[Roma Keit]

Nykstančios drakonų rūšys

 

Būtų puiku, jei turintys pasiimtų šluotas į MGP pamoką.

Toks raštelis kabėjo kiekvieno koledžo bendrajame kambaryje. Taip, profesorė puikiai žinojo, kad pirmakursiai šluotų turėti negali, tačiau tikėjosi, kad bent vyresnieji savąsas pasiims. Jei, tokias turi, žinoma. Bet galėčiau nors galvą dėt, kad ir kai kurie pirmakursiai jau nusižengia taisyklėms ir jau turi šluotas. Pagalvojo.
 Dar viena pamoka. Ir vėl nelabai gera. Nors kaip čia pasakius gera. Mokiniams, kurie tikrai mokytųsi tai suteiktų daug labai vertingų žinių, tačiau tie, kurie norėtų krėsti išdaigas tą galėtų daryti nepastebėti. Tuo labiau profesorė bijojo, kad tokių išdaigininkų kalte ne visiems gali gerai pasibaigti.
- Ir vėl sveiki, - nusijuokė nuskambėjus varpui, nes visada pamoką pradėdavo būtent šiuo žodžiu. - Visą šį pusdienį praleisime nykstančių drakonų rūšių saugojimo rezervate. Beje, ten labai graži gamta, todėl jei nemėgstate drakonų, būkite geri, pasigrožėkite bent ja, - nusišypsojo. - Ten saugiu atstumu galėsite pasižiūrėti į drakonus, kurių laisvėje sutikti jau yra sunku. Pabrėžiu, kad saugiu atstumu! Taip, kai kurie drakonai yra pripratę prie žmonių, tačiau vis tiek būkite atsargūs. Rezervato teritorija labai didelė, todėl puiku jei pasiėmėte savo šluotas. Jei pirmakursiai turi leidžiu turėti ir jiems. Jei neturite galėsite dairytis pėsčiomis ar skolintis iš draugų, - pasakė ir atsiduso, nes buvo tikra, kad po šiandienos bent kelios šluots lūš. - Tikiuosi apie drakonų rūšis vadovėlyje jau visi skaitėte, tačiau galite pasiimti ir vadovėlius. Nuo to nebus blogiau. Pasistenkite kuo daugiau sužinoti apie jų natūralų elgesį gamtoje. Tam puiki proga. Taip, šiandien jūsų užduotis tikrai labai lengva, tačiau tikiuosi, kad išdaigų nekrėsite, o vietoje to pasistengsite iš šios pamokos išsinešti kuo daugiau, - pabaigė, o tada pamačiusi, kad visi vaikai pasiruošė visus nukėlė į rezervatą. Po kelių minučių jie jau buvo įleisti, todėl Romai beliko žiūrėti, ar nėra kokių išdaigininkų ir ar mokiniai nelenda per arti drakonų. Lavonų savo pamokoje ji nenorėjo.

(Per pamoką galite veikti ką norite (proto ribose, žinoma). Ši pamoka skirta personažų vystymui, todėl už visišką taškų kalimą kokį taškelį ir nubrauksiu. Išdaigos galimos ir net labai pageidaujamos! Dėl jų susitarti nereikia. Nykstančių rūšims priklauso Paprastasis Velso žaliasis ir Rumunijos ilgaragis, tačiau pirmam parašiusiam leidžiu išrinkti dar vieną rūšį. Todėl būtinai perskaitykite pirmą post’ą, kad pas visus nebūtų skirtingos rūšys! Bent 3 post’ai. Pamoka iki lapkričio 6d.)

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia jo ant stalo stovėjo aukšta mergina rudais plaukais. Tai, žinoma, buvo Elliw, kuri žiūrėjo į Romą ir džiaugėsi. Sutikti draugę visada smagu. Pasaulyje per daug bjaurių mergiūkščių, tad kiekviena gera mergaitė yra tikra atgaiva.
- Roma! - nušvitusi sušuko velsietė ir žengė draugės link. Buvo pamiršusi, kad stovi ant stalo, tad iš karto nuo jo nusivertė. Nespėjo sušukti legendinio AUČ - atsidūrė kažkur kitur.
- Liucija? - nejaukiai kreipėsi, tačiau geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje nepasirodė. Ji, regis, visai pamiršo apie Elliw egzistavimą. Tai šiek tiek liūdino, bet netrukus velsietė susirūpino kitkuo.
- Kur mano teleskopas?! - persigandusi suriko ji. Prietaisas iš tiesų buvo išnykęs, tad Elliw kliuvinėdama už nepažįstamų berniūkščių ir mergiūkščių pasileido Romos link.
- Roma! - sušuko tarsi tik dabar ją pamačiusi. Uždavė svarbiausią pasaulyje klausimą: - Kur mano teleskopas?

[Džezefa Blek]

Džezefa į pamoką pavėlavo minute, gal kokiom dviem. Mat radus raštelį reikėjo gerokai pasiknisti daiktuose. Tačiau ji nepriklausė varniukų kvidičo komandai ir jai nebuvo priežasties pirkti šluotas, kurios gana brangiai kainavo. Taigi šluotos mergaitė nerado.
  Antrakursė tyliai įsmuko į klasę ir greitai, kad nieks nematytų, nuskuodė į savo vietą gale klasės, šalia Kristupo. Švilpiukas aišku, jau buvo vietoje.
- Labas, užtrukau miegamajam su ta šluota. Neturiu pasirodo. - uždususi sušnabždėjo. Visa laimė, vėlavo nedaug ir pamokos užduotį išgirdo.
- Čia tikrai pamoka, o ne laisvalaikis? - nustebusi šūktelėjo Džez. O tada atsidūrė kitur. Tai ir buvo minėtas rezervatas. - O tu šluotą turi? - paklausė Kristupo vėl jį suradusi. Apsižvalgė. Gamta išties buvo nuostabi, tačiau varniukę labiau domino drakonai. Ji nužvelgė juos. Atrodė gražūs.

Roma: Apie vėlavimą į pamoką galima rašyti tik atsiminimo forma. Prašau pataisyti iki pamokos pabaigos, kitaip vertinimą sumažinsiu 1 t. Redagavimą ištrinsiu aš.

[Kristupas Danil]

Kristupas sėdėjo vienoje iš mėgstamiausių pamokų. Šalia jo, ten, kur turėjo būti Džezefa, jos nebuvo. Bet vaikis per daug nesijaudino, žinojo, kad draugė kartais pavėluoja truputį į pamoką. Jis klausėsi profesorės ir ramiai mataravo kojomis po stalu. Ir štai, netrukus šalia jo atsisėdo uždususi Džez.
- A, gerai, klausykis užduoties. - ištarė. Neabejojo, jog jeigu net šluotų prireikė, pamoka bus rimta. Ir nustebo tiek pat, kiek varniukė. Kristis tyliai švilptelėjo iš nuostabos. Pamoka toli gražu nebuvo rimta.
  Kai Džezefa vėl prišoko jau rezervate, jis atsakė:
- Taip, turiu. - nedrąsiai parodė už nugaros slėptą "Plėvėsą". Berniukas žaidė Švilpynės kvidičo komandoje atmušėju, bet jo svajonė buvo skraidyti ant "Rugiagėlės 2018", o ne ant dabartinės šluotos. Tačiau svajonių šluota buvo per brangi. Be šluotos, Kristupas turėjo dar kai ką. Po uniforminiu apsiaustu tupėjo paslėptas jo norvegų miškinis katinas Daniel. Švilpis atidengė apsiaustą ir katinas šoko lakstyti ir bėgioti po visą juos supančią nuostabią gamtą.

[Conan Emmerton]

Ant peties tupinčio kranklio plunksnas sušiureno atpūtęs vėjas. Kartu su juo atsklido ir keistas kvapas, paraginęs malonius šiurpuliukus nusiristi nugara. Drakonai. Vien pats žodis savaime įkūnijo kažką įspūdingo ir didingo. Juk ne veltui jie pasirodo įvairiose pasaulio mitologijose.
Ijo snapo bakstelėjimu nekantriai paragino berniuką - regis, ir pats norėjo išvysti tuos peraugusius driežus - tad klastuolis drąsiai atsiskyrė nuo grupės bei priartėjo prie vieno aptvaro. Ar greičiau teritorijos, mat drakonams reikėjo išties nemažai erdvės.
Conan gal ir būtų paklausęs, kokia drakono rūšis čia yra ar ką gyvūnas veikia, bet pajuto apsiauste sukrutantį naująjį augintinį. Jis atsiduso - ilgai svarstė, ar pasiryžti rūpintis varle, kuri neabejotinai kur nors nušokuos, pasislėps, o aklajam bus ganėtinai sunku ją surasti. Bet kadangi šalia buvo Ijo, galbūt tikriausiai pavyks nepamesti žaliaodės per pirmąją savaitę. Tikriausiai. Antrakursis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė varlių vardu Samanius. Šis šiek tiek muistėsi, tad juodaplaukis nebuvo tikras, ar nėra gyvūno per daug suspaudęs - vis dėlto netroško netyčiomis jo numesti į drakono aptvarą.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Profesorė Keit ir toliau sėkmingai tyčiojosi. Dabar ji aiškiai nutarė pažeminti tuos, kurie neturi pinigų. Kadangi Eion tikrai pateko į šią kategoriją, dabar buvo itin nepatenkintas. Deja, pamiršo pasiimti čiaupą, kurį ir vėl nulaužė prieš pamoką. Tas gulėjo kambaryje, o štai apsiausto kišenėje kurkė trys varlės. Iš paskos sekė knisius, kurį Auris pasiūlė pavadinti Sidu. Jis atrodė visai patenkintas nuo vardu, tad Eion daugiau nieko nebegalvojo.
Atsidūręs pamokos vietoje klastuolis apsidairė ir pamatė nemėgstamą koledžo draugą. Nė neketino dirbti, tad pradėjo svarstyti, kaip naudingiau praleisti šią pamoką. Naudingiau, žinoma, reiškė gerokai suerzinant tiek profesorę, tiek tą nematantį kvailį. Jis nieko daugiau nesugebėjo kaip tik trukdyti savo egzistavimu. Bet ne šį kartą - prieidamas prie aptvaro jis padarė itin didelę paslaugą. Tiek Eion, tiek, ko gero, ir Sidui. Jaunasis airis išsiėmė grandinėlę, kurią prieš kelias savaites rado besimėtančią koridoriuje. Ilgai ją šveitė, ir ji pagaliau blizgėjo it nauja. O tai, žinoma, itin domino naujausią augintinį, kurį, reikia pastebėti, Eion mylėjo labiausiai. O štai dabar klastuolis kuo tyliau priėjo prie nemėgstamo bernioko ir pakabino grandinėlę šalia jo. Žengęs žingsnį atgal stumtelėjo knisių blizgučio link. Tas iš karto susidomėjo ir šoko tiesiai ant tvoros. Jeigu pasiseks, jis kojomis skaudžiai kliudys nematančiojo galvą.

[Roma Keit]

  Pamoka nusimatė nebloga. Tie vaikai, kurie mokėsi, galėjo ramiai tą daryti, nes turėjo daug teritorijos pasitraukti nuo krėčiančių išdaigas, tie, kurie nesimokė, bet buvo geri, galėjo tiesiog pasivaikščioti ar paskraidyti, o tie, kurie krėtė išdaigas, turėjo daugiau problemų, nes reikėjo susirasti mokinius, kuriems galėtų trukdyti.
  Elliw pamatė Romą, todėl be galo nudžiugo.
- Taip, Elliw, labas, - nusišypsojo. Jau seniai buvo pripratusi prie tokio merginos elgesio. Jei ji nesusižalodavo ar nesužalodavo kitų, Roma galėdavo į ją nekreipti dėmesio.
  Visiems nusikėlus ir pradėjus skirstytis, ji atidžiai stebėjo mokinius. Elliw nerado savo teleskopo, tačiau dabar į ją Roma nekreipė dėmesio. Akys užkliuvo už Eion, kuris per jos pamokas vis krėsdavo eibes. Žiūrėjo, ką jis darys. Ir jo veikla nepasikeitė - jis užkabino grandinėlę berniukui, kuris, rodos, buvo aklas ir paleido savo knisių.
- Eion, ką tu darai?! - garsiai paklausė priėjusi prie jo, o tada nuėjo prie berniuko ir nukabino grandinėlę. - Atrodo, puikiai sutarėme! Buvome draugais! Ar dabar dėl vienos klaidos mane atstumsi?! Suprask, aš stengiausi, bet tu akivaizdžiai to nenori! Tai ką turiu daryti?! - pradėjo nervintis ir graudintis, bet įkvėpė ir iškvėpė, kad susitvardytų. - Prašau, baik, - pasakė jau ramiau. Tada atsisuko ir pamatė knisių, kuris sau vis dar bėgiojo. - Pagauk... - atsiduso.

[Kaja Adams]

- Man čia visai nepatinka, - skundėsi Kaja Adrijui. - Žinoma, geriau nei kovoti su gyvatėmis, bet vis tiek. Aš neturiu šluotos. Tėvai galėtų nupirkti kokią tik noriu, bet man nereikia. Skristi šluota yra baisu. Tiesa, praeitais metais norėjau paskraidyti, nes tai dariau tik pirmame kurse per skraidymo pamoką. Bet... bet vienas grifas didžiojoje salėje pasakė, kad aš negaliu skristi, nes... nes šluota gali perlūžti, nes aš... skraidymui esu per stora. Ar tikrai taip gali atsitikti? - paklausė.
Dabar jie ėjo per kažkokius pelkynus. Drakonų kol kas nesimatė. Pasidarė neramu, ar jie neužpuls mokinių. Iš pradžių Kaja galvojo, kad čia bus kažkas panašaus į zoologijos sodą, tačiau visai čia taip nebuvo.
- Aš pro čia neisiu! - sukryžiavo rankas grifiukė, kai jie priėjo didžiulę, tiesiog nepraeinamą balą. - Galėjo pasakyt, kad čia nebus jokių takų ir kad reikia apsiauti botus. Girdėjau, kad yra kažkokie kerai, kurie neleidžia peršlapti. Tu turbūt juos žinai? - balse nuskambėjo viltis.
O tada pasigirdo riaumojimas. Tačiau jis buvo labai toli ir riaumojimo kaltininko nebuvo matyti.

[Adrijas Volkeris]

Adrijui labai patiko pamoka. Kaip kokia iškyla. Pagalvojo. Kaja jau jam seniai nebetrukdė, jau būtų ir keista kažkur eiti be jos.
- Juk smagu. Pasivaikščiosim. Tai visai ne tas pats, kas buvo aną pamoką. Pamiršk tas gyvates. Mes nelįsim prie tų drakonų. Nieko jie mums nepadarys. - Toks paprastas įvykis, per tą pamoką viską apvertė aukštyn kojomis. Adrijas nežinojo ar Kaja prisimena tą akimirką, kai movė pirma jo į paslapčių kambarį. Turbūt ji nepagalvodavo kokia ta akimirka pasidarė svarbi jam.
- Ką? Kas tau taip sakė? Tu gali skristi ant šluotos. Ji dar ne tiek atlaikytų. - Buvo labai gaila, kad pats neturėjo tokio daikto. Paskrajoti būtų dar smagiau. Nebuvo jis kažin koks skraidūnas, bet visgi...
- Reiktų gal apeiti. - Svarstė. - Nieko tokio pabraidyti po balas juk kartais smagu. Ar vaikystėje netaškydavai balų? - Ką tu kliedi? Ne, tokie žaidimai ne jai. Tai tik jis su tokiais pat murkšlinais vaikigaliais iš lūšnyno taškydavosi balose, kariaudavo ir paskui purvini grįždavo namo. Paskui aišku jų žaidimai pasikeitė. Prasidėjo tikros muštynės. Dėl maisto, dėl kokio daikčiuko. Dėl geresnio drabužio. Dėl visko. Jie buvo gauja neprižiūrimų purvinų vaikiigalių. Ir net to gyvenimo, tokio jam gerai pažįstamo neteko. Kai prasmego į Vendigo pasaulį.
- Impervius. - Užkerėjo jos ir savo batus. - Nesušlapsi, jei kerai suveikė. Einam. - Pasigirdo tolimas riaumojimas. - Nebijok. Viskas bus gerai. - Padrąsino ir žengė į balą.

[Kaja Adams]

- Nuobodu. Jeigu filmą žiūrėtume, tada būtų smagu, - pasakė. - Na, sakė taip Džonatanas, tas penktakursis... Bet... o jeigu sulaužyčiau ir nukrisčiau... - baiminosi. - Neapeisim mes čia, - susiraukė. - Čia kaip kokia pelkė, - raukėsi. - Žiobariškame darželyje vieną kartą prisitaškiau balose. Mama supyko, nes tada išpurvinau automobilio vidų. O tu daug taškeisi balose? - pasidomėjo.
Adrijas vis dėlto užkerėjo trečiakursės batus. Ši iš karto nudžiugo.
- Ačiū! - išsišiepė ir žengė į tą balą.
Jausmas buvo išties keistas. Ji ėjo per didžiulę didžiulę balą, o kojos liko sausut sausutėlės. Tačiau Kaja taip ir sustingo stovėdama toje baloje, nes tolyje ji pamatė kažkur einantį didžiulį drakoną, išlindusį iš už milžiniškos kalvos. Jis buvo žalias.
- Oho! Nemaniau, kad jie tokie dideli, - išpūtė akis. - Koks čia drakonas? - paklausė.

[Džezefa Blek]

Kristupas turėjo šluotą ir... katiną?
- Kuo vardu tavo katinas? Kokia veislė? - kamantinėjo Džez. Šita plepi mergaitė turbūt niekada nesugebės įsiminti to, kad jos geriausiam draugui ne itin patinka nuolatiniai pasakojimai ir klausimai. Staiga drakonas spjovė ugnį. Antrakursė iš netikėtos staigmenos net pašoko. Tačiau ši staigmena bent jau pedėjo jai susidomėti ne Kristupo kamantinėjimu. Jai į galvą šovė, kad būtent dabar galima paveikti mėgstamiausią dalyką, hobį. Jos hobis buvo šokti breiką. O kai gali šokti breiką, klausytis drakonų riaumojimo, ir jais grožėtis, kas begali būti geriau? Nieko, pagalvojo Džez, ir šyptelėjo. Išsitraukė magiškus iPod'us, pirktus Magiškose Vizlių šunybėse ir įsikišo į ausis. Paleido muziką. Iš pradžių tik niūniavo mėgstamą dainą "New Rules"...

[Conan Emmerton]

Rankoje laikomas gyvis pagaliau nustojo krutėti. Regis, susitaikė, kad nepavyks ištrūkti, bet garsiai sukurkė, tarsi parodydamas kovingą dvasią. Conan vis dar svarstė, ar Samanių reikėtų leisti pasilakstyti ant žemės. Gaila, kad nežinau jokių kerų, kurie veiktų kaip pavadėlis. Pamąstė jis, šiek tiek nepasitikėdamas kranklio siūloma pagalba. Nors šis buvo išmintinga būtybė, mitybos racione pasitaikydavo ir varlės, tad leisti vienam augintiniui prižiūrėti kitą buvo truputį rizikinga. Vis dėlto berniukui nespėjus net susivokti, iš kažkur atsirado profesorė ir aprėkė už nugaros tylutėliai stovėjusį Eion.
Ijo prireikė laiko paaiškinti, kuo čia dėta grandinėlė ir bėgiojantis knisius. Tuo tarpu moteris įsikarščiavusi aiškino berniūkščiui apie kažkokią jų draugystę ir panašiai. Antrakursiui šią akimirką tai ne itin rūpėjo. Kur kas svarbiau buvo tai, kad tas bjaurus klastuolis ir vėl bandė sugadinti jam gyvenimą.
-Pagauk jo knisių. - ūmai kreipėsi į augintinį Conan, visą tą laiką stovėjęs ramiai.
-Ką? - kranklys, regis, negalėjo patikėti, ką jam liepia šeimininkas. - Kodėl? Juk jie neskanūs, prasmirdę metalu.
-Tik pagauk, bet nevalgyk. Noriu pažiūrėti, kaip sureaguos tas bjaurybė. - atskleidė priežastį klastuolis, įkišdamas oro gurkšnį spėjusį gauti Samanių į kišenę.
-Na, gerai. Bet paskui nekaltink manęs, jei netyčiomis jį sulesiu. - galiausiai sutiko paukštis ir suvasnojęs sparnais pakilo nuo peties.
Juodaplaukis neturėjo nė menkiausio noro tiesiogiai kreiptis į Eion, tad atsisuko profesorės pusėn:
-Kodėl jūs draugaujate su tuo bjauriu mokiniu? Mano nuomone, jis tikrai nenori gerai elgtis.
-Pagavau.
-Puiku, skraidink tą blizgučių mėgėją pas mane.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Profesorė Keit niekada jo nesupras. Niekada ir nesuprato, ir Eion niekaip negalėjo suvokti, kodėl kažkada galvojo kitaip. Nespėjo net pradėti smagios veiklos, kai įkyrioji besityčiojanti profesorė priskreto ir pradėjo kažką verkšlenti. Klastuolis raukėsi. O ir knisius nespėjo gerai trinktelėti nematančiam idiotui. Pamoka klaikiai nesisekė, tad Eion nutarė išsilieti.
- Jūs ir vėl iš manęs tyčiojatės! Aš neturiu šluotos, ir jūs puikiai tą žinote! - pradėjo šaukti ant profesorės. Nė neketino gaudyti knisiaus. Gyvūnėliui sveika kartais palakstyti, tad neketino jam trukdyti. O jeigu jis trukdo profesorei ar kvailiems mokiniams, nuo to tik geriau. Priėjo prie Keit ir kuo mandagiausiai ištiesė ranką.
- Prašau atiduoti man grandinėlę, - ramiai pratarė. Atrodė, kad viskas aprims, tik, žinoma, knisius ir toliau gainiosis po lauką. Ar pievą. Na, kažką, kur jiems teko švaistyti savo laiką. Bet labai jau greitai viskas apvirto aukštyn kojomis. Kvailo bendramokslio paukštpalaikis pagavo Sidą! Na jau ne, Eion vienintelio tikrai mylimo augintinio skriausti neleis. Paliko tiek profesorę, tiek nematantį kvailį ramybėje ir skubiai susirado akmenį. Negalvojo apie tai, kad gali sužeisti knisių. Negalvojo ir apie tai, kad profesorė Keit gali sugalvoti paskirti areštą. Ne, dabar svarbiausia apginti augintinį. Taigi jau visai netrukus akmuo skrido bjauraus paukščio link.

[Adrijas Volkeris]

- Juk smagu pasivaikščioti. Filmai kartais įdomūs. Bet ir pasivaikščioti, patyrinėti pačiam įdomu. O to mulkio Džonatano neklausyk. Jis kalba nesąmones. - Bet juk automobilį galima išvalyti. Pamanė.
- Aš tai nemažai taškiausi balose. - Tai buvo labai seniai. Prisiminimai atrodė blankūs, bet jie vis tiek glūdėjo Adrijo galvoje.
Puiku. Kerai pavyko. Jis pats kojų neperšlapo. Kaja atrodo irgi. Bent jau nesiskundė tai tikrai. Staiga ji sustojo. Adris irgi. Tolyje ramiai sau keliavo didžiulis drakonas. Tikras teritorijos šeimininkas. Atrodė toks stiprus.
- Gal tai paprastasis Velso žaliasis. Bet tikrai didžiulis. - Žiūrint į jį pasijuto mažas. Visai nedidukas. O jeigu dabar padaras juos užuos ir sugalvos paskanauti? Šito jis garsiai nesakė. Bet ėmė galvoti ką daryti. Ar eiti toliau. O gal dingti į kitą pusę.

[Roma Keit]

  Šita pamoka, į kurią tamsiaplaukė sudėjo tiek daug vilčių, panėšėjo į pragarą žemėję. O gal žemę pragare? Bet tai jau nebuvo taip svarbu, nes veiklos Roma turėjo iki soties. Reikėjo sutramdyti šiuos du neklaužadas (o gal vieną?), o moteris nebūtų nustebusi, jei paaiškėtų, kad ne jie vieni nori kam nors pakenkti.
- Tai, po velnių, ateik ir paprašyk, kuo tu mane laikai?! Negi manai, kad neduočiau tau šluotos?! Jei manai, kad nori, ateik ir paprašyk! - irgi pradėjo šaukti. Jau įprato, kad su Eion kitaip nesusikalbėsi. Ak, kokia kvaila buvau, kad maniau, jog jis geras vaikas... Pagalvojo, bet ne, šiandien verkti negalėjo, turėti pirmiau sutvarkyti šią netvarką, nors žinojo, kad vakare, viskam pasibaigus, bet kuriuo atveju turės išsiverkti. Jau įprato, kad laikas nuo laiko tenka verkti, bet to ji jau nebestabdė.
- Ne, - atsakė taip pat ramiai, kaip ir pats Eion. Negi jis mano, kad taip mane apkvailins? Pagalvojo, tačiau garsiai nieko nesakė. Viskas, nusprendė, kad daugiau su juo draugauti nebesistengs. Jokių nuolaidų nedarys, jei reiks, ir pati jam padarys ką nors tokio, ką jis krečia per jos pamokas. Viskas, Roma nusprendė nebesistengti.
- Ir aš nežinau, kodėl buvo tokia kvaila. Reikėjo laiku atsimerkti, - atsiduso ir atsakė berniukui. Suprato, kad šis nieko nedarė, dėl visko akivaizdžiai buvo kaltas Eion.
  Staiga pamatė, kad Eion metė akmenį į paukštį.
- Ką darai?! Ne! - net išstaugė ir šoko tiesiai prieš akmenį. Stovėjo arčiau Conan, o ne Eion, todėl suspėjo, tačiau akmuo trenkėsi jai tiesiai į makaulę. - Po galais! - nesusilaikė, o tada atsisuko į berniuką. - Conan, gali man atiduoti knisių, aš su juo susitvarkysiu, - pasakė švelniai švelniai, vis dar trindamasi kaktą, nes baisiai skaudėjo. Žinojo, kaip Eion galėjo jį išgąsdinti. Kiek prisiminė, šis berniukas buvo aklas, todėl jam nukentėti buvo daug lengviau.