[Arwen Evenstar]

Nepaprastai šiltas ruduo stebino ne vieną. Kur tai matyta, kad jam įpusėjus dar buvo galima išvysti ne vieną saulėtą dieną ir džiaugtis šiltomis akimirkomis. Tarsi vasara būtų taip ir neišėjusi.
Saulės spindulių globojami augalai gerokai suvešėjo. Pirmose pamokose mokinių pasodinti marmuriniai artišokai išdygo anksčiau, nei turėtų, ir Arwen teko keisti pamokų planą. Ji negalėjo leisti jiems peraugti. Iš tokių jokios naudos.
- Šiandien jūsų laukia svarbi užduotis, - tarė į šiltnamį sugužėjusiems mokiniams. - Ir kad negirdėčiau atsikalbinėjimų. Pasiimkite prie manęs esančius vazonėlius su savo vardu ir imkitės darbo.
Taip, vazonėlių šalia jos nebuvo, nes prieš pamoką jos mintys buvo nuklydusios kitur, tad jų ištraukti ji nespėjo. Arba pamiršo. Niekas jau nebesužinos. Tad Arwen mostelėjo lazdele ir ištaisė savo klaidą.
- Kaip matote, marmuriniai artišokai jau išdygo. Taip, sakiau, kad dar gerą mėnesį jų nebus, bet gamta nusprendė kitaip. Atsargiai išraukite piktžoles. Nors ir nėra jų daug, bet vis tiek neturi likti nei žolelės vazone. Nenaudokite jėgos, kad nepažeistumėte artišoko šaknų. Jos labai gležnos šiame augimo etape. Tuomet patręškite. Naudokite tas pačias trąšas, kaip ir sodinimo metu. Na ir galiausiai palaistykite bei grąžinkite man.

Vienoje iš pirmųjų pamokų mokiniai pasodino po marmurinį artišoką. Dabar iš sėklos jau yra išaugęs daigas. Pas vienus gali būti jis didesnis, pas kitus mažesnis. Galite pasirinkti patys. Daržovės užuomazgų dar nėra, tik daigelis kelių centimetrų.
Trąšas mokiniai pasigamina patys, į kompostą įmaišę magiškų saulėgrąžų žiedlapių ir mėnulio šviesos rasos.
Piktžolės yra labai įsitvirtinusios žemėje, jų neišeina lengvai išrauti. Tačiau, neatsargiai elgiantis, galima išrauti visą daigą.

Pamoka iki spalio 9 d. Bent 3 postai.

Prieš rašant pamokoje, nepamirškite perskaityti papildomos informacijos apie mano pamokas.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Herbologijos jis niekada nepamėgs. Vis dėlto tai buvo direktorės pamoka, todėl paprastai tyliai dirbdavo ir iš viso su niekuo nesišnekėdavo. Taip paprasčiau Be to, vienintelė draugė buvo jau septintame kurse, o egzaminai nenumaldomai artėjo. Geriau jai netrukdyti.
Vis dėlto šiandien nuotaika buvo visai prasta. Viskas erzino, ir į pamoką klastuolis atėjo netgi labai nepatenkintas. Žinojo per daug skandalų čia nekelsiantis. Niekada negali žinoti, kada direktorė pernelyg susidomės, kur jis leidžia atostogas. Užteko jau to, kad Erka išpliurpė kam nereikia. O nevertėlė turbūt paskleidė tą informaciją po visą mokyklą.
Dabar Eion stovėjo šalia savo nusususio marmurinio artišoko. Tai dar labiau erzino - nuoširdžiai stengėsi sodinti tą daiktą, bet jis vis tiek nenorėjo augti. Argi Eion kaltė, kad gavo kažkokią užsispyrusią sėklą? Piktokai dėbtelėjo į profesorę, bet suprato, kad ir ji čia nėra kalta. Jam tiesiog nepasisekė. Kaip visada.
Vis dėlto akis užkliuvo už to nematančio bendrakoledžio, kuris buvo vienas iš labiausiai siutinančių dalykų. Lūpose atsirado nieko gero nežadanti šypsenėlė, rankoje - lazdelė. Eion nukreipė ginklą į to bernioko augalą ir tyliai ištarė:
- Engorgio.
Jo augalas ir taip buvo gerokai vešlesnis už paties airio, tačiau dabar, jeigu pasiseks, nematantis žioplys netgi labai nustebs.

[Kaja Adams]

Kajai buvo smagu turėti draugę. Tiesą pasakius, Lina Hogvartse buvo vienintelė trečiakursės draugė. Ji pažinojo ir taip pat mylėjo žiobarų pasaulį, nors vis dėlto juk ne mažiau (o gal daugiau?) mylėjo ir burtininkų. Tačiau su Lina būdavo apie ką pasikalbėti. Nors ir gana skirtingos, mokinės rasdavo bendrų temų.
O herbologija buvo ta pamoka, kurioje mergaitės dažnai dirbdavo kartu. Nes Linai mokslai, regis, išties rūpėjo (nors herbologija draugei nepatiko), o Kajai buvo svarbu parodyti mokyklos direktorei, jog ji stengiasi. Tad iki šių mokslo metų miegojusi per herbologiją dabar ji per ją dirbo, tačiau nuodai ir vaistai tapo pamoka, per kurią Kaja vilkina laiką.
Nuodai ir vaistai, nors porą metų mergaitė ir visai stengėsi juos mokytis, grifiukei vis tiek nesisekė ir nepatiko. Herbologija, kad ir anksčiau Kaja jai neskirdavo jokio dėmesio, dabar pasirodė esanti visai nieko. Tiesa, tikrai ne idealiai viskas mergaitei pavykdavo, ji labai daug klausinėdavo profesorės ir prašydavo jos pagalbos. Bet užtat šiandien ji turėjo augaliuką su mažiuku daigeliu ir kalnu piktžolių. Pasiėmusi jį į savo darbo vietą ji Linai tarė:
- Kodėl vienų mokinių daigelis mažas kaip mano, o kitų didelis? Ir kodėl pas mane tiek daug piktžolių? - liūdnokai šyptelėjo bei atsiduso.
Bet jai patiko tai, kad jos rankų darbo pagalba išdygo šitas daigelis. Tai panašu į gyvūną, tik kad nereikia tiek rūpintis, ar ne? Nors jo ir nepaglostysi, neapsikabinsi, bet gali grožėtis ir žiūrėti kaip auga. Be to, Kaja girdėjo, jog yra ir tokių augalų, kurie valgo. Turi čiuptuvus ir valgo.
- Ar tu augini namuose kokį nors augalą? - dar paklausė varnanagės. - Aš ne, bet galvoju, gal reikėtų pradėti kokį nors auginti, per atostogas vežtis namo, o paskui vėl atsivežti. Ir dar sugalvoti jam vardą! - pasidalino idėjomis.

[Conan Emmerton]

Nuo praeitų metų Conan niekad neišdrįso apsilankyti herbologijoje. Jeigu ten vėl bus tas menkysta? Nesinorėjo rizikuoti ir būti pastumdėliu kitų akivaizdoje. Vis dėlto šį šiltą rudenio rytą jis nupėdino į šiltnamį, pasisodinęs Ijo ant peties lyg sargybinį. Šis bent jau padės su praktika, kai reikės kažką atsinešti ar pasigaminti smirdančias trąšas. Nuo kada klastuolis tapo toks paklusnus herbologijoje? Čia į klausimą galėjo atsakyti nebent pradėtos klausyti knygos apie kvapnius augalus, iš jų gaminamus kvepalus ir panašius dalykus. Tačiau kad ir kiek žinių prikauptum, buvo būtina kai ką patirti ir realiame gyvenime. Todėl herbologija rodėsi puiki pamoka tokiam tikslui pasiekti - jei ten bent kam nors rūpėtų regėjimo netekę mokiniai. Akivaizdu, jog ne. Dar. Vienas. Ravėjimas. Dar. Vienas. Tręšimas. Berniukas sunkiai atsidusęs susiraukė, svarstydamas, kam iš viso kėlėsi iš lovos. Kvapą skleidžiantys augalai neatrodė niekam įdomūs.
Priešais save pasistatęs vazoną apčiupinėjo daigą. Šis turėjo stebėtinai daug lapelių, bent jau daugiau negu iš pradžių įsivaizdavo, kaip turėtų atrodyti jaunas artišokas. Tai suteikė šiek tiek pozityvumo darbo pradžiai, kuri žadėjo būti itin nuobodi - ravėjimui.
Vis dėlto pamoka pasisuko kita linkme: vos tik berniukas prisilietė prie augalo, kad jį prilaikytų ir nejučia neišrautų, daigas ūmai sustorėjo it būtų sukimšęs kalėdinius pietus. Juodaplaukis sutriko bei iš karto atsitraukė nuo stalo:
-Kas čia buvo? Gal kažką matei? - sumišęs pasiteravo kranklio.
-Ką tik pastebėjau, kad kažkoks mokinys buvo išsitraukęs lazdelę. Manau, kad čia tas klastuolis, kuris tau neduoda ramybės. - atraportavo augintinis ir pridūrė: neprasidėk su juo.
Tačiau toks perspėjimas neturėjo jokios įtakos Conan: šis pasipiktinęs šūktelėjo:
-Aš žinau, kad tu prikišai savo bjaurius nagus prie mano augalo! - reikėjo tikėtis, kad tai išgirs ir profesorė bei nubaus neklaužadą. Bet visų labiausiai antrakursis norėjo pats parodyti berniūkščiui, kad jis ne iš kelmo spirtas.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Augalas taip gražiai suvešėjo, kad Eion nuoširdžiai nusistebėjo savo magijos sugebėjimais. Neabejojo nesantis visai kvailas, bet tokios sėkmės nesitikėjo. O dabar reikėjo eiti dirbti. Vis dėlto profesorė Evenstar - Hogvartso direktorė, tad tiesiog kvailioti jis nesiryžo. Žengė prie savo augalo, kuris savo išvaizda tarsi tyčiojosi.
- Kas iš to, kad aš tave nuravėsiu? - kreipėsi į augalą Eion. - Tu vis tiek esi tikras susna. Beveik kaip jis, - akimis parodė į nematantį klastuolį, kuris ką tik pateikė nuobodų komentarą. Eion tik nusivaipė ir pradėjo ravėti augalą. Nelabai stengėsi būti atsargus ir nepažeisti artišoko šaknų. Jau per nuodus ir vaistus pasirodė, kaip labai jam trūksta kantrybės ir kruopštumo.
- Nesąmonė, - sumurmėjo Eion vos neišrovęs viso augalo. Dirbti nusibodo, tačiau niekaip to neparodė. Tik svarstė, kaip dar labiau paerzinti tą kvailį iš to paties koledžo. Mielai būtų išbandęs pradanginimo kerus, tačiau jų dar nemokėjo. Užtat mokėjo kitus.
- Colovaria, - ištarė tyliai, tačiau pasistengė, kad nematantysis jį išgirstų. Augalas nusidažė klaikiai ryškia rausva spalva. - O, koks gražus tavo projektas, - nenatūraliai draugiškai ištarė Eion.

[Lina Catamans]

Herbologija herbologija herbologija. Nemėgstu aš jos visdar... Na bent šiais metais yra gera kompanija. Lina pamąstė ir nusišypsojo. Buvo smagu turėti bendraamžią draugę. Na Kaja buvo metais vyresnė, bet tai nesijautė. Jos rasdavo daug bendrų temų pasikalbėti, o ir būdavo smagu pasikalbėti apie žiobarišką pasaulį, kurio nori nenori, Lina kartais pasiilgdavo. Taip magija nuostabi, Lina nieko dėl to nesako. Bet kartais ir žiobariškojo pasiilgdavau. Na santykiai su šeima tai ne patys geriausi, bet... Pasaulis dėl to tai nekaltas. Daug gerų dalykų yra. Ji pasiilgdavo filmų, muzikos. Todėl buvo gera turėti žmogų su kuriuo apie tai pasikalbėti galėjo. Jos su Kaja dažnai dirbdavo kartu, ypač per herbologiją. Abi didžiausios gerbėjos nebuvo, bet kartais būdavo smagu. Kažkokį žavesį turėjo augalo auginimas. Kai stebi kaip jis auga, užaugini nuo mažos sėkliukės. Toks pasitenkinimas užplūsdavo.
Šį kartą pamokoje jos dirbo su Marmuriniais Artišokais. Per pirmą pamoką jos pasodino mažą sėkliukę o dabar jau visas augaliukas. Priėjusi prie profesorės Lina pasiemė savo augaliuką su savo vardu ir jį apžiūrėjo. Jis dar nedidelis, bet piktžolių tai visas kalnelis. Lina pasiraitojo rankoves ir viena ausimi klausydama Kajos ėmė atsargiai rauti piktžoles. Bandė nepažeisti augalo, kaip apie tai įspėjo profesorė.
- Žinai aš irgi nesuprantu kodėl augalai skirtingi. Gal tiesiog sėklos truputį skirtingos. Gal vienom augti buvo lengviau. Nežinau. Neišmanau aš daug apie augalus. Bet taip - tos piktžolės! Kiek jų daug. Ir kaip išrauti sunku. Nesinorėtų pažeisti Artišoko. Jei jau išaugo tai gaila būtų labai.
Pasakė ir sukikeno išgirdusi, ką Kaja pasakė toliau.
- Vardas augalui? Na šiaip gal ir įdomi mintis. Kažkada seniai skaičiau, kad tai gali padėti augti. Bet jau neprisimenu kaip tai veikia. Taip turiu kelis augalus namie. Bet būtų smagu kokį magišką užsiauginti. Ypač žydintį. Nes tokių neturiu. Galėsime kada nueiti į biblioteką ir paieškoti įdomių. Kažko nepersunkiausiai auginamo, bet įdomaus. Ką manai? Norėtum?

[Džezefa Blek]

Džezefa stovėjo šiltnamyje ir klausėsi profesorės. Prisiminė sodinimo pamoką. Jai sekėsi tikrai puikiai. Pasodino artišoką viena pirmųjų. Matyt dėl to, kad breikerė domėjosi herbologija. Antrakursė nuėjo ir pasiėmė savo augalą, ir ką pamatė? Piktžolės buvo taip užaugusios, kad visiškai užgožė mažą artišoko daigelį. Pasibaisėjusi vaizdu Džez užsimovė savo jau gana sudėvėtas slibino odos pirštines ir ėmėsi ravėti. Pamėgino tai padaryti silpnai, kad nepakenktų mažyčiam daigeliui, bet nieko iš to neišėjo. Po dar kelių nesėkmingų bandymų nekantrios mergaitės kantrybė išseko. Ji suėmė visas piktžoles ir iš visų jėgų truktelėjo. Išrovė piktžoles... ir daigą!
- O, velnias, ką aš padariau! Išroviau savo daigą! Ne!

[Kaja Adams]

Kaja ir Lina, kiekviena iš savo vazonėlio, atsargiai rovė piktžoles. Oi, tie varnanagiai su savo biblioteka, pagalvojo mintyse mergaitė, kai Lina apie ją užsiminė. Tačiau šviesiaplaukė neketino atsisakyti. Ieškoti galės daugiau Lina, o Kaja tik pritars ir lauks, kol draugė ras ką nors gero.
- Gerai, galim, - nusišypsojo grifiukė.
Dabar ji pradėjo svarstyti, koks vardas tiktų augalui.
- Gal būtų visai nieko vardas Žaliukas, - pasakė. - Juk beveik visi augalai turėtų būti žali, ar ne?
Begalvodama apie augalo vardą Kaja rovė ir rovė tas piktžoles, bet viena piktžolė visai nenorėjo pasiduoti. Trečiakursė susinervino ir pamiršo atsargumą. Panaudojo jėgą ir netrukus jos vazonėlis liko ant stalo, o rankoje Adams laikė visą kitą turinį už tos piktžolės.
- O ne! - sušuko. - Ar dabar viskas? Ką man dabar daryti?
Kaja greit įgrūdo žemes atgal į vazoną. Jų šiek tiek nubyrėjo.

[Lina Catamans]

Lina šyptelėjo, Kajai sutikus eiti į biblioteką. Na gal per didelio entuziasmo ir nebuvo, bet juk nevisiems turi patikti knygose lindėti. Todėl ji nieko nesakė ir džiaugėsi turėsianti kompaniją. Juk taip visad smagiau yra. Ji toliau uoliai ravėjo savo daigą. Kolkas skųstis dar nemanė, bet turėjo pripažinti, kad darbelis tai reto nuobodumo ir tikslumo. Nes tiek atsargumo reikia, o ir pikžolės perdaug užsispyrę. Vienintelis dalykas sutvardęs jos nekantrumą buvo daigelis. Jo gležnumas buvo kiek per lengvai matomas. Todėl Linai nekilo ranka netyčia jį pažeisti. Todėl sukandusi dantis toliau ravėjo ir džiaugėsi pastebimais rezultatais. Tuo pat metu klausėsi ir Kajos.
- Na Žaliukas tikrai įdomu būtų manau. Tik ar kartais Žaliūkas nėra kaip įžeidimas? Kažką norint pašiepti? Kai nemoka kažko. Nors gal painioju. Bet kažkada skaičiau, kad vienas detektyvas savo hortenziją pavadino Ponu Votsonu. Kaip pas Šerloką Holmsą. Žinai tą detektyvą? Tai gal tavo ir ne blogiausias.
Sukikeno. Bet tada Kaja panaudojo per daug jėgos ir išrovė augalą. Linksmumas dingo.
- O, ne! Bet žiūrėk čia už pikžolės išsitraukė. Gal šaknys nepasižeidė. Gal viskas bus gerai.
Ji padėjo draugei įsodinti Artišoką atgal, sušlavė ir subėrė žemes. Atsikvėpė kai jis atrodė kaip seniau. Lyg nebūtų paskraidęs truputį. Lina lengviau atsikvėpė.

[Kaja Adams]

Kaja susimąstė.
- Žinai, gal tikrai kaip įžeidimas, - pasakė ji. - Ne, tada Žaliukas netiktų. Žinau Šerloką Holmsą. O, žinai, gal pavadinčiau augalą Kempiniuku! Arba Houmeriu! - pagalvojo apie vienus mėgiamesnių filmukų, tačiau Kempiniuką iš tiesų jau beveik baigė išaugti.
Lina padėjo Kajai susitvarkyti ir grifiukė padėkojo draugei.
- Tikiuosi, viskas bus gerai, - žiūrėdama į augaliuką pasakė Kaja.
Tada ji ilgai vargo, kol išrovė tą stiprią piktžolę. Likusios išsitraukė lengviau.
- Na, štai, - atsikvėpė.
Tuomet pradėjo gaminti trąšas. Tai buvo paprasta, nes jie tokias jau gamino tada, kai sodino augaliukus. Adams nusišypsojo. Gal ta herbologija nėra tokia jau bloga pamoka. Ypač, kai ją veda direktorė, pagalvojo.

[Lina Catamans]

- Haumeriu ar Kempiniuku. Ot ir vaizduotė tavo.
Lina nusijuokė iš Kajos pasakymo. Jai tikrai patiko Kajos gilios žinios žiobarų pasaulyje. Buvo įdomu, nes ir ji šiuos veikėjus žinojo. Nes jei būtų kas magiško tai ji tikrai nebūtų žinojusi.
- Aš tai net nežinočiau kaip pavadinti. Nors jei vadiname pagal animacinius filmukus tai jei augalas turėtų violetinius žiedus pavadinčiau Retėnybe. Kaip ta poniukė violetiniais karčiais. Žinai? Iš "Mano mažasis ponis". Gal jis kiek vaikiškas, bet vienas mėgstamiausių animacinių serialų. Tai būtų smagu.
Taip plepant darbas vyko greičiau. Po kurio laiko ji išrovė paskutinę piktžolę ir šoktelėjo iš džiaugsmo pabaigusi. Tada su Kaja pasiėmė ingridientų trašoms ir ėmė jas gaminti. Ji į kompostą įmaišė magiškųjų medetkų žiedų ir supylė rasą. Tada mišiniu švelniai apdengė augaliuką. Atrodė gana dailiai ir Lina nusišypsojo patenkinta rezultatu.

[Kaja Adams]

- Bet tikriausiai čia tiktų nebent tada, jeigu augalas būtų su geltonais žiedais, - pasakė. - Na, o jeigu būtų su mėlynais, turbūt labiau tiktų Mardžė! - išsišiepė. - O, ponį labai mėgau vaikystėje. Turėjau visą didžiulę kolekciją žaislų. Bet paskui man atsibodo ir juos atidaviau visus į vaikų namus, - pasakojo. - Pasilikau tik pliušinį vienaragį, bet jis ne iš ponio. Ar tu tiki, kad vienaragiai iš tiesų egzistuoja? - paklausė.
Šviesiaplaukė prisiminė, kad jie yra mokęsi apie vienaragius. Bet tai buvo pirmo kurso pradžioje ir magija Kaja apskritai nelabai dar tada tikėjo. Tačiau eliksyrų sudedamosiose dalyse dažnai būdavo vienaragio uodegos plaukas arba jo rago milteliai. Tačiau tokio gyvūno mergaitė mačiusi nebuvo, tad sunku jį įsivaizduoti tikrą. Be to, tai gali būti netiesa. Gal ten kokio kito gyvūno plaukas ir jaučio rago milteliai.
Netrukus trąšos jau buvo pagamintos ir grifiukė jų užpylė ant augalo žemių. Tiesa, gerokai per daug, tačiau to nežinojo.
- Kokia lengva pamoka, galėtų būt visos tokios, ar ne?

[Adrijas Volkeris]

Herbologija labai tiko apmąstymams. Kai aišku nebūdavo kokių pavojingų augalų. Štai kaip dabar. Išklausęs užduotį pasiėmė vazoną. Pasistatė šalia. Adrijo daigelis atrodė ganėtinai kuklus. Gal ir ne pats menkiausias, bet tikrai ne pats vešliausias. Piktžolės tai buvo suvešėjusios be jokio gėdos jausmo. Žinodamas, kad turės kiek vargo su jomis nedvejodamas pradėjo dirbti.
Tos nereikalingos žolės turėjo jėgos ir visai nenorėjo palikti vazono. Adrijas, kurio jėgos liejosi per kraštus ėmė siusti. Nes negalėjo jų greitai tiesiog išrauti. Turėjo tai daryti ramiai ir lėtai. O taip pasiduoti piktžolės nenorėjo. Dėl to kruopštaus darbo taip ir negalėjo pamąstyti ramiai kur dėsis po mokyklos. Tai buvo pati pagrindinė jo gyvenimo tema.
Staiga dar pajuto kutenimą ant rankos. Mat iš kišenės išlindo Mėlis. Voras. Ir ėmė kažkur kurnėti. Ir kaip nutiko, kad aš jį pasiėmiau čia? Visai jau negalvoju ką darau. Adris sučiupo voriūkštį ir neleido jam pasprukti.

[Lina Catamans]

- Taip tada tikrai Mardžė tiktų. O su geltonais Haumeris.
Lina kikeno iš Kajos pasakymo. Ji nebuvo mačiusi daug Simsonų. Tik kelias serijas su pusbroliais per atostogas. Bet kas gi nežinos Mardžės ir Haumerio. Bent vardai tai tikrai girdėti. Todėl Lina džiaugėsi, kad nutuokia apie Kaja kalba ir gali pritarti.
Iš tikro su Kaja taip smagu. Smagu bendrauti, kalbėtis. Įdomu, kad vis atrandame įdomių
 temų. Juk tokios skirtingos esame. Tai Linai iš tikro patiko. Truputį stebino, bet labai patiko.
- O kaip manai, kaip nusprestume ar moterišką ar vyrišką vardą duoti? Ai, nors manau, kad gal tai pagal rūšį būtų galima. Žinai taip kokią pelargoniją Benu nepavadinsi.
Mergaitė pagalvojo, kad tai tikrai logiška būtų. Tada atsakė į kitus klausimus.
- Na žinau, kad vienaragiai egzistuoja. Skaičiau vadovėlyje ir šiaip minėjo. Bet kaip sunku tuo patikėti. Juk taip įprasta, kad vienaragiai mitiniai yra. Tik knygose ir animaciniuose filmukuose. Norėčiau kada išvysti.
Linai tai tikrai būtų patikę. Mergaitę žavėjo magija ir burtai, bet ji manė, kad tikras vienaragis būtų kitas lygis. Dar labiau įspūdinga. Magiška.
- Taip tiesa. Pamoka tikrai lengva. Reiktų tokių daugiau.
Pasakė išsišiepusi. Pamoka praėjo puikiai.

[Adrijas Volkeris]

Pradėjo atrodyti, kad tos nelemtos piktžolės nepasibaigs. Kažin kodėl nebūtų galima jų panaikinti su burtų lazdele? Užsimąstė. Bet kadangi darbas visgi ėjo į pabaigą ir šiaip nežinojo ar galima nebandė. Ką gi Grifas galėjo žinoti. Gal tos piktžolės kokios magiškos, nors atrodė paprastos. Ir gal jei yra magiškos, tai kaip nors siaubingai reaguos į burtus. Ištaškyti šiltnamio ypač direktorės pamokoje nenorėjo.
Pagaliau dar po šiokio tokio nuobodaus pasikamavimo pabaigė ravėti. Herbologas iš jo nebus. Tą suprato aiškiai. Volkeris apžiūrėjo vazonėlį. Viskas baigta. Reikėjo pasiruošti trąšas ir palikti tą augalą ramybėje iki kito karto. Jei aišku reikės dar kada su juo padirbėti.
Taip begalvojant Mėlis vėl pabandė pabėgti. Bet ir vėl nepasisekė.