[Danas de Breinas]

  Danas klausėsi Walguno. Pasirodo, kad jis buvo ne iš kelmo spirtas. Ir ne šiaip pamiršo panaudoti kerus, kaip padarytų koks pyplys. Ne, jis tą padarė specialiai. Ot geras vaikas užaugs. Pagalvojo Klastūnyno mokinys.
  Walgunas pabandėn panaudoti kerus ir Danas ištiesė lazdelę, norėdamas ir vėl bandyti pamokos kerus. Tačiau Walguno lazdelė net nešviestelėjo. Kerai akivaizdžiai net nebuvo sukurti. Šešiolikmetis jau norėjo paraginti draugą pabandyti vėl, juk nieko tokio, kad nepavyko, tačiau Walgunas staiga ėmė džiūgauti kaip mažas vaikas. Danui prireikė net kelių akimirkų, kad susivoktų, kas įvyko. O paaiškėjo, kad jam kerai pavyko.
- Negi nesakiau, kad esu puikus kerėtojas, - pasigyrė draugui. - Bet gerai, pabandyk tu. Scourgify. - pasakė ir mostelėjo lazdele draugo pusėn.

[Walgunas Levinsas]

  Walgunas labai džiaugėsi, kad Danui pavyko. Buvo labai smagu. O išgirdęs Dano pasigyrimus, Walgunas tik nusišypsojo. Grifas jau spėjo pastebėti, kad klastuoliui visai gerai sekasi kerėjimas.
- Gerai! Anue - net per garsiai ištarė, tačiau vėl jausmas buvo kažkoks kitoks. Laimei, šįkart Dano kerai irgi nesuveikė
 Užtruko kelias sekundes, kol Walgunas suprato, kas atsisitiko. - Ei, tu manęs neatkerėjai! - sušuko ir prapliupo juokais. Nepyko. Labiau juokėsi iš savęs, kad pats pamiršo tokį svarbų dalyką.
  Vis dėlto pamoka buvo visai smagi. Eiti su Danu buvo puikus pasirinkimas. Walgunas jau spėjo prisijuokti. Ir taip sunaudoti nemažai pamokos laiko, tačiau jam labiau rūpėjo pasilinksminti.
- Ai, gal aš ir nebandysiu kerų. Geriau pasilinksminkim! - sušuko beveik per visą klasę. Dalis akių atsisuko į jį, tačiau Walgunas jau buvo įpratęs nebekreipti į tai dėmesio.

[Danas de Breinas]

  Walgunas taip pat pabandė kerus. Dano kerai nepavyko, tačiau grifo taip pat. Ir pasirodė, kad buvo labai paprasta užduotis - jis pamiršo atkerėti draugo lazdelę!
- Ot išdūriau, ne?! - leipo juokais. Pripažinti, kad netyčia pamiršo neketino, tačiau dabar buvo net geriau. Ši pamoka buvo linksma net ir normaliai neatlikus pamokos darbo.
  Išgirdus, kad geriau paislinksminti, Dano veide iškart atsirado žaisminga šypsenėlė, kuri atsirasdavo tada, kai jis žinodavo, kad laukia kažkas gero. Tačiau pastaruoju metu jos beveik nebebūdavo. O jei ji dingdavo, tai labai ilgam.
- Gerai! - džaiugėsi. - Gal po pamokos nueikime į kiemą? - pasiūlė. - Sharkoe! - pabandė nuimti kerus nuo draugo lazdelės. Tikėjosi, kad taip pat pavyks iš pirmo karto. Danas nenorėjo sukelti nepatogumų draugui.

[Kaja Adams]

- Negalima ir daužyti svetimų kompiuterių, - piktai suniurnėjo Kaja, tarsi tai profesorius Auris būtų tai padaręs.
Jis - įtakingas? Kajai pasidarė juokinga. Jos veide atsirado šypsena ir ji suprunkštė po tų profesoriaus žodžių. Žinojo, kad profesorius Auris tikrai nėra įtakingas.
Kajos tėvai sakė, kad šis profesorius yra vargšas. Geras žmogus, geras mokytojas, bet vargšas. Nes jis gyvena prastame rajone, bute ir dar globoja merginą.
Šviesiaplaukės gimdytojai minėjo, kad tokie žmonės turi aukštas dvasines vertybes, bet nemoka tinkamai apsirūpinti finansiškai. Ir pabrėžė, kad Kaja neturėtų sekti tokiais pavyzdžiais. Kad pirmiausia reikėtų apsirūpinti materialiais dalykais, o paskui padėti vargingai gyvenantiems. Bet tik ne pačiai ja būti!
Kajos tėvai visada prisidėdavo prie labdaringų akcijų, aukodavo tiek daiktus, tiek pinigus, tiek maistą. Todėl pati mergaitė neturėjo nieko bloga prieš prastai gyvenančius. Kaip tik, jų būdavo gaila ir norėdavosi su jais kuo nors pasidalinti. Bet tiesiog pasidarė taip juokinga, kai šis profesorius prakalbo apie savo įtaką. O to, kad Senkleriai yra sena ir turtinga grynakraujų burtininkų giminė, na, mergaitė nežinojo.
- Taip, žinau, - surimtėjusi tarė dėl Eion. - Mums tikrai su juo nebūtina bendrauti. Atsiprašau, kad karščiuojuosi dėl to. Bet Eion manęs tikrai neatsiprašys. Tai būtų toks pat stebuklas, kaip ir tai, jeigu aš netikėtai susižavėčiau mokslais ir visą laiką sėdėčiau bibliotekoje, - ji nusišypsojo.
Pamoka jau ėjo į pabaigą ir visai gerai pavyko prastumti laiką nieko nedirbus. Dėl to trečiakursė apsidžiaugė, bet vis tiek pasidarė baisu, jog profesorius vis dėlto pabandys priversti Kają dirbti. Todėl grifiukė nuėjo nuo jo tolyn, nusisuko ir tuščiai ėmė apžiūrinėti savo burtų lazdelę, neva mato ant jos kažką labai įdomaus.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Kerai, kurių reikėjo mokytis, atrodė visai įdomūs, ir Eion nekantravo išbandyti juos ir pats. Žinoma, tam reikėjo, kad Kaedė pabandytų apsiginti. Deja, ji aiškiai nebuvo nusiteikusi mokytis. Kerai gali nepasisekti, taip. Tačiau šita mergiotė nė nesistengė. Iš viso nieko nedarė. Eion susiraukė. Nutarė, kad bendramokslė nori iš jo pasityčioti. O atsiprašymas visai nepadėjo. Nuomonė apie šitą mokinę ir vėl pasikeitė, ir Eion nebenorėjo turėti su ja nieko bendro.
- Na, nebandydama apsiginti to tikrai nepadarysi, - stengdamasis neparodyti nusivylimo ištarė klastuolis. Atrodė, kad jie su Kaede turi kažką bendro, bet štai ji aiškiai lygiai tokia pati kaip ir visi. Nori tik pasityčioti. Vis dėlto nieko nesakydamas paėmė mergaitės lazdelę ir grąžino jai.
- Dabar tavo eilė sakyti burtažodį, - pridūrė. Norėjo sarkastiškai paklausti, ar bent tą ji sugebės padaryti, tačiau susilaikė. Ji nebuvo draugė, tačiau po susitikimo žiobarotyros pamokoje, kuris galėjo baigtis labai blogai, vėliau viskas sekėsi visai pusėtinai. Šito griauti nesinorėjo.

[Hestijas Mullins]

  Hestijas sėdėjo apsigynimo nuo juodosios magijos klasėje ir klausėsi bei dairėsi draugų su kuriais galėtų kartu dirbti. Nieko laisvo nepamatęs nusprendė, kad pirmiausia ramiai išklausys praktiką, o paskui jau susiras porą.
   Profesoriui baigus kalbėti, Hestijas dar kiek pasėdėjo ir pasižvalgė, tačiau nieko nespastebėjo. Vis dėlto gale sėdėjo vienas laisvas mokinys, todėl Hestijas išsitraukė lazdelę, kad daiktus galėtų nusigabenti kerais, kuriuos neseniai išmoko.
  Tačiau vos pabandė panaudoti burtažodį, kažkas buvo ne taip. Lazdelė tarsi užšalo. Po kiek laiko jis susiprato, kas nutiko - jo lazdelė buvo užšaldyta.
  Hestijas apsisuko ieškodamas kaltininko. Visgi lazdelės jam reikėjo ne tik pamokai, bet ir šiaip gyvenime. Visgi, nors dar ir ne viską burtininkų pasaulyje buvo gerai supratęs, berniukas jautėsi burtininku. O greitai jis surado kaltininkę - šviesiaplaukę tikrai už jį vyresnę merginą.
- Tu!

[Vega Dellal]

   Pasirodė, kad mergina visgi pataikė kerus, ko ji visiškai nesitikėjo. Manė, nei vienas kartas nepavyks. Iš šio veiksmo ji tikėjosi tik pameluoti profesoriui, kad dirba. Na, ji ir dirbo, tik ne taip, kaip reikia. O dabar dar ir prisidarė bėdų.
- Atsiprašau! Aš netyčia! Maniau, nesugebėsiu atlikti kerų, o sugebėjau ir jie nuskriejo į tave! - pasakė beveik verkdama. Nepasakė tiesos, kad kerus leido tyčia, tačiau dėl kito dalyko nemelavo. Ji tikrai nemanė, kad kerai net iš penkto karto gali pavykti. - Sharkoe Sharkoe Sharkoe, - net kelis kartus pasakė buetažodį, kad kerai tikrai nusiimtų. Labai gailėjosi, kad nusprendė eiti tokiu keliu, tačiau ji vis dėlto atlikto praktiką, todėl iš dalies gerai, ar ne? Ką aš bandau apgauti?! Tai žiauru! Pagalvojo. Varna tikrai labai gailėjosi.

[Hestijas Mullins]

   Buvo ir taip aišku, kad tą padarė mergina. Ir nors Hestijas visai drąsiai jai šūktekėjo, tačiau puikiai žinojo, kad turi pasitaikyti tikrai labai tinkamas žmogus, kad jo lazdelė būtų atkerėta. Labai drovus ir panašiai. Juk tarp jų kokių keturių, o gal ir penkių metų skirtumas!
  Vis dėlto mergina bent bandė atkerėti lazdelę, o tai jau leido truputį nurimti. Gal tikrai vėl galės ja kerėti? Hestijas nenorėjo naujos lazdelės, jam patiko ši.
- Ačiū, - nesmagiai sumurmėjo ir nusisuko. Nusprendė daugiau nieko jai nesakyti. O ir į atsiprašymus nereagavo. Jam tokie net ir menki papykimai baigdavosi dideliais konfliktais. Ir taip ne tik jam. Švilpis buvo matęs ir kitų mokinių, kuriems būdavo taip pat. Matyt ne vienam Hestijui kartais išprūsdavo netinkami žodžiai.
- Viskas gerai, nepykstu, - visgi pasakė po kelių minučių, gal jau ir ne į temą, bet nusprendė patikinti merginą, kad tikrai viskas gerai, nors ir ne itin gerai žinojo, kaip galima taip "netyčia nukreipti" kerus.

[Kaja Adams]

Žiūrėti į savo burtų lazdelę nebuvo toks jau lengvas dalykas, kaip iš pradžių Kajai pasirodė. Pažiūrėjo ji į ją daugiausiai minutę, o tada laikas prailgo.
Apsidairiusi mergaitė pamatė, kad viena miegamojo draugė irgi bimbinėja. Nežinia, kas Kajai atsitiko, tačiau ji pasiūlė bendrakoledžei išbandyti tuos kerus, kurių šiandien reikėjo mokytis.
Džordžija su pasiūlymu sutiko ir štai, dvi trečiakursės praktikavosi kerus. Tačiau Kajai teko skaudžiai nusivilti. Džordžijai pavyko užšaldyti šviesiaplaukės lazdelę ir paskui ją išvaduoti iš kerų. O štai Adams, jai neišėjo. Ir Džordžija į ją pataikė tais kerais, kuriuos pati trečiakursė pamokos pradžioje bandė paleisti į profesorių. Grifiukė pradėjo klykti, o Džordžija nesugebėjo sustabdyti augančių dantų. Bet padėjo kažkoks vyresnis švilpis.
- Man nepatinka šita pamoka! - sušuko Kaja nusišluostydama kelias išriedėjusias ašaras po to, kai jos dantys vėl tapo normalūs.

[Auris Senkleris]

Auris labai džiaugėsi kai visi išbildėjo iš klasės ir pamoka pasibaigė. Dažniausiai mokyti jam patikdavo. Bet kartais pamokos pareikalaudavo iš jo visos savaitės energijos. Kad ir ši pavyzdžiui. Tragedija kažkokia. Kažkada jam atrodė, kad kai pamokos pilnos sąmyšio, jos turi kažkokio keisto žavesio. Ir pats nežinojo kaip tiksliai tai įvardinti. Gal taip manydavo todėl, kad jam nereikėdavo sėdėti vietoje ir visada turėdavo ką veikti. O juk tai jam visada ir patikdavo. Negalėdavo pakęsti ramaus sėdėjimo. Bet laikui bėgant, o dar kai atsirado Timotis pasijusdavo labai pavargęs.
Po šios pamokos turėjo nemažai reikalų. Tarkim, reikėjo kada nors pasikalbėti su Kaja. Juk ne jos reikalas, kad Eion gyvena pas jį. Ir tai ji turi suprasti. Jų kivirčai ir Eion gyvenamoji vieta neturi nieko bendra. Dar galvojo, kad reikia paieškoti kokių kerų, kurie Užmaršintų Elliw taip, kad toji gyvenime neberastų jo kabineto. Šiandien Goff visai išvedė jį iš kantrybės.
Auris išėjo iš iglu. Nusprendė eiti pagroti. Žinojo, kad kai tai padarys nebepyks nei ant Elliw, nei ant ko nors kito.