[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Po nelemtų kvidičo rungtynių, kurias Grifų Gūžta laimėjo tikrai ne jos dėka, Deoiridh stengėsi nesusitikti komandos draugų. Atrodė, kad ant jos pyksta visi, o labiausiai - vyriausieji komandos nariai.
Tad, ko gero, nereikia stebėtis, kad visai netyčia susidūrusi su Klare rudaplaukė gerokai išsigando. Ir su jos pasiūlymu nueiti į virtuvę nudžiauti ko nors valgomo neketino sutikti. Vis dėlto būtent virtuvėje ji pirmą kartą susidūrė su Sigurdu. Tai privertė susimąstyti, ir štai - dabar ji jau slenka paskui Klarę Konę Karter tamsiu koridoriumi.
- Neįsivaizduoju, - gūžtelėjo pečiais Deoiridh išgirdusi klausimą. Juk daugelį skanių dalykų, kuriuos planavo "čiupti" Klarė, ji pirmą kartą paragavo vos prieš metus, kai susipažino su Matthew. Arba vis dar neparagavo.
Virtuvėje jai labiau norėjosi apsižvalgyti, ar teberas tą pačią šluotą, su kuria turėjo reikalų praėjusio vizito metu. Vis dėlto suprato, kad vyresnė komandos draugė nebūtų tuo itin patenkinta, tad atsisuko į vieną iš tolėliau buvusių namų elfų.
- Gal turite kokio pyrago? - paklausė ji ir metė atsargų žvilgsnį į Klarę - kas ten žino, koks maistas yra tinkamas tokiomis progomis.
Mokėmės, aha sarkastiškai pritarė mergaitė, tačiau garsiai, žinoma, nieko nepasakė. Tik dabar atkreipė dėmesį į komandos draugės kuprinės dydį ir išvertė akis.
- Ar mes ketiname suryti kokius tris namų elfus? - pasidomėjo ji.

[Klarė Konė Karter]

Klarės bendrininkė vietoj to, kad padėtų apsispręsti ko prašyti elfų, tik gūžčiojo pečiais. Sunkus vakaras galėjo nusimatyti, jei visi grifiukai taip aikštysis ir nelinks sakyti ko nori.
- Nagi, nesidrovėk, - ragino Deoiridh, - grįžus atgal į miegamuosius nebus ko valgyti. O miegot tuščiu skrandžiu nesmagu.
Septyniolikmetės veidą iškreipė firminė šypsenėlė. Netrukus po jos vėl prabilo šalia esanti komandos draugė.
- Kokį pyragą mėgsti? - Bandydama patikslinti atsakymą kaulijo žodžius, stebėdama kaip rudaplaukė grifė kalbėjosi su vienu iš virtuvėje triūsiančių elfų.
Žaliaakės žvilgsnis klaidžiojo po virtuvę. Ši vieta buvo ne mažiau magiška už visą pilį ir kaštonplaukę keistai žavėjo. Kaip greit padedami magijos sukosi maži šmaikščiai atrodantys elfai. Taip nesisektų net jokiai močiutei, norinčiai atpenėti anūkus.
- Nebent morenginius, - susijuokė. Strazdanė mėgo morengus ir mintis apie juos burnoje sukėlė seilėtekį. Nors turėjo pripažinti, kad nuo tokio didžiulio morengo mažiausiai paskaustų skrandį.
Smulkios Karter rankos iš elfo perėmė kelis butelius moliūgų sulčių. Aukštaūgė padėkojusi atsargiai sudėjo butelius į kuprinės dugną.
- Mėgsti moliūgų sultis? - Stengėsi prakalbinti bendražygę, laukdama ką skanaus paruoš virtuvės meistrai, mat negalėjo nuslėpti, kad kvepėjo gardžiai.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Nueiti miegoti tuščiu skrandžiu nesmagu? Et, argi Deoiridh to nedarė daugybę kartų? Argi dar daugiau kartų ji paprasčiausiai nepraleido ėjimo miegoti? Vis dėlto išsišokti prieš vyresnę mokinę nesinorėjo, tad rudaplaukė tiesiog ištarė:
- Aš nesu išranki maistui.
Pastebėjusi, kad gaudytoja žvalgosi po virtuvę, Deoiridh nužvelgė patalpą ir pati. Užsigalvojo apie aną kartą čia, kai ausis pasiekė dar vienas klausimas.
- Nežinau, man jie visi vienodi, - visiškai abejingai atsakė grifiukė. Kažkokį su Matthew valgė, bet tikrai nebūtų galėjusi, koks jis buvo. Na, skanus, bet nieko daugiau.
- Ahaaa... - nutęsė Deoiridh išgirdusi dar vieną klausimą. Tiesą sakant, maisto tema jai jau pradėjo pabosti. Jeigu būtų žinojusi, kad komanda keliaus kažkur prisikimšti pilvų, nebūtų niekur ėjusi. Žiūrėjo, kaip buteliai dingsta kuprinėje, ir svarstė, ką čia reikėtų pasakyti. Tuo metu namų elfai atnešė milžinišką rudą pyragą. Geriau išmanantis būtų iš karto atspėjęs, kad jis yra šokoladinis, tačiau Deoiridh to nesuprato. Tik paėmė ir padėkojo namų elfams. Jau norėjo paduoti kepinį Klarei, kad ši jį įsidėtų į kuprinę, bet nutarė, kad vyresnė mergina negali visko nešti, tad tik patogiau paėmė į ranką. Gausit daug valgyti nutarė animagė. Atsisuko į komandos draugę, tačiau kažkaip pakrypo ranka, ir pyragas nukrito tiesiai keturiolikmetei ant kojų.

[Klarė Konė Karter]

- Neišranki maistui? Geras bruožas. - Klarė nusišypsojo šalia esančiai grifiukei, mąstydama apie jaunesnius dvynius nevertėlius. Šie iki šiol nevalgė nieko, kame nebuvo bent paros cukraus normos, nors buvo ne ką jaunesni už vyriausią Karterių dukrą.
Elfai sukosi tarsi vijurkai ir septyniolikmetė suprato, kad ir ką paruoštų mažieji pagalbininkai, alkanas nė vienas kvidičininkas neliks.
- Na visuose juose daug cukraus. - Išsakė prieš kelias akimirkas galvon šovusias mintis. Kreiva šypsenėlė įspaudė duobutę viename iš strazdanės skruostų. Apart kvidičo ji su komandos puolėja visai nebendravo, tad norėjo išvengti nejaukios tylos.
Kaip tik tuo metu vienas iš virtuvės darbštuolių atnešė dar garuojantį šokoladinį pyragą. Galėjai jausti seiles renkantis burnoje. Įteikė pyragą Deoiridh, ir žaliaakei nespėjus pasiūlyti dar šiltą kepinį įdėti į kuprinę, kad bendražygė nenusisvilintų rankų, pyragas žnegtelėjo žemėn, ant Grifų Gūžtos auklėtinės batų, apdrabstydamas virtuvės teritoriją poros metrų spinduliu. Tarsi kažkas po kovos čia būtų paskerdęs didelį. Na Klarė virtuvėje to žodžio nevartos.
Ir septyniolikmetė tikrai norėjo susilaikyti nuo juoko. Tačiau vaizdelis buvo toks keistai linksmas, kad net nenorėdama įžeisti virtuvėje triūsiančių elfų, iš pradžių užsidengusi rankomis burną, kiek vėliau ir nebeištverdama susirietusi į kamuoliuką juokėsi taip, kaip jau seniai neteko.
- Aš labai atsiprašau už tokią reakciją, - ištarė artimiausiam elfui. - Leiskit padėti susitvarkyti.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Į Klarės komentarus Deoiridh paprasčiausiai nebeatsakė - paprasčiausiai neturėjo ką. Mergaitė pagalvojo, kad Grifų Gūžtos gaudytoja yra viena iš tų, kuriems maistas yra viskas, tačiau pati škotė tokia nebuvo, tad nusprendė, kad geriau yra tiesiog patylėti. Kaip visada.
Pyrago dribimas žemėn, regis, labai pralinksmino vyresnę grifiukę. Taip ir maniau! Ji tik nori iš manęs pasijuokti! iš karto suprato Deoiridh. Galvoje iš karto užsidegė apie pavojų perspėjanti lemputė: nepasitikėk ja! Mergaitė žengtelėjo kiek toliau nuo Klarės. Žinoma, dar labiau išsiterliojo batus, kurie ir taip jau buvo parudavę, bet dabar tai nebuvo svarbu - mergaitei daug labiau rūpėjo pabėgti.
Tiesa, komandos draugė netruko atsiprašyti. Bet ji atsiprašė namų elfo, o ne jos, Deoiridh. Aha, vadinasi, iš manęs tyčiotis galima susiraukusi suprato rudaplaukė. Įtariai dėbtelėjo į Klarę. Dabar kažkur su ja eiti ir kartu leisti laiką visai nebenorėjo. O atrodė, kad šį kartą viskas yra nuoširdu...
- Susirink pati tą savo maistą, - nepatenkinta suburbėjo Deoiridh. Kelias akimirkas pasvarsčiusi apsisprendė: ji tikrai su Klare niekur neis, vadinasi, jai pasilikti čia tiesiog nėra prasmės. Nieko nepasakiusi mergaitė patraukė durų link.

[Klarė Konė Karter]

Nejauki tyla truko tik akimirką. Kai aukštaūgės kompanionė tiesiogiai užsuko kulnis į pyrago likučius ir bandė nešti kudašių iš virtuvės lauk.
- Ei, ar tau pyragas įkando ar ką? - Stengdamasi išvengti mažų šokoladinių bandučių, besimėtančių tarsi didelės karvių laukuose, vijosi sprunkančią Deoiridh. Žemesnė grifiukė gal ir pradėjo bėgti anksčiau. Tačiau Klarė ne veltui žaidė gaudytojos pozicijoje. Septyniolikmetė turėjo ilgesnes kojas. Tai turbūt buvo didžiausias pranašumas. Nors įprastai žaliaakė buvo nerangi, kažkaip išvengė pyrago spąstų ir pačiupo jau netoli virtuvės durų esančią komandos narę.
- Ei, rimtai, niekas be manęs nematė, o elfai tai pamirš po minutėlės. Jiems tokie dalykai nerūpi. O aš esu su mėgintuvėliais išsitiesus nuodų ir vaistų kabinete tiesiai prieš visą kursą. Visiem nutinka.
Akimirką pabandžiusi suprasti ketvirtakursės išraišką, Klarė prabilo toliau:
- Susirenkam maistą iš čia ir nešam kudašių pas kitus, greičiausiai mūsų jau laukia.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Ak, tai ji nenustos šaipytis! Deoiridh buvo baisiausiai nepatenkinta.
- Na, gal ir įkando, koks tavo reikalas? - suirzusi paklausė ji. Jau buvo visai prie durų, beveik griebė už rankenos, kai pajuto, kad ją kažkas laiko. Mergaitė persigandusi pašoko ir trenkėsi į duris, kurias ką tik norėjo atidaryti. Toks netikėtas pačiupimas iš nugaros, ko gero, buvo vienas baisiausių dalykų, kuriuos Deoiridh yra tekę išgyventi. Išsigandusiu žvilgsniu tyrinėdama aplinką grifiukė suprato, kad ją sugriebė na kas kitas, o Klarė. Deoiridh susiraukė. Ką aš jai padariau?! Negi ji vis dar keršija už nesėkmes rungtynių metu?..
Vyresnės merginos žodžiai visiškai nepaguodė rudaplaukės. Saldžiai pačiulbėti gali bet kas, o štai elgesiu Klarė jau parodė, kad yra nusiteikusi tik pasijuokti. Tai, žinoma, pasitikėjimo nekėlė, tad keturiolikmetė į komandos gaudytoją žiūrėjo itin įtariai.
- Negi tu išties manai, kad aš kažkur su tavimi eisiu?! - nesusilaikiusi užriko Deoiridh, kai Klarė paragino greičiau keliauti pas kitus komandos narius. Kaštonplaukė juk net nepasakė, kur jie renkasi. Ne, Deoiridh, matote, turi tiesiog eiti iš paskos! Bet, žinoma, taip neatsakingai ji nesielgs. Tereikėjo nuspręsti, kaip nusikratyti Klarės.
- Atstok! - suriko rudaplaukė ir išsilaisvino iš vyresnės grifiukės gniaužtų. Stipriai ją pastūmė. Nepaisant to, kad Klarė buvo daug aukštesnė, Deoiridh sugebėjo įstumti ją tiesiai į miltų maišus. Nesusilaikiusi škotė plačiai išsišiepė.

[Klarė Konė Karter]

- Mažų mažiausiai toks, jei tave sučiups, bus problemų. Apie taškus atimtus iš koledžo net nekalbu. - Klarė atrėžė kiek pikčiau, nei iš tiesų galvojo. Septyniolikmetė išties norėjo suburti visą komandą šiokiam tokiam adrenalino pliūpsniui, po varžybų išsekinusių visas įmanomas jėgas. Reikėjo praskiest kraują, o net nemanė, jog gali užstrigti jau virtuvėje, ar juolab dėl kažkokio kvailo pyrago kilęs skandalas gali prišaukti mokyklos valdžią.
- Na ir neik. - Deoiridh žodžiai jau šiek tiek pradėjo erzinti kaštonpaukę. Štai ką gauni, kai bandai kažką sugalvot pats. Daugiau neapsiimsiu, tegu kapitonai cackinasi...
Strazdanė buvo bepaleidžianti už save gerokai smulkesnę grifiukę, kai ši nemenkai blokštelėjo aukštaūgę atgal. Karter žnektelėjo tiesiai į pradėtus miltų maišus, stovinčius prie įėjimo į virtuvę. Jei ne purūs, baltą debesį aplink sukėlę miltai, Grifų Gūžtos auklėtinė būtų gerokai apsilamdžiusi fasadą.
- Ar tau rimtai negera? - Nesusilaikiusi paklausė, kol burnoje vėlėsi sukilusių miltų dulkės. Mat ją ką tik stumtelėjusi mergiotė šypsojosi. - Taip gyvenime ne tik draugų nesusirasi, bet ir tie, kas bendrauja ryšių palaikyt nebenorės. Prie komandos atrodei kitokia.
Tuo metu gerokai įniršę elfai ėmė zuiti po virtuvę. Klarė išsirioglino iš sniegą priminusių maišų ir čiupo už kuprinės, į kurią, matyt, kuris nors iš elfų pasigailėjęs jau buvo prikimšęs įvairiausių saldėsių. Jei jau kas nors išgirdo ir atskubės, gal naktį pasislėpus miegamajame saldumynų prisišlamš.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Pasirodo, Klarei rūpėjo koledžo taškai. Na žinoma... Deoiridh netikėjo, kad bendrakoledžei rūpi jos gerovė, ne, ji ryškiai rūpinosi tik Grifų Gūžta ir, ko gero, savimi. Dėl to rudaplaukė paprasčiausiai tylėjo.
Stengdamasi nepradėti juoktis iš visos miltuotos Klarės animagė nusisuko. Buvo labai sunku nesuprunkšti. Deja, tik iki to laiko, kol vyresnė mergina vėl prakalbo. Draugų susirasti mergaitei nerūpėjo - niekada jų neturėjo, kodėl jai jų turėtų prireikti dabar? Vis dėlto prarasti tų ryšių, kuriuos šiaip ne taip susikūrė, nesinorėjo. Pirmiausia, žinoma, pagalvojo apie Matthew, tačiau netrukus mintys peršoko prie kito žmogaus iš to paties koledžo - Sigurdo.
- Ką tu žinai? - bandė išlaikyti sarkastišką toną Deoiridh, tačiau balsas kiek drebėjo. Niekada nebūtų to pripažinusi garsiai, bet Klarė sugebėjo pataikyti itin skaudžiai. Rudaplaukė tylėjo, nes nebežinojo, ką pasakyti.
Tiesa, netrukus komandos gaudytoja vėl sugebėjo suerzinti animagę. AŠ prie komandos buvau kitokia?
- O pati? - nepatenkinta paklausė mergaitė. - Pati per rungtynes buvai draugiška ir palaikanti! O dabar, kai likome dviese, tik tyčiojiesi!
Tuo metu namų elfas atnešė kiek mažesnį pyragą. Deoiridh paėmė jį ir žvilgtelėjo į Klarę.
- Tebūnie. Einam. Bet tikrai ne dėl to, kad noriu leisti laiką su tavimi.
Rudaplaukė galiausiai priėjo prie durų ir jas atidariusi movė lauk. Koridoriuje stabtelėjo, nes nežinojo, kur komandos draugė sukvietė likusius.

[Klarė Konė Karter]

- Įdomu kas iš mūsų labiau nedraugiškas... - Kaštonplaukė pratarė gana tyliai, labiau sau, nei su ja virtuvėje buvusiai drąsiųjų koledžo paauglei. - Jei būtum iš Varno Nago, pasiūlyčiau patikrinti patyčių aprašymą bibliotekoje...
Nepaisant visko, kas įvyko virtuvėje, žaliaakė užsegusi gerokai pasunkėjusią kuprinę jau ketino mauti pro duris. Ir nesvarbu, kad užpakalis buvo baltas, tarsi poliarinės meškos. Galėsianti nusipurtyti lauke, nepridarydama elfams papildomo darbo.
Sumišusias mintis pertraukė Deoiridh žodžiai.
- Kad ir su vandenio dantim, pamestu dar prieš tau gimstant. - Dalinai išdavė, kad veiksmas vyks prie ežero. Nors jaunesnė grifiukė galėjo to ir nesuprasti. Klarė padėkojo elfams, atsiprašė už trukdžius ir tik tada išėjo pro duris, už kurių jau stovėjo gerokai už Karter žemesnė mergiotė. Kelias nusimato ilgas, nesusilaikiusi prunkštelėjo, kvailos mintys lindo galvon. Žaliaakė stabtelėjo pasivalyti nuo miltų pabalusių batų, šiek tiek erzindama komandos puolėją. Mat ši, taip greitai išbėgusi pro duris, nežinojo kur vyks susibūrimas.
- Eime, paskubėkim, kol kiti nespėjo išeiti.

[Nikolė Parker]

Kartą Nikolė bendrajame kambaryje nugirdo, kaip kažkokie penktakursiai kalbėjosi kaip prasmukti į virtuvę, kad reikia nusileisi į pirmą aukštą ir pasuksi ne į požemius, o į keistą koridorių, nukabinėtą paveikslais maisto tema, jo gale rasti natiurmortą vaizduojantį vaisius, tada reikia pakasyti kriaušę, ši nusijuoks ir paveikslas atsivers. Už jo bus virtuvė ir ten bus šimtai namų elfų, kurie sutinka visus atėjusius labai maloniai ir duoda išsinešti maisto, be jo neišleidžia. Nikolė susidomėjo, jai pasidarė labai smalsu tad kitą dieną, per pertrauką ji laiptais nulipo į pirmą aukštą, tada praėjo galeriją su maisto temos paveikslais ir gale pakuteno kriaušę. Tada duris prasivėrė, pirmakursė labai nedrąsiai įžengė į virtuvę. Staiga namų elfai, pastebėję viešnią, puolė siūlyti gardžiausių skanumynų. Nikolė buvo susikausčiusi, bet kai vienas elfas netyčia aplaistė jos uniformą moliūgų sultimis ir išsigandęs puolė ant kelių atsiprašinėdamas, Nikolė pratrūko juokais ir atsipalaidavo, tada pradėjo karštai su elfais kalbėtis, imti iš jų maistą ir aišku valgyti. Kai mergaitė išgirdo pilies varpą, pagriebė iš arčiausiai esančio elfo porą pyragaičių (sau ir draugei, per pamoką užkrims), servetėlių ir išlėkė iš virtuvės padėkojusi elfams už nuostabią pertrauką.

[Zoey Richter]

- Aš Zoey, - ištarė mergaitė prieš dingdama iš kambario. Tada mažais ir tyliais žingsniukais nukeliavo į virtuvę. Kartas nuo karto  vis patikrindavo ar Elliw seka paskui ją.  Juk blondinukė nenorėjo, galimai naujos draugės, pamesti Hogvartso painiuose koridoriuose.
 Galiausiai mergaitės pasiekė virtuvę. Atrodė, kad jų ateinančių čia niekas nepastebėjo. Taip pat panašu, kad virtuvėje nieko nebuvo, o tai buvo didelis pliusas mergaitėms.
 Richter apsilaižė lūpas. Nosį kuteno malonūs šokoladinių ir vanilinių keksiukų kvapai. Deja, švilpė keksiukų nematė. Numanė, kad elfai turbūt juos paslėpė ar padėjo aukščiau, kad joks mokinukas neimtų smaguriauti ir nesuvalgytų visų visai neseniai iškeptų keksiukų. Juk karšti kepiniai, o dar ir saldūs nėra labai sveika. Juos reikia valgyti su saiku.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw tvirtai laikė teleskopą rankose ir sekė šviesiaplaukei mergaitei, kuri, tiesa, nebuvo Liucija, iš paskos. Nežinojo, kur jos eina, tačiau galbūt tai galėjo būti nuotykis, tad velsietė pernelyg neprieštaravo. Tuo labiau, kad buvo ne viena: jeigu teleskopui kas nors atsitiks, galbūt šita mergaitė sugebės jai padėti.
Zoey, Zoey, Zoey kartojo mintyse švilpė tarsi tikėdamasi, kad taip pavyks įsidėmėti šį neilgą ir nesudėtingą vardą. Žinoma, po kelių akimirkų pamiršo, ką ir kodėl kartoja, tad nustojo, o dar po poros - vardas visiškai išgaravo iš atminties.
- Kodėl mes čia atėjome? - paklausė Elliw, kai mergaitės įžengė į virtuvę. Ji visai nesijautė alkana, tad nelabai suprato, kodėl reikėjo keliauti ten, kur viskas taip skaniai kvepėjo. Pasitikrinusi, ar tebeturi teleskopą ir abu batus rudaplaukė kiek aprimo, tačiau vis tiek gan įtariai žvelgė į koledžo draugę ir laukė kokio nors paaiškinimo. Nužvelgė paruoštu ir ruošiamu maistu nukrautą patalpą, tačiau alkio vis tiek nepajuto. Vėl atsisuko į koledžo draugę:
- Juk čia ne didžioji salė!
Elliw niekaip nesuprato, kas šviesiaplaukei negerai: ar ji tokia kvaila, kad neskiria didžiosios salės nuo šios visiškai kitaip atrodančios patalpos?..

[Zoey Richter]

 Zoey pažvelgė į teleskopą esantį mergaitės rankose. Kodėl ji visada nešiojasi tą teleskopą su savimi? savęs paklausė šviesiaplaukė. Jai tas teleskopo nešiojimasis atrodė labai keistas dalykas. Na, bet dabar Zoey nenorėjo apie tai mąstyti. Ji buvo alkana.
- Nes čia yra maisto ir labai skanių keksiukų, kurių per vakarienę niekada nelieka, - paaiškino Richter ir ėmė ieškoti tų nuostabių keksiukų. Kiek pažiūrėjusi visus keksiukus mergaitė galiausiai surado tuos pačius skaniausius. Tada vieną padavė Elliw.
- Taip, žinau, kad čia nėra didžioji salė. Čia virtuvė ir čia yra daug skanaus maisto, kurio didžiojoje salėje negausi, nes jį suvalgo patį pirmą, - paaiškino atsidusdama. Galiausiai atsikando to nuostabaus keksiuko. Keksiuko kąsnis maloniai ištirpo burnoje. Geltonplaukė iš karto pajuto švelnų mėtų susimaišiusių su šokoladu skonį.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

- Ko nelieka? - visai pasimetė Elliw, vis dar bandanti išsiaiškinti, kodėl jos čia atėjo. Kilo įtarimas, kad priežastis buvo Liucijos paieška. Vis dėlto teleskopas buvo sveikas, tad kodėl?.. Nes su draugais reikia bendrauti ne tik tada, kai tau sudūžta teleskopas! paaiškino pati sau mergaitė, o garsiai paklausė:
- O kur Liucija?
Sutrikusi paėmė ištiestą daiktą, tačiau kol kas nesuprato, kad tai yra maistas. Žiūrėjo į mergaitę, kurios vardo niekaip negalėjo prisiminti, ir svarstė, kodėl jos ieško Liucijos būtent čia.
- Kodėl suvalgo patį pirmą? - paklausė ji, jau pamiršusi šviesiaplaukės ištarto sakinio pradžią. Vis dar bandė suprasti, ar toji mergaitė rimtai serga, ar tiesiog neprisimena, kad jos čia atėjo ieškoti geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje. Dar kartą pažvelgė į tą mažą daiktą, kurį jai įdavė mergaitė. Kadangi ji paragavo kažko, kas atrodė panašiai, Elliw taip pat nutarė pabandyti. Atsargiai atsikando - maistas! Apsidžiaugusi susigrūdo visą kepinį į burną ir tą pačią akimirką siaubingai užspringo. Pradėjo kosėti ir dusti. Netrukus pradėjo ir mosuoti rankomis tikėdama atkreipti kitos mergaitės dėmesį. Pamiršo netgi kad turi teleskopą rankoje, kuris skubiai pasinaudojęs proga nukrito ant grindų ir sudužo. Šį kartą Elliw sugebėjo to net nepastebėti.