[Auris Senkleris]

Pamokos tema: Drėbtiniai

Atėjo lapkritis. Šiuo metu langus skalbė lietus. Pūtė atšiaurus ir piktas vėjas. Šalta. Lauke visai nesinorėjo būti.
Auris sėdėjo prie stalo ir laukė mokinių. Šalia stalo sudėtos stovėjo didokos atviros dėžės pilnos lyg ir želės. Kuri vis krutėjo. Bei mosikavo mažais čiuptuvais. Jais buvo nusėtas visas kūnas.
- Sveikučiai. Smagu jus visus matyti. - Nusišypsojo susirinkus mokiniams.
- Šiandien susipažinsite su drėbtiniais. Iš dėžių jie ištrūkti negali, aš užkerėjau. Ir jūs negalite jų paliesti. Galėsite pasiimti po vieną dėžę. Ją liesti įmanoma, o padarų viduje ne. - Staiga vienas iš padarų prisisiurbė čiuptuvais prie dėžės ir ėmė keistis. Lyg tižo, sukiojosi, kol neliko didelio gumulo su čiuptuvais. Dabar dėžės dugną dengė antra dėžė, tik želinė.
- Kaip ką tik matėte vienas iš jų parodė jums ką gali. Savo čiuptuvais nuskaito bet ką, tereikia paliesti ir virsta tokiu pačiu daiktu ar žmogumi, kurį palietė. Kol kas atrodo kaip želinis. Visai nepavojingas ar ne? - Nusišypsojo. Žinojo, kad tai tik apgaulinga išvaizda.
- Deja, bet šios būtybės tikrai pavojingos. - Pamažu pradėjo atrodyti, kad dėžėje ne želinė dėžė, o tikra. Tokia pat medinė. Visi tai turėjo matyti.
- Kaip matote jau nebeįmanoma atskirti kur tikra dėžė, o kur drėbtinis. Įsivaizduokite, jeigu jie nuskaitytų kokį žmogų, juo virstų ir po kurio laiko niekas negalėtų skirti kur tikras žmogus, o kur ne. Įgavę žmogaus pavidalą jie gali net kalbėti. Kartais juodieji magai norėdami ant ko nors kito suversti kaltę dėl nusikaltimo gali pasinaudoti drėbtiniais. Tikrą žmogų užpuola, užleidžia ant jo drėbtinį ir tada paleidžia tą padarą padaryti kažko blogo. Tada visi manytų, kad tai padarė tas žmogus, kurį nuskaitė drėbtinis. Aišku, jeigu matys jį. Drėbtiniai labai protingi. Tai labai ministerijos prižiūrimos būtybės. Be to jos visai nenori būti sugautos kokio juodojo mago. Nes iš prigimties yra piktavališkos. Neturi empatijos, jokių jausmų ir sėti sumaištį drėbtiniams patinka patiems. Jiems smagu įgauti kokio nors žmogaus pavidalą ir padaryti kažką blogo. Drėbtiniai gali suvokti, kad tada koks nors nekaltas žmogus bus apkaltintas ir jiems tai teikia malonumą. - Pasakojo žvelgdamas kaip padarai dėžėse rangosi arba tyli ir galbūt klausosi ką jis sako.
- Tarnauti burtininkui ir daryti kažką, ko jis nori drėbtiniai nemėgsta. Bet juos įmanoma priversti. Nuo jų apsiginti, kad negalėtų jūsų nuskaityti irgi galima. Tik aš nenoriu, kad jie jus paliestų. Todėl į dėžę įmesite užkerėtą daiktą ir jeigu kerai pavyko, drėbtinis negalės jo nuskaityti ir juo virsti. Klasės gale yra dėžė su visokiais daiktais. Paimkite po daiktą ir po dėžę su drėbtiniu. Tada, panaudokite kerus Serperto Ir įmeskite daiktą į dėžę. Jūs liesti drėbtinio negalite, bet daiktą įmesti galėsite. Įmetus ką nors drėbtiniai pabandys tuo daiktu virsti. Jeigu jam pavyks, vadinasi, kerai jums nepasisekė. Imkite naują daiktą ir bandykite iš naujo. Jeigu kada nors jus užpultų toks padaras jūs galėtumėte save užsiburti šiais kerais ir drėbtinis negalėtų jūsų nuskaityti. Viskas. Galite pradėti jeigu nėra klausimų. - Auris nepaminėjo to, kad prieš pamoką pats turėjo užkerėti šiuos padarus, kad jam paklustų ir virstų mokinių į dėžę įmestais daiktais.

Jeigu jums nepavyks kerai imkite kitą daiktą, jų klasės gale dėžėje daug.
Kaip visada galite klausinėti ar krėsti išdaiggas. Pamokos kerai gali ir nepasisekti.
Jeigu reikės mano posto parašykite man žinutę.
Bent trys pamokos postai
Pamoką uždarysiu sausio 9 dieną

[Nikolė Parker]

     Pokštai pokštais, tačiau jie tikrai nesibaigė smagiai žiobarotyros pamokoje. Pasimokė tiek pati Nikolė, tiek (bent jau taip manė) abu Llewellyn dvyniai, tačiau neseniai sulaukė tokio pačio pasiūlymo tik šį kartą kitoje pamokoje - apsigynime nuo juodosios magijos. Mergina ilgokai svarstė. Tokios bausmės patirti vėl nenorėjo, tačiau o kas, jei profesorius taip ir nesužinos, kad čia iš tikro buvo Nikolė? Jei jau privers įgauti savo išvaizdą, ji galės pasirinkti bet kurį mokinį iš Hogvartso ir pavirsti juo. O dvyniai, naa... patys pasisiūlė. Be to, Auris, gal kitoks profesorius? - vylėsi mergina berniukas sėdėdamas pamokoje ir klausydamasis profesoriaus dėstomos medžiagos apie drėbtinius.
     - Skamba tikrai įdomiai, ane?! - nudžiugo Parker. - Visai panašiai į mano galias! Oooo... Ką sugalvojau! - ir tamsiaplaukis berniukas pasileknęs sušnabždėjo Eliotui į ausį: - Galime pasakyti profesoriui, kad kažkokiu būdu drėbtinis nuskaitė jus! Ką manai? Kad tik nors akimirkai patikėtų!
     Nikolė baisiai džiaugėsi savo sumanymu, tačiau akimirkai nusigando - o kas, jei profesorius iškart griebsis kažkokių priemonių drėbtiniui sunaikinti ir jie nespės jo sustabdyti?..

[Oliveris Llewellyn]

Per Aurio pamokas taip elgtis negalima. Jis yra pats geriausias profesorius mokykloje. Be to, tėčio draugas ir protingas bei geras žmogus. Taigi prieš pamoką Oliveris maldavo Elioto paprašyti Nikolės, kad šiandien to nedarytų. Deja, brolis buvo nepalenkiamas, o ir pats atrodė keistai. Oliveris žinojo Elioto pasikeitimų priežastis, bet vis tiek nesijautė patenkintas. Per visas pamokas stengėsi tyliai mokytis ir dirbti. Aurio pamokos buvo ypatingos, tik Eliotas aiškiai bandė viską sugadinti.
- Auris geras. Per jo pamokas taip negalima elgtis, - tyliai kalbėjo broliui ir Nikolei, bet netrukus jau šiurpo nuo pamokos temos. Atrodė, kad būtinai palies tą daiktą, susidurs su pačiu savimi ir labai nukentės. Sau pasakęs mintyse, kad nori namo, berniukas liūdnai sėdėjo suole ir nesiryžo imti dėžės. Ne, jis šį kartą nebandys. Paaiškins tėčio draugui, kad yra pernelyg baisu, todėl neatliko užduoties. Auris nesupyks. Jis geras. Liūdnai žvilgtelėjęs į brolį ir labai į juos panašią merginą (tiksliau, berniuką) nuleido galvą ir neketino kur nors judintis.

[Eliotas Llewellyn]

Na va. Štai jis ir pražilo. Štai kuo baigiasi amžinas laukimas! Prieš pamoką ilgai spoksojo į veidrodį ir žavėjosi. Vos nepavėlavo atlėkti į klasę, tačiau dabar sėkmingai sėdėjo mėgstamiausiame pirmame suole. Šalia sėdėjo du broliai, kurie, žinoma, pražilę dar nebuvo. Jie tiesiog kantresni, ar ne? Tiek Oliveris, tiek Nikolas.
Vos tik Auris pasisveikino, Eliotas garsiai prabilo:
- Auri! Aš nebegaliu nieko laukti! Matai - esu visiškai žilas. Pasenau. Tai nuo ištisinio laukimo. Man reikia dabar pat susikauti su kokiomis nors būtybėmis! Jeigu ne, aš dar labiau pasensiu ir tada numirsiu.
Buvo labai smagu. Eliotas norėjo juoktis, bet iš paskutiniųjų stengėsi atrodyti rimtas ir netgi sunerimęs dėl savo senatvės. Bet netrukus dar labiau apsidžiaugė. Nikolė pasiūlė puikią idėją. Tiesą sakant, pati pamoka buvo puiki. Lyg tyčia jie būtent šiandien sugalvojo iškrėsti pokštą ir per tėčio draugo pamoką. Viskas sekėsi tiesiog nuostabiai. Ir visai nesvarbu, kad Oliveris įsitempęs ar sunerimęs. Jis visada toks.
- Aš tuoj. Atsinešiu dėžę, juk mes labai sunkiai dirbame, - sušnibždėjo Nikolui berniukas ir kuo ramiausiai nužygiavo pasiimti darbo priemonių. Grįžęs pasidėjo dėžę ant stalo ir skubiai pakėlė ranką.
- Auri, man nepasisekė, - apsimestinai išsigandęs pasakė rodydamas į Nikolę.

[Leticija Mendel]

Leticija norėjo sėsti į pirmą suolą. Bet kaip visada jis buvo užimtas. Gaila. Tai būtų labiau tikę. Profesorius juk negalėjo pakęsti jos artumo, todėl sėdėti pirmame suole labai norėjo. Nieko. Įsitaisė kiek galėdama arčiau ir tyliai sau sėdėjo, kol jis plepėjo apie tuos padarus. Kaip baisu, kad žiobarai to nežino. O jeigu daugybė žmonių sėda į kalėjimą nekalti vien per šituos padarus? Norėjo paklausti jo ar taip būna, bet ne. Tam, kas susiję su pamokomis burnos neaušins.
Kad jis už kažką nemėgo Letės, kad ją pažinojo iš anksčiau jau tikrai išsiaiškino. Prieš mėnesį. Ji kažkur bėgo, gal vėlavo į pamoką. Ir jie susidūrė koridoriuje. Jis nužvelgė mergaitę tuo pat žvilgsniu kaip pirmą vakarą šioje mokykloje. Tai buvo pykčio, žiauraus pykčio ir gal baimės ar siaubo kupinos akys. Ji labai gerai prisiminė ką jis tada pasakė. Ir kodėl tu čia Džam... Nebaigė. Kas tas ar ta Džam? Kas tai? Dažnai galvodavo ji. Kodėl turėjai čia atsirasti Leticija. To irgi negalėjo išmesti iš galvos. O tai pasakęs profesorius nuskubėjo savo keliais be paaiškinimų. Nuo tada Letė jam nedavė ramybės. Kalbindavo, sėdėdavo arti per jo pamokas, kartą išpylė ant Aurio stalo visą dubenį gleivėtų buožgalvių, kuriuos išsimainė iš kažkokio pirmakursio. Bet nieko. Tas Senkleris daugiau niekuo neparodė, kad ją pastebi. Nekalbėjo apie tą Džam. O į visas Letės nesąmones reagavo šaltu akmeniniu veidu. Puiku. Juk jis kada irgi išeis iš kantrybės. Tada gal pagaliau paaiškins kas jam nepatinka. Kai visi pradėjo eiti prie stalo imti dėžių Letė irgi priėjo. Rankoje kai ką laikė. Ji nesistengė slėptis. Norėjo, kad Auris pamatytų, kad tai jos darbas. Būdama jau pakankamai arti prie dėžių Suvertė savo laikomo stiklainio turinį ant profesoriaus stalo. Pasistengė, kad didžioji dalis nuvarvėtų ir ant žemės, aptaškydama jo tamsius džinsus. Stiklainyje ji turėjo šliužų kažkokiame skystyje. Jų gavo iš to paties pirmakursio. Tai padariusi dar ir įžūliai pamojavo profesoriui, pasiėmė dėžę su drėbtiniu ir nudrožusi prie stalo klestelėjo į savo vietą. Dabar jis tikrai negalės apsimesti, kad manęs nematė. Galvojo ir laukė kas bus toliau.

[Sevirina Mckenna]

Šį kart Seviriną į apsigynimą nuo juodosios magijos ėjo viena. Mat kompanijos nebuvo todėl reikėjo būti vienai kas paverstų pamoka nuobodžia. Būtent to dabar ir tikėjosi. Tai aišku liūdino, bet į pamoką ateiti vistiek reikėjo. Norėjo to ar nenorėjo.
Atėjus į pamoką Sevirina pirma išklausė pamokos. Iš pradžių nesuprato nieko. Nei kas tie drėbtiniai nei ką jie daro. Bet kuo toliau tuo viskas aiškėjo. Ir mergaitei į galvą atėjo viena idėja - jeigu tą žudiką sugautų ir bandytų jis išsisukti galėtų bandyti pasinaudoti drėbtinius. Žinoma geriau to nebūtų. Ir taip ši mintis apie teismą Mckenna vargino dažnai moksleivę ir norėjo viską greičiau užbaigti. Todėl dar mąstyti kaip išsisukti jis galėtų, dar labiau vargino.
Tada švilpė nuėjo pasiimti padaro dėžėje ir daiktų įvairių. Atsisukus pagalvojo, kur atsisėsti, bet netrukus pamatė matytą veidą. Tai buvo ta pati mergaitė, kur numetė knygą ant jos kojų per herbologiją. Jeigu prieičiau gal kaip, nors prisimintų, bet vargu. Visgi nebuvo kitokių idėjų todėl Sevirina priėjo prie tos mergaitės ir atsisėdo.
  - Labas, gal norėtum dirbti kartu? - paklausė antrakursė ir tikėjosi, kas mergaitė sutiks, - pameni gal mane? Per herbolgiją netyčia numetei knygą ant mano kojų, - dar ir bandė priminti apie pirmą susitikimą.
Tuomet pasidėjusi ant stalo abi dėžes Sevirina atsargiai žvilgtelėjo į drėbtinį belaukdama atsakymo.

[Kaja Adams]

Kaja jau tiesiog negalėjo pakęsti šitos pamokos. Net ir tada, kuomet ji stengdavosi, jai nieko iš to neišeidavo. Tad kuo toliau, tuo labiau ji nenorėdavo čia eiti. O ir ūpo šiandien tikrai nebuvo. Viskas prasidėjo nuo tų besityčiojančių vaikų.
Štai, tik tas berniukas, Eliotas, praskaidrino nuotaiką. Buvo visai smagu dažyti jam tuos plaukus. Ji dabar jį matė klasėje, tačiau kažkodėl čia buvo trys vienodi vaikai, o ne du. Bet Kaja neketino gilintis, kas tas trečias vaikas ir kaip jis įgavo dvynių išvaizdą.
Sėdėdama klasės gale Adams pastebėjo, jog netoli jos esantys mokiniai kikena. Pasidarė baisu. O jeigu jie ims kabinėtis? Apie tai pagalvojusi ketvirtakursė atsistojo ir nutarė persėsti. Pamatė laisvą vietą antrame suole. Pradėjo eiti to suolo link prieš tai iš klasės galo pasiėmusi kelis smulkesnius daiktus. Tačiau eidama taip ir sustingo. Leticija... Na, ji suvertė kažkokius šliužus ant profesoriaus stalo...
Kaja labai nustebo. Netrukus pagriebė dėžę ir užjaučiamai pažvelgė į profesorių. Galėjo sudrausti jaunesnę mergaitę, bet kodėl turėtų? Gi koks skirtumas, profesorius Auris tikrai būna, kad užknisa su baisiomis pamokos temomis.
Atsidususi Kaja įmetė į dėžę monetą pamiršusi panaudoti kerus.

[Danas de Breinas]

  Danas atėjo į apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką. Kai atėjo, jo mėgstamiausia vieta jau buvo užimta, tad vaikinui teko sėsti toliau.
  Išklausęs temos ir užduoties, jis pamanė ne, sės ten, kur nori! Taip, gal muštynės ar kerų svaidymasis ir sugadintų geriausio Hogvartso mokinio įvaizdį, todėl tamsiaplaukis sugalvojo geresnį planą - jis jį tiesiog apkaltins. Juk nuostabu, ar ne?!
  Nuėjęs prie to berniuko (vaikas, juk jaunesnis už jį!), Danas kelias akimirkas piktai į jį žiūrėjo, bandydamas prisiminti bendrakoledžio vardą, o tada, pagaliau šią svajonę įgyvendinus, garsiai profesoriui ir visai likusiai klasei pamelavo:
- Profesoriau, jis trukdo! Ne tik, kad ateidamas stumdėsi, kad tik įeitų pirmas, o dabar dar ir mano vietą, kurioje visada sėdžiu, užėmė! Jis tą daro specialiai, kad tik man pakenktų!

[Lilith Morgenstern]

  Diena buvusi sunki. Išlįsti iš maloniai vėsių patalų, o po to dar ir susitvarkyti savąjį kampelį mergaitei buvo beprotiškai sunku, todėl šiandien Lilith buvo nusiteikusi tik blogiausiam. Na, užtat, jos laukė pamoka, apie kurią buvo girdėjusi net ir tuomet, kai Hogvartse nesimokė. Apsigynimas nuo juodosios magijos ją traukė tiek, kiek traukė pati juodoji magija, tad šioji varna vylėsi, kad apsigynimą nuo to galės praleisti, o apie juodąją magiją išmoks daugiau negu parašyta sausame, teorijos kupiname vadovėlyje, kurį šioji įsigijo Skersiniame Skersgatvyje. Būtent šį mergaitė ir vartė, kol profesorius Senkleris dėstė pamokos teorinę dalį. Tiesą sakant, varna klausėsi įtempusi abi ausis, tačiau, žinoma, tokiai demonei kaip ji, tai parodyti buvo labai gėdinga. Tokių minčių vedama, ji ir tevartė apsigynimo nuo juodosios magijos vadovėlį, pati pasiskaitinėju apie drėbtinius, dar daugiau informacijos išgirdo iš profesoriaus. Ir nors teorinė dalis varnai kiek praeilgo, praktika anaiptol nepasirodė prasta, tad šioji palaipsniui pakilo nuo kėdės ir nuėjo pasiimti daikto, reikalingo praktinei užduočiai atlikti. Kadangi Varno Nago koledžo moksleivė nė nenutuokė, kokį daiktą reikėtų išsirinkti tokiam darbui, šioji užsimerkė, įkišo ranką į dėžę su daiktais ir užčiuopusi pirmąjį daiktą, jį ištraukė. Atsimerkusi Lilith pamatė, kad ištraukė žiobariškąjį puodelį, tad, per daug needramatizuodama dėl ištraukto menkniekio, nuėjo prie dėžių su drėbtiniais ir pažvelgė į kiekvieną. Atmetimo būdu išsirinko patį nuožmiausią, pasigriebė dėžę ir nužingsniavo link savojo suolo, kur ir žadėjo išmėginti profesoriaus minėtą burtažodį.
  - Koks jis ten? - tyliai sumurmėjo, supratusi, kad nė neįsivaizdavo, kaip čia reikėtų burti.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Sėdėjo klasės priekyje. Nors tai nepadėjo geriau suprasti pamokų medžiagos, vylėsi, kad Auris tai palaikys ženklu esą jis stengiasi mokytis. Jis išties stengėsi, tik argi kas nors patikės? Levinsas garantuotai laukia, kol jis sugriaus Hogvartsą, kad tik galėtų apkaltinti ir tuo pasimėgauti.
Dabar stengėsi klausyti, ką Auris kalba, ir bent jau įsidėmėti burtažodį. Deja, nepasisekė - kažkas prie jo prisikabino. Niekada nebendravo su tuo bernioku, todėl dabar labai suirzo.
- Aš ir vėl trukdau! Ir vėl be reikalo užimu Žemėje vietą, ar ne?! Tau turbūt būtų paprasčiau, jeigu aš čia ir dabar numirčiau?! - apšaukė kiek vyresnį mokinį ir atsistojo. - Še, sėskis. Einu pasikarti, gal tada būsi laimingesnis.
Nužingsniavo iki kabineto sienos ir atsisėdo ant grindų. Apsikabino kelius ir spoksojo į vieną tašką. Noras mokytis ir stengtis kažkur paslaptingai išnyko. Jautėsi niekam nereikalingas. Jis buvo tik trukdis, kurį reikėtų kuo greičiau pašalinti iš pasaulio. Nors panašios mintys ir anksčiau sukosi galvoje, vaikinukas pirmą kartą labai rimtai pagalvojo apie savižudybę. Nė nepajuto, kaip pradėjo plunksnos galu baksnoti riešą.

[Auris Senkleris]

Šį kartą pamokoje vėl apsilankė Voldemorto dvasia ne kitaip. Kartais mokiniai pradėdavo kelti tokį sąmyšį, kad nežinodavai ką daryti. Ir kodėl taip nutinka kai kuriomis dienomis jis nežinojo.
Priekyje sėdėjo trys berniukai. Vienas žilas, kitas liūdnas, o trečiasis... Na, gal tarkim susimąstęs arba neutraliai nusiteikęs.
- Aš ir nežinojau, kad turite trynį brolį. - Nusijuokė Senkleris.
- Ir kuo gi tu vardu? - Paklausė žvelgdamas ne į žiląjį ir ne į liūdnąjį berniuką. Galėjo galvą guldyti, kad senolis yra Eliotas. O tasai liūdnasis Oliveris. Apžvelgė klasę galvodamas ko trūksta. Nebuvo Nikolės ir dar kelių vaikų. Bet jie gal sirgo. Auris tikrai nežinojo kas gi tasai trečiasis brolis.
- Pirmyn senjore, imkis šių padarų, kol dar labiau nepražilai. - Pasakė Eliotui. Turbūt Eliotui. O tada šyptelėjo Oliveriui. - Nesijaudink, jie tikrai tavęs nepalies. Užkerėjau tas dėžes ir jie dabar nepavojingi. - Drąsino berniuką. Neabejojo, kad jam baugu bandyti paimti dėžę.
Tada prasidėjo tikrieji nemalonumai. Tasai pokštas, kurį ištaisė trys broliai šaunuoliai jo visai nepykdė. Bet visa kita, kas dėjosi toliau labai nepatiko. Džamilės kopija užpylė ant stalo stiklainį šliužų. Auris prisivertė išvis į ją nekreipti dėmesio. Tik labai atsainiai pradangino tuos padarus tiek nuo stalo, tiek nuo savo rūbų. Na ne. Leticijos nepastebės. Nematys, kad ji išvis čia egzistuoja.
- Ne. Drėbtinis negalėjo to padaryti. Jau tą tai žinau. Bet neslėpsiu man labai įdomu kaip tu šitaip greitai pražilai, o dar ir tas trečias brolis. - Bet gi turėtum kažką dabar daryti?
- Leticija, dar kartas ir gauni areštą. - Pareiškė žinodamas, kad nei gyvas, nei miręs to arešto neskirs.
O tada įvyko kai kas tikrai labai blogo.
- Nieko panašaus. Puikiai mačiau, kaip Eion įėjo į klasę. Prašau sėstis į kitą vietą. Jų juk tikrai yra. Kitą kartą galėsi sėdėti čia ponaiti de Breinai. - Aurį išgąsdino Eion pasakyti žodžiai. Jis išties neatrodė gerai. Senkleris gerai žinojo, kad turi aiškintis kaip ten yra su ta trijule, turėtų žiūrėti kaip dirba kiti. Bet negalėjo. Atsikėlė ir atsisėdo ant žemės prie sienos, kiek toliau nuo Eion. Visai pamiršdamas savo mokytojiškas pareigas. Nes čia kamavosi jo vaikas.
- Nekreipk dėmesio Eion. Einam atgal. - Mėgino jį kalbinti.

[Lilith Morgenstern]

  Paklusnumu jaunoji burtininkė nepasižymėjo. Lilith atrodė, kad šioji jos savybė buvo viena geriausių, mat demoniškąjame pasaulyje reikėjo paklusti jos didingam idealui, mirties ir ligų deivei Lilith. Visur kitur, žinoma, pagarbos ir taisyklių ji nepaisė, tačiau kartais, kaip nutiko ir šiandien, užsimiršdavo apie savus kėslus ir įsitikinimus. Tiek jai, tiek kitiems tai buvo tikrai į naudą. Na, tačiau Morgenstern apie tokius dalykus, žinoma, nesusimąstė, ypatingai tuomet, kai iš galvos išgaravo burtažodis, reikalingas pamokos praktinei užduočiai. Klasėje įsivyravęs chaosas ir nemenkas sąmyšis tam nepadėjo. Tačiau tarp tų pastabų, diskusijų ir kitų pašnekesių, Lilith išgirdo burtažodį, kurį jau penketą minučių mėgino išmąstyti. Nieko nelaukusi mergaitė paėmė savąją lazdelę į ranką, patogiau įtaisė tarp pirštų, kelias sekundes žvelgė į ją ir mąstė, ar viską daro taip, kaip reikia. Visgi pirmąjame kurse Lilith burti nemokėjo, tad burti reikalaujančios pamokos ją vedė link nemenkos paranojos.
  - Serperto, - tarė burtažodį, nukreipusi lazdelę į dėžę, kurioje tuojau atsirado ir puodelis. - Velnias... - nesusilaikiusi išpylė, mat pamatė tą žalią padarėlį mutuojantį į puodelį, ką tik įmestą į dėžę. Nieko nelaukusi mergaitė greitai paėmė dėžę su drėbtiniu ir vildamasi, kad niekas nepamatė, paslepė kažkur tarp kitų dėžių, kurios buvo pilnos tokių padarėlių.

[Lina Catamans]

Lina atėjo į apsigynimą nuo juodosios magijos. Buvo viena, bet neabejojo, kad nenuobodžiaus, per mėgstamiausio profesoriaus pamokas. Jos buvo įdomios, o ir labai tinkamos kitiems mokiniams kelti dramas ir išdaigas vykdyti. Todėl ji net neabejojo, kad liūdna nebus. Ir išties. Profesorius pristatė įdomią temą. Apie želinius padarus, kurie gali įgyti daikto, prie kurio prisiliečia formą. Apie tokios ji tikrai nebuvo girdėjusi. Bet jie truputį priminė kalmarus. Arba chameleonus. Jei Lina gerai prisiminė jie irgi galėjo keisti spalvą. Bet šie padarai buvo daug šaunesni. Taip ir pavojingesni. Tas tiesa. Bet tikrai labai šaunūs. Todėl ji šiek tiek apie juos užsirašė ir buvo pasiryžusi atlikti užduotį. Tačiau kai ji ruošėsi stotis ir pasiimti dėžę su drėbtiniu, prie profesoriaus stalo priėjo mergaitė, kuri supylė ant jo stalo kažkokį skystį su šliužais? Rimtai? Ką jis jai padarė? Nu, bet jo. Čia liūdna nebūna. Pamanė Lina ir po kelių akimirkų priėjo pasiimti drėbtinio. Profesorius išvalė netvarką ant stalo ir atrodė, net nesureagavęs. Lina spėjo, kad jis jau buvo pripratęs prie įvairių nesamonių. Pasiėmusi drėbtinį ji nuėjo prie dėžės su daiktais ir pasiėmė kelis daiktus burtams. Grįžusi į savo vietą sužinojo, kad ta padauža mergaitė sėdi prie jos.
- Labas.
Pasisveikino dėl mandagumo perdaug neatkreipusi į ją dėmesio. Jau galvojo apie kerus, kuriuos turėjo išbandyti.

[Leticija Mendel]

Tik tiek? Tik nulis reakcijos, o paskui mažytė pastabėlė apie areštą? Negalėjo pakęsti šito profesoriaus. Jis kažką žinojo apie Leticijos praeitį, o gal išvis kažką svarbaus apie jos gyvenimą. Ir tik varstė ją piktais žvilgsniais, vadino kažkokiu Džam ir nesiteikė sakyti kas tai yra? Palauk dar... Mes dar pažiūrėsim, kas pirmas nusileis... Ji nurūko prie daiktų, rankoje vis dar tampėsi dėžę su drėbtiniu. Mergaitė pasiėmė porą daiktų dėl visa ko. Tai buvo puodelis ir kažkokia maža dėžutė. Tada grįžusi atsisėdo. Tik jau į kitą suolą. Šiaip sau. Nutarė pakeisti vietą.
- Aha, labas ir tau. - Pasisveikino su mergaite atsisėdusia šalimais. Nusprendė iš čia nesitraukti. Jos knygos ir kuprinė liko prie gretimo suolo, kuriame ir sėdėjo iš pradžių.
Letė žiūrėjo kaip bekaulis padaras rangosi dėžėje ir galvojo kaip galėtų sužinoti tuos dalykus apie save. Jeigu ir toliau darys nesąmones, gaus areštą ir viskas. Kažkodėl nesinorėjo su tuo Senkleriu atsidurti akis į akį kur nors kabinete. Erzinti jį prie kitų mokinių buvo paprasčiau ir kažkaip gal drąsiau. O per tą areštą jis kažin ar ką pasakys. Nebent ji klausinės prisispyrusi. O jis turbūt tylės. Jau parodė savo užsispyrimą tą kartą, kai jie prasėdėjo prie lėkštės troškinio pusę dienos. Ne. Nieko nebus. Bet ką daryti?
Mergaitė nukreipė lazdelę į puodelį ir ištarė.
- Serperto. - Puodelį įmetė į dėžę. Drėbtinis apsivijo jį čiuptuvais ir dėžėje dabar gulėjo du puodeliai.
- Po šimts... - Sumurmėjo. Šį kartą norėjo, kad kerai pavyktų. Tada galėtų parodyti tam profesoriui ko yra verta.
- Ar tau patinka kerėti? - Užklausė netikėtosios suolo kaimynės. Kad ir buvo nekaip nusiteikusi paplepėti šiandien visai norėjosi.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Norėjosi, kad dabar visi paliktų jį ramybėje ir daugiau niekada nekalbėtų. Kodėl jis visiems kliūna? Taip, pirmuose kursuose elgėsi tikrai bjauriai, tačiau jau kurį laiką buvo žymiai ramesnis. Ar tai Aurio darbas, ar ne, bet nebesikabinėjo prie kitų mokinių. Deja, akivaizdu, kad vis tiek be reikalo užima vietą šioje Žemėje. Kad ir ką sakytų Auris, jam taip pat palengvėtų, jeigu jis, Eion, išnyktų. Gal išties taip ir padaryti? Kam kankinti visus aplinkinius? Niekas jo nepasiges. Na, gal Timotis, bet jis turi brolį. Ir Erka to vaiko neskriaus, o štai jis jai kliūna ir nepatinka.
- Aš nieko nebenoriu, - abejingai atsakė į profesoriaus žodžius. Nė nekrustelėjo ir neketino to daryti iki pamokos pabaigos. O jeigu dar kas nors kabinėsis, tiesiog išeis iš kabineto. Auris dabar priėjo tik iš pareigos. Dėl šito Eion buvo visiškai tikras. Norėjo rūpėti ir būti reikalingas, bet toks nebuvo.
- Geriau eikit ir padėkit jaunesniems, - dar pasakė profesoriui. Klasėje nebuvo ramu (o taip niekada ir nebūna per šitas pamokas), tad Auriui ir taip pakanka problemų. Visai nenorėjo tapti papildoma.