0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kaja Adams

  • V kursas
  • *
  • 463
  • Taškai: 95
Ats: Pirmoji ANJM pamoka visiems kursams | 23' žiema
« Atsakymas #15 Prieš 4 mėnesius »
Keturiolikmetė žiūrėjo į burtų lazdelę ir stebėjosi savimi. Kam ji ją pasiėmė į rankas? Juk norint nusipirkti šunų ėdalo burtų lazdelė nėra reikalinga. Paauglė nežinojo, kokiu tikslu jai reikalingas tas šunų ėdalas, bet jautėsi esanti tikra, jog privalo jo nusipirkti.
Grifiukė visai leidosi užvaldoma prisiminimo. Mintys, jog čia kažkas ne taip, pamažu ėmė tolti. Savisaugos jausmas taip pat visiškai dingo. Adams griebė šunų ėdalo maišą, tiesa, bet kurį, ir tada pradėjo pėdinti kasos link.
Tačiau eidama viduje pajuto paniką. Nes kasos niekur nerado. Ėmė blaškytis. Kur ji galėtų būti, ta kasa? O kaip pinigai? Kaja neturi pinigų. Ką jai daryti? Šviesiaplaukė puolė lakstyti po parduotuvę kaip patrakusi, kol galiausiai atsiklaupė ant žemės ir apsikabinusi prekę tiesiog lingavo pirmyn - atgal.

*

Neprisijungęs Ikelas Garver

  • IV kursas
  • *
  • 149
  • Taškai: 153
Ats: Pirmoji ANJM pamoka visiems kursams | 23' žiema
« Atsakymas #16 Prieš 4 mėnesius »
  Ikelas įlindo į prisiminimą ir... Pamiršo visus gyvenimo rūpesčius! Žiūrėjo žiūrėjo ir kažkaip... Jam tai atrodė visiškai normalu!
  Berniukas pajuto, kad jam reikia nupirkti šunų ėdalo. Tai, žinoma, buvo svarbi priežastis, todėl Ikelas ėjo parduotuvėje, dairydamasis į lentynas, kad tik rastų taip reikiamą daiktą. Pagaliau, priėjus gyvūnų skyrių, šis rado šunų maisto. Ranką lyg pati kėlėsi link vieno pakelio, tačiau tai Ikelo proto nepamaišė, juk buvo akivaizdu, kad šuo, kuriam šį perka, valgo šį ėdalą! Visi tą žino!
  Klastuolis paėmė šunų ėdalo pakelį ir pasuko kasų link. Tačiau tada atėjo mintis... O kam man to ėdalo? Aš juk ne šuo! Pagalvojo Ikelas. Juk tikrai, jam ėdalo nereikėjo, jis neaugino šuns, jo šeima taip pat, draugams šio nepirko, nes ne tik kad jų nelabai turėjo, bet ir nežinojo kokį pirkti, o pats... Na, Ikelui atrodė, kad jis dar yra žmogus, nebent galėjo klysti...

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 685
  • Taškai: 111
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pirmoji ANJM pamoka visiems kursams | 23' žiema
« Atsakymas #17 Prieš 4 mėnesius »
Nerdamas į prisiminimą Oliveris žinojo: čia turi būti brolis. Bet vos atsidūrė parduotuvėje, nustebo. Juk jis neturi brolio, tad ką reiškia tas žinojimas? Tai trikdė. Ne, reikėjo tiesiog surasti maisto Alano šuniui, ir tiek. Vaikščiodamas po parduotuvę Oliveris (o gal Auris?) bandė prisiminti, ar pusbrolis paminėjo, kokio maisto reikia. Kažkas čia buvo ne taip, atrodė, kad situacijoje pilna skylių. Nes tu ne Auris. Tu Oliveris, ir čia yra prisiminimas, iš kurio tau reikia ištrūkti nuskambėjo balsas mintyse. Sustojęs berniukas susimąstė. Kas vis dėlto vyksta?
- Remembles, - staiga ištarė Oliveris, bet nieko nenutiko. Jautė besielgiantis teisingai, bet kartu buvo pernelyg susipainiojęs. Tai trukdė susikaupti, ir netrukus pamiršo, ką darė. Vėl pradėjo galvoti apie šunų maistą ir neskubėdamas patraukė reikiamos lentynos link.

*

Neprisijungęs Eion Faolán Bláán Breathnach

  • V kursas
  • *
  • 785
  • Taškai: 112
  • Su kuo sutampi, tuo ir pats tampi.
Ats: Pirmoji ANJM pamoka visiems kursams | 23' žiema
« Atsakymas #18 Prieš 4 mėnesius »
Šiek tiek apmaudu, kad būtent tada, kai ryžosi paklausti apie motociklą, reikia kažkur iškeliauti. Norėjo apie tai pasikalbėti, išmokti skristi. Deja, reikėjo keltis į prisiminimą ir ten bandyti sužinoti apie Aurį ką nors daugiau. Eion nuoširdžiai vylėsi atsidursiantis kokiame nors kovos lauke, pamatysiantis, kaip Auris priešinasi užpuolikams. Tai būtų labai puikus pavyzdys apsigynimo nuo juodosios magijos pamokai. Taigi atsidūręs parduotuvėje nusivylė. Žinoma, galima ir čia tikėtis pamatyti kokį pavojų. Eion buvo pasiruošęs gintis, bet pamažu nurimo ir suprato: jo užduotis - nupirkti Alano šuniui maisto. Kokių jis čia tikėjosi pavojų? Susimąstęs slankiojo pro lentynas ir ieškojo gyvūnų ėdalo. Galvojo, kokį galėtų išrinkti, kai pajuto kažką laikantis rankoje. Žvilgtelėjo ir perskaitė visai neaiškų raštelį. Jau norėjo jį numesti, bet pavyko prisiminti: jis neturi nupirkti ėdalo. Priešingai - jis turi nenupirkti ėdalo. Kažkaip reikia apsiginti nuo to noro. Aš noriu paskraidyti Aurio motociklu. Čia yra jo parašytas raštelis. Aš noriu paskraidyti Aurio motociklu mintyse kartojo Eion. Neprisiminė, ką turi daryti, kad išsilaisvintų iš noro paimti šunų maisto. Taigi stovėjo nejudėdamas ir iš paskutiniųjų stengėsi galvoti apie motociklą.
Visi mes norim būti įdomūs, svarbūs ir reikalingi, ar ne? Ypač tiems, kurie mums patiems yra įdomūs, svarbūs ir reikalingi. Ką daryti, jeigu taip nėra? Gana paprasta: išmok būti neįdomus, nesvarbus ir nereikalingas. Išmok dėl to nesijausti blogai. Išmokus gyvenimas pasidaro žymiai paprastesnis. Taip spėju, nes buvimas niekam neįdomiu, nesvarbiu ir nereikalingu padaru vis dar skaudina. Bet aš mokausi. Galbūt vieną dieną galėsiu žodžius patvirtinti ar paneigti.

*

Neprisijungęs Lina Catamans

  • IV kursas
  • *
  • 275
  • Taškai: 37
  • Lytis: Moteris
Ats: Pirmoji ANJM pamoka visiems kursams | 23' žiema
« Atsakymas #19 Prieš 4 mėnesius »
Lina išklausė profesoriaus atsakymą. Jis paaiškino, kad ir pats kerėtojas gali užstrigti prisiminime. Pasidarė įdomu ar tai dažnai įvyksta. Bet suprato, kad niekas negalėtų žinoti. Juk įstrigęs žmogus neišsilaisvins ir nepasakys, kas jam nutiko. Todėl nematė prasmės klausti. Taip pat sužinojo, kad užkerėti prisiminimą yra gana sunku. Daug įvairių kerų. Tai ją sudomino, bet nusprendė pasidomėti kada vėliau. Dabar jos laukė užduotis. Ir puiki galimybė daugiau sužinoti apie profesorių. Taip mąstydama ji priėjo prie minčių koštuvo ir kartu su visais nėrė į prisiminimą. Po kelių akimirkų atsidūrė... Gyvūnų prekių parduotuvėje? Rimtai? Negalėjo,kas įdomiau būti? Negi man čia pirkti teks kažką. Ką pavyzdžiui? Šunų ėdalą. Kiek pagalvojus jai tokia mintis pasirodė visai logiška ir ji ėmė mąstyti koks gi ėdalas patiktų jos pusbrolio Alano šuniui. Sausas? O gal konservai? Gal visgi sausas... Bet pala juk aš neturiu pusbrolio. Ir nepažįstu jokio Alano. Velnias. Reikia atsispirti. Šiaip taip atsispyrė tolesniam ėdalo ieškojimui ir suprato, kad ji Lina- mergaitė su kate ir be jokio pusbrolio Alano su šunimi. Tada bandė prisiminti kokie gi kerai padeda išsilaisvinti. Resembes? Redembles? Ne... Ne tokie. Kaip jie ten? Sausas ėdalas? Nereikia man jokio ėdalo!!!
- Remembles!
Ištarė pagaliau prisiminusi. Nieko nenutiko. Lina supykusi ir stengdamasi nepasiduoti piktai šoktelėjo. Norėjo atsikratyti apžavų ir išsiblaškyti. Ji žinojo, kad kerai teisingi. Ji pašoko ir atsidūrė... Klasėje? Čia kas dabar? Kodėl tik dabar? Pamanė sutrikusi. Tada prisiminė, kad profesorius minėjo pašokimą. Pasirodo ji ir netyčia tą padarė. Ir ištrūko. Ji išsišiepė ir pasidžiaugė atlikusi užduotį.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 520
  • Taškai: 96
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pirmoji ANJM pamoka visiems kursams | 23' žiema
« Atsakymas #20 Prieš 4 mėnesius »
Pardavėja nuskenavo prekę ir paminėjo sumą, kurią reikėjo sumokėti. Eliotas sutriko. Puikiai žinojo su savimi neturintis pinigų. Tuo labiau svarų. Spoksojo į tą moterį ir niekaip nesuprato, kas čia vis dėlto vyksta.
- Ar mokėsite? - kiek susierzinusi paklausė pardavėja, bet Eliotas ir toliau tylėjo. Kodėl jis turi mokėti už šunų maistą, jeigu tokio net neturi?
- Ne, - pasakė ir pagaliau galvoje sukrebždėjo mintis, kad tai nėra tikra. Čia prisiminimas. Aurio prisiminimas, iš kurio, deja, jis apie tėčio draugą beveik nieko nesužinojo. Net ir maistas ne jo paties, o kažkokio Alano šuniui.
- Ką man dabar daryti? - paklausė tos pardavėjos Eliotas. Klausimu bandė išsiaiškinti, kaip jam išsigelbėti iš šios situacijos, bet ji aiškiai nesuprato. Supykusi patraukė maisto maišą ir piktai įsispoksojo į Eliotą. Ar Aurį?
- Jeigu neperkate, bent jau netrukdykite kitiems, - piktai rėžė ji. Berniukas apsidairė ir patraukė atgal į parduotuvės gilumą ieškoti Aurio.

Ats: Pirmoji ANJM pamoka visiems kursams | 23' žiema
« Atsakymas #21 Prieš 4 mėnesius »
  Danas paniro į prisiminimą. Pirmiausia jį stebėjo, bet, ką galėjo pasakyti, buvo gana nuobodoka. Profesorius Senkleris tiesiog vaikščiojo prekybos centre. Kas čia įdomaus ar, tuo labiau, pavojingo?..
  Tačiau po kelių minučių, taip galvojant, nes neturint ką veikti, mintys tarsi dingo. Ne, jos tiesiog pasikeitė. Jokių minčių, kad gali būti nuobodu, nebebuvo. Bet buvo kitos, svarbesnės mintys. Danui reikėjo šunų ėdalo! Tai atrodė vienintelė svarbi mintis galvoje, todėl jis, žinoma, nieko nelaukęs pradėjo tipenti po parduotuvę, ieškodamas gyvūnų skyriaus, kuriame galėtų įsigyti reikiamą daiktą.
  Kiek pasivaikščiojęs, mat prekybos centras buvo didelis, nors jautė kur eiti, mat žinojo ne pirmą kartą čia esantis, jis pasiekė gyvūnų prekes. Greitai paėmė kažkokio šunų ėdalo, net nesusireikšmindamas, kad minčių imti kitą nebuvo.
Kai rašysiu "Įžeidžiantys komplimentai" temoje, dėsiu brūkšnį, nes tingiu rašyt, jog atsiprašau.

*

Neprisijungęs Ikelas Garver

  • IV kursas
  • *
  • 149
  • Taškai: 153
Ats: Pirmoji ANJM pamoka visiems kursams | 23' žiema
« Atsakymas #22 Prieš 4 mėnesius »
  Ikelas pradėjo labai panikuoti, supratęs, jog eina ne jis, kažkas tiesiog privertė taip manyti! Ir ką gi Ikelui daryti?!
  Po kelių akimirkų, šioje piktadario užgrobtoje galvoje, kilo netikėta, bet labai gera mintis - kerai! Kiek Ikelas prisiminė, profesorius kažkokius kerus tikrai minėjo, tik po tokių prisiminimų berniukas jau nebuvo toks tikras, kad tai tikrai girdėjo.
  Galiausiai, ilgai pamąstęs, nors galvoje dar skraidė baisiausios mintys, jis prisiminė burtažodį.
- Taip! - apsidžiaugė visa visa širdimi. - Remembles, - tyliai, nes bijojo, kad tas piktadarys jį išgirs, visgi "taip" pasakė pakankamai garsiai, pasakė ir mostelėjo lazdele, tačiau ničnieko nenutiko. - Kas čia? - sušnabždėjo pats sau. - Velniop! Remembles! - dabar jau garsiai garsiai pabandė, nes žinojo, kad jam kerai visada geriau sekėsi, kai šis sakydavo garsiai, net piktai. Bet buvo baimės, kad tada piktadarys jį išgirs, jei kerai nepavyks...
  Bet pavyko, Ikelas atsidūrė klasėje! Berniukas buvo devintam danguj! Jis klestelėjo į kėdę ir ramiai pralaukė pamokos pabaigos, tankiai kvėpuodamas, ką tik išsilaisvinęs iš didelės baimės vietovės.

Ats: Pirmoji ANJM pamoka visiems kursams | 23' žiema
« Atsakymas #23 Prieš 4 mėnesius »
  Tačiau nuėjęs prie kasos, vaikinas pasimetė. Kažkaip galvoje šmėkštelėjo mintis, kad nepasiėmė žiobariškų pinigų. Pirmiausia smegenys norėjo į tai reaguoti priešiškai ir pykti ant savęs, kad buvo toks vėpla, jog sugebėjo pamiršti. Tačiau kelias akimirkas pastovėjęs, Danas visgi susivokė kas čia nutiko.
  Supratęs, kad buvo paveiktas tų keistų spąstų, jis, žinoma, norėjo išsilaisvinti. Juk turėjo parodyti, koks nuostabus yra!
  Danas stagiai išsitraukė lazdelę, juk buvo vienas vienintelis būdas - kerai.
- Remembles! - pasitikinčiai savimi pasakė ir mostelėjo lazdele, o tada pabandė padaryti dalyką, kurio būdamas gyvas niekada nesugalvotų - pernelyg kvaila. Jis pabandė eiti oru! Ir tikrai - žingsnis po žingsnelio, lėtai lėtai, bet jis išniro iš prisiminimo!
Kai rašysiu "Įžeidžiantys komplimentai" temoje, dėsiu brūkšnį, nes tingiu rašyt, jog atsiprašau.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 685
  • Taškai: 111
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Pirmoji ANJM pamoka visiems kursams | 23' žiema
« Atsakymas #24 Prieš 4 mėnesius »
Pasidarė baisu, nors Oliveris nelabai suprato, kodėl. Atrodytų, nieko nėra baisaus vaikščioti po parduotuvę. Bet kažkas čia buvo ne taip. Ir kodėl jis prieš tai pasakė kažkokį keistą žodį? Reikėtų rasti Eliotą. Ar Alaną. Ar kažką. Tokios susivėlusios mintys, ko gero, labiausiai ir sukėlė baimę. Oliveris atsidūrė prie šunų ėdalo lentynos ir vėl susimąstė. Kodėl jam reikėjo kažką nupirkti. Aš atėjau į pamoką mintyse ištarė berniukas. Taip! Tai yra pamokos užduotis. Nustebęs, kad pavyko tai prisiminti, jis vėl sugniaužė lazdelę.
- Remembles! - ryžtingiau nei prieš tai sušuko. Pradėjo kažkur eiti ir nė nesuprato kylantis į orą. Netrukus buvo klasėje. Norėjo iš karto pasigirti Auriui ir Eliotui, kad pavyko atlikti pamokos užduotį. Deja, nei vieno, nei kito nepamatė.
- Eliotai? - gerokai išsigandęs kreipėsi į brolį. Negi jam nepasisekė, ir jis liko prisiminime? Ne, negali būti. Auris būtinai ką nors padarys, kad brolis būtų saugus. - Eliotai?! - vis dėlto su dar didesniu nerimu šūktelėjo Oliveris.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1880
Ats: Pirmoji ANJM pamoka visiems kursams | 23' žiema
« Atsakymas #25 Prieš 4 mėnesius »
Vos panirus į prisiminimą pastebėjo, kaip Kristupas pradėjo vemti. Niekada nebuvo matęs, kad kas nors dėl panirimo į koštuvą taip reaguotų. Paskui atrodė, kad jam praėjo. Taigi Auris jam nieko nesakė.
Vaikai blaškėsi. Aišku negalėjo jų sužiūrėti visų. Bet matė, kaip kai kurie dingsta. Kiti ne. Po kurio laiko aptiko Kają. Ji sėdėjo ir lingavo.
- Kaja, - Pabandė prižadinti ją iš tos būsenos. Kiek pastovėjęs nusprendė traukti Grifiukę lauk. Pakėlė Merginą ir pašoko. Abu nusklendė atgal. Auris žinojo, kad nieko jai nenutiks. Paliko mergaitę klasėje ir grįžo atgal į prisiminimą.
Pamokos gale ištraukė ir kitus užsilikėlius ir jau galutinai grįžo pats.
- Išties visi gerai padirbėjote. - Pasakė. Namų darbams kaip visada uždavė rašytis konspektą apie viską, ką patyrė ir sužinojo pamokoje. Paleidęs vaikus pats irgi išėjo. Nes reikėjo gražinti koštuvą Juzefui.