[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Pagaliau jis pasiryžo. Pagaliau Dafydd nutarė visą naktį praleisti miške. Žinoma, naktį pasirinko ne pačią geriausią. Kadangi buvo pilnatis, o velsietis žinojo, kad Hogvartse mokosi bent vienas vilkolakis, nutarė, kad tai nėra pats tinkamiausias laikas. Tačiau Dafydd suprato, kad reikia nebeatidėlioti, o padaryti tai tiesiog dabar. Šią naktį.
Visą naktį buvo keistai ramu. Tai gerokai gąsdino klastuolį, tačiau jis buvo pasiryžęs išlikti čia iki ryto. Tuo labiau, kad jeigu dabar grįš į pilį, jį būtinai kas nors pričiups, o atlikinėti areštą velsietis paprasčiausiai tingėjo.
Pagaliau pradėjo švisti. Ir tada Dafydd galiausiai išgirdo kažką, kas tikrai tiko uždraustajam miškui. Garsus, panašius į urzgimą ir, tikėtinai, grobio dorojimą. Plėšomas baimės ir smalsumo velsietis vis tik pasuko ten link. Ir pamatė vaizdą, kurį, ko gero, yra matęs nedaugelis paprastų žmonių. Dafydd buvo tikras, kad daugiau jis to nenori matyti niekada gyvenime. Žiūrėti, kaip vilkas virsta žmogumi nebuvo itin didelis malonumas. Švelniai tariant. Tuo labiau, kad aplinkui matėsi kraujas, tad buvo aišku, ką gi vilkas (vilkolakis?) veikė prieš grįždamas į žmogiškąjį būvį. Ką tuomet turi jausti pats padaras?
Dafydd buvo tikras, kad tai Luna. Su šia varne jis jau buvo susidūręs ir žinojo, kad ji yra vilkolakė. Juk normalioje mokykloje, jei Hogvartsui šis apibūdinimas tinka, negali būti daugiau nei vieno tokio padaro, ar ne? Tačiau gerai įsižiūrėjęs velsietis suprato, kad tai tikrai ne Luna. Visų pirma, ši mergina buvo šviesi. Ir, ko gero, jaunesnė už varnę. Klastuolis pajuto, kad jį krečia šiurpas. Labiausiai norėjosi sprukti kuo toliau. Tačiau velsietis pastebėjo į save įsmeigtas akis. Tad trauktis buvo per vėlu. Tik merginai skubiai slepiantis už medžio Dafydd pastebėjo, kad ji yra visiškai nuoga. Velsietis kreivai šyptelėjo, tačiau ir pats suvokė, kad taip tik bando save nuraminti. Tačiau kad ir kokios baimės krečiamas klastuolis negalėjo sau leisti nusiimti pikčiurnos kaukę.
- Tai ką jau užmušei, šlykštyne? - garsiai paklausė jis, tikėdamasis, kad balsas neišduoda jaučiamos baimės.

[Artemidė Laventi]

Iškišusi pusę purvino veiduko iš už samanoto medžio kamieno, balsvaplaukė opalitinių akių savininkė nerimastingu žvilgsniu įdėmiai skenavo nepažįstamąjį, mintydama ar jis vienas iš paprastų Hogvartso mokinukų, nežinia kodėl klaidžiojančių paryčiais Uždraustajame miške, ar kitas Molgorato pasiuntinukas, atvykęs dėl to, kad Artemidė pati nesugebėjo susitvarkyti su paskirta užduotimi.
- Ne tavo reikalas. - Vis tik nusprendusi, jog prieš ją įžūliai stypsantis berniokas neturi vilkiškų genų,  aprimusi nuo juodulio, taip stipriai vertusio merginos širdį plakti greičiau, pikčiau į raudonplaukio klausimą atsakė šioji, nepraleidusi pro ausis ir bjauraus epiteto paleistu jos adresu. Viskas lyg ir būtų nelabai svarbu jaunajai medžiotojai, juk ne ką vyresnis už ją vaikis nebuvo prancūzas, bent jau sprendžiant iš tarties, tačiau faktas, kad ji stovi bemarškinė vidury miško, pripažinkim, vertė ilgaplaukę klastuolę jaustis ne kaip. Reikėjo kažko imtis.
- Išeik, nebent nori būti kitas, - bandydama atsikratyti nemalonaus, iš uniformos sprendžiant, bendrakoledžio, pagrasino Temi ir vėl pasislepė už medžio.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

- O aš sakau, kad tai mano reikalas, - rėžė Dafydd. Jis bijojo. Labai. Tačiau tikėjosi, kad vis tik žmogaus pavidalą atgavęs padaras nebus toks pavojingas. Nors kas ten žino tuos antžmogius... Velsietis smalsiai stebėjo merginą. Vilkę? Pagaliau susivokęs, kad ji tikrai yra nuoga, klastuolis pradėjo tiesiog įžūliai spoksoti. Juk ne jo problemos, kad ji neapsirūpino apranga, ar ne? Tad Dafydd piktai išsišiepęs stovėjo ir žiūrėjo.
- Tu man grasini? - su apsimestine nuostaba paklausė raudonplaukis. Jis nežinojo, kaip tiksliai veikia vilkolakio virsmai. Tačiau įtarė, kad mergina dieną žmogaus pavidalo nepraras. Tad tikėjosi, kad, jeigu ką, jis galės ją nugalėti. Ir puikiai žinojo, kad iki nakties miške nebus.
Dafydd pastebėjo, kad mergina vėl užlindo prie medžio. Labai norėjosi pritykinti prie jos. Tačiau iš patirties, įgytos susidūrus su Luna, žinojo, kad vilkolakiai pasižymi gera klausa - net ir būdami žmogaus pavidale. Tad, ko gero, neišdegs... Tačiau klastuolis nutarė vis tiek prisiartinti prie merginos. Tiesa, jis nė nesistengė eiti tyliai. Pradėjo kuo ramiau žingsniuoti jos link. Galiausiai atsidūrė per kelis žingsnius nuo jos medžio.
- Klausyk, - staiga susidomėjo Dafydd. - O tu seniai esi... Na, žinai... Vilkolakė?..

[Elzė Merė Smitherson]

Turbūt tik Elzės sugebėjimais galima svajojant nueiti į Uždraustąjį mišką. Ne į pakraštį, o į tikrą glūdumą. Ten kur blūdijasi tik siaubingi sutverimai, o vaikai bijo net atmerkti akis. Reikia gerai pagalvoti į kurią grupę priskirta ši nekalta švilpė.
Atsigavusi po galvojimų ką ji galėjo pasakyti prie vakarienės stalo prieš kelis metus, o ką pasilaikyti, Elzytė net nukrito iš išgąsčio atsidūrusi kažkokioje tamsioje vietoje. Kur tiek daug medžių, Ir augalų. Vabalų, voriūkščių ir sliekų. Pilna visko, ko tik nesinori pamatyti.
Staigiai ji pasiilgo visos savo siaubingos šeimos. Visgi tokia yra tik viena. Dar labiau pasiilgo savo bendrakoledžių, kurie vieninteliai ją supranta. Prieš mirtį pro akis praeina visas gyvenimas, kaip žmonės sako. Elzė prisiminė savo vaikystę, sesės visus vaikinus, mamos renginius ir tėčio svečius. Ak, kaip gera jai buvo ten! Viena kambaryje, niekas netrukdo skaityti ir vartyti mamos ,,Vogue'' žurnalus, nes ,,burtininkai nieko tokio padoraus ir neišleidžia'' - ponios Smitherson žodžiais.
Galėjo Smitherson bandyti sprukti, sekti savo paliktais pėdsakais, naudotis burtais, kuriuos gerai išmanė, bet ji pasiliko sedėti čia ir panikuoti. Ir tyliai mirti. Įdomu, jos šeima pasiges Elzės ar ne. O ne. Jie praneš visai Europai, kad Hogvartsas - siaubinga, vaikus žudanti ir kankinanti vieta. Atrodo negaliu mirti.
Taip jai besėdint (švilpė net neketino pasikelti iš savo parkritusio žmogaus padėties) tolumoje pasigirdo sunkūs arklio kanopų žingsniai. Ne, jaučio. Daug jaučių. Ar... Ar aš girdžiu... rančą? Ar čia atskrido Biobtenso atstovybė? O ne. Ne, jie neturi jaučių. Tai gal čia vis dėl to arkliai... NE, ČIA YRA PRAKEIKTI JAUČIAI!
-JAUČIAI!... Jau-čiai...
Tuo metu, kol šviesiaplaukė 'voliojosi' ant miško kilimo ir buvo paskendusi savo praeityje, keturi faini kentaurai nusprendė aplankyti savo draugelius - kitus kentaurus. Ir jiems visai nesvarbu ar čia šiaip sau nulūžęs pagalys, ar čia gyvas pagalys a.k.a. Elzytė. O šiai tik, rodos, to ir trūko.
Nedrįso švilpė šaukti ar rėkti, visgi gali čia kas nors būti ir palaikyti ją kokia nors išsigimele. Taip ir liko mergina beveik be sąmonės gulėti Uždraustojo miško viduryje.
Taip norėjosi miego...

Galiausiai kažkoks kitas miško gyventojas užsimanė ją pasitempioti po mišką. Gal suėsti, gal pasirodyti laimikiu šeimai, o gal padovanoti patelei (juk pavasaris, poravimosi laikas). Šventiesiems danguje ir žemėje reikia dėkoti, kad šis dantim už šešiolikmetės rankos įsikibęs, ir ją tempiantis gyvūnėzas mikliai bėgo link miško pakraščio. Visai arti Hogvartso pilies. Jie jau buvo pievoje. Ant kalniuko. Ir judėjo link ežero.
Bebras (manau, verta paminėti, kad Elzės Merės magizoologijos žinios buvo siaubingos) ir ties šia sekunde pilkaakė vangiai pasuko galvą. Vargšas gyvūnėlis išsigando, kad tempiasi ne dvėslieną, o gyvatę ir palikęs merginą su viduje, tikriausiai, kažkuo lūžusiu ir nuo dantų kraujuojančia ranka pabėgo.
Kas vyko toliau, tai buvo tarp egzaminų besiilsinčių hogvarstiečių darbas. Mokiniai pastebėję lyg ir pažįstamą veidą, nunešė šeštakursę pas Madam Pomfri, kuri tuojaus juos nubaidė.

[Aleksas82]

Po užimtų mokslo metų ir ilgų pamokų, pagaliau buvo laisva diena atsikvėpti. Aleksas jau seniai dėl didelio užimtumo nematė ir nebendravo su savo brolio, o tik retkarčiais prasilenkdavo mokyklos koridoriuose. Nors ir abu vaikinai buvo bendrakursiai ir bendraamžiai, kaip ir pridera dvyniams, panašu, kad dažniausiai jie susitikdavo per pamokas. Vyresnysis Gilbert buvo daug naglesnis ir išdykęs vaikas už savo dvynį. Dažniausiai per savo tokį charakterį Aleksas prisirinkdavo areštų, o juos vykdant, o tiksliau bandant įvykdyti laiko broliui nebelikdavo. Galiausiai kai mokslo metai jau ėjo į pabaigą ir dienos atlaisvėjo Aleksas gavo puikią progą susimatyti su dviem minutėmis jaunesniu dvyniu. Vietą berniukas parinko pagal savo charakterį ir norą vėl patirti gan keistų, dažnai pavojingų ir linksmų nuotykių. Dėja šį kartą rudaplaukis Camillos nepakvietė. Būtų buvę keista ją praėjus tiek daug laiko supažindinti su savo kopija. Tikriausiai abu vaikai jau buvo prasilenkę Hogvartso koridoriuose, bet Milla Julianą palaikė Aleksu ir tiesiog paprastai nuėjo savais kelias. Uždraustasis miškas buvo pavojinga vieta, bet Aleksui ji pasirodė puikus susitikimo taškas su broliuku. Iš vieno arešto vaikis suprato, kad dažnu atveju čia būna kraupiai linksma, o kai nesi čia su profesore atsiranda daugiau laisvės ir galimybių. Stoviniuojant ir laukiant brolio miško glūdumoje, berniuko kišenėje barškėjo degtukai. Tikriausiai Julian taip pat dar nežinojo apie brolio žalingus įpročius, bet apie Juliano dabartinį gyvenimą Hogvartse Aleksas taip pat neturėjo ką pasakyti.
Laikai slinko velnioniškai ilgai ir rudaplaukis jau pradėjo dvejoti ar jo brolis pasirodys. Visi keliai įžengus į uždraustąjį mišką vedė iki šios vietos, bet buvo galima tikėtis, kad Julian pasiklydo ar jam ištiko nelaimė. Miške buvo daug pavojingų būtybių, o tai kėlė nerimą Alekso pasąmonėje. Dabar vaikis suprato ką reiškia būti atsakingam už kitą asmenį ir kaip per areštą turėjo jaustis Melijandra.

[Angelina Presley]

  Šie mokslo metai jaunąjam Julian buvo tikrai labai nuobodus bei užimti. Šis net nerasdavo laiko susitikti ir pasikalbėti su 2 minutėm vyresniu, dvyniu broliu Aleksu. Na tiesa, vaikinukai retkarčiais prasilenkdavo koridoriuose, bet sustoti ir pasikalbėti sutrugdydavo pamokos.
  Gavęs pakvietimą susitikti su broliu Julian nustebo ir tuo pačiu apsidžiaugė. Klastuolis tikrai nežadėjo praleisti tokios puikios progos susitikimui. Vis gi šie mokslo metai jau buvo baigti, o ir uždraustasis miškas jaunuolio negąsdino. Vis gi śiam teko ne kartą jame apsilankyti savo noru, o taip pat šis buvo ir neblogas burtininkas, tad apsiginti jam pavyktų lengvai.
  Žingsnis po žingsnio ir bežingsniuodamas Julian pamato žmogaus figūrą, kurią iškart atpažysta. Tiesa pakeliui vaikinukas atsitrenkė į medį ir apvirtęs susiplėšė kelnes bei susižeidė koją, bet noro susitikti su broliu tai vistiek nenuvarė. Julian susikiśo rankas į kišenes vienoje iš jų apčiuopdamas žiobariškųjų cigarečių pakelį. Vaikinas rukydavo labai retai, bet vistiek dažnai jas nešiodavosi kartu. Vis gi betkada jų galėdavo prireikti.
- Žiūriu vis dar gyvas. - Su menka pašaipėle balse tarė klastuolis, o tada nusijuokęs priėjo ir broliškai apkabino brolį. - Spėjau pasiilgti. Maniau jau kojas pakratei. - Tarė šis prunkštelėdamas.

[Aleksas82]

Galiausiai po ilgo laukimo miške pasimatė ir Julian siluetas. Ant Alekso veido iš karto pasirodė plati šypsena, o Jul šį apkabinus, vaikinas nusijuokė.
-Bro? – galiausiai po apsikabinimų maratono brolį nužvelgė Aleksas,-kas nutiko tavo kelnėm? Tu sveikas? – iš vyresnėlio veido šypsena dingo ir pasigirdo klausimų lavina nukreipta į Julianą. Kad ir koks naglas Aleksas buvo, draugai ir artimieji jam buvo svarbiausias dalykas pasaulyje. Net dabar pamatęs tokios išvaizdos broliuką Aleksas šiek tiek pradėjo nerimauti, o nerimą buvo galima numalšinti su cigaretėmis ir jų keliaujančias dūmais į plaučius. Gilbert greitai išsitraukė jau pradarytą pakelį ir pasiėmęs vieną cigaretę, ją prisidegė. Buvo keista rūkyti prie brolio, bet to Aleksui po sunkių mokslo metų reikėjo. Juk jis visą šį laiką buvo geras berniukas ir nerūkydavo. Rūkymas prasidėjo tik nuo keisto atsitikimo Herbologijos pamokose. Tą kartą ant Millos ir Alekso vyresnieji mokiniai užpylė deginančio skysčio ir jo draugei teko lankytis ligoninės sparne. Pabaigęs rūkyti varnius pažvelgė į Jul ir žvilgsniu pakvietė pajudėti iš šios vietos. Glūduma buvo didelė ir ją apeiti Gilbert broliai turėjo tik dieną. Vos tik paėjus Alekso akys užgaudė didelis pėdsakas. Šis buvo kitoks nei tą kartą matytas arešte.  Daug didesnis ir platesnis. Pasakyk, kad čia taip pat tavo pėdsakas, Sniegiau.

[Angelina Presley]

Aleksui paklausus apie truputį įplyšusias kelnes bei šiek tiek sužeistą koją Julian trūktelėjo pečiais.
- Tai niekis. Užkliuvau ir nukritęs susižeidžiau. Gi žinai kaip aš užsigalvoju ir kažkur užkliūnu. - Tarė klastuolis nusijuokdamas ir pasikasydamas kaklą. Šio broliui išsitraukus cigaretę Julian perdaug nesuregavo ir taip pat išsitraukė cigaretę bei užsidegęs ją iš po lėto pradėjo rūkyti. Galiausiai vaikinukas išpūtė paskutinį dūmą ir numetęs cigaretę sutrypė ją. Nieko daugiau nesakęs šis nusekė brolį. Pamatęs tikrai didelį pėtsaką šis sustojo ir pradėjo mąstyti kieno buvo šis pėtsakas. Voro? Jo kojos gi mažos. Vilko? Čia gi ne žiobariškasis pasaulis. Tai gal vilkolakio?
- Aleksai, ar tai ne vilkolakio pėtsakas? - Gal kiek išsigandes paklausė klastuolis pažvegdamas į 2 minutėm vyresnī brolį. Jis tikrai galėjo būti vilkolakio pėtsakas. Vis gi vilkolakiai egzistuoja. O jeigu jis vilkolakio tai koks žmogus iš mokyklos galėjo pasiversti į vilkolakį? Vis gi pašaliniai žmonės/burtininkai čia nevaikščiodavo.

[Aleksas82]

Aleksas kiek nustebo pamatęs rūkantį Julianą. Pasirodo per tiek laiko rudaplaukis visiškai nepažinojo savo brolio. Pastebėjęs, kad jaunesnėlis taip pat pamatė pėdsaką varnius tyliai nusikeikė. Tai nekvepėjo paprasčiausiu areštu už vaikščiojimą uždraustajame miške. Jai Alekso akys neapgauna tai buvo kažkas panašaus į trolio pėdą. Sniegiaus pėdsakas šiam visiškai neprilygo. Dabar Gilbert nebūtų atsisakęs to išsigimusio katino draugijos. Vaikis nebijojo, tiesiog jai kažkas būtų atsitikę Julianui, Aleksas sau neatleistų.
-Išsitrauk lazdelę,-paliepė vaikis broliui, padarydamas tą patį,-Tai tik šiaip didelis ir gražus pėdsakas. Neklausinėk daugiau.
Aleksas greitu žingsniu įsmuko į kitą miško glūdumos pusę. Visą šį laiką vyresnėliui atrodė, kad kažkas juos seka. Nemalonus jausmus niekaip nepaliko krūtinės ir vaikis sustojęs išsitraukė kitą cigaretę.
-Rūkysi? – atkišęs pakelį paklausė dvynio, o prisiminęs, kad brolis ir pats turi cigarečių išsikišo jį atgal į kišenę, - tai gali būt trolio pėdsakas,-pagaliau Aleksas atsakė į brolio jau senokai užduotą klausimą,-nesu magiškų gyvūnų ir būtybių žinovas, bet tokia pėda yra per didelė paprastam vilkolakiui. Mokykloje šios rasės atstovų tikrai mokosi, bet Hogvartso personalas bando suvaldyti eleksyrais ir kitais būdais siautėjančius pilnaties kankinius. 

[Angelina Presley]

Julian jautėsi tikrai išsigandes. Tiesa. Jis nebijojo dėl savęs. Jam buvo baisu, kad kažkas nutiks jo broliui. Visgi jis buvo vienintelis jo šeimos narys. Vaikinukas išsitraukė lazdelę ir apsižvalgė aplink. Nors jam ir buvo kiek baisu, bet mokytojų pagalba šis puikiai mokėjo susidoruoti su troliu. Iš bėdos šis galėjo panaudoti uždraustuosius burtažodžius, kitaip vadinamus juodąja magija. Bet taip pat klastuolis mokėjo apsiginti ir paprastais burtažodžiais. Tiesa. Trolio ar vilkolakio tada jis nebūtų nenužudęs, o geriausiu atvėju būtų padaręs, kad jis vilkolakis taptų apalpęs ar užmigęs ir tavo būtų sprukęs kartu su broliu. Berniukas greit nusekė brolį ir atsirema į medį.
- Šį kartą ne. - Tarė šis  dar kartą apsižvalgydamas po miško teritoriją.
- Manau turėtumėme dingti iš čia kol kasnors nenutiko. Aś dėl savęs nebijau, bet jeigu kas nors nutiktų tau - aš sau neatleisčiau. - Rimtu balso tonu tarė Julian pažvelgdamas į brolį.

[Aleksas82]

Aleksas ir vėl surūkė cigaretę ir numetė ją kažkur tarp medžių. Toks neapgalvotas elgesys galėjo uždegti uždraustąjį mišką ir tada broliai tikrai būtų turėję nemalonumų. Šiuo metu svarbesnė problema buvo ne numesta nuorūka, o didžiulis tikėtinai trolio pėdsakas. Išklausęs brolio litaniją Aleksas tik linktelėjo.
-Jai nori, gali eit iš miško. Aš čia dar pabūsiu,-sumurmėjo rudaplaukis ir nuslydo medžio kamienu. Linksmumas iš vaikio veido dingo. Dabar Aleksas atrodė nusiminęs ir liūdnas. Tai buvo kažkokios nepaaiškinamos emocijos šiuo metu užplūdusios jaunuolį. Tikriausiai tokias emocijas sukėlė brolio žodžiai ir seniai nejausta meilė. Gilbert užplūdusią liūdesio minutė nutraukė keistas garsas. Buvo panašu, kad kažkas didelio artėja brolių link. Gal tai trolis? Aleksas greitai pašoko nuo žemės ir čiupęs Julian už dilbio pasileido bėgti į dar didesnę miško tankmę. Rūkymas vis dėl to darė savo ir vaikinas padusęs sustojo, bei paleido brolį.
-Pridenk mane,-rimtai tarė Aleksas ir išlindęs iš tankmės drąsiai atsistojo į atviresnę vietą. Vaikio širdis smarkiau plakti pradėjo tik dabar. Vaikis gailėjosi, kad pakvietė čia Jul ir įpainiojo juos abu į gan sumautą situaciją. Jai čia būtų buvęs tik Aleksas, rudaplaukis rizikuotų ir greitai bėgtų pilies link, bet čia jis buvo su broliu, o brolio gyvybė buvo svarbi. Svarbesnė už Alekso

[Angelina Presley]

Vaikinukas stebėjo kaip šio brolis rūkė, o galiausiai šiam numetus cigaretę Julian papurtė galvą ir sutrypę ją. Klastuolis pamatęs, kad brolis yra nusiminęs prisėdo šalia jo ir paplekšnavo jam per petį. Vis tik jie visad būdavo labai artimi kaip broliai, o per šiuos metus jų bendravimas sumažėjo vien dėl mokslų ir mokyklos. Iśtiesų Julian net nesusirado nei draugęs, nei draugo, kadangi dėl nežinomos priežasties šiam nepavyko su daug kuo bendrauti. Pačiam vaikinukui tai perdaug nerūpėjo, bet būtų buven tikrai puiku turėti artimą draugą ar draugę, bet buvo kaip buvo. Galiausiai abu broliai pašoko nuo žemės ir pasileido bėgti į miško gilumas. Broliui padusus Julian kaipmat atsistoja prieš jį išsitraukdamas lazdelę.
- Mes susitvarkysim. Kaip visada. Mums viskas bus gerai. - Palaikančiai tarė klastuolis ir pradėjo žvalgytis ieškodamas "priešo".

[Angelina Presley]

Julian išgirdęs sunkius žingsnius "pagriebė" savo šiek tiek vyresnį brolį ir kartu su juo pasislėpė už storo medžio kamieno. Iš žingsnių jaunasis klastuolis aiškiai suprato, kad tau buvo trolis. Suaugęs kalnų trolis. Broliams labai pasisekė, kad šie nepateko į jo rankas. Vis gi Gilbertai galėjo žūti. Jie tik pirmakursiai, kurie būtų stohen prieš suaugusį kalnų trolį. Nors buvo ir tikymybė, kad vaikinukai būtų nugalabinen, "užmigden" ar sužeiden trolį. Bet dabar Julian buvo buvo svarbiausia, kad jo broliui nieko nenutiko. Galiausiai žingsniams nutolus ir visiškai jiems nebesigirdėjus klastuolis griebė brolį už rankos ir sparčiu žingsniu pradėjo vestis Hogvartco link. Dar truputį pasikalbėję jau Hogwartco teritorijoje jaunuoliai išsiskirstė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kam reikia eiti į pamokas, jeigu vietoj to galima nueiti į mišką, kur tikriausiai nieko nesutiksi? Šį klausimą kėlė sau Dafydd, eidamas Uždraustojo miško link. Tiesą sakant, velsietis nebuvo tikras, ar šiuo metu buvo kokia nors pamoka. Tokios nesąmonės raudonplaukiui visiškai nerūpėjo. Norėjosi pabūti vienam, o pilyje tai, deja, buvo neįmanoma. Pernelyg daug visokių mažvaikių.
Eidamas mišku klastuolis nenoromis susimąstė apie pamokas. Tiksliau apie tai, kad vienas žmogus vėl pradėjo į jas vaikščioti. Tai buvo smagu, tačiau kartu ir nejauku. Pernelyg keista vėl ją čia matyti. Tuo labiau, kad po paskutinio susitikimo praėjo daugiau nei pusmetis. Ar aš turėjau ką nors daryti? paklausė savęs Dafydd. Puikiai žinojo: jeigu ir taip, jis tikrai negalėjo - buvo pernelyg nejauku. Galbūt reikėjo parašyti laišką - juk pašto pelėda rastų adresatą net ir neturėdama adreso. Tačiau ką klastuolis būtų galėjęs parašyti? Jis tikrai neįsivaizdavo. O ir iš pačios Mionos nieko nebuvo girdėti. Tai, kad ji priėjo prie jo per pamoką, buvo keista ir nejauku. Ir, žinoma, Dafydd nesiteikė atsakyti bent kiek draugiškiau.
Vaikinas sunkiai atsiduso. Jis kažkur nuėjo, nors ir pats nesuprato, kur atsidūrė. Atrodė, kad čia jau buvo buvęs, tačiau nebuvo visiškai tikras. Žinojo tik viena: jis yra kažkur miške, kur geri vaikučiai nesilanko. Tai velsiečiui tiko, tad jis atsisėdo ant žolės, atsirėmė į medį ir toliau mąstė.

[Aleksas82]

Įniršis ir pyktis - tai buvo du beveik tokie pat, bet tuo pačiu ir skirtingi jausmai, kuriuos šiuo metu jautė rudaplaukis. Vaikinas žinojo, kad jei liks mokykloje, tikriausiai kažką sumuš. "Tikriausiai" žodis šiai situacijai visiškai netiko. Gilbert taip ir būtų padaręs, tačiau arešto vos pradėjus mokslo metus nesinorėjo. Jau pernykščios nuobaudos vertė vemti vaikiną, tačiau jo charakteris pamokose visiškai nepakito. Toks pat akiplėša, viskuo nepatenkintas ir tik savo gerovės žiūrintis klastuolis. Bet taip pat šiemet buvo ir vienas "bet". Alekso brolis taip pat lindo iš slapto pasaulio gelmių, bandydamas perimti vyresnėlio vaidmenį. Julianui puikiai sekėsi būti blogu berniuku, tačiau toks brolis Gilbertui nebuvo prie širdies. Per savo tokias permainas Jul dažnai pasidarydavo piktas ar liūdnas. Toks brolio elgesys vertė nerimauti Gilbert, o šis tokio jausmo neapkentė. Jau ir taip kiekvieną dieną, minutę, sekundę ar mili sekundę Aleksas nerimavo dėl Cornet. Nežinia kaip ir kodėl, bet ši mergiotė pavergė klastuolio širdį ir dabar Aleksas jautėsi suskydęs. Tokia mokslo metų pradžia ir išaukė dabar puikiai juntamus du jausmus. Gilbert keliavo kuo toliau nuo pylies, ko pasekoje pasiekė ir uždraustą mišką. Šis miškas kėlė nekokius kiekvienos pilnaties prisiminimus. Vaikštant pro čia Aleksui pro akis praskriedavo patys pirmieji kaulų lūžio skausmai. Po jų ėjo, dar ir dar, kol galiausiai nebeiškentęs Gilbert trenkė pliaušką sau į veidą. Toks gautas smūgis padėjo atsitokėti ir pastebėti dar vieną padarą šiam miške.
-Dafydd,-Alekso balsas buvo šaltas ir persismelkęs nepykantos. Rudaplaukis greitu žingsniu patraukė berniūkščio link, o priartėjus iš Alekso lūpų išėjo ironiškas juokas,-Ar tik jūsų, tamstele antriems metams nepaliko?  - pašiepdamas vaikiną paklausė Aleksas. Gilbert balse jautėsi dar didesnė nepykanta. Ačiū Dievui, čia pasitaikė ryžikas ir klastuolis gavo progą išlieti visą nepykantą. Šios susikaupę buvo daug, tad vaikinas vos laikėsi netrenkės tiesiai Llewellyn į makaulę. Tai rodė ir stipriai sugniaužti antrakursio kumščiai. Galiausiai pajautęs, kad tuojau pat gali suleisti aavo nagus į delną ir jį prapjauti, Gilbert šiek tiek atleido jau pabalti spėjusius pirštus, bet vis dar buvo pasiruošęs smokti vyresniui mokyniui.