[Timotis Senkleris]

Timotis linktelėjo, kai brolis Auris prašneko apie vaiduoklius. Buvo smalsu, ar vaiduokliai mato kiaurai sienas. Ir ar gali bendrauti su žmonėmis. Bet antrasis klausimas paaiškėjo netrukus. Timotis matė, jog kažkoks vaiduoklis šnekėjosi su dideliais vaikais.
Taip pat vaikas klausėsi, ar vėl neišgirs mamos, o gal tėčio vardo. Gal šalia prisėdęs dėdė Juzefas juos pažįsta? Galbūt jis atėjo perduoti žinią nuo tėvų? O gal juos ir atvedė į pilį? Vaikas apsidairė, tačiau bent jau kol kas pilyje tėvų nematė.
Netrukus dėdė Juzefas pasisveikino su Timočiu ir Timotis išsigando. Išpūtęs akis linktelėjo, bet nieko nesakė. Nežinojo, ko reikėtų tikėtis iš žmogaus, kuris neturi plaukų.
Berniukas jau buvo suvalgęs maistą, kurį jam į lėkštę įdėjo didelis Auris. Jau kuo kuo, bet apetitu Timotis nesiskundė. Jo dėmesį atkreipė gražus permatomas dubenėlis, kuriame jis matė daug spalvų. Ant viršaus buvo dar tas kaip sniegas, kaip ir ant pyragėlio, kurį vaikas valgė prieš tai. Tad jis jau žinojo, jog bus skanu.
Vaikas paėmė į rankas dubenėlį ir pasigrožėjo spalvomis. Ten matėsi spalva kaip žolė, kaip valgomi rutuliukai ir kaip tokios gėlytės namuose lauke.
Tai buvo želė su grietinėle, tačiau Timotis to nežinojo. Taip pat jis nežinojo, jog šį desertą reikia valgyti šaukšteliu. Todėl raudonplaukis panardino į skanėstą visus pirštus ir dalį delno, sugriebė želės bei grietinėlės ir pradėjo grūstis į burną. Apsidrėbė ne mažiau nei su pyragėliu, tačiau nesijautė kažką bloga darantis, nes neskubėjo. Aplink Timotį ir ant jo buvo pilna maisto likučių.

[Juzefas Levinsas]

- Kas? - regis, Juzefas apstulbo dar labiau. - Broliukas?
Plikis žiūrėjo tai į Aurį, tai į berniuką. Sunku buvo patikėti, jog juodu - broliai. Išvaizda - taip. Bet amžius. Jie atrodė kaip tėvas ir sūnus.
- Na ir varo senis Senkleris, ką? Bet... bet kaip jis pas tave atsidūrė? Kur augo iki šiol?
Juzefas puikiai atsiminė tą vakarą Kiauliasodyje, kuomet jiedu su Auriu vienas kitam paatviravo gana asmeniškomis temomis. Tad mėlynakis žinojo, jog nelabai realu, kad vaikas būtų augęs su biologiniu savo tėvu. Tai su kuo tada? Su narkomane Laura, pamanė.
Berniukas pasirodė baikštus. Turbūt jis išsigando, kai Levinsas jį pakalbino. Tad beplaukis nusprendė nelįsti. Ir valgyti vaikas visai nemokėjo. Pradėjo kapoti želė tiesiog su rankomis.
Juzefui širdis suspurdėjo, kai Auris pasakė, jog pažįsta merginą Deoiridh vardu. Ar tai gali būti ta pati mergina? Juk vardas - gana retas. Kiek Deoiridh gali gyventi Londone?
- Pažįsti? Kaip ji atrodo? Bet? Bet kas? Kas jai atsitiko? Ar ji kuo nors serga?
Vyrukas akivaizdžiai sutriko. Mintyse pasirodė baisūs vaizdiniai. Kraupiomis ligomis, kurių simptomai pasireiškia po bala žino kiek laiko, sergantis Juzefas mirties patale. Dėl vienos nakties malonumo.

[Auris Senkleris]

- Broliukas, broliukas. Mažas mano brolis. Nu taip. Tėvas tai tikrai kaip jaunuolis ar ne? Man atrodo aš jį uždarysiu į kokią prieglaudą. Man jau gana staigmenų. O viską aš tau papasakosiu paskui gerai? Nenoriu dabar Timočiui visko primint. - Gal jis jų ir neklausė. Dabar berniukas nusičiupo dubenėlį želės ir ėmė valgyti. Auris nutarė, kad neatiminės dabar iš jo to dubenėlio. Apie šaukštelį paaiškins paskui. Tegul sau pasimėgauja.
Jei būtų ne toks susirūpinęs, tai gal būtų pastebėjęs kaip Juzefą sujaudino tas vardas. Bet dabar tiesiog pasakė.
- Neaukšta, rudaplaukė. Ji buvo septintakursė, kai aš atėjau į mokyklą. Gerai mokėsi, buvo kiek padykusi. O paskui dirbo Magijos žiniose. O paskui pradėjo vartoti narkotikus. Aš ją sutikau vieną kartą. Norėjau įsiūlyti jai slopiklio, nes ji laužėsi ir aš negalėjau su ja susikalbėt. Bet nieko nesigavo. Tai va nekokia istorija. Ar kuo serga nežinau.

[Timotis Senkleris]

Timotis taip įniko į tą skanumyną, jog nelabai daugiau ką ir matė. Jis ir valgė, ir žaidė. Pradėjo trinti želę tarp pirštų, aplink viskas lipo. Didelis Auris ir dėdė Juzefas kažką ir toliau kalbėjosi, tačiau berniukas dabar jau visai nebesiklausė, ką. Kelionė buvo ilga, tiesa, joje vaikas miegojo, tačiau su pabudinėjimais.
Pilis padovanojo daug įspūdžių. Čia atėjo šitiek žmonių, skraidžiojo vaiduokliai, o dar tas gražus pilies viršus pakėlus galvą. Ir tokia gausybė skanių vaišių. Vaikutis šią akimirką jautėsi pakankamai saugus. Gal net saugiausiai per visą tą laiką, kuomet jį atskyrė nuo mamos ir tėčio. Norėjosi miego. Dabar Timotis pasirėmė limpančia rankyte irgi limpantį veidą ir pradėjo knapsėti.

[Juzefas Levinsas]

- Gerai, - linktelėjo žvilgtelėjęs į vaiką, kuris buvo labai užsiėmęs traiškydamas želė. - Ir taip, tu jį sužiūrėk, - tyliai pasakė turėdamas omeny Aurio tėvą, - nes bala žino, kada jis tau numes prie durų dar vieną raudonplaukį ar raudonplaukę, - kilstelėjo šviesius savo antakius.
Tada Auris apibūdino Deoiridh. Ji atitiko merginos, su kuria Levinsas permiegojo, išvaizdą. Nežinia, pasidarė ramiau, kad Auris ją pažinojo, ar atvirkščiai, nesaugiau, jog Juzefas tą panelę prisiminė.
Kad ir kaip ten bebūtų, visai neseniai į didžiąją salę atėjusiam profesoriui nebesinorėjo čia sėdėti, gerti, valgyti ir bendrauti. Norėjosi eiti išsimaudyti, išsišveisti kiekvieną savo kūno dalelę.
- Žinai, pamiršau vieną tokį dalyką, - pasakė Juzefas. - Turbūt šį kartą aš jau eisiu.
Jis pakilo nuo kėdės ir atsiprašė. Linktelėjo Brendanui. Pagalvojo, kad vis dėlto bus su kuo gerti. Nors Auris iškrito iš žaidimo, bet atvyko Brendanas. Vos vos šyptelėjęs beplaukis išėjo iš salės. Taip, eis maudytis. Su naujaisiais varnanagiais susipažins rytoj.

[Auris Senkleris]

- Taip. Taigi geriausia bus arba jį uždaryti arba nudėti. - Pasakė tyliai ir niūriai. Kada imsis operacijos tėvo uždarymas nebuvo tikras. Eilėje dar laukė galybė kitų darbų.
Timotis įsijautęs taršė želė. Bet paskui paliko tą vargšą dubenėlį ramybėje. Atrodė pavargęs. Auris kerais sutvarkė vietą, kur jis sėdėjo ir maisto likučių neliko.
- Aha. Tai iki. Aš irgi eisiu. Paguldysiu vaiką. - Pasakė ir atsistojo. Atsargiai pakėlė mieguistą berniuką nuo kėdės. Ir patraukė durų link. Reikėjo nuprausti išsiterliojusį Timotį, paguldyti jį. Ir tada prisiminti ką reikės daryti rytoj per pamokas. Šiaip laukė pamokų. Bet džiaugsmą dėl naujų mokslo metų kiek temdė nerimas.
Nešinas vaiku Auris išėjo iš didžiosios salės ir nuėjo į savo kabinetą.

[Erka Forrm]

  Buvo rytas, pusryčiai. Erka ramiai sėdėjo prie garbingojo stalo. Nesijautė nejaukiai, kaip kartais anksčiau. Dabar net, tiesą sakant, jautėsi išdidžiai - ne taip, kaip sėdint prie Klastūnyno stalo.
  Dauguma vaikų diena iš dienos kalbėjo apie kažkokį koncertą, kuris vyks Kiauliasodyje. Esą tai viena garsiausių burtininkų grupių. Erka muzika nesidomėjo, taigi dabar, pusryčiaudama skaitė magijos žinias. Ir tikrai, ta grupė koncertuos Kiauliasodžio renginių arenoje. Hm, būtų smagu nueiti. Tik ne vienai, man reikia palydovo! Nusprendė mergina ir apsidairė, tačiau salėje darbuotojų buvo mažuma.
  Tad Erka tą reikalą nusprendė palikti kitam kartui, o dabar tiesiog pavalgyti, tai juk irgi darbas, ir dar ne toks lengvas, ar ne? Tad mergina prisikrovė kiaušinių ir ėmė pusryčiauti.

[Eliotas Llewellyn]

Iš Magijos Žinių naudos nebent tiek, kad jose būna skelbimai apie šluotas. Tiesa, būtent reikiamo skelbimo rasti taip ir nepavyko, kas vertė galvoti, kad profesorius Levinsas vis dėlto melavo. Deja, Eliotas per vasarą tą reikalą su šluota pamiršo, o dabar prisiminė tik dėl to, kad visa mokykla ūžė apie skelbimą tame laikraštyje. Kažkokia grupė atvyksta į Kiauliasodį. Išsiklausinėjęs draugų viską išsiaiškino ir nors nebuvo jos girdėjęs, neabejojo norintis į koncertą nueiti. Tik ką daryti, kad bilietus pardavinėja Kiauliasodyje? Tai, antrakursio nuomone, buvo siaubingai nesąžininga. Reikėjo susirasti kokį nors žmogų, kuris nueitų ir nupirktų bilietą. O gal vis dėlto sulaužyti dar vieną taisyklę ir padaryti tą pačiam?
Apie tai galvodamas Eliotas lėtai pusryčiavo ir apsidairęs pamatė prie garbingojo stalo profesorę Forrm. Staiga pašoko ir numetęs šakutę nužingsniavo prie jos.
- Profesore! - garsiai šūktelėjo. - Ar girdėjote naujieną? Aš noriu į koncertą! O kodėl jie bilietus parduoda ten, kur ne visi gali nueiti? Ar galėsime eiti į patį koncertą? Iš kur man gauti bilietą? O jūs eisite?
Spindinčiomis akimis stebėjo vieną geriausių Hogvartso profesorių. Žinoma, galėtų paprašyti, kad bilietą nupirktų Auris, bet jis šiemet buvo keistai piktas, taigi berniukas nebuvo tikras, ar nepradės ir vėl pamokslauti.

[Erka Forrm]

  Tačiau ramiai pradėti valgyti ji nespėjo - prisistatė Eliotas. Dar klausyk sugalvos ramiai sėst prie garbingojo stalo! Pagalvojo, jau kurpdama idėjas, kaip reikės jo atsikratyti. Tačiau, rodos, jis atėjo tik pasikalbėti, kas šiek tiek nuramino nervus.
  Berniukas pradėjo klausinėti apie koncertą, tad Erka nusprendė, jog jam patinka muzika. Tik, kaip visada, šis klausinėjo gerokai per greitai. Bent jau jos jėgoms.
- Domiesi muzika? - šyptelėjo berniukui. Nors pamokose toks noras viską sužinoti kartais džiugino, bet dažniausiai erzindavo, mat sėdėti prie knygų jis ne itin norėdavo, dabar tai atrodė taip miela ir smagu! - Taip, eisiu į koncertą. Manau, eis visi, negi ne? - šyptelėjo jam. - Turbūt bus pilna arena, tad reiks ateiti gerokai anksčiau, - nusijuokė. - Ir nežinau, kodėl parduoda būtent Kiauliasodyje. Bet, man atrodo, gavę bilietus, eiti galės ir jaunesni mokiniai!

[Eliotas Llewellyn]

Nepanašu, kad profesorė Forrm šiandien pikta, todėl bus galima užduoti dar krūvą klausimų. Tik pirmiau reikėjo, kad ji atsakytų į tuos, kurie jau išvydo dienos šviesą. Pats atsakydamas tik energinai sulinksėjo. Tiesa, negali sakyti, kad jis labai jau domėjosi muzika - labiau norėjo nueiti į Kiauliasodį. Visai nesvarbu, kad jau kitais mokslo metais galės ten keliauti oficialiai. Norėjo miestelyje atsidurti kaip galima anksčiau. Geriausia dabar.
- O bus galima nusipirkti bilietus skirtingose vietose? Gal tolimiausios vietos pigiau nei artimesnės? - dar paklausė nenuleisdamas akių nuo profesorės. Netrukus tęsė savo klausimų maratoną: - O gal jūs galėtumėte mane palydėti? Tada aš nusipirkčiau bilietą! Ir nemanau, kad reikia ten eiti anksti. Jeigu nueisite likus labai daug laiko, ką ten veiksite? Laukti neįdomu! O jums patinka ta grupė? O Hogvartso direktorė irgi eis?
Atrodė, tuoj sprogs iš nekantrumo, bet sugebėjo likti ramiai stovėti. Vis dėlto žvilgsnis, įsmigęs į profesorę Forrm, buvo labai jau aiškiai parodantis: atsakymų į visus pasaulio klausimus Eliotas nori dabar.

[Erka Forrm]

  Taip... Eliotas tikrai pasiruošęs savo klausimų lavinai, tačiau jis nepagalvojo, kad galbūt Erka nėra jai pasiruošusi. Ir ką dabar su tuo daryti? Žinojo, kad berniuko smalsumas gali greitai pasikeisti ir tapti pykčiu, staugimu ant jos ir panašiai. Bet taip atsakinėti irgi ne itin norėjosi. Nei ji turėjo noro, nei jėgų, tiesą sakant, tokie klausinėjimai jau labai pabodo. Bet Erka vis dėlto nusprendė šiandien jam pabūti angelu ir atsakyti į visus jam iškilusius klausimus.
- Šito tiksliai nežinau, bet, kadangi kaina yra viena, skiriasi tik šiaip žmonėms bei Hogvartso mokiniams ir personalui, manyčiau, kad nebus parduodama vietomis. Kur jau pataikysi, ten ir būsi. Tuo labiau, juk tokiuose koncertuose visi šėlsta, šoka, negi tiesiog sėdės, net jei tokių vietų ir yra? O dėl atėjimo anksčiau, tai aš ateičiau, daug smagiau ateiti pusvalandžiu ar net valandėle anksčiau, bet turėti tikrai normalią vietą, o ne stovėti salės gale ir nieko nematyti, kaip manai? - Erka padarė pauzę, kad atgautų kvapą. - Žinai, nelabai domiuosi muzika, tad neturiu nuomonės apie šią ar kokią kitą grupę, bet kadangi tokia garsi grupė ir net aš ją žinau, nueisiu, pasikultūrinsiu. Ir taip, spėju, kad direktorė irgi eis. Aš manau, kad visas Hogvartsas eis, negi ne?

[Eliotas Llewellyn]

Kai kuris nors profesorius pasakydavo, kad ko nors nežino, Eliotas gerokai sutriko. Na taip, visko žinoti neįmanoma, bet jeigu jau tie žmonės moko Hogvartso mokinius, jie turi būti labai protingi.
- Aišku, kad jūs žinote! - patenkintas šūktelėjo jis. Ta dalis apie galimybę koncerto metu pašėlti dar labiau sužavėjo. Eliotas neabejojo būtinai ten eisiantis. Kad ir kas nutiktų, jis ten bus. Tik reikėjo išsiaiškinti, kaip bus su bilietu.
- O jeigu direktorė eis, ar ji nepyks, kad eina ir jaunesni nei trečio kurso mokiniai? Ir kaip man gauti bilietą, profesore? Ar jūs galėtumėte nueiti ir nupirkti? Aš galiu duoti pinigų! O gal palydėsite mane? Aš noriu į Kiauliasodį!
Pats koncertas, tiesą sakant, nelabai tedomino, tačiau akivaizdu, kad jis bus kuo puikiausias nuotykis ir pramoga. Taigi Eliotas ten bus, tik kol kas nesugalvojo geriausio būdo tai padaryti. Bet dar yra laiko, taigi jis išsišiepęs spoksojo į mėgstamą profesorę ir laukė, kol ji bent šiek tiek patenkins neišsenkantį smalsumą.