[godux]

Net ir „Kiauro Katilo“ prieblandoje buvo staliukas, dieną apšviestas saulės. Prie jo patogiai susėsti galėjo ir didesnė draugų kompanija, nes niekam netekdavo grūstis ar sėsti ant kampo. Kartais būdavo užtiestas senoka languota staltiese, tačiau nuo kitų, apart kampų trūkumu, nesiskyrė. Kartkartėmis ant stalelio būdavo palikta apvytusi gėlių puokštė, o vakarais keistoje žvakidėje degdavo žvakė. Dažniausiai prie jo būdavo pastatyta daugiausiai rudu apmušalu dengtų kėdžių, priklausančių kitiems staleliams, nes susirinkdavo didesnė kompanija, pamirštanti sugrąžinti kėdes.
Kas labiausiai traukdavo smuklės lankytojus – langas, pro kurį galėdavo spoksoti į lauką, o giedrą naktį net matyti kelias žvaigždes.
Savo kabinete Dion Camriolen užgesino visus žibintus. Krištolo rutuliui paliepė:
- Jei kas artinsis, pasakyk, kad negaluoju ir miegu. Jei ne kitaip, aš žinosiu!
Mergina tyliai išsliūkino iš pilies, priėjo prie vartų, juos atrakino, išsiėmė burtų lazdelę, apsisuko aplink save ir išnyko.
Na, ir kietas grindinys! Ji skaudžiai nusileido ant sėdynės. Dar reiks pasitreniruoti, nes kažkaip nebemoku... Prieš merginos akis buvo gan gigantiškas pastatas. Štai, dabar belieka įsmukti nepastebėtai ir... Dion įsmuko į barą. Apžvelgė. Nedaug liaudies susirinko... Gal niekas nepastebės, kad aš čia su mokine! Mergina nusišypsojo pati sau ir nusiėmė gobtuvą. Susirado staliuką prie lango, kuriame matėsi tik jos atvaizdas tamsiame, žvakių apšviestame fone. Staltiesė buvo languota, kukli puokštė beveik nuvytusi. 20:02... Mery dar nėra... 20:06... Dar neatsirado... 20:15... Gal ji nemoka keliauti oru?!... 20:20... Pagaliau! Panelė Camriolen išsišiepė ir Davė paspausti ranką Mery:
- Nagi nagi, BRANGIOJI, vėluoji net 20 minučių! Iš tavęs tikėjausi punktualumo. Tai kaip sekasi mano mokinukei, kuri mėgsta išgerti?- Dion sukikeno.- Tai ko norėsi išgerti? Kaip žinai, aš chereso, gal norėtum ir tu pabandyti, jei nebijai jo poveikio?

[rulonaS]

  Mery klaidžiojo, iš pradžių po pilį, o po to paklusdama nematomom jėgom, pasivertė vilke ir nubėgo net iki Londono, pakeliui papjovusi kažkokį padarą. Smulkmena.
  Dion buvo neįtikėtinai maloni. Mery paspaudė jai ranką ir prisėdo.
  - BRANGIOJI nusprendė pabėgioti. Sportas sveikata, - nusijuokė. - Man sekasi šūdinai, kitaip nebūčiau bėgusi, žinai, kai sportuoji, užmiršti visa kita. O tau?
  Vilkolakė apsiaustą numetė ant gretimos kėdės, ant pečių paskleidė plaukus ir atsisuko į Dion. Šypsena nebuvo pati maloniausia, bet skirta ne Ateities būrimo profesorei, o padavėjui, kuris kažką veikė kitame patalpos gale.
  - CHERESO IR KVIKUAKIJOS BREŽOMBONO! IR MIKLINKIS! - galingai užbaubė klastuolė, tikriausiai, liko vienas kitas žmogus tolimojoje Australijoje negirdėjęs, kad Mery geria nykštukų alkoholį. Kodėl buvo taip pikta? Užeigoje buvo vos keletas klientų ir padavėjas negalėjo pasigirti užimtumu. Tinginiai ir veltėdžiai, dar drįsta streikuoti?!
  Pro langą į užeigą įsmuko šelmiškas mėnesienos spindulėlis. Jis apšvietė penktakursės nosies galiuką, atrodė, lyg būtų staiga išbalęs. Kasdien gyventi darosi vis keisčiau ir keisčiau. Žmonės mainosi: kai manau, kad juos jau perpratau, jie pasirodo buvę visai kitokie. Net ir gamtos stichijos mane paveda. Kas aš? Klastuolė pauostė rausvo gėrimo butelį, kurį jai atnešė. Nuostabus. Taurė greit prisipildė brežombono ir Mery pagal tradiciją jį mažumėlę užkerėjo. Gurkštelėjo. Nuostabus, kaip jau ir sakiau.
  - Dion... Neprieštarausi, jei tave "tujinsiu"? Ši nuostabi naktis turi kažką keisto, mistiško. Beje, baras kažkoks... nusiaubtas. Įtariu jog magija. Jaučiu drėgmę. Kažkas neblogai padirbėjo, na, o šeimininkas tik nesenai sutvarkė žalą. Pradedam žmogišką pokalbį, kuris lyg ir būtinas norint susipažinti. Kiek tau metų? - tamsų Mery veidą papuošė šypsena. Ji vėl atsigėrė Brežombono. Nuostabus skonis užliūliavo ir atpalaidavo.

[godux]

Mano mokinukė atėjo ir dabar galim paplepėt... Kai Mery paspaudė Dion ranką, ji pajuto, kad jos bus puikios draugės apart amžiaus skirtumo.
-Bėgai?! Ak, juk tu vilkolakė...- užsimerkusi, susiėmusi už smilkinių ir susiraukusi Dion sušnibždėjo. Man? Man sekas puikiai, nes sulaukiau tavęs. Tikiu, kad nebeliksiu viena kaip drakono kiaušinis...- mergina sukikeno.- Šaunu, kad jau užsakei, bet gal šiek tiek užsislaptinkim, nes jei mus kas pamatys, nekreips dėmesio, kad tu pilnametė...- Protego Totalum. Dabar viskas bus OK.- Mergina gurkštelėjo kątik atnešto chereso. Matė, kaip Mery šiek tiek užkeri savo gėrima. Myliu cheresą... tarė Dion.
- Ką tu, tikrai neprieštarausiu. Man atrodo, kad šiandien padarysim kažką tokio, ko dar niekas nepadarė... Mhm, barui tikrai kažkas nutiko. Gerai, pradedam... Man yra 20 metų, kiek tau?- mergina prisipylė jau tuščią taurę chereso.

[rulonaS]

  - Neprieštarausi? - Mery iš Dion butelio truputį šliūkštelėjo į savo taurę. Atsigėrė. - Man keturiasdešimt keturi. Po viešnagės Pragare pajutau vidutinio amžiaus krizę visu stiprumu. - Gurkšnis po gurkšnio. Mery keitėsi. Ji tapo laisvesnė, daugiau šypsojosi. Akyse švietė beprotybė, rankos drebėjo iš baimės, antakiai buvo suraukti dėl pykčio pasauliui. Mergina žaismingai pavertė taurę drugeliu. Žiūrėjo, kaip tas plasnoja į žvakės šviesą ir sudega. Klastuolė atrodė lyg skrajotų kažkur toli nuo čia. Gal taip veikė alkoholis?..
  Londone kaip tik prasidėjo naktinis gyvenimas. Į Kiaurą katilą plūdo burtininkai, išlenkti po stikliuką ugninės, pereiti į Skersinį skersgatvį ar šiaip pasislėpti nuo mėnulio šviesos. Vampyrai, vilkolakiai, raganos, elfai, raganiai, nykštukai, goblinai, velos... Taip, Kiauro katilo publika buvo išties marga.
  Naktis buvo magiška. Lauke lynojo, tačiau debesys neuždengė mėnulio ir tas švietė, sukurdamas šiurpoką nuotaiką. Londono gatvėse  buvo tylu, triukšmas sklido tik iš užeigų.
  Jau devinta vakaro. Tamsu. Iš debesų, kartu su vandens lašais, krito ir varlės. Buvo tiesiog įspūdingas vaizdas.
  - Dion... - Mery kalbėjo tyliai, tačiau žemas balsas puikiai išsiskyrė iš kitų. - Ar žinai, kad tai viena naktis iš tokių, kai pasauliai susilieja? Kai tamsos dvasios ieško aukų tarp žmogiškų padarų? Kai visi baubai po lova galų gale išlenda arba čiumpa už per kraštą nuleistos kojos? Ar tu žinai, kad prie gretimo stalelio sėdi du suknisti ŠEŠĖLIAI? - Vilkolakė ėmė isteriškai purtyti Dion už pečių. Paleido. Sukūkčiojo. - Ai, neesmė. Išgąsdinau? Tokia visada būnu, kai geriu tą nykštukų marmalą. Beje, kalbėjau tiesą. Papasakok ką nors apie save. Rimtai, man įdomu. - Klastuolė vėl atsisėdo į savo vietą ir ėmė, elegantiškai laikydama iš nežinia kur atsiradusią taurę, gerti.

[godux]

Dion ramiai stebėjo Mery. Ji kažko atrodė išsiblaškiusi, nervinga. Keturiasdešimt ketveri?! Juokauji... Ji išsižiojo.
Mery labai keistai pažvelgė į už lango kabantį mėnulį, ir Dion tai pastebėjo. Mergina paėmė chereso butelį ir numetė ant žemės. Ant grindinio pabiro šukės ir alkoholis.
- BARMENE! MAN BUTELĮ UGNINĖS! NE, DU BUTELIUS!- Dion kaip reikiant įsismagino.- Gražūūūs drugiaaalis kątiiiiik sudiaaagėėė...- uždainavo mergina.- Na ir publika susirinko... Brr, mane nuo goblinų nukrečia...- Dion atsisuko į Mery. Ji žiūrėjo pro langą.
Mokytoja nužvelgė barą dar kartą - goblinai suko kažkokius verslo reikalus.
- Dion... - Mery kalbėjo tyliai, tačiau žemas balsas puikiai išsiskyrė iš kitų. - Ar žinai, kad tai viena naktis iš tokių, kai pasauliai susilieja? Kai tamsos dvasios ieško aukų tarp žmogiškų padarų? Kai visi baubai po lova galų gale išlenda arba čiumpa už per kraštą nuleistos kojos? Ar tu žinai, kad prie gretimo stalelio sėdi du suknisti ŠEŠĖLIAI? - Vilkolakė ėmė isteriškai purtyti Dion už pečių. Paleido. Sukūkčiojo.
- Na na, kas dabar? Nejau tave taip gąsdina pilnatis? Oi, atleisk...- Dion apkabino savo naująją draugę.
- Ai, neesmė. Išgąsdinau? Tokia visada būnu, kai geriu tą nykštukų marmalą. Beje, kalbėjau tiesą. Papasakok ką nors apie save. Rimtai, man įdomu.- jau visai normaliai tęsė Mery.
- Tiesą sakant, išsigandau, kad neišskystum... Galiu papasakot, jei taip nori...- savo gyvenimo ariją pradėjo Dion.- Gimiau aš Prancūzijoj, užaugau Škotijoj... Mėgstu visokius demonus, vampyrus ir taip toliau. Kaip žinai, dėstau AB. Labai pasikeitė mano požiūris į karštį. Nuo šių mokslo metų, tai yra, nuo jūsų pamokos, man patinka ledas. Kitą pamoką tau akys išsprogs, kai ateisi į mano kabinetą.- Dion sukikeno. Ją jau pradėjo veikti cheresas. Barmenas ant padėklo atnešė du milžiniškus butelius ugninės.- Nori vieno?- mergina atkišo Mery butelį.- Jei norėsi, pasiimk.- ir ji padėjo jį ant stalo.- BARMENE! MUMS TRŪKSTA UŽKANDĖLĖS!- paliepė dar barmenui.- Apie ką mes kalbėjom? Ak, taip. Taigi, mano gyvenimas neįpatingas, nebent tuo, kad naktimis lunatikuoju, esu įsimylėjus magiškųjų gyvūnų priežiūros mokytoją, kuris į mane nekreipia dėmesio, niekada nepasimokau iš savo klaidų, kad mano mama kiekvieną savaitę atsiunčia supelijusių sausainių... Na, tiek apie mane... Dabar tavo eilė. Beje, tau tikrai 44?- dar paklausė mergina. Hm, mes galėtume daug geriau, negu tos šokėjos velos ant scenos...

[rulonaS]

  Dion pradėjo siautėti ir užsisakinėti dar išgerti, ir dar, ir dar... Tikriausiai tetulė nusilaks negyvai. Reikia imti gerą pavyzdį.
  - Išsprogs akys? Negerai! Aš akis labai branginu, tai vertingas organas. Kitą AB pamoką būsiu užsimerkusi, - šyptelėjo. - Aha... Man keturiasdešimt keturi. Buvau mirusi, bet kažkaip sugrįžau, bet man neleido būti savo supelijusiam kūne, tai dabar ir stumiu mielasias dieneles... - Mery užsivertė ugninės butelį.
  Prie jų tą akimirką priėjo kažkoks ilganosis goblinas. Jis ėmė kažką burbėti ir taip prajuokino klastuolę, jog trečdalis ugninės, sumišusios su vilkolakės seilėmis, atsidūrė ant jo nosies (vertimas: ji prajuokinta išspjovė ugninę). Tas vaizdas dar labiau prajuokino Mery ir ji užsikniaubusi ant stalo ėmė kvatoti.
  - A... atsiprašau, - linksmai  besišypsodama kai pakėlė galvą tarė ji, - Tikiuosi ugninės nepateko ant tavęs. Mano seilės ir ugninė nėra pats geriausias rūbų priežiūros rinkinys. - Griaudėjo muzika, visa Kiauro katilo klientūra pakilo iš vietų ir ėmė šokti. Gražiosios velos, iki tol trypčiojusios scenoje, pranyko tarp pusmilžinių ir kitų nuostabiai paslaptingų padarų. - Varom! - Mery čiupo Dion už rankos ir nutempė šokti.
  Tuo pat metu virš Londono skrido žiobarų lėktuvas Boeing 737, London air lines reisas nr. 123432. Pilotas baigė gerti kavą ir išjungęs auto-pilotą norėjo susisiekti su oro uostu, patikrinti, ar visi takai laisvi.
  - Ar mus girdit, čia Boeing 737. Kartoju, ar mus girdit?
  Jokio atsakymo. Vienas po kito gęso sudėtingo lėktuvo valdymo puldo lemputės, ekranai mirgėjo juodai baltai, o mygtukai... ištirpo. Lėktuvas ėmė kristi. Tai matantys londoniečiai skubėjo kuo greičiau ir kuo toliau pabėgti. Lėktuvas nukrito ant gatvės, o vienas jo sparnas, kitaip ir negalėjo būti, įsirėžė į Kiauro katilo užeigą. Mery susigūžė ir dėl nežinomos priežasties vienu pirštu bakstelėjo į įkaitusį metalą. Dėl šoko nejuto skausmo.

[godux]

- Na, galėsi užsimerkt, bet praleisi visą smagumą...- Dion sukikeno.- Oho, vis gi nemelavai.- mergina stebėjo Mery. Pasiėmė ugninį marmalą ir pasveikino Mery:
- Į sveikatą, draugike!- atsigėrė. Ir vos neužspringo.
Link Mery ir Dion artėjo nepažįstamas goblinūkštis. Atrodė kažkaip nuvargęs.
- Sveikas, dėdule, ko pageidausit? Gal norite šito?- Dion parodė į ugninę.- Negausit!- ir užsikvatojo visu balsu. Goblinas pradėjo kažką vepenti, ir tas vepenimas užkrėtė Mery. Dabar jau kvatojosi abi. Pasigirdo puikus dainos gabalas - "Everybody dance now!". Mery, kur mane tempi?! Aaa, šokti... Susiprotėjo Dion.
- Varom!
Dion šoko, trypė, vizgino uodegą ir visaip maivėsi. Kaip gera atsipalaiduoti...
Žžžžžžžžžžžžžžž, Dūkšt! Aplink chaosas. Sudužo lėktuvas... Sparnas įsirėžė į "Kiaurą Katilą". Kodėl nemačiau to savo krištole?! Dion susirūpinusi rėkė:
- Dieve brangiausias, kas per..? Lėktuvas! Ten žiobarai, Mery, ŽIOBARAI! Turim kažką daryti! Ką tu darai?!- Dion pakraupusi žiūrėjo į Mery. Mery palietė įkaitusį metalą pirštu. Dion nutempė ją atokiau nuo lėktuvo ir papurtė. Jai šokas... Ką daryt? Reikia gelbėt žiobarus, nes tiems tuoj bus ALELIUJA...
- Būk čia, ne, geriau varyk atgal į Hogą, nes bus blogai... Skydas, saugojęs mus, dingo. Čia niekur nepasislėpsim. Reikia patyrusio burtininko, kad susitvarkytų... nenoriu, kad nukentėtum, vis gi esi mano mokinė...- Dion su stipriai plakančia širdim ištarė Mery ir paliko ją stovėti.
-Aqua Eructo didelė srovė!- Dion paleido vandens čiukšlę ant lėktuvo, kuris pradėjo liepsnoti. Dabar jau geriausia padėti žiobarams, o ne galvoti apie slaptumą... Ji įlindo į lėktuvo vidų. Buvo stiprus dūmų ir svylančios plastmasės tvaikas. Tamsu. Lumos... Reikia bandyti ieškoti gyvų. Mergina ėjo prie kiekvieno žiobaro ir tikrino pulsą. Nejau visi čia mirė?!

[rulonaS]

  Mažas nematomas kirminas, Mery sąžinė, pabudo ir kartu atsitempė pačią vilkolakę iš nebūties. Tas kirminas kuždėjo: "Metas pakankinti dukterėčią... Metas sugadinti jai dieną. Metas susprogdinti jos kabinetą."
  - Dion! - šūktelėjo Mery, arba kažkas šūktelėjo jos lūpomis. - Aš einu. Pasilinksmink su žiobarais.
  Klastuolė laikinai išprotėjo. Ji matė, kaip vienas piktdžiugiškas vampyras kerais padegė lėktuvą. Mergina klykdama tvojo jam į snukį, tada atsiprašė ir apsisukusi išnyko oru. Egzamino nebuvo išlaikiusi, o ir mintys sklaidžiojo kažkur padebesiais... Ten Mery ir atsidūrė. Ji paslaptingai išniro keli kilometrai viršun nuo Hogvartso pilies smailių. Suklykė, tačiau keiksmus užgožė vėjas ir paskandino lietus. Ėmė kristi. Smailios pilies bokštų viršūnės pavojingai artėjo, tik staiga... Bum. Klastuolė atsimušė į kerų sluoksnį, saugantį Hogvartsą nuo nepageidaujamų įsibrovėlių (ypač nuo tokių kaip Mery). Veikiama kerų, mergina kaip plunksnelė nusileido ant patežusios žemės. Tada ėmė beprotiškai kvatotis.

[godux]

- Ponia, prašau, jei galite paeiti, bėkite iš čia, nes tuoj sprogs šitas...- parodė Dion vienai moteriai į lėktuvą.- Deja, jūs viena nemirėte šioj avarijoj, nes kiti nesisaugojo, kaip išvengti smūgio. Ir kaip jums tai pavyko?- paklausė ji tos moters.
- Aš esu, na... turiu... magiškų galių - esu burtininkė...- prisipažino moteris.
- Aš taip pat! Ir ką jūs veikėte žiobarų lėktuve?- paklausė mergina.
- Negaliu kalbėti, skubu!- ir moteriškė dingo už kampo.
Kaip Mery nusigavo namo? Tikiuos, jai viskas gerai... Dion vaikštinėjo jau beveik ramia gatve. Žiobarų languose jau nebedegė šviesa. Mergina užėjo už kampo, apsisuko aplink save ir išnyko tamsoje. Kadangi pagalvojo apie šiltą nakvynę, tai atsidūrė Kiauliasodyje. Ne, noriu atgal į pilį. O, jau metas pasilinksminti pas DoDo...- pagalvojo Dion ir nubėgo į Tris Šluotas nusipirkti ugninės, chereso bei pasukų punšo. Man gerti šiandien jau gana, bet bus kitiems. Dion nupėdino ton pusėn, kur bokštuose švietė ugnies spalvos šviesa. Show time!

[Vincent Lazar]

Praėjo dar viena diena. Saulė nusileido ir užleido vietą tamsai, kuri šiąnakt priglaudė vienišas sielas. Dante sėdėjo bare ir gerdamas viskį žiūrėjo pro langą. Žmonės tai iš vienos pusės, tai iš kitos ėjo savo rūku padengtais keliais ir nesvarbu ar juos kankino abejonės, dėl padarytų sprendimų, ar jie žinojo, kur eina, jie žiūrėjo tiesiai, į tą tamsą ir ėjo, koja už kojos. Dante stebėjo jų veidus, jausmus ir stebėjosi, koks pasaulis įvairus. Kiek daug gyvybės yra vienoje pilkoje gatvėje, kiek daug vilties ir tikslų. Pasisukęs apžvelgė barą ir visus čia susirinkusius. Juokas, draugiški žvilgsniai, nuoširdūs prisilietimai, tikros ašaros ir gyvybingi barniai. Kiekvienas jų gėrimas buvo jų istorija, kurią karčiai ar su malonumu jie nurydavo ir judėdavo toliau. O Dante... Jis sėdėjo vienas, į stiklą žiūrėjo kaip į save ir viskas, ką matė, tai kaip jis tuštėja. Ir nors jis žinojo, kad užsisakys dar ir dar, bet kad ir kiek bandytų pratęsti šią akimirką, ji pasibaigs, kaip kad viskas pasibaigia. Lange atsispindėjo pavargęs veidas, viltį praradusios akys. Priglaudęs taurės kraštą prie lūpų Dante stabtelėjo. Atsiduso. Nuleido taurę ir stipriau sugniaužė ją tarp pirštų. Neišslysk, gyvenime mano...
- Atrodai labai prislėgtas. Nederėtų būti vienam.
Dante pakėlė galvą ir išvydo šalimais stovinčia merginą. Tik patraukusi jo dėmsesį ji atsisėdo priešais ir pasistatė savo taurę. Buvo labai užtikrinta ir drąsiai žiūrėjo vyrui į akis.
- Man kompanijos nereikia, - tarė Dante ir nusisuko į langą.
- Ir puiku, tuomet palaikysi kompaniją man. Nemėgstu gerti viena, - mirktelėjo ir atsigėrė iš taurės.
Arcari lėtai atsisuko ir nužvelgė viešnią: šviesūs, kaip jo, ilgi plaukai, žydros akys ir sukta šypsena. Mūvėjo žiobariškus džinsus, marškinėlius ir odinę striukę. Jei nebūtų sėdėjusi Kiaurame Katile, nebūtum pagalvojęs, kad ji ragana.
- Mano vardas Ella, - prisistatė ir ištiesė ranką.
Dante delsė, bet jos akys ragino paspausti ranką. Sugniaužęs jos delną taip pat prisistatė.
- Marcusas.
- Na štai, dabar mes pažįstami ir nebeliko jokio nejaukumo, - atsilošė ir susikėlė kojas ant palangės.
Dante linktelėjo ir keldamas viskio taurę netyčia pastebėjo ant kitos jos rankos žiedą. Raudoną. Magas pastatė stiklą ir atsistojo.
- Man jau laikas, - ramiai tarė ir žengė į šoną, bet mergina nukėlė kojas ir užstojo jam kelią.
- Sėskis, Marcusai. Aš tavęs nesuvalgysiu, - nusišypsojo ir parodė į vietą priešais.
Dante greitai pagalvojo apie visas įmanomas baigtis ir teko pripažinti, kad Ellos nenugalėtų. Teko grįžti į savo  vietą.
- Tu iš pat pradžių žinojai, kas aš, - pakomentavo „netikėtą“ susitikimą.
- Nemandagu kreiptis į žmogų, jeigu jis pats neprisistato. Taip pažeisčiau tavo privatumą, - lyg savaime suprantamą dalyką išdėstė mergina.
- Ko tau reikia? – iškart perėjo prie reikalo Dante.
- Išgerti, - tik tiek atsakė ir užsivertė paskutinius lašus.
Tik dabar Dante pastebėjo koks tirštas ir sodrus jos gėrimas. „Po velniais, Celia buvo teisi. Lazarai atsiuntė ją. Tik ką jie ruošiasi daryti? Pagrobti mane vidury Londono, burtininkų smuklėje?“
- Mažiau nervinkis, Marcusai. Aš čia su gerais ketinimais. Neplanuoju tavęs nei žudyti, nei prievarta vestis kažkur. Mums užteks pakalbėti.
- Neturim apie ką kalbėtis, - griežtai atkirto.
- Kodėl tu iškart priimi mane priešiškai? Dar prieš minutę spaudei man ranką. Mano pavardė dar nieko nepasako apie mane, o tu jau teisi. Ar tokie tie burtininkai?
Dante tylėjo. Jis norėjo siusti, pasirodyti nepalaužiamas, tačiau Ella kalbėjo tiesą, kad ir kaip buvo sunku priimti tai iš vampyro lūpų. Vis gi budrumo nedėrėjo prarasti.
- Iš kur gavai? – galvos krestelėjimu parodė į jos taurę.
- Šitai? Atsinešiau su savimi. Nesijaudink, nieko nežudžiau, - šyptelėjo ir iš vidinės kišenės išsitraukė gertuvę. Iš jos į taurę subėgo dar kraujo.
- Kodėl tu čia? – uždavė dar vieną klausimą.
- O tu nemėgsti kalbėtis apie niekus. Ach, gerai... Lazarai nori, kad prisijungtum prie mūsų, - Dante jau žiojosi prieštarauti, bet Ella neleido pratari nė žodžio. – Bet mes nesame žiaurūs ir bejausmiai. Tu turi pats pasirinkti ir aš čia tam, kad tave įtikinčiau. Geruoju, žmogau, geruoju.
- Aš vis tiek nesutiksiu.
- Tu bent jau gali paklausyti? Aš dar neišsakiau nė vieno argumento. Ir apskritai, aš čia ne penkioms minutėms. Marcusai, aš žinau, kaip sunku priimti tokį sprendimą, todėl ir pasirašiau šiai beprotystei. Kitas būtų tau įpiršęs mintį, kad nori eiti ir būtum nuėjęs. O aš galiu tau parodyti.
Dante nusuko akis ir mintys vėl prasiskverbė pro stiklą į lauką. Šaltukas nupurtė, tačiau gaivus oro gūsis atgaivino. Giliai įkvėpęs magas užsimerkė. Reikėjo apmąstyti tai. „Kodėl aš išvis apie tai galvoju? Ar kas nors gali mane perkalbėti? Jei aš abejoju, vadinasi... ar aš to noriu?“ Arcari atmerkė akis ir pažiūrėjo į taip pat mintimis klaidžiojančią Ellą. Ji buvo visai atsipalaidavusi ir dėl nieko nesijaudino. Ji nenorėjo versti vyro apsispręsti dabar, tik parodyti. O po visko, jis apsispręs pats. Ir ji priims jo sprendimą, tokį, koks ji bus. „Celia jau ten, su jais. Jai mano apsaugos nereikia. Galiu gyventi taip kaip noriu, su moterimi, kuri man patinka, bet... Ką pasakytum, mama? Ar aš turiu tai apgalvoti?“
- Puiku, - po akimirkos atsakė ir pakėlė taurę į Ellos sveikatą.
- Nuostabu! – nudžiugo ji ir palinko arčiau, veik persisvėrė per stalą. Nuo jos padvelkė lietumi. – Ryt susitiksim čia ir smagiai praleisim laiką, - mirktelėjo ir atsistojo. – Aš jau eisiu, nenoriu įkyrėti. Ir pati tave susirasiu, nesivargink. Iki ryt! – pamojavo ir išėjo.
Arcari pažvelgė pro langą, bet ją pasiglemžė tamsa. Jis pajuto kaip kažkoks akmuo nusirito ir pasidarė lengviau. „Ką aš darau?“ negalėjo suprasti, iš kur tas jausmas, dar kartą ieškodamas žibintų šviesoje Ellos. Nebeliko prasmės ilgiau čia sėdėti. Vakaras pateikė savo staigmeną ir dabar reikėjo sulaukti tik kitos dienos ir nuotykiai tęsis. Šviesiame rytojuje. Dante atsistojo, susisagstė paltą ir taip pat išėjo. Dabar jis turėjo kelią, kuriuo galėjo eiti. Drąsiai žvelgdamas į tamsą...

[Primrose Anna Volkova]

Primrose vis slampinėjo kažkokiais kampais, sutiko nemažai žmonių, iš pažiūros tikrai nepasižyminčių malonia išvaizda, tačiau vistiek troškulis darė savo. Pagaliau po ilgų pasivaikščiojimų, per kurias vargšei ir kojas jau paskaudo, surado kažkokią užeigėlę. Na, atrodė kad ji čia stovi kokius šimtus metų, buvo sena ir tinkamai neprižiūrėta, Rosė visai nepripratus buvo prie tokių vietų, tad dar akimirką pamąstė ar ji išvis dirba. Kiek įdėmiau žvilgtelėjusi pamatė viduje kažką sėdint, ieškoti kitos kavinės ar bent panašiai jai pasirodė protingiausia, tačiau sušalusi ir pavargusi norėjo lyst vidun, kas ten belauktų. Šiek tiek padelsusi visgi atsidūsėjus žengė vidun, praverdama girgždančias duris. Pirmas įspūdis buvo toks, lyg ji būtų kokiam nors rūsyje. Tamsu, niūru, žmonės taipogi keisti viduje sėdėjo. Vienas kitas lyg ir padoriai atrodė, o ties kitais išvis suabejojo kas šie per būtybės. Nurijus seiles žengtelėjo prie baro, kuriame barmenas irgi nepasirodė šiai labai draugiškas, o ir nužvelgus stiklines ir bokalus bjauru pasidarė. Bet vis vien dar sįk atsidususi.
-Ko turite atsigerti?-kiek garsiau nei jai įprasta paklausė. Jos balsas nuaidėjo kažkaip dar garsiau, mat patalpa nebuvo labai prigriozdinta daiktai. Kažkas lyg ir atsisuko iškarto iš savo transo.
-Pieno, mergyte?-nusišypsojo barmenas, Geriau jau nesišypsotų.. pamanė ši, mat senio buvo beveik bedantė šypsena, o kurie dantys dar buvo likę ir tie geltoni.
-Mm, ne. Ji galite pasilikti sau,-murmtelėjo. Šiaip pieną ji mėgsta, nieko blogo nemato tame, tačiau jautė kad buvo paklausta pašaipiai. Tiek daug klientų, kad leidžia sau ir tyčiotis dar. piktai susiraukė Rosa.
-Turite sulčių? ar bent kažko panašaus?-pasiteiravo ir su pasišlykštėjimu nužvelgė užeigą.
-Turime, turime..-atsakė senis, paėmė vieną "švarią" stiklinę ir įpylė gėralo.-Moliūgų, panelei tiks?-ši tik linktelėjo, paėmė stiklinę, paklausė kainos,padėjo pinigų ir nuėjo prie apskrito staliuko prie lango. Bent jau ten nors kiek šviesos matyti buvo. Nužvelgusi stiklinę, apvalė ja savo kita puse apsiausto ir atsigėrė tingiai pirštais barbendama į stalą.

[Sorenas von Sjuardas]

Virš įprastinio Londono praskrido,  žiobarų nuomone, visiškai normalus paukštis. Žiūrint į dangų, atrodė, jog tai tėra varna. Juodą paukščio spalvą žiobarai matė todėl, kad žiūrėjo prieš šviesą, taigi jai spiginant į akis, nieko keisto nesimatė, todėl tiesiog nekreipė į tai dėmesio. Varna nuskrido virš vieno tuščio Londono skersgatvio ir apsidairiusi, ar niekas nemato, nutūpė. Štai tada ir galėjai suprasti, kad tai - visiškai ne kokia kvaila varna, o hipogrifas su raiteliu. Netrukus prisistatė ir antras hipogrifas, tikslia, hipogrifo patelė, tik ant nugaros (keista net burtininkams) sėdėjo ne žmogus, o didžiulė plėšrūnė katė. Sverianti ne mažiau kaip 400 kilogramų. Žmogus ir liūtą primenantis padaras, nušoko nuo savo ,,arklių" ir išėjo iš skersgatvio. Kai burtininką ir jo ,,naminį" gyvūnėlį apšvietė saulė, galėjai atpažinti, jog eina Fasas Oldefortas ir ligeris Ahadas, liūto ir tigro mišrūnas. Fasas neskubriai žingsniavo londoniečių mėgstama gatvele, o žiobarams nematomas Ahadas paklusniai, mėgindamas pamėgdžioti žmogaus eiseną, pėdino šalia. Fasas pasuko į vieną tik burtininkams matomą kavinukę ir pasisveikino su barmenu Tomu. Paskui nuėjo prie vienos sienos, subedžiojo ant plytų gerai įsimintą jų seką ir įžengė į Skersinį Skersgatvį: burtininkų prekybos sostinę.
  Ryte šioje gatvelėje nebuvo daug žmonių. Fasas praeidamas sutiko tik kelias naujienomis, arba kitaip - liaudiškai sakant, ,,pletkais" besidalinančias senyvas raganas, padorią burtininkų šeimyną, einančią apsipirkti į Gražmenas ir Juodulius ir gobliną, skubantį į ,,Grigotsą". Fasas stabtelėjo, mąstydamas, ar nereiktų pasiimti galeonų, bet įkišęs ranką į kišenę, paskaičiavo, jog vietoje turi bent dešimt galeonų. Tikrai užtektinai. Paskui Fasas nuėjo į gerai pažįstamą Kiauro Katilo barą. Vos įžengus tvokstelėjo vėsumas, visai nenustebinantis, žinant, kad baras visada būna užtamsintais langais, jo sienos storos, akmeninės. Fasas nuėjo prie barmeno stalo. Dirbo du barmenai: vienas senas pašaipūnas ir baisus nevala, o kitas - Fasui gerai pažįstamas Aurorams dirbantis šnipas pusbrolis Mantas.
- Sveikas,- įprastiniu balsu pasisveikino Fasas. - Kas geresnio?
- Labas, Fasai,- išsišiepė pusbrolis ir truputį prisilenkė prie Faso, kad nereiktų garsiai kalbėti. - Geresnio nieko. Kaip visada tupiu čia ir stebiu. Tarp kitko, Juodasis persikėlė iš Hogvartso teritorijos į kažkokį miestelį. Aurorai šukavo paežerę ir mišką kaip pasiutę, ir matė, kaip tas žaltys persikėlė oru kitur. Įtaria, kad arba į Aukštutinį Fleglį, arba į Godriko Daubą.
Fasas nurijo seilę.
- Dėkui už informaciją. Vienaip ar kitaip pavojinga. Fleglis netoli Godriko Daubos, ir ten gyvena viena Juodajam svarbi mano bendramokslė. Na, tai ačiū. Gali dar atrast kokią švaresnę stiklinę ir įpilt... hm, gal nestipraus liepų viskio? Ir Ahadui mėsos.
- Aha, tuoj,- šyptelėjo Mantas, pildamas į stiklinę viskį.- pas mane visada švaru, tik pas tą pusaklį diedą - siaubas. Laukiu nesulaukiu, kol jį atleis ir priims naują, jauną darbuotoją.
Fasas nusijuokė.
- Tai jau. Tai ačiū, va užmokestis,- ir patiesė galeoną. Aišku, viskis ir mėsa nekainavo tiek, bet Fasas Mantui visada pakišdavo daugiau. Mantas linktelėjo ir nuėjo aptarnauti kitų klientų, o Fasas apsidairė, ieškodamas laisvo stalelio. Visi buvo užimti, tik prie lango buvo staliukas, prie kurio sėdėjo tik vienas žmogus. Viena mergaitė. Fasas nupėdino į ten, norėdamas paprašyti atsisėsti, o staiga atpažino mergaitę.
- Labas, Primrose!- su šypsena pasisveikino su pussesere. ,,Kiek giminių vienu metu vienoj vietoj..." Ahadas draugiškai urzgstelėjo merginai ir atsisėdęs ant žemės ėme ėsti mėsą.

[Gemma Mirror]

  Buvo dar tik liepos pradžia, o Gemma jau trynėsi Skersiniame Skersgatvyje. Buvo truputį ankstoka(iki mokslo metų pradžios dar du mėnesiai), ir ji nežinojo, kur ketina rasti santaupų pragyvenimui Kiaurame Katile - tikriausiai, kaip nuogąstavo, teks iš saugaus ir jaukaus Skersinio Skersgatvio išlįst į Žiobarų pasaulį ir Soho rajone prekiaut savo fiziniais talentais. Aišku, ji turėjo šeimą, kuri gyveno čia pat, Londone. Tačiau su jais buvo neįmanoma...
  Mergaitė iš savo kambario Kiauro Katilo antrame aukšte nusileido vėlyvų pusryčių. Ir jūs tik pamanykit - kambary buvo Fasas! Gemma nustebo ir sustojo it atsivožusi į sieną. Tada lėtais žingsniais, labai atsargiai ėmė artėti Faso link - jis buvo labai nenuspėjamas ir bet kurią akimirką galėjo padaryt įvairiausių dalykų. Ne, jis nebuvo psichiškai nestabilus, kaip gali kilt į galvą. Bet buvo pilnas siurprizų. Pavyzdžiui, baigiantis mokslo metams paėmė ir iš niekur nieko vieną mergaitę nubloškė kerais. Niekas nesuprato, kodėl jis taip padarė, ir nespėjo paklaust, mat tas nužygiavo į pilį.
  Galiausiai Gemma spjovė į atsargumą ir užtikrinta nubėgo link Faso:
 - Fasai! Ką čia veiki?

[Sorenas von Sjuardas]

Fasas Oldefortas akies krašteliu stebėjo link jo artėjančią mažą žmogystą. Burtų lazdelės netraukė dėl dviejų priežasčių: dėl to, kad jam galėjo grėsti bausmė už tokius veiksmus, kol dar nėra pilnametis ir todėl, kad buvo tėvo apsaugotas labai stipriais apsauginiais kerais. Staiga persona visiškai be jokio slapukavimo pribėgo prie jo ir džiaugsmingai šūktelėjo:
- Fasai! Ką čia veiki?
Tada Fasas ją atpažino: Gemma Mirror, Varno Nago koledžo pirmakursė. Fasas šyptelėjo, kad buvo taip įsitempęs jai slenkant ir pasisveikino:
- Labas, smagu tave čia matyt. Štai nusprendžiau ateit ir išgert škotiško liepų viskio, labai gera kokybė, jeigu tik žinai, kurio barmeno paprašyti.- kilstelėjo stiklinę Fasas ir šypsodamasis mostelėjo į laisvą kėdę šalia.- Sėsk. O tu ką čia veiki? Ir ko taip keistai prie manęs sėlinai, a?
Tada žvilgtelėjo į barmeną.
- Gal tau ko nors užsakyti? Aš vaišinu.

[Gemma Mirror]

 - Labas, smagu tave čia matyt. - Kurgi ne. Taip ir žinau, kad ketini mane nuAvadaKedavrint - tarsi tokio lygio kerus mokėtum, cha! - už tai, kad Varno Nagas vos nelaimėjo taurės - Štai nusprendžiau ateit ir išgert škotiško liepų viskio, labai gera kokybė, jeigu tik žinai, kurio barmeno paprašyti. - Gemma pažvelgė į barmeną ir mintyse pasižadėjo tuoj pat pas jį nueit. - Sėsk. - Gemma skubiai prisėdo. - O tu ką čia veiki? Ir ko taip keistai prie manęs sėlinai, a?
 - Aha, nepilnamečiai ir geriam alkoholi! - Ji priekaištingai nužvelgė Fasą, tarsi būtų jį pagavusi nusikaltimo vietoje. Tada jos šypsena tapo paslaptinga ir ji ėmė šnibždėti, - nebijok. Tavo gėralų paslaptis saugi. Aš ir pati kartais mėgstu išlent taurelę vieną kitą...
  Klausi, ką čia veikiu. Na, aš pabėgau nuo savo tėvų. Jie mane užkniso: verkia ir verkia dėl tos kvailos sesers - juk galėtų susitvardyt, tuojau bus metai, kaip ji mirė! Kartais, kai jų paklausau, atrodo, jog jie norėjo, kad būtų gyva ji, o ne aš. Aišku, jei būčiau mirus aš, jie būtų galvoję atvirkščiai, bet vis vien... Ir dar pradėjo nesąmoningai kaltinti mane jos mirtimi, o aš juk negaliu taip prieit ir pasakyt, kad iš tikrųjų tą padariau! Mane išplaktų maišiklyje... A, o sėlinau prie tavęs dėl to, nes esi labai nenuspėjamas ir nuogąstavau, kad štai imsi ir užsipulsi mane dėl nieko.
  Kai Fasas pasiūlė ko atsigert, Gemma tik nusišypsojo ir atsakė:
 - O, ne, ačiū, pati turiu pinigų, - kai nuėjo nuo stalo, ėmė keikti save, kam atsisakė gėrimo. Juk ir taip turi mažai babkių, čia dar švaistys ant kažkokio gėralo, kurio gyvenime sau negalėtų leist - na, bent jau dabar, kol gyvena iš santaupų...
  Ji priėjo prie senio su bedante šypsena - juk tik tokiam senam žmogui galėtų taip nerūpėt vaikų sveikata, kad jiems pardavinėtų alkoholinius gėrimus - ir ištarė:
 - Laba diena, norėčiau škotiško liepų viskio. To gerojo, žinot, - kad tikrai duotų gero, o ne kokio praskiesto sysalais, pridėjo, - aš Faso draugė.