[Auris Senkleris]

Auris kartais valgydavo ne prie mokytojų stalo. Jam buvo labai įprasta įsitaisyti šalia kokio mokinio ir kalbėtis apie kažką. Kartais jie diskutuodavo būreliu, kartais tik dviese. Šiandien sėdėjo prie Grifų Gūžtos stalo ir bandė atsakinėti į nesibaigiančius Hiltės klausimus. Vienos tokios septintakursės, kuri priskreto dar nuo tų laikų, kai pirmą kartą pradėjo dėstyti transfigūraciją.
- Jūs toks lengvabūdis profesoriau.
- Ir kodėl?
- Todėl, kad šokinėjate nuo vieno dalyko prie kito. Kodėl taip darote?
- Nemėgstu pastovumo. - Pasakė ir ėmėsi kiaušinienės.
- Bet gi profesoriau Senkleri, nuoseklumas garantuoja tai, kad kur kas geriau išmanysite vieną pasirinktą sritį. O ne šokinėsit nuo vieno prie kito.
- Aš domiuosi daugybe dalykų. Žinau pakankamai apie tai, kas man įdomu. O mokydamas jus įvairių dalykų pats nuolatos mokausi kažko naujo.
- Oi profesoriau... - Ji atsiduso. Auris toliau kirto savo kiaušinienę.
- Ar galiu pas jus užeiti šiandien vakare? Norėčiau kai ką pasiaiškinti. Dėl transfigūracijos egzamino.
- Bet jis tik birželį. O dabar ruduo. Kur tu skubi? Neskubėk taip. Bet gerai, ateik.
- Puiku. Tai užsuksiu. - Hiltė kiek Auris žinojo norėjo savo gyvenimą kreipti mokslo pusėn. Ir ją domino transfigūracija.
Senkleris palydėjo žvilgsniu nueinančią merginą. Šiandien jam nusimatė ilgas klausimų kupinas vakaras.
Jis ėmė žvalgytis. Visai netoliese pastebėjo pirmakursę mergaitę. Į jos lėkštę kapsėjo ašaros. Ant stalo stovėjo kažkoks žaisliukas. Auris atsikėlė nuo kėdės. Ir persėdo šalia tos mergaitės.
- Ar kas nors atsitiko? - Paklausė.

[Kaja Adams]

Kaja ėmė valytis ašaras. Nors ir kaip būtų liūdna, mergaitė privalo nepasiduoti. Nėra kitos išeities, tik būti šitoje pilyje ir stengtis atrasti ką nors gero. Kad ir kaip bebūtų sunku. Kuprinėje ji šiandien turėjo savo nagų lakų kolekciją. Mersė iš Švilpynės pasakojo apie magiškus nagų lakus, o Kaja apie žiobariškus. Jos susitarė po pamokų nagų lakus palyginti, pažiūrėti, kuo jie skiriasi. Taigi, jau bus šioks toks užsiėmimas.
Visai netikėtai Kają kažkas užkalbino. Mergaitė pamatė, kad tai profesorius Auris Senkleris. Jis atrodė labai baugiai, didelis ir griežtų veido bruožų, tačiau vyresni vaikai sakė, kad iš tikrųjų yra geras. Pirmakursė užmiršo, kaip vadinasi pamoka, kurios jis moko. Žinojo tiek, kad joje reikia versti vienus daiktus kitais, o tai grifei atrodė neįmanoma.
- Čia niekas neveikia, - atsakė Kaja. - Ir neveiks. Nei telefonas, nei planšetė, nei nešiojamasis kompiuteris. Ir net Maikas neveikia, - turėjo omenyje savo žaislinį triušį. - Nors įdėjau naujas baterijas. Jis tiesiog neįsijungia, - papasakojo vienuolikmetė. - Ir man dėl to liūdna, nes čia man nėra ką veikti.

[Auris Senkleris]

Jeigu tai būtų laikas, kai Auris tik pradėjo dirbti mokykloje tai išgirdęs šiuos skundus širdyje imtų juoktis iš šitos mergaitės. Ne. Niekaip neparodytų ką mano. Galbūt. Bet galvotų nelabai gražiai. Jam keltų juoką tokie zirzimai. Ir jaustų irzulį, kad kažkokia žiobariūkštė lieja ašaras dėl tokių niekų. Kad žiobariškos nesąmonės jai atrodo svarbesnės už magijos gebėjimus, kuriais ji apdovanota. Bet tie laikai buvo taip nutolę, kaip žvaigždynai nuo žemės.
Taigi išgirdęs visą tą tiradą rimtai panoro jai padėti. Juk ji išplėšta iš gyvenimo, kurį pažįsta. Įmesta į vietą ir pasaulį, kuris svetimas. Bandė įsivaizduoti kaip ji dabar turėtų jaustis.
- Visas problemas galima po truputį išspręsti. - Ramiai pasakė.
- O taip. Baterijos nepadės Maikui veikti. Bet aš galiu. Jei tu leisi man jį paimti aš padarysiu taip, kad jis veiks be baterijų. Deja planšetė ir telefonas jau kitas reikalas. Čia jau reikėtų daugiau burtų, kadangi tai galingesni prietaisai. Gal jie ir veiktu jei užburčiau. Bet abejoju, kad galiu padaryti taip, kad gaudytų ryšį ar internetą. Matai ši mokykla labai sena. Užkerėta senovine galinga magija. Ir visa elektronika čia sugenda. O internetas išvis čia nepasiekiamas.

[Kaja Adams]

- Ir jis vėl galės valgyti ir kakoti? Na, jis turi savo specialų maistą ir kakus. Palaukit, tuoj parodysiu, - ėmė ieškoti jų kuprinėje.
Galiausiai išėmė kelias plastmasines morkytes, salotos lapą ir rudus rutuliukus.
- Kai Maikas būna su baterijomis, jis gali išsižioti ir suvalgyti maistą. O kai suvalgo bent tris gabalėlius maisto, jis kakoja. Žinoma, kakus prieš tai reikia įdėti čia, o maistą paskui išimti iš čia, - parodė. - Ir dar jis vaikščioja, knarkia ir atkartoja garsus, - dabar mergaitės balse pasigirdo šiek tiek entuziazmo.
Iš tikrųjų Kaja neketino imti Maiko į Hogvartsą, nes jau kurį laiką triušeliui skyrė labai mažai laiko. Daug įdomiau buvo naršyti telefone. Bet kadangi mama pasakė, kad jokie išmanieji įrenginiai mokykloje neveiks, tai vienuolikmetė nusprendė vis tik atsivežti Maiką. Kad jis neveiks, ji tikrai nesitikėjo. Dabar atrodė šaunu, jeigu Kaja galėtų su juo pažaisti. Tad mergaitė padavė Maiką profesoriui.
- Tik atsargiai. Jis bailokas, - įspėjo.
Tai, ką profesorius papasakojo apie išmaniuosius įrenginius, privertė Kają vėl nukabinti nosį. Vis tik prietaisai už Maiką jai buvo svarbesni.
- Tai mano telefonas, planšetė ir kompiuteris yra sugedę? Na, nieko tokio. Tėvai nupirks naujus. Bet aš neprisimenu, koks mano instagramo slaptažodis. Kaip prisijungsiu? Ir nejaugi tikrai iki Kalėdų atostogų aš turėsiu gyventi be telefono? Gal galite pažiūrėti, ar tikrai sugedęs? - padavė profesoriui ir telefoną, ką tik ištrauktą iš kišenės.

[Auris Senkleris]

Ir kur aš įsivėliau? Klausė savęs klausydamasis apie triušiuko talentus. Pamatytų dabar mane senasis Auris. Arba Grėtė su Simonu... Na ir toli nueita... Tobulėju. Visa šita situacija kėlė juoką.
- Labai gabus triušis. - Balse gal ir buvo justi truputėlis sarkazmo. Bet jis pasistengė draugiškai nusišypsoti, kad taip neatrodytų.
- O tu nenorėtum turėti tikro gyvūno? Pavyzdžiui pelėdos? Jos nuneštų tavo tėvams laiškus. Tikrus, ne elektroninius. - Kad man tokios bėdos. Pamanė. Instagramo slaptažodis... Et...
- Manau, kad kai su juo baigsiu jis darys viską, ką darė su baterijomis. - Vaikinas paėmė jam duotą telefoną. Ekranas neveikė.
- Sugedęs. Tikrai. Magija gadina tokius daiktus. Kaip ir sakiau jei ir jį įjungčiau nelabai ką su juo nuveiktum. Ir turbūt magija vėl jį sugadintų po kažkiek laiko. Teks likti be telefono. Bet juk aplinkui tiek naujų dalykų. Ar nebūtų įdomu jais pasidomėti? Patyrinėti? O savo slaptažodį juk galėsi atkurti argi ne? - Kaip gerai, kad išmanė viską apie žiobariškas socialines medijas. Na ne viską, bet kažkiek jau tai tikrai.
- Gerai. Elgsiuosi su juo atsargiai ir negąsdinsiu labai. - Veterinaras Auris skuba į pagalbą. Nusivaipė mintyse ir ėmėsi darbo.
- Jis trumpam sulūš. Bet pažadu, kai baigsiu bus kaip ką tik gimęs. - Pasakė. Tada pradėjo. Ir žaislas suskilo, tada pabiro ant stalo atskiromis dalimis. Auris ėmė baksnoti lazdele laidelius ir kai kurias mechanizmo daleles. Jo dar nebaigta kiaušinienė vėso ant stalo. Ir buvo pamiršta. Galiausiai triušis susilipdė į visumą. Nebuvo matyti, kad ką tik buvo negailestingai išdorotas.
- Įjunk jį. Išmėgink. - Padavė Grifiukei ligonį.

[Kaja Adams]

Atrodė, kad profesoriui Maikas taip pat patiko. Tai džiugino Kają.
- Ne... - atsakė mergaitė apie tikrą gyvūnėlį. - Aš esu turėjusi katiną, bet mama jį atidavė kitiems žmonėms, nes jis šėrėsi ir visur buvo pilna plaukų. Tada man nupirko šuniuką, bišonų veislės, nes jie nesišeria. Tačiau šuniukas visur sysiojo ir kakojo ir net buvo padaręs man į lovą! Ir jis labai cypdavo ir lodavo, todėl jam taip pat surado kitus namus. Auginau dar žiurkėną, bet aš pamiršau, kad jį auginu, o mūsų namų tvarkytoja visą mėnesį atostogavo ir... na, ir jisai numirė... Man mama sakė, kad parašys. Bet aš dar nesulaukiau, - liūdnai tarė.
Ji dar labiau nuliūdo, kai profesorius apžiūrėjo telefoną ir pasakė, kad magija jį sugadino.
- Tai man nepatinka magija, - tarė. - Ji gadina gerus dalykus. Slaptažodį gal kaip nors ir atkursiu. Jeigu ką, mama pakvies kompiuteristą. Kokį hakerį. Man neįdomūs kiti dalykai, kol aš nepamačiau, ką įkėlė Elzė, Selė ir Vesta, - vienuolikmetė susiraukė.
Ir tada Kajos nuotaika subjuro dar labiau, nes profesorius pranešė, jog Maikas trumpam sulūš.
- Bet jam skaudės! - sušuko Kaja.
Maikui tikrai turėjo skaudėti, nes žaislas suskilo ir pabiro. Vienuolikmetė tik spėjo pagalvoti, kad teks pirkti naują. Tačiau netrukus Maikas pasidarė ir vėl sveikas.
Kaja paspaudė įjungimo mygtuką ir triušis turėjo sumirksėti, bet jis to nepadarė. Tada ji paspaudė mygtuką, kurio pagalba Maikas turėjo išsižioti. Tačiau neišsižiojo.
- Jis neveikia! - negarsiai suriko Kaja ir jau nedaug trūko, kad ir vėl pradėtų kapsėti ašaros.
Tačiau tada mergaitė tiesiog pridėjo plastmasinę morkytę Maikui prie snukučio ir jis išsižiojo. Kaja aiktelėjo iš nuostabos. Netrukus sumaitino žaislui tris kąsnius ir Maikas pakakojo plastmasinėm spirutėm. Nuostabu buvo tai, jog Kaja spiručių tai neįdėjo.
- Jis pats gamina kakus? - kaip pamačiusi kokį stebuklą paklausė Kaja. - Profesoriau, ačiū!
Kaja paspaudė atkartojimo mygtuką ir pabandė pasisveikinti, bet Maikas tylėjo. O tada ji tiesiog pagalvojo apie tai, jog norėtų, kad Maikas atkartotų žodžius. Ir tada jis tai padarė!
- Profesoriau! Profesoriau! Aš tik pagalvojau ir tada jis atkartojo! Kaip? Kaip jūs tai padarėte? - negalėjo nustoti stebėtis. - Labas rytas. Aš esu triušis Maikas, - bandydama nutaisyti robotišką balsą pasakė Kaja.
- Labas rytas. Aš esu triušis Maikas, - prakalbo žaislas.
- Pabandykit, pabandykit! - ėmė brukti profesoriui Maiką mergaitė. - Pasakykit ką nors!

[Auris Senkleris]

Pamiršo, kad augina žiurkėną? Kaip tai galima pamiršti? Stebėjosi. Namų tvarkytoja. Mama nupirks naują telefoną ir visus kitus daiktus. Matyt namai pasiturinčių žmonių. Priėjo išvados. Norėjosi žinoti daugiau kaip visada. Bet gi tu prisiekei, kad daugiau jokių asmeniškesnių temų su mokiniais. Na triušis tai niekai. Apie pamokas kalbėti tavo darbas. O daugiau nieko. Bet ar jis galėjo tiesiog Nesidomėti? Tikrai ne. Be to buvo taip keista, kad jos tėvai dar neatsiuntė laiško. Jei jis būtų žiobaras tėvas ir išleistų ją į mokyklą. Magijos mokyklą. Tai parašytų turbūt tą patį vakarą. Bet gal jie nežino apie pelėdas? O kitaip paštas čia neateis. Galvojo.
- O ar tavo mama žino apie pelėdas? Kad jos neša paštą? Ar jai kas tai pasakojo? Jei nori galime nueiti į pelėdyną. Arba paprašyk kokio mokinio, kad tau parodytų kur jis. Ir pati galėsi išsiųsti tėvams laišką. Tau nereikės rašyti adreso. Pelėda pati juos ras. Galėsi jiems paaiškinti, kad laiškai čia ateina tik pelėdų paštu. - Pasakė. Galvoje dar sukosi ta tema apie gyvūnus. Bet kol kas nesugalvojo ką dėl to pasakyti.
- Jis bus drąsus ir ištvers. Pamatysi. - Žodžiai jau buvo apie triušį.
- Suprantu. Jos tavo draugės ar ne? O tu nenorėtum įsivaizduoti, kad esi mainuose? Na žinai mokykliniai mainai. Ir kad čia vieta, kurioje negalima naudotis telefonais ar panašiais daiktais. Juk būna tokių stovyklų. Turbūt žinai, kad tu neprivalėsi čia mokytis. Jeigu tau nepatiks. O kol kas Jei tau būtų įdomu galėtume susigalvoti daug visokių dalykų, kuriuos galėčiau tau parodyti. Kad įprastum. Juk sunku atsirasti vietoje apie kurią nieko nežinai ar ne? - Auris pamiršo jai paaiškinti kaip konkrečiai turėtų veikti triušis.
- Ak taip. Jis dabar veikia dėl magijos. TU esi ragana, turi galių ir pagalvodama ko išjo nori gali jį aktyvuoti. Jis aišku darys tik tai ką darė su baterijomis. O kaip tai padariau. - Šyptelėjo. - Pasimokysi ir pati mokėsi tokių burtų. - Triušis Maikas atsirado jo rankose. Pažaisti, tai pažaisti. Pamanė. Tada nutaisė reperio toną ir išbėrė.
- Mano vardas maikas truputį sirgau. Bet dabar aš sveikas morką sukirtau. - Triušis jį atkartojo.

[Kaja Adams]

- Nežinau, - mergaitė gūžtelėjo pečiais.
Regis, profesorius norėjo padėti Kajai. Tačiau pati Kaja, jeigu tik reikėdavo imtis ko nors nežinomo ar naujo, nelabai turėjo ūpo. Nors mamai parašyti tikrai norėjosi. Ji nenutuokė, ar mama ką nors žino apie pelėdas.
- Gerai, - vis dėlto sutiko nueiti pelėdyną, nors ir teko girdėti, kad jis labai aukštai. - Ne, ne, jos nėra mano draugės. Jos mano mamos draugės, na, kolegės. Mano mama yra modelis ir aš seku, aišku, ne tik ją, bet ir Elzę, Selę ir Vestą. Man jas sekti įdomiau nei mamą, nes ką įkels mama, aš pasidomiu iš anksto.
Kaja iš kuprinės išsiėmė pergamento ir tušinuką. Rašalo ir plunksnos naudoti nemėgo, nes tai užėmė daug laiko. Na, ji išvis nemėgo rašyti ranka, tačiau nebeturėjo pasirinkimo. Ant pergamento ji užrašė savo, savo mamos ir trijų jos kolegių instagramus.
- Jei norėsite, galite sekti. Aišku, jeigu turite instagramą. Ar turite? Arba tiktoką. Aš nenoriu į jokius mainus, - pasakė mergaitė. - Aš noriu būti namuose. Aišku, ten vis tiek teko eiti mokyklą, bet po pamokų aš grįždavau namo ir galėdavau veikti ką noriu. O mokykloje irgi turėdavau telefoną. Ir jis ten veikė. Aš neprivalėsiu čia mokytis, jeigu nenorėsiu? - Kajos akys sužibo. - Bet... bet taip, aš norėčiau, kad jūs man visko parodytumėte. Nes šiaip jau visai įdomu, - pripažino. - Pavyzdžiui tai, kad Maikas gali kakoti, nors nieks neįdėjo kakų, - rimtai pasakė. Tas Maiko gebėjimas nuoširdžiai sužavėjo vienuolikmetę.
Ji jautėsi dviprasmiškai. Turėjo didžiulį norą keliauti namo, kur bus gražu, nenuobodu ir normalaus maisto. Tačiau kadangi šis profesorius taip patobulino Maiką, Kajai pasidarė smalsu, ką jis dar moka padaryti. Na, ne Maikas. Profesorius.
- Aš tikrai taip nemokėsiu, - pasakė. Man neišeina nieko burti.
Netrukus Maikas repuodamas atkartojo profesorių. Buvo taip juokinga, kad grifė ėmė kvatotis. Paskutinį kartą ji taip juokėsi rugpjūčio gale, kai žiūrėjo juokingus vaizdelius per planšetę. Dabar buvo labai smagu.
- Valgau aš morkas ir visokias salotas, dar dainuoju aš įvairias linksmas dainas, - išdainavo mergaitė ir triušiukas atkartojo.
Kajai buvo labai linksma. Su ja niekas taip nebendraudavo, nebent auklė. Tačiau mergaitė jau nebebuvo tokia maža, kad jai reikėtų auklės, dėl to susirasti veiklos turėdavo pati ir užsiimti ja viena.

[Auris Senkleris]

- Tai gerai. Galėsiu tau parodyti kur yra pelėdynas. - Tai mat kaip. Mama modelis. Oho. Jis paėmė tą lapelį iš Kajos.
- Neturiu žiobariškų socialinių tinklų. Beveik visus metus leidžiu mokykloje, tai man jų kaip ir nereikia. - Paaiškino. - Bet man patinka pažaisti kompiuterinius žaidimus, kai grįžtu namo per atostogas ir turiu laiko. - Nusišypsojo.
- Taip, suprantu. Bet taip jau nutiko. Taip nutiko, kad atvykai čia. Ir tu žinai. Na dabar jau žinai, kad galėsi išvykti. Tai kodėl gi nepabandžius truputį patyrinėti? Bus toks nuotykis. O mokytis magijos tavęs niekas nevers. Juk Hogvartsas ne kalėjimas. - Toliau mėgino sužadinti mergaičiukės smalsumą. Tai bent nuopelnas. Metų žygdarbis. Privertei žaislinį triušį kakoti be paliovos. Nuostabu. Šaipėsi pats iš savęs. Buvo taip keista, kad tai mergaitei regis tai atrodė įdomiausias dalykas nutikęs mokykloje.
- Puiku. Taigi galim susiplanuoti kažką įdomaus. Turbūt tau kilo kokių klausimų per visą laiką kol čia esi. Galiu į juos atsakyti. O paskui pažiūrėsim. Patikėk magija sukuria nuostabių dalykų. - Auris pradėjo galvoti ką galėtų parodyti Grifiukei iš pradžių. Ką nors tokio, kas jos neišgąsdintų, o kaip tik priverstų norėti tyrinėti toliau.
- Nesi pirma mergaitė, kuri atvyko nieko nežinodama apie magijos pasaulį. Visi susiduria su tokiais sunkumais. Išmoksi burti. Reikia tik truputį pasistengti. - Dabar ji juokėsi. Auris irgi šypsojosi. Kaja pratęsė tą dainelę. O jis pratęsė dar kartą.
- Greit šuoliuoju per pievas. Nepagausite manęs. Esu greitas ir vikrus, man net vilkas nebaisus. - Baigęs pavaizdavo, kad triušis nusilenkia ir jį sugražino savininkei.

[Kaja Adams]

Kaja šiek tiek nusivylė, kai profesorius pasakė, jog neturi socialinių tinklų. Tačiau jis užsiminė, kad žaidžia kompiuterinius žaidimus ir tuomet mergaitės akyse pasirodė susidomėjimas.
- Tikrai? O kokius žaidžiate? Aš žaidžiu simsus, ten reikia statyti namus, ieškoti draugų, dirbti ir panašiai. Jūs turbūt žaidžiate tuos, kur reikia šaudyti? Nežinau. Jaučiuosi visai kaip kalėjime, nes čia net telefonas neveikia, nėra net mėsainių ir picų, kolos irgi nėra.
Kai profesorius pasakė, kad mergaitei turbūt kilo klausimų, ji susimąstė. Iš tikrųjų tai pagrindinis klausimas buvo vienintelis: kodėl neveikia išmanieji įrenginiai. Ir, žinoma, Kaja iškart pralinksmėtų, jeigu kas nors juos įjungtų.
- Aš galvojau, kad nors per žiobarotyrą veiks mano telefonas. Bet ir ten jis neveikė, o profesorius mums liepė tvarkytis, - susiraukė. - Rūšiuoti šiukšles, dėti daiktus į savo vietas. Negi jis neturi namų tvarkytojos? - stebėdamasi gūžtelėjo pečiais.
Tada jie dar pažaidė su Maiku, Kaja ir vėl juokėsi, o netrukus virš stalo praskrido pelėda ir numetė kažkokią dėžutę.
- Čia man? - paėmė dėžutę ir klausiamai pažiūrėjo į profesorių. - Parašytas mano vardas!
Nekantraudama vienuolikmetė atplėšė siuntinuką ir apvertė jį aukštyn kojomis. Iškrito šviesiai rožinis lūpų blizgesys, širdelės formos auskariukai, keli šokoladukai ir laiškas.
- Čia man mama atsiuntė! - laiminga sušuko ir išpakavo vieną šokoladuką. - Norite? Čia su kokosais ir jų yra du, - pasakė pasiėmusi vieną puselę, o kitą siūlydama profesoriui. - Laišką paskaitysiu vėliau, - įsigrūdo jį į kuprinę ir valgydama ėmė čiupinėti auskarus, o paskui atsuko lūpų blizgesį. - Kvepiantis! Norite pauostyti? - ėmė kišti profesoriui blizgesį prie nosies. - Tai man nebereikės eiti į pelėdyną! - džiaugėsi.
Kajos nuotaika pasitaisė.
- O mama man galėtų atsiųsti picą? - paklausė.

[Brita Hedwig]

Atėjo pietų metas. Atbėgusi prie Grifų Gūštos stalo Brita atsisėdo. Įsidėjusi troškinio ji pagalvojo. Aš labai tikėjausi kad Arven gryš. Bet atrodo kad negryžo. O kodėl? Taip pagalvojusi ji paragavo vištienos troškinio kurį buvo įsidėjusi. Jai pasirodė kad tai labai panašus troškinys kokį jos amžinatilsė mama gamindavo. Na štai iš kur mama mokėsi gaminti! Tai supratusi Brita panoro kada nors nueiti į virtuve. Ji pamatė  kad berniukas, kuris žiūrėjo į ją per pirmą vakariene kalbasi su gretima ,,klastuole''. Bet kartais žvilgčioja į raudonplauke. Ji pradėjo sukti plaukų sruogą ant piršto. Taip ji pradėdavo galvoti. Šį kartą ji galvojo,  kodėl tas berniukas žiūri tik į ją? Grifų Gūštoje , kaip ir visoje mokykloje buvo tikrai pilna gražių mergaičių. Tada ji panoro sušukti:
- Ko tu į mane spoksai? Spoksok į kitas.
Bet susitvardžiusi nieko nesakė. Tik pabaigė valgyti ir nubėgo į bendrajį kambarį.

[Auris Senkleris]

- Žinau tą žaidimą. - Auriui jis atrodė siaubingai nuobodus. Bet to jis neaiškino.
- Aha, žaidžiu visokius veiksmo arba siaubo žaidimus. - Svarstė ar jai dabar aiškinti, kad jam visai patiko outlastas. Arba Dead By Daylight, Resident Evil ir panašaus tipo žaidimai. Visu tuo pradėjo užsiimti besislapstydamas nuo Dolohovų. Vasaromis ar tuo tarpu, kai sėdėdavo bute nekišdamas iš jo nosies. Ištaškė tiems prakeiktiems žaidimams nemažai pinigų. O juk gyveno tik iš profesoriaus algos, nes tuo metu jam buvo uždrausta eiti į Senklerių banko saugyklą. Net dabar Auris ja stengėsi nesinaudoti. Nebenorėjo būti priklausomas nuo šeimos aukso.
- Na taip, suprantu. Tai visai kitas pasaulis. Bet ar nemanai, kad save įkalini tokiomis mintimis? Neleisdama sau pažiūrėti ką gi įdomaus gali atnešti šis naujas pasaulis? Žinau labai sunku paleisti kažką, prie ko esi įpratusi, kas visą gyvenimą buvo tau žinoma ir patiko. Bet dabar tai apsunkina tave. - Ar ne per rimtai aš čia? Pagalvojo.
- Žiobarotyra vyksta toje pačioje vietoje kaip ir visos kitos pamokos. Mokykla yra užkerėta visa be jokių išimčių. Todėl žiobarotyroje viskas yra taip pat, kaip ir bet kur kitur. - Pasakė. - Kiti vaikai, kurie gyvena magijos pasaulyje lygiai taip pat kaip ir tu stebisi ir mažai ką žino. Tik jie nelabai ką žino apie žiobarišką, tai yra tau artimą pasaulį. Todėl profesorius Levinsas ir liepė tvarkyti. Nes jiems įprastas tvarkymasis vyksta magijos pagalba. - Jiems pažaidus su triušiu į didžiąją salę atlėkė pelėda. Auriui kažkodėl pasidarė ramiau, kai pagaliau ta mergaitė gavo siuntinį nuo mamos.
- Aha, tau. - Tarė Senkleris.
- Valgyk pati. Juk pasiilgai šitų šokoladukų. Ačiū. - Nusišypsojo. Blizgis dvelkė kažkuo saldžiu ir jis atsitraukė.
- Picą? Na turbūt tam reikėtų kelių pelėdų. Ir gal ją reiktų užkerėti, kad nesugestų ar neatvėstų, kol pelėdos ją atneš. O ką tu pasakytum, jei picą išsikeptume mes patys?

[Kaja Adams]

- Siaubo? - mergaitės akys žybtelėjo. - O jūs tikite vaiduokliais? - tą akimirką pro juos praskrido beveik begalvis Nikas ir Kaja pati iš savęs pasijuokė. - Iš pradžių netikėjau, kad jie tikri. Maniau, jog hologramos. Prie kažkokio berniuko vaiduoklio bandžiau pakrauti telefoną, galvojau, kad suveiks, - papasakojo.
Vienuolikmetė susiraukė, kai profesorius ėmė kalbėti apie tai, jog mergaitė save įkalina. Bet ne dėl to, kad jai nepatiktų šio žmogaus žodžiai. Tiesiog Kajai atrodė, kad būtent Hogvartso pilis ją įkalina.
Profesorius atsisakė šokoladuko, o suvalgiusi savąjį Kaja visas dovanėles susidėjo į kuprinę. Tada išėmė iš jos nemažo dydžio kosmetinę ir pabėrė turinį ant stalo.
- Čia yra mano nagų lakų kolekcija, - pasigyrė. - Kuri jums spalva gražiausia?
Nagų lakų buvo įvairiausių spalvų. Visos šviesesnės. Melsva, žalsva, gelsva. Daugiausiai kolekcijoje puikavosi rožinės atspalvių.
- Taip, taip, pica turi būti karšta. Išsikepti patiems? Neee. Namuose kepta pica nebūna tokia skani kaip iš picerijos. Kartą mūsų virėja iškepė, bet man nepatiko. O pati ją kepti dar ir tingėčiau.

[Auris Senkleris]

- Aha siaubo. Kartais padeda prastumti laiką. - Praskriejus Nikui Auris jam pamojavo.
- Vaiduokliai man nesvetimi nuo vaikystės. Tiesa, dvare, kuriame aš gyvenau jų nebuvo. Bet buvo tokių kalbų, kad ten kažkada vaidenosi viena tokia moteriškė iš mūsų giminės. Bet dėl kažkokių priežasčių ji buvo iškraustyta lauk. - Auris niekada netikrino tos senos šeimos istorijos realumo.
- Turbūt tam vaiduokliui buvo labai keista, kai taip padarei. - Šyptelėjo.
- Kaja, tai tikrai nelengva taip įkristi į svetimą vietą. Bet jei pabandytum suteikti šiam pasauliui šansą. Gal tau tada būtų lengviau. Juk dabar žinai, kad niekas tavęs nelaikys čia per prievartą. Buvai čia pakviesta, nes turi galių. Bet jei nenorėsi jų atskleisti. Na, tai tik tavo reikalas ir apsisprendimas. - Priešais jį dabar atsirado galybė nagų lakų. O čia jau buvo visai ne jo stichija.
- Kiek daug turi. - Tarstelėjo, mat nesugalvojo ką pasakyti. Bet Grifiukei paklausus apžiūrėjo juos. Pasistengė tai daryti ne taip vangiai kaip norėjosi.
- Gal šita. - Parodė vieną buteliuką melsvo nagų lako.
- O kuri tavo mėgstamiausia? - Vis didesniu iššūkiu tapo sumanymas atskleisti mergaitei šią mokyklą. Bet Auris nenorėjo nusileisti ir pamanė, kad gal ją sudomintų kambarys iki pareikalavimo.
- O ta virėja kepė picą tikroje restorano virtuvėje? Krosnyje, kurioje kepamos picos?

[Brita Hedwig]

Brita atėjo valgyti vakarienės. Ji nors ir mėgo pavalgyti, bet šį kartą atslinko nenoromis. Nes kėkvieną kartą atėjus pavalgyti, į ją vis žiūrėdavo maždaug jis amžiaus klastuolis, vardu Rovenas.  Mergaitę tai labai nervino. Ji žinojo, kad berniukas pažįsta jos seserį Arven. O toji buvo pasiuntusi jį pas seserį į Grifų Gūštos bendrabutį. Tada Britą jį apšaukė koks jis nevykęs. Nuo to laiko ji vengė Roveno žvilgsnio. Už dviejų vietų nuo Britos sedėjo jos buvusi geriausia draugė Orėja. Jos nedraugavo jau beveik mėnesį. Orėja stačiai pradėjo nekesti Britos. Tad susirado naujų draugų. Visi jos draugai buvo pasipūtę dabitos. Įsidėjusi troškinio ji pavydžiai žiūrėjo kaip Orėja kažką pasakoja draugams ir juokiasi taip kaip juokdavosi kai draugavo su raudonplauke. Šiaip taip suvalgiusi troškinį (nelabai jai tiko maistas norint išspresti bėdoms), laukė kol atsiras desertas. Desertui ji įsidėjo obuolių pyrago kurį mėgi nuo vaikystės. Suvalgius ji jau norėjo eiti į bendrabutį, bet pajuto kad kažkas ją sulaikė už rankos. Tai buvo Orėja. Ji tarė:
- Na, ką? Ar dar vis būsi tokia pat užsispyrusi kaip ir tada? Ar jau gailėsiesi kad mane atstūmei? Ar matai jeigu su manimi draugautum galėtum draugauti ir su jais. Ar ne?
Parodė ji į besivaipančius draugus. Brita jau pradėjo nervintis. Tad sušuko:
- Dabar jau tu būsi tokia kaip aš buvau? Ar tu dar nepasimokei?
Ir skėlė jai į veidą. Orėja atrodė labai apstulbusi. Tarsi būtų gavusi dvi dovanas iš Kalėdų senelio. Brita labai susinervino. Jai pradėjo tekėti ašaros iš akių. Ji apsisuko ir verkdama nubėgi į mergaičių miegamajį.