[Nelanna Light]

Nelanna jau buvo susiruošusi eiti atgal į pilį, nes palaisčius augalą niekas nenutiko. Bet staiga Sakura ją pašaukė ir, atsisukusi atgal, pamatė neįprastą vaizdą. Baltastiebis margenis buvo aplipęs margaspalviais žiedais!
- Oho!!! - išreiškė nuostabą varniukė. - Koks jis nuostabus! Negaliu patikėti, kad mums pavyko, Sakura!
Mergaitė pritūpė prie augalo ir iš arti jį apžiūrėjo. Spalvos mainėsi tarsi marmuras, ji niekaip nebūtų galėjusi apibūdinti šio augalo žiedų grožio.
- Kaip manai, kodėl direktorė mums nepapasakojo, ką pamatysime palaisčiusios eliksyru margenį? Norėjo, kad pačios visą tai išvystume?
Geriau įsižiūrėjusi, žiedo viduje Nelanna pamatė keletą sėklyčių, maždaug po 3-5 kiekviename žiede. Jos vos laikėsi ant vos įžiūrimo siūlelio. Staiga papūtė vėjas ir jo gūsis perplėšė sėklytes prie žiedo pritvirtinusį siūlelį ir šios pakilo į orą. Vėjo gūsis sėklytes nunešė tolyn.

[Sakura Levins]

- Tikriausiai, - kupinomis susižavėjimo akimis, žvelgdama į baltastiebį margenį, atsakė Nelannai baltapūkė. - Turbūt šio grožio neįmanoma nupasakoti žodžiais, ar ne? Reikia pamatyti.
Netrukus nemažai sėklyčių iš augalo pakilo aukštyn ir kažkur nuskrido. Sakura jų nebematė.
- Kur jas nunešė vėjas? - dairėsi. - Ar tai reiškia, kad kitose vietose dabar užaugs daugiau baltastiebių margenių? Nelanna, aš tikriausiai jau nespėsiu jų surasti. Bet tu privalėsi! Galbūt šitam miške prasidės margenių klestėjimas! - balsas skambėjo entuziastingai.
Kurį laiką septintakursė vis dar apžiūrinėjo augalo žiedus. Jie buvo nepaprastai gražūs, dideli.
- Būtinai turime nusiskinti bent po žiedelį, - pasakė ir nuskynė du žiedus.
Vieną davė Nelannai, kitą pasiliko sau. Matė, kad jos žiede dar yra viena sėklytė.
- Galėsime pradėti eksperimentuoti. Pasigaminti tepalą, virti eliksyrus. Ir galėsime bibliotekoje paieškoti informacijos apie tai, kaip panaudoti sėklytes. Pas mane yra viena, o kaip pas tave? - paklausė.

[Nelanna Light]

Nelanna stebėjo dangų, kol sklendžiančios sėklytės dingo iš akių. Jai patiko galvoti, kaip atokesnėse vietose įsiveisia po dar vieną baltastiebį margenį, kurį galbūt atras nauji mokiniai. Ji jautėsi prisidėjusi prie šio nuostabaus augalo plitimo. O prisiminusi, kokias naudingąsias savybes jis turi, pasijuto dar geriau.
- Dabar tik nuo vėjo priklauso, kur ir kaip plačiai paplis baltastiebis margenis, - pasakė draugei. - Būtų šaunu aptikti dar vieną tokį augalą netoli pilies, bet būčiau linkusi manyti, jog per metus ar dvejus tokia proga man nepasitaikys. Arba jis nebus spėjęs užaugti.
Varniukė paėmė Sakuros paduotą žiedą. Pasak vadovėlio, šis turėtų pakelti nuotaiką, taip pat jį galima naudoti tepalų gamyboje.
- Būtinai pabandysiu ką nors pasigaminti iš jo, juk mums pasitaikė tokia reta proga. Kažin, ar pamokose būtume sužinojusios apie šį augalą, - mergaitė apžiūrėjo žiedą ir, radusi kelias sėklytes, pasakė: - Manajame žiede trys sėklos. Įdomu, kodėl ne visos išskrido? Ar tai reiškia, kad augalą galėčiau pasodinti ir į vazoną?

[Sakura Levins]

Sakura pritarė Nelannai dėl to, jog mokinės tikriausiai nebūtų sužinojusios apie baltastiebį margenį per pamokas. Baltapūkė pagalvojo, kad turbūt šiame pasaulyje yra begalė ne taip žinomų, bet nuostabių augalų. O baltastiebis margenis net aprašytas literatūroje. Kaži, kiek dar fantastiškų gėrybių auga neištyrinėtų?
Strazdanė susimąstė. Kodėl kai kurios sėklytės liko žieduose, ji nežinojo. Tačiau mintis apie margenio sodinimą vazone labai sudomino septintakursę.
- Nežinau, - prikando lūpą. - Apie tai nieko nebuvo parašyta. Ak, kiek mes mažai težinome apie baltastiebį margenį! Žinai, galbūt vertėtų pabandyti jį pasodinti vazone, nors man nuojauta kužda, kad kaži, ar pavyks.
Ir iš tiesų, Sakura šį augalą įsivaizdavo didingai augantį miške, tačiau ji negalėjo žinoti, o gal pavyktų?
Merginos, besikalbėdamos apie margenį, patraukė pilies link palikdamos savo mylimą vietą gražiausių žiedų draugijoje.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas buvo įsitaisęs klastuolės rankose, o ji ryžtingai žygiavo kažkur. Neįsivaizdavo, kur eina, tačiau tikėjosi ten pamatyti Liuciją, Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę, Sarah arba Romą. Ji labai seniai nematė šešių draugių, ir tos jau turbūt pamiršo apie Elliw egzistavimą. Tai gerokai skaudino, bet velsietė neprisiminė skaudulio priežasties, tad žingsniavo būdama visai neblogos nuotaikos. Svarbiausia, kad teleskopas sveikut sveikutėlis.
Priėjusi kažkokį mišką visai susidomėjo. Neįsivaizdavo, ką čia galėtų nuveikti, tačiau neabejojo: suras dar bent kelis teleskopus, o tada pasaulis taps dar gražesnis ir puikesnis. Nors ar toks jis buvo, Elliw, deja, neprisiminė. Tik žygiavo į priekį ir nepastebėjo, kad nebėra miško pakraštyje. Beeidama užkliuvo už kažkokios šaknies ir plojosi ant žemės.
- AUČ! - nuaidėjo miške, nors kažin ar taip jau galėjo skaudėti - mergina nusivertė ant minkštų samanų. Deja, šitai ji jau buvo pamiršusi, tad tik gulėjo paslika ir buvo baisiausiai nepatenkinta.

[Amira Martin]

  Moteris buvo alkana. Lyg tyčia jos atsargos pasibaigė anksčiau negu turėjo (o juk tebuvo rugsėjo pabaiga), tad vampyrė klaidžiojo po uždraustąjį mišką ieškodama kokios paklydusios sielos - arba gyvūno arba žmogaus. Dabar jau nebuvo labai svarbu ką užsipuls. Tačiau pati puikiai suvokė, kad tarp pilies sienų jai likti buvo pavojinga. Jei kažkada sėkmingai sugebėdavo nuslėpti savo mitybos reikaliukus kokioje bibliotekoje ar kitame pilies užkampyje, dabar profesorę neabejotinai lengvai kažkas pastebėtų tose pačiose vietose. O tada galima bus pasakyti ate ate darbui.
  Jos sėkmei arba nesėkmei ji išgirdo žmogaus balsą šioje tylos karalystėje. Dėvėdama juodą mantiją su gobtuvu Eliadė iš tolo galėjo priminti tikrų tikriausią Psichą, ji greitu žingsniu judėjo garso šaltinio link. Pastebėjusi paauglę su teleskopu, vampyrė išsišiepė. Puikus taikinys, kurį vėliau galės pagydyti ir užmaršinti. Planas skambėjo puikiai. Prisėlinusi tyliai prie gulinčios klastuolės Amira akimirksiu kibo jai į kaklą rankomis neleisdama mokinei pasijudinti. Prieš suleisdama iltis pastebėjo kas čia per asmuo. Lyg tyčia tai buvo pagarsėjusi užmaršuolė panelė Goff. Cha, net užmaršumo kerų neteks naudoti. Ji po penkiolikos minučių pamirš susitikimą su profesore ir gyvenimas bus nuostabus.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Ar Liucija, Sabrina, Joana trečioji, Vėtratrūnė, Sarah arba Roma ateis jos išgelbėti? Skaudėjo teleskopą, o tai buvo labai negerai.
- Tai tu kalta! - riktelėjo Elliw ir pajuto, kad šalia kažkas yra. Visiškai kitu tonu kreipėsi: - Liucija?
Deja, kažkas palietė kaklą, o geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje taip tikrai nesielgia. Sutrikusi velsietė bandė prisiminti, kur yra ir ką veikia. Deja, nepasisekė. Pasaulis buvo didelė ir visai neaiški vieta. Be to, kodėl staiga pradėjo dar labiau skaudėti. Elliw piktai pasimuistė, bet nieko nepešė. Teleskopas nukrito šalia, ir mergina tiesiog persigando.
- Mano teleskopas! - išspaudė ji, tačiau kartu su vis didėjančiu skausmu atėjo ir sunkiai suprantamas nuovargis. Dėl jo kalta tik šita bjauri mergiūkštė, kuri atsirado nežinia iš kur. Ji tikrai nebuvo kuri nors iš draugių, tad Elliw piktai išrėžė. Ar, tiksliau, vos girdimai iškvėpė:
- Tu esi ne ne ne ne ne ne ne ne neLiucija.
Tai buvo paskutiniai velsietės ištarti žodžiai. Netrukus ji užmerkė akis ir daugiau nesujudėjo. Kad ir kaip būtų apmaudu, devintosios bjaurios mergiūkštės įsiminti ji taip ir nesuspėjo.

[Amira Martin]

  Vampyrė jautė, kaip auka bandė kurį laiką išsilaisvinti, tačiau Elliw kraujas buvo šiuo metu per daug skanus moteriai, kad ji taip imtų ir paleistų merginą iš savo gniaužtų. Amira buvo pripratusi, kad žmonės priešinasi kiek išgali. Dažniausiai iki pat galo, kol Amira nepaima lazdelės ir neužtraukia prisiminimų užmaršumo kerais.
  Pati nė nejausdama, profesorė gerokai peristengė malšindama savo vampyrišką alkį. Klastuolės kūnas nustojo priešintis ir šviesiaplaukė pajuto, kad septintakursė pasiduoda. Bent kol kas buvo susidaręs toks įspūdis, kol kraujo likučiai tekėjo gerkle.
  Kai pakankamai pasisotino, moteris atsitraukė nuo mokinės ir sutriko nuo pamatyto vaizdo. Merginos kūnas atrodė labai sulieknėjusiu, greičiausiai dėl netekto kraujo, o oda ryto prieblandoje sudarė įspūdį lyg Elliw buvo išbalusi dar labiau nei pati Amira. Kūnas gulėjo suglebęs ir šviesiaplaukė pritupė patikrinti ar jos auka vis dar turi pulsą. Deja, tačiau kraujas ar bent tai kas iš jo liko šiame gležname kūne buvo it sustingęs. Elliw Gwawr Dwynwen Goff širdis buvo sustojusi. Persistengiau atsiduso raudonų akių savininkė ir apsižvalgiusi ar niekas jos nematė, kerais pašalino dantų žymes nuo klastuolės kaklo bei pati suskubo pasišalinti iš uždraustojo miško.

[Badis Smudge]

Badis mėgdavo kartais atsikelti naktimis ir išeiti pasivaikščioti. Tai darė dėl malonumo, bet ir dėl pareigos. Žinojo, kad tai lavina budrumą, kuris žvalgui, be abejo, reikalingas.
  Todėl jis šiąnakt apsivilko žvalgo apsiaustą, užsijuosė diržą su peilių įmaute, kurioje, aišku, buvo du peiliai, ilgas bei trumpas. Dar pasiėmė didįjį lanką, pilną strėlinę ir išėjo į mišką. Žvalgas su apsiustu, su gobtuvu, ir dar besislapstantis, tamsoje buvo veik neįžiūrimas.
  Eidamas netikėtai kažką primynė. Pėda tai pajuto, ir Badis sustojo. Šiaip jis ėjo be šviesos, akys matė ir tamsoje, bet to, ką primynė įžiūrėti nepavyko.
- Lumos. - sušnabždėjo išsitraukęs lazdelę. Apstulbo pamatęs vaizdą. Ant žemės gulėjo mergaitė. Didelė. Nekvėpavo. Žvalgas suprato, kad mirusi. Buvo matęs mirusių žmonių, tad nepradėjo žliumbti ar rėkauti iš išgąsčio. Žvalgas pirmą kartą Hogvartse turėjo atlikti pareigą visuomenei. Smegenys pradėjo dirbti. Viena iš Badžio kolegų buvo vampyrė, ir jis tai žinojo. Ėmė ją įtarti. Pasilenkė prie Elliw kūno ir atidžiau apžiūrėjo kaklą. Būdamas žvalgas turėjo puikius pėdsekystės įgūdžius. Pamatė, kad kerais bandyta nuslėpti dantų ar kažko žymes, bet apie kaklą buvo likę sukrešėjusio kraujo. Badis išsitraukė saksų peilį, metalas brūkštelėjo į metalą. Tada nuošaliau nuo takelio iškapstė duobę bei nuvilko į ją Elliw kūną. Užkasęs greit pasimeldė ir paliko kapą.
- Amira, tau šakės. - sumurmėjo ir nuskuodė į Hogvartsą.

[Lumita Pandora OConnor]

  Gal per bokšto langus matėsi ganėtinai blogai, tačiau Lumita jautė, kad šiandien saulėta ir nuostabi sekmadienio diena. O tai galėjo reikšti tik vieną – naujas nuotykis. Lyg tyčia bendrajame kambaryje pastebėjusi Širą, kiek keistoką jos manymu trečiakursę, Pandora jai įbruko į rankas raštelį. Raštelyje buvo teigiama, kad Lumita lauks jos kaip įmanoma greičiau prie uždraustojo miško. Kartą vaikštinėdama po mišką ji buvo atradusi kažką panašaus į labirintą, tačiau sekančią dieną grįžus jo jau nebebuvo. O tai reiškė, kad jis buvo magiškas ir greičiausiai keitė vietą.
  Pirmakursės tikslas buvo dabar tą labirintą atrasti ir jį pereiti, o vienai tą daryti būtų tikrai per daug nuobodu. Jau stoviniuodama prie Uždraustojo miško proskynos, pusvampyrė nekantravo įeiti į mišką. Vaikštinėdama pirmyn atgal ji savo pačios nuostabai gana nekantriai laukė bendrakoledžės. – Nu, Šira, kur gi tu bastaisi? – burbėjo panosėje.

[Šira Knightley]

     Ramiai leisdama sekmadienio popietę Varno Nago bendrajame kambaryje, Šira skaitė knygą. Siužetas ją taip įtraukė, jog visai išgaravo laiko nuovoka ir kai ant knygos nukrito kažkoks popiergalis, tik tuomet Knightley atsipeikėjo ir susivokė, kad šiandien turi ne tik tinginiauti skaitydama, bet dar ir krūvelę namų darbelių paruošti. Tačiau visų pirma vis vien užmetė akį į raštelį, o tada kiek nustebusi ir nusigandusi pakėlė akis pasižiūrėti kas jį jai paliko. Deja, bet spėjo tik pamatyti raudonų plaukų kupetą dingstant tarpdury. Šira nusigandusi ir netikėdama spoksojo į raštelį. Kas per vienas drįstų žengti į Uždraustąjį mišką? Ne be reikalo jis uždraustasis. Na jau ne, kur jau kur, bet į mišką jinai neis. O tuo labiau net nežino su kuo ten susitiks. Ir iš vis - kodėl raštelį pakišo būtent jai? Šira užvertė knygą ir patraukė į miegamąjį pasiimti astronomijos namų darbų kai suvokė, kad ji po kol kas vienintelis (?) žmogus, kuris žino apie šitą nesąmonę. Jeigu ji nieko nesiims, tai tas kažkas, kas padavė jai šitą raštelį, tikrai eis į Uždraustąjį mišką, o kai ten su kuo nors susitiks, susižeis ir numirs, dėl visko bus kalta Šira, žinoma, nes net žinodama kur tas žmogelis eina, jo nesustabdė. Susinervinusi Knightley apsisuko į kitą pusę ir nutarė žingsniuoti iki miško, bet tik tam, kad tą žmogų atkalbėtų nuo lindimo į jį. Tačiau nuėjusi dalį kelio ji susimąstė - gal kažkas tiesiog krečia pokštus? Galėtų čia būti Illa, ji tikrai žinotų ką daryti. Galiausiai susinervinusi išlindo iš pilies ir artėdama prie miško pamatė tą pačią raudonų plaukų kupetą.
     - Ką. Tu. Sau. Manai?! - prisiartinusi pamatė, kad tai jaunesnė mergaitė. - Mes į tą mišką tikrai nežengsime! Tu viena pati tuo labiau! Atėjau čia tik tam, kad tave atkalbėčiau nuo tokios nesąmonės.
     Baltaplaukė čiupo pirmakursės (prisiminė ją mačiusi per šventę Didžiojoje salėje) ranką ir ėmė tempti pilies pusėn.

[Lumita Pandora OConnor]

  Darėsi šiek tiek nuobodu tiesiog stovėti ir laukti tos kitos mergaitės, tačiau nei vienas nuotykis nėra geras, jei į tą nuotykį tenka pasileisti vienam. Juk drauge ir saugiau (nors gal šiame amžiuje Lumita dar ne itin galvojo apie saugumą) ir smagiau. Pusvampyrė jau pradėjo tripsėti viena koja ir manyti, kad Šira neateis. Kiti varnanagiai nebuvo tokie nuotykių ieškotojai kaip pati O'Connor ir tas šiek tiek liūdino, mat iš kitų koledžų kol kas buvo sunku susirasti draugų. Geriau bendrajame kambaryje būtų sėdėjęs kas nors kitas! Tas, kuriam bent kiek įdomiau būtų išeiti į lauką, nei sėdėti įnykus į knygą ir nematyti tiesioginės dienos šviesos.
  Pagaliau pastebėjo artinantis Širą. Jau kažkiek buvo geriau, jei Šira ateina, reiškia jos tikrai turės nuotykį. Suras rožių labirintą, jį praeis, o vėliau galės pasidalinti įspūdžiais su kitais varnanagiais ar bendramoksliais iš kitų koledžų. Deja, trečiakursės planuose nebuvo nuotykio sprendžiant iš to kaip ji bendravo ir elgėsi su Lumita.
  - Aš. eisiu. į. mišką, - piktelėjusi atsakė, kai Šira drįso pradėti tempti ją link pilies. Išlaisvinusi ranką, pirmakursė padarė kelis žingsnius atgal, grįždama į savo pradinę buvimo vietą, - jei atėjai tik atkalbėti, tai gali grįžti į pilį viena, o aš eisiu viena į mišką. Tu man ne mama, kad sakytum ką galiu daryti ko ne, - rodė savo nepasitenkinimą. Kaip dvejais metais vyresnė mergaitė drįsta ją auklėti? - Surasiu kitą nuotykių draugą, kad jau esi tokia nuoboda. Istoriją kuria nuotykių ieškotojai, o ne namisėdos, - paskutinį sakinį burbtelėjo tyliau, visgi nelabai norėjosi stipriai susipykti su žmogumi, kurio pagalbos gali kada nors prireikti. Tačiau į pilį Lumita grįžti nenorėjo ir nežadėjo. Juk labirintas gali būti visai šalia! O tokios galimybės praleisti niekaip negalima.

[Šira Knightley]

     Tau viskas gerai? Galvojo Šira stebėdama kvaištelėjusio proto mergaitę. Koks sveiko proto žmogus eitų savo noru į tą mišką?
     - Klausyk, panelyte, tavo dramos man nerūpi. Maža to, kad pati ir eitum sau į tą mišką (kas ir taip yra pasibaisėtina!), tu dar ir sieki įtraukti kitus į tokį pavojų! Kaip tavo mažos smegenėlės aplamai sugalvojo tokią siaubingą mintį?! Žygiuojam tiktais į pilį - eisim pas koledžo valdovą, - tačiau mergaitei ir toliau demonstruojant priešiškumą, baltaplaukė suirzo. - Ne? Ne, tai ne. Stovėk čia ir lauk, einu pati susirasiu profesorių Levinsą.
     Šira nusigręžė nuo užsispyrusios mergaitės rudais plaukais ir patraukė pilies link. Ir tik tuomet susimąstė - kol ji ieškos profesoriaus, ta mažoji padauža nulįs į mišką. ir kas tada? Šira bus kalta, kad leido pirmakursei eiti vienai pačiai į mišką. Ji atsiduso ir atsigręžusi priekaištingu žvilgsniu nužvelgė tamsiaplaukę.
     - Ir ką man su tavimi daryti? - labiau sau sumurmėjo.
     

[Lumita Pandora OConnor]

  Panašu, kad Šira buvo dar didesnė nuoboda, nei pasirodė iš pradžių. Na ir tegul ji tada grįžta prie savo knygų, kurias neabejotinai parašė ne namisėdos, o nuotykių ieškotojai.
  - Nevadink manęs panelyte, kai pati esi vos vyresnė. Sakau, jei nepatinka, grįžk į pilį ir pamiršk apie mane. Ne pirmą kartą eisiu į mišką ir jame nėra nieko baisaus, todėl su tavim niekur neisiu! - kiek pakėlė balsą, jai nepatiko, kad Šira nusprendė vadovauti, - nu ir eik ieškok profesoriaus Levinso, man nesvarbu, - nusisuko jau norėdama žengti arčiau miško ir labai tikėdamasi, kad Šira skuba į pilį, tad Lumitos nestabdys.
  Deja labai nepasisekė išgirdus, kad žingsniai nutilo. Matyt kažko vyresnė bendramokslė sustojo. O gal ji persigalvojo ir eis su Lumita į nuotykį? Jei taip, tegul tada neatsilieka. Rausvaplaukė paspartino žingsnį ir nuėjo į miško gilumą - ieškoti vietą keičiančio rožių labirinto. Juk jis išties gali būti visai šalia, tokios progos pražiopsoti negalima.