[Dorotėja Hopes]

Varnė įdėmiai pažiūrėjo į Liucijos atsineštą knygutę. Ji atrodė kažkur matyta, tačiau tarsi tik probėgšmiais. Gal susapnavau? Su tiek daug informacijos smegenyse užkraunamos profesorių visai nenuostabu būtų, jei ji jau knygas sapnuoti pradėjo. O gal čia jos tėvo intuicija veikia? Tėtis Dorai dažnai pasakodavo, jog turi tokį šeštą jausmą ir dažnai numano dalykus. Mergaitei paklausus ar gali būti, jog jis mato ateitį, tėtis tik nusijuokė. "Susikirtau ateities būrime", tada pasakė jis. Bet paaugusi ir ji pati pastebėjo, jog turi tą keistą nuojautą, greičiausiai tą pačią kurią apibūdino jos tėvas. Tik ar jis klysta teks išsiaiškinti pačiai.
-Taip, jei turim reikalą su sakaliuku, čia greičiausiai bus viskas ko reikią. Tu pabandyk surasti sakalų kiaušinio nuotrauką, o aš dar dėl viso pikto pavartysiu šią gražuolę, - pusiau nurodė, pusiau paprašė švilpynukės Dorotėja.
Ji atsivertė apdulkėjusius "paukščius iš viso pasaulio" ir greituoju skaitymu permetė akimis tyrinį ir skyrius kurie pasirodė naudingi. Akys užkliuvo už švediškųjų karakarų.
-Pažiūrėk štai čia, man rodos raštas ant kiaušinio primena šį!

[Liucija Andersson]

 Liucija abejojo, kad savo pasiimtoje knygoje ką nors ras. Bet silpnas vidinis balselis vis tiek stūmė į priekį. Žvilgtelėjusi į Dorotėjos pasidėtą knygą, švilpė atsivertė savąją.
 Puslapiai buvo švelnūs, o ir iš šrifto matėsi, kad knyga - sena. Arba tik taip atrodė, nes ją parašė viduramžių laikotarpio apsėstas autorius, ką teigė ant paskutinio puslapio pakeverziotas raštelis. Raidės buvo rašytos ranka, kaligrafiškai, su puošmenomis, todėl švedei kartais būdavo sunku skaityti. O titulinis puslapis aiškiai sakė - 1945m. Ir apsunkink tu kitiems šitaip gyvenimą.
 Įžanga kalbėjo apie Marso sakalų didybę ir kaip šie paukščiai yra (vėl parašyta) didingi. Tekstas atrodė kaip parašytas haliucionuojančio lunatiko (kas, greičiausiai, ir buvo tiesa).
 Greitai pervertusi knygą, Liucija apsistojo ties sakalų dauginimusi. Štai ten, kuo detaliausiai magijos pagalba buvo atvaizduotas kiaušinis. Tie patys tamsiai rudi raštai ir sprendžiant iš aprašymo - dar ir panašus dydis. Dorotėja kažką pasakė, bet Liucijos smegenys to garsų kratinio neapdorojo - visas dėmesys buvo skirtas kiaušinio nuotraukai. Priėjusi prie varnės, mergaitė padėjo savo atsineštą knygą ant palangės, dūrė pirštu į kiaušinio nuotrauką ir tarė:
-Šitas. Marso sakalas. Mano tėvas tiktai išprotėjo.

[Dorotėja Hopes]

Dorotėja greitai užvertė savo knygą. Nors ir koks panašus į jų turimą kiaušinį buvo karakarų kiaušinis, paveikslėlyje kurį rodė Liucija kiaušinis buvo identiškas. Paveikslas net nepriminė paveikslo, greičiau dėžutę, į kurią tuoj pat įkištum ranką ir galėtum paglostyti rudą lukštą.
-Taigi Marso sakalas. Kodėl būtent jis? Ar jis dažnas ten iš kur tu kilusi?- užklausė varnė mergaitės.
Švilpė atrodė kaip panirusi į nedidelį šoką, o Doros galva tiesiog negebėjo suvirškinti fakto, jog šitai vyksta. Jai atrodė, jog tuoj atsibus savo nedidelėje lovoje apstatytoje mamos parinktais augalais, ir kaip paprastą rytą išeis į balkoną pasižiūrėti oro. Tiesiog nuostabu kaip prieš mažiau nei metus i net neįtarė, jog padės beveik nepažįstamai pirmakursei baltais plaukais tvarkytis su greičiausiai nelegaliu kiaušiniu.
-Gerai ir kas dabar? Tarkime žinome teorinę dalį apie jo auginimą, galime pagal dydi išsiaiškinti kada išsiris ir kaip tai atrodys, tačiau slėpti paukščiuką bus tikrai sunkiau nei begarsį, nejudrų kiaušinį, - garsiai samprotavo pilkaakė.

[Liucija Andersson]

 Rudas mažas kiaušinis. Liucija ranka švelniai palietė kišenėje buvusią šiltą dėžutę. Šiek tiek pakreipusi galvą, mergaitė klausėsi Dorotėjos. Apie Marso sakalus nebuvo daug girdėjus, vadinasi, jie turėjo būti prie retesnių gyvūnų.
 Atsivertusi pirmą knygos skyrių, švilpei viskas susidėliojo į vietas.
 Ta sakalė, su kuria tėvas niekada nesiskirdavo.
-Mano tėvas turėjo Marso sakalę, gal ir norėjo, kad ir aš šį paukštį turėčiau. Šiaip jie pakankamai reti,-pirštu braukdama per teksto, po paukščio paveikslu, eilutę kalbėjo baltaplaukė. O toliau... Liucija taip toli į ateitį nenorėjo galvoti. Išties - kas sužiūrės ar vienu paukščiuku daugiau ar mažiau? Tik reikės juo pasirūpinti. Problemų kils nebent grįžus į vaikų namus, bet tada jau kaip nors susitvarkys. O ir paukščiukas bus paaugęs.
-Manau niekas nepastebės. O ir pasakysiu, kad dovana, ir per daug nesigilins. Kitiems nesame tokie svarbūs, kaip įsivaizduojame,-vartydama knygą ramiu balsu kalbėjo mergaitė. Žmonės lengvai ignoruoja tai, ko nenori matyti ar žinoti. Pavyzdžiui, auklėtojos vaikų namuose kuo puikiausiai ignoruoja Liuciją. Vargu ar pastebėtų, jei ši parsitemptų paukštį. Ir jeigu dar ji pasipraktikuos maskavimo kerus, galės Hogvartse prie lovos įsirengti paukščiukui buveinę, o vaikų pragare atokių kampų per akis. Mintis, kad pagaliau nebebus viena, džiugino švilpę.

[Dorotėja Hopes]

Varnė pastebėjo kaip greit pasikeitė Liucijos nuotaika supratus, jog tokį skalą turėjo ir jos tėvas. Dingo didžioji dalis nerimo iš jos veido, akys praskaidrėjo. Jai kalbant apie tai, kaip mes nesame tokie ypatingi Dorotėja susimąstė. Jog iš tiesu, jos stresavo visai be reikalo. Gi Hogvartse neuždrausta nei gyvūnai, nei dovanos iš tėvų. Šita visa panika kuria jos sau sukėlė per praėjusias porą valandų buvo visiškai bereikšmė.
-Taigi lakstėm pirmyn atgal kaip galvų netekusios visai be reikalo,- nusišypsojo ji švilpei. -Čia gi sakalas, o ne slibinas. Tu tikra, jog galėsi juo pasirūpinti pati viena?
Nors ir kaip jai palengvėjo, jog kiaušinyje nesislepia nedidelis krokodiliukas, pilkaakei visai patiko bendrauti su Liucija. Kažkaip atrodė, jog jeigu nebėra jokio pavojaus ir viskas išsisprendė štai taip, akies mirksniu, jos daugiau nesikalbės. Staiga pagerėjusi Doros nuotaika vėl subjuro.

[Liucija Andersson]

 Dėl rūpinimosi paukštuku... Liucija nebuvo užtikrinta, kad sugebės viską padaryti viena. Reikės paukščiuką maitinti, nešti jam maistą, kol pats išmoks skraidyti, reikės šiltos, ramios buveinės bei, galbūt, papildomos kišenės apsiauste. Vien tik jos mažajam draugui ar draugei. Dar nežinia, kada sakaliukas išsiris. Ant laiško datos nebuvo.
 Dorotėjos kompanija baltaplaukei patiko. Mergaitė džiaugėsi, kad varnė jos varpinėje nepaliko vienos. Be jos vargu ar būtų susitvarkiusi. Ir, vis dėlto, rudaplaukės netikėtai subjurusi nuotaika švedei neprasprūdo pro akis.
-Nežinau, vienam jau su visom priemonėm sunku paukštuku rūpintis, o aš dar nieko nežinau,-rimtai tarė Liucija, užversdama knygą ir priglausdama ją prie savęs. Ji žinojo, kad į biblioteką sugrįš dėl šito dar ne kartą.
-Ačiū už pagalbą,-Dorotėjai nusišypsojo Liucija.-Gal norėtum kada kokių keksiukų užvalgyt? Švilpiai visada jų turi,-mirktelėjusi varnei, linksmai tarė mergaitė. Galbūt Anglija nebuvo vien tik skausmo ir netekčių šalis. Galbūt atšiaurioje saloje gyveno dar vienas dalykas - viltis.

[Dorotėja Hopes]

Varnei šiltai nusišypsojo ir linktelėjo atsakydama į keksiukų klausimą. Iš ties didžiavosi savimi. Išėjusi ieškoti nuotykių viena į pili jį grįžo su beužsimezgančia draugyste. Na ir su daline atsakomybe už sakalo kiaušinį, bet ne tame esmė. Ji negalėjo nustoti šypsotis, nes mintys vis sugrįždavo į prisiminimus koki atšiauri Liucija buvo pirmomis jų susipažinimo akimirkomis ir lygindavo ją su dabartine, visiškai paprasta ir šilta mergina, kurią ji turi galimybę pažinti.
-Ir man buvo malonu bendradarbiauti,- nusijuokė Dora. -Tai turbūt viskas...? Praneši man kai reikės kokios pagalbos gerai?
Ji mažiausiai norėjo, jog švilpei tektų leisti dienas vienai, ypač dėl to nes pati rudaplaukė gerai pažinojo tą jausmą, kai neturi su kuo pasikalbėti. Vis dėl to mergaitė tvirtai tikėjo, jog nuo šiol taip jausis vis mažiau.

[Liucija Andersson]

 Viskas prasidėjo vėjo košiamoje varpinėje ir pasibaigė mirtinoje bibliotekos tyloje. O gal tai nebuvo pabaiga, o tik kažko pradžia? Pradžia paukščiuko gyvenimo, pradžia draugystės... Galbūt net ir ne vienos.
 Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
 Liucija taip pat pasiėmė ir Dorotėjos atneštą knygą apie magiškuosius paukščius nuo palangės. Apie Marso sakalus informacijos sunkiau rasti nei, tarkim, apie kokias pelėdas. Jau ką, bet pelėdas burtininkai myli. Ir apie jas knygų rašo šimtais.
 Pasiseks, jei švilpė nenumarins savo sakaliuko.
-Kai išsiris, būtinai tau parašysiu. Galėsi aplankyt. Ir... Padėt surast maisto. Keksiukais nemaitinsiu, gi,-šyptelėjusi, Liucija savotiškai pažadėjo, kad varnę dar tikrai susiras.
 Atsisveikinusi, baltaplaukė priėjo prie bibliotekininkės stalo ir užsirašė knygas. Nuo šiol tikrai turės ką veikti, tad nieko nelaukusi, tyliai uždarė bibliotekos duris ir patraukė ieškoti ramesnio kampelio skaitymui.

[Dorotėja Hopes]

-Būtinai ateisiu aplankyti tavęs ir tavo augintinio, jis jau tokia pati mano atsakomybė kaip ir tavo. Partneriai nusikaltime,- nusijuokė varniukė. Ji jautė, jog judviejų su Liucija nuotykiai dar nesibaigė ir su tuo sakaliuku bus reikalų ateityje. Kiek jos dar turi laiko? Savaitę, dvi? Ir kiek laiko užtruks kol jis užaugs? Tiek daug neatsakytų klausimų tik dar labiau žavėjo Dorą. Nors ir kokia namisėda ji mėgo nuotykius.
Liucijai išėjus iš bibliotekos ji dar kiek laiko pasivaikščiojo tarp lentynų ieškodama ko naudingo, pavyzdžiui, kaip nenumarinti ką tik išsiritusio paukštuko. Galiausiai dar pasiėmė lengvo skaitalo sau apie varlių kojų panaudojimą eliksyruose ir išsiregistravusi patraukė paskui draugę. Čia dar ne pabaiga.

[domutis]

Po pamokų Domantas keliavo į biblioteka daryti namų darbų ir pasiskaitinėti ir pasikartoti ,nes rytoj Domantas laikys egzaminą.Biblioteka buvo netoli reikėjo eiti tik keletą metrų.Įžengęs į biblioteką pamatė daug Hogvartso mokinių.Klastūnyno mokiniai sukiojiosi uždraustajame skyriuje.Domantui knietėjo eiti paklausti ar jie turi leidimus ,bet Domantas susilaikė.Atlikęs namų darbus.Keliavo prie knygų apie Hogvartse mokomus dalykus Domantui reikėjo pasikartoti tik Herbologiją tuo metu į biblioteką įžengė Domanto draugė Armandas jis paklausė ką Domantas veikia bibliotekoje Domantas atsakė jog jam reikia pasikartoti keista bet Armandui taip pat atėjo pasikartoti bet daug daugiau dalykų.Po to Domantas su Armandu patraukė į didžiają salę.

[Vincent Lémery]

Vincentas Lemery buvo mažas ir naivus pirmakursis, kuriam ant galvos uždėti per dideli ir per sunkūs pakelti, ką jau kalbėti apie nešimą, motinos lūkesčiai. Jis turėjo būti naujasis Merlinas, visų laikų didžiausias magas, puikus kerėtojas ir eliksyrininkas. Mažasis Vincentas jautėsi išsunktas, pervargęs ir nebetenkantis vilties ties transifigūracija. Egzaminas artėjo, o vienuolikmetis varniukas, tokiame amžiuje aukojantis neįprastai daug miego valandų sėdėjimui prie magiškų vadovėlių ir mojavimui lazdele naktį Varno Nago bendrajame kambaryje, slankiojo po biblioteką užtinusiomis akimis.
Jo rudi plaukai prarado žvilgėjimą ir buvo truputį per daug susivėlę (jiems būtų pravertę švelnūs Liucijos pirštai ir kasytės), rudos migdolinės akys rodėsi it aptrauktos migla ir laikomos atmerktos vien vis labiau senkančia minties ir pasiryžimo galia.
Vincentas sustojo ties viena iš daugelio bibliotekos knygų lentyna ir įsispoksojo į knygų nugarėles. Bibliotekoje tvyrojo tyla, iš aukštų langų sklido blausi vakarinės saulės šviesa - artėjo naktis, o paskutiniuose spinduliuose tykiai skraidžiojo dulkės. Vincentas labai norėjo miego.
Jo apsiaustas buvo susiglamžęs nuo užsnūdimo minkštame fotelyje, o kaklaraištis užrištas kreivai ir išvirkščiai. Iš vienos kišenės pavojingai link grindų linkstanti lazdelė, o vieno bato raišteliai buvo surišti į neįmanomą mazgą. Joks vienuolikmetis neturėtų taip atrodyti, neturėtų vaikščioti su megztinio rankovės įspaudu ant skruosto, atsiradusiu ten po nepatogaus užmigimo. Vincentas buvo ant ašarų slenksčio.

[Ryan Jones]

Jaunasis švilpis keliavo bibliotekos link. Šiandien jis keliavo į biblioteką neskaityti savo tėvo knygų kaip įprastai darydavo, o mokytis. Jo ateities būrimo žinios buvo lyg ėjimas plonu lynu, kuris bet kada galėjo suplyšti. Jam ateities būrimas gerai sekėsi tik tada kai buvo kalbama apie jam jau žinomus būrimus. O nežinomi būrimai tai tamsus miškas jam.
 Po kelių akimirkų Jones jau buvo vietoje. Berniukas atidarė bibliotekos duris. Jos sugirgždėjo atsidarydamos. Švilpukas įėjo į biblioteką ir iš karto nuėjo prie skyriaus apie ateities būrimą. Jis pradėjo ieškoti knygos apie būrimus iš juodosios gulbės plunksnų. Ženklų berniukas išsiminęs nebuvo, o ir pamoką jis prisiminė labai miglotai, tad jam teks gilintis į šią temą. Burtininkų buvo labai mažai. Visi vaikai matyt jau buvo savo kambariuose ar domėjosi kažkokia savo veikla. Bibliotekoje buvo telikę vos keturi žmonės: mergaitė iš Klastūnyno, bibliotekininkė, berniukas iš Varno Nago koledžo ir Ryan'as. Jones atsiduso, kadangi nežinojo į ką kreiptis pagalbos su šiuo būrimu, tad tik atsisėdo ant žemės ir pradėjo skaityti viską kas tik buvo parašytą apie tą būrimą.

[Vincent Lémery]

Ašarų slenksčio Vincentas vis dėl to neperžengė. Braukdamas pirštais per nutrintas nugarėles nė nepastebėjo, kaip netoliese palei grindis su knyga rankose įsitaisė jo bendraamžis, pasidabinęs geltonais švilpynės akcentais. Ak, net jei ir būtų pastebėjęs, varniukas greičiausiai jau ir neįstengtų kaip nors kitaip, nei apsiblaususių akių žvilgsniu pastebėti ir pripažinti kito egzistencijos.
Jis užvertė galvą į aukštesnes lentynas, į lubas, pirštai kilo prie akių ir timptelėjo besimerkiančius vokus aukštyn. Gal yra kokie nors kerai, kurie padėtų išlaikyti akis atmerktas? mintyse pasvarstė Vincentas. Guodė tik mintis, kad ši naktis - paskutinė, o tada jis galės miegoti ir dykinėti kiek tik norės.
Staiga kažkas tyliai klaktelėjo ant grindų, pasigirdo ridenimosi garsas. Vincas nudelbė akis žemyn. Tai jo lazdelė, prieš tai pavojingai kyšojusi iš apsiausto kišenės, galiausiai atsidūrė ant grindų. Vincas tūptelėjo idant ją pakeltų, tačiau nespėjo - pagaliukas prasprūdo pro jo ilgus pirštus ir dingo tarpelyje tarp grindų ir knygų lentynos. Varniukas tylutėliai ir nelabai baisiai nusikeikė. Neliko kitos išeities kaip tik pačiam plotis ant grindų ir mėginti lazdelę iššžvejoti lauk.
Kadangi jo mokyklinio apsiausto būklė ir taip buvo nelabai gera, Vincentas nebesijaudino, kas nutiks, kai šis susitiks su dulkėmis ir batų paliktais nešvarumais. Varniukas beveik nedvejodamas atsidūrė ant pilvo, prisislinko prie pat lentynos ir prikišęs veidą prie to nedidelio plyšio viena akim mėgino įžiūrėti, kurgi jo lazdelė. Transifigūracija iš jo galvos išgaravo.

[Laura Brack Zurita]

Prasidėjus egzaminams Laura nežinojo ką daryti. Didžąją dalį pamokų ji praleisdavo arba nesiklausydavo ką mokytojai sako. Ji buvo visiškoje neviltyje. Bijojo, kad jų neišlaikis ir pasiliks tame pačiame kurse arba netgi dar blogiau... Bus išmesta. Viena iš varno nago mokynių pasiūlė Laurai nueiti į biblioteką ir ten paieškoti informacijos.
Laura klaidžiojo koridoriais kol galų gale pastebėjo nemažas medines duris. Pro jas įeidinėjo ir išeidinėjo mokyniai. Ji greitai suprato, kad tai yra biblioteka tad greitais žingsniukais priėjo prie durų ir jas atidariusi įžengė į patalpą su begalybe lentynų ir knygų jose. Laurai reikiamas knygas rasti buvo nelengva, nes ji retai kada užsukdavo tenai. Galų gale radusi knygas ji atsisėdo ant kėdės ir pradėjo vartyti ir skaityti knygas. Po valandėlės vis tiek nieko nesupratusi nusprendė negaišti laiko ir eiti atgal į bendrąjį kambarį ir bandyti paprašyti kitų pagalbos.

[Viktrorija Secret]

Vieną hogvartso rytą aš pabudau mokyklos tualete. Tada man  buvo labai sunki diena, susipykau su savo draugais ir pablogėjo mano pažymiai. Tą dieną nusprendžiau jog nenoriu nieko matyti todėl išėjau mokintis mergaičių tualete. Atsimenu, kad kai pabudau viskas buvo užlieta vandeniu, turbūt prakiuro vamzdis arba vaiduoklė bus kažką pridirbusi. Atsistojusi pamačiau jog mano knygos kiaurai šlapios. Supratau jog reiks eiti į biblioteką ir pasiimti naujų knygų. Ieškodama man reikiamų knygų netyčiomis užėjau į uždraustą knygų skyrių. Tos knygos mane labai sudomino todėl buvo labai smalsu jas paskaityti. Pradėjusi skaityti knygas prasidėjo labai keisti dalykai. Viskas pradėjo drebėti, visos knygos krito nuo lentynų ant žemes, o iš jų pradėjo lysti visokie padarai. Tada į galvą kilo mintis jog perskaičiau užkeikimus. Gerai, kad tada su savimi turėjau burtų lazdelę, nes nežinau kaip būčiau iš ten ištrūkus. Greitai išbėgau iš uždraustų knygų skyriaus, pasiėmiau knygas kurių man reikėjo ir grįžau į mokyklą. Po to karto niekada ten nebeėjau.