[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Eion pasipiktinimui nebuvo ribų. Visų pirma, šitos pamokos buvo visiškai beprasmiškos. Koks skirtumas, iš ko susidaro saldainiai? Svarbiausia, kad skanu. Be to, profesorius akivaizdžiai nusišneka - net nežino, kokį dalyką dėsto jo kolega Senkleris. Ir dargi nesiteikia atsakyti į klausimą. Turbūt ir pats suprato nusišnekėjęs, bet nenori to pripažinti garsiai. Be to, jis nieko neatsakė į tai, kad mokinys neturi burtų lazdelės. Akivaizdu: jam nerūpi, kad Eion negali atlikti pamokos darbo. O po to, žiūrėk, dar ir areštą paskirs.
Tarsi viso šito būtų maža, profesorius dar ir maistą atėmė! Jis ne tik nepadėjo atlikti pamokos darbo, jis netgi trukdė. Tai be galo įžeidė pirmakursį, ir jis suprato, kad profesorius Levinsas yra ne geresnis nei Henderson. O gal jie pora? nejučia susimąstė berniukas neapykantos kupinomis akimis varstydamas kvailą pliką pakaušį. Mielai būtų išsinešdinęs iš klasės ir daugiau niekada čia negrįžęs. Bet noras paerzinti profesorių niekur nedingo. O tam reikėjo "dirbti". Taigi dar kartą pasivargino nueiti į klasės priekį ir čiupo "Twix" batonėlį. Tokio net nebuvo tekę ragauti.
- O jūs net į klausimus nesugebate atsakyti, - burbtelėjo profesoriui ir grįžo į savo vietą. Batonėlio nevalgė. Kol kas. Bet, žinoma, ir nedirbo - juk apsiskelbė neturintis lazdelės, o jis ne koks melagis, kad dabar ją išsitrauktų.

[Alanas Senkleris]

Vaikinas jau uždėjo ranką ant durų rankenos, ketino dingti į mišką. Įsilipti į medį ir ten klausyti muzikos. Bet stūgsmas ausyse buvo nutildytas. Alanas atsisuko į tai padariusį žmogų, ketino į jį pasižiūrėti kuo pikčiau, bet kažin ar tai gavosi padaryti. Rankoje atsirado šokoladukas.
- Nebus gerai. O pamokos užduoties aš negaliu padaryti. - Paskutiniai žodžiai nuskambėjo visai tyliai. Kas bus, kai reikės laikyti egzaminus? Kas bus, kai viską sužinos tėvas? Mama puls ginti manęs, tėvai susipyks. Namie esanti idilė sugrius ir vėl. Užsinorėjo apie viską papasakoti Dori. Kurią laikė vienintele drauge mokykloje. Mylėjo ją žinoma, bet tas jausmas nebūtų toks tvirtas, jei dar nelaikytų jos tokia artima drauge. Bet kerėti negalėjo kaip tik todėl, kad jie susipyko. Ir pasakoti jai nieko negali, nes jai ir nerūpėtų. Gal pasakyti Auriui? Pamanė. Jis kaip visada viską sutvarkys. O jei ne? Ką jis gali pakeisti. Man pačiam reikia kažkaip... Kažkaip susiimti. Nelaukdamas atsakys ką Juzefas ar ne išlėkė pro duris. Šokoladuką spaudė rankoje, nesugalvojo kur jį dėti, o gal nejautė, kad jį maigo rankkoje. Buvo vieni blogiausių metų Vaikinuko gyvenime. Pasijuto toks vienišas. Nebebuvo nei tų draugų, su kuriais žaidė nuo vaikystės, nes juos nustūmė nuo savęs, kad tik jie neįsiveltų į tuos Aurio ir Dolohovų reikalus. Nebebuvo sesers. Nebeliko visai nieko.

[Adrijas Volkeris]

Volkeris negalėjo nematyti Alano. Ar jis šiaip spyriojasi ar čia kas daugiau? Svarstė. Vienu momentu užsinorėjo išeiti iš klasės ir jį pasivyti. Tiek laiko jie buvo susiję. Berniukas jam buvo labai svarbus. Nors ir siutino jo dabartinis elgesys. Po pamokos surasiu jį. Pagalvojo.
Adrijas dabar įsitaisė pirmame suole prie mokytojo stalo. Norėjo dar šnektelėti su Mulungu. O tas regis norėjo pasiplepėti su Juzefu. Taigi Adrijas nutarė negrįžti į seną savo vietą ir įsitaisė čia pat.
- Labai įdomus vardas. Ar jis ką nors reiškia? - Pasidomėjo. Kalbėjo lėtai, nes pastebėjo tą įdomią vaiduokliuko kalbėjimo manierą.
Juzefas į jo šypseną atsakė, bet dabar jis nebuvo Adrijui galvoje. Norėjo pasikalbėti su sutiktu vaiduokliu ir pagaliau imtis darbo. Nes visgi čia to ir atėjo.
- Aišku geras. - Atsakė nusišypsodamas Mulungu. Balse pasijuto šiek tiek ironiškas tonas. Bet ką jis daugiau galėjo jam atsakyti. Apie tuos savo pykčius su Juzefu juk neketino jam aiškinti. Tokie ten ir pykčiai. Jie jo kažkodėl turbūt bijo. Bijo ir skleidžia kalbas po mokyklą. Aišku Adrijas siuto. Bet po to pokalbio su Sakura pasijuto ramesnis. O daugiau tos kalbelės nieko nenuveikė. O pulti nei Auris nei Juzefas jo nebandė. Jie laimėtų, tą lakotas žinojo. Jie turėjo kur kas daugiau patirties kerėjimo srityje nei Adris.
Jis išpakavo šokoladuką.
- Kapoelio granivito. - Tarė pagaliau. Didžiulių laimėjimų nenutiko. Išvis nieko neįvyko. Prakeikta transfigūracija.
- Kapoelio granivito. - Pasakė vėl. Dabar batonėlis ėmė eižėti. Trūkinėti. Kol kas pasiekė tiek, kad jis subyrėjo į kelis gabalus. Gaminti amuletus ir užsiimti transfigūracija du skirtingi dalykai. Galvojo. Bet Adrijas užsiplieskė ir vis tiek nutarė žūt būt išskirstyti šokoladą į sudedamąsias dalis.

[Erka Forrm]

  Erka sėdėjo žiobarotyros pamokoje. Šioje pamokoje buvo nusiteikusi dirbti. ir ne tik todėl, nes šį profesorių pažinojo Auris ir su juo bendravo, nors tai ir buvo pagrindė užduotis, tačiau ir todėl, nes ant profesoriaus stalo pamatė žiobariškų saldumynų. O tai galėjo reikšti, kad jais bus galima ir pasimaitinti. Bent jau violetinplaukė taip tikėjosi.
  Išgirdusi užduotį ji staigiai pasileido prie profesoriaus stalo ir pasiėmė šokolado "Milka" plytelę. Grįžusi prie savo stalo ji išėmė šokoladą iš pakuotės ir pusę jo suvalgė. Tikrai nesiruošė laukti iki to laiko kol galės tą padaryti. Ne, violetinplaukė jo norėjo jau dabar. Tiesa, suvalgė tik pusę - kitą pasiliko, jog vis dėlto galėtų atlikti praktiką. Šiandien tikrai nenorėjo su niekuo bartis, todėl nusprendė ramiai atlikti tą praktikos užduotį, o paskui pabaigti valgyti šokoladą. Galbūt paskui suvalgysiu ir dar ką nors. Pagalvojo ji ir nusišypsojo savo nieko gero nežadančia šypsena.
  Norėdama suspėti dar ir pavalgyti klastuolė pradėjo dirbti.

[Mulungu Kinyonga]

Naujasis Mulungu draugas kažką pasakė, bet afrikietis, deja, jo nesuprato. Tai buvo kažkas apie vardą. Bet jie jau susipažino, ar ne? Taigi tarsi nebuvo prasmės vardo sakyti dar kartą. Nutaręs, kad Adrijas galbūt nesuprato, kaip reikia ištarti jo vardą, lėtai, bet nė kiek ne mažiau garsiai, lėčiau pakartojo:
- Mu-lun-gu!
Kartais būdavo apmaudu, kad kitiems jo vardas buvo toks sudėtingas - jis buvo pirmasis žingsnis draugystės link. Vis dėlto ir pats šitų "europiečių" vardus suprasdavo ne visada. Be to, Adrijas atsakė į klausimą, tad vaiduoklio lūpose vėl atsirado plati šypsena. Nutarė, kad su šituo kiek vyresniu berniuku būtinai nuveiks ką nors smagaus. Ką, kol kas nežinojo, bet bus tikrai įspūdinga. Galbūt pasikvies ir Walguną. Pasidarė įdomu, ar jie pažįstami, tik kaip to paklausti? Tuo labiau, kad Adrijas, patvirtinęs, kad profesorius geras (jeigu tik Mulungu jį gerai suprato), pradėjo dirbti. Trukdyti nebuvo galima, tad kurį laiką Mulungu tiesiog atidžiai stebėjo savo naująjį draugą. Bet buvo labai jau smalsu, ar jis pažįsta Walguną. Galiausiai pabandė paklausti:
- Walgunas... Žinai?
Aišku, šis klausimas taip pat buvo užduotas vaiduokliui įprastai garsiai, tačiau jis to nė nepastebėjo. Žiūrėjo į Adriją ir vylėsi sulaukti atsakymo į klausimą.

[Erka Forrm]

  Erka išsitraukė lazdelę, o tada nukreipė ją į saldumyną.
- Kapoelio granivito, - pasakė Erka ir mostelėjo lazdele, tačiau nieko nenutiko. Tai buvo pakankamai keista, nes Erkai visgi labai gerai sekėsi tiek kerėjimas, tiek transfigūracija, tačiau ji vis tiek norėjo pamėginti dar kartą. Na, gal labiau ne norėjo, o jautė pareigą, nes vis dėlto šiandien pykčių norėjo mažiausiai, o tik tokiu būdu to buvo galima išvengti.
- Kapoelio granivito, - dar kartą pabandė ji ir šįkart jai pavyko. Ji pradėjo apžiūrinėti produktus, kuriuos gavo sėkmingai panaudojus kerus. Tą daryti jai nebuvo labai malonu, nes jie visgi nebuvo patys geriausi ar sveikiausi. Šiuos dalykus violetinių plaukų savininkė šiek tiek išmanė. Na, šokoladas, žinoma, tikrai nebuvo sveikas produktas ir tą tikrai įrodė ingredientai, kuriuos Erka gavo panaudojusi kerus. Ant stalo gulėjo cukrus, kakavos sviestas, trinta kakava, kažkokie milteliai, dar kitokių miltelių, kažkokie riebalai ir dar kažkas, tačiau kas ten ji neįsivaizdavo.

[Danas de Breinas]

  Danas atėjo į žiobarotyros pamoką. Šis mokslas jam buvo artimas. Ir visai nesvarbu, jog jis buvo grynakraujis. Jis visada prijautė žiobarams ir kartais pamąstydavo, kad jam vieta ne čia tarp burtininkų, o būtent tarp žiobarų. Taip, apie tai užsiminus kiti iš jo šaipydavosi, tačiau vaikinui į tai buvo nusisppjaut. Jam žiobarai vis tiek labai patiko ir per vasaros atostogas jis mielai bendraudavo su savo draugais žiobarais. Jį žiobarai žavėjo savo išradingumu ir kitais dalykais. Bet labiausiai visais prietaisais, kuriuos jie išrado savo gyvenimo palengvinimui, nes negalėjo naudoti magijos.
  Išgirdęs pamokos temą Danas nusišypsojo. Jam valgyti patiko. Švilpynės koledžo atstovas buvo didelis smaližius. Jis labai mėgo saldumynus, tačiau jam taip pat buvo labai įdomu iš ko jie padaryti. O ypač tas buvo su žiobarų saldumynais.
  Norėdamas kuo greičiau sužinoti apie saldainių sandarą ir pavalgyti švilpis nuėjo pasiimti kokio saldumyno. Jis išsirinko batonėlį “Twix”. Tada rudų plaukų svaininkas ėmėsi darbo.

[Erka Forrm]

  Erka džiaugėsi, kad šiandien buvo viena iš tų dienų kai atlikdavo bent vienos pamokos praktika. Ji nesuprato kodėl ji tuo džiaugėsi, nes atrodė, kad jai daug geriau jos tiesiog nedaryti. Violetinplaukei net prireikė laiko suprasti koks tai jausmas. Ji pajuto norą tą daryti ir kitose pamokose, todėl labai išsigando. Kas mano galvoje? Kodėl tai nebe aš? Pagalvojo klastuolė to nuoširdžiai išsigandusi.
  Taip, ji suprato, kad šokoladas sveikas tikrai nėra. Na, tas buvo akivaizdu, žinoma. Tačiau ji nemanė, kad be nesveikų produktų ten yra ir tokių apie kuriuos violetinių plaukų savininkė nebuvo girdėjusi. Net mokydamasi apie žiobarus ir netrumpai gyvenusi jų pasaulyje. Žinoma, stengėsi net būdama vaikų namuose nuo jų atsiriboti. Vis dėlto tai, kad apie tuos produktus nebuvo girdėjusi galėjo reikšti, kad tai yra grynos šiukšlės.
  Bet tai klastuolei nerūpėjo. Ji vis tiek greitai suvalgė likusį šokoladą. Žinojo, kad jos mityba nėra gera, todėl tikrai nebijojo jos dar labiau sugadinti.

[Danas de Breinas]

  Danas pajuto norą paragauti tą batonėlį, nes žiobarų maisto beveik niekada nevalgydavo. Jo tėvai turėjo įsitikinimą, kad žiobarai ir viskas kas su jais susiję yra blogai, tačiau vaikinui taip tikrai neatrodė. Jį žiobarai netgi žavėjo.
  Vis dėlto švilpiui pavyko susilaikyti nuo pagundos. Jis suprato, kad pirma turi atlikti praktiką, nors ir norėjo kitaip. Švilpynės koeldžo atstovas išsitraukė lazdelę ir mostelėdamas ja pasakė:
- Kapoelio granivito! - nieko, visiškai nieko. Na, va ir atsiskleidžia mano kerėjimo sugebėjimai. Pagalvojo jis, tačiau labiau džiaugsmingai nei liūdnai. Jis žinojo, kad jam beveik jokie kerai nepavyksta iš pirmo karto, todėl norėjo pabandyti dar kartą.
- Kapoelio granivito! - pasakė jis ir pamatė, kad šokoladukas tikrai išsiskirstė į dalis. Ant stalo atsirado cukrus, gliukozės sirupas, kviečių miltai, palmių riebalai, kakavos sviestas ir dar daugelis kitų ingredientų.

[Juzefas Levinsas]

Eion Juzefą buvo gerokai užknisęs, tad plikis pabandė vaiką tiesiog ignoruoti. Kol kas sekėsi gerai. Berniūkštis pasiėmė dar vieną šokoladuką, bet jo nevalgė. Jei vėl pradės valgyti, Levinsas tiesiog užburs saldumynus taip, kad klastuolis negalėtų jų pasiimti.
Alanas išėjo pamokos. Mėlynakiui buvo gaila vaikinuko, jis pasakė, kad užduoties atlikti negali. Ne, tikrai reikės su juo pasišnekėti, pamanė beplaukis mintyse.
Pamokos eigoje Juzefas pagalvojo apie tai, kad kerai tikrai ne visiems sekasi ir kad kai kuriems mokiniams yra gana sudėtinga paversti saldumynus į pradines sudėtines dalis. Tačiau buvo ir tų, kuriems išėjo ir, profesoriaus nustebimui, viena iš tokių mokinių buvo Erka. Juzefas stebėjosi ne dėl to, jog mergina gerai keri, o dėl to, kad per pamoką ji dirba. Kokia bitė jai įgėlė?
- Šaunuolė, Erka! - garsiai pagyrė violetinplaukę. - Puikiai tvarkaisi su užduotimi!
Juzefas net nekreipė dėmesio į tai, kad mokinė anksčiau laiko pradėjo skanauti. Pamokoje taip pat stropiai dirbo ir Vega, taip pat švilpis Danas, kuriam taip pat išėjo išskaidyti šokoladuką į dalis. Jį Levinsas taip pat pagyrė. Net ir demonas dirbo, bet šį Levinsas irgi stengėsi ignoruoti. Ignoravimas kartais gali būti gera taktika, pamanė žvilgtelėdamas į Eion.
Tačiau ignoruoti būtent vaiduoklį vieną akimirką pasidarė labai sunku, nes... Po velnių! Kodėl jis kalba apie Walguną?! Juzefo kūną tiesiog perliejo šaltis ir dabar jau galima buvo atvirai pamatyti, koks jis sutrikęs. Likusią pamokos dalį plikis daugiau nieko nekalbėjo. Jis tik laukė, kol baigsis pamoka ir turės progą šnektelėti su sūnumi. Gal viskas kur kas kebliau, nei Juzefas galvojo? Gal Adrijas ir Mulungu nori pavogti ne Juzefo, o Walguno kūną?