[Ryan Jones]

Vaikinukas klausė kitų vaikų, kurie taip pat atsakė į profesoriaus klausimą. Berniukas sužinojo vieną ar du naujus stilius bei gavo du taškus, o tai reiškia, kad pamoka ėjosi kaip iš pypkės. Greitai vaikinas išgirdo ką reikės daryti per praktiką ir plačiai nusišypsojo. Visada norėjau išmokti groti kuo nors, o ypač gitara pamąstė berniukas ir greitai atsistojo. Taip pat jis išgirdo, kad bus galima pasivaišinti keksiukais ir kitais skanumynais . Tai padarysiu tada kai išsirinksiu savo mėgstamo instrumento vokelį pamąstė nueidamas prie mokytojo stalo. Jis nužvelgė visus vokelius ir pamatė reikalingą ant kurio buvo užrašyta ,,Gitara".  Vaikinukas greitai paėmė vokelį ir nuėjo prie saldumynų stalo. Jo akys iš karto užkliuvo už keksiukų, tad berniukas paėmė vieną šokoladinį keksiukų su geltonų glaistu. Keksiukas buvo tobulai iškeptas. Įdomu kas kepė šiuos tobulus keksiukus pamąstė vaikinas ir grįžo atgal prie savo stalo.  Klestėlėjo ant patogioje sėdmaišio ir  atsiplėšė vokelį. Berniukas  pradėjo skaityti tekstą kuriame buvo parašyta kaip reikia groti jo svajonių instrumentu gitara. Buvo paaiškintos visos šešios stygos ir ką su jomis daryti. Kaip dėlioti pirštus ir visą kitą. Berniukas nusprendė, kad galėtų eiti groti, bet pirma reikia suvalgyti dar vieną skanųjį šokoladinį keksiukų su gelsvu glaistu. Jis greitai nuėjo prie skanumynų stalo ir sušlamštė dar vieną keksiuką. Ryan apsilaižė savo pirštus ir mąstė ar reikia klausti profesoriaus iš kur jis gavo keksiukų ar ne. Galiausiai nusprendė, kad šis klausimas nereikalingas ir nukulniavo instrumentų link.

[Cristal Daunt]

Kai visi mokiniai atskė į klausimus profesorius paskelbė praktikos užduotį. Reikėjo arba išmokti naudotis grotuvu, arba išmokti groti instrumentu. Cristal neturėjo žalio supratimo kurią užduotį rinktis. Abi jai atrodė vienodai neįveikiamos. Kaip galima išmokti groti instrumentu per vieną pamoką? Tačiau matydama kaip keli mokiniai jau stovi prie stalo su geltonais vokeliais, grifė nedvejodama taip pat nuėjo prie mokytojo stalo.
Cristal žinojo, kad ilgai rinktis neverta, nes vis tiek labai mažai žino apie žiobarų muzikos instrumentus, todėl nežiūrėdama į pavadinimus pasičiupo pirmą pasitaikiusį vokelį. Ant jo buvo parašyta smuikas. Žaliaakė neturėjo supratimo kaip tas instrumentas atrodė, bet buvo kažkur girdėjusi, kad jis yra styginis. Klestelėjusi į sėdmaišį ji atplėšė vokelį ir pradėjo skaityti instrukcijas. Ant pergamento lapo buvo surašytos visos smuiko dalys, buvo nurodymai kaip jį laikyti. Cristal kiek sutriko, kai pamatė, jog yra paminėtas kažkoks į pagalį panašus strykas, su kuriuo reikia griežti per stygas. Maniau, kad reikės groti pirštais..
Grifė jau ruošėsi eiti pasiimti savo instrumento, nors nelabai turėjo supratimo kaip jis atrodo, bet tada prisiminė, kad profesorius pamokos pradžioje minėjo, kad galima eiti paskanauti saldumynais, sudėtais klasės gale. Cristal visiškai pamiršusi apie pamokos užduotį nutipeno į klasės galą ir sušlamštė du šokoladinius sausainius.

[Liucija Andersson]

 Liucija ilgokai sėdėjo ir liūdnu žvilgsniu žiūrėjo į ant stalo padėtą kasečių grotuvą. Pasiklausyti muzikos skambėjo kaip smagus užsiėmimas, bet švilpė norėjo kažką paveikti ir pajudėti. Dar pasimuisčiusi ant kėdės, mergaitė susižvejojo kišenėje gumytę ir susirišo vis dar drėgnus plaukus į uodegą. Apsiaustas irgi jau buvo beveik sausas, tad švilpė nebešalo. Vis tiek išsirangiusi iš apdaro, Liucija netvirtu žingsniu nutipeno prie vokų.
 Skaitydama instrumentų pavadinimus, mergaitė pamatė voką su užrašu ,,Fleita". Kasetės vis dar viliojo, bet jau mažiau. Sekundėlę suabejojusi, baltaplaukė vis tiek pasiėmė voką su instrumentui skirta užduotimi.
 Apie fleitas ji šį bei tą žinojo. Žinojo, kaip atrodo instrumentas, koks jo dėklas, kokius garsus skleidžia ir  įsivaizdavo, kaip juo grojama. Tuo ir pasibaigė švedės muzikinės žinios. Dėklui su fleita bumbsint į mergaitės koją, ji, kaip bet kuris švilpis, patraukė prie gardumynų. Ne dainavimas, nepakenks. Voką saugiai prispaudusi alkūne prie šono, Liucija pasiėmė gardžiai atrodantį paprastą šokoladinį keksiuką ir grįžo prie savo suolo.
 Rankoje laikydama gardėsį, kitoje dėklą ir alkūne prispaudusi laikydama voką, švilpė neįsivaizdavo, kaip jai viską dabar reiktų susikrauti ant stalo. Įsikandusi keksiuką, mergaitė padėjo instrumento dėklą ant kėdės, o voką išlaisvino iš alkūnės spąstų. Instrukcijos šiek tiek susiglamžė, bet kramsnodama nugriebtą skanumyną, Liucija ištiesino voką ir perskaitė ten buvusį lapą. Bent natas galėjo pridėt... Viskas atrodė pakankamai paprastai: pūti orą ir uždengi skyles. Pūtimo stiprumas reguliuoją garsą. Do, re, mi, fa, sol, la, si.

[Morisas Banoveris]

Morisas žingsniavo į Žiobarotyros pamoką ir nors tai nebuvo viena iš jo mėgstamiausių pamokų, bet visvien kartais pasitaikydavo ir įdomių dalykų. Įžengęs į kabinetą vaikinas pastebėjo, kad ne taip kaip kitose pamokose šį kartą vietoj senų apmedėjusių suolų buvo minkšti sėdmaišiai kurie, o vietoj gremėzdiškų stalų stovėjo nedideli staliukai. Atsisėdęs prie vieno iš šių komplektų klastuolis pasitaisė sėdmaišį, kad jam būtų patogu sėdėti, nes šitie dalykai jam patiko tiek pat kiek atvėsusi kakava, gerti gali, bet kurio laiko tampa nebepakeliama. Išklausęs teorinės dalies klausimą ir atsakymus Morisas pasijautė bent kažkiek daugiau žinąs negu prieš tai apie muzikos stilius, nes ką žinojo, kad tokie egzistuoja ir kaip kai kurie skamba, na o daugiau nelabai ką. Išgirdęs, kad bus galima pasirinkti iš dviejų užduočių vaikinas jas išklausė įdėmiai ir nusprendė, kad bandys išmokti groti kokiu nors instrumentu, negu klausysis dainų per kasetę kas atrodė lengvas darbas, bet buvo netoks įdomus kaip bandymas bent kažkiek pramokti groti kokiu instrumentu. Atsistojęs klastuolis patraukė link priekinio stalo kur buvo įvairiausių instrumentų. Kadangi jų čia buvo daug Morisas bandė išsirinkti tokį kuris turėtų kiek keistoką pavadinamą. Kanklės? Keistas pavadinimas instrumentui kuris atrodo lyg suplota gitara ant kurios yra uždėta dar keletas stygų. Priėjęs prie profesoriaus stalo susirado geltoną voką su šio instrumento pavadinimu ir nešdamasis jį bei keistajį instrumentą klastuolis iki savo vietos juos tenais pasidėjo, o tada nuėjęs iki klasės galo dar pasiėmė keletą keksiuką ir šiek tiek įvairių sausainių grįžo į savo vietą ir atsisėdęs atplėšė voką.

[Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė]

Karen palengva pėdino link Žiobarotyros kabineto. Nors žiobarai, jų gyvenimo būdas, bei jų dalykai jai nebuvo labai įdomus, bet per šią pamoką viskas pasikeisdavo. Įėjusi į kabinetą linktelėjo profesoriui stovinčiam kabineto gale ir įsitaisė ant vieno iš sėdmaišių. Kadangi mergina nenusimanė visiškai nieko apie muzikos stilius, nesvarbu kieno jie yra ji tiesiog prasėdėjo ir praklausė ką atsakinėja kiti ir taip bandė rinktis informacija. Profesoriui paskirsčius taškus ir ėmus aiškinti ką reikės daryti per praktiką klastuolė bandė klausytis, bet jau pirmieji keli sakiniai ką reikės daryti jeigu pasirinksi pirmąją užduotį atrodė nuobodūs, tad vos ne iš karto nusprendė rinktis antrąją nors ir nežinojo kokia ji yra. Profesoriui baigus kalbėti ir kai Karen jau buvo išklausiusi abidvi užduotis ji jau buvo galutinai nusprendusi, kad ims antrą, tad nuėjusi prie stalo susirado instrumentą kurį buvo mačiusi kažkada ir norėjo pabandyti juo groti. Tai buvo lyg maža gitara kurios pavadinimas buvo ukulėlė. Taipogi susiradusi ir geltoną voką su tokiu pačiu pavadinimu nusinešė juodu prie stalelio ir pasidėjo, o tuomet dar nuėjusi įsipylė arbatos ir grįžo atgal. Atplėšusi voką ištraukė iš jo pergamento lapą ant kurio buvo nubrėžtos keturios linijos ir ant jų surašyti skaičiukai, o virš jų buvo natos ir taip viskas keliavo žemyn iki pat apačios. Kadangi tai buvo labai keista klastuolė atsivertė knygą ir šiek tiek paieškojusi rado lyg ir instrukcija kaip reikia groti šiuo instrumentu, tad palikusi tą puslapį atverstą gurkštelėjo arbatos ir pasiėmusi į rankas ukulėle pabandyti pagroti pirmąją kažkokio kūrinio natą.

[Liucija Andersson]

 Šokoladiniam gardėsiui dingus Liucijos burnoje, mergaitė nusivalė ranka trupinius ir atidarė instrumento dėklą. Ir iškart sutriko. Baltaplaukė nesitikėjo, kad fleita bus padalinta į tris dalis. Atsargiai išėmusi detalę su mygtukais, švilpė paspaudinėjo juos ir sugrįžo akimis prie instrukcijų lapo. O ten, juodu ant balto, buvo parašyta, kur kurią dalį jungti. Vis dėlto, tų instrukcijų reikėjo. Susitvėrusi instrumentą, Liucija pakėlė fleitą prie lūpų ir pūstelėjo. Girdėjosi tik oro šniokštimas. Susiraukusi, Liucija sugrįžo prie instrukcijų. Ten apie pūtimą ir kampus buvo primalta labai neaiškiai, tas mergaitė nusprendė tiesiog bandyti išgauti garsą.
 Laikant pakeltą fleitą baltaplaukei šiek tiek pradėjo skaudėti rankas, o garsas pasirodydavo tik retkarčiais. Apsilaižiusi sausas lūpas, Liucija prisiminė klasės gale stovinčią arbatą. ,,Grojimas" fleita pavertė baltaplaukės burną Sacharos dykuma, tas ši greitai nulėkė prie skanėstų atsigaivinti ir grįžo su kupinu puodeliu arbatos. Be cukraus!
 Dar šiek tiek papūtus, pasigirdo aiškus garsas. Kokia tai nata buvo, švilpė neįsivaizdavo, bet buvo smagu matyti, tiksliau - girdėti, savo darbo vaisius. Pabandžiusi paspaudinėti mygtukus, Liucija nustebo, kad grojant aukštesnes natas, jai reikėjo orą pūsti stipriau. Pastebėjusi, kad pamoka eina į pabaigą, mergaitė greitai sudėjo instrumentą (net pagal instrukciją išvalydama!), ir išsitraukusi pergamento lapelį užrašė:

Liucija Andersson, I kursas, Švilpynė
Instrumentas: fleita.
Svarbu atrasti kampą, kuriuo reikia pūsti orą, nes gali nesigauti garsas.
Grojant svarbu gerti vandenį, nes labai išsausėja burna.
Grojant aukštesnes natas, orą reikia pūsti stipriau nei grojant žemesnes.

Nunešusi profesoriui lapelį ir padėjusi fleitos dėklą į vietą, Liuciją likusį pamokos laiką praleido gurkšnodama arbatą.

[Morisas Banoveris]

Išsitraukęs pergamento lapą iš voko vaikinas jį gerai apžiūrėjo. Ant kai kurių mini kanklių stygų buvo pavaizduoti burbuliukai ir kai kurios buvo pavaizduotos kitokia spalva, o virš kiekvieno tokio paveikslėlio buvo parašyta kokia nata čia yra, iš viso jų buvo trys, bet vaikinas manė, kad tiek yra užtektinai, kad mokėtų bent šiek tiek groti kanklėmis. Visa šita instrukcija buvo nelabai aiški, tad buvo galima tiktais spėti, kad tie burbuliukai reiškia kur turi dėtis pirštai, o paryškintos linijos kurios neturi ar turi būti grojamas. Po gero laiko priėjęs išvadą, kad jos turi būti grojamos Morisas pasidėjo muzikos instrumentą kaip buvo parodyta paveikslėlyje ir pabandė uždėti pirštus kaip parodyta. Iš pradžių pirštai neklausė ir nuslydinėdavo nuo stygų, bet galų gale jie liko ten kur ir turėjo būti, tad vaikinas pabandė traukioti stygas ir taip išgauti garsą, nors garsas ir buvo, bet tai neatrodė panašu į tai kas turėjo gautis. Dar kiek pasirausęs po voką klastuolis rado kažkokį keistos formos daiktą kurio apačioje (bent jau jis taip manė) buvo smaigalys, tad pasiėmęs jį į rankas pabandė vėl groti užkabindamas kiekvieną paveikslėlyje paryškintą stygą, bet ir šįkart gavosi nei šis, nei tas. Galvodamas kaip reikia čia groti Morisas suvalgė visus keksiukus, tad ant stalo buvo likę tiktais sausainiai. Jeigu tos stygos kurias reikia hroti yra pažymėtos, tai kam reikia tada dėti pirštus ant kitų stygų? Kad prilaikytų kankles, o gal čia viską reikia vienu metu sugroti, o ne po viena. Sudėjęs pirštus kaip parodyta pasiėmė į ranką tą keistą daiktą ir pabandė braukti per visas stygas vienu metu. Pagaliau gavosi garsas kurio jis laukė. Perbraukęs dar kelis kartus pažvelgė į kitą paveikslėlį ir perdėjo pirštus kaip ten pavaizduota. Jo nuostabai reikėjo perdėti tiktais du pirštus, tad kol jie dar nepradėjo slysti vaikinas perbraukė su brauktuku išgaudamas visiškai kitokį garsą. Perbraukęs keletą kartų žvilgtelėjo į paskutinį paveikslėlį pagal kurį dar kartą perkėlė pirštus ir vėl jo nuostabai teko perkelti tiktais du pirštus. Šį kartą jie slydo labiau, tad kelis kartus nuėmė ir vėl uždėjo pirštus ir tik tada braukė per stygas. Šįkart garsas gavosi stipresnis, tad brauktelėjęs keletą kartų klastuolis nuimė pirštus ir pasiėmęs rašymo priemonę ir pergamentą ėmė rašyti ant jo.

Instrumentas: kanklės
Iš pradžių buvo sunku suprasti kaip ir kur reikia braukti, bet po kelių bandymų viskas ėjosi geriau. Perdedant pirštus nuo vienos stygos ant kitos yra išgaunami kitokie garsai. Šiuo instrumentu yra labai lengva groti ir nereikia metų mokymosi, kad galėtum groti normaliai, užtenka tiktais kelių mėnesių.
Morisss Banoveris VII kursas Klastūnynas

Nunešęs lapelį padavė profesoriui ir grįžęs į savo vietą baigė valgyti sausainius ir ėmė laukti varpo dūžių skelbiančių, kad baigiasi pamoka.

[Daniela Kravitz]

Praplėšusi voką, Dani ištraukė lapą, ant kurio punktais buvo surašyti pamokymai, o apčioje laukė dešimties taktų natos. Punktų nebuvo pernelyg daug, juk vis dėlto tereikia išmokti atpažinti natas ir išlaikyti ritmą. O, taip. Kai Klastuolė dar buvo visai maža, jos mama, dar nepanirus į dabartinių įpročių liūną, liepdavo jai sėdėti prie suknežusio pianino jų svetainėje. Nors viskas, ką ji galėdavo pagroti septynerių, dabar buvo išdilę iš atminties, klastuolė nujautė, kad skambinti vis vien bus lengviau.
Mergina perskaitė užrašus ir atsisėdo prie didžiulio fortepijono, pastatytame toliau nuo kitų instrumentų. Užrašai ilsėjosi jai ant kojų tol, kol merginai pagaliau toptelėjo, kad medinė lentelė priekyje gali atsilenkti ir kad ji skirta pasidėti natoms. Gera pradžia.

[Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė]

Dar net nepradėjusi bandyti groti Karen pasidėjo ukulėle ir pabandė pirmiau įsigilinti kaip ten reikia pagal tai groti. Ant pergamento buvo keturios linijos, o ukulėlė turėjo keturias stygas. Taipogi ant tų linijų buvo užrašyti skaičiukai. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tie skaičiukai reiškia kiek kartų reikia groti tą stygą, bet žiūrint toliau neatrodė labai logiška. Vien dėlto, nes ant tos pačios linijos prie pat ėjo dar skaičių, kad ir tarkim nulis. Eilutės ant kurių buvo skaičiukai turėjo būti grojamos, tiek suprato iš viso to dalyko, tad beveik nusivylusi savimi atsivertė vadovėlį kuriame galbūt turėjo būti paaiškinta kaip ten reikia groti. Nors medžiagos apie tai nebuvo labai daug, bet mergina vistiek rado šiek tiek jos ir suprato, kad toje vietoje kur yra stygos yra nubrėžti brūkšniai ir kiekvienas tarpas tarp jų reiškia vienokį ar kitokį skaičių. Grojant pirmąsias dvi natas nereikėjo niekur dėti pirštų, tad viskas praėjo sklandžiai, bet kai reikėjo pirštus dėti ant stygų ir tik tam tikroje vietoje iš pradžių pasirodė sunku, bet vėliau tai pabandžiusi padaryti dar kelis kartus viskas ėjosi lengviau, tik atitraukus žvilgsnį nuo pirštų jie mėgdavo užlipti ant ne tų stygų kurių reikia, bet po kurio laiko to nedarė. Karen bandant pagroti pirmąją eilutę pasirodė sunku su nelabai įgudusiais pirštais groti, bet iš lėto vis vien pagrojo bent jau viena eilute. Likusios antroji eilutė buvo beveik panaši į pirmąją, tik tais, kad skyrėsi vietos kur dedasi pirštai, o paskutinioji-trečioji buvo identiška pirmajai. Mergina bandė groti visą kūrinį vienu kartu ir nors tai nebuvo labai jau geras bandymas, bet gavosi kažkas panašaus į tai kas turėjo gautis.

Instrumentas: ukulėlė
Norint išgauti vienokį ar kitokį garsą reikia perdėjinėti pirštus ant skirtingų stygų ir skirtingų tarpelių. Dar nelabai patyrusiai rankai yra sunku groti greitus kūrinius, nes pirštus reikia perdėjinėti pakankamai greitai, o kartais ir ne per vieną ar du tarpelius. Su šiuo instrumentu yra pakankamai sunku groti, tad pirmiausia reiktų išmokti lengvame kūrinyje perkėlinėti pirštus ir tik tuomet eiti link sunkesnių.

Karen Rasel Džekė De Taer Rafaelė Realfė I kursas Klastūnynas

Nunešusi lapelį padėjo profesoriui ant stalo, tuomet grįžo į vietą ir dar paskambijusi kelias natas ėmė laukti kol nuskambės varpas.

[Daniela Kravitz]

Po keliolikos minučių Daniela suprato, kad be instrukcijų nebūtų sukurpusi nė vieno takto. Pirštai jai maišėsi ir kliuvo, nebuvo įmanoma aprėpti dviejų tolimesnių natų. Todėl klastuolė, iš pradžių tik permetusi instrukciją akimis, dabar nusprendė įsigilinti. Pasirodo, netgi pirštai turėjo savo specifinę vietą! Mama būtų nusivylusi.
Kiti mokiniai neritmiškai grojo ir trukdė Kravitz, ji susinervinusi peržvelgė bendraklasius. Tiesiog puiki idėja visus sumesti į vieną kambarį ir liepti groti žiobariškais instrumentais.
Trečiakursė persirišo savo šokolado rudumo plaukus ir, pamačiusi, kad liko vos dešimt minučių iki pamokos pabaigos, nustojo padrikai kartotis natas ir, stebėdama lapą priešais, kliuvinėdama suskambino gautąjį kūrinį. Klaidų buvo begalė, mat ilgai nesigrojusiai merginai reikėjo vis nuleisti akis į savo pirštus, tačiau ji nusprendė grįžti į savo vietą ir greitai sukurpti atsakymą profesoriui. Ji pasidėjo priešais save pergamento skiautę ir ilgai nedvejojusi puolė rašyti, kartais pagražindama vieną kitą sakinį.

Aš ištraukiau voką su fortepijono grojimo instrukcijomis. Iš pradžių man pynėsi pirštai ir buvo sunku susikaupti dėl aplinkui grojančių mokinių, tačiau po keliolikos minučių sugebėjau pagroti beveik be klaidų. Buvo visai smagu, sugrįžo vaikystės prisiminimai.

Daniela Kravitz, trečias kursas, Klastūnynas

[Gerda Marqeen]

Gerda lėtai, lyg bijodama, jog ją kažkas užpuls, žengė link profesoriaus stalo ir, iš pradžių pirštų galiukais prisitraukusi prie savęs, pagriebė ir priglaudė prie krūtinės geltoną voką. Tik atsisėdusi ant sėdmaišio, kuriame visai neseniai sėdėjo labai patogiai įsitaisiusi, antrakursė pamatė, kas neįtikėtinai gražiu raštu parašyta ant geltono daikto jos rankose. Akordeonas. Nukeipusi savo žalsvai pilkas akis į instrumentų pilną klasės priekį, Varno Nago mokinė pakedeno savo garbanotus, kaštoninius, šiek tiek susivėlusius plaukus ir, savo didelėmis akimis susiradusi akordeoną, atsistojo bei nuėjo paskanauti užkandžiais, tarsi laukiančiais, kol ji atitipens. Sušlamštusi porą tobulai iškeptų šokoladinių pyragaičių su vyšniomis, Gerda nusipurtė rankas ir nusprendė imtis darbo. Akordeonas tikrai nebuvo labai norimas instrumentas, nes su juo vaikystėje mergaičiukė patyrė nelabai malonių nuotykių... Bet, nusprendusi, kad vyksta pamoka ir jog viskam reikia duoti antrą šansą, dvylikametė paėmė į rankas pakankamai sunkų, blizgantį, juodą muzikos instrumentą. Pagalvojusi, kad reiktų atsisėsti ant kokios nors kėdės, nes sėdmaišis buvo per minkštas taisyklingam sedėjimui, žalsvai pilkų akių savininkė pamatė tolimiausiame klasės kampe nukištą, po nemažu dulkių sluoksniu pasislėpusią kėdę. Mergaičiukė labai greitai suprato, kad būtų daug patogiau pasidėti akordeoną ir tik tada pernešti kėdę į ne tokią atokią klasės vietą. Pasidariusi visus darbus, kurie buvo skirti patogumui didinti, Gerda pasistatė šalia kėdės muzikos instrumentą, nuvaliusi nuo jos dulkių sluoksnį ir atsisėdusi, ji pagaliau atplėšė geltoną voką.

[Gerda Marqeen]

Gerda atplėšusi geltoną voką rado instrukcijas, kaip groti blizgančiu instrumentu, gulinčiu prie jos kojų. Perskaičiusi įmantrią rašliavą ant pergamento, mergaičiukė nukreipė savo žalsvai pilkas akis į akordeoną. Nieko nesupratau. Nors vaikystėje Gerda mokėjo groti šiuo muzikos instrumentu, instrukcijos jos rankose jai pasirodė keistai per sunkios. Dėl šios priežasties Varno Nago koledžo mokinė instrukcijas perskaitė dar kartą. Ir dar kartą. Ir dar. Ji skaitė tol, kol suprato, jog instrukcija pergamente - tik keistai suformuluota rašliava, o šiaip viskas yra paprasta. Na, gal nepaprasta buvo išlaikyti akordeoną rankose, iš kurių jis taip atkakliai stengėsi išslysti. Bet Gerda pradėjo groti. Be jokio pasiruošimo, be jokių papildomų pamokėlių. Staiga muzikos instrumentas iš rankų nebeslydo. Geras! Tikriausiai grįžo įgūdžiai, kurie buvo pasilikę toje niūrioje vaikystėje. Dvylikametė šypsojosi. Šypsojosi taip nuoširdžiai, jog buvo galima pagalvoti, kad grojimas akordeonu - vienintelis dalykas, kuris ją padaro laimingą. Pati Gerda, sėdėdama ant kėdės, negalėjo suprasti, kas ją padarė tokią laimingą. Staiga antrakursė atsikvošėjo - ji groja pirmąją savo išmoktą melodiją. Žalsvai pilkose akyse pradėjo kauptis ašaros - gyvenime viskas pasirodė taip lengva, taip nuostabu, taip... gera. Varniukė susiprato, kad grodama prarado laiko nuovoką. Ji greitu žingsniu, su vis dar blizgančiomis ašaromis akyse, nunešė akordeoną į jo vietą, nukišo kėdę į tolimiausią kabineto kampą ir grįžusi ant sėdmaišio čiupo pergamento lapelį ir mikliai sugalvojo ką rašyti:
- Ištraukiau akordeoną, su kuriuo man groti nebuvo sunku, nes vaikystėje esu su juo grojusi. Akordeonu grojama spaudant klavišus ir mygtukus, taip atidarant kelią orui tekėti pro liežuvėlius ir sukelti garsą. Gerda Marqeen, II kursas, - tyliai burbėdama, plunksna ji vedžiojo žodžius ant lapelio.
Na, viskas, baigiau. Kaštonplaukė atsistojo ir nunešė pergamento lapelį ant profesoriaus stalo ir prieš grįždama nuo stalelio klasės gale pagriebė dar vieną keksiuką. Mmm, jie man tikrai patinka...

[Delfė Digori]

Delfė vis labiau jautėsi mieguista, o į galvą lindo labai nemalonios mintys. Labai nemalonios ir neprašytos. Tikriausiai nuo miego noro.
Išgirdus praktiką, Delfė iš kart atsistojo, bet vis neapsisprendė kokią užduotį rinktis. Pirma buvo lengva, bet mergina jos nesuprato, o antra taip maloniai viliojo! Trylikametė taip ir stovėjo kokias septynias minutes, kol galiausiai pasirinko antrąją užduotį.
Ilgai kuitusis, trečiakursė gavo lapelį, kuriame labai įmantriai buvo parašyta "būgnai". Delfė atsiduso.
Buvo nemalonu, bet mergina nusipurtė blogas mintis. Juk yra pamokoje! Negalima maištauti!
Delfė prisėdo prie būgnų ir pasiėmė lazdelės. Buvo keista ir nemalonu. Lyg laikytų svetimą daiktą. Mergina atsiduso. Bus sunki pamoka.

[Sophie Garcia]

Sophie atsiduso. Kokia vidaus dalelytė jai liepė sėlinti į pamoką? Juk visiškai nenori čia būti. Vis dėl to praktika privertė susimąstyti. Juk pati vaikystėje grojo saksofonu. Tad jeigu gautu šį instrumentą, labiau lengvai gautų taškų už pamokos praktiką.
Sophie iš kart nelaukusi pasirinko antrą užduotį ir galiausiai jos rankose atsidūrė lapelis su užrašu "saksofonas".
Sophie užsimerkė iš laimės. Mergaitei niekada taip nesisekė.
Švilpė iš kart pačiupo saksofoną. Ir nelaukus nė minutės, mergaitė pradėjo groti. Grojo visiškai puikiai, be pasiruošimo. Dainą mergaitė puikiai prisiminė. Tai buvo mėgstamiausia švilpės daina. Mergaitė labai džiaugėsi. Juk negrojo tris metus! Ji nieko neprisiminė, visas jos kūnas tarsi pats viską darė.
Antrakursė nusišypsojo. Nusimatė lengva pamoka.

[Delfė Digori]

Ėjo laikas, o  Delfei vis labiau nesisekė. Atrodo viskas labai lengva, būgnai - juk tikrai lengva! Bet merginai iš rankų slydo būgnų lazdelės, buvo nejauku ir nepatogu. Per daug keista.
Trylikametė niūriai apžvelgė kitus. Trečiakursės akimis kitiems sekėsi gerai. Nors kitų instrumentai buvo daug paprastesni, jiems sekėsi geriau. Delfė pabandė mušti būgnus.
Vos pradėjo mušti būgnus, viskas pasikeitė. Pasidarė lengviau, rankos lyg pačios žinojo ką reikia daryti. Mergina plačiai įsišiepė. Jai pradėjo sektis.
Švilpynės koledžo mokinukė labai pralinksmėjo. Būgnai jai labai pradėjo patikti. Galiausiai ji uždainavo. Na, tiksliau ne ji, o jos balsas. Nes Delfė nesuprato ką darė. Ji žinojo, kad galbūt visi į ją žiūri, bet nieko negalėjo padaryti. Ritmas ją užbūrė, o jos balsas taip gražiai skambėjo...