[Linėja Roberts]

Už Ūdrų Žabangus, galvoje pakartojo Linėja. Norėjosi paklausti berniuko, ar Auris pyksta, jei Timotis pradeda kalbėti apie namus arba tėvus. Tačiau nežinojo, kaip tai padaryti negriaunant šios gražios akimirkos. Apie tai mąstydama Linėja glostė triušiuką. Bet po akimirkos širdis nusirito į kulnus. Linėja neištarė klausimo garsiai, tačiau mintyse jis nuskambėjo: jis taip sakė? Auris tikrai taip sakė?
Žinoma, raudonplaukis iškart ėmė teisintis. Nors visas išblyško. Buvo akivaizdu, jog vaikas neprisigalvoja. Ko jis dar šiam mažyliui pripaistė? Ir kodėl? Susituokti? Rimtai, susituokti? Moteris nieko nesakė, tik kažkokiu nenusakomu žvilgsniu pažiūrėjo į Aurį, bet galbūt tame žvilgsnyje galėjai įžvelgti kažką panašaus į pasibaisėjimą.
- Ne, - švelniai atsakė berniukui Roberts ir padavė Baksį bei atsistojo. - Buvo labai smagu su tavimi pasikalbėti, - šypsodama tarė vaikui. - Tačiau man jau metas eiti. Iki, Timoti.
Ir ji paliko butą.

[Timotis Senkleris]

Situacija buvo išties gera, kol Timotis nepaklausė (Li)Nėjos, ar ji susituoks su dideliu Auriu. Juk brolis vakar apie tai šnekėjo. Nors Timočiui tebuvo šešeri, jis pastebėjo, kad po to klausimo teta sutriko ir išėjo. O Auris, kodėl jis ėmė teisintis, jog nieko tokio nesakė? Apie vestuves tikrai kalbėjo.
Raudonplaukis pasijuto blogas. Jis tikrai blogas, nes puikiai suprato, kad dabar pridirbo savo vyresniajam broliui. Timotis paleido triušiuką, šis ėmė lakstyti virtuvėje ant grindų. Tarsi pranešdamas apie atmosferos pasikeitimus, virtuvėje pasklido svilėsių kvapas, mat vanilinis biskvitas, jis kepamas užsibuvo gerokai per ilgai.
Vaikui ėmė stipriai daužytis širdis, jis nežinojo, kas dabar bus. Vakar didelis Auris mušė sieną. O jeigu šiandien muš Timotį? Tarsi įjungęs gynybos mechanizmą berniukas ėmė blogai elgtis pirmiau Aurio.
- Aaaaa! Aaaaa! Aaaaa! - pradėjo rėkti ir tuo pačiu puolė kumščiais daužyti virtuvės sieną.
Baksis išsigando, paspruko į kambarį.

[Auris Senkleris]

Linėjos žvilgsnis jam viską pasakė. Bet kaip ji gali manyti, kad aš rimtai ką panašaus jam sakiau? Ji išėjo. Taip, kaip pasirodė, taip ir išėjo. Auris nepuolė paskui, kad ją sulaikytų. Nelėkė paskui. Nemanė, kad ką gero tuo galėtų pasiekti.
Kaip sapne išjungė orkaitę, gaisro jam tai mažiausiai reikėjo. Kol kas siaubas dėl visko, kas čia atsitiko dar nespėjo visai jo suimti.
- Dieve mano, ką tu darai Timoti? - Auris atitraukė vaiką nuo sienos, kurią atakavo pakėlė ir nuėjo su juo į kambarį. Atsisėdo ant lovos. Jį pasisodino ant kelių.
- Ką tu darai? Taigi skauda. Kam žaloji savo rankytes? Acio tepalą. - Nebuvo tikras, kad to reikia, bet prisišaukė indelį ir vėsiu tepalu ėmė tepti jo kumščius.
- Kas dabar atsitiko? Nedaryk taip. Taigi skauda. Taigi tau skauda. Niekada taip nedaryk prašau.

[Timotis Senkleris]

Kai didelis brolis atitraukė Timotį nuo sienos, vaikas nesipriešino. Nustojo šaukti, leidosi nešamas. Bet Auriui pradėjus tepti mažus kumštukus tepalu, berniukas išsilaisvino iš vyro glėbio, ėmė trinti tepalą nuo rankų į drabužius.
- Nenoriu, - prabilo. - Nereikia.
Kumščius skaudėjo, jie buvo paraudę, o dešinys ir nubrozdintas. Tačiau šešiametis tikrai nesakys, kad skauda.
- Neskauda, - pasakė. - Tu taip darei. Tu vakar taip darei, o aš šiandien.
Timotis pajuto kaltę dėl tokio savo elgesio, tačiau nieko nesakė. Galima buvo nebent iš veido įžvelgti savigraužą. Ar jis išgąsdino Baksį? Dabar vaikas juk darė taip, kaip mama ir tėtis. Tėvai bardavosi, tada Timotis pradėdavo bijoti. O galiausiai gaudavo į kailį.
Minutėlę raudonplaukis pastovėjo tylėdamas ir dairydamasis, o paskui švelniai prabilo:
- Baksi? Baksi, kur tu? Aš tavęs tikrai nemušiu, pažadu...

[Auris Senkleris]

- Bet gi tau skauda. Pažiūrėk kaip susižeidei. - Ginčijosi. Nors kol kas aišku nepuolė vėl tepti iš naujo.
- Tai blogai, kad vakar taip dariau. Aš taip nedarysiu ir tu taip nedaryk. Man nereikėjo taip vakar elgtis. - Visgi vakarykštė dienelė paliko savo įnašą. Kažkoks siaubas.
Vaikui ėmus šaukti tą padarą išėjo virtuvėn. Pasiėmė maišelį skanėstų. Maldauju, nebūk kur prašapęs. Galvojo. Gal triušiukas išgirdo gerai pažįstamo maišelio garsą, bet galiausiai išlindo iš slėptuvės ir Auris jį pasiėmęs nusinešė pas Timotį.
- Va matai, viskas ja gerai. Jis valgo. - Ištiesė gyvūną vaikui.
Tada vėl atsisėdo ant lovos. Galvon kaip įkyrios musės lindo mintys apie Linėją. Bet kol kas bandė joms neužsileisti. Bet niekaip negalėjo išmesti iš galvos tų nesąmonių, kai ji ištraukė iš šiukšlinės nuotraukas, o jis vėl išmetė. Kokia beprasmybė, kokia nesąmonė buvo jam aikštytis dėl tokių dalykų. Ir ką parodė? Ką jai įrodė? Bet dabar stengėsi likti čia ir stebėjo vaiką.

[Timotis Senkleris]

Timotis norėjo dar kartą pasakyti, kad neskauda. Bet dabar jau nebedrįso. Tik papurtė galvą. O dėl to, kad daugiau taip nedarytų, linktelėjo.
Didelis brolis su skanėstų pagalba prisikvietė Baksį. Šešiametis labai atsargiai paėmė triušiuką. Ir taip su juo elgdavosi atsargiai, tačiau dabar ėmė jį glostyti taip švelniai, tarsi šis, jei vos vos stipriau jį paliesi, susilaužys visus kaulus.
- Baksi, aš tave labai myliu, - tyliai tyliai tarė gyvūnėliui vaikas.
Raudonplaukis norėjo kartu su augintiniu pažaisti su tuo žaliu drakonu, kurį davė (Li)Nėja. Bet dabar nesijautė taip, lyg turėtų teisę pats imtis kokios nors veiklos, kurią sugalvojo. Dabar jau berniukas nuolankiai laukė didelio Aurio nurodymų. Juk prisidirbo.

[Auris Senkleris]

Kurį laiką sėdėjo ant lovos. Neįsivaizdavo kaip viskas klostysis su Timočiu. Bijojo jam duoto pažado, na ne pažado, bet visgi. Tuos žodžius, kad jie vyks į Žabangus juk ištarė. O dar Linėja ir šio susitikimo pabaiga. Kelkis. Eik padaryk pusryčius. Liepė sau. Bet nesijudino iš vietos. Kelkis. Vėl paliepė. Bet kam?
Skauda. Skaudėjo širdį. Buvo liūdna. Ir jis visai nenorėjo kažko veikti.
Turi keltis, tu turi dabar pat atsistoti ir normaliai elgtis. Negalima Timočio dar labiau bauginti. Ką galvojo Amyras po mamos mirties? Staiga ėmė mąstyti. Ką galvojo, kai jo kurtasis gyvenimas sugriuvo? Kodėl jis niekada nebandė atrasti jėgų toliau eiti? Ar aš buvau toks nesvarbus? Nesvarbi priežastis išsijudinti? Man reikia išsijudinti dėl brolio. Man reikia atsikelti ir eiti virtuvėn. Susiruošti ir išvykti į mokyklą.
- Pašerk Baksį gerai? Aš eisiu sutvarkysiu virtuvę ir tuoj padarysiu valgyti. Ir tada jau vyksim į mokyklą.
Bandė savo balsui gražinti kasdieniškumo, linksmumo. Bet gerokai iki to pritrūko.
Senkleris išties nuėjo pagaliau kur ir sakė. Pradangino viską iš ko darė tą beprotybės tortą. Tada iškepė omleto ir kai Timotis pavalgė jie išvyko.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Dar nė neatplėšęs gauto laiško, kuriame buvo egzaminų rezultatai, Eion žinojo: nieko gero geriau nesitikėti. Ir, tiesą sakant, pyko ant Aurio. Argi buvo būtina griauti pasitaisiusią nuotaiką? Ar būtinai reikėjo prišnekėti kažkokių nesąmonių ir taip viską sugadinti?
Turbūt taip - Eion neišlaikė nė vieno egzamino. Nė vieno. Net ir apsigynimo nuo juodosios magijos eilutėje juodavo šlykšti P raidė. Į klausimus, kaip pasisekė egzaminai, nieko neatsakė. Iš viso neištaręs nė žodžio smuko į kambarį ir lindėjo jame visą dieną. Nepasirodė net pavalgyti. Ne, visą dieną kurpė planą. Jeigu Auris specialiai jį sukirtinėja (o kad yra būtent taip, Eion nė kiek neabejojo), tikrai neleis užsidirbti. Aiškiai artėjo mokesčių surinkimo metas, tik penkiolikmetis nenorėjo žinoti, kokį būdą tam padaryti profesorius pasirinks. Protas kuždėjo, kad tai nesąmonė, kad jis gali pasitikėti tuo, kurį kartais pavadina tėčiu. Bet pyktis dėl sukirtimo per egzaminus ir nenoras prarasti bent šiokį tokį uždarbį neleido protui pasireikšti. Eion leido sau pykti ir raukytis, o vakare buvo pasiruošęs.
Jokių daiktų neėmė. Į kišenę įsimetė tik tuos kelis turimus svarus ir siklius. Viską paliko taip, kad kiltų kuo mažiau įtarimų. Kuo ilgiau Auris nesupras, kas čia atsitiko, tuo daugiau laiko jis turės. Dar reikėjo sugalvoti, kaip pasislėpti, kad profesorius jo nerastų. Visai nenorėjo turėti nieko bendro. Kad ir kaip gaila palikti namais tapusį butą, atėjo laikas tai padaryti.
Kai Eion tyliai atidarė kambario duris, buvo apie antrą valandą nakties. Įsiklausė. Regis, visi miegojo. Kuo tyliau nusliūkino į virtuvę ir pasiėmė kažką užkąsti. Pinigų ilgam neužteks. Paskutinį kartą apsidairė klausdamas savęs, ar tikrai reikia tai padaryti, tyliai atsiduso ir nespėjęs apsigalvoti nutykino prie buto durų ir stengdamasis nesukelti nė menkiausio garselio jas atrakino ir išsmuko į laiptinę.
Jau netrukus šviesiaplaukis penkiolikmetis jaunuolis užtikrintai žygiavo Londono gatvių labirintu.

[Auris Senkleris]

Diena tikrai ėjosi klaikiai. Atėjo egzaminų rezultatai. Auris jau žinojo apie saviškį. Jis pats tikrino teorinę dalį. O apie praktinius gebėjimus pranešė egzaminatoriai, kurie atvykdavo į mokyklą tikrinti penktakursių ar septintakursių.
Iš Eion reakcijos suprato. Nepasisekė ir daugiau dalykų. Tai liūdino. Nes suprato kaip dėl to Eion susikrims. Kadangi jis nenorėjo kalbėtis, tai nelindo prie jo tą dieną. Nors kelis kart mėgino. Bet paskui suprato, kad per prievartą nepavyks su juo pasišnekėti.
Neramia širdimi Auris nuėjo miegoti. Sapnavo kažkokią nesąmonę. Tikrą klaikybę. Sapnavo, kad yra mažas, o tėvas, o gal net ir Timotis, nežinia kas tiksliai vaikosi jį po kažkokias gatves. O jis bėga ir bėga kol paklysta. O paskui pabudo. Išpiltas prakaito. Klaikybė. Blogai išsimiegojo.
Skubiai nuėjo į dušą. Norėjo nusiplauti šitą bjaurią naktį. Paskui paruošė pusryčius. O tada šūktelėjo Eion. Manė, kad metas lįsti iš to kambario. Ne pasaulio pabaiga juk tie egzaminai. Žinoma, kad vaikinukas labai stengėsi. Bet tos spragos pasidarytos per nesimokymo metus. Jos aiškiai darė savo. O dar tie prakeikti eliksyrai... Auriui visai nepatiko, kad eion ten įsivėlė. Ir jis uždraudė tai daryti.
- Eion. - Dar pašaukė. Bet jis neatėjo. Tada Auris nuėjo prie kambario durų. Pasibeldė į jas, visada taip darydavo. tada užėjo. Ir Eion nerado.
Suprato viską akimirksniu. Prislėgtas siaubo atsisėdo ant jo lovos. Apsižvalgė. Daiktai atrodė savo vietose. Akimirką jį pagavo tokia panika, kad norėjosi lėkti kaip akis išdegus nežinia kur. Bet tada prisivertė sustabdyti save. Jau geriau jį pažinojo. Ras jį. Nebus kaip aną sykį.
O gal Eion pats greitai persigalvos, sugrįš. Bet tą dieną jis negrįžo. O Auris nerimavo vis labiau. Kol kas paieškos kerais nedavė rezultatų.
Vakare. Jautėsi piktas ir pavargęs. Kodėl jis šitaip elgiasi? Niršo. Kodėl? Pyktį vėl pakeitė nerimas. Kur Eion yra. kur miegos. Ar yra saugus? Ką valgys. Kodėl negrįžta. Tą vakarą išėjo iš namų ir vėl kaip ir prieš kelerius metus prasidėjo paieškos.