[Juzefas Levinsas]

Juzefas ėmė juoktis. Jam sunku buvo suprasti savo ir Dori bendravimą. Jiedu visai neblogai suėjo. Abu mėgo papokštauti, patraukti vienas kitą per dantį, bet reikalui esant galėdavo ir rimtai pasišnekėti. Gerai, kad nieks iš draugelių neišgirdo apie kiaušingalvį. O tai būtų nauja pravardė, mintyse pagalvojo Levinsas.
Mergiotė sakė, kad norėjo susitikti ne tik dėl to, kad paėstų, bet tiesiog todėl, kad ir pabendrautų. Žinoma, tai nebuvo tiesa. Nes vos tik paklaususi, kaip plikiui sekasi, ji ėmė kažką skiesti apie pagalbą. Nagi, nagi, ir kas šį kartą, atsikvėpė vyrukas.
Išgirdęs, ko prašo įkyruolė, Levinsas vos nepaspringo keksiuku.
- Tu gal juokauji? - kosėdamas paklausė. - Nori, kad palydėčiau į Azkabaną? Aš ten kojos nekelsiu! Gal nori, kad mane psichai suvalgytų? Ne, gink Merline, tikrai ne! - atsisakė. - Geriausiu atveju galiu tau parūpinti nešyklę, o tu jau susirask, kas tave palydės. Aš tikrai ten nevyksiu.
Dar ko. Ta mergaitė gal visai išprotėjo? Nori, kad belsčiausi į burtininkų kalėjimą, kur pilna visokio plauko nusikaltėlių? O jeigu koks psichas mane prigriebs? Ji pablūdo!
- Be to, kaip ir sakiau. Tau aš reikalingas tik kokiai nors naudai. Taip ir žinojau, kad kažko prašysi, - susiraukė.

[Dori Mendel]

Kai Dori paklausė Juzefo, ar šis galėtų palydėti ją į Azkabaną, plikis vos neužspringo saldėsiais. Jo reakcija šiek tiek supykdė Dori. Atsisakė jis griežtai ir kategoriškai.
- Na, supratau, - piktoku tonu tarė Mendel. - Psichai jį, matai, suvalgys... - ėmė vartyti akis. - Sakai, parūpinsi nešyklę? - tamsiaplaukė prikando lūpą griebdamasi šiaudo. - Na, gerai, ir su kuo aš ten keliausiu? - ėmė svarstyti.
Žinoma, mintyse pasirodė Deoiridh ir Matthew fizionomijos. Ar profesorius sutiktų palydėti ją į Azkabaną? Deoiridh, na, ji juk per jauna... Dori abejojo, ar jas abi ten įleis. O su Turner tikrai įleistų.
- Gerai. Aš paprašysiu vieno žmogaus, tik tu turėsi man paskolinti pelėdą, - dalinosi planais mergaitė. - Paprašysiu, kad pro... kad mano draugės Deoiridh tėtis mane palydėtų. Na, jau pasakojau... Kad jis lydėjo mane į tą susitikimą su mama žiemą... Sakai, kad man reikia iš tavęs tik naudos? Tai netiesa, Juzefai. Na, gerai... Gal norėtum, pavyzdžiui, vykti stovyklauti? - pasiūlė bet ką, kas tik šovė į galvą. - Pavyzdžiui tu, aš ir Alanas?

[Juzefas Levinsas]

Aišku, kad mažė įsižeidė, bet Juzefas tikrai nerizikuos savo sveikata ir gyvybe, kad įkyruolė Dori susipažintų su savo tėvu, juolab, kad tikrai buvo minėjusi, jog jis iš kalėjimo turėtų išeiti vasarą. Kai mergiotė ėmė galvoti, kas ją lydės, akimirką, regis, šiek tiek pasimetė, pasakė ne visiškai tai, ką ketino. Bet koks Juzefo reikalas? Jis neketino nei aiškintis, nei kištis. Jau tas Azkabanas, na, tikrai ne plikšiaus reikalas.
- Sakai, aš turėsiu tau paskolinti pelėdą? Pelėdos aš neturiu, bet galėsime dar šiandien Londone išsiųsti laišką. Tačiau, brangioji, aš tikrai neturėsiu, - skvarbiu žvilgsniu pažiūrėjo į mergaitę. - Ir egzistuoja toks vienas mandagumo žodelis. Niekas neišmokė?
Levinsas suėdė abu saldumynus ir išgėrė pieno kokteilį. Jautėsi taip, lyg būtų suvalgęs kilogramą cukraus.
- Stovyklauti? - nustebo. - Na, gerai. Būtų gal visai nieko išsikepti kokio šiknašaudžio pliurzio šašlyko, ar ne? - mirktelėjo.

[Dori Mendel]

Dori šiek tiek susigėdo. Na, ji iš tikrųjų kartais su Juzefu kalbėdavo ir elgdavosi taip, tartum šio pareiga būtų jai padėti. Bet juk taip nebuvo. Turėtum susigriebti, nes vieną dieną jis ims ir nutrauks visus ryšius su tavimi, o tada jau galėsi kreiptis pagalbos kur nori, sudraudė save mintyse tamsiaplaukė.
- Taip, tu teisus, - vartydama akis pripažino kaltę. - Prašau, Juzefai, padėk man išsiųsti laišką... Deoiridh tėčiui, - atsiduso.
Mendel taip ir nesugėbėjo suvalgyti visko, ką užsisakė. Buvo tiesiog per saldu, todėl tik pastūmė likučius ant stalo krašto, kad padavėja galėtų paimti.
- Šiknašaudžio pliurzio? Tu prisimeni! - nudžiugo Dori supratusi, kad beplaukis prisimena, ką Mendel valgė tada Kiauliasodyje žiemą. - Būtų puiku! Gerai, tai jau galime keliauti, ar ne? Ai, dar žinai ką? Noriu picos.

[Juzefas Levinsas]

Juzefo lūpas papuošė šypsnis, kai Dori ėmė vartyti akis pripažindama savo kaltę. Ar ir jis taip paauglystėje elgėsi? O... o ar taip elgsis ir jo sūnus? Pagalvojus apie sūnų mėlynakį apėmė liūdesys. Jis sėdėjo čia, saldumynų kavinukėje, su mergaite, su kuria jo vis dėlto niekas nesiejo. Jis žinojo nemažai apie tos mergaitės gyvenimą, jai padėdavo, ją vaišindavo. O su savo sūnumi... Buvo baisu pagalvoti, kada paskutinį kartą Levinsas su juo bendravo. Jis jau bus gerokai paaugęs ir plikis net nežino, kokie dalykai jam patinka... Juk vaikai taip greitai auga... Tačiau Juzefas stengėsi apie tai negalvoti. Nenorėjo leisti sau liūdėti.
- Padėsiu, padėsiu, - atsakė plikis ir paliko ant stalo krūvelę pinigų už skanumynus.
Levinsas jau atsistojo eiti, o tada mergiotė pasakė, kad ji nori picos. Vyrukas atsiduso. Desertų nepabaigė, o nori picos. Puikus būdas švaistyti mano pinigus.
- Picos tai picos, - atsakė mėlynakis ir jie abu išėjo iš Cukrinio kiškučio kavinukės.

[Liucija Andersson]

 Diena jau krypo vakarop. Londono gatvės, kaip jau ir buvo įprasta pavasarį, tapo upeliais. Nors Anglijoje praleido didžiąją dalį savo gyvenimo, Liucija vis tiek jautėsi kaip svetimšalė. Galbūt tai buvo Anglijos gyventojų papročiai? O gal tiesiog pati šalis troško atsikratyti jos.
 Dangų buvo aptraukusi stora tamsių debesų paklodė, iš kurios protarpiais pasipildavo smulki dulksna. Šaltas vėjas, žaisdamas su nežinia iš kur ištrauktais rudeniniais lapais, grasino peršalimu ar tai kokiu bronchitu.
 Nors peršalimu grasinti ministrei nebereikėjo. Baltaplaukė žingsniavo sostinės gatvėmis šniurkščiodama ir keikdama visus, kas pasitaikydavo jos kelyje. Būtent šiuo metu labiausiai troško mokėti keliauti oru, tačiau, deja, jos smegenys šiai magiškajai privilegijai pasakė ne. Teko tenkintis klumpiniu tramvajumi bei viešuoju transportu, mat dėl tų pačių smegenų net teisių negalėjo išsilaikyti. Kur tai matyta, ministrė penkioliktam autobuse arba metro sumuštinyje!
 Įžengusi į Cukrinį Kiškutį, Liucija nusičiaudėjo į alkūnę ir išsipūtė nosį. Geriau pagalvojusi, po to palto kišenėje susirado dezinfekcinio skysčio buteliuką ir dezinfekavo rankas. Nesinorėjo nešioti savo mikrobų po visą miestą.
 Pavargusiomis akimis baltaplaukė spoksojo į keksiukus. Norėjosi kažko saldaus, ką būtų galima tylomis parsinešti į kabinetą ir niekam nematant suvalgyt prie kavos puodelio. Ko nors... Itin šleikščiai saldaus. Ir puraus. Tobulo keksiuko...

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Sužinojęs, kad Mayra pastojo, Dafydd suprato: laikas, kada mylimoji nešioja po širdimi vaikutį ir nori keisčiausio maisto, jam yra pats brangiausias. Turbūt ir pats nebūtų galėjęs pasakyti, kodėl taip jaučiasi, tačiau dabar buvo be galo laimingas.
Su tokiomis mintimis keliavo "Cukrinio kiškučio" link. Lankėsi čia ne kartą, tačiau užtrukti po darbo tam, kad parneštum ką nors skanaus ir taip pradžiugintum mylimą žmogų, tikrai galima. Dafydd neabejojo, kad Mayrai staigmena patiks, tad nedvejojo.
Įėjęs vidun iš karto pajuto kvapą, kuris, ko gero, patiktų bet kuriai nėščiai moteriai ar saldumynus dievinančiam vaikui. Dafydd vis dar nemėgo daug valgyti, tad pajuto, kad ore tvyrantis saldumas gali priversti pasijusti blogai. Vis dėlto atėjo čia ne dėl savęs, tad neturėjo ko raukytis. Netrukus išrinks ką nors nuostabaus ir galės keliauti namo.
Užsisvajojęs apie tai, kaip privers brangiausią žmogų pasaulyje nusišypsoti, nepastebėjo, kad parduotuvėlėje yra kažkokia mergina. Jos egzistavimą suvokė tik tada, kai į ją įsirėžė.
- Atsiprašau, - tarstelėjo ir pakėlė akis. Pamatęs šviesiaplaukę merginą nejučia žengtelėjo atgal. Spoksojo į ją ir pajuto slystąs į kažkokią bedugnę. Neabejojo šitą merginą matęs, o šalia išstatyti keksiukai neleido pamiršti praėjusio susitikimo aplinkybių. Ar galima tikėtis, kad jis nebėra panašus į tą benamį bomžą, prieš milijoną metų miegojusį Kings Kroso stotyje?..
Protingiausia būtų buvę nusisukti ir eiti sau. Deja, Dafydd taip ir liko sustingęs ir toliau spoksojo į šviesiaplaukę iš siaubo išplėstomis akimis.

[Liucija Andersson]

 Liucija, regis, jau buvo beveik įsižiūrėjusi keksiukus su morkomis, kurie buvo gausiai padengti citrininiu glajumi. Žinoma, priimti galutinį sprendimą būtų buvę žymiai lengviau, jei ministrės nosis nebūtų užsikimšusi kaip miesto centras po penktos valandos ir nustotų bėgti kaip Usainas Boltas. Deja, be nemalonios konsistencijos eliksyrų ar žiobariškų anti-peršalimo miltelių bei purškalų, niekas artimiausiu metu net nesiruošė keistis.
 Durims prasivėrus ir į vidų plūstelėjus šaltukui, kuris tik ir ėmė kutenti kojas, Liucija įsispoksojo į vitrinos stiklą norėdama žvilgtelėti į atvykėlį. Ar jį pažinojo? Atsakyti negalėjo. Per metų metus Ministerijoje ji susitiko tiek daug žmonių iš visokių pakampių, kad jau net nebežinojo, ką ji pažįsta ir kieno adresai bei telefonų numeriai guli užrašinėje.
 Ministrė jau buvo pasiruošusi iš naujo pradėti keksiukų rinkimosi procesą, mat, išblaškyta raudonplaukio, visai pamiršo, apie kokius keksiukus ji prieš kelias sekundes mintyse svaičiojo.
 Deja, ir šįkart apmąstymai buvo nemaloniai nutraukti, mat nepažįstamasis tiesiog nusprendė įsirėžti į ją. Žengusi į priekį, Liucija ranka atsirėmė į vitrinos stiklą, kad nenugriūtų, palikdama riebų moteriško delno ilgais pirštais antspaudą. O išgirstas atsiprašymas privertė baltaplaukę atsisukti į atėjūną.
-Ką?-ji išspaudė prikimusiu balsu. Įsistebeilijusi į nuostabos ir baimės kupiną veidą dar pridėjo:
-Nebijok, nemušiu.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Taip, vos nenugriauti merginos yra labai normalu. Tik Dafydd sugeba šitaip susimauti vos įžengęs į parduotuvę. Ir, žinoma, tik jam turi taip nepasisekti, kad ta mergina dar ir pažįstama...
Vis dar spoksodamas į ją velsietis išgirdo žodžius. Ne mušimo jis bijojo, tačiau dabar į širdį atslinko gėda. Kodėl jis net ir po šitiek laiko negali elgtis kaip normalus žmogus? Kodėl praeities baimės kankina jį net ir po septynerių normalaus gyvenimo metų? Dafydd jautėsi taip, tarsi būtų grįžęs laiku atgal: Mayros suteikto pasitikėjimo savimi ir drąsos neliko nė kvapo - vaikinas ir vėl buvo tamsios praeities kankinamas žioplys, sugebantis apsijuokti net visiškai neįtikėtinose situacijose.
- Tikiuosi, neužgavau? - galiausiai ryžosi paklausti, prieš tai atsikrenkštęs. Neatrodė, kad mergina jį pažino, o tai padėjo šiek tiek nusiraminti. Tiriantis žvilgsnis nebuvo malonus, tačiau ir pats tokiu pat stebėjo šviesiaplaukę. Galiausiai prisivertė nusukti akis ir pažvelgti į keksiukus. Akį iš karto patraukė morkiniai, tad Dafydd jau buvo bežengiąs jų link, bet dar ir užlįsti eilėje jau būtų tikrai per daug.
- Atėjote pirma, - tarstelėjo parodydamas, kad praleidžia šviesiaplaukę. Dar kartą žvilgtelėjo į ją. Spoksoti nesinorėjo, bet pažvelgęs į veidą suprato, kad gal vis dėlto apsipažino. Tik kur ji vis dėlto matyta?..

[Liucija Andersson]

 Raudonplaukis, deja, neprivertė iškart atminties varpų skambėti. Gal, vis dėlto, ji jo nepažinojo? Pasaulyje juk bilijonai žmonių, visų tikrai neįsiminsi.
-Užgavai tik mano ego,-burbtelėjo moteris ir nusičiaudėjo į alkūnę. Ir kur viena iš save valančių nosinių kišenėje, kai jų labiausiai reikia? Turbūt tose bedugnėse kišenėse palte. Liucija įkišo rankas į jas, ieškodama kuo nusivalyti nosį, tačiau pirštai užčiuopė tik raktus, lazdelę, kvitų gniužuliuką ir pasimetėles monetas, aukas keksiukų pardavėjai.
 Per visus peršalimo malonumus, ministrė net nepastebėjo, kaip nepažįstamasis tyliai it kokia pelė pakeitė savo lokacijos vietą. Tad, šiam prabilus, baltaplaukė krūptelėjo ir jos lūpas paliko tylus keiksmažodis.
-Eilės nėra. Jei ką išsirinkai, eik.
Malonus pasivaikščiojimas iki keksiukų parduotuvės tapo ne tokiu maloniu. Mintyse galvodamas apie virusus ir bakterijas, kuriuos ji dabar čia skleidžia kaip koks toksiškas debesis, Liucija vėl įsistebeilijo į keksiukus. Galiausiai nusprendė, kad morkų keksiukų rūšių negali būti tiek daug, tiesa? Pasiims po vieną į tą gražią šešių keksiukų dėžutę ir pasuks savais keliais.
 Kojoms sukant link kasos, į baltą galvą šovė dar viena mintis.
-Ei, gal kartais žinai ar koks eliksyrininkas netoliese dar dirba?-paklausė raudonplaukio ir kartu nieko ji, rinkdama monetas iš kišenių.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Regis, Dafydd susidūrė arba su itin malonia, arba su tiesiog niekuo nesirūpinančia moterimi. Galbūt tai buvo ne taip jau ir blogai. Galima tikėtis, kad pavyks išvengti to bjauraus jausmo, kad ir vėl susimovei. Vis dėlto Dafydd ne veltui buvo Dafydd - jis vis tiek jautėsi visiškai apsikvailinęs. Taigi jis spoksojo tik į skanėstus, kuriuos vylėsi parnešiąs namo Mayrai, ir stengėsi negalvoti apie tai, kas čia atsitiko. Nieko neatsitiko, kvaily tu neraliuotas! pradėjo protinti save mintyse.
- Ne, aš... - pradėjo kažkokį neaiškų pasiteisinimą. Vis dėlto jo neužbaigė. Pernelyg dažnai tekdavo teisintis, tad bent jau šį kartą pavyko tai užgniaužti. Mayra manimi nusiviltų... nejučia susimąstė. Taip, ko gero, tai nuostabiai merginai nepatiktų tai, koks jis nepasitikintis savimi. Tik ką daryti, kad kitaip jaustis tiesiog nepavyksta?
Išgirdęs dar vieną klausimą vėl pakėlė akis į šviesiaplaukę ir staiga suprato, kur ji matyta. Tai, tiesą sakant, dar labiau išgąsdino. Ar gali būti, kad šis susitikimas yra atsitiktinis? O galbūt kažkas iš praeities vis dar jį persekioja?
- Nepažįstu nė vieno, - tarstelėjo atsakydamas į lyg ir jam ištartą klausimą. Vylėsi, kad toks atsakymas sueis tai, kurią tarėsi atpažinęs. Ir kad jis neatskleis pernelyg daug. Reikėjo kuo greičiau išsirinkti skaniausius keksiukus, kuriuos bus galima parnešti namo. Deja, kažkokia vidinė baimė pradėjo spausti iš vidaus, tad vaikinas taip ir liko stypsoti vietoje. Akys buvo nukreiptos į skanėstus, tačiau iš tiesų jis nieko nematė.

[Liucija Andersson]

 Nepažįstamasis, toliau drebindamas kinkas it kokią banšę pamatęs spoksojo į ją. Liucija, mintyse gūžtelėjusi pečiais, sustojo prie kasos.
-Braškinį, bananinį, vanilinį su karamele ir morkų su baltuoju šokoladu keksiukus, prašau,-išbėrusi savo užsakymą baltaplaukė įsispoksojo į pardavėją. Matyt prastai besijausdama moteris atrodė pikta, mat rudaplaukė merginukė tik lėkė nuo prekystalio, pasičiupo pirštines, žnyples, dėžutę ir puolė rinkti keksiukus. Tuo tarpu ministrė žvejojo monetas kišenėje, akimis stebėdama keistąjį raudonplaukį vitrinos stiklo atspindyje.
 Gal tikrai turėtų jį atpažinti? Gal kas nors iš jos neoficialių pavaldinių su juo reikalų turėjo, kad jis toks baltas kaip popierius? Ak, o galbūt tai tik Britanijos neegzistuojanti saulė.
 Netrukus ant prekystalio subarškėjo numestos monetos, grąžą įmetusi į arbatpinigių puodelį, Liucija pasiėmė keksiukus ir pasuko išėjimo link.
 Žinoma, pakeliui petimi atsitrenkė į nepažįstamąjį. Atsisukusi, nusišypsojo jam ir tarė:
-Ne medis esi. Išmok vaikščioti.
 Trinktelėjo parduotuvės durys ir ministrė dingo Londono tamsoje. Jai dar reikėjo iš kažkur gauti vaistų ir sutvarkyti reikalus. Artėjo pokyčiai. Juto, kad tuoj praras savo sostą ir karūną.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad moteriai neberūpėjo nei jis, nei ištarti žodžiai. Tai galbūt būtų padėję atsipalaiduoti, bet Dafydd buvo nuoširdžiai išsigandęs. Atrodė, kad tuojau bus atpažintas, ir sugrįš viskas, ką jis sėkmingai buvo nustūmęs į praeitį. Būtent dėl to vengė spoksoti baltaplaukei į akis. Ne, geriau mąstyti apie keksiukus ir bandyti išsirinkti, kuris iš jų labiausiai patiks Mayrai.
Gerai buvo tai, kad ministrė, regis, pradėjo staiga skubėti iš čia išsinešdinti. Tam priežasčių galėjo būti daug. Nebuvo galima atmesti tikimybės, kad ji suprato, kas per vienas trinasi kepyklėlėje, ir tiesiog nenori būti su juo vienoje patalpoje. O gal tiesiog pasijuto prastai, nes atrodė gerokai serganti. Vis dėlto Dafydd nenorėjo spėlioti ir žengė vitrinos link. Rinkosi skanėstus, bet tada buvo užkliudytas. Nustebęs pakėlė galvą - tai vėlgi buvo ta pati moteris. Dafydd nieko nesakė, tik linktelėjo. Nesuprato, kodėl jis tarsi liko kaltos - būtent ji ką tik įsirėžė. Vis tik prieštarauti neketino, tuo labiau, kad ji pagaliau išėjo. Galima nusiraminti, išrinkti skaniausius keksiukus ir keliauti namo.
Taip ir padarė. Paėmė gal dvidešimt skirtingų keksiukų. Vargšė pardavėja atrodė gerokai sutrikusi, bet to nepaisė - mylima mergina to ir laukia, ar ne? Vylėsi, kad staigmenėlė privers vaikučio besilaukiančią žmoną nusišypsoti. Galvodamas tik apie ją sumokėjo už pirkinius ir galiausiai paliko Cukrinį kiškutį. Pagaliau galima keliauti namo.

[Vėtrūnė Kristė de Leighi]

[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]

     Tos dienos, kuomet reikėdavo pavaduoti Odettę Magijos Ministerijoje, Vėtrūnę labai išvargindavo. Nejau, gavusi proga pati valdyti kūną ir daryti ką nori, ji negali pasimėgauti proga ir nuveikti ką nors malonaus? Aišku, negali apvilti Odettės kuomet jai darbe kažkas labai svarbaus, tad tenka žygiuoti į darbą už ją. Šiandien vėl tas pats - iš ryto iškart panikos priepuolis Odettei, kad darbe svarbus susitikimas, o ji neturi kūno kontrolės. Teko Kristinai belstis į Ministeriją ir atsėdėti nuobodų susitikimą drebančiu balsu prieš nemažą auditoriją kalbant žodžius, kuriuos mintyse padiktavo Odettė.
     Pasibaigus susitikimui, de Leighi gavo valandos pertrauką (bet po jos vargu ar grįš atgal į Ministeriją, mat nieko svarbaus, ko Odettė negalės padaryti kitą dieną, nebeliko) ir nusprendė nueiti į savo pamėgtą kavinukę netoli darbo ir atsipūsti. Baltaplaukė garbanė buvo tikra smaližė, tad visos asmenybės mėgo čia lankytis. Įžengus pro tamsaus medžio duris, virš galvos suskambo varpelis, pranešantis apie naują lankytoją. Viduje šiandien buvo mažai žmonių, tad eilės nesudarė. Vėtrūnė šiltai šyptelėjo jau gerai pažįstamai kavinukės darbuotojai ir prisiartinusi pasisveikino.
     - Sveika. To paties kaip visada? - užklausė darbuotoja turėdama omeny Džeinės pamėgtą skrudintų riešutų late kavą ir bananinį keksiuką.
     - Gali paimti „Napoleono“ pyrago vietoj keksiuko? paprašė Vėtrūnytė.
     - Žinoma.
     - Ne, šiandien keksiuką pakeisk „Napoleonu“, - dar kartą nusišypsojo Vėtrūnė ir gavusi savo užsakymą bei už jį sumokėjusi, nusinešė desertinį maistą ant pamėgto staliuko prie lango. Patogiai įsitaisiusi, gurkštelėjo pirmą gurkšnį kavos.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Pamažu Oliveris priprato prie kelionių į Londoną. Bent jau taip atrodė Dafydd. Be to, naujasis psichologas buvo žymiai geresnis, ir berniukas nebeatrodydavo toks prislėgtas.
Ir vis dėlto tos kelionės nebuvo ir visai paprastos. Graham buvo tikrai geras žmogus, kuris norėjo padėti Oliveriui. Leido jam verkti ir glaustis prie tėčio, už nieką nesmerkė. Bet visa tai nelabai padėjo, kai reikėjo kalbėti apie sunkiausius dalykus. Ir pačiam Dafydd teko tame kabinete valdyti ašaras - nors psichologas leido tai daryti, verkti prie kito vyro buvo paprasčiausiai gėda.
Taigi kaip ir po kiekvieno vizito pas psichologą Dafydd nutarė šiek tiek palepinti savo nuostabų mažylį. Nors koks jau ten mažylis - visai netrukus Oliveriui ir Eliotui sueis aštuoneri. Šį kartą nutarė nupirkti ką nors skanaus. Ilgai negalvojęs pasirinko Mayros taip mėgstamą "Cukrinį kiškutį". Kiek kartų čia lankėsi, kai mylimoji po širdimi nešiojo kurį nors jų mažylį? Kiek keksiukų pirkta tik tam, kad ji nusišypsotų ir suprastų esanti be galo mylima? Apie tai, žinoma, Oliveriui nieko nesakė, bet koks septynmetis (beveik aštuonmetis!) atsisakys keksiuko?
Vos įėjęs į kavinukę užuodė nuostabų kvapą. Prisiminė, kaip rinkdavo, kurį keksiuką šiandien parnešti Mayrai. Tai privertė nusišypsoti. Deja, netrukus šypseną it vėjas nupūtė - prie vieno iš staliukų sėdėjo žmogus, kurio matyti visai nesinorėjo. Žinoma, Dafydd ir de Leighi asmeniškai pažįstami nebuvo, bet ar galima užeiti į šitą vietą ir nesutikti jokio ministerijos darbuotojo? Net ir praėjus septyneriems metams tuos laikus prisiminti nebuvo sunku.
- Apsižvalgyk, pasirink, ko norėsi, - pratarė sūnui, bet akys pačios krypo į ministerijos darbuotoją. Norėjosi slėptis ir gūžtis savyje, tačiau Dafydd pasiryžo pasielgti kitaip. Norėjo pasigirti Mayrai, kad išdrįso perlipti per save. Bėda ta, kad tai buvo labai jau sudėtinga.
- Laba diena, - priėjęs prie ministerijos darbuotojos pratarė. - Mano sūnus labai nori į pasaulio kvidičo čempionatą. Galbūt galite patikslinti, kada galima tikėtis, kad finalas vyks Britanijoje?
Žinoma, visa tai buvo laužta iš piršto. Kita vertus, Eliotas iš tiesų mylėjo burtininkų sportą, tad jeigu paaiškės, kad gali nupirkti bilietą, kodėl ne?