0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 246
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #135 Prieš 11 metus »
Atsirėmęs į medį galvojo. Apie viską. Apie šiandieną, apie praeitį ir apie tas dvi mergaičiukes, bet kai jo mintis pasiekė namų darbai iškart susiraukė. Nebeatsiminė ar susirado pistoletą, kurio reikėjo... Šiandienai. ŠIANDIENAI. Po velnių. Jis čia gaišta laiką meilindamasis mergaitėms ir jas gebėdamas, o gi šiandien per pamoką jie turėtu eiti medžioti vilkolakių. Bet... Dabar jis yra miške, o nei klyksmų, nei šūvių nesigirdi. Vadinasi pamoka dar net neprasidėjo, arba mokytojas nusigėrė per vakarėlį, kai visi buvo išėję ir todėl nepravedė vaikams pamokos. Atsiduso. Ta mintis buvo juokinga, bet... Velinas neteko progos legaliai pažudyti, tad... Tai blogai. Nebent rytoj dar praves tą pamokėlę, o gal dar ir šiandien? Po dvylikos. Cha. Ateis žinoma į pamoką, jeigu ji vyks. Taip begalvodamas, net nepastebėjo kad Izzy išoko ir priėjo prie Eun Ae, nepastebėjo ir to kad grifė padarė rožytes ir šiaip, nepamatė kad sutemo.

*

Neprisijungęs Izzy Stafloves

  • II kursas
  • *
  • 47
  • Taškai:
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #136 Prieš 11 metus »
Nusibodus tebėti vaikiną nusisuko ,nes jis beveik nerodė jokių gyvybės ženklų , šiek tiek susigūžė . Buvo šalta ,tamsu , jai tai neikiek nepatiko , taip tamsos ji nemėgo ,ją nuo vaikystės gąsdino tamsa ,o dar šaltis krėtė ,nes švarką paliko merginų kambaryje , na ką padarysi ,kad išsibląškiusi ir jai niekas nerūpi . Ji susimąstė žiūrėdam tai į Velin tai į jo merginą " gal juos palikti vienus ?" ji tyliai atsiduso bei nežymiai gūžtelėjo pečiais , tyliai sau pradėjo dainuoti dainą kurią Velin tikrai žinojo ,nes kai jį pamatydavo retkarčiais išgirsdavo jį negarsiai dainuojant ar niūniuojant tą dainą . Dainuoti ji mokėjo ,bet niekada tuo nesigįrė ir tai mėgdavo dažniausiai dainuoti viena .

*

Neprisijungęs Izzy Stafloves

  • II kursas
  • *
  • 47
  • Taškai:
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #137 Prieš 11 metus »
Izzy pamačiusi ,kad mergina verkia šiek tiek ir pati nuliūdo,nemėgo matyti verkiantį žmogį , ypač kurio nepažįsta ,nes nelabai gali paklausti kas yra , ar kaip jautiesi  ,Izzy norėjo ją paguosti ,bet Eun Ae mergina nepažinojo ir visiškai jos nepažino ,gal pats laikas su kuo nors susipažinti ,nes Velin nelabai ją mėgsta , o draugų ji čia neturi , ji žvilgtelėjo į ją ir pasakė ,
-Aš pati ,nelabai žinau kur ji vyksta ,man turbūt irgi reikėtų ten nueiti , - atsiduso , - Aš Izzy , - o tu ? - pasakė maloniu balsu  šyptelėdama ir nubraukdama jos ašaras , ji taip pat nebematė Velin ,gal dėl to ,kad buvo tamsu , o gal jsi ištikrųjų išėjo ? Mergina susimąstė , bet greitai atsisuko į Kim . Vis dėl to nesuprato ,dėl ko ji taip dažnai verkia .

[Per trumpa žinutė. Taisom.]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 metus sukūrė Izzy Stafloves »

*

Neprisijungęs Izzy Stafloves

  • II kursas
  • *
  • 47
  • Taškai:
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #138 Prieš 11 metus »
Pradėjo dairytis aplink ,ieškodama Velin ,nes buvo baugu be jo , juk jis jeigu kas pultų tai apgintų savo merginą , o Izzy šalai kur įsispraustų .Vos tamsoje įžvelgusi Velin susimąstė ,
-Gal Velin galėtų mus palydėti , juk jis tavo vaikinas , - pasakė ramiu tonu ir žvelgė į merginą ,bet jos žvilgsnis vėl nukrypo  į jos dailias susuktas rožes,kurios buvo labai dailių spalvų , visos spalvotos . Tos rožės ją traukė ,gal kada pati išmoks ,nes antrą kart buvo šiek tiek jau ir gėda prašyti jos , be to dabar jau vėlu , o gal susitiks su Kim Eun Ae ir paprašys ,kad ji jai padėtų . Ji atsistojo ,nes jau pradėjo perštėti kelius , jie atrodė nekaip ,bet juk nieko ,sugis . Pažvelgė į mėnulį kuris blausiai švietė ir į žvaigždes kurios buvo tokios mažytės ,kad sunku įžiūrėti .

[Per trumpa žinutė. Taisom.]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 metus sukūrė Izzy Stafloves »

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 246
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #139 Prieš 11 metus »
Vis galvojo, o miške darėsi vis šalčiau ir šalčiau, ir žinoma tamsiau. Suūkė pelėda, sustaugė vilkai, pasigirdo tolimas kanopų dundėjimas. Taigi. Miške prasidėjo naktinis gyvenimas. O jie vis dar čia. Vos tai suvokė, iškart akimis pradėjo ieškoti merginų, netrukus išgirdo jų balsus. Lėtai priėjo prie jų, tiesiog prisėlino. Beveik jų nematė, tad pasitelkė į pagalbą rankas. Palietė vienos iš mergaičių galvą, paskiau su pirštu lėtai pradėjo slinkti link peties. Pasilenkė ir pauostė josios kaklą. Tai buvo Eun Ae. Netrukus Velinas susirado jos ranką ir suėmė. Tada su laisvuoju delnu perbraukė per šalimais esančios mergaičiukės skruostą, ir nusileido link peties ir jau turėjo jos ranką. Dabar vaikinas laikė abi merginas už rankų. Abi patempė už rankučių į save ir tada abi apglėbė. Viena ranka Kim, kita ranka Izzy. Kad nė viena nepasimestu.

*

Neprisijungęs Izzy Stafloves

  • II kursas
  • *
  • 47
  • Taškai:
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #140 Prieš 11 metus »
Jau buvo tikrai tamsu ,nieko nesimatė ,nes mėnulis šianakt švietė itin blausiai , ji ramiai stovėjo vietoje net nejudėdama , nors kas sekundę širdis smarkiai daužėsi krutinėje ,nes lauke buvo tamsu , labai tamsu , šiurpoka. Ir dar tie visokie gyviai , vienaragiai ,kentaurai ,gal dar vilkolakiai ? Gali juk juos bet kada užpulti ,o tada jau ne kas . Išgirdusi žingsniu einančius link jų labai išsigando ,bet stengėsi nusiraminti .Kai ją palietė Velin nesmarkiai išsigandusi krūptelėjo ,bet primerkusi akis vos įžirūėjo jį ,tad nurimo,
-Ar žinai kur eiti ? - nedrąsiai pasakė dairydamasi aplink ,nors nieko nesimatė ,nes buvo tamsu .Gal jis turi burtų lazdelę ? Nes ji savosiso nepasiėmė , negalvojo, kad eis į mišką , bet ką padarysi ,išgirdusi garsų pelėdos ūkavima stipriai prisiglaudė prie Velin .

[Per trumpa žinutė. Taisom.]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 metus sukūrė Izzy Stafloves »

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 246
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #141 Prieš 11 metus »
Laikė abi mergaites, jos buvo prisiglaudusios prie jo. Turbūt iš šalies atrodytu kaip tikras mergaičių numylėtinis, o... Koks geras vaizdas. Deja to niekas nematė, nes buvo tamsu, labai tamsu. Na nebent kokia kentaurų gauja eitu pro šalį... Bet jeigu jau eitu tai geruoju nesibaigtu. Velnias. Štai ir vėl jis paskendo savo mintyse, o Eun Ae su Izzy zyzia kad jie kuo toliau dingtu nuo šio kraupaus miško, kuriame tave gali papjauti nakties padarai. Pačiam Velinui tai pat nelabai patiko šis miškas, būtu pasilikęs čia per naktį, jeigu būtu vienas, turbūt jį gerai pakankintu... Pala kodėl jam tai nepatinka? Na žinoma, vaikinas nebebaimis, bijo dėl savo gyvybės, per tuos mielus pas teta metelius pradėjo branginti savo gyvastį (ji jį privertė tai daryti) o ir mergaitės jį dabar mėgsta, tai velniop jam mirtį? Išties... Gyvenimas neįdomus. Gal mirtis įdomesnė? Gal... Deja, jo apmąstymus nutraukė kanopų dundėjimas, ganėtinai arti. Varnanagis prikando lūpą, iki kraujo. Tvirtai suspaudė abiejų mokinukių delnus ir pradėjo jas visu greičiu tempti iš miško. Pagaliau jų noras išsipildė.

*

Neprisijungęs Izzy Stafloves

  • II kursas
  • *
  • 47
  • Taškai:
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #142 Prieš 11 metus »
Pati ji nesuprato ,bet ji jautėsi saugi šalia Velin , gal buvo susižavėjusi juo , kaip vaikinu ? Ne draugu ... Taip ji pagaliau suprato ,dėl ko ją Velin traukė , bet šias mintis ji stengėsi vyti šalin ,juk jis turi jau merginą , tai Kim Eun Ae , ji juk dar maža, o jam Kim kaip tik .Izzy nuliūdo , sutriko ,bet pati nepastebėjusi suėmė vaikino ranką šiltai paspausdama ,nes ją išgąsdino aplink kentaurų ,bei vienaragių kanopų kaukšėjimai , ji niekada nebuvo čia , gal dėl to ,kad vos savaitę ar ilgiau ji išviso yra Hogvartse , o gal dėl to ,kad bijojo eiti viena? Mergina susimąstė , pajutusi ,kad Velin jas tiesiog tempte tempia iš miško ji pati pasijudino ir nusekė paskui jį greitu žingsniu , vis žvilgtelėdama tai į Kim Eun Ae , tai atgal į niūrų , tamsų mišką kurį gaubė  plona rūko skraistė.

*

Neprisijungęs Elena Cholmondeley

  • VII Kursas
  • *
  • 110
  • Taškai:
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #143 Prieš 11 metus »
Elena skubiai artinosi prie pamiškės. Iš čia girdėjosi vilkolakių skleidžiami garsai - kauksmai, riksmai ir dejonės. Kažkur netoli nuo čia vyko arši vilkolakių dvikova. Mergina tikėjosi, jog nutaikiusi gerą progą, ji irgi galės stebėti kitų muštynes. Tai jau buvo mačiusi, tik pešėsi žmonės, ne gyvuliai. Bet koks skirtumas - žmonės ir yra gyvuliai.
Mergina vikriai užsikabarojo į medį - be dainavimo koncertų salėse ji tai darydavo visą savo gyvenimą iki Hogvartso. Grifė įsitaisė tarp medžio šakų. Deja, vilkolakių ji nematė, tačiau pagal garsus galėjo nuspėti pasekmes. Jai tai buvo baisi pramoga, nes jaudulys širdyje taip ir liko... Tas jausmas, kai lauki ir nežinai, ar ši diena tau bus paskutinė... Ir tuo baigėsi dvikova. Vienas vilkolakis išleido keistą, į aimaną panašų garsą ir staiga įsiviešpatavo mirtina tyla. Kažkur netoli sušlamėjo krūmai, iš ten pasigirdo urzgimas. Elena pastvėrė žiūronus su lemputėmis ir pamatė, kaip nugalėjęs vilkolakis tempė auką į krūmus.
Elena lengviau atsiduso. Ji atsirėmė į medžio šaką ir ėmė galvoti apie Veliną. Ne, jis tik mano, kad yra kietas, mąstė. Tačiau nė velnio. Matau, kad jis yra palūžęs ir man reikia jį tik užjausti. Nors mūsų likimai panašūs, neleisiu jam šaipytis nei iš savęs pačio, nei iš manęs, nei iš kitų. Ir sau pačiai neleisiu iš kitų ir būtent iš jo šaipytis, nes matau, koks jis paliegęs yra... ir visgi tuo aš patenkinta. Aš esu stipraus vidaus, bet silpnos išorės. Išorėje parodau, kad man kažkas blogai, o viduje - džiaugiuosi? Bet taip elgtis nežmoniška ir savanaudiška, tai suprantu. Bibliotekoje maniau, kad tai kvaila ir nesąžininga. Bet... vieta keičia mąstymą. Ką žinia, gal nuodų ir vaistų pamokoje galvosiu dar kitaip?
Bet Kim ir Brigita... Lexi. Jos keistokos atrodo. Bet mes visos keistos. Tuo ir esame išskirtinės. Man tai patinka. Kažin kokia ten naujokė atėjo iš varno nago... reikės susipažinti. Turbūt mūsų ir taip išardytą ir pykčių sukaustytą grupelę papildys dar viena nekalta būtybė.
Visi mokytojai šaunūs, gal ir griežtoki. Kaip gaila, kad nemandagiai elgiausi su Magijos Istorijos mokytoja. Dabar ji manęs turbūt nebemėgsta... o kai dar buvo pilna problemų su drausme... nu ir prisidirbau per tuos septynerius metus.
Elenai patiko kalbėti įvairiausiomis temomis su savimi. Tai dažniausiai siejo burtus, nes ji, išvykusi iš prancūzijos, nebegalėjo ramiai ir apgalvotai mąstyti, kai kas jai tapo sunku ir neįmanoma, nesuprantama smegenims. Ji tapo daug jautresnė po tėvų mirties, bet ir vietomis nedraugiška ir žiauri. Ji kartkartėmis nemėgo draugių, bet po to jai jų labai trūkdavo ir ji jas be galo brangindavo. Aišku, kad jos Elenai užknisdavo, pasitaikydavo retai, nes ir mergina, ir jos draugės buvo ganėtinai draugiškos, kad išlaikytų gerus santykius.
Bet kas tada kaltas dėl Merės? O taip, Elena ir pati Merė. Ji susirado sau vaikiną, gan anksti. Tai sukėlė Elenai pavydą ir ji visais būdais stengėsi susigrąžinti draugę. Bet pavydą pakeitė liūdesys, o ypač kai draugę užtiko su Alfu dvare. Kai ji šaukė Merę, bet ji abejingai žiūrėjo pro langą... Jai rašė milijonus laiškų, į kurių nė vieną negavo atsako. Tai ir buvo priežastis - įsimylėjo...
Įsimylėjo? Ką reiškia šitas žodis? Manau, kad mano draugystei su Kim gresia tas pats. Gi jie pasidarė tokie artimi su Velinu. Ir visgi aš teisi. Tiek to, pamėginsiu kaip nors toliau išlaikyti draugyste, bet kokia kaina. Nes be draugų pasaulis - ne pasaulis...
Elenos galva nusviro ant peties ir ji pamažu užmerkė akis. Tylioje tamsoje girdėjosi pelėdų sparnų plakimas ir sugauto grobio cypimas. Grifė mėgdavo stebėti gamtą, o ypač naktį... tačiau ji taupė jėgas, kad pajėgtų susidoroti su vilkolakiu.
Atrodė, kad laikui einant, mėnulis visiškai apsiblausė ir pro tirštus debesis jo beveik nebuvo galima pamatyti. Elena kilstelėjo galvą, pažvelgė į dangų ir pliaukštelėjo liežuviu - ooo taip, tai ji laikė geru ženklu... Mat knygoj skaitė...
A koks skirtumas, ką aš skaičiau, pagalvojo Elena ir prunkštelėjo nuo tos minties. Nors tai nebuvo visiškai juokinga. Gal, jai... tupint žemame ąžuole...
-O ne, - pagalvojo mergina ir nusikeikė. Jai skubiai reikėjo rasti aukštesnį ąžuolą, mat šis buvo toks neaukštas, kad vilkolakis jį būtų laisvai pasiekęs. Grifė skubiai pasivertė gyvate ir nušliaužė nuo kamieno. Tvarkingai vinguriuodama, ji ''pričiuožė'' krūmą, kuriame buvo vilkolakis. Elenai pasidarė koktu, tad ji greitai nuvinguriavo toliau.
Toli toli, jos laukė dar viena kliūtis - gyvas vilkolakis. Jeigu jis moka atpažinti animagus? toptelėjo mintis, bet jos greitai atsisakė. Reikia tik greitai prašliaužti. Gyvatė ėmė greičiau šliaužti. Laimė, vilkolakis, sukruvintu snukiu, jos net nepastebėjo, tik pastatė ausis.
Mergina ilgai klajojusi po apylinkes, atvirto žmogumi. Labai tingėjo grįžti atgal savo daiktų, kai dar pakely vilkolakis tyko, tad juos išsišaukė burtų pagalbą.
Nepamiršo ir burtų knygos - tai buvo proga pasipraktikuoti ir išsirinkti medžioklei burtažodius, kurių prireiks.
-Lumos, - šnipštelėjo mergina ir lazdelės gale užsidegė silpna švieselė. - Kad vilkolakiai neateitų, - burbtelėjo ir atsirėmė į ąžuolo šaką. Buvo labai nepatogu, bet ką jau darysi... - Arresto momentum visada padeda, - šyptelėjo grifė ir įrašė burtažodį į lapuką. - Toliau... mm... Flagrantia... reikės ant savęs uždėti šitą burtą, kad jei ta baisybė prie manęs prisilies, nudegintų jai odą. - Elena greitai pervertė kitus puslapius. Įsirašė dar kelis burtažodžius. Jų turėtų pakakti... mergina sunkiai atsiduso ir susitvarkė apsiaustą, susirišo plaukus į kuodą, kad kovoje jie nesidraikytų į visas puses. Ką žinai, gal vilkolakis sumanus, patrauks už palaidų plaukų, tai bus ne ką... Susidėjo žiūronus ir knygas į negyvenamą drevę. Praktikos pakaks.
Peiliuką ir lazdelę užsikišo už apsiausto. Mintyse kūrė planus, kaip prisėlins prie vilkolakio ir jį užpuls su sidabriniais peiliais. Supjaustys auką į gabaliukus, paims nagus ir dantis - atsiminimui, sudegins visas liekanas lauže, kad daugiau vilkolakis nebegrįžtų į žemę. Niekada.
Kilmingomis mintimis palydėta, Elena iššoko iš ąžuolo. Išdidžiai atsistojo ir iškilmingai iškėlė peiliuką į viršų... tik staiga pasijuto kaip kvaiša ir jai pasidarė labai nejauku, jog stovi vidury miško, vienut vienutėlė, iš visų pusių apsupta medžių...
-Taip ir niekada nenugalėsiu to vilkolakio, - atsiduso ir vėl įsilipo į medį. Laukė vieno žmogaus - Velino. Nes jis ir tegalėjo ateiti čia... nors... tai buvo mažai tikėtina. Jam nesvarbu, jis ten ir liks su Lexi bibliotekoj... turės progą susipažinti...
-Velniaaaas, man taip baisu, - pagalvojo Elena ir sutrenkė ranka sau per kaktą. - Kokia aš kvaiša... kodėl aš kitiems nepasakiau, kad einu medžioti to suknisto vilkolakio? Ką žinau, ar čia dar gyva liksiu... gal galą iš baimės gausiu, gal vilkolakis sukapos, gal iš medžio iškrisiu. - mergina ėmė ''žliumbti'' iš savo kvailo poelgio. Gailėjosi, kad neperspėjo mokytojų...
Tik staiga medžiai sušlamėjo ir toli toli, suūkė pelėda.
-Kkkk...ass... tt..eee...tttteee...nn? - išlemeno Elena ir, negavusi atsako, susigūžė iš siaubo.

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 246
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #144 Prieš 11 metus »
Tylėdamas ėjo miško paklotę. Lapai po jo kojomis traškėjo. Šakos lengvai siūbavo, o dangus buvo debesuotas, bet pro debesis matėsi pilnatis, ryški it saulė. Todėl miškas atrodė sidabriškas ir kraupus, bet tuo pačiu metu ir gražus. Bent jau Velinui toks oras patiko, pasivaikščiojimai po mišką per pilnatį. Laukiant vilkolakių kurie nori tave netyčia nužudyti. Kentaurų kurie gali tave pagrobti į miško gilumą. Vampyrų kurie išsiurbs kraują ir visiškai nepavojingų ir baikščių vienaragių. Pelėdos čia buvo patys nepavojingiausi paukščiai iš visų, o ir patogu, kad miškuose jų pilną, jeigu ištiktu mirtis galėtum pasiųsti priešmirtinį raštelį.
Kaip bebūtu vaikinas atėjo čia nemiegoti, o žudyti. Vis dėlto buvo apsirengęs labai gražiai. Juodi plėšyti džinsai, languoti tamsiai raudonį marškiniai, juodas kaklaraištis ir juodi sportbačiai. Ant abiejų kumščių buvo užsimovęs metalinius kastetus. Prie juodo odinio diržo buvo prikabintas pistoletas, kuriame buvo sidabrinės kulkos, peilis ilgio su lyg kardu, aplietas lydytu sidabru. Tai pat kai kuriuose kišenėse buvo česnako, o vienoje iš kišenių ir krištolinis buteliukas su šventintu vandeniu. O lazdelei vietos kaip ir nebeliko. Nes nemanė, kad burtai padės dvikovoje su vilkolakiu.
Netrukus vaikinas išgirdo vilkolakio kauksmą. Paskui jį atsiliepė kiti vilkai ir dar kiti, šiaip nelabai ėjo suprasti ar staugę vilkai ar ištisas vilkolakių būrys. Bet jie buvo gan toli, tad varnanagis net nesudrebėjo. Jeigu būtu buvę arti, šis iškart būtu griebęs peilį ir nepaleidęs jo iš rankos. Toliau ėjo mišku.
Beeidamas mokinys išgirdo šliaužimą. Gyvatės, o gal gyvačių? Kas čia žino, bet vaikinas greit pradėjo žvalgytis. Deja nepamatė gyvatės, turbūt šioji bus pasislėpusi po lapais.
- Pasirodyk, - ištarė šnypštūniškai Velinas.
Netrukus iš po lapų pasirodė dvi gyvačių galvos. Dviejų kobrų. Jos iškėlė savo galvas ir pažvelgė į vaikiną  su priekaištu akyse, bet nors ir buvo nelabai patenkintos, vis vien nusilenkė savo jaunajam šeimininkui.
- Labas vakaras, - pasakė viena kobra.
- Atleiskite už nemandagumą, - ištarė kita.
Varnanagis nužvelgė gyvates. Nuodingas gyvates. Tikras gyvačių karalienes, o gal princeses? Pasisveikino su jomis ir paklausė:
- Kodėl mane sekate?
- Mūsų valdovas, nori gauti vilkolakį kurį jam žadėjote, - sušnypštė abi kobros vienu metu.
Vaikinas kone su panieka pažvelgė į gyvates.
- Aš kaip tik vilko ieškau, gal žinote kur galėčiau jį rasti? - paklausė jis gyvačių.
- Taip, bet rodos ne tu vienas jo ieškai, mes matėme animagę kuri čia tai pat bastosi, - ištarė gyvatės.
Nė kiek nenustebo išgirdęs tuos žodžius, iškart suprato apie ką jos kalbą. O gi apie Eleną. Matė kaip ji šiandien virė giralą atbaidanti vilkolakius, o dar ir animagė šioji buvo, tad Velinui nereikėjo labai daug galvoti kas tai galėtu būti. Kad kaip bebūtu keistą, jam visa tai pasirodė juokinga. Gi Dante jiems buvo pažadėjęs kitą pamoką vestis į medžioklę, o va, dabar jie medžioją savarankiškai. Medžios. Tiksliau. Vargšas mokytojas prarado pamokėlę, na bent jau lengvus namų darbus buvo uždavęs. Planą man paruošt. Viską ką ten rašė, tebuvo išsidirbinėjimas, nes burtų tikrai nenaudos. Jau žadėjo paskęsti savo mintyse kaip ir visada, bet gyvatės jam neleido to padaryti.
- Jūs man dar neatsakėte į klausimą, - priminė gyvatėms Velinas.
Abi kobros susižvelgė tarpusavyje.
- Eik paskui mus, - sušnypštė abi ir paniro po lapais. Pradėjo šliaužti.
O kas liko vaikinui? Jomis sekti. Neįsivaizdavo kaip joms padėkos už tai, nes šalia Elenos net nesiruošė kalbėt šnypštūniškai, nors... gal tą mergaitę jau suėdė vilkas, kas žino. Aišku geriau taip nebūtu. Nes Velinas nei jos pabučiavo dar, nei ką, o ir nepabaigė savo kalbos dėl šėtono. Turbūt niekada ir nebe pabaigs.
Jis ėjo ir ėjo paskui gyvates, į pačia miško gilumą. Mėnulį jau užtemdė debesys. Miškas skendėjo visiškoje tamsoje. O burtų lazdelės vaikinas neturėjo, dabar tegalėjo pasikliauti tik savo klausa, uosle ir kitais jutimais. Rega tai pat veikė, bet jis nematė taip gerai tamsoje kaip kiti nakties padarai. O tai buvo minusas. Gerokas minusas. O, kad dabar galėtu ištarti burtažodį lumos, kuris viską dar labiau pasunkintu, nes išžiebtų šviesą, o viskas tada atrodytu dar tamsiau negu yra dabar ir vilkolakis jį greičiau pamatytu. Tad vaikinas tą mintį numetė. Padarė išimtį, kad gerai padarė, kad paliko lazdelę bendrajam kambaryje, nors kiekvienas burtininkas turėtu ją nešiotis visada su savimi, bet Velinas nebuvo burtininkas, jis tebuvo žiobaras, kuo paprasčiausiais žmogus netyčia gavęs laišką iš hogvartso. Ir tetos išsiųstas ten mokytis. Vien todėl kad nukreiptu savo mintis kur kitur, ir kad negalvotu vien apie savižudybe. Tetos planas jau senai pavyko. Šiaip niekada nemanė vaikinas, kad merginos jį čia pamils, nes pradinėse klasėse visos iš jo tyčiojosi. O dabar... Dabar jį visos myli, visos nėra jam abejingos. Visas iš eilės gali bučiuoti, kiekvieną skaudinti, ir vis vien sugebės susirasti dar ir dar vieną. Turbūt varnanagis per daug gerai apie save mąstė, bet dėl to kaltos yra merginos kurios parodė jam dėmesio.
Sekdamas gyvates, išgirdo Elenos balsą. Jį kažką kalbėjo, nelabai girdėjo ką, bet vis vien atkreipė dėmesį. Stabtelėjo. Gyvatės nušliaužė tolyn, nepastebėjusios kad Velinas nebeseka jų. Vaikinas pradėjo eiti grifės balso link. Ėjo ir ėjo ir galiausiai priėjo.
Sumirksėjo akimis, jos buvo kiek pavargusios nuo nuolatinės tamsos, bet tamsa jį savotiškai ramino. Miškas buvo pasidaręs savotiškai tylus, ore jautėsi įtampą. Rodos galėjai tai užuosti.
Pažvelgė į susigūžusią mokinę ir šyptelėjo. Turbūt jis ją taip išgąsdino, turbūt kiekviena mergaitė išsigąstu šlamesio nežinia iš kur. Pasilenkė prie Elenos ir su pirštu palietė jos skruostą. Taip parodydamas, kad čia pasirodė žmogiška būtybė, o ne piktas vilkas iš raudonkepuraitės, kuris norėjo suėsti mergaitę su pyragėliais.

*

Neprisijungęs Elena Cholmondeley

  • VII Kursas
  • *
  • 110
  • Taškai:
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #145 Prieš 11 metus »
Kažkas stipriai sukrebždėjo krūmuose, o tai sukėlė nerimą. Elena pakėlė galvą ir įsiklausė. Aplink šlamėjo lapai, kažkur toli vėtra talžė medžių šakas. Mėnulis skaidriai spindėjo pro rūko debesis. Toli, ant didelio kalno sukaukė vilkas. Tarsi banga nuvilnijo skardus vilkų atsakas. Mergina dar kartą apsidairė ir pažvelgė apačion. Į ją žvelgė dvi poros akių. Gyvatės, aiktelėjo mergina. Nors ji nebijojo roplių, tačiau staigiai, lyg iš po krūmų išdygusios gyvatės ją išgąsdino. - Ką jūs čia veikiate? - šnipštūniškai paklausė. Viena kobra bakstelėjo snukučiu į neaprėpiamą tamsą. Elena bergždžiai stengėsi ką nors įžiūrėti.  - Lumos, - sušnabždėjo burtažodį ir nukreipė lazdelę į tą pusę, kur stovėjo nepažįstamasis. Grifė jaudinosi dėl to, ką išvys.- Velinai! - šūktelėjo Elena ir iš tos nuostabos vos neiškrito iš medžio. Ką tu čia veiki? būtų paklaususi, bet atsakymas aiškus - jis atėjo tokiu pačiu tikslu kaip ir ji. - Lipk čionai, - pakvietė. Aišku, vos tik Velinas atėjo, jai bematant pasidarė drąsiau ir ji iššoko iš medžio. Išsitraukė peiliuką. Už nugaros matė skvarbius kobrų žvilgsnius. Jos, laukė, ką toliau darys Elena. O ši, atsisukus paprašė paieškoti vilkolakių. Gyvatėms šis sumanymas nepatiko arba tai kenkė jų orumui, bet pasidavusios Elenai, nušliaužė takeliu.
Mergina belaukdama svaidė peilius ir šakutes į minkštą senos liepos medieną.
-Netoliese, už kelių pėdų, yra vilkolakis. Nulipus nuo kalno, ėda kitas vilkolakis. - pranešė po kelių minučių atšliaužusi gyvatė. Elena iškart atsisuko. Ji sustojo ir pažiūrėjo ką Velinas pasakys. Nieko. Jokios reakcijos.
- Aš einu nugalabysiu tą vilkolakį, kur prie kalno, - pasakiau. - Kai baigsi, - ateik. Nežinia, ar dar liksim gyvi. - grifė pastvėrė lazdelę ir išbėgo, palikdama Veliną vieną.

******


Elena, tirtėdama iš baimės ir nekantrumo, nučiuožė nuo kalno papėdės. Sunkiai alsuodama ji pusiaukelėje sėkmingai nušoko į krūmus, nes toliau čiuožti buvo pavojinga. Mergina laikinai pasislėpė už krūmo, kad galėtų atgauti kvapą. Ji dar niekada taip baisiai nesijautė. Ta lemiama akimirka... grifė iššoko iš krūmų. Tačiau vilkolakis to net nepastebėjo. Tuo geriau. Elena tyliai sušnabždėjo burtažodį:
- Arresto... momentum, - iš lazdelės galo pasipylė daiktai, panašūs į dulkeles. Jos žaibišku greičiu apsupo ir nutūpė ant vilkolakio. Šis dar nieko nematė. Kol kas. Mergina artinosi prie priešo. Jis sustojo ir įsiklausė.
-Kvailys! - sušuko Elena ir šoko ant vilkolakio. Smeigė sidabrinį peilį į nugarą. Vilkolakis staigiai atšoko ir nusikratė merginą nuo nugaros. Ši išsitraukė buteliuką su šventintu vandeniu ir tėškė padarui į akis. Tokios staigios atakos jis nesitikėjo, tad apsivertė aukštielninkas ir susidaužė galvą į uolieną.
Grifė ėmė sunkiai gaudyti orą. Bijojo to, kad pavojingasis priešas gali atsigauti. Jis buvo apsvaigęs. Bet mergina buvo sumani, tad nulupusi česnaką, juo ištrynė vilkolakio kailį ir sukišo jam į burną. Grįžo į savo kampą ir pasivertusi gyvate, laukė savo mirties...
...Tik staiga kažkas ją ėmė traukti už galo. Elena greitai pasivertė žmogaus pavidalu ir ėmė bėgti. Vilkolakis ją vijosi. Jis buvo greitesnis, miklesnis ir vikresnis. Žinau, kad mirsiu... bet turiu rizikuoti. Gyvenimas ir yra rizika, ar ne? Rizikuoju visur, netgi jei renkuosi draugą. Elena sustojo. Jai trūko oro. Galva savaime ėmė svaigti, kojos pynėsi. Na tu ir kvaiša, manai, kad gali padaryti viską pati... tu valgai mėsą, o dabar pati tapai mėsa... galvok, besmegene. Juk tu tokia pagyrūnė nevėkšla? Gali tik tiek? Ko mokeisi per tuos metus? Ir nieko neišmokai? Nieko. Grifė atsitrenkė į medį ir parkrito. Kvėša, mirtis stovi už tavęs. Elena bejėgiškai pasuko galvą. Šalia stovėjo vilkolakis ir pergalingai švysčiojo uodega. Ko išmokai? Kartoju. Ko išmokai? Bėgiojai ir karsteisi po medžius, kaip beždžionė... Tik staiga ji prisiminė visą praeitį - kaip šokinėjo nuo vieno medžio prie kito, kaip su draugais iki nakties rengė bėgiojimo varžybas. Ir dabar ji norėjo tai patirti. Bet negalėjo. Ji tarsi prilipo prie žemės. Negalėjo pajudinti pirštų, kojų, galvos ir kaklo. PASISTENK. STENKIS. Ir jai pavyko. Gal dėl to, kad kažkas padėjo. Arba ji sapnavo. Bet pakilo nuo žemės, nusivalė kraują nuo kaktos ir pasiėmusi tris sidabrinius peilius, vieną po kito metė į vilkolakį. O atrodo, jis net nesureagavo...
Tuomet mergina pasileido bėgti. Per krūmus ir žoles, bėgo nepailsdama, nors sunkiai kraujavo, ranka buvo apibraižyta ir perkąsta, plaukai sulipę nuo kraujų. Ir ši kelionė tuo baigėsi. Grifė pribėgo skardį. Apačioje tekėjo srauni upė. Šok, vis tiek mirsi. Ir Elena visuomet klausė savo pasąmonės. Ji užsimerkė. Skruostu nuriedėjo ašara.
-Sudiev, bičiuliai, - sušuko ir šoko. O galėjo būti ir blogiau... nežinau, ką pasaulis būtų man dar iškrėtęs. O mirštame dėl savo pačių kvailumo. Esame per buki...
Srauni upė pasigavo Eleną ir nunešė į bangų talžomą krantą... kur buvo to paties vilkolakio buveinė. Kokia graži ta balta šviesa... aš nieko nematau... ir nenoriu matyti. Keliauju tolyn, viskas keičiasi. Nejaučiu savo kūno... mano siela iškeliauja? Niekada nenoriu nustoti... neeeee... neee... nenoriu grįžti... čia taip gera... NE... NE!
-NEEEEE! - Sušuko paskutinį kartą. - Nenoriu grįžti... - mergina atsimerkė. Buvo tamsu. Ta pati niūri atmosfera, skaudančios žaizdos. - Kodėl? - ji verkė, sūrios ašaros riedėjo skruostais. - Noriu mirti, nekenčiu jūsų visų - visų profesorių, viso Hogvartso, visų draugų, visos giminės, visos Prancūzijos, viso pasaulio! Ir tavęs, bjaurybe! - tas pats vilkolakis atėjo ir putodamasis artinosi prie grifės. Jis jos nebijojo. Jis mielai būtų ją suėdęs... bet ji atrodė tikrai neskaniai. - Tu, kvaily, valgyk, ėsk mane, noriu mirti, - pyko ji. - Plėšyk į gabaliukus... taip aš planavau su tavim padaryti, nagi, - ji šaukė ir šaukė iš visų jėgų. Pasimaišė man protas... gerai, kad manęs niekas nemato. Juk aš tokia durnė... ačiū Dievui mirsiu, ir negirdėsiu apkalbų... skriesiu ir skriesiu milijonus metų tuo šviesiu tuneliu... noriu mirti. Tai buvo jos mintys. Bet kažkas galvoje sakė švelnius žodžius: Nenorėk mirti... tavo visas gyvenimas dar tik prieš akis. Nugyvenk visą gyvenimą iki galo, tada pamatysi, kaip nenorėsi mirti... tau jis patiks.
-Iš kur žinai? - klausė ji savęs. - Gyvenime nieko nėra gero. Nėra nieko gero, kas neišeitų į bloga...
-Stok. Nebūk durna. Būsi durna, jei mirsi. Neleisk mirti ir nugyvenk savo gyvenimą, tik tada lygink jį su kitu, kuris laukia tavęs po mirties. Tu būsi skysta. Nužudyk vilkolakį, kaip tik begali... jei mirsi, iš tavęs šaipysis, tu tai žinai, o jei tu nugalabysi vilkolakį... tavimi didžiuosis.
-Tu teisi, - pagalvojo mergina ir atsikėlė. - Neturiu jėgų, kad įveikčiau savo priešą, bet galiu jį pergudrauti. - ji, kol vilkolakis nematė, slapčia pabėgo iš jo buveinės ir netoliese užkūrė didžiulį didžiulį laužą. Dūmai turėjo jį pritraukti.
*****
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 metus sukūrė Elena Venecis Cholmondeley »

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 246
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #146 Prieš 11 metus »
Nužvelgė Eleną. Jau žadėjo jai kažką parašyti, bet atsiminė, kad nepaėmė savo užrašų knygelės. O kalbėti su mergina... Hm... Jis net neketino. Bet turbūt jeigu ir būtu ketinęs su ja kalbėtis, tai nebūtu spėjęs, nes šioji pradėjo kalbėtis su gyvatėmis. Na va, Velinas sužinojo dar vieną josios paslaptį, grifė turbūt nebeturi paslapčių. Kaip gaila, nebe nustebins niekuo ji vaikino. Šyptelėjo. Begalvodamas, net nepastebėjo kaip Elena išėjo, net negirdėjo jos paskutinių žodžių.
Varnanagis pakraipė savo galvą, atsikratydamas visų minčių. Akimis bandė ieškoti gyvačių bet jų nebuvo. Dabar Velinas buvo visiškai vienas miške. Vienas? Cha. Žinoma, jis nebuvo vienas, nes aplink bastėsi vilkolakiai ir kentaurai. Jis jų nematė, ir nenorėjo matyti, nei arklio, anei vilko, bet  noras žudyti vertė jį ieškoti vilkolakio. Kurį galėtų užmušti.
Šio noro vedamas, varnanagis pradėjo eiti mišku. Lapai traškėjo po jo kojomis, jie sukėlė garsą. Erzinantį garsą, kuris turbūt labai nervino nakties padarus. O dar tas noras dainuoti. Uhhh... Gerai kad šiandien Velinas sugebės sulaikyti bent šį savo norą, nes ir vėl pradėtų dainuoti apie Londono tiltą, kuris visiems ir taip senai įgriso. Kaip bebūtu jis sau pamelavo, kad sugebės suvaldyti savąjį norą, nes oh, be dainos eiti tyliame miške yra visiškai neįdomu. Kaip bebūtu šį kartą jis dainavo ne apie Londono tiltą.
- In the deep forest of grief, the cicadas cry..., - pradėjo dainuoti. - That day was a very sunny day, but I breathed in a cold wind. Time, in just a tiny instant, stopped its needle, one-way, that cannot return twice. A lost child looks for a bright place. People who change and people who desire so. Let me pass, and you come here...
Eidamas dainavo šią dainą,  bet girdėjo Velinas ne tik savo balsą, girdėjo ir miško garsus. Kovos garsus, vilkų staugimą, kanopų dundėjimą, pelėdų ūkavimą. Į visą tai vaikinas nekreipė dėmesio, bent jau apsimetė nekreipęs. Tęsė dainą.
- Someone cried; where is that sound? Please try peeking quietly, quietly. Good night, good children sleep and the awake children project hands. Is the pale moonlight from one tree? If you hear a lullaby on this path. Then the festival will start and the flames will vanish again; in the deep forest of grief, the cicadas cry...
Vos išdainavo ,,Someone cried; where is that sound?'' pasigirdo klyksmas. Vaikinas nesutramdė savo pašaipios šypsenos, rodos miškas žino ką Velinas dainuoja. Na ką tęs dainą, nors ir puikiai žinojo, kad artėja prie vilkolakio. Tai rodė požymiai, visur buvo daug kraujo lašų, kuo toliau eidavo, tuo kraujo buvo daugiau.
- Fearing those who are kind, and them giving screams. I wanted to cut away my hair and I closed my eyes. one-way, that cannot return twice. A lost child looks for a bright place. Whose name does your eyes that dye red call for? Let me pass; it'll be fun.
Dar net nebaigė dainos. Bet jau pamatė vilką. Ėdantį vilkolakį. Jis ėdė kentauriuką. Mažą kentauriuką. Vaizdas buvo bjaurus, bet tas vaizdas labai patiko Velinui. Jis išsišiepė. Vaikino ranka jau siekė pistoletą bet... Padaras jį išgirdo, jis lėtai, lėtai pasuko savo galvą varnanagio pusėn ir išiepė iltis. Nuo jų lašėjo seilės, tas vilkas buvo pasiutęs. Ilgai padarėlis nedvejojo šoko ant vaikino. Na o Velinas šoko į šoną ir pačiupęs savo pistoletą šovė į vilkolakį. Deja, netaikliai. Ta kulka tik pro ausį tepraskriejo, o žalos visai nepadarė. Vilkolakis  nesutriko, kad auka pabėgo, net nepabėgo, o tiesiog į šoną pasitraukė. Turbūt vilkas būtu nusijuokęs, bet to deja, padaryti negalėjo, nes vilkai juoktis visai nemoka. Padaras susiradęs akimis Veliną ir vėl šoko ant jo. Užsimojo leteną ir jau norėjo jam trenkti... Bet vaikinas šovė į tą leteną. Vilkolakis sustūgo iš skausmo ir paėjo kelis žingsnius atgal. Iš letenos pradėjo smarkiai tekėti kraujas, o tuo krauju ir vaikinuką aptaškė. O taip, kraujas, nors ir nebuvo vampyru varnanagis, bet tas kraujas... Ah~ Jį tiesiog užvedė. Nusikvatojo pilnas laimės ir apvertęs pistoletą tarp pirštų tiksliai nusitaikė į vilką ir šovė į jį. Deja, vilkas paskutinę akimirką pasitraukė ir kulka tik pro jo kailį prašovė. O padarą tai suerzino, oi kaip suerzino. Jis suurzgė, tai nežadėjo nieko gero. Vilkolakis apsisukęs, atsistojo ant keturių kojų. Tiesa, priekinės kojos tik nagais telietė žemę ir ją braižė. Jo akys buvo raudonos it kraujas, o seilės dar labiau tekėjo, visai kaip ir letenos kraujas. 
Kažkodėl Velino galvoje suskambo daina ,, Give Me Everything ''. Kažkodėl tai pašaliniam žiūrovui būtu atrodę baisiai juokinga, o gal visai ne?  Kas čia žino, vis gi niekas negirdėjo vaikino minčių, na nebent tie... Kur skaityti mintis moka. Bet dabar tokių čia nebuvo, o vilkas tikrai minčių skaityti nemoka, tad koks skirtumas.
Vilkolakis pradėjo lėkti tiesei į bernioką, o tasai. Spėkit ką padarė? Apsisuko šokio žingsneliu dainuodamas:
- Excuse me
But I might drink a little bit more than I should tonight
And I might take you home with me if I could tonight
And I think you should let me cause I look good tonight
And we might not get tomorrow,
- dainavo Velinas.
O taip jis tuoj pradės šokti, tiksliau jau šoką. Ritmingai apsuko ginklą savo rankose ir vėl nusitaikė į vilką. Deja, kai paspaudė gaiduką, pasirodo šovinių... Nebebuvo. Akimirksniu numetė pistoletą ir pačiupo savo peilį. Pirmyn į savižudybę. O taip, jis nusižudys, mirs dainuodamas. Flirtuodamas su vilkolakiu. Nuo tokių minčių varnanagis nusikvatojo. Taip, kraujas jį privesdavo prie beprotybės.
- Tonight I will love love you tonight
Give me everything tonight
For all we know we might not get tomorrow
Let's do it tonight
I will love love you tonight
Give me everything tonight
For all we know we might not get tomorrow
Let's do it tonight
Let's do it tonight
, - lėkdamas į mirtį dainavo.
Vilkolakis jį pasitiko su atviromis letenomis, kaip tik paruoštoms ,,mielam'' ,,apsikabinimui''. Vaikinas laikydamas rankoje peilį, su kita ranka išsitraukė iš kišenės krištolinį buteliuką su šventintu vandeniu ir su nykščiu jį atidarė. Kai jau buvo beveik vilko glėbį, sviedė buteliuką jam į akis, šis išlaistė visą vandenį tiesei padarui į akis. Vanduo akimirksniu apakino vilkolakį, šis sustūgo ant viso miško ir panikuodamas švaistėsi su letenomis, netyčia vilkas perėžė Velinui nugarą. Vaikinas pajuto kaip ir menką įbrėžimą, dar kraujo nematė, tad ir nesuprato ar tai rimta ar ne, nes jautė tik menką dilgčiojimą. Tai varnanagį suerzino, jau žadėjo persmeigti vilką per jo nugarą, bet tai logiškai neįmanomą. Tad ir nedarė to.
Belakstydamas padaras į visas puses, galiausiai atsitrenkė į medį ir apsvaigo. Pargriuvo ant žemės
Velino galvoje iškart sužibo planas, pripuolė prie padarėlio ir užšokęs ant jo, net nedvejodamas smeigė jam į nasrus peilį. Nes nasrai buvo pražioti žinoma. Tai buvo varnanagio klaida... Viena iš ilčių pažeidė jo odą, bet... Ginklas akimirksniu pribaigė vilką, nes po velnių, kas išgyventu su milžiniška skyle gerklėje? Niekas. Cha. Kai tikslas buvo pasiektas, bereikėjo tik ištraukti ranką iš nasrų. O tai nebuvo lengvą. Reikėjo tai daryti atsargiai ir lėtai, nes vienas dantukas jau ir taip sužeidė ranką... O traukiant iš jų ranką, dar keli dantukai pažeidė odą. Bet... Kraujo nebuvo daug, o tikimybė, kad Velinas pavirs vilku per kitą pilnatį buvo milžinišką. Velnias. Vaikinas apie tai nebuvo pagalvojęs. Nuo tos minties jis sudrebėjo, visas linksmumas išgaravo. Atsitraukė nuo padaro lavono ir atsirėmė į medį. Tik atsirėmęs į medį, pajuto, kad jam skauda. O dar kraujas... Jo rankoje ir... Nugaroje... Viskas kraujavo. Medžio žievė buvo kruvina, nuo žmogaus kraujo. O ir pats tas žmogėnas buvo kruvinas. Raudoni marškiniai buvo perplėšti, o nugarą vagos bjaurus, gilus randas. Vaikinas užsimerkė ir atsisėdo ant žemės, alsavo iš skausmo. Labai skaudėjo. Nežmoniškai. Tai ja kėlė šiokia tokią laimę, gerą jausmą. Norėjo sau sukelti dar didesnį skausmą, bet negalėjo. Tas skausmas jau ir taip jį svaigino...

*

Neprisijungęs Elena Cholmondeley

  • VII Kursas
  • *
  • 110
  • Taškai:
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #147 Prieš 11 metus »
Vakare skaisčiai liepsnojo laužas. Kibirkščių spiečiai pakilo į tamsią padangę. Smagu buvo prie degančio laužo šildytis ir klausytis dainos...
...Pala... Elena nereginčiomis akimis pasuko galvą ir bergždžiai stengėsi ką pamatyti - visus miškus ir medžius, uolas ir kalnus apgaubė tamsa. Velniop. Ir TA atėjo. Ji iš kuprinės išsitraukė kremą ir vaistinėlę. Drabužiai vis dar buvo šlapi, bet baigė išdžiūti; į nagus buvo prilindę purvo, sportbačiai dvokė mėšlu ir baigė suplyšti; paakiai buvo pamėlę, kūnas buvo sužeistas ir lyg... sumaitotas. Mergina atsliūkino prie savo numirėlių draugelių ir juos kiek išgąsdindama savo pasibaisėtina išvaizda, silpnu balsu sukriokė:
-Ej, žmonės, turit sumušti... o vargeli, - ji taip ir nebaigė savo minties, išsižiojo pamačiusi Veliną - kas tiesa, tas tiesa. Jam nebuvo geriau, oj ne.
Grifė mintyse plūdo save, kad nepasiėmė jokio užkandžio, tik kvailus zefyrus - ji tikėjosi, jog medžioklė bus ant tiek sėkminga, kad ją pabaigus, sėdės su draugais prie laužo ir pasakos istoriją, kepindama zefyrus, kaip ji nugalėjo vilkolakį. Bet dabar vilkolakis savo draugams pasakos kaip jis mane nugalėjo. Mergina sunkiai atsiduso ir ištraukė skanėstą. Pasisotinimui.
-Žmogeliai, varom pavalgyt, - tarė ji ir susvirduliavo. Kraujas iš žaizdos ėmė plūsti vis daugiau. Elenai svaigo galva, drebėjo kojos ir jautė, kaip ji krenta. Lėtai, bet krenta... ant žemės. Jos galva atsimušė į medžio kamieną ir ji, nustebusi, kad nebegali savęs kontroliuoti, išpūtusi akis pažvelgė į tamsą, paskui į Kim.
Mergina užsimerkė. Dabar ji norėjo išvysti viziją, kas kartais pavykdavo. Matė save gulint didžiuliame šviesiame lauke, auštant. Žolių stiebai maloniai kuteno jos plaukus, vėjas ją gaivino nuo baisaus karščio, kuri jį patyrė. Elenai trūko oro, jai buvo karšta - nesilpnas vėjelis buvo vienintelė jos pagalba. Galvą ėmė nestiprus svaigulys, nosį kuteno švelnūs kvapai. Jos akys užsimerkė ir staiga pasijuto beesanti šviesioj patalpoj, kur dvelkė nemalonus vaistų kvapas. Elena sukosėjo. Ji ėmė garsiai kvėpuoti. Pamatė begulinti tame pačiame susmirdusiame miške. Prakeikimas. Grifė atsistojo ant kojų - jautėsi vos vos geriau. Lėtai žengė žingsnį, paskiau kitą. Ji stengėsi pasiekti laužavietę......Elena susmuko ant rąsto. Apgraibomis susirado pagaliuką, ant kurio pamovė kelis zefyrus. Pusė pakelio suėdė pati, bet pusę paliko Velinui.-Ai Kim nereikia, juk ji vis tiek neišalkusi, - pamanė bet sąžinė ją nugalėjo ir ji taip pat paliko ir švilpei.Grifė atsigulė ant pilvo ir ramstydamasi alkūnėmis nuropojo link jūros. Ją pasiekus, atsitiesė ir nusiplovė veidą bei kojas, nepamiršo ir mėšlu dvokiančių sportbačiu. Juos paėmė į rankas, bejėgiškai atsistojo ir labai lėtai basomis nupėdino prie ''stovyklos''. Tylėdama susmuko prie laužo ir eilinį kartą ėmė džiovintis. Alkio nebejautė, bet jėgų vis dar neatgavo, vien dėl to, kad ją traukė miegas. Mergina tyliai atsistojo, jos kojos sudrebėjo. Bet ji atkakliai stengėsi greitu žingsniu nueiti prie Velin. Numetė durklą į šalį, paėmė Varnanagį už peties ir ėmė tempti prie ugnies...
... po gero pusvalandžio, jau visi draugai sėdėjo prie laužavietės. Elena tylėjo ir netarė nė žodžio. Ji kremu išsitepė visą veidą ir kojas, iš vaistinėlės ištraukė vandenilio peroksido ir užpylė po lašą ant kiekvienos žaizdos. Kūną persmelkė baisus skausmas, skaudėjo taip, lyg būtų skaudžiai nusideginusi. Ji sušnypštė iš skausmo, bet atkakliai laukė, kol skausmas aprims. Bintu apsivyniojo sau ranką. Sportbačiai jau beveik ''iškepė''. Nors jie buvo dar labai šlapi, juos vis tiek apsimovė. Susišukavo plaukus ir juos surišo guma. Tyliai stebėjo Veliną - negalėjo niekaip padėti. Bet jo ištikimoji Kim galėjo.
-Būk gera, - tarė jai, - Atnešk kibirą vandens, - paprašė. Jos galva nusviro ant pečių, kojos išsitiesė ir ji užsnūdo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 11 metus sukūrė Elena Venecis Cholmondeley »

*

Neprisijungęs Armand Desrosiers

  • VII kursas
  • *
  • 246
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Gaze into the fire, surrender to them
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #148 Prieš 11 metus »
Laukė. Vis kažko laukė. Gal kad vilkolakis prisikeltų iš numirusiųjų ir jį visiškai pribaigtu? Žinoma ne. Velinas neketino mirti dar nekaltas. Cha, taip jis vis dar toks. Dar neišmėgino nė vienos mergaitės lovoje ir ne tik. Tad todėl šiandien vaikinukas nemirs. Bet ką tada varnanagis sugebės daryti? Kraujas iš jo nugaros tekėti nenustojo, teką kiek lėčiau dėl medžio žievės... Jeigu taip ir toliau ta miela žievė tuoj taps raudona, o tai reikštu kad Velino visas kraujas ištekėjo tiesiog ant žemės. Nuostabi trąša. Tiesiog nuostabi.
Per tą laiką kol  mokinys svarstė apie savo gyvenimą keletas kobrų surado vaikino pistoletą ir vieną iš jų jį prarijo. Kita kobra nušliaužė prie vilkolakio ir prarijo peilį. Netrukus abi gyvatės dingo, turbūt pakviesti to milžino. Taip ir buvo, netrukus atšliaužė didysis gyvatukas. Šis lėtai pradėjo doroti vilkolakį, galiausiai (po mielų 10min) jį visiškai sutalpino į savo skrandį. Susirangė čia pat ir užmigo, kitos dvi kobros buvo dingusios.
Vos suėdus gyvatinui varnanagio sumedžiota vilką, atėjo Eun Ae. Kaip ir tikėjosi mergaitė buvo labai išsigandusi ir iškart susigraudino pamačius Veliną tokios būklės.
,,Padėk man'' - tik judindamas lūpas pasakė, na kitaip tariant be garso, kaip visada.
Net nespėjęs deramai paprašyt švilpės pagalvos, atėjo grifė. Šioji buvo kruvina, rodos gavo į kaulus beveik tai pat kaip ir jis pats. Teks Velinui čia mirti... Nei viena mergaičiukė nesugebės jam padėti... Žinoma galėtu jis pasakyti instrukcija kaip stabdyti kraujavimą ir kitką, bet geriausiai būtu, kad visi trys nueitu pas hilerį ir būtu paguldyti.
Taigi vaikinas pajuto kad Eleną pradėjo jį tempti it maišą link laužo. Tuo tarpu jo kūną raižė pasakiški skausmai. Sudejavo iš skausmo, bet... Tuo tarpu Velino veidę buvo pasirodžiusi šypsenėlė. Velkamas žiūrėjo į merginą...
Po pusvalandžio jis jau kaip maišas gulėjo prie laužo. Stebėjo kaip grifė apsiriša savo žaizdas, o Veliną rodos pamiršo... Nepatenkintas kaukštelėjo dantimis. O tas kaukštelėjimas girdėjosi, nes miške buvo tylu. Jį mergaitės kiek erzinti buvo pradėjusios, elgiasi su juo kaip su šiukšlę.

*

Neprisijungęs Vincent Lazar

  • ****
  • 415
  • Lytis: Vyras
Ats: Pamiškė
« Atsakymas #149 Prieš 11 metus »
Dante kiekvieną vakarą išeidavo patikrinti mokyklos teritorijos. Įprotis. Pavojaus jau seniai nebuvo, tačiau vis dėlto ramiau, kai pats įsitikini, jog visi saugūs ir niekas iš už horizonto neateina. Šiandien artinosi tik tiršti debesys, pranašaujantys šiltesnę naktį ir greičiausiai sniegą. Jo ir taip buvo su kaupu, šiugždėjo po sunkiais batais, išryškino tamsią figūrą su gobtuvu ant galvos einančią per atvirą lauką. Sustojęs Dante įsiklausė, tačiau be vėjo visur buvo tylu. Apsidairęs nužygiavo prie miško. Dažnai naktį ten ima virti gyvybė ir nors vyriškis nepriklausė jai, jis vis tiek užmesdavo akį į Uždraustąją zoną. Per daug nesitikėdamas lėtai artinosi baltam garui virstant pro burną, kai netikėtai sukirbėjo uoslė. Per daug į tai nesigilindamas Dante tęsė kelionę, tačiau kvapas aštrėjo. Jis tikrai sklido iš miško. Kraujo kvapas Jo buvo daug. Ir tai nebūtų nieko keisto, naktį visi plėšrūnai išeina medžioti, jei kraujas būtų buvęs ne žmogaus. Giliai įtraukęs to aromato Dante pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į tamsą už medžių. Tai ne profesorius. Joks proto turintis burtininkas sutemus neitų į mišką. Vadinasi mokinys. Tai buvo labai labai negerai. Pagreitinęs žingsnį Arcari iškart nėrė tarp medžių tiesiu taikymu į tą vietą, kurioje buvo kažkas sužeistas. Reikėjo tikėtis, kad tik sužeistas. Viskas aplink išnyko, medžiai susiliejo su aplinka, sniegas virto tik tvirtu pagrindu po kojomis, rodos pačios šakos ir šaknys iš kelio traukėsi. Viskas, ką Dante matė, tai kraujas, ryškesnis su kiekvienu žingsniu. Širdis ėmė plakti greičiau. Jei jis neras pirmas, pagal kvapą ateis kiti žvėrys. Nebuvo laiko galvoti keiksmų ir bausmių tiems, kas turėjo tiek "drąsos" čia ateiti. Staiga viskas grįžo į savo vietas, tamsa įgavo šešėlius, formas ir vyras vėl atsidūrė miške. Sustingęs, kur stovėjo, nuleido galvą į žemę ir atsitūpė. Įžiūrėti buvo sunku, bet prisilietęs pirštais iškart suvilgė juos dar nespėjusiame užšalti skystyje. Dante aiškiai užuodė būtent šią vietą, tačiau kur jie? Susikaupęs pažvelgė per tamsą ir pastebėjo laužo skleidžiamą šviesą. Išsitiesęs pajudėjo jo link ir po truputį ėmė ryškėti ir žmogiškai akiai matomi ugnies liežuviai. Apšviestoje aikštelėje buvo net trys mokiniai. Vienas sunkiai sužeistas. Antras taip pat patyręs sužeidimų. Trečias sveikas. Ir visa laimė. Kiek tai galėjo būti laimingas vakaras atsidūrus tokioje situacijoje. Metras po metro, žingsnis po žingsnio ir Dantę nuo vaikų skyrė tik keli medžiai. Iš tokio atstumo jis akimirksniu visus atpažino ir dabar leido sau nusikeikti. Nekalbusis vaikinas kraujavo ir jei jis jau paliko tokią balą ten, kas žino, kiek jam liko laiko, kol praras sąmonę ir neteks gyvybės. Oficialiems prisistatymas laiko nebuvo. Žengęs paskutinius žingsnius pasirodė laužo šviesoje ir užmezgęs trumpą akių kontaktą su merginomis, kad šios nepersigąstų, priėjo prie Velino. Atsiklaupęs perėmė jo kūną ir pakėlė. Rankos iškart susikruvino. Akivaizdžiai jo nugara buvo sudraskyta.
- Atpažįsti mane? - kontrolinis klausimas, kol Dante tikrino pulsą ir vaikino akių vyzdžius. Iki pilies jo nenuneš. - Nežiūrėk, - liepė panelei Eun Ae ir pasisuko į vaikiną. - Pasakos virsta realybe, - sušnabždėjo pasikeldamas savo riešą prie burnos ir suleisdamas į jį dantis. Akimirkai mėlynos Dantės akys tarsi įgavo spindesio, bet tai galėjo būti ir šešėlių žaismas nuo laužo. Kai nuo riešo ėmė tekėti kraujas, Marcusas prispaudė jį prie Velino burnos. - Gerk. Ir nesimuistyk. Žaizdos rimtos, prireiks nemažai, - tvirtai suspaudė mokinį, jei šis nuspręstų nepaklausyti.
Greitai gyjantis vyro kūnas sutvarkė įkandimą rodos akimirksniu, bet to turėjo pakakti. Bent jau kad sustabdytų vaikino kraujavimą. Atsargiai jį paguldęs leido organizmui dabar tvarkytis pačiam, o Dante atsistojo. Be varnanagio sužeista buvo ir grifė, bet ji buvo nusiteikusi šaltakraujiškai. Jeigu sugeba zefyrus kepti, tai iki pilies nueis.
- Gesink. Grįžtat į pilį. Tuojau pat, - pervėrė ją skvarbiu žvilgsniu. Kaip kažkas gali taip atsainiai žiūrėti į kolegos gyvybę?
Dar buvo Eun Ae, visa apsiašarojus ir pasimetusi, bet ji visada tokia atrodė. Pasimetusi.
- Kim? Nebeverk. Stokis. Peršalsi dar. Grįžtam į pilį. Viskas jau pasibaigė, - nutaisė kaip įmanoma švelnesnį toną.
Na ir naktelė. Vis dėlto gerai, kad jis apeina teritoriją. Šitiems vaikams apskritai grandinę ant kojos reikėtų uždėti, bet barniai po to, kai visi bus saugioje ir šiltoje pilyje.