[Melody Moondragon]

    Šis traukinio stogas tikriausiai būtų apdovanota, kaip mažiausiai lankoma traukinio vietelė. Šiaip ar taip, apsilankyti ant traukinio stogo išdrįsta tikrai ne kiekvienas. Tačiau čia laukiantys pavojai, iššukiai ir gaivus vėjas traukiniui lekiant rodos nesibaigiančiais bėgiais, traukia tiek nenaudėlius, tiek drąsuolius ar pokštininkus. Vaizdas atsiveriantis užlipus ant stogo tiek dienomis, tiek naktimis įspaudžia gilų pėdsaką atmintyje, kurio pamiršti dar nė vienas nesugebėjo.
  Įprastai vienišas stogas lankytojų sulaukia išties retai, mat Hogvartso ekspresas tikrai nėra vienas lėčiausių traukinių, o ant stogo kaip žinia nėra nei sėdynių, nei diržų ar kur daugiau galėtum įsitverti. Inercija ir stiprus nenumaldomas vėjas tartum karaliauja už jaukiaus šio traukinio vidaus ribų, o stogas į saugių vietelių sarašą tikrai neįeina. Todėl dauguma stogo lankytojų aplanko šią vietelę jau traukiniui sustojus arba tai būna paskutinis jų nuotykis prieš apsilankymą šv. Skutelio ligoninėje.
  Vienintelė galimybė patekti ant Hogvartso ekspreso stogo yra daugelio nė neregėtas liukas traukinio vairuotojo kabinoje. O šioje- mažai kam lemta apsilankyti…
  Iškišusi galvą pro liuką, Melodė išsyk pajuto gaivų orą, iki kaulų smegenų persismelkiantį šaltį ir krapnojančius lietaus lašus. Stiprūs vėjo gūsiai akimirksniu suvėlė grifės tamsius plaukus. Grifė nejučiomis šyptelėjo, mat ji tiesiog dievino tokį orą. Tačiau šis oras tikrai nebuvo pats tinkamiausias ropštis ant traukinio stogo. Stogo paviršius buvo slidus ir drėgnas, tad ir menkiausias neapgalvotas judesys galėjo nulemti juodaplaukės likimą. Hogvartso ekspresas lyg tyčia sustojo ant tilto besidriekiančio per upę, kuri buvo gerokai žemiau, nei galėjai pamanyti. Tad vienas vienintelis šuolis nuo šio tilto į vandenį, tikriausiai būtų buvęs paskutinis.
- Henrieta?- garsiai suriko Melodė kątik užlipusi ant stogo. Tačiau ši nė pati negirdėjo savo balso, vien tiktais vėjo švilpimą ausyse. Per veidu srūvantį lietaus vandenį nematė, nei užpuoliko, nei Henrietos, tad nė neįsivaizdavo, draugė dar kabinoje ar jau stovi šalimais. O gal šalimais jau stovi lazdelę pasiruošęs vairuotojo užpuolikas?

[Henrieta Poter]

  Henrieta sekdama Melody užlipo ant stogo ir iš karto peršlapo nuo siaučiančio lietaus. Pylė kaip iš kibiro. Kažkur prie pat sužaibavo, tačiau trylikametės tokia dargana negasdino. Gal tik buvo šaltoka stovėti be megztinio, tačiau prisiminus, kad ieško žmogaus sustingdžiusio traukinio mašinistą visi skundai pasimiršo.
  Nusibraukusi vandenį nuo akių Poter pažvelgė į Melody. Draugė buvo praktiškai kitame traukinio gale ir Henrieta nesuprato, ką ji ten turėtų veikti. O gal tai mašinistą sustingdęs žmogus? Tai paaiškintų kodėl jis laikosi taip toli nuo merginų. Tačiau kur tuomet galėtų būti Melody. Taip begalvodama Henrieta pamažu ėjo į priekį. Staiga Poter į kažką atsitrenkė ir pažino antrakursę.
  Vėl pažvelgusi į tolį trečiakursė pastebėjo, kad žmogus kurį ji pradžiai palaikė drauge pastebėjo jas ir ėmė artėti jų link. Henrieta išsitraukė lazdelę ir nukreipė į priešininką, norėjo būti pasiruošusi jei tektų kautis, o tai buvo labai tikėtina. Beliko tikėtis, kad ir Melody bus pasiruošusi.

[Melody Moondragon]

  Melodė su nedideliu išgąsčiu žvelgė į sraunią upę, garsiai šniokščiančią kažkur apačioje. Buvo ganėtinai keista žinoti, kad vos už kelių žingsnių, laukia mirtis, rodos tik ir laukianti kada galės išvysti ką nors nugarmant nuo traukinio stogo ir iš tokio aukščio plojantis į srauniosios upės vandenį. Galiausiai atitraukusi žvilgsnį grifė pastebėjo siluetą pačiame traukinio gale, tad iš lėto pradėjo žingsniuoti nežinomojo link. Nė pati nenutuokdama įkišo ranką į kišenę ir pirštų galais šiaip ne taip užčiuopė lazdelę. Staiga mergaitė stabtelėjo ir sutelkė visa dėmesį į siluetą. Šis buvo įtartinai aukštas ir gerokai ilgesnių kojų už Melodę ar Henrietą.
  Staiga susivokusi grifiukė netikėtai apsigręžė, tačiau nė nespėjusi pranešti draugei apie pavojų susitrenkė su kažkuo galvomis. Smūgis buvo ganėtinai stiprus, tad kelias akimirkas akyse raibuliavo, o galvoje keistai tvinksčiojo. Atsipeikėjusi susiėmė už vis dar skaudančios galvos ir atidžiai perbėgo akimis per kitą susidūrimo auką. Atpažinus Henrietą Melodės veide šmėstelėjo šypsena ir antrakusrė tyliai kreipėsi į bendrakoledžę.
- Henrieta, manau jau spėjai pastebėti, kad mes ne vienintelės nusprendusios aplankyti traukinio stogą,- pašnibždomis ištarė ir akimis parodė silueto link. Šis nesustabdomai artėjo, tad grifė dar stipriau sugniaužė savo lazdelę. – Pasiruošusi?
  Paskutinieji žodžiai nuskambėjo užtikrintai ir su vos girdimu nuotykių troškimu. Vis tik tai bus ko gero pirmoji grifiukės kova. Todėl ji negali susimauti. Tik ne šįsyk.
  Priešininkas buvo jau pakankamai priartėjęs, kad galėtum pastebėti lazdelę šio rankose, tad nieko nelaukdama grifė ėmėsi tikrai neskausmingiausio, tačiau kovose gan veiksmingo burtažodžio:
- Expelliarmus!
  Šūksnis nuaidėjo tikrai garsiai, bet burna akimirksniu prisipildė lietaus vandens. Ir nors kerai atrodo pavyko... Užpuolikas juos atrėmė taip paprastai ir lengvai, tarsi tai būtų paprasčiausias dalykas pasaulyje. Vis tik teks gerokai labiau pasistengti... Tylus atodūsis palydėjo grifės mintis, o tuomet Melodė vėl sukaupė jėgas naujiem keram.

[Henrieta Poter]

  Henrieta žiūrėjo į artėjantį burtininką. Jau buvo spėjusi įsitikinti, kad šis ne tik geba naudotis lazdele, bet ir yra tikrai neprastas kerėtojas. Kas jam įveikti dvi mokinukes. Buvo matyti, kad šis būtent taip ir galvoja. Poter veide šmėkštelėjo šypsenėlė. Ji puikiai žinojo, kad toks juodviejų su Melody nuvertinimas yra visiškai nepelnytas. Be to, kad buvo bebaimės grifės, jos abi buvo neblogos kerėtojos ir įveikti tą burtininką būtų vieni niekai.
  Staiga Henrieta sustingo. Ji, atrodo, tik dabar prisiminė, kad iki Hogvartso dar likęs geras gabalas kelio, o už mokyklos ribų burti draudžiama, nebent... Nebent tavo gyvybei grėstų pavojus. Poter lengviau atsiduso, nes į būtent tokią situaciją jos buvo įklimpusios. Be to, aplinkui nebuvo nė vieno žiobaro, tad pavojaus atskleisti magijos pasaulio egzistavimą nebuvo.
  Henrieta pernelyg užsigalvojo ir nespėjo pastebėti staigaus priešininko judesio. Kitą akimirką ji jau buvo sustingusi ir galvoje nebeliko nė vienos minties. Beliko laukti, kol Melody pastebės ją taip gulinčią.

[Melody Moondragon]

  Melodės akys tarsi sustingusios žvelgė į Henrietą, prieš akimirką tapusią priešininko paleistų kerų auka. Iki šiol viskas atrodę kaip nepaprastas nuotykis nenumatytai pavirto į žiaurią realybę. Ant plauko kabėjo grifių likimai, tačiau tą patį būtų galima pasakyti ir apie priešininką...
  Tamsiaplaukės Melodės plaukai krito šiai ant akių, kurioms matyti ir taip trukdė nenumaldomas lietus. Antrakursė pasilenkusi laužė galvą kaip padėti Henrietai, tačiau laiko turėjo ne per daugiausiai. Viena kita akimirka ir priešininkas paleido šįkart jau Melodei skirtus kerus. Grifiukė šiaip ne taip išsisuko ir stipriau suspaudusi lazdelę suriko, nors pagarsėję griausmai su žaibais beveik užgožė jos balsą:
- Incarcerous!
  Balsas skambėjo ne taip užtikrintai kaip anąkart, mat ji žinojo esanti viena, žinojo, turinti "atstingdyti" Henrietą... Tačiau kaip? Bet dideliam grifės nustebimui virvės ar tai grandinės (per lietų buvo sunku įžvelgti) pradėjo vytis aplink priešininko kūną. Tačiau deja, jai tik pasivaideno. Tai tikriausiai nebuvo antrakursės lygio kerai, tad Melodė ėmėsi kitų.
- Muffliato!- tai buvo vieni mėgstamiausių grifiukės burtų. – Mimblewimble! Silencio!
Tamsiaplaukė svaidėsi kerais ir tuo kas tik šovė į galvą. Kai rodos gavo laisvą minutėlę vėl pasilenkė prie draugės.
- Prašau, kad tik suveiktų,- tyliai suniurnėjo Melodė, įkvėpė nemažą gurkšnį gaivaus oro ir susikaupė. – Enervate...
  Nusivylimo ir beviltiškumo banga nuvilnijo antrakursės viduje, kai kerai vis tik nesuveikė... Tačiau atsikvėpti nebuvo kada, mat pro ausį praskriejo vos Melodės nepalietęs naujas stingdymo užkeikimas. Kad ir kokius kerus bandytų, priešininkas šiuos atremdavo, tad viltys kuo toliau, tuo labiau žlugo.

[Henrieta Poter]

  Henrieta stiklinėmis akimis žvelgė į draugę ir ją puolantį žmogų. Ant grifės leidosi sunkūs vandens lašai ir temdė akis, tačiau, kad ir kaip norėdama, mergina negalėjo jų nusibraukti. Poter negalėjo net mąstyti, visos mintys buvo trumpalaikės ir neužilgo pasimiršdavo, todėl jos galvoje tvyrojo tuštuma. Norėjosi kaip nors padėti draugei, tačiau trylikametė neturėjo galimybės nė krustelėti.
  Staiga ištaikiusi progą Melody paleido į Henrietą atstingdymo užkeikimą, tačiau niekas nepasikeitė. Poter nesuvokė ką dar reikėtų draugei daryti, kad ji vėl galėtų judėti. Gal yra dar koks nors būdas? Trečiakursė viduje krūptelėjo. Ji vėl mąstė. Jau nebebuvo likę tos tuštumos kaip smogus sustingdymo kerams. Gal Melody vis tik pavyko?
  Henrieta pabandė pasijudinti. Pradžiai nesisekė, tačiau neužilgo grifė jau pajėgė atsisėsti. Buvo nuostabu vėl blaiviai mąstyti ir judėti. Dabar beliko atsikratyti priešininko. Pastarasis dabar buvo susitelkęs į Melody todėl nepastebėjo atsikėlusios trečiakursės. Poter nusprendė tuo pasinaudoti.
- Expelliarmus! - tyliai, bet tvirtai ištarė mergina ir nukreipė lazdelę į piktadarį.
Kitą akimirką traukinio mašinistą sustingdęs žmogus liko beginklis, o jo lazdelė (kas labai nustebino grifę) atskrido į Henrietos ranką. 

[Melody Moondragon]

  Melodė giliai kvėpavo vėsiu gaiviu oru ir nenuleisdama akių stebėjo priešininką. O jei tiksliau... Priešininkę. Dabar lazdelių savininkes skyrė vos keli žingsniai, kuo mergaitė nebuvo labai patenkinta, tačiau trauktis daugiau nebebuvo kur. Priešininkė vis artėdama jau spėjo įkalinti grifę. Melodė įsitempusi kaip niekad, gniauždama savąją lazdelę stovėjo prie pat traukinio krašto ir tai buvo galutinė kelio pabaiga. Pasinaudojusi paskutine proga grifiukė atidžiai peržvelgė nepažįstamąją. Aklinai juodos spalvos apsiaustas besiplaikstantis vėjyje, gobtuvas ir tokios pat spalvos lazdelė išties darė nemenką įspūdį, tačiau didžiausią įspūdi Melodės atmintyje paliko merginos plaukai. Šie buvo kruvinai raudonos kraujo spalvos ir netvarkingai krito ant pečių.
  Melodė nenuleisdama akių nuo užpuolikės atsargiai padėjo pėdą atgal, tačiau tvirto paviršiaus po koja nebepajuto. Nebebuvo kur trauktis, nebebuvo kaip priešintis, nebebuvo kas pagelbėtų... Tamsiaplaukė darsyk pažvelgė į merginą, o tuomet užsimerkė. Ne dėlto, kad bijotų, paprasčiausiai nenorėjo to matyti. Ji tik troško dingti iš čia ir daugiau nebesugrįžti. Ji troško vėl sedėti jaukioje didžiojoje salėje po užkerėtomis žvaigždėtomis lubomis, ragauti įvairiausių patiekalų ir spelioti kurie iš būsimų pirmakursių prisijungs prie grifų gūžtos...
  Tačiau minutės nenumaldomai kapsėjo, tačiau grifė stovėjo kaip stovėjusi. Atsargiai pramerkusi akį išvydo beginklę raudonplaukę ir Henrietą su priešininkės lazdele rankoje. Melodei norėjosi šaukti ir šokinėti iš džiaugsmo, tačiau vis tik žinojo esant svarbesnių reikalų. Dabar tai laikykis... Užjaučiu, tačiau tavo žiauriai užpuolikės karjerai atėjo galas,- mintyse kreipėsi į priešę. Pasinaudojusi proga, kol raudonplaukė apstulbusi žiūrėjo į Henrietą, Melodė akimirksniu pasinaudojo savąja lazdele:
- Sustink!
  Tuo pat metu dangų perskrodė žaibas. Tamsiaplaukė priėjo prie sustingusios priešininkės, o tuomet patraukė bendrakoledžės link.
- Pagaliau visa tai baigėsi,- su šypsena kreipėsi į Henrietą. - Beje, ačiū. Jei ne tu, dabar tikriausiai jau būčiau sustingdyta arba dar blogiau...
  Apie blogesnes pasėkmes galvoti grifė neturėjo jokio noro, tad nieko nelaukdama nukreipė temą.
- Ir... Kaip tau pavyko? Turiu omeny, juk... Buvai sustingdyta, ar ne?- į šį klausimą nė pati Melodė neturėjo logiško atsakymo. Nejučia užmetusi akį į kruvinai raudonų plaukų savininkę antrakursės viduje vėl iškilo klausimų lavina. - Tai... Ką dabar su ja darysime? Negi paliksim ant stogo? Ir... Atsimeni traukinio vairuotoją..? Man regis, pamiršom jį atgaivinti...
  Iš nenumaldomo lietaus beliko tik pora krapnojančių lašų ir šlapias pėdsakas aplinkui, tad Melodės nuotaika šiek tiek subjuro. Lietus ir žaibai išnyko taip pat greitai kaip ir atsirado, tad beliko viltis, kad ryt šie vėl pasirodys...

[Henrieta Poter]

   Henrieta žvelgė į apstulbusią priešininkę. Ši tikrai nesitikėjo, kad Melody pavyks atgaivinti Poter. Tikriausiai ir pati Melody to nesitikėjo. Priešei nespėjus atsitokėti Melody paleido į ją sustingdymo kerus ir raudonplaukė tapo nekenksminga. Trylikametė pamažu atsistojo. Kūnas dar nebuvo visai atsigavęs, tačiau jau buvo galima stovėti.
  Melody puolus dėkoti ir klausinėti Henrieta šyptelėjo.
- Ne tu, o aš tau turiu dėkoti. Jei ne tu, dar galėčiau negalėdama pakrutėti. - tarė Poter. - Nors tavo paleisti Enervate kerai ir nebuvo labai greito veikimo, tačiau vien tavo dėka aš galėjau nors kuo prisidėti.
  Henrieta vis dar pyko ant savęs, kad nesugebėjo susikaupti ir tapo priešininkės taikiniu. Kas galėjo būti, jei užpuolikė būtų paleidusi mirtinus kerus, net nesinorėjo pagalvoti. Nuo šiol trečiakursei reikės pasistengti per kovą nesiblaškyti. Kad nenutiktų ko nors, ko nebebus galima pataisyti.
  Atėjo metas grįžti į Hogvartso ekspresą, tačiau užpuolikės palikti vienos nebuvo galima. Ilgai negalvojusi Poter nukreipė lazdelę į sustingdytą moterį.
- Incarcerous, - tarė trylikametė ir aplink moterį apsivijo storos virvės.
Iš kart po to Henrieta paleido dar vienus kerus:
- Locomotor.
  Užpuolikė pakilo į orą ir dabar ją buvo galima lengvai nunešti į traukinio mašinisto kabiną. Nusišypsojusi Melodei, Henrieta galva parodė liuko link ir tarė:
- Manau, galim grįžti į traukinį. Reikia atstingdyti traukinio mašinistą.
Taip pasakiusi mergina patraukė liuko link paskui save ore traukdama priešininkę.

[Melody Moondragon]

  Ilgai laukti neteko, mat vos po kelių akimirkų Melodė išvydo prieš akis ore pakibusią užpuolikę, sustingdytą kerais ir supančiotą virvėmis. Prieš kelias minutes tvyravusią beviltiškumu persismelkusią atmosferą pakeitė iškovotos pergalės džiugesys. Teko tikrai nemažai pasisvaidyti kerais, bet nors šie ir nevisad suveikė, vis tik tai buvo viena geriausių kerėjimo pamokų per visus Hogvartse praleistus metelius. Buvusios (visa laimė) profesorės Sabrinos slyvų pyragas, sudegę sausainiai ar cepelinai niekaip nesugebėjo išmokyti grifės naudingų kerų, tad ant traukinio stogo nenumatytai įvykusi kerėjimo pamokos praktika tikrai galėjo prisiimti geriausios kerėjimo pamokos titulą.
  Sustingdytoji raudonplaukė plūduriavo ore veikiama Henrietos kerų. Išties, iš Henrietos tikriausiai išeis tikrai nebloga kerėtoja… Juk didžioji dalis šiandien mano paleistų kerų nesuveikė, priešingai nei Henrietos. Tylėdama grifė nusekė draugę ir pasuko liuko link. Tačiau galiausiai pasiekus liuką tamsiaplaukė stabtelėjo. Paskutinįsyk užvertė galvą į dangų, jau spėjusį pasipuošti vakarinėmis spalvomis. Saulė jau pradėjo leistis ir buvo tik laiko klausimas kada ši dings už horizonto. Ir kada gi mes galiausiai nukaksim į Hogvartsą? Kokia bus direktorės ir profesorių reakcija? Vis dar kankinama ramybės neduodančių klausimų, Melodė žvilgtelėjo į liuką ir paliko Hogvartso ekspreso stogą.

[Eliotas Llewellyn]

Nuotaika šitos kelionės metu keitėsi jau daugybę kartų. Iš pradžių, žinoma, buvo smalsu. Vėliau gerokai nustebino ir sutrikdė tas berniukas, kuriam aiškiai nepatiko klausimai. Vairuotojo kabinoje buvo dar įdomiau, nors pats vairuotojas nepasirodė esąs labai draugiškas žmogus (Eliotas atkakliai atsisakė net susimąstyti, kad galbūt trukdė jam dirbti). O štai pamačius liuką viskas vėl pasikeitė, ir dabar būsimas pirmakursis tiesiog švytėjo iš laimės. Užlipęs atidarė dureles ir pamatė, kad baigia išlįsti ant traukinio stogo. Tokio nuotykio pirmą dieną Hogvartse (dar net neatvykus į jį!) tikrai nesitikėjo, tad dabar buvo baisiausiai patenkintas.
- Ateini? - dėl visa ko paragino brolį. Ką gali žinoti, gal jis paims ir sugalvos prieštarauti ar pernelyg išsigąsti. Pats išlindęs ant stogo Eliotas tvirtai įsikibo į kažkokią atramą ir išsitiesė. Taip, buvo baisu net ir šiam drąsiam vaikui, bet jis atkakliai liko vietoje ir žvalgėsi aplinkui. Vaizdai buvo visai gražūs, bet visų labiausiai žavėjo pučiantis vėjas.
- Išlįsk, kad pajustum šitą jausmą! - sušuko Oliveriui. Galvojo pakviesti ir vairuotoją, bet nutarė, kad jam, ko gero, vis dėlto reikia likti prie darbo. Taigi tiesiog mėgavosi akimirka ir laukė nesulaukė, kada gi pagaliau Oliveris prie jo prisijungs.

[Oliveris Llewellyn]

Aišku, smagu, kai brolis yra drąsus ir smalsus. Bet ar būtina ir jį versti landžioti visur, kur jis visai nenori eiti? Jau vairuotojo kabina buvo per daug, o traukinio stogas?.. Oliveris nė už ką ten nebūtų lipęs, bet dabar, deja, neturėjo pasirinkimo. Nenorėjo nuvilti dvynio dar nė neatvykus į Hogvartsą. Jis ir taip ne itin vykęs brolis, tad geriau pasistengti. Dėl Elioto.
- Ateinu, - nykiai sumurmėjo, kai brolis ir vėl ragino. Išties lipo kopėtėlėmis ir netrukus iškišo galvą. Ji iš tiesų atsidūrė lauke, kas reiškė, kad jie tikrąja to žodžio prasme baigia atsidurti ant stogo. Susirūpinęs Oliveris paklausė: - Ar tu tvirtai laikaisi?
Iš šono vaizdas atrodė tiesiog klaikiai bauginančiai, ir labiausiai Oliveris norėjo partempti brolį žemyn. Bet kad tas brolis aiškiai mėgavosi būdamas čia, tad ramesnio dvynio norai tarsi neteko prasmės. Jis tylėdamas stebėjo Eliotą ir galiausiai visai išlindo ant stogo. Iš karto vos nenusivertė, tad skubiai įsikibo į atramą. Nebuvo labai jau lengva išsilaikyti - Oliveris nebuvo labai sportiškas ir stiprus. Atrodė, kad bet kada gali neištverti ir pasileisti.
- Čia pavojinga, Eliotai… - bandė protinti dvynį, bet kažin ar iš to bus daug naudos. Eliotas atrodė pernelyg patenkintas šiuo nuotykiu. O štai Oliveris nuotykių nemėgo vis labiau ir labiau.

[Eliotas Llewellyn]

Kaip gerai, kai brolis sutinka su nuotykiais. Tokio dvynio Eliotui ir reikėjo. Žinoma, susiras ir kitų draugų, bet kol kas jie dviese. To Hestijo niekaip nepavadintų draugu - jis pernelyg nemėgsta klausimų.
- Matai, kaip čia puiku? - skubiai paklausė pasirodžiusio Oliverio. Jis, aišku, atrodė išsigandęs ar sutrikęs, o tai šiek tiek erzino. Bet šį kartą Eliotas nieko nesakė. Džiaugėsi, kad brolis yra su juo. - Aišku, laikausi! - šūktelėjo ir kokiai akimirkai pasileido. Susvyravo ir skubiai paklausė: - Matai? Va!
Vėl įsitvėrė ir dabar jautėsi tiesiog puikiai. Neketino eiti čia iki pat to laiko, kai jie sustos Hogvartse. Ar kažkur, kur šitas traukinys važiuoja - berniukas nepasiklausė mamos ar tėčio, ar jie atvažiuos iki pat mokyklos.
- Nėra taip jau pavojinga. Reikia tiesiog laikytis, - protino brolį Eliotas ir nusišypsojo. - Viskas bus gerai. Pasimėgauk vėju!
Palipo dar šiek tiek aukščiau. Atrodė, kad tuoj tuoj pradės skristi virš traukinio. Tai būtų dar puikesnis nuotykis, bet jo imtis Eliotas vis dėlto nesiryžo. Tvirtai laikėsi ir stebėjo, kaip sekasi gerokai mažiau entuziastingam broliui.