjo ant pečių, pridengdami siauras suknelės petnešas, susipynusias su baltos sportinės (daug judančiai mergužėlei įprasta ne itin tiko ir ne itin patiko) liemenėlės petnešėlėmis. Na, ir kaip gi be plačios šypsenos pirmakursės veidelyje, kuri šiandien buvo dar platesnė dėl kelionės į išsilgtuosius namus rytojaus dieną.
    Felicia vaikštinėjo ežero pakrante, mirkydama kojas dar įšilti nespėjusiame vandenyje. Mama taip daryti neleisdavo, „prišlapinsi lovą,- sakydavo ji. Bet juk mamos čia nėra, tiesa? Šitaip beslampinėdama, Bonheur šeimos atžala pievoje pastebėjo žmogystą. Iš taip toli nepažino, tačiau, prisisėmusi pilnas saujas vandens, kuo greičiau, kad neišbėgtų vanduo, pribėgo prie kūno ir visą likusį vandenį supylė ant jo, pliūpdama juokais.