[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina galop nusijuokė, kai akromantulas nužirgliojo.
 - Galime keliauti prie upelio. Aną kartą kažkokia mergaitę apsėdo vandenų demonas, trečios kategorijos ir norėjo nužudyti bei pasilikti jos kūną, beeet, man pavyko ją išgelbėti, bet mergaitė amžiams gavo randą ant rankos. Aišku, per tą bajerį atsidūriau ligoninėje, ne juokas tau su tokiu durniumi kovoti. Viskas baigėsi gerai, arešte padėliojau knygas pas profesorę ir galiausiai gyvenau vėl ilgi ir laimingai, - pasakojo mergin, pamažu eidama tolyn. - Einam? Prie upelio?
Dar pasitkslino tikėdamasi, kad Amelia nenusibaidys, nes visgi ten buvo tikrai fantastiškos vietos pabūti ramiai. Aišku, jeigu tik nepapuoli į kokią vietelę, kur bus blogai toje vietoje. Visgi Uždraustasis miškas - ko norėti.

[Amabel Ray]

Kurenai atsibudo, išgirdusi ketvirtakursės balsą. Negalvodama linktelėjo ir telepatija perdavė mintis.Gerai, profesore. Pasistengusi susikaupti, ir kaip visą laiką ką nors veikdama su uodega, išėjo iš bendrojo kambario. Jai buvo nešalta, nes pusė jos rankų, įskaitant ir letenas, buvo su lapės kailiu.  "Lapės hibridas" nuskubėjo link miško ir nubraukė nuo akių tankius, trumpus ir vešlius plaukus. Įeidama į mišką leidosi apaugti kailiu ir prailgėti snukeliui, uodega ir ausys liko tokios pat, tik ausų galiukai pajuodavo. Tipendama miško takeliu, prisiglausdama prie medžių, atsargiai sėlino į gilumą. Nuožmiai nužvelgusi visus medžius, kurie kaip susitarę žiojo savo grumblėtus nasrus  su trykštančiomis seilėmis, lapė dar kartą visus nužvelgė ir ramiai, piktžiugiškai "vyptelėjo". Apsilaižiusi ėmė ieškoti, pagal profesorės žodžius, kažkokio gyvūno. Priėjusi ir atsitrenkusi į plaukuotą koją, lyg išalkusi pažiūrėjo gigantiškam vorui į aštuonias akis. Nužvelgė ir kitus vorus. Kol kiti bandė ji persmeigti savo helicerom, ji prasmukdavo pro juos kaip masalas. Kol kas nubėgusi į medžių tankmę, kad slaptai pastebėtų jas ir užfiksotų, vyptelėjo savo piktdžiugiška "šypsena", iššiepiančią dantis, ir pabandė įžvelgti vorų silpnąją vietą. Nepastebimai perbėgdama nuo vieno medžio iki kito, staiga iššoko prieš akromantulus ir patraukė jų dėmesį. Kurenai palaksčius, vorai jau suerzinti pradėjo leisti storas gijas iš savo pilvelių, ir dar truputį palaksčiusi, apžvelgdama gijas ir vorų pilvelius,  nubėgo ir pasislepė už akmens. Akromantulai beviltiškai dairėsi aplink ir stengėsi pastebėti Kurenai.

[Emily Arcanus Vėlė]

Juodu apsiaustu apsigobusi klastuolė sėdėjo pasislėpusi netoli pirmojo punkto, link kurio vedė Jakaterinos pateikta užuomina. Ji iš toli pamatė ateinant prmakursę "laputę". Toji ėjo tiesiai į Akromantulų lizdą, kol galiausiai atsitrenė į didžiulio voragyvio koją. Antakursei tuojau pat iš galvos išdardėjo visos krikštynos ir ji visu greičiu pasileido naujokės link. Žinoma, užuomina aiškiai sakė, kad pirmakursiams reikia eiti link akromantulų lizdo, bet kas galėjo pagalvoti, kad šita mažė eis tiesiai pavojui į nasrus. Jokio savisaugos instinkto. Nė menkiausio. O kaip pusiau lapei - tai netgi labai keista... Emily pasiekusi lizdą ir įsitikino, kad "laputei" viskas gerai. Ji matė mergaitę pasislepiant už didžiulio akmens, kur gyviai negalėjo pirmakursės matyti. Tumet antrakursė vėl pradingo miško tamsoje (laimei iki šiol išliko nepastebėta nei naujokės, nei milžinų voragyvių) ir tyliai pasakė kažkokį burtažodį, privertusį kažką sunkaus garsiai nukristi priešingoje pusėje, nei buvo klastuolės. Akromantuloms patraukus garso pusėn mergaitė legviau atsikvėpė. Tumet pasitraukė kiek toliau, kad krikštyjamoji nepamatytų jos ir nesuprastų esanti ne viena ir akylai žūrėdama ką darys saugiai palikta "laputė" mergaitė permąstė taip greitai įvykusius įvykius. Šitą mergaitę reiks labai atidžiai stebėti, o tai dar susiavadakadabrins - pati sau pamanė antrakursė (šį žodį klastuolė buvo "pasigavusi" iš kažkokio mokinio Hogvartse). Emily buvo giliai nusivylusi pirmakursės protu (arba jo nebuvimu, nes tai vienintelis dalykas, galėjęs paaiškinti, kodėl toji tiesiog ėjo vorui į nasrus).

[Ethan Coy]

Ethan tirli pirli ir atėjo čia. Lazdele dar nemokėjo naudotis, tad pasišvietė savo telefonu, kuris ,rodos buvo retas reiškinys Hogvartse, bet juk baltaplaukiui nerūpėjo ir jis toliau švietė savo telefonu naudodamasis juo kaip prožektoriumi. Lėtai slinkdamas kaip šešėlis, bejausmiu žvilgsniu žvalgėsi aplink mišką ir lėtai dėliodamas kojas, gražiai perlipdavo per iššokusias medžių šaknis ir įvairius kupstus ar kelmus. Nero vos nemurkė kaip kačiukas, nes jam patiko gaubianti jį tamsa. Jis kaip koks chameleonas prisitaikė prie juodos nakties ir pradingo ant vaikino pečių. Niūniuodamas panosėje linksmą melodiją iš kažkokio Disney filmuko jis ėjo pro minkštas samanas, tirštą ,sidabrinį rūką ir bespalvius medžius. Ne, jam baisu nebuvo. Tokio dalyko ,kaip baimė nebuvo pas šį vaikinuką, o jeigu ir pasirodydavo, tai jau baisiai retai. Nebūtų jis vaikščiojęs prie Akromantulų lizdo, tai ir nustebtų ,kad vienas žmones ryjantis voras išlįstų, o dabar vienam gražiai nusileidus nuo medžio Ethan nė kiek nenustebo. Akromantalas nebuvo labai didelis, bet ir nebuvo mažas, jis klastingomis akimis žvelgė į baltaplaukį ir neapgalvotais žvilgsniais artinosi prie jo. Akies mirksniu iš kišenės išsitraukė stambų sulankstomą peiliuką. Kaip Ethan patiko, kad dar nė viena profesorė jo nepamatė su šiuo šaltu ginklu kišenėje. Greitai mąstydamas savo aštriu protu palindo po voro pilvu ir giliai įdūrė peilio ašmenis į gyvio pilvinę nervų grandinę. Voras nežinodamas ką daryti su žmogumi po papilve tik sumišęs pasimuistė ir norėjo jau atakuoti, bet jau buvo per vėlu ,kai Ethan peiliu perbėgo per visą Akromantalo pilvą taip nudobdamas gyvį. Išsitepęs krauju, lyg niekur nieko, numetė nuo savo rankos vieną nebegyvą voro koją ir vėl paėmęs Nero į rankas užsidėjo jį ant kaklo. Nebeturėdamas ką veikti susirado nuvirtusį medį ir ant jo atsisėdęs išsitraukė "Hamletą" ir pasišviesdamas pradėjo jį skaityti. Buvo atokiau nuo Kurenai, ir net nematė vargšelės, kuri bandė pasprukti nuo šių pabaisų, juk Ethan buvo protingas, žinojo ,kad į patį lizdą įkėlus koją būtų neapgalvota savižudybė.

Daugybė paslapčių,žinių, kerų ir magijos
Dulkėja po aukštais skliautais ir laukia:
Gal kas nubrauks dulkes ir sudėlios raides,
Akim iš popieriaus ištrauks žinias...

[Gabriella von Sjuard]

Gabriella Morris kiek pavėlavusi, žaibišku (arba dar greičiau) greičiu, atsidūrė netoli Akromantulų lizdo. Kadangi profesorė tai padarė ypatingai tyliai, niekas iš pirmakursių ir krikštytojų jos nepastebėjo. Gabriellai reikėjo čia dalyvauti, nes jei krikštynos vyktų be jos priežiūros ir kažkas atsitiktų... Vargu, ar apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoja čia tebedirbtų. Vaikai pasirinko iš tikrųjų pavojingą vietą krikštynoms ir tai Gabriellai nelabai patiko, bet ką padarysi, juk vaikai nori pramogų. Tyliai atsidususi ji stebėjo ir vertino, kaip elgiasi pirmakursiai ir stengėsi juos geriau pažinti. Tiesą pasakius ji šiek tiek jaudinosi, kad gali nutikti kažkas blogo, o paskui visa atsakomybė kris jai ant ir taip problemomis ir rūpesčiais (yra ir keli geri dalykai) apkrautų pečių. Profesorės žvilgsnis nukrypo į ant jos šviesios rankos užmautą žiedą ir mintimis grįžo į vakarą balkone.

[Emily Arcanus Vėlė]

Emily dar vis akies krašteliu stebėdama "laputę" apsidairė po apylinkes. Netrukus ji pastebėjo netoliese sėdintį Ethan (šitą pirmakursį mergaitė jau pažinojo iš pamokų, nors asmeniškai su juo kalbėjusi ir nebuvo). Klastuolė matė berniuką sėdint ant nuvirto medžio ir, jeigu jos akys neapgavo, skaitant kažkokią knygą. Kas su tais vaikais negerai?! - pasibaisėjusi tokiu pirmakursių neatsargumu mąstė mergaitė. - Vienas lenda tiesiai pavojui į nasrus, kitas elgiasi taip, tarsi uždraustasis miškas būtų eilinis parkelis, tinkamas ramiam pasivaikščiojimui arba, kaip šiuo atveju, knygos skaitymui.
Taip antrakursei bemąstant beveik pro pat ją prabėgo dar viena naujokė - Melody. Toji, kaip ir "laputė", bėgo tiesiai į gigantišką vorą. Išprotėjai?! - norėjosi rėkti Emily, bet krikštytoja išliko tyli. Ji akylai stebėjo kaip mergaitė išrauna kelis plaukelius iš plaukuotos milžino kojos ir vėl bėga atgal. Kai voras ėmė vytis mergaitę ir rodėsi, kad toji jau nebeišsisuks antrakursė pakėlė lazdelę ir jau ruošėsi panaudoti joje slypinčias galias, bet Melody tą padarė pirma ir būtybė kartu su mėlyna liepsna nuskrido kažkur į tolį. Pamačiusi pirmakursę sėkmingai išsisukus ir bėgant tolyn, bei dingstant medžių tankmėje Emily pagaliau vėl galėjo kvėpuoti. Ji panaudojo magiją. Ji tarsi profesionalė nubloškė vorą... Tai kodėl, po velnių, ji negalėjo panaudoti savo įstabių gebėjimų, kad paimtų kuokštą plaukelių?! Ir iš kur tokių idiotų išlenda... Mergaitė mintyse keikė pirmakursę, per kurią vos negavo širdies smūgio. Antrakursė eidama krikštyti naujokų tikėjosi pamatyti daug siaubo pilnų veidų, bet buvo panašu, kad siaubas spindėjo jos vienintelės akyse.

[Amabel Ray]

Kurenai pasisuko, ir pamatė, kad viena iš didesnių mergaičių prižiūrėjo ją kaip lėliuką, o tai ją erzino, taigi ji atsargiai išlindo iš po akmens ir nubloškė ją ant žemės. Paskubėjusi, kad niekas nepastebėtų, pasileido gilyn į mišką, žaibiškai pranėrusi pro vorų heliceras ir gigantiškas kojas, ir vis dar nepakenčiamai išsiviepusi užlindusi už medžio vis dar lapės pavidalu. Bet ji ir galvojo, "Kad dabar geriau neatvirsti, nors ir kaip žmogus greit bėgu, geriau pro mažus tarpus pralendu esant lape ",ir slapstydamasi nubėgo už šakelių krūvos, iš kurios buvo patogiau slapstytis ir nepastebimai stebėt vorus. "kad tik ta antrakursė, kuri labai jau dėl mūsų dievagojasi, manęs nepastebėtų, nes tada lėksiu tiesiai į pavojų"
Kurenai nekenčia, kai dėl jos galvoja kaip dėl besmegenės klounės, "neturinčios jokio savisaugos instinkto ",nors ji tokį puikiausiai turi, tik kitiems taip neatrodo. Atsisėdusi, ir apžiūrėjusi, ar lazdelė nelūžo, lengviau atsiduso. Bet dar nebuvo ko. Pasislinkusi labiau prie žemės, pastebėjo, kad mergaitė jau stojasi.
-Dabar teks būti atsargiau, -viauksėdama sušnabždėjo Kurenai, ir ištraukusi kelis šapelius, kad būtų lengviau stebėt, dar kartą pabandė apsvarstyti akromantulo silpnąsias vietas. Lyg per rūką prisiminė, kad kai bandydavo prasmukti pro vorų pilvelį, jie staigiai nusisukdavo ir puldavo vėl su gijomis.  Nelabai patenkinta vyptelėjo, nes prie vorų pilvelio neprieis, nes voras jį visada saugo, o ir gijas paleidžia.. Vis dar mąstydama Kuren tupėjo.

[Amabel Ray]

Kurenai pasisuko, ir pamatė, kad viena iš didesnių mergaičių prižiūrėjo ją kaip lėliuką, o tai ją erzino, taigi ji atsargiai išlindo iš po akmens ir nubloškė ją ant žemės. Paskubėjusi, kad niekas nepastebėtų, pasileido gilyn į mišką, žaibiškai pranėrusi pro vorų heliceras ir gigantiškas kojas, ir vis dar nepakenčiamai išsiviepusi užlindusi už medžio vis dar lapės pavidalu. Bet ji ir galvojo, "Kad dabar geriau neatvirsti, nors ir kaip žmogus greit bėgu, geriau pro mažus tarpus pralendu esant lape ",ir slapstydamasi nubėgo už šakelių krūvos, iš kurios buvo patogiau slapstytis ir nepastebimai stebėt vorus. "kad tik ta antrakursė, kuri labai jau dėl mūsų dievagojasi, manęs nepastebėtų, nes tada lėksiu tiesiai į pavojų"
Kurenai nekenčia, kai dėl jos galvoja kaip dėl besmegenės klounės, "neturinčios jokio savisaugos instinkto ",nors ji tokį puikiausiai turi, tik kitiems taip neatrodo. Atsisėdusi, ir apžiūrėjusi, ar lazdelė nelūžo, lengviau atsiduso. Bet dar nebuvo ko. Pasislinkusi labiau prie žemės, pastebėjo, kad mergaitė jau stojasi.
-Dabar teks būti atsargiau, -viauksėdama sušnabždėjo Kurenai, ir ištraukusi kelis šapelius, kad būtų lengviau stebėt, dar kartą pabandė apsvarstyti akromantulo silpnąsias vietas. Lyg per rūką prisiminė, kad kai bandydavo prasmukti pro vorų pilvelį, jie staigiai nusisukdavo ir puldavo vėl su gijomis.  Nelabai patenkinta vyptelėjo, nes prie vorų pilvelio neprieis, nes voras jį visada saugo, o ir gijas paleidžia.. Vis dar mąstydama Kuren tupėjo.
[ou šyt ]

[Melody]

 Pirmakursė išsisukusi nuo akromantulo neskubėjo dingti iš čia, mergina nusprendė pasižiūrėti kaip sekasi kitiems. Ristele pasileidusi atgal į mišką, už šakų krūvos pastebėjo susimąsčiusią lapę Kaip lapė gali būti susimąsčiusi? ir tada Melody prisiminė pirmakursę su lapę. Ir tyliai, kaip tik gali prislinko jai iš nugaros. Klastuolė nustebo, kad jai tai pavyko padaryti, bet veikiausiai lapė buvo pernelyg susikaupusi. Pastovėjusi taip porą sekundžių tarė:
 - Ar tu bent kiek panaši į kitsunes, ar esi kažkas naujo?- tai ištarusi mergina pritūpė, kad išliktų nepastebėta kitų.

[Ethan Coy]

Ethan lyžtelėjo pirštą ir vis vertė ir vertė puslapius. Jį pradėjo erzinti tai ,kad niekas nieko neveikė tik klykavo ir lakstė nuo didžiulių žmones ėdančių vorų. Piktai suraukęs kaktą pirštų galiuku pasikasė nežymiai strazdanotą skruostą ir primerkė akis, nes lauke darėsi vis tamsiau ir perskaityti eiles darėsi sunkiau. Vis dėl to nelaužė savo skaitymo ir toliau tęsė ką daręs. Kojoms nutirpus jas užsikėlė ant nebegyvo Akramantulo kūno ir jas sukryžiavo. Toliau versdamas puslapius ir gilindamasis į kūrinį Ethan net nesiruošė kreipti dėmesio į toliau esančius žmones. Jis tik troško ,kad viskas greičiau pasibaigtų ir jis galėtų ramiai susisukti į šiltą paklodę ir eiti miegoti.

[Amabel Ray]

Kurenai išgirdo kažkokio žmogaus balsą. Atsargiai ir lėtai sukdamasi sustingo iš siaubo. Tada nusiramino ir nusisuko.  Toliau žiūrėjo į vorus vis dar nekreipdama dėmesio į tą mergaitę. Kai pamatė, kad vorai nurimę sugulė, Kuren atsisėdo apsikabinusi kelius. Tada po truputį kailis ėmė trauktis nuo jos kūno, ant rankų ir letenų jis tik labiau paaugo, iš kailio išlindo drabužiai, tik ausys ir uodega nesikeitė. Ant abiejų skruostų buvo 3 juodai nupiešti ūseliai. Akys raudonos, plaukai taip pat. Persibraukusi plaukus ji apsimetė neišgirdusi anos mergaitės klausimo. "Ta mergaitė spokso į mane kaip ir visi. Tikriausiai suradau dar vieną priešę". Kurenai pilnu įtūžio žvilgsniu nudelbė ją, lyg nudegino. Paniekinamai prunkštelėjusi atsistojo ir nuėjo kuo toliau.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina, kaip ir dažniausiai, be garso atitipenusi į mišką ėmė stebėti spektaklį. Net nemirktelėjo vykstant tokioms nesąmonėms, kad net nuobodu žiūrėti buvo. Vos susilaikiusi, kad neimtų žiovauti ji suprato, kad mis tobuliejibebaimiaidivergentaiirbetmenai išfilmų jau laukia naujosios užuominos, juodaplaukė nsuspaudė lūpas ir mostelėjo lazdele. Ore atsirado tarsi krauju dažyti žodžiai:
Laimė - dar išgyvenai
Bet nesitikėki gyventi gerai
Kai šiurpai laksto šaltai
Pasitik drąsiai mirtį
Jeigu nori Klastūnyne išlikti
Juodas padaras kraupus
Ryja jis žemės tarnus
Tad sparnus jo išskleiski
Kitaip turėsim mes jus nuteisti
Nes negalėsit greitai atkakti
Naujos užuominos surasti

Baigusi darbą Jekaterina kaip šešėlis dingo tarp medžių, nors jos negalėjo niekas matyti. Nes ji realiai ir buvo šešėliu virtusi. Juodaplaukė tyliai stebėjo sumišusius veidus. Užuominoje slypėjo ir pati užduotis.

[Gabriella von Sjuard]

Gabriella Morris prisiminė, kad reikia stebėti mokinius ir nenoromis nusuko žvilgsnį nuo briliantais inkrustuoto žiedo. Profesorė nužvelgė visus pirmakursėlius, jos vadovaujamo koledžo mokinius. Drąsūs, bebaimiai ir narsūs. Negi visi nauji klastuoliai tokie? Nejaugi jų nereikės perauklėti? mąstė moteris, tuo pačiu metu sukryžiuodama rankas ant krūtinės. Lapė? Iš kur Klastūnyne atsirado lapė, kas čia per šposai? Reikės nueiti ir išsiaiškinti, kas dar čia mokosi...
Atsiradus raidėms ore šviesiaplaukė žiūrėjo ne į tekstą, bet atkreipė dėmesį į tai, kas šį užrašą padarė. Jekaterina... Profesorė apsižvalgė ir dingo tarp medžių, visai netoli ketvirtakursės.
- Kaip tau krikštynų pradžia? - rodosi, pati savęs paklausė moteris.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina petimi atsirėmė į medį ir sukryžiavo kojas. Vis dar buvo šešėlio pavidalu, nes dar ateis koks pirmakursis pažiūrėti, kas užrašą padarė. Tyliai sušlamėjo oro sujudinti lapai, skelbiantys apie žingsnius. Šalimais išniro Gabriella ir lengviau atsikvėpusi Jekaterina vėl buvo Jekaterina.
 - Nubodoka, turiu pripažinti. Visi čia visiškai neišsigąstantys mis tobulieji, mokantys žudyti ir kerėti, kurių nereikia prišiurpinti, kad paskui savaitę nemiegotų, - tyliai, pašnibždomis pasakė Klastuolė ir pavartė tamsoje akis. Jai tikrai buvo nuobodu, dėl žodžių ir akromantulų nesigirdjoė jokių klyksmų, kas buvo dar nuobodžiau. O išvis nesąmonė, kad žmonės taip greit perprato užuominą. Dabar jiems teks gerokai paklaidžioti, kaip kad manė Klastuolė.

[Nebūkit mis tobulieji ir nerealieji. Niekam neįdomu skaityt, kokie esat tobuli. Yra taisyklės:
4.10.1 Jei jau rašote, tai ne vieną žodį. RPG temos žinutėje atpalaiduokite fantaziją: aplink jūsų personažą yra ir lauko/vidaus detalių, jis mato ir dangų, ir kitus žmones, turi mintis ir penkis jutimus - nebūkite banalūs. Žinutės kaip „Arwen atsistojo ir išėjo iš klasės“ nėra įdomios nei jums, nei kitiems. Ne RPG temose žinutės su vienu žodžiu, veiduku ar nesusijusia fraze bus laikomos floodu ir į jas bus atitinkamai reaguojama.]

[Amabel Ray]

Pamačiusi raudoną kaip kraujas užrašą, jį perskaitė ir pasiruošė eiti. Eidama prasilenkė su profesore. Kurenai dar apsisuko pažiūrėti į ją, žvelgdama į ją šalia šešėlio. Prunkštelėjo ir atgavusi savo pavidalą, pagaliau pasijuto atsilaisvinusi nuo naštos. Staiga pajuto kraujo skonį burnoje. Ne. Tik ne tai. Atsikosėjusi krauju, prisivertė eiti toliau. Lapei pakirto kojas, ir ji drėbėsi ant žemės. Savo snukį pasivaliusi letena, bandė pašliaužti. Pakirto skausmas. Per daug ilgai stengiausi būti žmogumi.. Šiandien nebegaliu.. Ir vėl Kuren kostelėjo krauju. Ji nepajuto, kaip akys merkiasi.
Kurenai atsimerkė. Mišką buvo apgaubusi tamsa, nieko nesimatė. Truputį pradėjo šliaužti, bet nušliaužė tik žingsnelį. Ir pataikė ant kankorėžio.