[Mariè de Hemptinne]

   Pripažinkit - net ir jūs, išgirdę žodį „ežeras“ greičiausiai pagalvosite apie jaukią naktį prie švelniai banguojančio vandens telkinio, apie ratu susėdusius draugus, dainas akomponuojant gitarai ir, svarbiausia, rato vidury besiplaikstančius ugnies liežuvius... Nieko keista, kad ir prie tamsiojo Hogvartso ežero yra įrengtos net kelios laužavietės.
   Viena iš jų, kurią rasti gali gana nemažai praėjęs nuo Hogvartso, buvo visai mėgstama mokinių, ypač ankstyvą rudenį - netoli laužavietės buvo išsikeroję keli uogų krūmai. Pati laužavietė atrodė ganėtinai įprastai - ratu sudėlioti akmenys ir užsilikę pelenai jo centre, kiek tolėliau nuo ugniavietės buvo išdėlioti rąstai, skirti ant jų susėsti, bei paprastai suręsta medinė šiukšliadėžė.
   Beje, nederėtų nustebti, jei iš tolėliau esančio medžių guoto naktį pasigirs keistais balsais atliekamos dainos - iš stovyklautojų jų prisimokė kažkokie talentingi paukščiukai.

Cynthia apsivilkusi šiltesnę liemenę su gaubtuvu žengė pro pilies vartus. Jie dar nebuvo uždaryti, tad Cynthia papraščiusiai nušuoliavo ežero pusėn. Ten matėsi daug žmonių, geras oras visus viliojo, o žengus toliau, beveik prie pat uždraustojo miško, ežero užuovėjoje stovėjo laužavietė. Aplink sukrauti akmenys priminė aukurą, o rąstai, paguldyti aplink laužavietę tik ir kvietė žmones ten burtis bei džiaugtis gamta. Cynthia atsisėdo ant vieno iš jų, nugara į pilį, vaizdu į ežero platybes. Šiltas rudeninis vėjas maloniai pūtė jai į nugarą, tačiau po truputį šalo, tad Cyn nusprendė uždegti laužą. Visu pirma surankiojo aplink besimėtančius šakalius, pagalius bei kankorėžius, sumetė juos į laužą, tada kiešenėse pradėjo ieškoti žiobariškų degtukų. Greit turėtų pasidaryti šilta..

[Viltė]

Nuo vandens pusės atstryksėjo šviesiaplaukė mergina.
- Sveika. - gana džiugiai pasisveikino Lure, prisisegdama nukritusį ženkliuką prie savo tamsiai žalio megztuko.
- Ką čia veiki? - kryptelėjusi galvą paklausė.
- Mačiau tave pamokoj. Kerėjimo. - pareiškė ir patenkinta pažvelgė į prikabintą ženkliuką.
- Aš Lu. Lure Jewel, bet gali mane vadinti tiesiog Lu. - šyptelėjo mergaitė ir atkišo Cynthiai ranką, norėdama susipažinti. Vogčia Lure nužiūrėjo mergaitę nuo galvos iki kojų, tada jai vėl šyptelėjo.

[Mariè de Hemptinne]

Nesėkmingi bandant jai užkurti laužą ji vis minkė galvą bandydama prisiminti kokį burtažodį iš knygos. Bet gal aš geriau nebandysiu.. geriausiu atveju padegsiu mišką..  Nusivylusi ji jau norėjo sėst, tik netikėti išežero pusės išgirdo besiartinančius žingsnius. Siluetas ryškėjo ir galiausiai prie jos priėjo šviesiaplaukė mergaitė, stebėtinai panaši į ją, tik jos plaukai buvo geltonesni, o akys didelės ir ryškiai žalios.
- Aš Cynthia Amer, rodos, būsim žaliukės, - mergaitė šyptelėjo. - Jei niekur neskubi, prisėsk, vis bandau padaryt iš šitos krūvos laužą.. Lu, - lūpomis nusišypsojo Cynthia ir vis dėjo pagaliukus į laužavietę.

[Vincent Lazar]

Diena ėjo vakarop, kai Kairi skubėjo nuo tiltelio. Susisupusi į savo odinį švarkelį mergina traukė link pilies. Staiga jos akies kamputyje kažkas žybtelėjo ir mergina atsisuko. Netoli miško kažkas bandė uždegti laužą. Kairi neįžiūrėjo kokio koledžo mokinys tenai, tačiau mintys apie šilumą ją traukė tarsi drugį. Dar akimirką mąstė apie taip pat šiltą Didžiąją salę ir riešutų sviestą, tačiau į kaklą pūstelėjęs vėjas nešte nunešė ją prie laužavietės. Prie šakų krūvos sėdėjo klastuolė. Ją Kairi matė keliose pamokose ir ši puikiai pasirodė. Himura nepajautė jokios grėsmės iš netoli sėdinčiosios,tačiau staiga ją aplenkė dar viena klastuolė nuo ežero. Kairi susiraukė. Ji neturėjo noro būtent dabar su ja draugauti, tačiau ne tam ją tėvas mokė. Nutaisiusi nuobodžiaujančią miną Himura priėjo.
- Labas,abiem. Regis mūsų pirmas susitikimas prie tiltelio buvo ne itin malonus, - kreipėsi į Lu. Tada atsisuko į kitą mergaitę. - O mes dar nepažįstamos. Leisk prisistatyti. Kairi Himura, Grifų Gūžta. Tik be pagiežos prašau, aš be piktų kėslu atėjau.
Kairi stengėsi jaustis laisvai, tačiau kūnas buvo įsitempęs kaip styga. Kas žino,kaip jos sureaguos.

[Sniegas Ugninis]

Sniegas sumąstę pasivaikščioti po apylinkęs. Jis jau ėjo link uždraustojo miško kai pastebėjo gražią vietą prie ežero. Manau galima šiek tiek ten pasėdėti..... Eidamas tos vietos link Sniegas pamatė kažką ten sėdint. Jis sulėtino žingsnį ir bandė atpažinti kas ten yra, bet per atspindį nuo ežero jam tau sunkiai sekėsi. Priėjęs jis pamatė kad ten sėdi pora klastūniečių, iš kurių vieną jau pažinojo.
-Sveikos gyvos... - Žvaliai pasisveikino Sniegas su merginomis ir priėjęs pabuciavo abi klastunietes į zandus taip, kaip rodė Cynthia, tada atsisuko Kairi ir linktelėjo galvą.
-Aš Sniegas Ugninis, kuo jūs vardu? - maloniai paklausė Lu ir Kairi Sniegas. Tada jo šypsena dingo. Čia kažkaip vėsu.... Jis atsuko lazdelę į laužą.
-Incendio! - Iš lazdelės pliūptelėjo liepsnos gija kuri akimirksniu įkūrė laužą.
-Taip jau geriau... Taigi, kas geresnio? - nusišypsojo jis.

[Viltė]

- Malonu susipažinti, Cynthia. - linktelėjo mergaitei Lure.
- Uoj... su ugnimi aš nelabai gerai sutariu. Tai sužinojau per kerėjimą. - nežymiai šyptelėjo Lu, kai priešais ją atsidūrė toji pati grifė, kuri "netyčia" už jos užkliuvo. Lure ėmė svarstyti ar jai tikrai viskas gerai galvoje, kad ji išdrįso prieiti prie Lu po to... Matyt grifai tikrai drąsūs labai...   pagalvojo Lu. Klastuolė pasitrynė akis, tada vėl dėbtelėjo į Kairi.
- Kairi, tu labai drąsi mergaitė. - ironiškai šyptelėjo Lu. Tegu džiaugiasi, kad tik vandens čiurkšlę paleist moku... kol kas. Tačiau Lu dėmesį išblaškė atėjęs klastūnietis.
- O... Sveikas. - pasisveikino, kaip su senu draugu, tik tada suvokė, kad jo nepažįsta.
- Aš Lu. Lure Jewel. - prisistatė ji ir ėmė spoksoti į ugnį.
- Tau kaip matau sekas su ugnimi. - šyptelėjo ir nieko nelaukdama priėjo prie ugnies bei ištiesė rankas į ją.

[Mariè de Hemptinne]

Prie jų prisijungė tik iš išvaizdos matyta grifė. Man rodės, čia klstuolių  susitikimas, gal ne taip išgirdau.. Padėjusi šakalius į vietą Cynthia užsimetė gobtuvą ant galvos ir priėjo prie raudonplaukės.
- Na, kuo mūsų daugiau, tuo linksmiau, - šyptelėjo Cyn, - Aš esu Cynthia Amer atvykau čia iš Prancūzijos, - linktelėjo ji trsi duodama leidimą jai čia pasilikti, ar atsisėsti.
- Lure, gražus vardas, - prisiminė ji ir nusišypsojo jai. Ak, kaip retai aš šypsojausi Prancūzijoje.. Suplazdėjo lapai, pakilo vėjas, besileidžiančios saulės spinduliai atsitrenkė į ežerą  ir jų pusėn atšlubavo Sniegas. Priėjęs prie jų jis tradiciškai prancūziškai pasisveikino, Cynthia liko tuo sužavėta, o kai vienu burtažodžiu išbūrė laužui liepsnas..
- Em..ačiū, - nesukirtusi ką kiečiau atsakyti tarstelėjo Sniegui, - Tai, sakai, seki mane? - pašaipii mirktelėjo.

[Sniegas Ugninis]

Sniegas radęs vietą atsisėsti sėdėjo ir mėgaudamasis laužo šiluma klausėsi merginų Pokalbio.
-Malonu susipažinti, - nenuleisdamas akių nuo laužo linktelėjo jis. Tada išgirdo įdomų Cynthhios klausymą.
- Na taip - Neva juokaudamas pasakė. Ir persekiosiu kol sužinosiu ką gi tu slėpi.....
Tada jis atsistojo ir netoliese pamatęs medį, rankos mostu nulaužė šaką, kuria dar labiau sulaužęs padarė nemažai malkų laužui. vėl sugrįžęs į savo vietą, jsi pradėjo jas po mažą pagaliuką mėtyti į laužą.
-Na taigi, kaip jums pirmosios pamokos? - Paklausė jis ir atsisuko į merginas.

[Viltė]

Lure šildėsi rankas, tačiau akies krašteliu žiūrėjo į grifę. Toli gražu nesidžiaugė, jog ji čia, tačiau dėmesio vertų kerų nemokėjo, o rankų teptis taip pat nebuvo linkusi. Ji gerai nesiklausė apie ką kalbasi Cynthia su Sniegu. Svarstė kaip galėtų pakenkti Kairi. Įdomu, gal ji bijo gyvačių? susimąstė, tačiau tuo metu jau buvo sušilusi rankas, todėl šiek tiek pasitraukė nuo laužo ir prisėdo priešais grifę. Kurį laiką grėsmingai į ją spoksojo, tačiau tuomet nusprendė atrodyti miela mergaitė, kaip ji moka. Lur nežymiai šyptelėjo grifei, lyg sakydama "nieko tokio, atleidžiu.." Tada tokiu pat meiliu veideliu žvilgtelėjo į Cynthią ir Sniegą.
- Pirmosios pamokos, bent jau man, visai patiko. - pamelavo ji. Jai visai nesisekė kerėjimas su ugnimi...
- O kaip jums?

[Mariè de Hemptinne]

Jūs čia rimtai susirinkot pakalbėt apie mokslus.. Pagalvojo ji ir paskutinė atsisėdo ant rasto tarp grifės  ir Lures. Rodos, jos ne ypač simpatizuoja.
- Bijau, kad per tą sekiojimą gali nudegti, - tokiu pačiu tonu kaip Sniegas prakalbo Cyn ir pasižiūrėjo jam į veidą, kol jis žiūrėjo į ugnį. Nepaneigsi, dailus, tačiau lapinas.
- Atsinešiau šokoladinių varlių, tikiuosi,visi jas mėgstat, - skambiai nusijuokė ji ir padalino varles. - Aš asmeniškai dar nepavargau nuo mokslų, tiesa, kerėjimas  pasirodė ir man neįkandamas, bet štai herbalogija su NIV man labai patiko, o ir ateities būrimo kabinetas pasirodė labai linksmas, ypač jo profesorė, tokia biškį skraidanti padebesiais, rodos, ji bus mūsų vadovė.

[Sniegas Ugninis]

Sniegas išklausęs merginų atsakymų prabilo ramiu balsu.
-Na gal ir nusvilsiu, bet savo pasieksiu - Šyptelėjo. Tada išgirdęs atsakymus į savo klausymus vėl išsižiojo.
-Man viskas atvirkščiai negu Cynthiai... Kerejimas sekasi puikiai, o kiti dalykai vidutiniškai arba sumautai. Na su mokslais gal pakaks...? - Kiek linksmesniu balsu paklausė kompanijos Sniegas ir galvos linktelėjumu ir šypsniu padėkojo Cynthiai už varlę. Sniegas nerodė per didelio susižavėjimo ar agresijos ar bent kokios kitos reakcijos grifei, jis į ją iš pažiūros žiūrėjo kaip ir y kitus kompanijos narius. Bet taip toli gražu nebuvo. Tegu ateina koks grifas berniokas, tai tikrai.... Turėsim ką kept ant laužo....  Tada Sniego veidas pasikeitė, lyk būtų kažką prisiminęs. Jis lėtai apsidairė, ir prasisegęs mantija pradėjo traukti visokias detales. Tada prasidėjo didžioji konstrukcija. Po kelių minučių šalia stovėdo didelė graži kalijana.
-Vuolia.... Va čia tai stebuklas..... - Nusijuokė Sniegas, ir pradėjo traukti pakuotes su įvairiais tabakais.

[Stella]

Galiausiai tamsoje išžiūrėjo lažą ir patraukė tekina jo link. Pribėgusi nusišypsojo pamačiusi tiek daug pirmakursiųir kiek išžiūrėjo visi klastuoliai. Pasitaisiusi suknutę, kurios kairioji apačia buvo suplyšusi nuo kritimo Stella pasitaisė megztuką ir plaukus.. Prisiartinusi paatė Lure.
-Labas.
Šyptelėjo jai ir apžiūrėjo kitus.
-Sveiki aš Stella Clyme.
Gan draugiškai apsakė, kai į jos akis įkrito ta nelemta grifė, kuri prie tilto užkliudė Stella. Visa įniršusi pribėgo prie tos grifukės ir pradėjo ją purtyti.
-Tu grife, ar tu bent nutuoki kas tavęs laukia??? Aš tavo plaukus padegsui, tu.. tu išmok skaitytis su klastuolaiis, šliužena tu, dink iš čia.
Piktai suniurzgėjo jai.

[Viltė]

Lure nekaltai šyptelėjo Stellai.
- Sveikutė vėl. - šyptelėjo jai, nors jos akys jau buvo įbestos į Sniego kalijaną. Lu pripuolė prie jo.
- Ėė, pavaišinsi? - prikando lūpą Lure, spoksodama tai į Sniegą, tai į jo kalijaną. Tada žvilgtelėjo, kaip Stella purto grifę.
- Stella, geriau dabar nereik, vargšė viena čia... dar išsigąs, mes juk ne kokie pabaisos. - nekaltai šyptelėjo Lu.
- Sakė ji su gerais tikslais čia, tai gal neužpuls mūsų visų. - tyliai nusijuokė, vėl atsisuko į Sniegą.
- Kokio skonio tabako turi? - pasidomėjo.

[Mariè de Hemptinne]

Cynthia nužvelgė kiekvieną prie laužo sėdėjusį pirmakursį. Dar tik 11 o jau vakrėliai prie laužo.. O juk čia dar ir ne pagrindinis susipažinimo vakarėlis.. Ji suplojo rankomis.
- Rodos, tampa vėsiau.. Reikia prisislinkti prie laužo, beje, dėkui, Sniege, mes čia blondinės nelabai susidorojom su ugnies kerais, - sukrizeno ji ženkliai atsisukusi į Lurę.
- Įdomu, dar kas sugalvos  prie mūsų prisidėti? Mačiau šmirinėjant keletą varniukų ir švilpį, o gal net du? - Pamąstė Cynthia ir nusekė žvilgsniu besisagstanį paltą Sniegą. Ką šitas čia sumanė.. Ir staiga prieš jos akis išdygo kaljanas, su 4 vamzdeliais. Rodos, vieną reikėtų užsiimti.. Cynthia nulipo nuo rąsto ir atsisėdo ant pagalvėlės greta Sniego, kur jis maišė kažkokius miltelius.
- Kaip tai veikia? - Susidomėjusi pažvelgė ji ir prisiminė ką norėjusi pasakyti ankščiau, - Beje, - tyliai prašnibždėjo ji, - Dėkui už žalias liepsneles, - ir padėkodama pakštelėjo jam į žandą.
- Na, panelės, gal kaljano?

[Sniegas Ugninis]

Sniegas maišydamas tabakus išgirdo klausymus.
-Žinoma priimsiu visus norinčius.....Am... kokių turiu tabakų....? Am.... Ananasų, vyšnių, mandarinų, kivių, tradicinių, kokosų, bekvapių, bananų, braškių, persikų, arbūzų ir dar krūva visokių, dabar darau lengvą mišinį. Dėdė išmokė.... - Šyptelėjo Sniegas. - Veikimo principa nėra sunkus, papraščiausiai trauk dūmus į save, pro šitą vamzdelį. - pasakė viena akim stebėdamas Cynthia, kuri apšviesta laušo šviesos atrodė lyk angelėlis, nors jis puikiai žinojo kad taip nėra.... Tada išgirdo padėką ir pajuto pakštelėjimą į žandą. Va čia tai bent padėka....
-Nėra už ką.... - Ramiu ir patenkintu veidu tyliai sumurmėjo Sniegas.