[April Wolstenholme]

Dabar sumuštinių nebenorėjo. O ir kaip čia atrodytų, jei valgytų viena? Eiprilė uždarė priešpiečių dėžutę ir įsimetė ją į kuprinę.
Linksmai juokėsi kartu su Nora. Švilpiukė visada norėjo turėti bendraamžę ar bent vyresnę seserį - ką gi ta jaunėlė supranta? Jos galvoje vien kūdikių žaidimai (Eiprilė tarsi pamiršo faktą, jog dažniausiai visai smagu pažaisti kartu su seserimi). O štai su šia varniuke galima smagiai pasijuokti - ir ne tik.
Dabar mergaitė susižavėjusi klausėsi naujosios draugės. Pati nebuvo aplankiusi dar daugybės vietų, - ką bekalbėti apie Uždraustąjį mišką - bet tokių planų turėjo.
- Galbūt... niekas kartu neina todėl, kad bijo? Juk pavadinimas būtent toks tikriausiai ne be reikalo? Nors man irgi baisoka, žinai, mielai nueisiu su tavimi! - entuziastingai sušuko.
Eiprilė visai nesusimąstė apie tai, kas gali laukti tame miške. Juk nenutiks nieko blogo, jeigu eis ne viena, o dar ir su vyresne drauge, tiesa?
- Jei nori, galime eiti kad ir dabar. Užkandžių turiu, - galvos linktelėjimu parodė į kuprinę, kurioje slypėjo ne tik sumuštinių dėžutė.

[Nora Kühnemund]

 Iš nuostabos bei džiugesio mažoji net išpūtė akis.
 - Tikrai? Tikrai nueitum su manimi? - ji net pašoko. - Jergau, tai džiaugiuosi, tu net neįsivaizduoji! - nieko nelaukdama puolė prie švilpės ir stipriai ją apkabino, - Jau maniau, nerasiu nieko, kas norėtų su manimi net eiti, tu tokia nuostabi, tu neįsivaizduoji, kaip aš džiaugiuosi, kad su tavimi susipažinau, tu dabar mano pati pati nuoširdžiausia draugė, tokia arčiausia širdies! - painiojosi savo mintyse ir žodžiuose, tačiau šią akimirką jai tas buvo nesvarbu (iš tikrųjų niekada nebuvo svarbu).
 Jos vaikiška širdelė buvo perpildyta džiaugsmo. Aišku, ją nudžiuginti nebuvo sunku, tačiau šį sykį jautėsi dar laimingesnė nei įprastai.
 Pašoko ant kojų - nuo staigumo net susvirduliavo.
 - Taip, taip! Einam dabar pat. Gal sutiksim kokį vienaragį ar dar ką nors, taip norėčiau! - iš entuziazmo net negalėjo normaliai įkvėpti.

[April Wolstenholme]

- Taip, taip, taip! - linksmai šūkavo švilpiukė, taip pat apkabindama Norą.
Eiprilė buvo tokia laiminga, girdėdama visus tuos žodžius. Prieš atvykdama čia mokytis kiek nerimavo, jog nepritaps, o draugų turėjimas mokykloje - pats svarbiausias dalykas, be kurio nė iš vietos, bet dabar, spindinčiomis akimis žvelgdama į varniukę, nė neįsivaizdavo, ar gali kas nors būti geriau. Laukė tiek daug nuotykių!
- Būtent dabar ir ne vėliau! - visa širdimi pritarė Eiprilė.
Ji niekada nebuvo mačiusi vienaragio ir šiaip visus vienuolika savo gyvenimo metų tik vylėsi, kad jie egzistuoja, o dabar pasitaikė puiki galimybė vieną jų sutikti! Įdomu, ar jais galima jodinėti?
- Nora, o ar mums leistų su vienaragiu susidraugauti ir jį parsivesti į mokyklą? - staiga toptelėjo vienuolikametei paklausti.
Atsakymo sulaukti mergaitė tikėjosi pakeliui, mat jau buvo čiupusi savo naujai geriausiai draugei už rankos, kuprinę užsimetusi tik ant vieno peties ir bekeliaujanti Uždraustojo miško pusėn. Juk uždrausti būna ne vien blogi dalykai, tiesa?

[Raven Fitzbert]

Dažniausiai ruduo yra purvinas. Taip kažkada sakė Marthelle, purvinas kaip šuo. Na, bet gera žinia ta, kad už keletos dienų jau žiema, tik keista, sniego nematyti, kaip mergaitė džiaugsis juo? Sniegas turi užkloti purvą, turi. Niekada nenorėjo būti apmėtyta purvo, susimaišiusio su lapais gniūžtėm. Bjauru. Net nuo tos minties, švilpė nusipurtė. Tiesą sakant, šį, ne itin malonų rudens vakarą, pirmakursė išėjo iš pilies. Pagaliau. Apsaugai nuo vėjo, užsirišo geltonai juodą šaliką bei užsimovė savo taip mėgiamas geltonas pirštines. Nors, net nežino kodėl jas taip mėgsta, kai pati spalva tikrai ne prie širdies. Priešais išvydusi suolelį, pasišokinėdama priėjo arčiau. Atsisėdo ir atsiduso, žvelgdama į tolį, kur danguj kvarkė varnos. Iš kišenės išsitraukė sulamdytą lapelį ir pabandė įskaityti mamos rašyseną. Ar bent tikėjosi, kad ten jos.
-Aš noriu paklausti tavęs vieno klausimo, mama,- ji pažvelgė į dangų,- ar tu mirusi?- bet atsako ji nesulaukė. Atrodo, plyšo širdis. Jei neatsako iš dangaus, ji gyva, ji paliko ją vaikų namuose kentėti šiaip sau, būdama gyva. Gyva. Pradėjo verkti.

[Europa Ziegler]

Šalta ir šlapia - du žodžiai, kuriais Europa nesakytų besibaigiantį rudenį. Negalėtų sakyti, kad žiema buvo geriau, tačiau mergaitė jau laukė, kol visus purvynus uždengs storas sniego sluoksnis, ir, grįžus iš lauko, neteks kaskart valyti purvo nuo batų.
Susikišusi rankas į pilko, beveik kelius siekiančio palto kišenes, baltpūkė žingsniavo ežero link. Kol kas ten buvo jos mėgstamiausia vieta (išskyrus tą minkštą lovą, žinoma) visame Hogvartse ir jo apylinkėse. Vėlyvą rudenį, kai lapai nuo medžių jau seniausiai nukritę, žolė patamsėjusi, o dangų ir akis erzinančią saulę užstoja pilki bei niūrūs debesys, oras Klastūnyno globotinei buvo pats artimiausias. Pati mėgo tik tamsias, niūrias ir neišsiskiriančias spalvas, o ir temperatūra, rodos, buvo pats tas. Tik vėjelis šiek tiek kando į skruostus ir nosį, vėlė baltus vienuolikmetės plaukus.
Europa visai netoli, ant ant suolelio pamatė mergaitę taip gerai pažįstamais ugniniais plaukais.
-Verčiau jau būtų mirusi. Bent būtų aišku, jog ne savo noru paliko tave tame net ir velnio apleistame pastate,- rimtai, gal net kiek piktokai pasakė ir klestelėjo šalia Martelės. Geriau pagalvojusi, Europa džiaugdavosi, kad tėvai sumanė atsikratyti dukra. Mergaitė nepajėgė įsivaizduoti, su kokiais žmonėmis būtų tekę gyventi.

[Raven Fitzbert]

Ašaros birėjo mažais lašeliais, keista, šįkart ne upeliais. Vėjas sykiu pabandė jas nupūsti, deja, netrukus atsirado naujų. Kitai mergaitei priėjus, Marcelė pašoko iš vietos. Tiesiogiai. Staigiai paslėpė popieriaus lapelį plačioje apsiausto kišenėje bei atgalia ranka nusivalė ašaras. Akyse tarsi prašviesėjo - ak, kur ta mergaitė matyta? - ji prisiminė.
-Sveika,- tyliai pratarė, pabandė prisiminti josios vardą. Įprastai jos atmintis nesaugo vardų, bet šiosios buvo ypatingas. Toks, kaip žemynas, kuriame mergaitės gyvena ir mokosi. Na, anksčiau Marta gyveno Azijoje. Na, gerai, blogi prisiminimai.
-Tu Europa, taip?- balsas drebėjo, bijojo suklysti,- atrodo, tu iš vaikų namų? Buvom pažįstamos. Kadaise... Matau, patekai į klastūnyną. Sveikinu.- stengėsi negalvoti apie žodžius, kuriuos pasakė stereotipinė klastuolė. Nenuostabu. Tyla, vėl. Ar jai reikėtų pirmai pradėti pokalbį? Ne? Tiek to, švilpė numojo į tai ranka ir pradėjo dairytis po dangų, akims užkliūnant už aitrių saulės spindulių, besileidžiančių už balkšvo debesies.

[Europa Ziegler]

-Jaučiuosi beveik nusiminusi, kad taip neužtikrintai, tarsi būtum pamiršusi, tari mano vardą, Marthelle,- atlošė pečius į suolo atramą ir užsikėlė koją ant kojos, nuo tamsiai mėlynų džinsų nuimdama juodą augintinės plauką.- Ačiū, o pačią kur paskyrė? Tikrai ne klastuolė, per jautri ir nedrąsi Grifų Gūžtai...- Europa pažvelgė į kairįjį delną, ant kurio puikavosi vis dar po klastuolių krykštynų neišnykęs randas,- tai visgi kokios spalvos šalikėlis puikuojasi ant tavo kaklo – mėlynai baltas ar geltonai juodas?- Po šiokios tokios tylos baltapūkė švelniai suėmė Marcelės smakrą ir atsuko jos veidelį į save,- verkei?- Atsiduso ir užkišo raudoną plaukų sruogą draugei už ausies.- Tegul ši saulė, pamažu besiskverbianti pro storus pilkus debesis, žadėjusius lietų, nutvieskia tavo veidą,- linktelėjo vienuolikmetė, delnu perbraukdama per Marcelės plaukus,- o dabar nusišypsok ir papasakok, kaip tau sekėsi su nauja šeima,- rankas sudėjo ant šlaunų ir įdėmiai laukdama bendraamžės pasakojimo.

[Raven Fitzbert]

-Nes gal ir esu pamiršusi,- liūdnai tarė ji,- pastaruoju metu ne vardai pas mane galvoje sukasi, kaip ir visada, nepameni?
-Geltonai juodas, o dar spėjai jog mėlyna čia kur įtraukta?- atsiduso pirmakursė,- net nesu panaši į tokią. Akivaizdu.
Marcelė pabandė nusukti veidą, tačiau jai nepavyko. Nuo to prisilietimo, atrodė, vėl verks, tačiau ji pasistengė to neparodyti klastuolei. Apskritai, visos jos draugystės ir prasideda nuo karštų, sūrių ašarų ir mergaitės silpnumo. Tai buvo, tarkim, neišvengiama.
-Nežinau, nesuprantu savęs. Nesuprantu gyvenimo.- nutilo, nes Europa paklausė. Paklausė blogo dalyko. Ji pravirko mintyse. Barė save. Nusišypsojo. Bet tai tebuvo kaukė.
-Aš neturiu šeimos,- ką sugebėjo ištarti, tą ir turėjo išgirsti baltaplaukė, tačiau likusius neištartus žodžius ji pasiliko širdyje, o ją, kaip ir kūną priglaudė prie draugės. Ak, kaip jai trūko apsikabinimo...

[Europa Ziegler]

-Na, o iš kur man žinoti, a?- paklausė Europa, už kairiosios ausies užkišdama baltai pilkšvą plaukų sruogą,- gal pasikeitei per tą laiką, per kurį nesimatėme, ir išmokai prisiminti vardus?
Pirmakursė gailiai žvelgė į Marthellę, rodos, tuoj tuoj visai pratrūksiančią. Deja, gailumas atsispindėjo tik jos veide. Per visus vienuolika metų Europėlė išmoko nejausti jausmų. Visai jokių... Nei džiaugsmas, nei liūdesys jos neaplanko. Tik pyktis. Pyktis, kurį dažniausiai sukelia kitų žmonių kvailumas ir jautrumas. Ir šįkart vienuolikmetė pyko, tik tyliai, stengdamasi dar labiau nepažeisti vargšės švilpės. Nors gal tai padėtų jai užsigrūdinti?
-O kam jį suprasti? Yra kaip yra, viskas teka savo vaga. Kaip žmonės iš Indijos pasakytų, viskas jau seniausiai įrašyta tavo likime. Viskas. Taškas.- Klastūnyno globotinė dar kartą perbraukė delnu per raudonus šalia sėdinčios mergaitės plaukus.
-Tiesa. Neturi,- visiškai ramiai atsakė,- O globėjai? Kaip jie? Ar pakankamai tavimi rūpinosi?- baltapūkė pažėrė klausimų laviną ir nugarą atrėmė į suoliuko atkaltę, ramiai žvelgdama į draugės veidą.

[Raven Fitzbert]

-Nežinau,- atsiduso šioji, vis dar prisigkaudusi prie klastuolės. Kaip jos seniai matėsi, bet tuo pačiu ir taip neseniai. Toks keistas jausmas. Ir jos nebėra tos pačios draugės kaip anksčiau. Viskas pasikeitė. Viskas, išskyrus Martelę.
-Na, jie nėra man globėjai. Net ne žmonės. Man nepatinka ši tema,- tarė mergaitė, kuri atėjo pakalbėti viena, su savimi, su mama, o štai atsibeldė čia Europa ir viską sutrukdė, savo jautriais Martos širdžiai klausimais.
-Manim nesirūpina ir ak, tu nesupranti, kad vaikų namai ne tik gera vieta, bet pati geriausia,- švilpė lengvai pasakė, kažkur giliai krūtinėj žinodama, jog klastuolė tą žino. Tik nėra patyrusi to, kad iš tiesų žinotų, nes gyvenimas yra vienas labai didelis melas.
-Kaip tu jautiesi čia, atvykus į Hogvartsą?- pirmakursė pradėjo tabaluoti kojomis, kai saulė džiovino senesnes ašaras, o vėjas nešiojo josios plaukus tiesiai į Europos veidą,- atsiprašau, mieloji,- nuoširdžiai nusijuokė Marthelle.

[Airina Sebastiana Sauders]

 Tyliai krenta treštantys rudenio lapai, subyra į dulkeles kai paliečia žemę. Trapu, tylu, ramu. Šiltas, rasotas rytas, tačiau vis tiek su vėju ir spalvomis maišytas. Po kojomis gali girdėti lūžtančius per pusę medžių spyglius. Tik, jei įsiklausai. Liuoksi voveraitės, slėpdamos riešutus. Kuom ne ruduo? Kuom ne geriausias metų laikas? Nors kiek apsiniaukę, matosi saulės spinduliai kamputyje – laukia tinkamiausio momento išlįsti.
 Airina šypsojosi sau, pečius apdengusi tamsiai mėlynu pledu. Šiandien ji dėvėjo džinsinį sijoną, geltoną maikutę, rankose laikė puodelį imbierinės arbatos, o plaukus pagaliau padabino baltu lankeliu su saulėgrąžomis. Jei gera nuotaika, kodėl jos neparodyti kitiems?
 Išžengusi iš pilies, priėjo ežero pakrantę, nusileido žemyn ir susirado suoliuką, puoštą gilėmis. Atsisėdo. Ir žvalgėsi. Galbūt norėjo draugijos, galbūt ramybės.

[Nihal Eris]

Nihal po pamokų tipeno Hogvartso koridoriais link išėjimo, norėjo pajusti tą rudenišką kvapą ir truputį pailsėti nuo triukšmo, kurį kėlė mokiniai..
Vos tik viena koja įžengė į lauką mergina gyliai įkvėpė ir atsidūso.. Oras buvo gan geras, neįskaitant vėjo kuris buvo gan atšiaurus, bet nieko keisto, juk ruduo.. Mėlynplaukė mažais žingsneliais žingsniavo link ežero pakrantės ar kažkur ten, kur tviskuliuoja koks nors vandens telkinys ir nuo jo keliauja gaivus kvapas lyg pasakoje..
Priartėjus prie ežero mergina tik apsidairė po apylinkes ir savo violetinėmis akimis užmatė, suolelį gan sutriušusį, tačiau papuoštą gėlėmis ir žmogų, Nihal nežinojo ar prieiti ar tiesiog eiti kur nors kitur, nežinojo ar tas žmogus norės, kad dar kažkas maišytus jam po kojomis, tačiau grifė buvo gan nagla, tad nieko nelaukusi pribėgo prie merginos..
- Sveika, - šyptelėjo ir atsisėdo šalimais.. 

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas pasidėjo lagaminą su visu savo turtu ant suolelio. Šis pavojingai sutraškėjo, grasindamas neišlaikyti. Profesorius su gailesčiu nužvelgė bebaigiantį atgyventi baldą, bet lagamino nenukėlė. Jeigu jis sulūš, galbūt kažkas pasirūpins jį pataisyti. Galų gale, jei jis sulūš, neatlaikęs lagamino svorio, niekas nenukentės. Jeigu sulūš, kai kas nors bus padėjęs ant jo savo užpakalį, tada jau velniaižin, ko gali tikėtis. Ir dubens kaulų lūžių, ir gėdos prieš klasiokus, ir dar nežinia ko. Tad vyras pats ant suolelio nebesisėdo, bet kažkodėl stipriau susisupo į ploną tamsiai žalią apsiaustą ir įsižvelgė į blizgantį ežero paviršių.
   - Na, išsibudinsi tam momentui? Galbūt paskutinįsyk matai Hogvartsą, žinai, - sumurmėjo profesorius Spaikui - mieguistam vorui, tupinčiam ant peties. Šis pasilypėjo ant viršugalvio, lyg ten dar gražiau matytųsi ežeras ir Hogvartso pilis tolumoje. Pasižvalgė tylėdamas. Sorenas susikišo rankas į apsiausto kišenes.
   ,,Kažin, ar aš jo pasiilgsiu", - skeptiškai pareiškė Spaikas, nors abudu jie žinojo, kad tai buvo melas. Ir abudu gėrė akimis tą vaizdą. Kaip sako, jeigu prieš išeidamas į kažką kurį laiką labai susikaupęs pažiūrėsi, po to tas vaizdas išliks visam gyvenimui. Savo atmintyje Sorenas saugojo jau ne vieną tokį paveikslą, bet šis vakarinio, pavasarinio vaizdo Hogvartso apylinkių natiurmortas užims kolekcijoje garbingą vietą.
   Dar kurį laiką pastoviniavę jiedu išsiskirstė. Na, kaip čia išsiskirstė - tik pasakymas toks. Spaikas nulipo nuo galvos ir grįžo ant peties, o Sorenas vėl nusisuko prie lagamino, atsargiai jį atidarė, įkišo vidun ranką ir išsitraukė pergamento bei plunksną.

Jeigu keliausi, ateik prie ežero iki 16 valandos. Sorenas

   - Galgi dar tos valandos jai užteks, - garsiai pasvarstė profesorius ir lazdele palietė popiergalį. Šis susilankstė į nelabai grakštų paukščiuką ir išskrido į Grifų Gūžtos bokštą. Eliksyrininkas palydėjo jį akimis, luktelėjo, kol jis dingo už netoliese augančių medžių. Tuomet atsiraitojo rankovę ir stipriai, kaip tik galėdamas susikaupė ir nukreipė burtų lazdelę į besisukantį kompasą.
   - Portus, - aiškiai ištarė. Iš lazdelės pažiro kibirkštys ir susigėrė į kompasą. Šio rodyklė vis dar chaotiškai sukiojosi aplink savo ašį. Nieko nerodė. Absoliučiai nieko. Net Elridės atnešta žinia nesugebėjo sutvarkyti to chaoso. Nors... Ko gi jis galėjo tikėtis?
   Sudirgęs tik užraitojo rankovę atgal. Atsargiai, neliesdamas tatuiruotės. Galėjo ir nevargti, bet... Dar per anksti išsiduoti.

[Elride Endlercat]

Mergaičiukė eiti neskubėjo, kadangi laiko buvo labai daug. Elridė neturėjo jokių lagaminų, ar kažkokių krepšių, jos rankose buvo tik paprasčiausia burtų lazdelė, atsargai, kadangi tuo vyruku ji visiškai nepasitikėjo, o su burtų lazdele jautėsi saugesnė. Lėtai žingsniuodama baltapūkė dairėsi aplink, vėjelis plaikstė jos plaukus, bet šalčio paauglė nejautė.
Išvydusi Soreną Grifiukė susiraukė, pajautė šiokią tokią neapykantą tam žmogeliui, tačiau tvardėsi. Juk jei iš tikrųjų ji vyks pas Edgarą, nereiktų parodyti to, kadangi, šis gerbė Nuodų ir Vaistų profesorių.  Mergaičiukė prisiartino prie vyriškio ir be jokio draugiškumo nužvelgė jį.
-Na, tai keliausim? Ir... Kaip mes čia turėsim keliauti?-ji klausiamai nužvelgė Soreno mantą, tačiau nieko nesakė, gal tas sugalvojo pagaliau išsinešdinti iš Hogvartso?

[Sorenas von Sjuardas]

   Žuvytės lenktyniavo bangomis su vis šiltėjančiais ir ilgėjančiais leviatanauodegiais saulės spinduliais, vėjas kartkartėmis paglostydavo medžių viršūnes. Čia buvo neregėtai ramu ir šilta. Sorenui netgi kilo ūpas prisėsti šiaip ant gana drėgnos, dar šviežiai žalios žolės, ką jis išsyk ir padarė. Pritūpė, perbraukė ranka per žolę ir kaip senis dribtelėjo ant jos. Minkštai. Ištiesė ir sukryžiavo kojas, nuskynė po ranka augusią smilgą. ,,Šioji puikiai tiktų Amnezijos eliksyrui..." - pamintijo sau. Anas viralas reikalaudavo šviežio ir neseniai nuskinto bet kokio nežydinčio augalo.
   Tolumoje trinktelėjo Hogvartso laukujės durys. Kaip tik atsiveriančios į šią pusę. Eliksyrininkas, vis dar susimąstęs apie Amnezijos eliksyro galią, nejučia kryptelėjo galvą į mokyklos pusę ir užmatė baltuojantį pakaušį. ,,Štai, mūsų laikas baiginėjasi", - pamintijo von Sjuardas. Dabar jau oficialiai nebe profesorius. Į galvą vėl ėmė lįsti išvaikytos neramios mintys apie Fasirą. Seniai jie bebuvo susitikę. Gal prieš dvejus metus. Taip, ko gero. Ne mažiau ir ne daugiau.
   Elridė eiti neskubėjo. Galbūt ir pati pasiilgs Hogvartso. Sorenas pasijuto mažumėlę kaltas, kad atėmė iš jos galimybę pabūti mokykloje paskutinėmis dienomis bei parvažiuoti į Londoną traukiniu. Nors gal Endlercat to ir nepasiges. Vyras atsistojo, kad, grifei atkėblinus iki jo, nebereikėtų gaišti laiko. Nepripažino to sau, bet jis laukė susitikimo su Edgar'u ir Fasiru.
   - Taip, keliausim, - linktelėjęs galva patvirtino barzdotasis, raitodamasis rankoves. Pasekė jos akis, tyrinėjančias mažumėlę apsitrynusį, nedidelį lagaminą ir paėmė šį į rankas. - Esi keliavusi nešykle? - pasiteiravo jis jos. Pasirodo, klausimas buvo retorinis, nes netikėtai vyras paėmė ją už rankos ir abudu iš ten pranyko.
   Kad ir pusę tūkstančio metų pragyvenęs, Sorenas vis dar turėjo kvailų, savotišką jaunatviškumą (bent jo paties akimis) parodančių įpročių. Pavyzdžiui, gąsdinti jaunimą. Nors šituo atveju tai labiau atrodytų nusikaltėliška, mat mergaitė bemaž niekaip nebuvo įspėta, o keliavo velniaižin kur. Mat niekada nesi tikras, kad pateksi ten, kur nori patekti.
   ,,Lažinamės, kad tau reikės aiškintis dėl tokio elgesio?" - tingiai pasiūlė Spaikas, jiems paliekant Hogvartso ežero krantą.