0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1811
Dori atrodė išties nusiminusi. Bet Auris neturėjo laiko su ja pakalbėti. Žinojo, kad tamsūnių sukeltas slogumas praeis, todėl greitomis sugrįžo prie savo stalo.
Šiaip jau seniai reikėjo ką nors daryti, bet jis vis neturėjo kada. Iš pradžių reikėjo išdėstyti tą ilgą teoriją, o paskui jam vis teko lakstyti prie mokinių, kurie arba alpo, arba klykė ir juos atkerėti.
Pamokoje dalyvavo Elliw ir jos teleskopai. Žinoma, viskas negalėjo vykti įprastai. Ji neketino sėstis prie mokinių ir  pasirinko kitą vietą. Kol dėstė teoriją, Senkleris vis varstė ją žvilgsniais. Nieko nesakė, nes galvojo, kad tada jau ji tikrai nukris, arba nutiks dar kas nors. Vėliau tamsūnės paskleidė savo magiją ir Auriui teko užsiimti kitais mokiniais.
Ir kai tik trumpam nusisuko, ji žinoma nukrito.
Auris neįsivaizdavo ar Elliw tiksliai žino ką reikia daryti. Jis neįsivaizdavo kaip tamsūnės ją gali paveikti. Tikrai nesiruošė laukti visos pamokos, kažkaip neatrodė, kad ji mėgintų atsikerėti. O jei uždelsiu per ilgai... Jeigu tarkim jai prasidės panika? Ar jei ims mikčioti? Ar dar kas nors nutiks?
Elliw šaukė kažkokius vardus. Aišku, buvo ir daugiau mokinių, kurie dar vis patyrė haliucinacijas, bet nuo pat pirmos pamokos ši mergaitė jam kėlė labai daug klausimų ir nerimo.  Ne, nelauksiu ilgiau.
- Traviata Estere.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
  Melodė vėl buvo apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje, nors prisiversti vėl atsivilkti čia nebuvo labai lengva. Jau vos pabudus nuotaika buvo subjurus, o vėliau... Su kiekviena akimirka nuotaika prastėjo ir to pakeisti nesugebėjo, net skanūs blyneliai didžiojoje salėje pusryčiams. Grifiukė tądien praleido net kelias pirmąsias pamokas, tačiau į šią pamoką šiaip ne taip atsivilko. Už praleistas pamokas mergaitė pasižadėjo vėliau atsigriebti bibliotekoje ar paklausinėti bendrakursių. Tačiau vėliau, kas turėjo reikšti, kad tikrai ne šią nelaimingą dieną. Slogios nuotaikos priežasčių buvo ištisos galybės: tiek gresiančios Kalėdų atostogos, per kurias tikriausiai teks likti Hogvartse, nors dauguma grįš į gimtuosius namus (mat burtininkų vaikų namuose ji nebebuvo laukiama), tiek liūdnos Kalėdos be dovanų ir artimųjų, o kur dar visos šiurpios paslaptys slegiančios grifę, kurias sužinojo dar per vasaros atostogas, tačiau dar nespėjo niekam apie tai išsipasakoti...
  Dabar grifiukė gavo dingstį nors trumpam atitolti nuo žiaurios realybės ir ją slegiančių nesąmonių, bei sutelkti visas savo mintis į profesorių. Jei napgavo atmintis, praėjusią pamoką reikėjo terliotis su laidininkais, tačiau pamoka su Henrieta buvo visai įdomi. Dar iki šiol molinuko molio likučiai po praėjusios pamokos saugiai buvo lagamine, jei grifė kada vėl sumanytų pasigaminti laidininką.
  Tamsiaplaukė trumpam atitrūko nuo profesoriaus ir apžvelgė klasę. Jokių stalų klasėje nebuvo, tik pasieniais sustatyti krėsliukai. Tačiau Melodė vis tik liko stovėti, nors nė pati neturėjo tam logiško paaiškinimo. Žvilgsniui grįžus prie profesoriaus mergaitė tik tuomet pastebėjo tris nepaprastai atrodančias tamsūnes apie kurias tik ir tauškė profesorius. Pirmąsyk tądien grifiukė pajuto susidomėjimą, tačiau nespėjus geriau įsižiūrėti į tamsūnes, netikėtai viską užklojo aklina tamsa.
  Viltis praskraidinti nuotaiką bemat išnyko. Teliko tik tamsa ir kraupūs balsai. Balsai buvo šalti, bejausmiai ir rodos neturintys nė lašelio gyvybės. Balso šaltinio negalėjai nustatyti, mat šis skambėjo iš visų pusių. O gal tik mintyse? Kad ir kaip bebūtų, tie balsai nebuvo itin malonūs. Likai viena. Vieniša antrakursė neturinti nė geriausių draugų, nei tėvų, nei namų?- nuskambėjo moteriškas balsas galvoje. Kas tu tokia? Meluojanti grifė? Brolį palikusi smisti vaikų namuose sesuo? Nerandanti vietos mažylė?- šįkart Melodė išgirdo jau vyrišką kiek sarkastišką balsą. Tau ir nėra vietos šiam pasauly. Tavo mirtis niekam nebūtų reikšminga. Visiems nuo to būtų tik geriau, tiesa? Mergaitė, kad ir kaip bandytų prieštarauti, giliai viduje žinojo balsus sakant tiesą. Tuomet ausis pasiekė kurtinantis juokas. Žiaurus ir be jokio pasigailėjimo. Grifė tik užsidengė ausis ir užsimerkė. Nebenorėjo girdėti tų kraupių balsų. Nebenorėjo egzistuoti ir justi tą skausmą. Troško tik išnykti, mirti ir palikti visus slegiančius dalykus kuo toliau...
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • IV kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
  Grifė stipriau sugniaužė lazdelę, tačiau raudonų kibirkščių paleisti dar neketino. Tačiau netikėtai atsiradusi tamsa ir žeidžiantys žodžiai išmušė iš vėžių, o nespėjusi pasiruošti antrakursę akimirksniu užplūdo visos neigiamos emocijos. Kaip besistengtų, grifiukė niekaip nesugebėjo suvaldyti emocijų ir baimės.
  Kažkas šiurpaus ir šalto prabraukė pro mergaitės kojas. Sulyg netikėtu prisilietimu grifė krūptelėjo ir atsimerkė. Akimis baimingai naršė tamsą, tačiau buvo lygiai taip pat aklinai tamsu, kaip, kad užsimerkus. O gal ji nė neatsimerkė? Melodė sutriko. Neramiai blaškėsi ir sukiojosi į visas puses, tačiau nei tamsūnių, nei kažko kito neaptiko, apart aklinos tamsos. Panika buvo jau beveik peržengianti ribą, o balsai nė neketino aprimti. Ar žinai kodėl tavo tėvas tave paliko?- suskambėjo žiaurus motinos balsas mintyse. Jį išgirdus mergaitei suspurdėjo širdis. Ji jo negirdėjo jau... Jau gerus devynerius metus... Tačiau šįsyk balsas buvo žiaurus ir pašaipus. Atsakymas paprastas... Jis nenorėjo dukros! Manai tu jam rūpėjai? Manei, kad jis tave MYLĖS? Tavo gimimas atėmė tėvą ne tik iš tavęs, bet ir iš brolių! Per tave mano du sūnūs neteko laimės ir tėvų! Grifės akys persipildė išgąsčio. Ji puikiai žinojo, jog tėvai išsiskyrė ir, kad tai nebuvo jos kaltė... Tačiau, ar tikrai? Per tave netekau vyro, todėl nebuvo kas išlaikytų šeimos! Todėl susirgau ir... miriau!- toliau klykavo motinos balsas. Iš žiauraus jis tapo liūdnu. Galiausiai mergaitė išgirdo motinos kūkčiojimą. Prieš akis iš niekur išdygo vaizdinys. Jos motinos skruostais riedėjo ašaros...
- Aš... Aš nenorėjau!- bandė teisintis Melodė, tačiau motina nesiklausė. – Atleisk…
  Atleisti? Tau? Juk tai Tu mane nužudei!- verksmingu balsu suklykė motina. - Tu man nebe dukra!..
 Kraupūs balsai atkartojo aidu motinos paskutiniuosius žodžius, o po akimirkos motinos atvaizdas dingo... Balsai tarsi užblokavo smegenis ir mergaitė nebeprisiminė vis dar esanti Hogvartse, pamokoje. Kažkur iš mergaitės gelmių išniro atsiminimas. Motina su meile žvelgianti į ją- savo dukrelę. Tai buvo viena diena prie motinos mirtį... Atsiminime mama pasilenkė prie mergaitės ausies ir sušnibždėjo:
- Žinok, aš niekad tavęs nepaliksiu. Niekad. Aš visad būsiu tavo atsiminimuose, mano dukrele...
  Atsiminime ištarti motinos žodžiai įkvėpė drąsos ir suteikė supratimą. Tie balsai... Tai- netikra, mama niekad nepasakytų, jog aš jai nebe dukra. Iki paskutinės gyvenimo akimirkos ji mane mylėjo... Motina jau žinojo, kad netrukus mirs, tačiau vietoj kelionių pas geresnius gydytojus, motina pasirinko paskutines akimirkas praleisti su manimi. Sukaupusi paskutines jėgas, mintyse vis dar skambant atsiminime ištartiems motinos žodžiams, Melodė sušuko netikėtai iš atminties išnirusį burtažodį- vienintelį išsigelbėjimą:
- Traviata Estere!
  Dideliam nustebimui burtažodis suveikė ir balsai dingo. Išsikamavusi, grifiukė susmuko ant vieno iš krėsliukų. Nors balsai dingo, sukilusios emocijos- ne. Veide vis dar šmėžavo baimė ir liūdesys, tačiau atsiminimas teikė stiprybės ir Melodė kas akimirką atgaudavo vis daugiau jėgų. Atsikvėpusi mergaitė laukė pamokos galo, kada pagaliau galės keliaut į didžiąją salę ir bent pabandyti skaniomis bandelėmis užgožti ir pamiršti viską, kas šiandien nutiko.
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
- Liucija! - dar garsiau suriko Elliw, nors atrodė, kad geriausia ir protingiausia mergaitė tiesiog kažkur išnyko. Turbūt dingo iš šio pasaulio ir daugiau niekada nepasirodys vargšei velsietei. O kur jos teleskopas?! Na jai ir nesisekė! Kad ir kas čia vyko, mergaitei rūpėjo viena: rasti tris drauges ir bent vieną teleskopą. Ji turėjo tris teleskopus, ar ne? Ar gali būti, kad kiekviena iš draugų paėmė po teleskopą? Bet kodėl? Juk jos yra geros mergaitės! Išvada buvo aiški: visi trys astronomijos prietaisai buvo sulūžę, o trys draugės juos pasidalino po vieną, kad galėtų sutaisyti. Tai buvo džiuginanti mintis.
Dar labiau pradžiugino tai, kad pagaliau išnyko tamsa, ir Elliw galėjo matyti aplinkui save. Visai arti jos buvo gyvenime nematytas žmogus raudonais plaukais. Tai gerokai išgąsdino, ir velsietė jau norėjo pasitraukti, bet čia susidūrė su problema: ji gulėjo ant žemės, tad trauktis buvo ganėtinai keblu. Kaip ir patikėti, kad pasaulyje vis dėlto yra teleskopų. Tą siaubingą baimę velsietė vis dar prisiminė, ir tai gerokai apsunkino ir taip sunkų gyvenimą.
- Liucija? Sabrina? Joana trečioji? - tyliau pakartojo Elliw žvalgydamasi po klasę. Trijų draugių vis dar nematė. Deja, akys užkliudė daug nemalonesnį vaizdą - neLiuciją. Elliw su pasišlykštėjimu žvelgė į ją, kol pagaliau prisiminė, kad jai reikėtų atsistoti. Pabandė tai padaryti ir užkliuvo už stalo. Ant jo, pasirodo, stovėjo teleskopas! Velsietė baisiausiai apsidžiaugė ir pamiršusi neLiuciją garsiai sušuko:
- Liucija!
Žinoma, tik geriausia ir protingiausia mergaitė galėjo pasistengti, kas astronomijos prietaisas grįžtų į Elliw gyvenimą. Mergaitė čiupo didžiausią brangenybę ir apsižvalgė po klasę. Deja, draugės nepamatė, tad šiek tiek nusiminė. Netrukus pamiršo, kodėl buvo nusiminusi, tad atidžiai apžiūrėjo teleskopą. Jis atrodė esantis sveikas. Tai buvo labai svarbu, tad klastuolė pasijuto esanti visai patenkinta. Nusišypsojusi dar kartą apsižvalgė, o tada visa laimė dingo: ji ir vėl (tiesa, jau neprisiminė, kad tai nutiko "ir vėl") pamatė neLiuciją.
- Tai tu kalta! - garsiai suriko rudaplaukė. Nežinojo, dėl ko kaltina bjauriąją mergiūkštę, bet o koks skirtumas? Juk ir taip aišku, kad ji yra kalta dėl visiškai visko. O labiausiai dėl to, kad... Na, nesvarbu, vis tiek absoliučiai viskas yra tik jos kaltė.
Dar kartą gerai apžiūrėjusi teleskopą Elliw įsitikino, kad jis tikrai yra nesudužęs. Gal ne tokia ir bloga ta pamoka. Su tokia išvada ji nutarė, kad laikas keliauti iš klasės. Ką čia daugiau veikti, jeigu pamokos darbą (t.y. apkaltinti neLiuciją) jau atliko? Nieko nepasakiusi velsietė paėmė teleskopą kiek patogiau ir patraukė durų link. Deja, jas ne atidarė, o tiesiog skaudžiai rėžėsi.
- AUČ!
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 182
  • Taškai:
Alrisa vos nepaspringo ašaromis, išvydusi, kad jos mieliausiasis brangiausiasis Yuno yra negyvas. Parklupusi ant kelių ji bandė įteigti sau, jog tai iliuzija. Bjauri, šlykšti, neįtikėtinai tikroviška, bet vis dėlto - iliuzija. Deja, kaip tik to ir nesisekė padaryti. Pakėlusi akis dar pamatė Jono ir Saliamono kūnus, kurie tik dar pagilino neaprėpiamą skausmą. Vienintelis geras dalykas buvo tas, kad kiti mokiniai negalėjo matyti, kaip ji kentė.
-Kad jį kur galas, tą profesorių! - šniurkščiodama sušnypštė klastuolė. - Tai. Tik. Iliuzija! - beviltiškai tikino save, šnibždėjo kažkokius žodžius ji, šaltiems pirštams liečiant kaklą. Susikaupusi galėjo bandyti jų nebejausti, prisiminti reikiamą burtažodį ir ištrūkti iš šio pragaro.
Nelaimei, netikėtai pasigirdo pažįstamas balsas. Bet kuriuo kitu atveju juodaplaukė būtų džiaugusis girdėdama jį, tačiau dabar...
-Neklausyk, ką sakys tas vy... tėtukas... Ne...- sukūkčiojo rankomis prisispausdama ausis. Bergždžias reikalas. Rodės, garsas sklido ne iš aplinkos, o iš vidaus, pačios kaulų gilumos.
Man gėda žiūrėti, kokia pabaisa išaugo iš mažos malonios mergaitės. Kas tu? Tikrai ne mano dukra. Šie ir dar baisesni dalykai papliūpomis bombardavo Alrisos sąmonę. Nei bėgt, nei rėkt nuo to nebuvo jėgų. Vis dėlto vieną akimirką atėjo mintis, kad profesorius galbūt ne šiaip sau privertė mokinius kęsti tokį skausmą. Jis kažko siekė. Ak, taip! Burtažodis! Vėl prisiminė klastuolė, šįkart lengviau pakeldama naują šlykščių sakinių bangą.

*

Neprisijungęs Adrian Fernández

  • I kursas
  • *
  • 6
  • Taškai:
   Adriano dėmesį akimirksniu prikaustė prie profesoriaus esantys tamsūnai. Magizoologija vaikino visai nedomino, tiesa sakant, jis pats nežinojo, kas jį domino. Retkarčiais atrodydavo, jog viskas įdomu, retkarčiais - niekas. Jautėsi sutrikęs. Bet žinojo vieną - cerberis jį velniškai domino ir tamsiaplaukio svajonėse cerberis buvo jo. Kada nors Adrian turės jį. Kada nors... O dabar teliko pasitenkinti profesoriaus matomais tamsūnais, traukiančiais vaikino akį. Šis, nors ir per gana didelį atstumą, tačiau atidžiai ištyrinėjo šiuos, nužvelgė kiekvieno snukį, kailį, letenas. Netgi profesoriaus klausėsi itin atidžiai. Ir pats nepajuto, kad retkarčiais buvo sulaikęs kvėpavimą ar net pravėręs lūpas, tarsi tai padėtų geriau girdėti.
   Praktika nebuvo labai nuobodi, tiesa sakant, visai įdomi, tik aukštaūgis būtų mieliau apžiūrėjęs tamsūnus iš arčiau, patyrinėjęs juos. Net toptelėjo, kad galbūt profesorius galėtų daugiau papasakoti apie cerberį. Kiek padvejojo, gal verčiau susiras kokią knygą bibliotekoje ir šitaip praleis vakarą paklaidžiodamas pilyje.
   Giliai įkvėpė pakeldamas ranką ir ketindamas pasikasyti pakaušį, kai staiga klasėje nuaidėjo komanda pasiruošti ir viską apgaubė tamsa. Adrian sustingo taip ir nepasikasęs pakaušio. Negana to, sustingo išsižiojęs, ketindamas prieštarauti, ar kokią nesąmonę leptelėti. Nespėjo nei to, nei to.
   Oi, kaip negerai...
   Mintyse jau bandė įsivaizduoti, kad tokioje pozoje jis ima ir numiršta viduryje klasės. Pabandė pajudėti, tačiau veltui. Neįžvelgė nieko, buvo tamsu, negalėjo pajudinti savo kūno, atrodė, jog ir kvėpuoti darosi sunku. Neabejojo, kad praleidus čia daugiau laiko jis tikrai išprotėtų, kaip profesorius ir sakė. Susikurtų baisiausius savo košmarus, kad tik nereiktų kęsti šito bjauraus jausmo.
   Trūkčiojamai įkvėpė oro. Norėjo šūktelėti, padaryti, ką nors, kas leistų iš viso to išsivaduoti, deja, nieko neišėjo. Vietoj to priešais jį išdygo jo paties brolis. Išsižiojęs iš nuostabos, plačiai atvėręs akis šis spoksojo į kiek aukštesnį, dailiai nuaugusį, jau suaugusį savo brolį.
   - Seth? - tyliai ištarė negalėdamas patikėti.
   Vos prieš akimirką jis nieko negalėjo įžiūrėti, o dabar savo vyresnėlį matė taip gerai, kaip niekad anksčiau. Jo atvaizdas buvo itin ryškus ir aiškus, o juk manė, kad brolio veidą nusinešė laikas ir atmintyje jo beveik nebeliko.
   - Esi toks pats nevykėlis, koks ir buvai, - trenkė žodžiais it žaibas giedrą dieną.
   - Ką? - sutrikęs paklausė vis dar negalėdamas patikėti, kad kalbasi su vyresniuoju broliu.
   - Ką girdėjai. Niekam tikęs ir kvailas. Neveltui tėvas paliko motiną, matydamas, koks nevykėlis jo sūnus.
   - Ne, Seth, tu nesupranti. Aš... - norėjo prieštarauti, tačiau suprato, kad argumentų neturi. Mintys buvo pernelyg padrikos.
   Negalėjo patikėti, kad brolis, kuris jį saugodavo ir globojo, staiga tapo toks šaltas. Adrian visuomet norėjo būti, kaip brolis, o dabar jis sutrypė jį, sulygino su žemėmis. Pažemino. Gerklėje pajuto keistą aštrumą. Kilo pyktis ir nusivylimas.
   - Negaliu patikėti, kad esu susietas su tokiu nevykėliu, kaip tu. Apgailėtina. - Žodžius rudaplaukis tarė lėtai, tarsi durklą vis giliau smeigtų savo broliui į krūtinę.
   Adrian užsimerkė nurydamas visą pyktį ir nusivylimą. Seth čia nebuvo. Ne, jo negalėjo čia būti. Jis buvo pamokoje, jis matė tamsūnes, matė profesorių, nieko panašaus čia neturėjo įvykti. Visa tai buvo tik košmaras. Bjaurus košmaras.
   - Traviata Estere! - šūktelėjo išsivaduodamas nuo viso to. Matyt, užmiršęs, kad turėtų elgtis atsargiau, užmiršo ir tai, kad derėtų tvirtai stovėti ant žemės. Kojos keistai susipynė ir vaikinas tik paskutinę sekundę skaudžiai trenkęsis koja į stalą, liko stovėti.
   Laimei, viskas išsisklaidė ir Seth dingo. Paliko jį ramybėje.
Adrian šiuo metu yra penktakursis.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1811
Tiesa pasakius viskas gavosi daugmaž geriau, nei jis tikėjosi. Daug mokinių išsilaisvino iš tamsūnų kerų, o tai labai jį džiugino. Vadinasi, klasė stipri, jis čia dirba ne veltui.
Ir Elliw nieko baisesnio nenutiko, tas irgi buvo labai gerai.
- Maja, Gaja, Ilaja, ramiai. - Pasakė griežtu tonu. Tamsūnės vėl išleido tą klaikų, į raudą panašų garsą ir klasėn sugrįžo šviesa. Jos atsisėdo ramutėlės, kaip dresuoti šuneliai.
- Visi padirbėjote puikiai. Kaip jau sakiau viskas, ką galbūt dar vis jaučiate jus paliks. Jeigu norit, galit pasiimti nuo stalo šokolado. Tai padės atgauti jėgas, visai kaip tada, jeigu susidurtumėte su psichais. - Jis mostelėjo lazdele ir iš atsivėrusios spintos išlėkė dėžutė su šokoladukais. Ji nusileido ant stalo.
- Iki pasimatymo. - Dar pridūrė ir visi ėmė skirstytis. Jis pats irgi skubėjo. Reikėjo išgabenti tamsūnes iš čia. Na, jei koks mokinys sugalvotų už šią pamoką pasiskųsti direktorei... Ką gi, galiu ir su ja pasiginčyti. Dievaži, juk mokau juos apie juodąją magiją, o tai tikrai ne mielas pasibastymas miške su vienaragiais.
Taip bemąstydamas paliko klasę.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Auris Senkleris »