[Adelė Ginger]

  Vakaras pilyje neatrodė niekuo ypatingas, ji net neturėjo išsliūkinti iš miegamojo, iš bendrojo kambario ir trainiotis koridoriais. Pasimetusi, verkianti ir suskaudančia krūtine. Ji ir neturėjo perskaityti globėjo laiško, kuriame buvo parašyta, kad jo tėvui Meksikoje nelabai gerai su sveikata ir Juanas turi grįžti, o jos negalės paimti per atostogas į Fleglį arba į tą pačią Meridą, ji privalės likti Hogvartse. O to Adelė nenorėjo. Nekentė fakto likti ten, kur visada būdavo, ten, kur sienos jau spaudė nesveikai, kurios stūmė ją šalin. Negalėjo pakęsti ir jaudulio visame kūne, mylėjo savo globėjo tėvus, kurie atstojo jai senelius bei antrąją, tačiau pirmoje vietoje, šeimą.
  Prikando apatinę lūpą, jautė skausmą ties tatuiruotėmis, sugniaužė dažytus plaukus, garsiai šnopavo. Kojos pradėjo nenumaldomai drebėti, delnas įsirėmė į sienos lyg į vienintelę gelbėtoją, lėtai nuslydo iki ilgų marškinėlių kraštų. Ginger galvoje atsklido paskutiniojo panikos priepuolio klyksmas, tai nežmoniškai spaudė iš vidaus, nuslydo ant žemės. Suvarė nagus į nuogas, randuotas ir pamėlusias kojas. Sunkiai gaudė, rodos, jau paskutiniuosius šviežio oro gurkšnius, pajuto norą ištuštinti skrandį, darėsi per karšta, prakaitas tekėjo per visą kūną. Apsiblaususios akys bandė dar kažką sutikti, kažkieno prašyti pagalbos. Skausmas krūtinėje tapo dar aštresnis, dar skaudžiau dūrė ir Bethoveno mylėtoja suklykė kaip tada pamokoje, ir vėl visas klyksmas atsidaužė į visas sienas, langus, grįžo atgal ir susigėrė gal į lubas, gal į grindis, gal į ją pačią, velniai žino. Akių vokai apsunko, dangaus mėlynės akys, išgraužtos ašarų, pasislėpė po jais. Liko tik suglebęs žaliaplaukės/juodaplaukės kūnas netoli kažkurio profesoriaus kabineto.

[Markas Moore]

 Buvimo mokytoju pliusas - alga ir savas kampelis. Minusas - padykę auklėtiniai ir patruliavimas koridoriais. Kaip ir bet kurį eilinį vakarą aplankęs savo mažąsias gyvates bei atskaitęs joms savotišką moralą, Markas grįžinėjo atgal į savo kabinetą, kurio spintoje jau ir šiokį tokį miegamąjį įsirengė.
 Vyriškio mintyse pagalvė šoko susikibusi su migdomuoju eliksyru, o jiems plojo knygos apie juodąją magiją, kai koridorių perskrodė panikos kupinas klyksmas.
 Profesoriaus kūnas sureagavo greičiau nei smegenys ir net nespėjęs susivokti, kas, kur ir kaip, Markas buvo prie savo kabineto.
 Prie durų gulėjo mergina. Ne klastuolė - savo auklėtinius visus jau mintinai išvardintų. Sužeista neatrodė, tai yra, negulėjo kraujo baloj ir prie jos nebuvo prisikabinęs joks padaras.
 Gyva. Markas matė, kad ji kvėpuoja, o kažkaip liesti nelabai norėjosi - užteko praeito karto kabinete su Verna, kad savim nustotų pasitikėti.
 Atsargiai pakėlęs merginą dažytais plaukais, profesorius koja atidarė duris. Ant suolo neguldysi - ten net sėdėt nepatogu. Nepatenkintas, garbanius atsiduso.
 Pravėręs savo gyvenamosios spintos duris, merginą atsinešė į savo kampelį, apie kurio egzistavimą iki šiol mokiniai nenutuokė. Paguldęs paauglę ant lovos, Markas pritūpė ir pradėjo raustis spintelėje, ieškodamas raminančio eliksyro sau ir budinančio mokinei.

[Adelė Ginger]

  Merginos galva sunkiai vertėsi sugrįžti į normalų gyvenimą, juk, žinoma, kad geriau būti ten, nežinia kur, kaipgi kitaip. Nejautė nei pakėlimo, nei nešimo, nei paguldymo, na, supratome, kad nieko nejautė, važiuojam toliau.
  Jos akių vokai lėtai pakilo, užmatė kažką ir vėl nusileido, ausyse skambėjo kažkokių buteliūkščių dunksėjimai, jog Adelė pagalvojo, kad jai vaidenasi, todėl priglaudė delnus prie ausų. Nesuprato kas vyksta ar, juolab, kur ji randasi, dar visiškai nesiorientavo. Vėl pramerktos akys užmatė tamsiaplaukį, akimirksniu išpūtė tą dangaus mėlynę, sunkiai pasikėlė. Karčio banga nuvilnijo per visą kūną, ši prisiminė, neturinti kažko, kas dengtų jos randuotas kojas, tad pajautė menką raudonį, išmušantį jos skruostus. Norėjo prabilti, gal norėjo ir užrėkti, kad kas jis per velnias, kur ją atsitempė ir dar apkaltinti, kad neužmovė jai kelnių, nors apie kelnių nebuvimą vyruko ir negalėjo kaltinti. Dar akimirką patylėjo, tyliai atsiduso. Alkūnėmis pasirėmė į minkštą paviršių, pakilo, lėtai pasisuko šonan, nuleido kojas ant grindinio, kaip idiotė pamėgino stotis, kai susvyravo ir dirbo atgal ant lovos.
- Kur aš,- sumurmėjo sau, priglaudė savo mažą delną prie kaktos.
  Trenkė suvokimas makaulėn, jog išgyveno dar vieną ataką po ilgo laikas. Apėmė noras nesveikai žliumbti, tačiau leido tik kelioms ašaroms nuriedėti jos skruostais.

[Markas Moore]

 Buteliukai tyliai viens į kitą dzingsėjo. Marko galvoje buvo tuščia, nes smegenys vis dar buvo persijungę į pavojaus rėžimą. Profesorius jau greičiau būtų ką nors negalvodamas nuginklavęs nei surezgęs pusiau logišką sakinį.
 Mergina, gulinti jo sujauktoje lovoje, atgavo sąmonę. Budinančio eliksyro nebereiks. Pateliūškavęs melsvą skystį buteliuke, Markas nusprendė, kad eliksyre neplaukioja jokios musės skenduolės ir jis vis dar tinkamas vartojimui.
 Kai atsisuko į mokinę, galėjo pagaliau geriau į ją įsižiūrėti. Pastebėjęs randus ant kojų sureagavo... Niekaip. Buvo panašių atsižiūrėjęs ant pusseserės rankų nuo savižalos, tad tokie dalykai vaikino nebestebino. Greičiau kėlė gailestį, kurio niekam nereikėjo.
 Ištiesęs merginai buteliuką su raminamuoju eliksyru, tarė:
-Išgerk, pasijusi geriau. Koks tavo vardas? Iš kokio koledžo?

[Adelė Ginger]

  Mergina nepatikliai pažiūrėjo į mėlyną skystį, tuomet į vaikiną, tada vėl į tą mėlyną dalyką. Išrietė antakį.
- Ir iš kur man žinot, kad manęs nenumarinsi su šituo,- mostelėjo ranka.- Skystalu,- nesugalvojo kito tinkamo žodžio.
  Tačiau jau pagalvojo, kad blogiau gal ir nebus, tad paėmė iš jo rankų tą buteliuką ir dalį jo turinio susivertė sau. Perbraukė per sausas lūpas, papurtė galvą, nusibraukė žalią sruogą, krintančią ant akių. Sugaudė kitus šaudomus klausimus.
- Adelė, varnė,- sumurmėjo.- O tu kas?
  Ir galbūt tai buvo baisiai kvailas klausimas, tačiau juk ji rimtai nežinojo, nenutuokė ar dar išvis egzistuoja pilyje, gal čia koks pagrobėjas, tik ir laukęs, kada ši sukniubs ir galės ją parsinešti pas save. Sugirdyti ne aiškų marmalą ir apsimesti geru vyruku. Pati nusipurtė nuo tokių teorijų, mintyse sužiaukčiojo. Įsistebeilijo į jo tamsias akis.
- Ir ačiū, turbūt,- nejučiom gūžtelėjo pečiais ir sudėjo delnus ant šlaunų, nesmarkiai varydama nagus į jas. 

[Markas Moore]

 Merginos Markas tikrai nebuvo matęs pamokoje - mokinę, tokiais neįprastais plaukais tikrai atsimintų. O ir ji į mokytoją žiūrėjo įtariai, tarsi pirmą kartą gyvenime matytų, o turbūt taip ir buvo. Merginai eliksyrą pavadinus ,,skystalu", vaikinas šyptelėjo. Vis dėlto, melsvo gėrimo Adelei neatsisakius, profesorius patenkintas linktelėjo.
-Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius Markas. Malonu susipažinti antroje mokslo metų pusėje, Adele. Gyvačiokiai mano auklėtiniai, tai jei kuris kels problemų, žinosi, kur kreiptis,-prisistatė garbanius.-Kaip jautiesi? Nenori nueiti pas seselę? Palydėčiau.
Tamsiose vyruko akyse atsispindėjo rūpestis. Mokinė, kad ir ne klastuolė, bet mokinė ir jis turi jai padėti. Kad ir kaip nesmagu ją matyti savo lovoje plikomis kojomis. Gal jai kelnes duot?

[Adelė Ginger]

  Adelė silpnokai nusišypsojo vyrukui. Pakraipė galvą, suraukė nosį, išgirdusi kas jis per vienas. Pagalvojo, gal reikėtų kreiptis kaip tinkama į profesorių, bet numojo ranka, neapsiverks gi. Timptelėjo marškinėlių apačią, susimąstė, jog jau būtų visai laikas parnešt savo subinę į miegamąjį, dar paprašyt, kad vaikinas labai nemuštų, kad ne laiku trainiojosi, kur nereikia.
- Ne, ne pirmas kartas, viskas gerai,- sumirksėjo, nusivalė paburkusius skruostus.
  Mergina vėl pamėgino laimę stotis, tačiau dar vis nusilpusios kojos neišlaikė svorio ir žemaūgė pajuto krintanti, norėdama kažkokios atramos nesąmoningai sugriebė už profesoriaus rankos ir visai netyčia nusitempė jį kartu. Adelė nugara šiek tiek skausmingai susidūrė su grindiniu, o virš jos vietą užėmė Markas. Akys automatiškai išsipūtė, mat beveik liestis nosimis ir dalintis bendru oru su profesoriumi nebuvo labai jauki akimirka.
- Aš, um, atsiprašau,-sumikčiojo nesitikėjusi, jog kažkada ant savęs užsivers tokį vaikiną.

[Markas Moore]

 Adelei atsisakius eiti į Ligoninės sparną, Markas susiraukė. Kad ir ne pirmas kartas, kaip sakė mergina, jis vis tiek norėjo, kad kažkas ją per naktį prižiūrėtų. Pamatęs, kaip varnanagė bando stotis, garbanius jau norėjo sakyti, kad ji dar palauktų, bet nespėjo. Mergina susvyravo ir, įsikibusi į profesoriaus ranką, nusivertė žemyn, kartu nusitempdama ir Marką.
 Jie buvo labai arti. Per daug arti. Dabar vaikinas matė, kokia smulki, palyginus su juo, buvo Adelė. Beveik kaip vaikas. Dangaus mėlynumo akys jam priminė tyrą ežerą, į kurio gaivų vandenį galėtum pasinerti.
 Toks netikėtas artumas buvo... Šiek tiek malonus. Bet mokytojas sau nenorėjo to pripažinti. Netinkama. Jis - profesorius, ji - mokinė. Ir dar ji atrodė labai jauna.
 Negalima.
 Markas, trumpas sulaikęs kvėpavimą, tyrinėjo Adelės veidą. Jis buvo taip sulindęs į savo mintis, kad net neišgirdo, ką mergina jam pasakė. Galiausiai pats pašoko, atsitraukdamas.
-Nesusižeidei? Viskas gerai? Aš tave tikrai į Ligoninės sparną nunešiu,-ištiesęs ranką, po rūpestingumo kauke savo sumišimą bandė paslėpti Markas.

[Adelė Ginger]

  Tai tikriausiai buvo pati nejaukiausia akimirka merginos gyvenime per septyniolika metų, tačiau, pripažinkime, gana maloni. Tad ji dar kantriai išlaukė, kol vaikino tamsios akys baigs tyrinėti šiosios išblyškusį veidą. Pasijautė lengviau, kai jis atsitraukė. Pasirėmė alkūnėmis į grindis, stipriau užsimerkė, viena ranka pasitrynė akis, o tuomet pažvelgė į ištiestą profesoriaus ranką. Leido sau į jo delną įdėti savąjį smulkutį, sunkokai atsistojo.
- Man viskas gerai,- dar kartą pakartojo.- Manęs niekur nešti nereikia, turiu kojas,- nutilo akimirkai.- Ir visai nesvarbu, kad jos šiek tiek nenulaiko manęs. Septyniolika metų susitvarkiau su viskuo pati,- melavo pati sau.
  Ji nemokėjo susitvarkyti pati, be niekieno pagalbos. O tariant visus žodžius, Adelė turėjo taip kilstelėjo galvą, kad, atrodė, kaklas užluš atgalios. Bet taip būdavo visados, ji visada buvo ta žemaūgė mergina, miela ir žema. Kojos dar vis drebėjo, tik šįkart nežinia, ar dėl silpnumo, ar dėl dar vis menko šoko.

[Markas Moore]

 Adelė atrodė tokia smulki ir maža palyginus su Marku. Jos delnas buvo miniatiūrinis. Varnei netvirtai stovint ant kojų, profesorius susiraukęs klausėsi to ,,man viskas gerai". Kai žmogus taip sako, niekada nebūna ,,viskas gerai". Marką nustebino tai, kad Adelei, pasirodo, septyniolika. Mergina atrodė kaip penkiolikmetė, nors turbūt tokią iliuziją sukūrė tik jos ūgis.
-Ne, tu eisi į Ligoninės sparną. Niekas čia negerai ir nenormalu,-užsispyręs tvirtino mokytojas. Varnė irgi buvo užsispyrus kaip ožka su tuo ,,gerai" ir net garbanius suprato, kad mokinė pati iki Ligoninės sparno nenueis. Markas buvo žymiai didesnis už Adelę, tad jam nebuvo sunku pritūpti ir tiesiog pakėlus merginą persimesti ją per petį kaip kokį maišą.
-Einam į Ligoninės sparną,-šiek tiek linksmai taręs mokytojas atsargiai, stengdamasis nesusitrenkti galvos, išlipo iš spintos ir su mergina ant peties nukeliavo Ligoninės sparno link.

[Adelė Ginger]

  Susiraukusi mergina klausėsi Marko paistalų, jau buvo besukryžiuojanti rankas ant krūtinės, beiškelianti galvą ir didžiai besisukanti eiti, kai buvo staigiai permesta per vyruko petį. Trinktelėjo jam už tokias nesąmones per nugarą.
- Tai jau tikrai, kad niekas čia negerai ir nenormalu, ypač tu,- muistėsi, norėdama ištrūkt. Haha, sunkiai.
  Adelei nelabai kaip sekėsi stebėti kur jie eina, tačiau pastebėjus, jog jie išlindo iš spintos, išpūtė akis. Papurtė galvą, kiba, bus susitrenkus ir jopapa, kokias čia haliucinacijas matys.
- Tu mane į spintą buvai sugrūdęs?- nepatenkinta suburbėjo.- Padedi mano šikną žemėn, profesoriau.
  Nei muistymasis, nei kumščiai, trankantys vyro nugarą, nei rėkimas jos negelbėjo. Ginger susiraukusi atsiduso, kojom pasimakalavo prieš Marko nosį ir galiausiai pasidavė. Leidosi nešina į ligoninės sparną, su mintimi, kad iškart ten spruks, vos bus nuleista ant kojų.

[Markas Moore]

 Markas ir Adelė į pilį grįžo tylėdami. Dangus pamažu šviesėjo, pranešdamas, kad liko vos kelios pamokos iki pirmą pamoką skelbiančių varpo dūžių. Profesorius jautėsi pavargęs. Ši naktis buvo spalvota kaip kaleidoskopas, o ir jokių įprastų darbų jis nepasidarė.
 Kabineto durys tyliai po jų užsidarė. Visur dar degė paliktos žvakės, o ir jo spintos-kambario durys demonstratyviai buvo atidarytos. Markas nusiėmė purviną paltą ir pakabino ant spintos kampo. Įėjęs į kambarėlį, atsinešė arbatinuką, du puodelius ir dėžutę juodos arbatos.
-Cukraus neturiu,-iškart įspėjo Adelę garbanius, pildydamas arbatinuką vandeniu. Vos magiškasis daiktas pajuto savyje skystį, iškart pradėjo kaisti ir tyliai burbuliuoti. Šiek tiek paspoksojęs į nupieštas mėlynas gėlytes ant metalo, mokytojas iš dėžutės pradėjo berti arbatą. Adelei įpylė truputį, o sau kratė ir kratė. Buvo toks pavargęs, kad nepastebėjo, kad pusė puodelio buvo vien arbatžolės. Ant profesoriaus stalo stovintis arbatinukas pradėjo švilpti, bet Markas nesijudino, o tik bėrė ir bėrė arbatžoles į beveik pilną puodelį.

[Adelė Ginger]

  Sugrįžus į kabinetą, Adelė dar vis sunkiai tikėjo savo akimis, kad šios mato suknistą kambariuką spintoje. Papurtė galvą. Priėjo prie spintos, esančios spintoje (sviestas sviestuotas), pasikniso joje, norėdama rasti kažką patogaus. Tokiu metu sugrįžti į savąjį kambarį nebežadėjo, o ir jėgos nesiruošė jos leisti. Susirado paprastus marškinėlius ir jai tikrai per plačius šortus, tačiau miegoti savose kelnėse nežadėjo, tad greit pakeitė savo apdarus, tuo metu kaip tik pradėjo švilpti arbatinis. Mėlynakė atsisuko į Marką, kuris lyg užhipnotizuotas bėrė žoleles į puodelį.
- Markai,- prabilo.
  Ramiai nutraukė jo atliekamą veiksmą, supylė padaugintas žoleles atgal į dėžutę ir pripildė puodelius verdančio vandens. Nenorėdama gerti tokio karštu gėralo, sugrįžo prie spintos. Surado joje dar vienus šortus, numetė juos ant lovos. Priėjusi prie garbaniaus, atsegė jo marškinių sagas, stumtelėjo ant minkštųjų patalų ir sunkiai, bet pašalino tuos marškinius nuo vaikino kūno. Kad ir koks vaizdas sekė vėliau, kelnės buvo taip pat nuimtos, o vietoj jų atsirado šortai.
- Tau reiktų pamiegoti,- priglaudė lūpas prie vaikino kaktos.
  Pati varnė jautėsi ne ką mažiau išsekusi, tad pasiėmusi puodelį, įsirangė į jau anksčiau aplankytą lovą. Rodos, ši diena/naktis praėjo per milijonus metų.

[Markas Moore]

 Markas nepajuto, kaip švelni Adelės ranka atėmė iš jo dėžutę. Ir nepastebėjo, kaip mergina užplikė arbatą. Šiek tiek nuovargio iškankintos smegenys atsigavo, kai buvo pasodintas ant lovos. Spoksodamas tamsiomis akimis į marškinius atseginėjančią merginą, garbanius pasijuto kaip koks vaikas. Kelnes jau pats nusimovė, nors nelabai ir norėjo jo rankos klausyti. Apkvaišęs, Markas pajuto lengvą kaip vasaros vėjelis lūpų prisilietimą prie kaktos. Į baklažaninius plaukus nejučiomis įvelti jo pirštai pastrigo visiškoje garbanų makalynėj. Ryte reiks išsišukuot.
 Markas įsitaisė prie Adelės. Jo pamirštas arbatos puodelis ramiai garavo ant stalo prie mokinių darbų. Tamsios vaikino akys įdėmiai žiūrėjo į merginą, tarsi jis bandytų įsidėmėti kiekvieną jos veido dalelę. Šiluma, ramuma ir saugumas - visi trys lipdė profesoriaus akis. Sugraibęs ant grindų buvusią savo lazdelę, Markas kerų pagalba uždarė spintos duris, paėmė iš Adelės rankų puodelį, pastatė jį ant grindų, ir dar vienu lazdelės mostu užgesino žvakes.
 Viską apgaubė tamsa. Vaikinas įsitaisė patogiau (nors koks tas patogumas siaurokoje lovoje) ir prisitraukė Adelę arčiau.
 Netrukus Miegas priėmė mokytoją į savo karalystę.

[Adelė Ginger]

  Nežinojo, kiek valandų miegojo, o juo labiau, kiek jų buvo šiuo metu. Įkalinta garbaniaus glėbyje Adelė pasimuistė, lėtai nukėlė jo rankas nuo savęs. Pasirėmusi alkūnėmis pasikėlė, pasitrynė užtraiškanojusias akis. Nujautė, jog jau laikas nešt kudašių iš čia į savąjį kambarį, nes grįžusi paryčiai porelė, galėjo netyčia viską ir pramiegoti. Žvilgtelėjo į Marką, miegantį kaip kūdikį ar mielą kačiuką. Norėjo prasivolioti su jo šioje super duper mega extra mažoje lovoje visą likusią dieną, tačiau privalėjo eiti.
  Išsirioglino iš minkštučių pataliukų, pasirąžė, tyliai pravėrė spintos duris. Akimis užmatė arbatinuką, o tuomet dar kartą pažvelgė į miegantį savo (tikriausiai) baklažaninį berniuką. Pripildė arbatinį vandeniu, kuris iškart pradėjo kaisti, šiek tiek nutildė kerais garsą, kad neprižadintų vaikino.
  Pasikniso jo kabinete tarp stalčių ir lentynų, surado pergamento skiautę ir gražiai suraitė kelis žodžius, sakančius, jog ji nepabėgo ir tai tikrai nepaskutinis jų susitikimas. Sugrįžo prie švilpti pradėjusio arbatinio, užplikė arbatą. Nuo grindų susirinko vakarykščius rūbus, jau ruošėsi praverti kabineto duris ir sprukti pro jas link Varno Nago kambario žaibiškai greitai, kad liktų nepastebėtą, tačiau dar sugrįžo prie miegaliaus. Perbraukė per jo baisiai susivėlusias garbanas, paliko šlapią bučinį kažkur ties žandikauliu.
- Jau laikas keltis, Markai,- sušnabždėjo.
  Palikusi raštelį prie garuojančios arbatos, Adelė apleido jo kabinetą dar garsiau trenkdama duris, kad profesorius užtikrintai atsibustų. O pati bėgom pasileido per koridorius link savosios būstinės.