0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Šprė miškas arba Šprėvaldas - Vokietijos nuosava Venecija. Girios gūdumoje glūdi pelkynai, sruva upeliai, o jų išvagotuose labirintuose stūkso sodybos, netgi susiformavę kaimeliai. Šio miško gyventojams vienintelė susisiekimo priemonė - vandens keliai. Žmonės vieni pas kitus plaukia kanalais, šią vietą taip pat mėgsta turistai. Atrodo - rojus žemėje. Gyveni gamtoje, čiulba paukštukai, čiurlena vandenėlis. Tik gyvenk ir dar norėk. Bet kiekviena tokia nuostabi vieta turi savo tamsiąją pusę.
Į vieną šio nuostabaus miško vietą neužklysta nė gyva dvasia. Į apleistą sodybą kažkur miško pakraštyje, kurią supa pelkės. Sakoma, kad joje vaidenasi. Senoliai pasakoja, kad kadaise ten buvo nužudytas žmogus ir nuo tada jis vaidenasi savo buvusiuose namučiuose, grasindamas su savimi Anapilin pasiimti savo žudiką. O kadangi žmogelis buvęs aklas, niekas nedrįsta eiti sodybon, nes bijo, kad vėlė sumaišys juos su žudiku ir pasiims mirusiųjų karalystėn.
Namukas nedidelis, kadaise buvęs tikrai jaukus. Tačiau dabar apgriuvęs, nušiuręs. Rodos, nuo vieno vėjo papūtimo sugrius. Net šviesiausią ir šilčiausią dieną dėl medžių tankumos čia neužšviečia saulė, o paukščiai nečiulba. Būnant netoliese šio namelio norisi elgtis kuo tyliau, neduok, Dieve pažadinsi ten snaudžiančią dvasią (o gal net dvasias). Visi vietiniai gyventojai lanku apeina sodybėlę ir vakarais, prie ugniakuro, gąsdina savo vaikus piktomis šmėklomis, gyvenančiomis tame name ir valgančiomis mažus smalsius vaikus, o seneliai pasakoja legendą apie Akląjį Senį, prisiekusį iš gyvenimo pasiimti savo žudiką. Kartais koks drąsuolis, nepatikėjęs tėvų pasakomis, nueina arčiau sodybos, tačiau užtenka vieno vėjo pūstelėjimo, pagirgždinančio duris, ir žiū - drąsuolis jau lekia atgalios neatsigręždamas.
Taip ir stovi sodybėlė, po šiai dienai nesugriūdama. Galas žino, kiek laiko dar laikys nenugriuvusi. Gal tol, kol jos gyventojas Aklasis Senis nesuras ramybės Anapilyje?

***

Ramiu žingsniu, tačiau neramia širdimi Tobias artėjo prie sodybos. Kiek prisiminimų... Vaikystėje šis namukas buvo jo saugi vieta, tinkama pasislėpti nuo tėvų pykčio. Vaikinas iki šiol mena tą dieną, kai jo sesuo Reivena atvedė jį čia. Tada jis dar buvo mažas berniukas ir, savaime suprantama, labai bijojo. Tačiau sesuo buvo labai rūpestinga ir padrąsino jį. Švelnus jos balsas tarsi išsklaidė piktąsias dvasias ir leido berniukui pamatyti tikrąjį namo grožį ir magiją. Nuo tada jis čia slėpdavosi, kai norėdavo pabūti vienas, toliau nuo tėvų pykčių.
Priartėjęs prie sodybos Tobias nejučia uždėjo ranką ant durklo. Ką gali žinoti - gal prireiks. Vaikinas atsargiai pravėrė ir šilto, ir šalto mačiusias senutėles duris, priversdamas jas kraupiai sugirgždėti. Nepaisydamas kraupumo jis atsargiai įėjo vidun mintyse melsdamasis, kad Reivena rado raštelį ir ateis čia. Jiems būtinai reikėjo pasikalbėti.
Juodaplaukis vėl pajuto keistą jausmą, tarsi kažkas jį stebėtų. Tačiau tokia nuojauta nepaliko jo visą kelionę, todėl dabar vaikinas jos pernelyg nesureikšmino. Atsirėmęs į sieną įsmeigė akis į vieną tašką laukdamas kokio nors garselio, pranešančio apie sesers pasirodymą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Tobias Liam Walters »
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Raven Krystall Walters

  • Burtininkė
  • ***
  • 57
  • "It's a shame that eats man whole"
Miškas ją nervino. Reivena gerokai per daug laiko praleido miestuose, skersgatviuose, rūsiuose ar net blizgančiose vilose, kad sugebėtų nuoširdžiai mėgautis nuo vandens kylančių rūku, į kaulus besismelkiančia drėgme ir visais Brandenburgo uodais, suskridusiais pasimėgauti gyva būtybe, patekusia į jų valdas. Matyt retai tokia proga pasitaiko, jeigu šitoj skylėj visai žmonių nebelikę. Mergina puikiai žinojo, kad be jos ir, logiškai mąstant, laiškelio, rasto po puodeliu, autoriaus, poros kilometrų spinduliu nerasi į žmogų panašios būtybės. Nors ir tuščios, pelkės erzino, lygiai kaip ir prisiminimas apie vaikystėje brolio sugalvotą puodelių paštą - vienintelę vietą namuose, kur galėjo būti tikri, kad tėvas nekiš nosies. Seniokas greičiausiai buvo įsitikinęs, kad yra alergiškas vandeniui arba virtuvei - greičiausiai abiem kartu. Keikdamasi Reivena ištraukė eilinį kartą į vandenį murktelėjusį apsiausto kraštą ir pagalvojo, kad greičiausiai pirmą kartą gyvenime jam pritaria. Nors kastetas ir durklai po rankove liudijo ką kitą. Nuo vaikystės pažįstami takeliai vedė į lygiai taip pat pažįstamą apgriuvusią Aklojo senio trobą - akivaizdu, kad sena kaip pasaulis pasaka vis dar palaikė kaimo kinkadrebius atokiau. Išsitraukusi lazdelę mergina keliais judesiais nušienavo taką ir caktelėjo liežuvu, pamačiusi šviežius pėdsakus. Pats praėjo, o iš paskos nors ir tvanas. Perlips, peršoks, prasikas po apačia, bet nesutvarkys. Ot tinginys... Iš už medžių galiausiai pasirodė apleista sodyba ir Reivena, nusipurčiusi šakeles ir žolynėlius nuo rašalo mėlynumo apsiausto, įžengė į pritemdytą patalpą.
Jos broliukas visada turėjo polinkį į dramatizmą, tą reikėjo pripažinti. Ieškoti jos per tris grafystes vien tam, kad pirmą kartą per penkerius metus su ja susitiktų kur? Ogi vidur niekur, iš kur abu pabėgo vos turėdami galimybę. Ir, žinoma, negalėjo uždegti šviesos. 
 - Ko sėdi patamsy, Senis nesupyks, jeigu jo žvakigaliai bus panaudoti ne tik žiurkių maistui,- širdingi pasisveikinimai nebuvo Reivenos stiprioji pusė.
Mergina atitraukė kėdę, prisėdo prie išklerusio stalo, kurį pastudijavęs šeimos santykių psichologas turėtų medžiagos keliems diplominiams darbams ir nusitraukė gobtuvą. Gerai, gal ir polinkis į dramatizmą yra paveldimas - tą dar kartą paliudijo pasieny įsitaisęs vaikino siluetas, labai akivaizdžiai spoksantis į vieną tašką. Patamsy negalėjo įžiūrėti kur. Pridvisęs oras kuteno gerklę, nepadėjo ir praeities vaiduoklių buveinėn atkeliavęs broliukas. Reivena suspaudė juodai dažytas lūpas. Visgi, šiandien ją nervino ne tik miškas.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Klausimas, ko šioje apgriuvusioje lūšnoje daugiau - žiurkių ar dulkių. Kita vertus, koks asilas jas skaičiuotų? Yra, vadinasi, yra. Tačiau Tobią tada greičiausiai būtų galima prilyginti asilui, nes ką gi daugiau veiksi, laukdamas savo nepaprastai punktualios ir, savaime suprantama, gerai nusiteikusios ir nė kiek neagresyvios sesutės?
Laimei, ji, regis, sugalvojo patikrinti puodelius, perskaityti laiškelį ir netgi atvilkti čia savo subinę. Stebuklas, kad dar nepamiršo, kaip iki čia nusigauti. Vaikinas galėjo lažintis, kad, nuo tada, kai pabėgo, Reivena čia nebuvo įkėlusi kojos.
Pasigirdus žingsniams ir nepaprastai draugiškam pasisveikinimui, kuriame negalėjai rasti jokio žodelio, bent kiek panašaus į įprastą pasisveikinimą, vaikinas užvertė akis. O ji dar sako, kad aš turiu polinkį į dramatizmą... Reiktų jai parodyti veidrodį, gal tada aprims.
Per trobelę nusiritęs kėdės brūžinimas į grindis pranešė, kad Reivena jau patogiai įsitaisė už stalo. Stalo, kuris dabar buvo tinkamas tik nešimui į muziejų arba kelionei į krosnį, prakuroms. Abiem atvejais, nauda iš jo bus.
- Tik jau nesakyk, kad nemėgsti tamsos, - atsiplėšdamas nuo sienos ir eidamas link sesers tarė juodaplaukis. Ech, norėjosi vaikinukui pasakyti ką nors protingesnio, bet tai argi jis kaltas, kad paskutinės penkios smegenų ląstelės atsisakė bendradarbiauti?
Nervinti Reiveną nuo pat pirmų susitikimo minučių nebūtų buvęs strategiškai protingas žingsnis, tad Tobias išsitraukė jau senokai naudotą lazdelę, mostelėjo ja ir virtuvė (?) paskendo šviesoje. Dabar vaikinas jau galėjo įsižiūrėti į seserį. Ji veik nepasikeitė nuo paskutinio jų susitikimo prieš keturis metus. Tos pačios akys, tos pačios juodai dažytos lūpos, juodi it varno sparnas plaukai. Mėlynas apsiaustas, reikia pripažinti, jai tiko. Palyginus su šia beveik karališka būtybe, Tobias pasijuto prastokai apsirengęs. Juodi džinsai, juodas džemperis su gobtuvu ant plaukų, kerzai ir nepakeičiamos grandinės ant klubų - visiškai įprasta vaikino apranga. Tačiau jis šią mintį kaip galima greičiau nustūmė į tolimiausią smegenų kertelę ir, eilinį kartą, užsidėjo emocijų nerodančią kaukę. Nors prieš jį sėdėjo sesuo - artimiausias žmogus pasaulyje, dabar ji jau nebebuvo tokia artima. Kas jai liepė pabėgti? Ir kodėl ji nepasiėmė Tobijo kartu? Paliko vieną, likimo valiai...
- Taigi, - pratarė sukryžiuodamas rankas ant krūtinės. - Kaip suprantu, pastaruoju metu nenuobodžiavai?
Vaikinas norėjo dar mestelėti "bent supranti, kad tavęs ieško?", tačiau laiku prikando liežuvį. Balažin, ką Reivena gali sumąstyti. Mintyse jis jau girdėjo jos balsą, sakantį: "Kaip malonu, kad rūpiniesi. Tik dėl to ir pasikvietei į šią dievo ir žmonių pamirštą užkampę?" Ne, to juodaplaukiui tikrai nereikėjo. Jau geriau tylės visą laiką, nei klausysis tų prakeiktų moralų ir sarkastiško balso. Dievaži, tokių vaikystėje jau prisiklausė iki gyvo kaulo.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Raven Krystall Walters

  • Burtininkė
  • ***
  • 57
  • "It's a shame that eats man whole"
 - Įsivaizduok, nemėgstu. Jeigu pats tiek metų prasibastytum skersgatviais patamsy, pradėtum vertint gerai apšviestas patalpas, kur niekas neketina suvaryt peilio į nugarą,- Reivena nusižiovavo ir išsitraukė vieną iš mažesnių durklų. Teisybės jos žodžiuose buvo panašiai tiek, kiek rūdžių ant ašmenų, bet nepaisant to, mergina ėmė atsidėjusi blizginti metalinį paviršių tuo pačiu metu prisimindama savo naivumą, kai galvojo, kad žudikai dirba tamsiausiose miesto skylėse nakties aky su penkių kruvinų durklų rinkiniu. Juk pati savo visą arsenalą nešiojos daugiau dėl vaizdo negu dėl tikros naudos.
O jos mažylis broliukas suaugo. Jai pabėgus Tobias buvo ištįsęs šešiolikmetis pačiame brendimo įkarštyje, kuris kartais, regis, nežinojo ką veikti su taip greit augančiu kūnu. Dabar į ją žvelgė tvirtas ir simpatiškas jaunas vyras, senu papratimu apsirėdęs juodai ir, žinoma, žiobariškai. Neapykanta burtininkų apsiaustams, prasidėjusi kaip maištas prieš tėvą, regis, tapo nuolatine būsena. Mergina susikėlė koją ant kojos ir pasitaisė savo numylėtą apsiaustą. Prisitaikyti jai nelabai sekėsi.
 - Panuobodžiausi tu čia. Kainos kyla kaip pasiutusios, tuoj normalaus kambario be penkiolikos galeonų neišsinuomosi, kur tai matyta,- nepatenkinta papurtė galvą.- Regis, prisieis kraustytis į šitą trobą,- nužvelgė mirguliuojančių liepsnelių nušviestą kambarį, sustodama ties pelių urvais ir skylėmis stoge.- Ne rūmai, bet ramu kaip Merlino užanty. Kas gyvi belikę, sodybos vengia kaip maro. Gal ir patogu,- ne tiek Tobijui, kiek sau bambėdama Reveina atidžiai stebėjo langus ir duris. Lauke jau temo, ir nors tamsa tikrai nebuvo tinkamas indikatorius, mergina nelabai norėjo prarasti budrumo. Šiaip ar taip, priešais stovintis jaunuolis buvo nepažįstamas ir tik kvailys stengtųsi save įtikinti, kad mažas ją mylėjęs berniukas vis dar yra kažkur netoliese.
 - Tai gal prisėsi?- nužvelgė Tobiją nuo galvos iki kojų.- Kad ir koks stiprus užaugai, jeigu jau ta siena grius, nesulaikysi, taip kad gali ramiausiai nustot ją ramstyti.- vyptelėjo ir išsitiesė.- Nemanau, kad tą nuoširdų kvietimą man parašei tik tam, kad paklaustum, ar netyčia nenuobodžiauju, taip kad gal galim greičiau prie esmės. Turiu laiko iki...- trumpas žvilgsnis į tariamą laikrodį ant riešo.- pirmos.
Reivena atsargiai atsirėmė į atlošą turėdama omenyje, kad šis gali labai lengvai nulūžti ir labai neoriai nuleisti ją ant žemės. Tikėjosi, kad atmintis jos neapgauna - regis, varžtus kadaise išsukiojo iš priešais esančios kėdės. Tikriausiai. Norėjo būti tokia tikra ir dėl kaimo gyventojų prietaringumo - nesvarbu, ką čia malė apie tylumas ramumas, bet didžioji dalis dėmesio vis dar buvo sutelkta į trobelės išorę, nors vaiduoklių nebijojo net vaikystėj. Kad ir kaip banaliai skambėtų, gana anksti gavo įsitikinti, jog gyvųjų bijot reikia kur kas labiau.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Toks tiesmukas atsakymas iš Reivenos pusės nustebino vaikiną ir jam reikėjo sukaupti visą valią, kad to neišduotų. Tobias nesitikėjo, kad sesuo bus taip nusiteikusi kalbėtis. Galvojo, kad ji bus suirzusi, nekalbi ar panašiai. Bet gavosi visai priešingai.
Tačiau juodaplaukis kol kas vis dar laikė savo šaltąjį veidą. Tai buvo gynyba. Iš karčios patirties Tobias žinojo, kad geriau jau laikytis atokiau. Kad ne taip skaudu būtų gauti smūgį į nugarą. Beje, ši praktika puikiai tinkama taikant ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.
- Gal vietiniai ir vengia sodybos kaip maro, tačiau atvykėliai - ne. Jie nežino vietinių legendų ir pasakų. - suburbėjo vaikinas, pažvelgdamas pro apmusijusį langą.
Tiesą pasakius, apart voratinklių ir musių nelabai ką ant jo pamatysi. Tačiau labai pasistengus buvo įmanoma išvysti gabaliuką kiemo. Vaizdas suerzino ir Tobias nepatenkintas caktelėjo liežuviu.
- Gal pamiršai, kad dvasios dalgių nenulaiko? - atsisukęs paklausė. - Vietiniai gal ir galvos, kad Aklasis senis darbuojasi, tačiau kitų tokia pasakaite neapmulkinsi.
Sugirgždėjo durys. Vaikinas net nepajuto, kaip jo rankose atsidūrė vienas iš nepamainomųjų durklų. Tobio akys lėtai praslinko skenuodamos visą patalpą, tačiau, neskaitant kalno voratinklių, begalybės musių ir šiaip keleto žiurkių lavonėlių bei gyvųjų jų giminių, nieko neaptiko.
- Greičiausiai vėjas, - sumurmėjo lyg seseriai, lyg sau, tačiau durklo iš rankų nepaleido.
Reikėjo kaip nors eiti prie reikalo. Tobias nesitikėjo, kad sesuo čia amžinai kiurksos. Tačiau juodaplaukiui nespėjus susigalvoti, ką sakyti, Reivena prabilo pati.
- Nesėsiu. - atšovė jai vaikinas. - Puikiai pamenu, kad kėdė neturi varžtų. Juk pats juos išsukiojau. Jei jau nori pamatyti mane ant žemės, teks pasistengti pačiai.
Merginai dirstelėjus į tuščią riešą, Tobias mintyse nusišypsojo. O ji veik nepasikeitė. Neskaitant..
- Žinoma, gi naivu tikėtis, kad tu man skirsi daugiau nei valandą. - nusišaipė. - Tiek to, einam prie reikalo. Pameni merginą iš skersgatvio Londone? Tai įdėmiai klausyk. Ji. Tavęs. Ieško. Ir tikrai ne smagiam pokalbiui prie arbatėlės. Tą galiu užtikrinti.
Iš nervų vaikinas, kaip įprastai, pradėjo sukioti rankose durklą. Tai padėdavo jam nusiraminti. Tačiau šį kartą kažkodėl tai neveikė. Vaikinas jautėsi, tarsi būtų stebimas. Pirmą kartą jis išties patikėjo Aklojo senio pasaka. Juk vis dėlto, nebūna dūmų be ugnies, legendos negimsta iš niekur. O tinkamą žmogų Aklojo senio vaidmeniui Tobias gerai žinojo. Kas blogiausia, tas žmogus tikrai galėjo vaidentis.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
   Stabtelėjo prie šviežiai nušienauto takelio, vedančio į apleistą ir šiurpą keliantį namą. Senos durys, tinkamai neuždarytos, o galbūt skaičiuojančios nebe pirmą šimtmetį, jau nebegalėjo tinkamai užsidaryti, bjauriai sugirgždėjo nuo vėjo. Vilkolakei teko rauktelėti antakius ir kiek stipriau sukąsti dantis dėl jautrios klausos.
   Ši vieta atrodė užmiršta viso pasaulio. Čia nebuvo ne tik jokio žmogaus, išskyrus tris asmenis, nusprendusius atsigrūsti į labiausiai užmirštą kampelį dėl kiekvienam skirtingai svarbių priežasčių, čia nebuvo ir jokios gyvos dvasios. Nuo medžių šakų nešokinėjo voverės, nekarksėjo įkyrios varnos, miško paklode nestrikinėjo kiškiai, nukritusių, sudžiuvusių šakų nelaužė stirnos ar kiti žvėrys. Nepaprasta ramybės oazė.
   Įdėmiai klausėsi kiekvieno jaunuolių žodžio. Šie net nenutuokė, kad buvo ne vieni, kalbėjosi nieko neįtardami, tiesa, budrumą visgi išsaugodami. Durims sugirgždėjus kuriam laikui stojo tyla, neabejojo, kad laukė kažko pasirodant, tačiau supratę, kad tai tik vėjas, grįžo prie pokalbio.
   Tamsiaplaukei per daug vargintis nereikėjo. Vaikinas pasakė viską, ko merginai reikėjo praėjusį kartą. Jis nenutuokė, kokią paslaugą jai padarė. Vilkolakei teliko tik jį sekti, o šis neįtardamas atvedė ją pas savo seserį. Tiesa, derėjo pripažinti, kad Reivena nepagailėjo jėgų ir iš Londono iš tiesų patraukė į Vokietiją. Tokia idėja Lunai visai nepatiko. Vis dar negalėjo patikėti, kad atsivilko į kitą šalį vien tam, kad sugautų psichopatę, kurią praėjusį kartą per tamsiaplaukį paleido. Laimei, nuotykiai traukė mėlynakę, o čia, regis, nuotykių netrukus. Buvo pasiilgusi to. Reivena atrodė jos verta priešininkė. Arba bent jau iš dalies verta jos.
   Žengė per nušienautą takelį. Juodas apsiaustas švelniai brūkštelėjo per kritusias, dar visai neseniai buvusias aukštas žoles. Daugybė metų vilkės kūne ir didelė praktika leido sėlinti be garso. Į vidų pateko be menkiausio durų girgždėjimo, be menkiausių grindų trakštelėjimo. Net kvėpavimą kelioms akimirkoms buvo sulaikiusi.
   - Kad jau prakalbom apie mane... - drąsiai žengusi į šviesą įsiterpė į pokalbį nusiimdama gobtuvą, leisdama ilgiems, juodiems plaukams nugulti ant nugaros it antram gobtuvui. Rankos bematant dingo po apsiaustu nuguldamos ant dviejų kardų rankenų, pasiruošusios šiuos ištraukti, jei tik prireiktų.
   - Tobijau, - kreipėsi į vaikiną, šįkart apie jį žinodama kur kas daugiau, - sugadinai visą smagumą. Dabar Reivena nebesitikės pakvietimo linksmai paplepėti ir išgerti arbatos, - žybtelėjo safyrinėmis akimis, pašaipiai nusišypsodama tamsiaplaukiui, - beje, gali padėkoti savo broliukui, jo dėka tave rasti buvo... Netgi pernelyg lengva, - galiausiai kreipėsi ir į merginą, sėdinčią ant kėdės.
   Matė, kad tamsiaplaukės rankose durklos, matė durklą ir aukštaūgio rankose, tačiau jokios baimės ar nerimo nejuto. Stovėjo nepaprastai tiesiai, atrodė bebaimė, tarsi likę asmenys kambaryje jai negalėtų nieko padaryti. Tarsi ginklai jų rankose būtų žaisliniai.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Raven Krystall Walters

  • Burtininkė
  • ***
  • 57
  • "It's a shame that eats man whole"
Tobijas per pastaruosius metus bus įgavęs gramą logikos ir atsargumo, tas jau akivaizdu. Gal kiek humoro jausmo, nors nebūtų galėjęs skųstis jo trūkumu.
 - Oi baik. Jei kas nors nevietinis čia ir užklys, tai su aiškiu tikslu ką nors,- durklo galiuku apibrėžė kambarį.- Surasti. O kadangi nemanau, kad čia atskridai šluotgaliu, mūsų buvimo vieta yra visiškai akivaizdi.
Jei ne aplinkybės, būtų nusijuokusi. Vaikinas labai akivaizdžiai parodė, kad puikiausiai prisimena visą čia praleistą laiką vaikystėje (greičiausiai tylėdamas apie jį ir galvojo). Reivena norėjo nusišypsoti, galbūt jį paerzinti, o gal lazdele už apykaklės užkišti kokį vargšą voriuką, kad spiegimas ir jį neišvengiamai lydintis juokas galų gale pratirpintų šitą Aliaskos glūdumų vertą atmosferą. Deja. Mergina jau žiojosi atsakyti kad "ieškoma" yra jos nuolatinė būsena, kai trobelė sulaukė dar vieno svečio - ryškiai tiek žmonių čia vienu metu nesilankė jau gerą šimtmetį. Įdomu, ar jis rimtai galvojo kad prieš minutę pasakytas perspėjimas kažkaip nublukins faktą, kad jis pats ją čia atvedė??
Mergina vaikščiojo kaip šmėkla - antgamtiškai, nenormaliai tyliai. Krūptelėjo (labai akivaizdžiai, net prisidėjus ranką prie širdies) - vis tiek jau nieko nepaslėpsi, o dramatiškas pasirodymas nusipelno atitinkamos reakcijos.
 - Oba. Vilką minim, vilkas čia,- Reivena mirktelėjo į šviesos ratą įžengusiai tamsiaplaukei ir nesivaržydama nužvelgė nuo galvos iki kojų. Šilkiniai plaukai, spindinčios akys, tiesi ir tvirta... Mergina buvo graži, šito nepaneigsi, ir spinduliavo nesvyruojančiu pasitikėjimu savimi. Vien tokia stojiška laikysena jai penlytų nemenką persvarą dvikovoje su vidutiniu priešininku. Reivena jau kuris laikas į tokią ramybę žvelgdavo atsargiai. Tai, kaip rodė jo patirtis, gali reikšti du dalykus: arba priešininkas yra tikrai pasakiškai galingas, arba per daug kvailas, kad bent pasistengtų rimtai įvertinti kad ir labai apgailėtinai atrodantį oponentą. Pastaroji teorija pasitvirtindavo dažniau, tačiau abejonę Reivena visada pasilikdavo.- Sėsk, gražuole. Tegu mano brolelis ir sugadino siurprizą, atleisk tu jam, arbatos išgerti vis dar galim. Tobijau,- šį kartą jos žvilgsnis neteko buvusio žaismingumo.- Jeigu jau pasikvietei viešnią, būk mielas ir priimk,- durklo galiuku mostelėjo virtuvės, tiksliau to, kas iš jos liko, link. Įdomu, ar tebemoka greito valymo kerus.
Reivena pasitaisė savo ne pirmos dienos kelioninį apsiaustą ir pabarbeno pirštais į stalą.
 - Šis geranoriškas jaunuolis mane kaip tik perspėjo apie galimą jūsų...- sudvejojo.- Gal tavo..? pasirodymą, panele...- paliko klaustuką, palikdama merginai prisistatyti. Tarp pirštų žaidęs ginklas veikiai pasislėpė apsiausto klostėse, o Reivena tvarkingai susidėjo rankas ant kelių.- Kam turėčiau dėkoti už malonumą?- arba subtilus priminimas apie autoritetą virš atvykėlės galvos, arba mandagus klausimas, kuriuo dera pradėti aiškintis reikalus.

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Noriu namo. šmėstelėjo vaikino mintyse, jam stovint toje dievo ir žmonių apleistoje lūšnoje. Tik po gerų penkių sekundžių Tobias susivokė, kad tai ir buvo jo namai. Šioje sodyboje ir jos apylinkėse jis užaugo. Kitų namų, neskaitant buto Londone (kurio, beje, jis taip pat nelaikė namais), vaikinas neturėjo. Tad kodėl jis jautėsi taip blogai, nors ir grįžo į namus?
Kaltinti turbūt reikėtų Reiveną. Nors vaikystėje ji jį užstodavo ir padėdavo, tai nenublukina fakto, kad paliko jį vieną, dorotis kaip išmano. Aišku, už tai Tobias turėjo būti jai dėkingas. Jei ne toks sesers poelgis, jis niekada nebūtų tapęs tuo, kuo yra dabar. Tik klausimas, ar tai gerai.
Girgžtelėjo grindys ir į svetainę įžengė aukšta figūra apsigobusi apsiaustu. Luna. Tai aišku, kaipgi kitaip. Negali ji palaukti bent penkių sekundžių. Žinoma, ne jos būdui.
- Man taip pat be galo malonu tave matyti, Luna, - sarkastiškai tarė, tuo pat metu išduodamas vilkolakės vardą ir neduodamas progos deramai prisistatyti. - Atleisk, kad atėmiau progą prisistatyti pačiai, - tone nebuvo justi nė lašelio atgailos. - Pagalvojau, kad jei jau griaunu visus planus, griausiu iki galo.
Reivena buvo savame stiliuje. Lengvas sarkazmas, užmaskuotas mandagumu bei vos vos balse juntama abejonė. Net keista, kad ji per tiek metų nepasikeitė. Tačiau, nors manieros ir buvo tokios pat, Reivena nebebuvo vaikino sesuo. Tiksliau, buvo biologiškai, tačiau ne emociškai. Dabar ji jam tebuvo atsitiktinė praeivė gatvėje, kurią su juo sieja ne patys maloniausi prisiminimai.
Kaltė nusmelkė Tobiją. Taip, jis atvedė Luną čia ir meluotų sakydamas, kad apie tai nepagalvojo. Jis turėjo mintį, kad Luna jį seks, tačiau tam nesutrukdė. Kodėl, nežinia. Tačiau juodaplaukis nustūmė kaltės jausmą į giliausią pasąmonės kamputį ir, giliai atsidusęs, mostelėjo lazdele. Ant stalo, priešais merginas, nusileido du puodeliai arbatos.
- Prašau, tarp jūsų mergaičių, arbatos gėrimo ceremonija. - pašaipiai tarė. - Juk jūsų lytis labai mėgsta aiškintis santykius prie puodelio arbatos, argi ne?
Tobias pats nesuprato, iš kur tokie žodžiai, tačiau per daug ir nesigilino. Galų gale, koks skirtumas? Jei ne Britta, laukianti jo Londone, vaikinas net nesistengtų iš čia ištrūkti. Apskritai, ne tiek jau daug šansų, kad išeis iš čia gyvas. Luna gali jį pribaigti už "pagalbą žudikei", nesvarbu, kad jis su žudike nesimatė pastaruosius dešimt metų. O Reivena... Reivena gali keršyti už išdavystę. Arba nužudyti profilaktiškai, dėl pramogos. Jos tikrai nesupaisysi. Jų abiejų, tiesą pasakius.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
   Nuvalkiotas posakis, skambėjęs tiek daug kartų... Jei tik tas asmuo, ištaręs tuos žodžius, būtų žinojęs, kad jo žodžiuose slypi gryniausia tiesa. Kiek kartų ji girdėjo tą posakį kaskart susimąstydama, ką juos ištaręs žmogus žino apie ją. Reivena turbūt nenutuokė, kad ką tik į vidų įžengė vilkolakė. O jei ir žinojo, tamsiaplaukė nematė didelio skirtumo. Be vargo pribaigs ją ir taip.
   Pro safyrines akis nepraslydo akivaizdus jos išvaizdos nagrinėjimas. Kiek prisimerkė svarstydama, ar tamsiaplaukė ją vertino, kaip priešininkę, ar paprasčiausiai iš smalsumo, norėdama geriau išyrinėti ją medžiojančią vilkę. O galbūt abu.
   - Bendras giminės bruožas spoksoti šitaip? - kilstelėjo antakį puikiai prisimindama, kad ir Tobias akivaizdžiai ją nužiūrinėjo tąkart atokiam skersgatvyje. Ne daug trūko, kad būtų apsiseilėjęs.
   Nė vienas ir Walters šeimos nesidžiaugė vilkolakės vizitu. Abiejų nuotaikos tuoj pat dingo. Tiesa, Lunai buvo visai neįdomu, kokia jų nuotaika. Ji ketino užbaigti savo darbą ir dingti iš čia, ir visai nesvarbu, viena ar dvi aukos. Nuojauta kuždėjo, kad Tobias neleis sesers taip lengvai pribaigti. Ką gi, teks abu nudėti.
   - Džiaugiuosi tai girdėdama, jau buvau bepradedanti manyti, kad sutrukdžiau šeimos susitikimą, - šyptelėjo žengdama kelis žingsnius artyn abiejų jaunuolių. - Šito ir tikėjausi, Tobijau, nesijaudink, - nepaprastai maloniai, tačiau akivaizdžiai apsimestinai šyptelėjo įsmeigdama tiriančias safyrines akis į Reiveną.
   Baimės nejuto, o galbūt mergina labai gerai mokėjo slėpti savo emocijas. Visgi bėgo nuo ją nudėti norinčių asmenų jau ilgus metus, galiausiai tenka susitaikyti su žiauriu likimu. Galiausiai susitaikai su viskuo. Visgi nerimą Luna pastebėjo. Beje, šis taip pat greitai dingo, kaip ir pasirodė. Reivena nepaprastai puikiai valdėsi, nepamiršo ir sarkazmo trupinėlio. Ji iš tiesų buvo ne iš kelmo spirta. Patirtis...
   - Kažkas tau suteikė klaidingą informaciją, gražuoli, - grįžtelėjo per petį į vaikiną. - Man daug labiau patinka santykius aiškintis su iltimis arba... - tvirčiau spustelėjo kardų rankenas, paslėptas po apsiaustu, - kardais, - šyptelėjo.
    - Kad jau prakalbom apie santykius... Man įdomu, negi iš tiesų tąkart būtum nudėjusi jį? - nė nežvilgtelėdama į tamsiaplaukį, tarsi šio čia nė nebūtų, stebėjo Reivenos veidą. - O gal žinojai, kad jis anksčiau ar vėliau tave išduos? Norėdamas Tobias būtų galėjęs ir geriau slapstytis, tiesa sakant, apskritai galėjo slapstytis, - gūžtelėjo pečiais susidėdama rankas ties krūtine.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Lilith Morgenstern

  • II kursas
  • *
  • 52
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  Lilitos kambaryje vyravo perdėta tvarka. Nors mergaitė niekuomet nebuvo pareigingiausia namų tvarkytoja, Britta manipuliuodavo šiuo tikrai labai labai nuskriaustu vaiku bei priversdavo ją susirinkti šimto dvidešimt skirtingų tipų akvarelinius teptukus ir sudėti juos į levandinės spalvos indelį, kuris buvo papuoštas tamsiai mėlynais taškeliais. Guašui skirtų priemonių ji neturėjo tiek daug, kadangi tos tirštos spalvos kėlė jai prastas emocijas, o tos girgždančios teptuko skleidžiamos melodijos, mergaitė niekaip negalėjo ištverti. Taigi, tamsiaplaukė priėmė pirmąjį gyvenime protingą sprendimą ir liepė Brittai daugiau guašui skirtų teptukų nepirkti. Tiesa, todėl mergaitės lentynos buvo nukrautos įvairiausių atspalvių dažų paletėmis, keliais akvarelės rinkiniais, pieštukais, flomasteriais, kreidelėmis... Neatplėštas liko tik šviesių spalvų rinkinys, kadangi vienuolikmetė niekaip neatrado progos tų visų ryškiai rožinių spalvų sukišti į tą prietaisą, kuris vaisius paverčia į tą tirštą masę. Ak, o ši svajonė jos neapleido jau seniai! Tiesa, šią akimirką kiekvienai gražiai minčiai nebuvo vietos. O ir vieninteliu netvarkingu daiktu kambaryje tebuvusi lova, jau skendo karštose mergaitės ašarose. Jai diegė visą kūną, o kas keletą sekundžių jai buvo sunku įkvėpti... Lilitai atrodė, kad taip gyvena jau visą amžinybę, tačiau...
  - PALEISK! - tarė, nes staigiai pajuto tą šaltą Tobijo ranką. Nespėjo susimąstyti, ar šis vyriškis kažkada ją buvo bent piršteliu palietęs, tačiau šiuo metu jo pyktis sklido net iš grublėtos odos. Skausmas juodaplaukės neapleido. - Paleisk, man labai skauda, - išspjovė žodžius ir pamėgino pasimuistyti, tačiau netruko suprasti, kad pateko į spąstus. Šitas individas ne be reikalo vis išvykdavo kažkur toli, kur kažką darydavo... Matyt, nebuvo buhalteris ar kasininkas... Jis tikrai veikė kažką susijusio su kovomis, mat vienuolikmetė laikė save labai labai labai labai stipriu demonu.

  Mažosios demonės skruostais vis ritosi kristaliukai. Sakoma, kad žmogus gali verkti tik aštuonias minutes, tad tai tebuvo dar vienas įrodymas, jog šioji panelė buvo tikrų tikriausia demonė! Bet galiausiai ji nutilo, leido ašaroms tekėti sava vaga ir klausė Tobijo grėsmingų teiginių. Ji bandė nekreipti dėmesio į tai, ką šis vaikinas sako, tačiau širdis, rodos, norėjo išlėkti iš jos vidaus, leisti Lilitos organizmui sustoti, o pati pasislėpti tarp pasakų knygų, kurias Britta skaitydavo kasnakt. Juk net Tobias jos tikrai neieškotų. Toks beširdis nė neprisiliestų prie Raudonkepuraitės ar Snieguolės...

  - Prašau... Prašau paleist. Prašau. TOBIJAU, AŠ PRAŠAU, - maldavo mergaitė, kol ją, tiesiogine to žodžio prasme, Tobias tempė paskui save. Tik tuo pat metu ji išgirdo neapsakomai kraupų miško ošimą ir tylų tylų juoką sklindantį iš girios gelmių. - Ne... prašau ne... Tobijau, aš prašau. Prašau! - klykė Morgenstern, tačiau tikriausiai jos klyksmas labiau prisiminė tylu murmėjimą, kadangi nuo tokio emocijų antplūdžio jos organizmui pritrūko jėgų kažką daryti. Ji dar bandė vyriškiui įspirti, tačiau net kojos nebeklausė siunčiamų signalų, tad ji užsimerkė ir įžengė į vieną šiurpiausių vietų, kurias matė iš taip arti. Na, aišku, ignoruojant tą rožinių žaislų parduotuvę, į kurią šią panelę kažkada buvo nusivedusi Britta.
“Sand keeps secrets better than mud.”

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Įtraukęs į plaučius pažįstamo kvapo, Tobias pasijuto... pats nesuprato, kaip. Tam tikra prasme tai buvo palengvėjimas. Ši vieta, nors ir prakeikta, jam buvo vienintelė saugi, kai jis buvo vaikas. Tačiau dabar ji asocijavosi ne su pačiais maloniausiais prisiminimais, pavyzdžiui, susitikimu su Luna ir Reivena. Jausmai susimaišė vaikine ir jis sekundėlę net pamiršo, kad vis dar tvirtai laiko besispardančią ir rėkaujančią Lilitą - šitiek laiko užgniaužus savo jausmus buvo pakankamai sunku susitvarkyti su jų antplūdžiais.
Tik po kelių sekundžių visiško sąstingio juodaplaukis atsipeikėjo. Pagrinde dėl to, kad Lilita jo pašonėje nenustojo muistytis ir maldauti, kad ją paleistų. Vaikinas atleido gniaužtus, tačiau nepaleido Lilitos rankos - velniai žino, kur sugalvos nuklysti, paskui vaikykis ją per visą Vokietiją.
- Dabar atidžiai manęs paklausyk, - tvirtu ir šaltu balsu tarė mergaitei ją papurtydamas, kad įsiklausytų. - Šita troba, - mostelėjo į sukriošusią trobelę už savęs, - yra įrodymas, kad tavo Lilita neegzistuoja. Pasak legendų ir bet kurio vietinio, čia gyvena Aklasis senis. Neva, dvasia, kuri vaidenasi grasindama, kad Anapilin pasiims savo žudiką, o kadangi senis buvo aklas, visi šios vietos vengia kaip maro. Šitas mitas gyvuoja jau porą šimtų metų. Ir spėk, ką? Tokios dvasios čia nebuvo ir nėra. Praleidau šioje troboje trečdalį savo gyvenimo ir vis dar gyvas.
Vos tai pasakęs vaikinas pasigailėjo. Šito nežinojo net Britta, o čia buvo Lilita. Žmogus, su kuriuo savo gyvenimo istorija juodaplaukis mažiausiai norėjo dalintis. Bet kas jau padaryta, padaryta, nieko nebepakeisi.
Šeštuoju jausmu Tobias kažką užfiksavo už savęs, tačiau nesivargino patikrinti - buvo per daug susikoncentravęs ties Lilita ir savo apgailėtinos vaikystės istorija. Žinojo, kad mergaitei į tai nusispjaut ir ji vis tiek negirdės nė vieno protingo žodžio, tačiau vis tiek norėjo išmušti tas nesąmoningas fantazijas jai iš galvos. Kitaip pasaulis ją suės gyvą. Ne tai, kad Tobijui rūpėjo.
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


  Melancholiška melodija Ariellos niekaip neapleido jau eilę metų, tačiau, tiesą sakant, trečią dešimtį einanti moteris jos ir nesibodėjo. Toji svajinga atmosfera raganai buvo tokia pati įprasta kaip hileriški rūpesčiai ir daugumą atbaidantis ligoninės kvapas bei kasdienis keliavimas po įvairiausias šio pasaulio vietoves... Ir nors atrodo, kad šios raudonplaukės kelionės nebuvo susiję su jos darbu, ji po Europą, Šiaurės, Pietų Amerikas ir Aziją keliavo tik dėl to, kad šiuo metu buvo išklausiusi magiškosios herbologijos ir žiobariškos botanikos skirtumų ir panašumų kursą, kurio metu suprato, jog ne visos priemonės, esančios jos darbovietėje, buvo pačios veiksmingiausios mažiausiesiems gydyti. Taigi, ne taip ir seniai, burtininkė gavo leidimą iš valdžios, paliko savo pediatrijos skyrių ir išvyko įvairiausių žolelių tyrinėti. O šiuo metu Ariella Annė Brown bastėsi po didžia architektūra, maloniais žmonėmis ir nenuilstančiais alaus festivaliais garsėjančią Europos šalį - Vokietiją.

  Rūškano audinio apsiaustas dengė jos raudonio neprarandančius plaukus. Retkarčiais vis išlendanti sruogelė pradėjo kelti Annei paranoją, taigi šioji sau buvo susipynusi į dvi ilgas kasas, kurios padėjo jai dar labiau neišsiduoti. Tiesą sakant, moteris nuoširdžiai abejojo, kad bent vienas individas ją matė su tokia šukuosena, tai net ir melancholiška melodija retkarčiais pritildavo. Ak, negi ji buvo jos nerimo ir nesaugumo jausmo šauksmas?

  Pastaruoju metu gamtos kvapai buvo dar vienas iš jų naujų bruožų. Renkantis stulbinančiu gydomuoju aromatu pasižyminčius šalavijus, rūgščiai saldžias kininio ožerškio uogas bei kitus įvairiausiomis savybėmis išsiskiriančius augalus, ji ir savu kvapu pradėjo išsiskirti. Moteris save apsigaubė dangiškos gamtos svajų kvapu, kurį apibūdinti nė nebuvo verta mėginti. Tas aromatas jai suteikė daug jėgų, tad savo laiko Vokietijoje vilkolakė veltui neleido - net ir šiuo metu lipo ant minkštų samanų, ieškojo to ypatingo prieskonio, kurio ir atvyko į šią šalį surasti, tačiau Ariellos niekaip neapleido nuojauta, jog čia jos kažkas laukia. Ar buvusi mokytoja šiuo metu turėtų nerimauti, ar tiesiog tyrinėti šias apylinkes greičiau? Bet, kaip sakoma, širdžiai neįsakysi, o vilkiškai klausai - taip pat.

  Mano ausys. Klausa ir vėl man išgelbėjo gyvybę. Dabar. Šiandien. Trečiadienį. Kažkur septynioliktą valandą. Vietos laiku.

  Vos išgirdusi jo balsą moteris įsitempė, krepšį su žolelėmis numetė į neįprastai atrodančio krūmo vidų. Demonstratyviai nusimetė ir savo medžiaginį gaubtą, kuris degė jos dar labiau žėrinčius plaukus, juos pasileido taip, kad Tobias nesumaišytų raganos su kažkuo kitu. Kelis kartus pasitikrinusi, ar įvairiausių ašmenų ginklai saugiai kabojo vidinėse palto kišenėse, ji tvirtu žingsniu priėjo prie tamsiausios sielos ir tokio pat tamsumo plaukus turinčio vyriškio ir uždėjo savo plaštaką jam ant peties. Ilgi ir kaulėti pirštai galėjo tą pačią sekundę išlupti vaikinukui akį, tačiau vilkolakė kasnakt apmąstydavo įvykį, nutikusį prieš maždaug metus. Ariella Annė Brown žinojo, kad žais pagal šio mago taisykles. Gi nugalėti vaikiną jo pačio žaidime buvo šimtą kartų smagiau, negu galiausiai pačiai gelbėti jo gyvybę vienoje svarbiausių magijos pasaulio ligoninių, kurios vedėja ir buvo ši panelė. Tačiau šiuo metu jos žydros akys krypo į Tobią ir į nieką kitą nebekreipė dėmesio. Net pats kūnas iš karto suprato, ką ir kada turės daryti.

  - Pameni? Ligi kol likimas mus suves... - piktdžiugiškai šyptelėjo ir tik tada pastebėjo, kad kartu su žudiku keliavo ir tamsiaplaukė skruzdelytė - pagal kūno sudėjimus jai negalėjo būti daugiau nei aštuoneri. Ne, ji nesutriko, tačiau šią dieną ji jau prisimins kitomis spalvomis, negu žadėjo. Reikėjo tą vaiką patraukti. Ir greitai.
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Lilith Morgenstern

  • II kursas
  • *
  • 52
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  Mergaitės ranką ir vėl nudiegė skausmas. Ji bandė tvardytis, nes dar mėgino įrodyti savo įtėviui, kad šis vyriškis nė nenutuokia, su kokio svarbumo asmeniu jis dabar pykstasi. Gi ji - Lilith Morgenstern. Ji - mirties ir ligų deivė, kurios pavardė pranašavo tą ryto žvaigždės atnešančią tamsą. Tai ji bus ta demonė, kuri šį gyvenimą pavers tokiu, kokiu jis ir turėtų būti. Kiekvienas pasikeis. Ir jos tikroji kelrodė žvaigždė - Lilita - jai padės. Tik jai nusileidus (ar pakilus?) iš pragaro, gyvenimas ir vėl bus toks, kokį kūrėsi sau šioji vienuolikmetė. Ak, kaip ji laukė tos akimirkos, kada prieš jos kaštonines akis bus sunaikintas tiek šitas, kuris nepaleido jos rankos, tiek kiekvienas, kuris kažkada gyvenime šiai panelei padarė kažką tokio, kas ją įžeidė. Morgenstern negalėjo sulaukti akimirkos, kada kiekvienas pripažins jos galią. Kiekvienas turės gailėtis. O labiausiai gailėsis Tobias, jeigu iš tikro neatleis Lilitos Morgenstern plaštakos, kurios spalvą nusakyti pasidarė sunku. Mergaitė dar kelis kartus klykė, pabandė įspirti Tobiui, tačiau, aišku, bandymas ir vėl buvo nesėkmingas. Jai pasirodė, kad Brittos antroji pusė jos net nebesiklausė, tad ji pasistengė suplėšyti savo balso stygas. Jos klyksmą išgirdo kiekvienas gyvūnėlis, paukštelis ir vabalėlis. Rudų akių savininkei pasirodė, jog jie visi pakilo ir nusprendė palikti juodu dviese. Net ir kiti nenorėjo veltis į šią nesąmonę, kuri šiuo metu vyko šiame miške. Ir kodėl Tobias ją čia atsivedė?!
  - Aš tavęs nekenčiu. Lilita tuoj pasirodys ir tave užmuš, - pratarė, vos Tobias atleido jos ranką. Nors vaikinas pilnai jos nepaleido, Morgenstern apsidžiaugė, kad kraujas ir vėl galėjo cirkuliuoti ir rankos nereikės amputuoti, mat tokia demonė nebūtų reikalinga net pačiai Lilitai. Na, bent jau Tobią tikrai užmuštų Britta, pagalvojo mergaitė, tačiau negalėjo meluoti, jog neatsikvėpė. Pamažu slogo ir pyktis, miškas nušvito kitomis spalvo.... Mintis nutrūko, nes Tobias ir vėl nusprendė imtis smurto prieš niekuo nenusidėjusį vaiką! Lilita nusispjovė per petį, ir žiūrėjo tiesiai į aukštaūgio akis. Ji žinojo, kad jis pasigailės. Negalėjo sulaukti momento, kada Lilita nusileis ant žemės. Ak, kokia palaima! Aišku, ne tas faktas, jog vaikinas ką tik galėjo stipriai prisidėti prie vienuolikmetės smegenų sutrenkimo, taip stipriai ją papurtęs.
  - Uoj koks vargšelis! Galėtų tas kažkoks senelyzas ir egzistuoti! Bent jau negadintum gyvenimo man! - ir vėl įsiplieskė. Tiesą sakant, Lilita nekentė jai nurodinėjančių žmonių, bet dar labiau pyko dėka to, kuris parūpino šį cirką, kuris vyko girioje. Prisiminusi, kad šiuo metu yra miške, mergaitė apsidairė. Vis dar nesimatė nė vienos gyvos dvasios... Tik... Raudoni plaukai šmėstelėjo akyse. Supratus, kokį asmenį regi prieš save, Lilitos žandikaulis užstrigo ir vienuolikmetė nepratarė nė žodžio. Ak, tokios didybės asmens ji nė negalėjo įsivaizduoti. Pagaliau! Pagaliau! Ji išgelbėta! Patraukti akis nuo didingiausios demonės šypsnio, atrodė neįmanoma, tad Morgenstern ir liko stovėti ir laukė pirmojo žodžio jai - raudonplaukės įpėdinei.
“Sand keeps secrets better than mud.”

*

Neprisijungęs Tobias Liam Walters

  • Burtininkas
  • ***
  • 120
  • "We're all someone's monsters."
Trobelės langinės girgždėjo nuo vėjo. Kaip ir tądien, kai Tobijas pirmą kartą po trylikos metų pamatė seserį ir vėl ją prarado. Vaikinas pajuto nepaaiškinamą trauką iš namelio. Jis tiesiog privalėjo ten nueiti. Tačiau prieš tai reikėjo pabaigti aiškintis su Lilita, kurioje susijungė penkiametės vaizduotė ir paauglės užsispyrimas bei įsitikinimas, kad tik ji viena teisi, o visi kiti - idiotai.
- Lilita nepasirodys. - šaltai tarė ir paleido Lilitos ranką. - Pats laikas suprasti, kad fantazijos už tave nieko nepadarys - nei kažkur nuves, nei už tave atkeršys. Jei jau ketini mane nužudyti, turėsi tai padaryti pati, tavo įsivaizduojama draugė tau nepadės.
Vaikinas perbraukė ranka plaukus. Jam nusibodo. Jam labai nusibodo šitas vaikas ir jo nesveikas užsispyrimas. Galėjo toliau trūnyti vaikų namuose su savo įsivaizduojama drauge, tačiau ne, Brittos širdis tam per gera.
Jis dar ketino kažką pasakyti Lilitai, tačiau išgirdo kito žmogaus žingsnius už savęs, o po sekundėlės pajuto ranką sau ant peties. Nubloškęs ją staigiai apsisuko ir žvilgsniu susidūrė su žydromis atėjūnės akimis. Atėjūnės žodžiai iškvietė tamsius metų senumo prisiminimus iš skersgatvio, ir dar senesnius iš miško bei parduotuvių alėjos. Su visais buvo susiję kerštas ir prieš vaikiną stovinti moteris.
- Ariella Annė Brown. - Tobijo lūpas iškreipė žudikiška šypsena. - Svarsčiau, kada susitiksim. Turėjo ateiti diena, kai mes suvesime senas sąskaitas. Ir tai yra šiandien.
Vaikino rankose atsidūrė durklas. Jis atsitraukė per porą žingsnių, už rankos tempdamasis Lilitą. Juodaplaukio mintys svarstė variantus, kur ji galėtų pasidėti, mat čia stovėti jai saugu nebuvo. Tačiau liepti jai slėptis name ar miške buvo beprotybė - ką gali žinoti, gal Ariella (nors ir mažai tikėtina) susirado kokį bendrakeleivį, kuris tik ir laukia, kol kuris nors - Lilita ar Tobias - atbėgs jam į glėbį.
- Pasitrauk prie medžių, - liepė Lilitai nenuleisdamas akių nuo Ariellos. - Neik į mišką, tačiau nebūk čia.
Sulig tais žodžiais, metė durklą į Ariellą. Nors jo keršto troškimas per tiek metų apgeso, Ariellos, panašu, ne. Dabar galiojo gamtos įstatymas - žudyk arba būk nužudytas. Buvo aišku - kažkuris iš jų šiąnakt mirs.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Tobias Liam Walters »
Suffering is like anything else. Live with it long enough, you learn to like the taste.


*

Neprisijungęs Lilith Morgenstern

  • II kursas
  • *
  • 52
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  Tiesą sakant, Lilita Lilitą įsivaizdavo šiek tiek kitaip. Moteris, kiekvieną vakarą pasirodanti mergaitės galvoje, buvo ne tik aukšto ūgio, bet ir nežmoniškai plona - pro jos odą styrojo visi šonkauliai, geriau įsižiūrėjęs galėjai pamatyti ar kepenis, ar kokį nors kitą žmogaus vidaus organą. Žinoma, Lilita nebuvo žmogus - ji - garbingiausia demonė visame tiek mirtingųjų, tiek jau nebemirtingųjų pasaulyje. Tačiau Lilita šioje girioje atrodė klastingiau, nors ir sužmogėjusi. Demonės akyse virė troškimas padaryti kažką, kas sugriautų Tobio gyvenimą ir mažoji Lilita labai nuoširdžiai tam pritarė.
  Ar bereikia sakyti, jog Morgenstern negalėjo atitraukti akių nuo savo idealo ir gyvenimo prasmės? Vienuolikmetė nebekreipė dėmesio į tai, ką jai sakė Tobias, jai nerūpėjo ir tai, kad jis ją paslėpė už savo nugaros - svarbu tebuvo tai, jog ji vis dar savo kaštoninių akyčių pagalba regėjo demonę, apie kurią skaitė nuo pat pirmų gimimo dienų. Na, gerai, gal ne taip anksti, bet Mirties demonė buvo vienas didžiausių pliusų į perrišto gelsvo popieriaus vartymą.
  Savo ausyse mergaitė kartojo gracingai, paprastai, bet kartu ir linksmai ištartus demonės žodžius. Ak, pagaliau likimas jas suvedė! Mergaitė gal ir būtų norėjusi kažką Lilitai pasakyti, tačiau nedrįso atverti burnos, tad iškišusi galvą tik linktelėjo šiai raudonplaukei. Morgenstern nenutuokė, kad pati Lilita bus su tokia plaukų spalva, tačiau ji tik pridavė jai galybės ir pasitikėjimo savim. Raudona pirmą kartą atrodė taip nuostabiai!
  Galiausiai mergaitė pamėgino susikoncentruoti į Tobio pokalbį su jo žudike. Tik staiga jos antakiai pakilo, nes išgirdo tokį kreipinį, kurio nesitikėjo nė slapčiausiuose smegenų stalčiukuose. Ariella? Čia kaip ta iš Brittos pasakojimų? Ta pati su uodega, prarastu balsu... Bet ji neprarado balso! Nieko nebesuprantu... Panelės galvoje pradėjo virti daug minčių - naujesnė buvo ir vis baisesnė, ir gražesnė... Viskas priklausė tik nuo požiūrio kampo, tačiau tamsiaplaukei susikoncentruoti buvo praktiškai neįmanoma. Nenuleisdama akių nuo raudonplaukės demonės, ji kiek tvirčiau įsikibo į globėjo apsiaustą, nes nujautė, kad kažkas dabar bus. Argi Lilita nesupyks, kad jos vardą pavertė į kažkokios undinės? Būtent. Tokia moteris tikrai turėjo parodyti savo nuomonę šiuo klausimu, o Lilita buvo pati galingiausia demonė visoje visatoje, taigi, pykdyti ją, kai šalia buvo mažoji Lilita, buvo kvailokas sumanymas. Ji nuoširdžiai vylėsi stebėti Tobio sutriuškinimą iš šono, tačiau kol ji stovėjo už jo, tai buvo visai pavojinga. Štai dėl šios priežastis mergaitė ir pirmą kartą paklausė globėjo, kai tik išgirdo jo pasiūlymą pasitraukti prie medžių ir jų susitikimą stebėti iš toliau. Morgenstern žengė tvirtus septynis žingsnius, atsirėmė į kažkokį labai jau seną medį ir prikando visą laiką kramtomą lūpą. Tamsiaplaukė vis dar nesugebėjo atitraukti akių nuo raudonplaukės Lilitos, tačiau tuo pačiu metu ir mąstė, kaip tokiai būtybei reikės prisistatyti.
“Sand keeps secrets better than mud.”