[Sofija Orel]

   Viena iš vietelių, kur intravertai gaudavo mažumėlę pailsėti nuo Hogvartso šurmulio ir kažkokiu būdu vis dar nebuvo susekti įkyrių plepių, driekėsi ant Hogvartso ežero kranto. Tai buvo jauki vieta, įtinkanti net pačiam išrankiausiam ir labiausiai tylos išsiilgusiam hogvartsiečiui.
   Atokusis krantas - normalesnio pavadinimo jis tiesiog neturėjo, mat nebuvo plačiai žinomas - buvo apaugęs minkštomis samanėlėmis ir jaukiomis pievų smilgomis. Jei norėjai, galėjai kokią išsirauti ir, mąstydamas filosofiniais klausimais, kramsnoti jos galą. Taip pat privatumo čia besantiems žmonėms duoti galėjo keli netoliese želiantys krūmai bei medžiai - tanki lapija ir žemos šakos tiko ir uždengti mokslo ir tylos ištroškusįjį, ir jaukiai prisėsti, susiliejant su gamta. Tokioj vietoj galėtum nors ir užmigti.
Pavalgiusi Didžiojoje salėje ir kelis kartus peržiūrėjusi tvarkaraštį Šarlotė panoro susirasti vietelę, kurioje galėtu viena padaryti namų darbus, parašyti keletą laiškų ir padailinti keletą eskizų. Pasidairiusi aplink pilį ir Uždraustojo miško pakraščiuose pirmakursė prisiminė ežerą tyvuliuojantį šiek tiek toliau nuo Hogvartso, tačiau pakankamai arti, kad švilpynukė spėtų grįžti į pamoką. Šarlotė buvo labai pasiilgusi to jausmo kai tiesiog bėgi, bėgi nežinodamas nei kur, nei kada sugrįši. Skuosdama mergaitė visada jausdavosi taip tarytum viskas kas tądien nepasisekė ar ją skaudindavo, visos vienišumo ar liūdesio akimirkos tartum išnykdavo praeities sukuriuose, sakytum ištirpdavo tarp laikrodžio dūžių. Po kelių minučių Šarlotė jau buvo atokiame ežero kampe ir traukėsi iš kuprinės pergamentą, plunksną ir vadovėlius. Viską susidėjusi ant žolės ir dar kartelį apžvelgusi visus daiktus atsigulė ant žemės. Samanos ir pievų smilgos švelniai kuteno veidą ir rankas, kojas švilpynukė įmerkė į vandenį, vanduo buvo ledinis todėl pirmakursė greitai jas ištraukė. Staiga mergaitė pajuto pėdoje skausmą, pasilenkė pažiūrėti į ką užsigavo, tačiau nieko nepamatė. Žvilgtelėjo dar kartą ir atsargiai kyštelėjo ranką į šaltą vandenį. Šarlotė kažką užčiuopė, kažkas primenantis rankenėlę, slidus ir metalinis lietėsi prie jos rankos. Pagauta smalsumo Šarlotė truktelėjo už rankenėlės ir staiga į paviršių iškilo nedidelė medinė dėžutė kurios viduje kažkas barškėjo. Mokinė nieko nelaukdama čiupo dėžutę ir švelniai į ją kaukštelėjo burtų lazdele. Pirmakursė pati nesuprato kodėl manė, kad taip atidarys dėžutę, tik jautė, kad taip reikia ir tiek, bet mergaitė buvo teisi, vos jos lazdelė prilietė medinį dėželės paviršių ši atsivėrė, o iš vidaus išbyrėjo spalvoti akmenėliai su keisčiausiais raižiniais ant šono. Išties Šarlotę tai nuvylė ji tikėjosi ko nors nepaprasto, stebuklingo, bet ko tik ne AKMENŲ. Nors ir nusivylusi švilpynukė ėmė vartyti juos rankose, vėliau dėlioti vieną ant kito tikėdamasi kad kas nors įvyks, galiausiai viskas baigėsi tuo, kad mokinė sudėliojo juos ratu ir netekusi viltie atsisėdo ant žemės. Tačiau tada kažkas įvyko. Akmenėliai ėmė švytėti, o viduryje esantis žemės lopinėlis staiga pasikeitė neatpažįstamai ir vietoj samanų kupstelio atsirado keistas mažas miško modelis kurio viduje lakstė, šliaužiojo ir skraidė keistčiausi sutvėrimai, tokių Šarlotei neteko niekur matyti, knygose nė vienas iš tų gyvųnėlių nebuvo paminėtas ir mokytojai apie juos nepasakojo ,,Tai kokie čia gyvūnai" mąstė mergaitė.
Bet staiga prisiminė, kad iki kerėjimų pamokos liko labai nedaug laiko ir atsargiai paėmė vieną akmenėlį, tačiau tada viskas visi gyvūnai ir augalai staiga išnyko, o Šarlotė net springstanti nuo naujų įspūdžių viską sumetė į kuprinę ir nusprendusi po pamokų susirasti nuošalią vietelę kur galėtu patyrinėti naują radinį nubėgo į pamoką.

[Keitas Kolinsas]

Keitas buvo užsikabinęs ant pečių gitarą. Prieš naujų mokslo metų pradžią jis nutarė dar pasimėgauti vasara ir šiltomis jos naktimis. Nors jau buvo po 12 nakties jis tamsoje kliūdamas už akmenų ir šakų pasiekė tikslą-atokų ežero krantą. Čia nebuvo nieko kas galėtų išgirsti jo grojamas melodijas. Nė vieno žmogaus. Šį kart jis gros ežerui, mėnuliui, žvaigždėms ir medžiams. Vaikinukas tvirčiau susisupo į savo žiobarišką megztinį ir krestelėjo ant žolės atsiremdamas į vieną iš medžių. Keitas nusikabino nuo pečių gitarą ir pasiėmė ją į rankas. Vaikinukas pažvelgė į ežerą ir tada kelis kartus perbraukė gitaros stygas išgaudamas lengvą melodiją. Jis po truputį ėmė niūniuoti ir tada ėmė groti vieną tų savo parašytų dainų, kuri žodžių kol kas dar neturėjo, o gal, kurių jai net nereikėjo.
Keitas pagrojo dar kelias švelnias melodijas ir pajuto, kad darosi šalta. Jo plaukai atsistojo piestu, o pirštai nebeklausė ir jis nebegalėjo pagroti, net paprastos dainiūkštės neužkliūdydamas neteisingos stygos. Keitas nuspręndė, kad pats laikas judėti į pilį. Pagaliau vaikinukas išlaisvino mintis ir išbandė savo naujas dainas. Jis būtinai pasižadėjo grįžti į šią vietą ir atsistojęs pačiupo gitarą ir nuskuodė į pilį.

[Erika Rozelyn]

                                                                                                                                           
                                                                                                                                             
Vieną dieną Odeta nusprendė eiti pasivaikšioti. Ji prisiminė istorijas, kurias vaikystėje jai pasakodavo tėtis. Tarkim viena buvo apie stebuklingą ežerą kuris yra prie Hogvartso. Sakoma, kad jis gali išpildyti tavo didžiausią troškimą. Taigi Odeta norėjo išsiaiškinti ar tai tiesa. Ji niekam nesakė kur eina. Manė, jog jai ji kam nors pasakys, jie pradės iš jos sumanymo juoktis ir visaip šaipytis. Odetai neatrodė jog kiti vaikai tiki šia istorija. Odeta greitu tempu žigiavo iki ežero. Ji tikėjosi jog jos svajonė išsipildys. Mergaitė svajojo, kad vieną dieną ras amuletą, kurį prieš išeidama jai paliko močiutė. Mat jos šeima kraustydamasi į kitus namus jį pametė. Mergaitė ištisas dienas jo ieškojo bet jo nerado. Na, mergaitė atėjo. Ji atsiklaupė ir pasilenkė arčiau vendens norėdama jį paliesti. Ji tyliai sušnabždėjo savo norą. Bet nieko nenutiko. Ji luktelėjo ilgiau. Bet... Mergaitė atsistojo ir ėjo atgal į mokyklą. Ji buvo nusivylusi. Juk ji visalaik tvirtai tikėjo. O dabar... Ji gryžo į kambarį. Kas čia dabar? Šis klausimas jai kilo iškart priėjus prie jos lovos. Ant jos gulėjo prastu poperiumi apviniotas siuntinukas. Ji jį paėmė į rankas. Ant siuntinio buvo prikabintas lapelis su užrašu: Odetai nuo jos tėvų. Ji atplešė dovaną ir tada... Negi... Ji negalėjo patikėti savo akimis. Ežeras išpildė jos norą!                                                                                                             
                                                                                                                                                 
                                                                                                                                             
                                                                                                                                             
                                                                                                                                               

[Hayato Shinohara]

   Atėjo žiema, beveik įpusėjo gruodis, kad ir kokia pliurzingas ir balotas, nė kruopelės išlikusio sniego ar ledo gabalėlio... Teks Kalėdų seniui ne roges, o vežimą kinkyt elniais. Buvo pašalę, o saulė slėpėsi už debesų, kaip koks karo tarnybos vengiantis šauktinis (kita vertus, panašiai dabar ir buvo. Saulė, atrodo, neketino kovot su žiema. Čia šiuo momentu prilygtų turbūt Lietuvos kovai akis į akį su kokia Rusija). Taigi, kai toji purvynė sušąla ir pasidaro kieta, pasidaro visai smagu ja vaikščioti, ir batai nesusigadina. Na, vaikščioti visgi šalta, bet jeigu nebijai šalto vėjo ir galimų pūgų...
   Na, o vienas švilpis, žinomas kaip Švedas (mat iš Švedijos buvo atsikėlęs į Angliją mokytis), šalčio nebijojo. Nė kiek nekeista, turint minty jo kilmę ir turbūt jau kraujyje ir genuose esantį šalčio toleravimą. Taenralis greitu žingsniu žygiavo ežero pakrante, užantyje nešėsi gerą krūvą kažkokių keistų įtaisų. Karts nuo karto berniukas sustodavo, apsidairydavo lyg vogčiomis, nužvelgdavo vieną ar kitą ežero tiltelį, valtį ar kyšulį, ir žygiuodavo toliau. Galų gale prižygiavo vieną vietą, šiek tiek aukštesnį ir statesnį ežero krantą. Vaikis gerai jį apžiūrėjo, įsitikino, kad šis nenugarmės į ežerą kaip bokšto akmuo, paplautas bangos, kaip gerbiamas Maironis tada pasakojo.  Tuomet Faamsurjad'as atsargiai susidėliojo viską ant sušalusios, nejudančios žolės ir atsiduso. Pastatė vieną strypą, tada kitą, tada dar kitą, paskui jas sujungė - išėjo ilgakojis stalelis mažu paviršiumi kažkam pasidėti. Švedas berniukas papūtė sau į rankas ir jas patrynė - visgi buvo vėsoka.

[Hope Džein Shilck]

Blondinukė, kuri ekperimentuodama šiek tiek leido sau plaukus kiek papuošti mėlyna spalva patraukė iš pilies ežero link . Negalėjimas susikaupti bendrajame kambaryje ją tiesiog žudė . Hope norėjo tiesiog tos ramybės , kurią taip dažnai pajusdavo išėjusi pasivaikščioti naktimis aplink ežerą , kurio link ji ir traukė .
Įpusėjusi kelyje link ežero ir savo mėgstamios vietos greta jo ji pajautė , kaip vėjas lengvai perbėgo per jos veidą . Gal ir tas šaltukas buvo grubokas , bet visiškai negąsdino . Hope , nors ir tebuvo užsidėjusi juodus džinsus ir maikutę , nepamiršo pasirūpinti šiltesniu paltuku , todėl ji tik ėjo pirmyn ir stengėsi nesidairyti aplink . Paskutinėmis dienomis mergina stengėsi išvengti bet kokio akių kontakto , nes ji iš karto labai susierzindavo jeigu , kas pažvelgdavo su pašaipa į jos pusę . Todėl galiausiai Hope priartėjusi jau prie pat ežero , pasuko kiek kairiau ir pradėjo eiti palei vandenį , kol galiausiai priėjo atokesnę ežero vietelę .
Jau eidama jos link , iš kiek toliau matė , kad čia ji bus ne viena . Todėl tik papurtė galvą ir gūžtelio petukais lyg drąsindama save , kad gal naujos pažintys būtų visai nieko .
Priėjusi prie vaikino , Hope krenkštelėjo ir mandagiai pasisveikino pasiteiraudama, ką jaunuolis čia veikia . Ji niekada nemokėjo pradėti pokalbių , bet šį kartą ji neturėjo pasirinkimo .
- Labas , nepažįstamasis . Niekada nebuvau Tavęs sutikusi , o ypač čia . Kažką konstruoji ? Nemaniau , kad čia esti būtybių , kurios mielai renkasi ežero draugiją per tokį orą . Vis dėlto tas vėjas nėra maloniausias pašnekovas , - Hope kiek atsitraukė , kad geriau matytų , ką vaikinas veikia ir laukė atsakymo šiek tiek mindžikuodama .

[Hayato Shinohara]

   Taenralis primontavo prie stalelio prietaisą, panašų į kamerą. Į vidų įdėjo kelis skirtingo dydžio ir storio stiklelius, pritvirtino sraigtus... Ilgokai krapštėsi ir montavo, kartkartėm užmesdamas akį aukštyn, ar tik nepradeda lyti. Tuomet uždėjo dangtelį ant dėželės ir ėmė kažką montuoti po prietaisu. Prikabino paprasčiausią, bet taip atrodė, siūlą, jį pervėrė per siauros ir ilgos spyruoklės vidų, prikabino švytuoklę. Patrepsėjo, pašokinėjo ant žemės - ne, švytuoklė į vaikiną nereagavo.
   - Labai gerai... - Faamsurjadas tyliai sau linktelėjo ir atsistojo dar kažką pritvirtinti prie kameros... Kol į jį padvelkė kiek stiprėlesnis vėjas. Taenralis išgirdo pažįstamą zvimbesį ir pasilenkė prie spyruoklės - taip, ši virpėjo. Švilpis susiraukė, atsiduso.
   - Tai ką šįkart ne taip pribūriau... - sumurmėjo sau. Kyštelėjo į striukės kišenę ranką, užčiuopė ten šiltą kamuolaitį. Sekundėlę pamąstė, ar čia jo tikrai reikia. Pajuto, kaip per pirštus brukštelėjo kažkas švelnaus ir kutenančio, šyptelėjo. O tada per vėją, švilpiantį į ausis, prasiveržė ir žmogaus balsas - ir švilpį išgąsdino. Jis staiga atsigręžė ir išvydo mėlynplaukę klastuolę. Nejaukiai pasitaisė švilpišką šaliką, norėjo automatiškai kyštelėti ranką pasisveikinimui, bet prisiminė, kad pagal etiketą pirmosios ranką ištiesia merginos. Plius, dabar jo rankos buvo šiek tiek tepaluotos...
   - Labas, ee... - sutrikęs numykė Taenralis, šįsyk užkluptas visai nepasiruošęs. - Aš Taenralis, - prisistatė, nuspręsdamas kol kas nesakyti, kaip trumpinamas jo vardas. Klastuoliai paprastai išjuokdavo jo darbus ir jį patį, retai koks pasitaikydavo draugiškas, todėl švilpis norėjo būti atsargus. - O... Tu kuo vardu? Iš tiesų, taip, dabar jau šalčiai užeina ir mažai kas bastosi po čia, - šyptelėjo Taen. - Konstruoju čia, kol kas nelabai kas pavyksta... - nutylėjo, ką dirba iš tikrųjų, lyg tyčia, lyg ir ne. Galbūt nemanė tai esant svarbiu. - O kodėl tu čia vaikštai? Viena? Nešalta? - paklausė ir tyliai keiktelėjo savo švilpišką rūpestingumą. Įsidėjo atsuktuvą į kitą kišenę, ne tą pačią, kurioje gulėjo tasai pūkų kamuoliukas, jam padedantis kostruoti. Nesusilaikęs šyptelėjo, nes žinojo, kokia vyrauja klastuolių merginų reakcija į tokius kamuolaičius. Na, bet gal šioji ne tokia? Juk retas dalykas yra ir mėlyni plaukai...

[Hope Džein Shilck]

Mergina kiek pati išsigando, kad išgąsdino jaunuolį todėl dar šiek tiek atsitraukusi šyptelėjo, kiek įmanoma nuoširdesne šypsena, kad šis nemanytū ko blogo ir prabilo.
- Atsiprašau jeigu Tave išgąsdinau, visai to nenorėjau,- Hope pažvelgusi į vaikino akis, suprato, kad klastuolės šalikas kiek galėjo jį sugluminti. Vis dėlto ji pati buvo susidūrusi su kiek gruboku bendrakolediečių elgesiu. Todėl prie savo atsiprašymo pridėjo dar vieną komentarą, - gali nurimti, neatėjau išjuokti Tavo konstruojamo,- kiek patylėjo rinkdama tinkamą žodį,- Tavo konstruojamo stebuklo.
Paskutinis žodis jai nuskambėjo kiek nelabai įtikinamai, todėl tik papurtė galvą ir ištiesė jaunuoliui ranką.
- Hope, malonu susipažinti su Tavimi. Atsiprašau už mano atsiprašymus ir atsiprašau už nemokėjimą pradėti tinkamai pokalbio. Paprastai esu linkusi vaikščioti čia viena ir labai retai įsitraukiu į draugystes su kitais,- ji jautė, kaip jos lūpų kampučiai ir vėl pakyla, veidą papuošdami šiokia tokia šypsenėle.
Pasisveikinusi ji paėjo kiek į šoną, kad geriau galėtų matyti, ką švilpynės atstovas čia veikia. Bėgiodama akimis po konstruojamą objektą.
- Aš mėgstu čia pasivaikščioti, tik dažniausiai naktį. Dienomis retai pasirodau lauke,- supratusi, kaip tai beprotiškai skamba, pridūrė,- ne ne, nepagalvok, ne vampyrė esu ir tikrai Tavęs dabar nesuvalgysiu. Tiesiog,- gūžtelio pečiais,- man patinka naktis ir sedėti čia. Stebėti, kaip pilies žiburiai atsispindi ežero vandenyje irtaip paskendus mintyse nurimti.
Paaiškino gana atvirai mėlynplaukė. Ji nebuvo linkusi visiškai užsiverti. Galbūt tai ir buvo jos problema, kad ji per daug greitai prisileisdavo kitus, bet po to gailėdavosi. Tačiau pačių savo giliausių minčių ji niekada nebuvo niekam sakiusi.
- O ir šaltis negąsdina, naktimis būna žvarboka, todėl šiuo metu oras tas pats.
Priėjusi arčiau, Hope pagaliau įsidrąsino ir pradėjo apžiūrinėti atidžiau vaikino darbą.
- Hmm, taigi pristatysi savo išradimą?

[Hayato Shinohara]

   Taenraliui patiko šios klastuolės šypsena - po teisybe, ir pats nevengė šypsotis, žinoma, kai nejautė įtampos, sukaustančios žandikaulius. Nors taip pasitaikydavo retai. Šįsyk įtampa irgi buvo jau visai beišsisklaidanti - keista, kad pirmakursė klastuolė sugebėjo taip nesunkiai apeiti ne itin patiklaus švilpio atsargumą.
   - Viskas gerai, kai įninku į savo darbus, dažnai būna taip, kad mane kas išgąsdina. Smulkmena, - šyptelėjo Taenralis. Nustebęs pakreipė galvą, kai išgirdo taip pavadintą daiktą, minutėlei suabejojo, ar tikrai klastuolė nesišaipo. Tuomet susigėdo. - Toks čia ir tėra stebuklas, dar nei baigtas, nei pasitvirtinęs... - nutęsė jis ir prisiminė, kaip bibliotekoje susimovė su kitu panašios paskirties prietaisu, nors jo gedimo iki šiol vaikinas neaptiko. Pamanė, kad gal žmogus, kuris sutrikdė jo prietaisą, nebuvo visai žmogus - tik taip tegalėjo tai paaiškinti. Taenralis įtariai žvilgtelėjo į klastuolę, bet ši jam neatrodė kaip kokia antgamtė. Kita vertus, koks antgamtas, besimokantis ar dirbanti Hogvartse, atrodo kaip antgamtas? O Taenralio sukonstruotas prietaisas reagavo turbūt ne vien į vandens padarus. Nors galėjo ir vien į juos, o klastuoliai juk susiję su vandeniu, anų koledžo kambariai yra po ežeru. Taenralis pasisuko į prietaisą, šyptelėjo ir atsigręžė.
   - Man irgi malonu, - tarstelėjo jis ir apmaudžiai gūžtelėjo pečiais, parodydamas tepaluotus delnus. - Rankos gal geriau nespausiu, tepaluotos kaip sovietų traktoristo, - pasišaipė iš savęs ir dėl klastuolės atsiprašinėjimų pasijuto mažumėlę nejaukiai. - Na, niekis, nėra čia ko atsiprašinėt. Tai aš kažkuo esu išrinktasis toksai?
   Taenralis praleido klastuolę prie savo darbo, dėl jos susidomėjimo nenustebo - daug kas Hogvartse nustebdavo dėl jo darbų. Pasiklausė klastuolės kalbos, prikando lūpą. Kaip tyčia vos prieš kokią minutę ar dvi Faamsurjadui kilo mintis, kad Hope galėtų priklausyti antgamtams, ir šit - ji garsiai paneigė jo mintį. ,,Bene ne legilimantė?" - pamanė jis sutrikęs.
   - Na, tikiuosi, - nejaukiai nusijuokė jis, nors mergaitė atrodė negrėsminga ir kažkiek  už jį jaunesnė. - Supratau, tai mėgsti vienatvę?
   Taenralis priėjo prie savojo darbo, pamanė, kad ši klastuolė gana keista - lyg ir uždara, lyg ir atvira. Ši savybė nekėlė didelio pasitikėjimo, bet atsidusęs jis pradėjo kalbėti:
   - Tai aquaventis, kaip aš jį pavadinau, - droviai šyptelėjo Taenral. - Jis skirtas aptikti ir stebėti didesnes vandens būtybes. Matai tą spyruoklę? Ji ima virpėt, kai netoliese būna koks didelis vandens padaras. Ir dabar šiek tiek virpa, matai? - Faamsurjadas instinktyviai pažvelgė į ežerą, bet šis buvo ramus kaip visada.

[Hope Džein Shilck]

Mergina per daug nekreipė dėmesio į Teanralio kalbas , kadangi buvo per daug susidomėjusi prietaisu . Lėtai ėjo aplink jį ir akimis tiesiog bandė įsigilinti į kiekvieną jo milimetrą .
Išgirdusi jlausimą apie vienatvę Hope sustojo ir pakėlė galvą .
- Tiesiog aplink visko per daug vyksta . Mėgstu išgyventi viską viena , o ir per daug arti kitų neprisileidžiu , nes dažniausiai vėliau tenka nusivilti , - paskutinius žodžius ji pasako taip lyg tarp kitko ir toliau akimis tyrinėja prietaisą pamažu žvilgsnį vesdama ežero link . Ją tolumoj matomas horizonatas visada viliojo .
- Tiesiog aš esu tokia asmenybė , mėgstu sakyti ką galvoju tiesiai į akis , mėgstu pakovoti už save , už sau artimus . Ir kartais galbūt persistengiu . Bet žinai , ta kova dėl kitų pamažu pradėjo prarasti reikšmę . Net ir tas žodis draugai tapo nuvalkiotu . Kad jau net nebežinai , kas yra Tavo draugai , o kas tėra pažįstami . Tai taip ir tolsti nuo draugysčių ir žmonių . Tu galbūt mane dabar matai vienokią - ramią ir tylią , šiek tiek susimąsčiusią ir pasinėrusią į mintis , bet kartu aš galiu būti žaidėja . Galiu būti ta , kuri apverčia kitų pasaulį 180 laipsnių kampu . Net ir dabar , tikriusiai , negali būti tikras , kad neturiu jokių kėslų . Gi mes klastuoliai - tokie jau esam , - mergina kalbėjo galbūt labiau sau , ir žvelgdama į tolumą . Ji jau buvo pradėjusi pamiršti , kad visai netoli jos yra pašnekovas , kuris galbūt gali dabar išsigąsti . Bet mintys buvo mintys ir ji tęsė toliau :
- Kėslai kėslai kėslai , - ironiškai nusijuokia mergina , - visi jūs manot , kad mes tokie . Klastingi klastuoliai . Žinai , aš pavargau nuo tos etiketės . Tiesiog . Kol man nekanda - nekandu ir aš . Tokia ta paprasta logika . O vienatvė , kartais yra laisvės sąlyga . O aš mėgstu jausti laisvės pojūtį .
Mergina užsimerkė ir akimirką atsipalaidavo pasiduodama žvarbiam vėjui , kuris tebeglostė jos skruostus . Tada lėtai atsimerkė ir pasisuko į pašnekovą .
- Kartais aš gąsdinu kitus savo garsiai sakomomis mintimis . Bet manau , kad geriau jau išsakyti negu apsimesti visai kitokiu nei esi . O tuolabiau nutylėti , kas neturi būti nutylėta .
Staiga Hope nutyla ir šypteli .
- Tikiuosi neišgąsdinau . Galbūt nesitikėjau čia sutikti draugijos ir norėjau pasimėgauti ta laisve , bet žinai .. Nemanau , kad Tu galėtum būti blogesnis už mano visus pažįstamus , todėl nesiskųsčiau jeigu leistum prisijungti prie Tavęs ir pasimėgautumėm šiuo vakaru abu kartu .
Mėlynplaukė pakėlė akis į švilpynuką .
Tada linktelėjo prisiminus jo žodžius apie prietaisą ir grįžo prie jo su susidomėjimu .
- O Tu tai konstruoji nes Tau tai patinka , ar koks profesorius privertė ?

[Hayato Shinohara]

   Taenralis pasijuto keistai, kai klastuolė it maitvanagis apie maitą pradėjo suktis apie jo prietaisą. Atvirai kalbant, jo sukurtais daikteliais susidomėdavo tikrai nemažai kas, bet tokia reakcija būdavo ganėtinai retas dalykas.
   - Supratau, - Taenralis linktelėjo lyg ir nebeturėdamas ko pridurti. Jam buvo pažįstama tai, apie ką kalbėjo Hope (viltis, teisingai? Jos vardas buvo viltis...), bet jis to nenorėjo pripažinti. Kažkodėl nedrąsu buvo. - Neatrodai įprastinė klastuolė, - blankiai šyptelėjo jis, išgirdęs paskutinę frazę. - Klastuoliai, bent tie, kuriuos dažniausiai sutinku, tokiame šaltyje nevaikšto paežere ir nesidomi žioplų švilpių sukonstruotais daikteliais. Po teisybe, retas išvis susidomi švilpiu. Ar pasuka galvą į jų pusę, - tarstelėjo tyliai. Suabejojo, ar Schilck jį išgirdo. - O draugai tai... Sudėtingas reikalas, retas, brangus...
   Išradėjui buvo keista prabilti ne loginiais sakiniais ar sąvokomis. Todėl daugiausia tik klausėsi pašnekovės kalbų, apmąstė jas ir karts nuo karto palinksėdavo galva. Užtat giliai širdy labiau nudžiugo, gavęs progą prabilti ne apie jausmus, o apie ai, kuo pats gyveno, apie ką mąstė, ką kūrė ir apie ką kalbėjo. Mechanizmai. Magiški mechanizmai.
   - Patinka, - iškart atsakė Faamsurjad. - Užsiimu tokiais dalykais labai dažnai. Manau, kad kada nors kam nors jie galės būti ir naudingi. Pasaulis keičiasi ir sudėtingėja ir jam suprasti, nuspėti reikia vis sudėtingesnių dalykų... Aquaventis - aptikti vandens gyvūnams, mąstau sukontruoti ir juos atpažįstantį mechanizmą, tačiau tokį sukurti yra jau labai sunku, bet su mano turimomis žiniomis. Turiu sukonstravęs vilkus ir šunis aptinkantį prietaisą. Tiesiog įdomu, - šyptelėjo jis. - Bet reikia ir daug kerėjimo įgūdžių, ir medžiagų, detalių. Na, įrankių nedaug. Dažniausiai apsisuku vien su atsuktuvu, - tarė jis. - Na, o kuo tu mėgsti užsiimti? Spėju, vaikštinėti gamtoje yra vienas iš tavo pomėgių? - draugiškai šyptelėjo vėl.

[Hope Džein Shilck]

- Šaunu , - linktelėjo mergina švilpiui , - sakyčiau didžiuojuos Tavo noru kažką kurti sukurti . Visi paskutiniu metu pasirenka lengviausius kelius ir nelabai turi tikslų . Tikiuosi , kad Tau pavyks . O žinios .. Žinių šaltinis - tai vienas didelis neaprėpiamas vandenynas, kurio viso aprėpti neįmanoma. Gyveni ir mokaisi. Argi pirmą kartą paėmus į rankas atsuktuvą pavyko viską atsukti susukti? Nemanau. Čia kaip vaikas ką tik išmokęs vaikščioti: pirmiau maži ir nedrąsūs žingsneliai, o po to žiūrėk.. išmoko ir bėgioja, pamiršęs, kaip lėtai vaikščioti. Viskas ateina su laiku. Tik nereikia prarasti noro ir motyvacijos.
Hope nusijuokė, supratusi, kad per daug pradėjo veltis į filosofijas.
- Atsiprašau. Aš retai atrandu žmonių su kuriais norėtųsi pasikalbėti. Tai įsijaučiau. Tau tikriausiai net įdomu. O kas liečia mano pasaulį.. Taip, aš tokia šiek tiek klastuoliška, kadangi mane traukia tamsa, naktis, padarai, kurie tokie nekasdieniški. Aš fantazijos pasaulio mergina. Bet šiaip pristatau save, kaip menininke. Ko tik nedarau šioje sferoje. Tačiau visa mano kūryba daugiausiai susijusi su mano vidiniu pasauliu. Tai galimybė išsilaisvinti. Man prie širdies abstrakcija, kitoniškumas, paslaptis. Ir taip,- mėlynplaukė linkteli pati sau,- man tiesiog reikalinga kokia nors erdvė, kur galėčiau pasklęsti mintyse. Pavyzdžiui kaip šioji. Iš tos ramybės, kuri užburia čia - gali gimti kokia netradiciškai nereali kūrybinė mintis, kurią įgyvendinu iš kart grįžus vakarop į kambarį. Toks jau mano užsiemimas. Nei konkretus nei per daug laisvas.
Hope išsitraukė burtų lazdelę ir ja pamosikavus ore nupiešė baleriną mėnulyje, bet tai užtruko akimirką ir greitai išgaravo.

[Hayato Shinohara]

   Taenralis šyptelėjo klastuolei. Didžiuojasi? Ar ne per stipriai buvo pasakyta? Švilpiui kilo pagunda priveržti kokį varžtą ar prisukti straigtelį - dažnai ,,slėpdavosi" po atsuktuvu ir nukreipdavo savo dėmesį į kūrinius, kai pasijusdavo nepatogiai. Šis momentas buvo vienas iš tokių - keistas malonumas ir truputį švilpiška viltis, kad ne visi klastuoliai yra pasipūtę bjaurybės, įnirtingai besiginčijantys su užsispyrusia bloga nuojauta, kad tai tėra dar vienas pikta klastuoliška šunybė.
   - O kuo tu užsiimi? - paklausė Taenralis, norėdamas nukreipti dėmesį nuo savęs ir pasidomėti pašnekove. Kažkodėl numanė išgirsiąs atsakymą, susijusį su filosofija ar visokiausiais ten budizmais. Trumpiau tariant, tuo, kuo Taenralis domėjosi mažokai, nes to jam nereikėjo. Kita vertus, logika, be kurios jis retai kada įkvėpdavo, buvo filosofijos atšaka.
   Iškart ir išgirdo atsakymą į savo klausimą. Menininkė, fantazijų mylėtoja... ,,Na, nieko keista, - pamanė Taenralis.
   - Na, aš ir pats retai kada gaunu pasišnekėti su kažkuo, nenešiojančiu juoda- geltona šaliko, - gūžtelėjo pečiais Faamsurjad. - Taigi, tikrai įdomu. O ką, pavyzdžiui,  veiki? Pieši? Muzikuoji? Ar kažkokius magiškuosius menus? - paklausė jis. Po teisybe, nežinojo, nė kaip kalbinti tokį žmogų. Visų pirma, išradėjui, logikos pasaulio atstovui, buvo sudėtinga suprasti priešingo - meno pasaulio žmogų. Antra, jie priklausė vertybėmis praktiškai visai priešingiems koledžams. Nors tarp jų buvo šis tas bendro - pavyzdžiui, gana negatyvus kitų koledžų požiūris į juos. Klastingieji ir naivuoliai, blogio genijai ir žioplos aukos. Mažumėlę absurdiška. Ir paradoksalu, jei mintimis grįši į ežero pakrantę.
   - Kas tai? - paklausė Taenralis, išvydęs ore nupieštą keistą siluetą. Jis jam priminė musmirę be kepurėlės, nors įsižiūrėti į šią formą švilpiukas nespėjo. O gal tai buvo mergina? Ar nulūžęs pjūklelis? Ar kas?..

[Luke Ronan Hale]

Luke greitu žingsniu ėjo prie nuošalaus ežero kranto, jam žūtbūtinai reikėjo pabūti vienam, ar bent jau taip jis manė. Pastaruoju metu jo galvoje sukosi įvairiausios mintys ir visos jos buvo apie berniuko draugą Marką. Grifiukas bandė susivokti savo jausmuose - jam sunku buvo suprasti ar Markas jam patinka kaip draugas ar kaip kažkas daugiau. Berniukas papurtė galvą prisiminęs savo tėvų žodžius - tikra meilė gali būti tik tarp merginos ir vaikino, visa kita yra nuodėmė. Jis nebuvo religingas, tačiau šie žodžiai vistiek vertė jį nerimauti. Luke sustojo priėjęs prie pat pakrantės ir klestelėjo ant šlapios žolės. Prisitraukęs kojas prie krūtinės berniukas jas apsikabino ir tuščiu žvilgsiu spoksojo į besileidžiančią saulę, paskendęs savo mintyse. Po kelių akimirkų berniukas nežinia kodėl nusprendė nukreipti žvilgsnį į tą pusę, iš kurios atėjo ir pamatė artėjančią figūrą, kurios veidą slėpė slėpė prieblanda.

[Markas Moore]

Pamatęs Luke skubantį prie ežero, Marko nuojauta sukirbėjo ir pastūmė berniuką sekti grifą. Užsimetęs apsiausto kapišoną, rudaplaukis lėtai artinosi prie susikūprinusios figūrėlės tolumoje. Priartėjęs, klastuolis pastebėjo, kad Luke buvo giliai susimąstęs ir atrodė labai nerimatingas. Prisėdęs šalia, Markas paėmė plokščią akmenėlį ir metė jį ežeran. Šis nė karto neatšokęs nuskendo. Visai kaip ir mano jausmai... Kam? Luke? Nesąmonė. Nustūmęs tokias mintis, klastuolis atsisuko į grifiuką ir paklausė:
-Tai kas tave čia atvijo?
Ir iškart pasigailėjo to, kad lenda į ne savo reikalus. Markas nukreipė žvilgsnį nuo Luke į ežerą, kai papūtė vėjas bei klastuoliui iškart panižo nosis ir pasigirdo garsus apči.

[Luke Ronan Hale]

Luke šiek tiek nustebo pamatęs Marką. Velnias... Privalėjo ateit būtent jis. Berniukas nusuko akis atgal į besileidžiančią saulę ir bandė apsimesti, kad šalia jo visai nesėdi jį kamuojančio nerimo priežastis. Luke dėmesį vėl išblaškė, šį kartą tai buvo Marko mestas akmenukas. Įdomu ką jis dabar galvoja... Ši mintis vėl privertė Luke grįžti į savo apmąstymus ir jis nejučia pradėjo kramtyti nykščio nagą. Grifiukas net nepastebėjo kaip šalia jo sėdintis berniukas atsisuko į jį ir krūptelėjo išgirdęs klastuolio balsą. Jam prireikė kelių akimirkų atsitokėti ir suvokti ko jo buvo klausta. Luke jau ruošėsi atsakyt, bet išgirdęs Marko čiaudulį susirūpino ir užbėrė jį klausimais:
-Ar tau viskas gerai? Nesergi? Jei sergi tai tau negalima čia būti! Net jei ir nesergi, negerai, kad sėdi ant šlapios žolės, tikrai susirgsi! Aš negalėčiau sau atleist, jei per mane susirgtum... Pala.. O kodėl tu čia? Tavęs nenubaus užtai, kad taip vėlai vaikštinėji prie ežero? - berniukas dar turėjo daug klausimų, tačiau jam pritrūko oro ir jis buvo priverstas nustoti kalbėti ir atsikvėpti.