[Brielle Siri Devers]

Luelė šelmiškai šyptelėjo. Vis dar šypsodama tarė:
- Na, madam Maksima trečioji stambių kaulų neturi, ir apskritai abejoju, ar jos vardas yra madam Maksima. Visos Biobetonso direktorės buvusios po madam Maksimos pirmosios vadinosi madam Maksimomis. Tai tapo Biobetonso direktorių tradicija. Sklando gandai, kad trečiosios Maksimos vardas yra Vilhelmina, bet kaip yra iš tikrųjų, niekas nežino.
Per Kasiopėjos petį stebėdama Džeinę ir Fasą, Luelė pastebėjo, kaip pastarasis nežymiai kryptelėjo galvą į jų Luelės ir Kesės pusę. Vadinais, jie mus pastebėjo. Užeigoje nebuvo labai triukšminga, bet nors užmušk, Luelė negirdėjo, apie kią anie du kalbasi. Susiraukusi ir vis dar spoksodama į juos, Luelė tarė Kasiopėjai:
- Sakai, vienaragis... Na, man tinka. Tai ką sužinojai apie tą vienaragį? ((vienaragių daugyba)) - Luelė pasilenkė per staliuka prie Kesės ir sušnabždėjo:
- Dedu galvą, kad anie du šnekasi apie tavo paslaptingąjį dėdę, - Luelė kryptelėjo galvą Džeinės ir Faso pusėn.- Nemanau, kad tai ką žinai tu, turėtų būti žinoma jiems.
Prisimerkusi Luelė išsitraukė iš suknelės kišenės lazdelę ir po stalu nukreipė ją į Faso ir Džeinės stalą. Sušnabždėjusi ,,muffliato" ji patenkinta atsigręžė į Leilą:
- Na, tai kaip?

[Kasiopėja Evers]

-Vienaragis buvo mūsų giminės prakeiksmas. Jis persekioja kiekvieną Eversą ir retas kuris gyvas ištrūko iš jo gniaužtų. Jo nėra gyvųjų pasaulyje, bet jis taip pat nėra miręs. Laimingieji, kurie dar gyvena, turiu omenyje savo šeimą, turi slėptis su savo Paslapties Saugotoju,-ji pašnibždom pasakojo Luelei.-Man tėtis sakė, kad jis manipuliuoja Psichais. Vienaragis kaži kaip, ir tiesą pasakius niekas nežino kaip, gali pasiųsti Psichą bučiniui,-Kasiopėja sudrebėjo.-Tai stipri juodoji magija. Juodesnė už juodą. Jo dvare buvo atlikta paieška. Vienaragis buvo sukaupęs pačią didžiausią ir seniausią juodosios magijos knygų kolekciją.-Kesė pamakalavo arbatoje šaukšteliu.-Manoma, kad jis buvo Voldemorto giminaitis. Tolimas pusbrolis. Jie abu žaidė su juodąja magija,-ji pabaigė nutylėdama keletą svarbių detalių. Nenorėjo to sakyti užeigoje pilnoje žmonių.
Ji nusišypsojo Džeinei ir pažvelgė į ką tik atėjusį gobliną. Staiga kai ką prsisminusi ji atsistojo.
-Aš turiu eiti. Dar neturiu suknelės šokiams,-ji sukikeno ir pamojavusi apsisuko vietoje. Jai reikėjo eiti su kažuo, su kuo Kasiopėja ilgai nesimatė. Tolumoje, arba ne, spindėjo Džeinės plaukai, ir mergaitė pasuko ten.

[Brielle Siri Devers]

Luelė išklausiusi Kasiopėjos, linktelėjo. Nieko nematančiomis akimis įsidpoksojo kažkur Kesei už nugaros. Paskui daugiau sau nek Kesei sumurmėjo:
- Baisus buvo tasai vienaragis...
Pažvelgusi į Džeinės ir Faso pusę pastebėjo atėjusią Keitę. Minutėlę pasvarsčiusi Luelė pakilo nuo kėdės, prarijo paskutinį keksiuko kasnį ir tarė Kasiopėjai:
- Manau, man jau reikėtų eiti namo. Ryt išvykstu į Prancūziją, taigi... Parašysiu tau, kai atvyksiu. Ir tu man rašyk, ieškok informacijos apie vienaragį. Reikia galų gale jį nudėti.
Luelė šyptelėjo iš tokios savo minties. Kas jau kas, o dvi mokslų nebaigusios mergaičiukės tikrai nenudės galingo juodojo raganiaus. Bet jeigu jis ieško Kesės, tada būtų pravartu kuo daugiau sužinoti apie jį.
Luelė per užeigos salę nuėjo prie durų. Ten ji atsisuko į Kasiopėją ir pamojavo atsisveikindama. Paskui išėjo į Londono gatvę ir suziradusi šluotą, kurią buvo paslėpusi už šiukšlių konteinerių, nuskrido namo.

[Katherine Rivers]

Katerina greitai pribėgo prie vienintelio laisvo staliuko, kad niekas jo neužimtų. Keista,  bet šiandien visas "Kiauras katilas" buvo sausakimšas. Katerina pažiūrėjo pro langą, jai iš kitos gatvės pusės mojavo Pytas. Šalimais jam iš kairės ėjo šešerių metų mergytė - Klara. Ji buvo tokia pat šviesiapūkė kaip ir pats Pytas. Jis buvo paėmęs Klarai už rankos, o ji visaip bandė išsilaisvinti. Kai jie įėjo į užeigą ir priėjo prie Katerinos, Klara ją stipriai apkabino.
-Aš irgi tavęs pasiilgau, Klara. Tik nesutraiškyk manęs.- pajuokavo Katerina. Nors ši mergaitė ir atrodė jaunutė, mažytė ir silpna, ji iš tikrūjų buvo visiška to priešingybė. Ji iš tiesų yra Pyto VYRESNIOJI sesuo. Kai ji buvo šešerių metų, tada Pytas buvo trijų, ji labai neatsakingai pasiielgė - paaiėmė mamos burtų lazdelę ir pasakė kažkokius nebūtus žodžius. Netyčia tas burtas pavertė ją nesenstančia sene. Taip ji tiesiog nustojo senti. Gaila, kad niekas jai nesugebėjo padėti, bet jai patinka apgaudinėti žmones. Ji tikra padūkėlė.
-Kaip einasi?- pasiteiravo užsisvajojusios Katerinos Klara.
-Gerai. Gal nori...?- neužbaigusi sakinio parodė Klarai sausainius, kuriuos Katerina bhvo užsisakiusi, kai Klara su Pytu ėjo gatve. Klara papurtė galvą.
-Aš tau ką, į vaiką panaši?- pajuokavo Klara. Visi prie stalo pradėjo juoktis. Klara suskėlė dar porą bajerių, o tada nuėjo paflirtuoti su kažkokiu vyriškiu prie baro. Jai patiko mulkinti žmones. Vyras buvo kiltūringas ir neatstūmė Klaros,  bet kaip ji įsisiautėjo! Ji net porą kartų jam mirktelėjo. Tada atsisveikino su juo ir pasiuntė jam oro bučinį. Jis tik sėdėjo sutrikęs. Klarai priėjus prie stalo jie dar porą minučių patylėjo ir palaukė kol vyras išeis. Tada kaip prapliupo juoktis! 
-Negaliu patikėti kad tu ir vėl tai padrei!...  Klasika,- braukiantis juoko ašarą pasakė Katerina. Taip jie sedėjo ir pokštavo "Kiaurame katile" iki pat vėlumos, pakol jiems jau buvo laikas keliauti.
-Susitiksim Rugsėjį! - dar spėjo sušukti, Pytui ir Klarai einant pro duris.

[Vaismi]

Labas, Katerina , tavo nuotykis labai įdomus, labai juokingas. Šiandien aš buvau kiauram katile taip pat, ir sedėjau prie to pačio blizgančio stalelio. Buvo labai smagu, nes prie stalelio atėjo ir mano draugai. Skaitydama tavo nuotykį leipau juokais... Kas galėjo pamanyti, kad Klara pradės flirtuoti su nepažįstamuoju?
  Aš esu pirmakursė naujokė iš  . Gal nori susidraugauti?

[Ginta Tauškalė]

Atostogos. Kadangi jos jau į pabaigą Ginta nusprendė paskutinį kartą nueiti į "Kiaurą katilą". Jos draugai buvo išvykę namo, tad ji gavo eiti viena. Gal susitiksiu pažįstamų,- guodė ji save.
Pasiruošusi išėjo į Hogvartso kiemą. Lauke buvo šiltą, švietė saulė. Išėjusi pro vartus pasuko į kairę pusę. Tenai buvo greitesnis kelias link "Kiauro katilo", nors nedaug kas jį žinojo. Taigi po kokių gerų penkiolikos minučių ji atsidūrė prie pastato su iškaba: "Kiauras katilas". Ginta įžengė vidun. Viduje nebuvo daug žmonių, mergaitė pasuko prie savo mėgstamo stalelio. Jis stovėjo prie lango. Atsisėdusi sulaukė kol atneš meniu.
- Ačiū,- tarė jį atnešusiai padavėjai.
Ginta žvalgėsi po meniu, bet vis vien užsisakė ką visą laiką: moliūgų sulčių.

[Melody]

  Galiausiai praėjus visai tai tėvų "Ačiū Merlino barzdai, kad vaikui viskas gerai" isterijai, Melody gavo kiek laiko ir sau pačiai. Susikrovus visus daiktelius į kuprinaitę, ji patraukė į Skersinį Skesgatvį, tačiau diena buvo tokia karšta, o pirkinių sąrašas toks ilgas, kad tiesiog nesinorėjo nieko kito, kaip tik gaivinančios stiklinės burbulinių sulčių. Tam puikiai tiko viena vieta, nuo pat mažų dienų patikusi klastuolei, Kiaurasis Katilas.
  Kol trečiakursė nusigabeno iki ten, jau visai nebegalėjo pastovėti, nes karštis tiesiog tirpdė merginą kaip porciją ledų. Maloni vėsa pasitiko raudonplaukę įžengus vidun, už baro stovėjęs darbuotojas linktelėjo galvą pasisveikindamas ir Melody jau buvo beėję prie jo, kuomet kampe vieną sėdinčią pastebėjo Grifiukę. Su Ginta jos jau buvo pažįstamos, tad nė kiek nesikuklindama priėjo prie staliuko ir šlumštelėjo priešais antrakursę:
  - Išties karšta diena, netgi darosi gaila, kad baigiasi vasara.

[Ginta Tauškalė]

Gintai sėdint, prie staliuko atėjo klastuolė. Ginta ją pažinojo, ji buvo žavi raudonplaukė.
- Taip, tikrai labai karšta. Ko užsisakysi? Aš jau užsisakiusi moliūgų sulčių. Atgaivina bent trumpam.
Tauškalė pastūmė meniu klastuolei, o pati išsitiesė kėdėje.
- Kokie vėjai atpūtė? Kodėl nevažiavai namo atostogų? Aš šiaip visada važiuoju atostogų, šįkart buvo pirmas kartas kai nevažiavau. Ir galiu sakyti pasiteisino,- šyptelėjo Ginta,- o! Štai ir mano moliūgų sultys.
Prie Gintos priėjo tapati padavėja kuri ir davė meniu. Ji padavusi jai stiklinę tarė:
- Skanaus.
- Ačiū,- atsakė Ginta.
Padavėja jau lenkėsi paimti meniu, bet Ginta ją sustabdė.
- Ne ne, dar palikite trumpam, prireiks,- šyptelėjo.
Padavėjai nuėjus Tauškalė tarė klastuolei:
- Na, greičiau rinkis.

[Melody]

  Ant šalimais stovinčios kėdės nušveitusi savo krepšį, Melody pačiupo kažkokį kavinės lankstinuką ir pradėjo juo vėsuotis:
  - Galvoju apie granatmedžio sultis,- kiek prisimerkusi svarstė mergina, tačiau veikiausiai būtų išgėrusi bet ką, kas tik būtų bent kiek vėsokas. 
  Į rankas paėmusi Gintos atstumtą meniu dar sykį permetė akimis siūlomus gėrimus, tačiau nusprendusi, kad seniai beragavo granatmedžio sulčių liko tiek tuo sprendimu.
  - Tiesą sakant, tai buvo pirmas kartas kai aš važiavau namo,- sukikeno klastuolė,- O kaip tavo tėvai reagavo į atsisakymą negrįžti, juk esi stropi grifiukė,- iš tavęs tikisi geriausio. Kiek suraukė antakius raudonplaukė.
  Dar sykį priėjus padavėjai, škotė tarstelėjo:
  - Granatmedžio sulčių, prašyčiau.
  - Žinoma, dar ko nors norėsit?
  - Ne,- pasisukusi į Gintą klausiamai pažvelgė,- Lyg ir nieko daugiau.
  - Tuomet, tuojaus,- nusišypsojusi "klientai svarbiausi" šypsena, nusisuko ir nuėjo padavėja.
  - Vasaros metu su kuo nors bendravai?- uždavė klausimą Melody.

[Ginta Tauškalė]

Ginta sukikeno išgirdusi iš Melodes šiuos žodžius:

- O kaip tavo tėvai reagavo į atsisakymą negrįžti, juk esi stropi grifiukė,- iš tavęs tikisi geriausio.

- Iš tikro nieko ypatingo nesakė, žinoma klausinėjo "ar tikrai nori pasilikti?", "Nebus liūdna?". Bet griežtai pasakiau "nevažiuosiu" ir neišvažiavau. Na ir gerai. Buvo gan linksmą. Taip, buvo pasilikę keli Grifų Gūžtos mokiniai su jais daugiausią laiko ir praleidau. Nors mano geriausieji draugai išvyko...
Ginta kalbėdama iš sriubčiojo pusę moliūgų sulčių.
- Skanios Granatmedžio sultys? Pati čia dažnai lankausi, o ragauti taip ir ne teko.

[Melody]

  Švelniai kavinės vėsai įsisiurbus į strazdanotą merginos odą, ši kiek atsipalaidavo ir nustojo taip įnirtingai mosikuotis skrajute sau prieš veidą. Klastuolė vėl pradėjo viską prisiminti, jautėsi tokia beprotiškai liūdna ir vieniša. Atrodo, kad Hogvartsas nuplėšia kaukę nuo melagingo gyvenimo ir įstumia mus ten. Su vienu broliu kiek pasitaisius reikalams, kitas nusprendžia mesti mokslus ir prisijungti prie kažkokio įtartino raganių kulto. Motina tiesiog pamišo, visas naktis praverkė ir nusiuntė kokį milijoną laiškų sūnui. Nenumaldomai artėjantys mokslo metai reiškė dar daugiau moksleivių ir dar daugiau bjaurių nutikimų. Škotė grįžo prie pastovios nelaimės ir nuo veido nuplyšusi vasaros šypsena paliko skruostuose paniekos suspaustas lūpas.
  - Girdėjau Nuodų ir Vaistų profesorius von Sjuardas išėjo iš darbo,- karčiai plykstelėjo raudonplaukė. Praėjusi sielvarto stadiją, jautė nepasitenkinimą susiklosčiusia padėtimi, Nieko nežinai apie naująjį profesorių?
  Siurbtelėjusi vien dėl to, kad Ginta priminė apie užsakytą gėrimą, Melody linktelėjo galvą:
  - Būna ir geresnių.

[Ginta Tauškalė]

- O taip. Girdėjau. Naujasis mokytojas bus moteris. Profesorė Elladora Lassar. Mačiau ją einant į direktorės Evenstar kabinetą. Ji man pasirodė gan maloni. Praeidama pro mane gražiai pasisveikino ir šyptelėjo- o tai jau gera pradžia,- sukrizeno antrakursė,- tai va, juodaplaukė, pilkų akių ir labai šviesios odos moteris. Tikiuosi gerai ves pamokas. Nes pasakysiu atvirai: profesorius von Sjuardas nelabai man patiko...Manau gerai, kad atėjo mokyti jauna mergina. O tau kaip atrodo?
Moliūgų sultys jau buvo į pabaigą. Ginta kalbant jas beveik visas išgėrė.
- Bet skonis pakenčiamas?- pradėjus šnekėti apie Granatmedžio sultis paklausė mergaitė,-reiks kada užsisakyti. Dabar jau ir taip prisigėriau moliūgų sulčių,- išsriebusi paskutinį gurkšnį tarė grifė.

[Melody]

  Moteris... O kaip gi kitaip, koks kitas padaras žemėje sutiktų vaikyti ir valyti jaunųjų burtininkų pasturgalius. Faktas, kad mergina nėra net girdėjusi apie šią naująją, mieląją profesorę Elladora buvo skaudus. Negi ateis mokyti kažkas kas net nėra tvirtai įspaudęs pėdos pasaulyje, jei ji jau sau rašosi mirties bausmę, tai ką ji gyvenime dar ruošiasi pasiekti.
  Nuleidusi galvą Melody piešė apskritimus ant aprasojusios granatmedžio sulčių stiklinės:
  - Tu jį matei blogiausiam.- tu jį matei tada, kai jis pamatė pasaulį ir turėjo grįžti atgal į Hogvartsą. Tu jį matei nusivylusį.- Ką dar gero papasakosi iš gyvenimo Hogvartse?- klausimo intonacija sakė, kad mergina norinti išgirsti slaptus nutikimus kurių niekas neturėjo išvysti, tačiau jų nelaimei šalimais sukiojosi Tauškalė.
  Pirštų galiukais švelniai patrynusi užmerktas akis klastuolė lėtai pravėrė tankų juodų blakstienų vainiką ir pažvelgė į Gintą:
  - Taip, išties nepakartojamas skonis,- bejausmiai sukuždėjo Melody žvelgdama į dar visai pilną stiklinę.

[Somin Ishii]

Baigėsi pamokos,  buvo ta pati, nuobodi diena.. Andrea ėjo koridoriais,  nežinodama ką veikti. Tada ji užsimanė valgyt.  Bet Didžiojoje salėje visi buvo išsiskirstę,  o ir maisto nelikę.  Varnanagė nuslrendė nueiti į Kiaurą Katilą.  Vis šis tas,  ką nors užkąs. Andrea paskuboomis pradūmė pro Hogvartso pagrindines duris,  ir nubėgo link užeigos. Jau temo ir Andrea'ai pasidarė vėsoka,  tad ji nubėgo dar greičiau.  Netrukus,  po kokių 5 min. mergina pribėgo ženklą,, Kiauras Katilas,,  ir sparčiu žingsniu įėjo pro paradines duris.  Užeigoje buvo gana tuštoka,  tad ji atsisėdo prie dažniausiai užimto stalelio,  kuris visada atkreipdavo burtininkų dėmesį savo blizgumu.  Andrea patogiai įsitaisė ir po minutės priėjo padavėjas.  Varnanagė pasakė:
- Prašyčiau vieną puodelį pasukų punšo ir tris šokoladines varles. -  Padavėjas netrukus nuėjo ir mergina įsistebeilijo į vieną,  nediduką paveikslą,  kabantį užeigos pakrašty.  Bet jos stebėjimus nutraukė ateinantis padavėjas,  nešinas punšu ir varlėm. 
Jau po pusvalandžio Andrea buvo pasiruošusi grįžti į Hogvartsą.  Išėjo pro duris,  ir nuskubėjo link jo.  Buvo gana škurpoka,  nes buvo tamsu ir švietė pilnaties mėnulis.. . . . . . 

[Eleanora Ūkanotoji]

Eleanora nedrąsiai įžengė į smuklę. Po jaudinančios dienos Skersiniame skersgatvyje mergaitė gerokai praalko.
- Eik, prisėsk štai tenai, - mostelėjo jai mama, rodydama į stalelį prie lango, - aš užsakysiu ko nors užkąsti.
Eleanora linktelėjo ir lėtai nužingsniavo prie stalo. Viskas aplink stebino ir gąsdino. Tiek keistai apsitaisę burtininkai, tiek smuklininkas, staiga pagavęs jos tiriantį žvilgsnį ir nusišypsojęs. Kažkas greta mestelėjo ant stalo laikraštį. Mergaitė pažvelgė į popierių ir krūptelėjo - nuotraukos judėjo!
- Dar ne tokių stebuklų išvysi per šiuos metus, - šiltai nusišypsojo mama, grįžusi prie stalo su užkandžiais. - Štai, imk, moliūgų sultys.
- O kas čia?
Eleanora įtariai įsmeigė žvilgsnį į keistos spalvos rutulį lėkštėje.
- Nesijaudink, tau patiks, - padrąsino ją mama.
Mergaitė vėl įsistebeilijo į Magijos žinių laikraštį. Dėmesį patraukė viena antraštė.
- Mama, kas tas Haris Poteris?
- Neabejoju, apie jį išgirsi per magijos istorijos pamokas. Jis didis burtininkas, Eleanora. Kadaise magijos pasaulis skendėjo tamsoje, šis burtininkas padėjo mums iš jos išsivaduoti.
Mergaitė vėl susimąstė apie savo šeimos praeitį. Ar tik nebus ji susijusi su šiomis liūdnomis istorijomis? Galvoje dūzgė tiek minčių, kol galiausiai jas išsklaidė narve čirškianti pelėda.
Koks gi bus tavo vardas, mieloji? Ši meiliai pažvelgė į Eleanorą. Esi protinga, tu man panaši į Sofiją. Ar nori būti Sofija? Pelėda džiaugsmingai sukrykštė ir suplasnojo sparnais. Mergaitė pajuto, kad ją stebi mama. Šios akys, kitaip nei dukros, buvo drumstai žalios. Sidabrišką žvilgsnį Eleanora paveldėjo iš tėčio.
- O kalbėtis su paukščiais, ar tai normalu magijos pasaulyje? - paklausė.
- Na, - moteris trumpam susimąstė, - tai nėra dažna net tarp burtininkų. Tačiau žinoma tokių, kurie kalbėjosi su gyvatėmis... Ar jau sugalvojai savo pelėdai vardą?
- Sofija, - pasididžiuodama ištarė mergaitė.
Pelėda draugiškai atliepė išgirdusi savo vardą.
- Manau, jai patinka, - nusijuokė mama, - na, o dabar turime eiti, tau dar reikia lazdelės ir keleto knygų.
Mergaitė linktelėjo ir greit nusliuogė nuo kėdės. Jos judesiai - staigūs ir lengvi taip pat priminė mažą paukštuką.
- Ir vis dėlto, kas buvo toje lėkštėje? - neatlyžo Eleanora.
Mama šyptelėjo, erzindama smalsuolę ir išlydėjo dukrą iš užeigos.