[Auris Senkleris]

Pamokos tema: Užkerėti daiktai

Kaip visada nei apsidairyti nespėdavai, o mokslo metai persirisdavo į antrą pusę. Taip ir dabar pasibaigė žiemos atostogos ir štai vėl prasidėjo pamokos.
Už lango ramiai krito snaigės. Kabinete spragsėjo židinys. Auris sėdėjo ant savo kėdės. Ant mokinių stalų gulėjo uždarytos dėžutės. Jos spurdėjo. O jose buvo įdėta po vieną daiktą. Ten galėjo būti leidžiančių garą arbatinukų, dantukais kaukšinčių puodelių, juodą dūmelį iš vidaus leidžiančių skrudintuvų, stalo įrankių, kuriems išdygo iltys. Žodžiu įvairiausių užkerėtų buičiai naudojamų daiktų. Ant mokinių kėdžių tvarkingai kabojo skydiniai apsauginiai apsiaustai. Ant Aurio stalo stovėjo dėžė su slibino odos pirštinėmis ir apsauginiais akiniais. Be to koledžų skelbimų lentose atsirado rašteliai, kad visi atsineštų savo pirštines ir akinius. Bet jaunuolis puikiai pažinojo mokinių išsiblaškiusias galvas ir žinojo, kad kai kurie vis tiek gali tų daiktų nepasiimti.
- Sveiki. Tikiuos smagiai praleidote atostogas. - Plačiai šypsojosi juos sveikindamas.
- Kad ir kokios geros atostogos metas grįžti prie darbų. Šiandien pradėsime mokytis atkerėjimų. Kai kurie jūsų priklausančių vyresniems kursams pasikartosite. Iš pradžių siūlyčiau atsiversti penkiasdešimtą vadovėlio puslapį ir pasiskaityti apie atkerėjimus. Tada atidarykite ant jūsų stalų gulinčias dėžutes. Prieš tai aišku užsidėkit akinius ir pirštines. Bei užsigobkite apsauginius apsiaustus. Dėžutėse yra įvairiai kerais paveikti buičiai reikalingi daiktai. Kartais burtininkai užkeri visokius daiktus ir jie pasidaro pavojingi. Atsargiai apžiūrėkite kaip paveiktas jūsų turimas daiktas ir pabandykite jį atkerėti. Visi kerai surašyti vadovėlyje. Bet žinoma galite klausti ar paprašyti pagalbos ir manęs. Sėkmės.

Pirmame poste paminėkite kaip jūsų mokinys atveria dėžutę. Kas jose yra ir kuo pavojingas tas daiktas parašysiu po pirmuoju jūsų postu. Tuomet jau galite aprašinėti kaip sekėsi darbuotis jūsų mokiniui. Atkeikimui reikalingus burtažodžius galite susigalvoti patys. Bet jei dirbate su kuo nors kitu susitarkite, kad jūsų kerai būtų vienodi.
Jei reikės Aurio posto parašykite man žinutę.
Bent trys pamokos postai
Pamoką uždarysiu Balandžio 15 dieną.

[Eliotas Llewellyn]

Aurio pamokos pasidarė... Na, negali sakyti, kad nuobodžios, tačiau kitokios. Prie to prisidėjo du labai tarpusavyje susiję dalykai: tai, kad jis negalėjo sėdėti su Džefu, ir tai, kad pyko ant tėčio draugo. Žinoma, klausimai vis tiek liedavosi laisvai, tačiau jų kiekis buvo apmažėjęs. Kaip ir pastangų mokytis.
Šiandien du dvylikamečiai berniukai susitarė: kad ir ką sakytų profesorius, jie sėdės kartu. Eliotui buvo pernelyg neįdomu sėdėti toli nuo draugo. Kartais atsisėsdavo su Miriam ir bandydavo jai pagelbėti, bet Oliveriui ši užduotis sekėsi geriau.
Šiandien Eliotas, žinoma, neturėjo nei pirštinių, nei akinių. Kam saugotis, jeigu čia yra apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka? Jeigu tas daiktas puls, jis šmaukštelės kokiais šauniais kerais ir viską sutvarkys. Vis dėlto apsiaustas sudomino, ir Eliotas jį apsigaubė. Tada atsistojo ir labai demonstratyviai perėjo per klasę ir klestelėjo šalia Džefo. Nė nedirstelėjo į Aurį ir kuo nekalčiausiai pasiėmė dėžutę.
- Atveriame vienu metu? - paklausė geriausio draugo pasaulyje ir atkėlė dangtelį.

Tavo daiktas yra besikandžiojantis puodelis.

[Deklanas W. Senkleris]

Šitas Senkleriūkštis ir toliau trynėsi mokykloje. Viskas Kalėdų atostogas Deklanas ūžė tėvui ausis, kad jis pagaliau imtųsi darbo ir pašalintų nelemtą profesorėlį iš darbo. Deja, grįžęs pirmiausiai paklausė kambariokų, ar jų didžiai negerbiamas koledžo vadovas vis dar čia dirba, tad sulaukė tik ne itin malonių žvilgsnių. Taigi dabar teko smagsoti klasėje ir apsimesti, kad klausosi.
Visas atostogas Deklanas labai daug valgė. Norėjo atsigauti po kelis mėnesius valgyto prasčiokiško maisto. Nemažai skanėstų atsivežė ir į mokyklą, tad prieš pamoką šauniai papuotavo. Dabar sėdėjo išsidrėbęs pirmame suole ir su tam tikru nerimu suprato persivalgęs. Profesorėliui nusišnekant garsiai nusiraugėjo, bet, žinoma, neatsiprašė. Kaip ir neatsivertė vadovėlio bei neapsivilko apsauginių drabužių. Argi kažkoks daiktas drįstų pulti jį, būsimą St. Just miestelio valdytoją? Tai jau ne. Taigi Deklanas paėmė dėžutę ir susiraukęs ją atidarė. Tiesą sakant, tokius veiksmus turėtų atlikti tarnaitė, bet ką jau padarysi - berniukas spėjo suprasti, kad Hogvartse tokių asmenų geriau nesitikėti.

Tavo daiktas yra nudeginti bandantis arbatinukas. Jame nėra vandens, bet jis vis tiek karštas ir iš jo eina garai.

[Miriam Llewellyn]

Aurio pamokos patiko vis labiau, tik Miriam to niekam nesakė. Žinoma, Oliveris galėjo pastebėti, kad kartu atliekant namų darbus perėjus prie apsigynimo nuo juodosios magijos jos akys sužimba, o klausimai pasidaro gyvesni. Ar brolis ką nors pastebėjo, tik nieko nesakė, ar vis dėlto nematė nieko, nežinojo, bet dabar sėdėjo šalia jo ir buvo patenkinta.
Atostogos buvo gerai, palikti mamą tikrai nebuvo lengva, bet į Hogvartso ekspresą mergaitė įsėdo žymiai ramesne širdimi nei tikėjosi pati. Draugų mokykloje nerado, bet jai čia patiko. To kol kas užteko.
Atsivertusi Aurio nurodytą puslapį pradėjo skaityti. Tiesa, atrodė, kad įdomiau būtų skaityti ne apie atkerėjimus, o užkerėjimus, bet niekuo to neparodė. Greitai perskaitė informaciją ir paėmė į rankas dėžutę. Prieš ją atidarydama kiek nedrąsiai pakėlė ranką ir negarsiai, bet aiškiai uždavė klausimą:
- O kaip jie buvo užkerėti? Ar tą padarei tu pats, ar jie jau tokie buvo?
Tarsi pajutusi, kad per daug šneka ir reiškiasi, Miriam susigūžė ir galiausiai atvėrė rankoje buvusią dėžutę. Nors atkerėti ne taip įdomu, pamoka vis tiek nusimatė šauni.

Tavo daiktas yra įkirpti bandančios žirklės.

[Oliveris Llewellyn]

Šiais mokslo metais Aurio pamokos sekėsi visai neblogai, bet priežastį Oliveris suprato ne iš karto. O ji buvo visai paprasta: Eliotas negalėjo sėdėti su Džefu, todėl kartais dirbdavo kartu su juo ir Miriam. Natūralu, kad tada sekdavosi žymiai geriau. Eliotui gal ne taip įdomu, bet užtat jo broliui dvyniui toks variantas buvo netgi labai tinkamas.
Deja, šiandien brolis persėdo prie Džefo. Jeigu tik Auris nepalieps sėdėti kitur, panašu, kad geriau besisekančioms pamokoms atėjo galas. Oliveris tyliai atsiduso, bet stengėsi neigiamų emocijų neparodyti. Miriam vis tiek liko šalia, tad jie galės darbuotis dviese. Berniukas jau tiesė ranką dėžutės link, kai išgirdo sesutės klausimą. Tai labai nustebino, ir jis pradžiugęs pažvelgė į ją. Tai kažkodėl priminė, kad reikėtų perskaityti medžiagą vadovėlyje, tad vietoj dėžutės Oliveris paėmė būtent jį. Atidžiai perskaitė informaciją. Tai neatrodė labai sudėtinga, tad gal ir be Elioto viskas pasiseks ne taip jau ir blogai?
Šiek tiek atsipalaidavęs Oliveris paėmė dėžutę ir su tam tikru smalsumu ją atidarė. Norėjo pagaliau imtis darbo.

Tavo daiktas yra įdurti besistengianti adata.

[Autumn Harper]

Kalėdos ėmė ir praėjo ir vėl vyko pamokos. Už lano lėtai besisukančios krito baltos snaigės. Autumn labai nustebo įėjusi į kabinetą. Ant suolų buvo pridėta atrodo paprastų dėžučių, bet jos spurdėjo. Tarsi kažkas ten glūdi… Mergaitė dar labiau nustebo, kai profesorius pasakė užsidėti apsaugines priemones.
Autumn buvo dar baisiau kai ji sužinojo, kad jai pačiai reikės dėžutę atidaryti. O jeigu, kad ir kas ten yra man įkas?
- Oakley gali atidaryti kartu su manimi? - maldaujančiu balseliu paklausė Autumn.
- Jo galiu, - atsakė Oakley tokiu balsu, tarsi jam niekas nerūpėtų.
Autumn stipriau susiveržė baltą kaspiną kasoje ir vienu metu, kartu su Oakley jie atidarė paslaptingasiai dėžutes.

Tavo daiktas yra peilis, kuriam išdygusios iltys, kurios bando kandžiotis.

[Auris Senkleris]

Auriui būtų patikę, jeigu didžiai gerbiamas giminaitis būtų sėdėjęs kur nors gale. O dabar deja taip nebuvo. Ir taip aišku, kad mandagumo jame nėra įdiegta. O jis nei nesiruošė to imtis. Čia jau Aarono ir jo žmonos reikaliukas kaip išsiauklės savo atžalą. Na, bet dėl to, kad neužsivilko drabužių jau buvo jis atsakingas. Lygiai tą patį darė Eliotas. Apsiaustu apsigobė. Bet pirštinių ir akinių nesiruošė pasiimti iš dėžės. Jo draugas irgi. O dargi jie abu susėdo šalia vienas kito. Auris pamojo lazdele ir Elioto, Džefo ir Deklano dėžutės atlėkė pas jį.
- Kol nepadarysit kas liepta pamokos užduoties nevykdysit. Man nereikia, kad būtumėt sužaloti. - Pasakė.
Tada jau planavo traukti prie Elioto ir paklausti kas jam leido sėdėti su Džefu. Bet pirma, nusprendė atsakyti į Miriam klausimą. Norėjo ją skatinti domėtis, kalbėti. Taigi jam patikdavo, jeigu ji tą ir darydavo.
- Yra tam tikri užkerėjimai kuriuos panaudojau aš ir užkerėjau tuos visus daiktus. - Tada jau priėjo prie dviejų draugų. Rankose dar turėjo tris dėžutes, kad Tarkim Deklanas kol jis bus nusisukęs nepasiimtų savosios. Nors Auris abejojo, kad jis tiek vargintųsi. Nors gal. Pridaryti Auriui nemalonumų jam greičiausiai patiktų.
- Na gerai Eliotai. Galite sėdėti kartu. Bet jeigu tavo darbas pamokose nuo to nukentės viskas grįš į senas vėžes. Jei Džefas ims nesimokyti bus tas pats. - Tada sugrįžo į savo vietą.

[Eliotas Llewellyn]

Deja, dėžutė kažkur išskrido. Eliotas apstulbęs apsidairė ir pamatė, kad ji atsidūrė pas Aurį. Ką gi, jeigu jis nori, kad berniukai neatliktų pamokos darbo, tebūnie. Eliotas jau buvo benusivelkantis ir apsiaustą, kai išgirdo nieko gero nežadančius žodžius. Ko gero, reikia užsidėti kvailas pirštines ir akinius.
- Galėsime su šiais apsiaustais pasikauti! - entuziastingai sumurmėjo Džefui, o tada kuo nekalčiausiai pakėlė ranką ir garsiai ištarė: - Bet aš pamiršau savo pirštines ir akinius.
Draugas šiuos reikmenis turėjo ir skubiai užsidėjo. Eliotas žinojo, kad Džefo pažymiai pakilo. Suprato ir tai, kad tai turbūt susiję su jų atskyrimu. Vis dėlto pačiam ir toliau labiau rūpėjo nuotykiai ir smagus laikas, o ne kažkokios pamokos. Net ir Aurio pamokos nebuvo svarbesnės nei linksmybės.
Miriam uždavė klausimą, o tai maloniai nustebino. Gal ji darosi panašesnė į jį? Eliotas patenkintas atsisuko į sesutę ir jai nusišypsojo.
- Mes gražiai elgsimės, - visiškai nekaltu tonu ištarė, kai Auris priėjo prie jų. Tėčio draugui grįžus į savo vietą Eliotas pastebėjo kažką, kas turbūt buvo atsarginės pirštinės ir akiniai. Pašoko iš vietos ir beveik bėgte atsidūrė prie mėgstamo profesoriaus.
- Ar galiu pasiskolinti pirštines ir akinius? Ir ar jau galiu gauti savo dėžutę? - ramiai paklausė jis. Labai jau stengėsi neprunkšti, tačiau giliai viduje suprato: šiandien iš tiesų pasistengs elgtis gražiai, kad tik galėtų sėdėti su geriausiu draugu.

[Willow Ivy de Mae]

 Snaigės lėtai krito žemyn. Buvo žvarbu ir šalta. Pievos buvo baltos nuo sniego kalnų.
Apsyginimas nuo juodosios magijos… Dar viena neįdomi pamoka (nors tiesą sakant visos išskyrus kvidičą tokios ir buvo). Willow Ivy nusižiovojo. Ak, kad tik greičiau praeitų šis cirkas. Profesorius Senkleris atrodė kaip neįdomus žmogus. Willow nusprendė per daug nesistengti ir geriau paplepėti su Oralija Sidal. Bet kai Grifiukė išgirdo užduotį iškarto pasidarė įdomiau. Oo… Na, gal bus visai nieko… Pirmakursė aiškiai nenorėjo parodyti, kad susidomėjo, todėl tik tais sumurmėjo:
- Cirkas, ne daugiau.
Ką Willow tvirtai nusprendė tai, kad neskaitys tos nuobodžios knygos. Kai dauguma vartė knygas ir ieškojo puslapio, mergina tik tais žaidė su gulbės plunksna. Kadangi Willow nusprendė dirbti su Oralija, tai ji tegul ir skaito.
Kai atėjo laikas dėtis apsaugines priemones, Willow spurdėjo iš nekantrumo. Jai taip buvo įdomu pažiūrėti kas bus toje dėžutėje.
- Tikiuosi gausim kokį sunkų daiktą. Bus smagu jį atkerėti!
- Na, gal geriau gaukime lengvesnį… Ir, kad dar nesužeistų… - išlemeno Oralija
- Jeigu tu taip, tai aš einu pas kitą! - suklykė Willow Ivy.
Ji tiesiu taikymu, nežinodama kur eina atsisėdo prie Varniukės (suprato iš emblemos ant apsiausto).
- Labutis. Ta kvaiša nuobodi. Tikiuosi perskaitei vadovėlį?
Tik tada Willow Ivy suprato, kad atsisėdo šalia Charlottes Evans. Ji lyg ir buvo maišyto kraujo, tai gal nenumirs jeigu atsisės šalia jos? Pirmakursė atvėrė dėžutę su didžiuliu nekantrumu.

Tavo daiktas yra skysto muilo buteliukas. Buteliukas stengiasi papurkšti muilo žmogui į akis, kad jas graužtų ir jos pradėtų ašaroti.

[Charlotte Evans]

Apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos ją žavėjo. Čia niekada nežinosi su kuo teks susidurti! Charlotte įdėmiai išklausė profesoriaus Senklerio užduotį. Į mokslus ji visada žiūrėjo rimtai, todėl atėjo pasiruošusi. Vadovėlis gulėjo ant suolo krašto kartu su apsauginiais akiniais ir slibino odos pirštinėmis, kurias įsigijo Skersiniame skersgatvyje dar prieš atvykdama į Hogvartsą.
Profesoriui paminėjus penkiasdešimtą vadovėlio puslapį, Charlotte netruko jo atsiversti. Kaip atpažinti apkerėtus daiktus? A, taip, šį skyrių skaičiau dar prieš žiemos atostogas. Charlotte labai mėgo skaityti knygas, nesvarbu jos pramoginio turinio ar kokia enciklopedija. Ją tai visada atpalaiduodavo.
Nespėjus jai net gerai apžiūrėti dėžutės ar prieš tai paspelioti kas joje laukė jos, prie jos prisėdo Willow Ivy. Tai ją atvirai nustebino, nes niekada nesuprato ko Charlotte jai neįtikdavo.
- Tik dalį.
Charlotte tikrai nebuvo pabaigusi jos skaityti, bet ir nenorėjo sudaryti moksliukės įvaizdžio. Nusukusi žvilgsnį nuo suolo draugės ji pažvelgė į dėžutės vidų.
- Kokios tavo problemos?
Nusprendė, kad neverta apsimetinėti, kad Charlotte nėra pastebėjusi, kaip grubiai su ja elgiasi Willow Ivy. Tiesą pasakius, ji su dauguma taip elgėsi, kaip ir su ta Oralija. Argi jos neturėtų būti draugėmis?

Tavo daiktas yra nudeginti bandantis žiebtuvėlis.

[Willow Ivy de Mae]

- Na, ta Oralija nuobodi knygų žiurkė. Gerai, kad ir perskaitei tik dalį. Aš is viso neskaičiau… - sumurmėjo Willow Ivy. Bet kas labiausiai neramino ją, buvo tai ar ji žiobarų kraujo.
Todėl Grifiukė įkvėpusi drąsiai išlemeno:
- O tu aaaa… Tu žiobarų kraujo? - ir tada Willow suprato, kad skamba kiek nemandagiai, todėl dar pridūrė - man tiesiog įdomu…
Kas džiugino Willow Ivy, tai kad ji neatrodė tokia “knygų žiurkė” kaip Oralija. Oralija tik tai kvėša keistu vardu. Grifiukė manė, kad su Charlotte susidraugauti yra didesnis šansas nei su Oralija.
Atidariusi dėžutę Willow Ivy joje pamatė skysto muilo buteliuką. Jis vis taikėsi papurkšti Grifiukei į akis, todėl ji greitai atsitupė po suolu. Kai buvo lyg ir saugu, pirmakursė išlindo ir nejaukiai nusijuokė. Ir tada susimąstė. Charlotte atrodo kiek vienišnesnė negu aš. Kaip kiti negali susirasti draugų? Gal man reiki su ja susidraugauti… Paklausiu jos. Taip. Tiesiai šviesiai. Jeigu ji norės tai gerai. Bet jai ne tai daugiau nelysiu prie jos. Pirmą kartą (?) gyvenime Willow Ivy buvo nejauku klausti Charlottes tokio klausimo. Grifiukė netikėjo, kad ji gali kažko bijoti, todėl ji narsiai atsistojo (to tikrai nereikėjo, bet taip ji jausdavosi viršesnė) ir vienu įkvėpimu išrėkė:
-Nori,kadsutavimidraugaučiau?
Willow Ivy iškarto suprato bjauriai pasakiusi savo mintis. Atrodo pasakiau, tarsi ji būtų kažkokia mažametė kuriai reikia draugės. Bet ir aš noriu turėti dar vieną draugę.
Ir (pirmą kartą) pamiršusi, kad dabar pamoka tarė:
- Padėsi? Aš šiek tiek (labai, labai) nenoriu skaityti…

[Charlotte Evans]

Priešais Charlotte ant jos suolo atvertoje dėžutėje buvo žiebtuvėlis, kuris jau bandė jai apsvilinti gražiuosius jos plaukus, bet nespėjo, nes Charlotte, nieko nelaukusi, uždarė savąją dėžutę.
Charlotte pasirinko ignoruoti Willow Ivy pasišaipymą iš Oralijos. Tačiau kiti žodžiai buvo skirti jai. Abejingu tonu atsakė bendrasuolei.
- Mano mama žiobarė. Taigi atsakymas būtų teigiamas.
Ji nutylėjo faktą, kad savo tėvo niekada nepažinojo. Tik patekus į Hogvartso kerėjimų mokyklą, jai kirbėjo mintis, kad būtent iš tėvo pusės ji galėjo paveldėti magiškuosius sugebėjimus. Bet tikriausiai ji taip ir nesužinos tiesos.
Atsistojusi nuo suolo ji rūpestingai apsivilko apsauginį apsiaustą, užsidėjo apsauginius akinius ir užsimaukšlino slibino odos pirštines. Vėl atsisėdo prie suolo.
Išgirdusi Willow Ivy skubotai ištartą klausimą tik šyptelėjo pusę lūpų. Jos nuomone, draugystę reikia užsitarnauti, todėl neatsakė į jį. Bendrai pažiūrėjus visa ši situacija atrodė komiškai. Willow Ivy slėpdamasi po suolu nuo skysto muilo buteliuko kalbėjo apie draugystę. Skysto muilo buteliukas vis dar nerimsta dėžutėje. Charlotte pasilenkė ir paimė apsauginius akinius nuo Willow Ivy suolo pusės ir pakišo juos jai po suolu.
- Manau pirmiausia turėtum juos užsidėti.
Ji vėl nusišypsojo pusę lūpų.

[Miriam Llewellyn]

Regis, Eliotas ir toliau bandė prisivirti košės. Miriam visai nepatiko, kad jis pirmoje šių mokslo metų pamokoje buvo nubaustas, bet neabejojo: Auris privalėjo tai padaryti. Gali būti, kad tėčio draugas nemėgsta jos, bet dvyniai jam tikrai patinka. O dabar vienas jų ir vėl rizikuoja. Piktokai dėbtelėjusi į Eliotą mergaitė išgirdo atsakymą į savo klausimą ir pradžiugo.
- O gal galėsi pamokyti tų užkerėjimų? - dar paklausė. Tai tikrai būtų įdomiau nei atkerėjimai, bet šitai, žinoma, pasiliko sau.
Dabar dirstelėjo į Oliverio dėžutę - buvo įdomu, ką gi gavo jis. Norėjo paimti žirkles, esančias dėžutėje, bet jos iš karto pabandė įkąsti. Miriam nustebusi greitai patraukė ranką, bet daiktas pradėjo ją tarsi vytis. Antrąja ranka nukreipė lazdelę į tą įdomų daiktą ir ištarė:
- Derivo.
Į žirkles pataikė geltonas spindulys, bet atšoko it nuo šarvo, o daiktas dar labiau pagreitėjo. Miriam atsistojo nuo kėdės, bet žirklės stryktelėjo ant rankos ir galiausiai įkirpo į riešo, kur nesiekė pirštinės, odą. Išsigandusi mergaitė pakartojo burtažodį, bet žirklių nusikratė tik stipriai papurčiusi ranką. Tos nukrito ant grindų, bet, regis, nebuvo nusiteikusios pasiduoti. Norėdama išsisukti Miriam užlipo ant kėdės ir nė nepagalvojo, kad dabar pritrauks tik dar daugiau dėmesio.

[Deklanas W. Senkleris]

Tai šitas dar ir trukdo atlikti darbą?! Su kiekviena valanda ilgėjančiame sąraše priežasčių, kodėl Senkleriūkštis turi būti pašalintas iš mokyklos, ką tik atsirado dar viena. Tiesą sakant, niekas nebūtų galėjęs pasakyti nė vienos priežasties, kodėl jis turėtų likti šitame darbe. Na jau ne, jis Hogvartso tikrai nevertas.
- Maniau, kad jūsų darbas yra mus kažko išmokyti, - apsimestinai abejingu balsu ištarė Deklanas pabrėždamas mandagų kreipinį "jūsų". Sėdėjo ir nieko nedarė. Nebeturėjo darbo priemonių, tad kaip jam dirbti? Tuo labiau, kad profesorėlis nusprendė pasivaikščioti ir, aišku, pasiėmė dėžutes. Tiesa, Deklanas šiandien sėdėjo vienas (tiksliau, taip būdavo beveik visada - jis negalėjo pakęsti pernelyg arti esančių žmonių, mat kambariai St. Just mieste buvo tiesiog milžiniški), tad gretimoje vietoje padėta dėžutė vis dar buvo nepaimta. Rūsčiai dėbtelėjęs į savo vietą grįžusį profesoriūkštį paėmė antrą ant stalo buvusią dėžutę ir ją atidarė. Verta pastebėti, kad berniukas akinių ir pirštinių nė neturėjo - niekas nesiteikė garsiai perskaityti skelbimų lentos arba atnešti daiktų už jį.

[Willow Ivy de Mae]

Nesulaukusi atsakymo į klausimą, Willow Ivy suprato tai kaip „ne”. Nenori - nereikia. Willow net neberūpėjo tai, kad ji žiobarų kraujo. Nes vistiek ji nenori draugauti. Willow paėmė akinius iš Charlottes rankų ir suburbėjo:
- Ačiū.
Willow erzino ne tik tai, kad su ja nenori draugauti, bet ir tai, kad ji visgi turės (gilus atodūsis) perskaityti penkiasdešimtą puslapį.
- Kodėėėll?… - murmėjo Willow. Jai skaityti knygas labai nepatiko. Gal man tieisog nieko nedaryti? Bet ne. Motina neapsidžiaugs gavusi raštelį. Willow Ivy sukando dantis, greitai atsivertė knygą (persirėžė pirštą su puslapiu ir ištepė kampus raudonai) ir pradėjo dejuodama skaityti.
Nieko nesuprato. Viskas pynėsi, žodžiai maišėsi. Paskaičiusi keletą minučių nieko neprisiminė. Ką man daryti? Gerai, man reikia susikaupti… De Mae vėl skaitė ir šį kartą rado teisingą atsakymą.
- Aha! Burtas - Saponem.
Willow susikaupė. Kerėti buvo žymiai lengviau nei skaityti, nes kerėjimui rekia pasitikėjimo, kurio Grifiukėje - nors vežimu vešk.
- Saponem! - suriko Willow. Muilo buteliukas greitai nustojo kratyti ir iš viso nurimo. Pirmakursė nusišypsojo savo skaisčia šypsena. Man pavyko! Jėga!