[Athena OConnor]

Athena stebėjo aplinką. Jos brolis vis dar nepastabėjo jos, tad O'Connor pavardės savininkė buvo patenkinta. Tiesa, jisai galėjo padėti Vanesai, nes ji juk buvo sužeista! Brendanas tikrai buvo negeras ir visiškai kvailas. Kodėl jis nepadėjo visiems? Na, bet Athenai pavyko nugirsti, kokį burtažodį jis sakė, tad išsitraukė lazdelę ir ištarė:
- Ferula.
Greitai ant varniukės kojos taip pat atsirado bintas. Rudaplaukė pasijuto geriau, kadangi bent jau subintavo žaizdą ir galbūt tai padės, nors truputuką, Vanesai iškęsti skausmą ir pasijusti geriau.
- Aš tave palydėsiu į ligoninės sparną, - ištarė klastuolė ir pakėlė varniukę nuo žemės. Tikėjosi, kad mergaitė sutiks eiti ten, kadangi Athena labai bijojo, jog gali būti kažkas rimto ir kažkas panašaus į kraujo užkrėtimą.

[Zoey Richter]

Nykštukai švilpei nepatiko. Jie buvo neklusnūs ir juos buvo labai sunku pagauti. Galėjo geriau būti pamoka apie kokius nors mielus gyvūnėlius, kurie nesikandžiotų ir būtų meilūs, kuriuos būtų galima paglostyti. O čia nykštukai, kurie labai pikti... Na, bet Zoey prie to prisitaikė, kaip ir prie visko, kas nutiko varganame jos gyvenime.
- Na, sakyčiau, kad du visai neblogas, - ištarė mergina šyptelėdama ir norėdama padrąsinti jaunesniąją mokinę. -  Oho. O tau juos patinka gaudyti ar nelabai? - pasidomėjo melsvų plaukų savininkė. Ji buvo ir vėl atnaujinusi savo plaukų spalvą, tad buvo labai patenkinta tuo.
- Galim pabandyti, - ištarė šypteldama. Ji prisiminė laikus, kai laipiodavo į medžius ne viena, o kartu su savo drauge. Kaip buvo smagu turėti draugų...
Richter pavardės savininkė sparčiai užsikorė į medį. Vis tik ji anksčiau laipiodavo labai daug, tad visų savo gebėjimų tikrai nebuvo praradusi. Greitai mergina jau buvo pačioje viršunėje.
- Tai kuri gaudys pirma? - paklausė mėlynplaukė stebėdama koledžo draugę iš viršaus.

[Walgunas Levinsas]

  Walgunas atėjo į magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Ji vyko kieme, kas visai pradžiugino. Buvo visai smagu pasidžiaugti grynu oro, kurio Walgunas gaudavo vis mažiau. Kažkaip paskutiniu metu viskas ką darė lauke tebuvo skraidymas, dar kartais išeidavo pasivaikščioti su draugais, tačiau tai vykdavo labai labai retai. Walgunas paskutiniu metu tik lindėdavo pilyje. Ten veiklos daug nebuvo, tačiau labai tingėdavo išeit į lauką, todėl kažkodėl ten tupėjo ir sugebėdavo prastumti dienas. Bet viskas, ši pamoka buvo ženklas, kad jam reikia smagiai praleisti laiką ir Walgunas tikrai buvo pasiruošęs tą padaryti. Ir taip bus ne tik šią pamoką, bet ir visus likusius metus - jis kuo daugiau laiko, tik svarbiausia smagiai, praleis lauke.
  O pamoka buvo apie magiškuosius sodo nykštukus. Gal nebuvo jie ir tokie magiški, bet kadangi mokomi per šią pamoką, matyt magijos labai daug turėjo. Ir tai buvo gerai - Walgunas mokykloje buvo daug išmokęs apie paprastus gyvūnus ir šie, tiesą sakant, niekada pernelyg nedomino. O štai magiškieji jau buvo visai kas kita, jie buvo daug įdomesni, tikrai kėlė susižavėjimą Walgunui ir turbūt ne tik jam.

[Danas de Breinas]

  Magiškųjų gyvūnų priežiūra, magiškųjų gyvūnų priežiūra ir dar kartą ta pati pamoka. Tik šiandien ji vyko lauke, dar vienas dalykas - pagelbėjo nuodų ir vaistų profesorius. O tai atrodė gerai - niekas jam netrukdys dirbti ir leis profesorei pamatyti, koks nuostabus mokinys (tiesą sakant, pats nuostabiausias) Danas yra. Bet kaip ji pamatys, jei yra akla? Šmėkštelėjo mintis smegenyse, tačiau Danas nusprendė tuo nesirūpinti. Patikėjo, kad ji tą supras iš pasakymo, namų darbų ar profesorius OConnor bus toks geras ir pasakys jai, kas šią ir visas kitas pamokas buvo geriausias!
  Pamokai reikėjo tiesiog juodai dirbti. Iš vienos pusės, tai buvo blogai, tačiau iš kitos, gal ir gerai - lengviau būti geriausiu, kai dalis mokinių tingi. Ir tai buvo nuostabu, taigi Danas nusprendė negaišti laiko ir iškart pulti įrodinėti, kad tikrai yra geriausias.

[Hestijas Mullins]

  Hestijas klausėsi praktikos užduoties, stovėdamas lauke, magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokoje. Nesiginčijo, tikrai nustebo, čia pamatęs ne tik šio dalyko profesorę, tačiau ir kitą, nuodų ir vaistų mokomojo dalyko, profesorių. Tačiau labai greitai suprato, kad šis padeda profesorei, mat prisiminė, jog ši buvo akla. Taip, namų darbus reikėjo atsiskaitinėti žodžiu, tačiau Hestijui tai tikrai nekėlė sunkumų, jam taip patiko labiau. Kažkaip švilpis jautėsi drąsiau sakydamas, nes kai rašydavo, vis manydavo, kad kažką pamiršdavo, todėl iki gaunant įvertinimą, vis labai bijodavo ir tik apie tai ir galvojo.
  O pamoka buvo ganėtinai nuobodi, tačiau lengva - reikėjo atsikratyti kiemo nykštukais. Ne, sodo nykštukais. Nors čia buvo kiemas, riekėjo atsikratyti sodo nykštukais, kas tikrai nebuvo sunku. Taigi, dar kelias akimirkas pastovėjęs ir pasidžiaugęs saulyte, Hestijas ėmėsi darbo.

[Walgunas Levinsas]

  Kiek pasvajojęs kokį magiškąjį augintinį grifas norėtų turėti, jis prisiminė, kad turi dirbti. Tiesą sakant, visą laiką, kol kalbėjo profesorė ar profesorius, nebuvo tikras, ar jis išvis kalbėjo, svajojo apie kokį okamiuką, tad nebuvo tikras, ar nieko svarbaus nepraleido. Tačiau pačią esmę, jei tai tikrai buvo viskas, jis išgirdo - reikėjo sugauti nykštukus ir juos išmesti, kad šie daugiau nebegrįžtų.
  Walgunas staigiai pasilenkė ir, jo laimei, visai prie kojų pamatė vieną iš nykštukų. Tad sugriebė jį už kojelės, palaikė kelias akimirkas žemyn galva, o tada užsimojo ir toli toli numetė. Bet, jo nuostabai, kadangi daug apie juos nežinojo, nykštukas labai labai ramiai parbėgo atgal, praktiškai į tą pačią vietą.
  Tai Walguną supykdė, mat jis nesitikėjo, kad jis grįš lyg nieko nieko. Ir supyko stipriai. Tad vėl jį paėmė už kojos, šįkart net pakratė ir numetė toli toli, dukart toliau nei praeitą kartą.

[Danas de Breinas]

  O Danui, kaip jis labai greitai nusprendė, šios pamokos tikrai reikėjo. Dabar, jau praėjus nemažai daliai mokslo metų, jis pradėjo truputį tingėti baisiai baisiai stengtis, tad kartais tik atlikdavo užduotį, nesistengdamas to padaryti geriausiai iš klasės. Tad, žinoma, ne visada pavykdavo iki galo ar išvis pavykdavo. O tai nebuvo gerai, bet ką darysi, reikėjo susitaikyti, kad jis tingi ir leisti jam truputį pailsėti. Bet ši pamoka tam buvo ideali - jis galės be begalinių pastangų ir proto lavinimo puikiai atlikti darbą. Ir viskas, jis nusprendė - nuo šiandien nebetingės!
  Tad klastuolis pradėjo darbą. Jis kelias minutes pavaikščiojo, ieškodamas tų nykštukų. Ir greitai jam nusišypsojo laimė - rado tikrą jų irštvą, ten slėpėsi gal penki nykštukai. Tad jis čiupo net tris ir pabandė pažongliruoti. Kažkaip vaikinas niekada neprijautė gyvūnams, džiaugėsi, kad yra protingesnis už juos (bent jau pats taip tikrai manė), todėl dabar jų tikrai nesigailėjo, jei norėjo tai daryti, darė. Tiesa, žongliruoti jam nelabai sekėsi, todėl Danas nusprendė greičiau jais atsikratyti, o ne žaisti.

[Hestijas Mullins]

  Jis pasilenkė ir pagriebė vieną nykštuką. Staigiai suspaudė jį per ploną nedidelį pilvuką, įsižiūrėjo ir pastebėjo, kad jis visai mielai atrodo.
- Ak, tu toks mielas, visai nenoriu tavęs mesti, - meiliai pasakė ir kita ranka jį paglostė. Tačiau nykštukas nebuvo taip meiliai nusiteikęs, glostant, jis mėgino Hestijui įkąsti! - Viskas, prisiprašei, va dabar tai gausi! - piktai pasakė ir stipriai užsimojo, o tada tolyn už horizonto (gal beveik) paleido nykštuką. Nematė, kur jis nuskrido, bet įsitikino, kad nebandė parbėgti atgal, kaip buvo girdėjęs, kad šie daro.
  Tada pamatė aplink save dar kelis nykštukus, todėl į rankas iškart paėmė du. Šie jau rodės malonesni, ištrūkti nebandė, tačiau dabar Hestijas buvo supykęs, todėl nesiruošė pataikauti ir jų saugoti, ar ramiai nuleisti.

[Walgunas Levinsas]

  Bet, kas dar labiau privertė išpūsti akis, nykštukas ir vėl parbėgo!
- Dieve, ar... - pradėjo posakį, tačiau prisiminė, kad vartoja žiobarišką atitikmenį, o grifas norėjo tai pamiršti, norėjo likti magijos pasaulio dalimi viskuo, ką tik turi, todėl kalba irgi turėjo būti magiška. - Merline, ar jie čia susimokė prieš mus ir visi tokie yra, ar čia tik man toks papuolė?! - pasitaisė, o tada apžvelgė kitus mokinius, tačiau, nors kai kurie nykštukai irgi buvo atkaklūs, ne visų taip greitai grįždavo, kaip elgdavosi tas, kuriuo atsikratyti pabandė Walgunas. - Hm... Man tikrai nesiseka! - padarė išvadą.
  Walgunas trečią kartą paėmė, dabar jau ne tik papurtė, bet net ir tarp rankų pamėtė, kaip kėglį, o tada ir vėl nusviedė. Šįkart netoli, visai šalia savęs, tačiau stipriai stipriai, nukreipęs būtent į žemę. Tai suveikė, nykštukas labai išsigando ir, greitai pakilęs, nubėgo miško link.
  Viskas, Walgunas jautėsi pavargęs, todėl tiesiog atsigulė ir užsimerkė, laukdamas pamokos pabaigos. Nors susidorojo tik su vienu nykštuku, visgi buvo pakankamai sunku.

[Danas de Breinas]

  Ir galiausiai, kiek dar į juos paspoksojęs, užsimojo ir metė vieną, buvusį dešinėje rankoje. Tada į dešinę ranką permetė kitą ir vėl metė. Ir galiausiai trečią, dar jį tris kartus, kadangi buvo numeris trys, pamėtęs į dangų. Ir tas nuskriejo sau padangėj.
  Tada tam jų susitikimo centre liko dar du nykštukai, todėl Danas irgi juos paėmė. Šįsyk sugalvojo pažaisti vaikų žaidimą - meilę, todėl pridėjo juos vieną šalia kito ir trynės, vaidindamas, kad jie bučiuojasi. Ir nykštukams tai labai nepatiko, mat jie ėmė spardytis. Pirmiausia vienas kitą, kas juokino, tačiau paskui pradėjo spardyti, dar paskui kandžioti Daną, tad jame užvirė didelė pykčio banga.
  Vaikinas juos padėjo ant žemės, kadangi bėgo, palaikė, ir užmynė tai ant vieno, tai ant kito, tada pakėlė ir nusviedė tolyn, visas susiraukęs. Kad ir kaip aš elgiausi, kaip, po galais, jie drįso, juk jie nieko verti nykštukai! Pagalvojo jis visas piktas, sunėrė rankas ir nusprendė per šią pamoką toliau nedirbti. Taip nesižemins tikrai!

[Hestijas Mullins]

  Kadangi švilpis jau buvo pamatęs, kas nutinka, bandžius meilikautis laukiniams, kad ir kokiems mažiems ar meiliai atrodantiems gyvūnams, jis buvo nusiteikęs tik atlikti pamokos darbą ir daugiau su šiais padarais neturėti reikalų. Pats buvo žiobaras, tad buvo tikras, kad mieste jų nesutiks. Tuo labiau, gyveno bute, todėl tai tikrai atrodė realu, juk ar jie veržiasi į butus? Jei taip, ką ten veikia? Mintyse savęs paklausė, tačiau jokio įtikinamo dalyko nesugalvojo. Vagia Kalėdų Senelio sausainius? Dar mintyse nusijuokė.
  Paskui abu tuos nykštukus, vieną po kito, nusviedė tolyn. Vienas kažkur pradingo, matyt nuskuodė tolyn, tačiau kitas įsidrąsino ir netgi sugalvojo grįžti atgal! Tai nustebino, tačiau ir prajuokino. Hestijas vėl jį paėmė ir meiliai, net meiliau nei pirmą kartą, pasakė jam:
- Ak, tu atkaklus mylimuk!
  Hestijui širdis nebeleido jo mesti, todėl tiesiog paleido ir žiūrėjo, kaip jis nubėgo tarp žolių. Nusprendė, kad jei jam lemta likti, liks, jei ne - jį tiesiog pagaus ir numes kiti mokiniai.

[Lumita Pandora OConnor]

  Žinoma, kad neapsiėjo be problemų. Dviems nykštukams susitrenkus kaktomis ir nukritus ant žemės pirmakursė tik atsiduso ir nebyliai paprašė Vėjo abu nykštukus išmesti kur nors, pavyzdžiui į ežerą. Gal jie ir "vargšai", bet yra priežastis kodėl žmonės jais atsikrato, jeigu jie nedarytų nieko blogo, būtų kitas reikalas.
  - Ar tu čia apie save kalbi? - pašaipiai tarė, - na, atsiprašau, kad kankinu tave, gyvas padare, - nusijuokė. Kadangi jau ir taip buvo atsiraitojusi rankoves, griebė vieną iš šalia buvusių nykštukų ir kelis kartus apsisukusi aplink savo ašį sviedė jį labai toli, gal net kiek persistengdama. Vargu ar kuris kitas bendraamžis galės taip toli nusviesti savo nykštuką. Tačiau Lumita galėjo bent būti tikra tuo, kad tas išmestas nykštukas negrįš atgal. Su sekančiais 2 nykštukais padarė tą patį.

[Oliveris Llewellyn]

Gerai, kad Leticija žymiai ryžtingesnė už jį. Pats Oliveris taip turbūt ir būtų likęs stovėti ir spoksoti į savo kraują, bet štai mergaitė padarė tai, ką reikėjo padaryti pačiam. Oliveris pasijuto kvailai, tačiau šį kartą sau nepriekaištavo. Džiaugėsi, kad yra kažkas, kas sutinka padėti.
- Ačiū, - droviai sumurmėjo profesoriui O'Connor. Žinojo turintis tęsti (tiksliau, netgi pradėti) pamokos darbą. Per bintą gal jo taip lengvai nesukandžios? Žvilgtelėjo į Leticiją tarsi laukdamas, ar ji anksčiau jam užduoto klausimo nepakartos profesorei, o tada nužingsniavo ieškoti tų padarėlių. Bet kad ir kaip ten būtų, kad ir ką kas sakytų, toks jų mėtymas tikrai nebuvo geras. Todėl Oliveris labai nenorėjo to daryti.
- Man nepatinka juos kankinti, - liūdnai pasakė, nors nežinia, ar žodžius skyrė Leticijai, ar kam nors kitam. Gal tiesiog norėjo pasiguosti. Tai buvo eilinė pamoka, kurios metu jam nepasisekė. Jausdamasis esąs tikras nevykėlis Oliveris susirado artimiausią urvelį, išsitraukė iš ten nykštuką ir numetė jį šiek tiek toliau. Neabejojo, kad grįš, bet kankinti tikrai nenorėjo.

[Eliotas Llewellyn]

Ji ir vėl kalbėjo kažkokias nesąmones. Elioto galvoje jau pradėjo suktis planas. Kažkaip tikrai reikia pamokyti šitą pasipūtusią mergaitę. Tokios tikrai nežaidžia futbolo. Vienuolikmetis nė už ką nepatikės, kad ji užsiima ta nuostabia veikla. Ir kaip iš pradžių galėjo pagalvoti, kad ji gali būti šauni? Eilinė per gerai apie save galvojanti mergaitė iš L raidės. Tik gal ne tokia nuoboda kaip ta Leticija.
- Akivaizdu, kad proto tu visai neturi, - išdidžiai rėžė nemėgstamai mergaitei Eliotas ir pradėjo ieškoti daugiau nykštukų. Dairėsi, ar nepamatys kurių nors draugų, su kuriais galėtų pasivaržyti, kas toliau numes. Netyčia žvilgtelėjęs pamatė, kad toli Lumita padarėlį numetė labai toli. Nutarė, kad ji pasinaudojo magija ir taip eilinį kartą apsimeta, kad yra labai šauni. Tyliai prunkštelėjęs berniukas nukulniavo prie kelių Klastūnyno pirmakursių ir neilgai trukus jau draugiškai varžėsi su jais. Buvo žymiai smagiau nei kęsti pasipūtusią mergiotę.