0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Pamokos tema: tamsūnai

Ruduo prašvilpė be galo greitai. Auris to net nepastebėjo. Ir štai pamažu atkeliavo žiema.
Šiandien, jis pasistengė, kad klasėje būtų šilta. Pleškėjo židinys. O klasė atrodė kiek kitaip, nei visada. Nebuvo nei vieno stalo. Pasieniais jis pristatė krėsliukų. Taip bus patogiau. Mokiniai gali vaikščioti po klasę, kuo mažiau daiktų tuo geriau. Laukė sudėtinga pamoka, kai jis negalės nuo jų nuleisti akių. Tiesą pasakius, nebuvo visai legalu į mokyklą pasiimti tamsūnus. Bet... Auris pasistengs, kad po pamokos jie dingtų taip pat greit, kaip ir atsirado.
Trys tamsūnės šiuo metu miegojo šalia jo. Jos atrodė labai mielos, nes turėjo purų nuostabų kailį. Vienos, buvo juodas, kitos dryžuotas, o trečiosios visiškai baltas. Tamsūnės turėjo keturias kojas, buvo gero šuns dydžio ir atrodė, kad tokias vienas malonumas glostyti. Bet taip nebuvo. Nė iš tolo.
- Sveiki visi. Šiandien, mokysimės apie vienus iš tamsos atstovų. Tamsūnus. Štai, galit susipažinti. Maja, Gaja ir Ilaja. Jos mano. Aš jas sugavau prieš porą metų.
Auris mostelėjo lazdele ir visos trys pabudo. nusirąžė, purus kailis subangavo.
- Dabar, jos nepavojingos. Jeigu būtų laukinės savo kerus paleistų į mus visus ir turėtume truputį problemų. Dabar prašau manęs rimtai paklausyti, nes jeigu jus vėliau ištiks panikos priepuolis ar stabas, tada būsit patys kalti. Nes kai aš paleisiu jas, gali nutikti taip, kad pamiršite viską, ką pasakojau. Todėl kuo geriau manęs klausysit, tuo labiau informacija išliks jūsų galvose. - Kažin, ar jie manęs klausysis... Reikės nenuleisti akių.
- Tamsūnai yra trijų rūšių. Štai tokie, kokius dabar matote, vadinamieji Pirmarūšiai. Jie gyvena kur nors olose, ir nelenda žmonėms į akis tol, kol jie patys pas juos neateina. O žmonės dažniausiai ieško tamsūno tam, kad jį sugautų. Užsiundžius tokį ant visai nepatyrusio žmogaus, galima labai sugadinti jam gyvenimą. Žmogus, ilgai veikiamas tokių kerų gali pradėti visiškai nebemiegoti. Jį ims lankyti haliucinacijos, nors tamsūno jau seniai nebebus šalia. Toks nelaimėlis gali pradėti mikčioti ir jo gyvenimas pamažu darosi vis labiau nepakenčiamas. Antroji rūšis, šešėliniai tamsūnai. Jie dažniausiai išvis nesirodo žmonių akyse. Nežinau ar yra juos mačiusių. Jie apsigyvena prie tokių namų, kuriuose nuolatos yra konfliktuojama, pykstamasi. Ir nuo tada tos šeimos gyvenime atsiranda vis daugiau pykčių. Dėl pačių menkiausių smulkmenų. Juos sėja šešėliniai tamsūnai. Bet, kadangi niekas jų nemato ir dažniausiai apie tai nepagalvoja, šeimos pamažu išyra ir išsiskirsto. O tamsūnas klajoja kol randa kitus pykčiu apgyvendintus namus. - Auris trumpam nutilo. Ir tada ėmė pasakoti toliau.
- Ir trečioji rūšis. Trumpalaikiai tamsūnai. Jei labai nesinori kėblinti ieškoti pirmarūšio, galima susikurti tamsūną pačiam. Šiaip nepatariu. Nes toks kūrybos procesas gali paveikti patį kūrėją ir jam tikrai gali prastai pasibaigti. toks žmogus arba miršta, arba gali nutikti kas blogesnio ir tada teks amžinai likti ligoninėje, dėl nesuvaldytos juodosios magijos. Žodžiu, tokius tamsūnus kuria žmonės, kurie labai nori sugadinti kitam gyvenimą ar pavaidinti labai jau galingą juodąjį magą. Tokie sukurtieji gyvena dažniausiai iki metų. Paskui išnyksta. Apie šią rūšį kalbėti neverta, nes mums to nereikia. Bet papasakojau apie visas, kad žinotumėt, jog jos egzistuoja. O dabar metas rimtai manęs paklausyti. Kai paleisiu tamsūnes jus pulti, iš pradžių, jus visus apims sąstingis. Toks jausmas, kuris būna sapnuojant košmarą, kai bandai bėgti rėkti ar judėti ir nieko neišeina. Taip pat klasėje pasklis tamsa. Visiška, neperregima. Jūs pradėsite matyti vaizdus, girdėti ką nors, jausti, kad kas nors jus liečia. Bet tai tėra haliucinacijos. Kuo ilgiau leisite tamsūnams jus veikti, tuo labiau imsite bijoti, gali apimti panika. O jeigu žmonės prie tamsūnų praleidžia labai labai ilgai, tarkim, mėgindami juos sugauti. Amžiams sustingsta ir gyvena nuolatiniame košmare. Tai siaubinga būklė, bet žinoma mes tikrai iki to neprieisime.  Noriu, kad nuvytumėt tamsą su visomis jos išdaigomis šalin. Burtažodis tam padaryti yra Traviata estere. Tiems, kurie išsisuks iš tamsūnų kerų greitai galiu pasakyti, kad tokie žmonės greičiau išmoktų atsispirti užvaldymo užkeikimui ar galėtų tapti gerais oklumantais. Stebėsiu jus. Kadangi tai mano tamsūnės, manęs jos neveiks. Jei nė vienas ilgai nesugebėsite iš jų išsivaduoti jas užmigdysiu ir viskas praeis be jokių pasekmių. Jeigu labai išsigąsite ir pamiršite reikiamą burtažodį pasiųskite raudonas kibirkštis ir aš jus atkerėsiu, kad tamsūnai nebeveiktų. Tikiuosi viskas aišku? Nepamirškite burtažodžio. Traviata estere. - Viską išpasakojęs jis nubraižė ore vingrų ženklą.
- Vienas, du, trys... Pasiruoškite lazdeles. Fas. - Liepė tamsūnėms.
Po klasę pasklido jų balsai panašūs į raudą. Pasipylė tamsa ir užliejo mokinius. Auris liko jų atidžiai stebėti.


Atsiminkite, kad neturėtumėte lengvai įveikti tamsūnų kerų. Tai, ką jausite susigalvokite patys. Jei nuspręsite, kad jums visgi nepavyks gynybiniai kerai pasiųskite raudonas kibirkštis. O jei ir to nepavyks padaryti, parašykite man asmeninę žinutę, kad norite, jog Auris jus pastebėtų ir atkerėtų. Jei kyla kokių klausimų irgi rašykit.
Du postai po 2000 simbolių arba trys po 900.
Pamoką uždarysiu sausio 4 dieną.


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Dori buvo apsigynimo nuo juodosios magijos klasėje kartu su Deoiridh. Ji labai džiaugėsi ištaikiusi galimybę praleisti šiek tiek laiko su septintakurse.
- Gal sėskim čia? - paklausė grifės ir klestelėjo ant vieno iš krėsliukų.
Mendel akis iškart prikaustė trys gražūs gyvūnai, kuriuos tik ir norėjosi paniurkyti. Trečiakursė prisiminė mokslo metų pradžioje vykusią kerėjimo pamoką, kurioje buvo gyvūnai. Galbūt lauks kažkas panašaus? Tie gyvūnai atrodie tokie švelnūs ir mieli. Todėl kai Auris pradėjo pasakoti apie juos, žaliaplaukė šiek tiek nustebo, nes negalėtų pasakyti, kad taip atrodantys padarėliai būtų skriaudikai. Tačiau tokia tikriausiai ir yra ta juodoji magija, mintyse pagalvojo Mendel. Čia švelnios išvaizdos apgaulė.
Auriui įpusėjus pasakojimą mergaitės širdis plakė šiek tiek tankiau nei įprastai. Į pasakojimo pabaigą jos ranka jau stipriai gniaužė burtų lazdelę ir netrukus Dori atsidūrė aklinoje tamsoje.
Tyla. Viskas aplinkui išnyko. Deoiridh, Auris, tamsūnai ir klasės šurmulys. Apėmė šaltis. Dori užsimerkė. Bandė atsimerkti, tačiau ją vis dar supo ta pati tamsa. Ji stengėsi bandyti kažką paliesti. Bet ką. Krėsliuką. Kitą mokinį. Tačiau nieko aplinkui nebuvo. Bandė pašaukti vardu Deoiridh, tačiau iš lūpų nepasigirdo joks garsas. Tik galvoje pradėjo skambėti... Manai, kad esi kažkam reikalinga? Alanas tik dvylikmetis berniukas, kuris laikui bėgant tave pamirš... Jau ir Meg po truputį tave pamiršta, ar ne? Galvoji, kad rūpėsi Deoiridh? Ji baigs Hogvartsą ir tu jai tapsi niekuo, o Matthew neapsikęs ir išvarys tave per atostogas iš savo namų. Tavo tėvams tavęs nereikia. Niekam tavęs nereikia. Tu esi niekam nereikalinga klaida. Tokie žodžiai skambėjo Mendel galvoje. Ji bandė kimštis ausis, rėkti, tačiau nieko nepavyko. Akyse pasirodė ašaros, trylikmetė suklupo, užsidengė veidą delnais ir pradėjo verkti, o paslaptingasis moteriškas balsas ir toliau kalbėjo skaudžius dalykus.

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Henrieta sėdėjo ant krėsliuko apsigynimo nuo juodosios magijos klasės gale. Palikta laisva vieta klasėje žadėjo įdomią ir nuotykingą praktiką, tad grifė nekantravo pradėti. Pagaliau suskambo varpas ir profesorius pradėjo pamoką. Poter klausėsi pasakojimo apie tamsūnus, tačiau mažai ką teįsiminė. Į galvą lindo daugybė pašalinių minčių. Kaip antai tikros žiemos laukimas. Kai už lango būna kalnai sniego ir užšąla ežeras.
  Henrietos akys žvelgė į mielas tamsūnes ant profesoriaus stalo ir prisiminusi, kad sėdi pamokoje grifė pasistengė susikaupti. Išklausiusi paskutinį užsiminimą apie tamsūnus Poter susitelkė į praktikos darbą. Įdėmiai išklausiusi profesoriaus mergina dėl visa ko pakartojo mintyse burtažodį - Traviata estere. Tuomet atsistojo ir pasiruošė tamsai.
  Profesoriui paliepus trys tamsūnės pakilo iš savo vietų ir pasigirdo šiurpią raudą primantis garsas. Viena smegenų dalelė grifės galvoje šyptelėjo, nes šis vaitojimas šiek tiek priminė iš paveikslo paveikslų galerijoje sklindantį vaitojimą. Viską apgaubus tamsai džiaugsmo nebeliko.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Henrieta Poter »
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Sėdint apsigynimo juo juodosios magijos pamokoje Meghan galvoje šmėstelėjo kažkada perskaityta citata. "Atmintis palieka negyjančius randus." Negali sakyti, kad tai buvo melas. Vis dėlto, visas gyvenimas - vienas didelis randas. Kad ir ką darytum, pasaulį pakeisi. Į gerąją pusę ar į blogąją, čia jau kitas klausimas. Bet gyvendamas randą neišvengiamai paliksi. Ar sau, ar kitiems, tačiau neišvengiamai. Tokia gyvenimo kaina. Tik ar gyvenimas to vertas?
Iš filosofinių pamąstymų mergaitė pažadino profesoriaus balsas. Švilpiukė krūptelėjo ir pamėgino sutelkti dėmesį į profesoriaus dėstomą temą. Sekėsi sunkokai, tačiau rudaplaukė sugebėjo išgirsti užduotį ir bent dalį informacijos. Deja, praktika neatrodė labai viliojamai. Ko jau ko, o dar baimės ir nerimo Meg netroško. To jos gyvenime ir taip pakako. Tačiau niekur nesidėsi - teko daryti praktiką.
Mergaitė atsistojo ir suspaudė lazdelę. Jai nespėjus normaliai pasiruošti, klasę užgulė tamsa. Nepermatoma ir sunki kaip antklodė. Švilpiukei trūko oro, ji negalėjo pajudėti. Nors buvo plačiai atmerkusi akis, nieko nematė. Norėjo rėkti, bet neturėjo balso. Norėjo bėgti, bet negalėjo pajudėti iš vietos. Laikas tarytum sustojo.
Meghan pajuto ranką ant peties ir krūptelėjo. Prieš ją staiga atsirado sesuo. Na ką, mažyle, nebegali viena? sesers balsas nuskambėjo Meg galvoje, nors Luiza nepratarė nė žodžio. O aš galvojau, kad tu stipresnė.
Kažkas pokštelėjo ir vietoj Luizos priešais švilpiukę stojo Evelina su savo broliu. Ką tu padarei? jų balsai kaip vienas susipynė rudaplaukės galvelėje. Tu kalta, tu kalta, tu kalta.... kartojo balsai. Staiga jie liovėsi, tačiau atsirado Dori. Meghan apsidžiaugė pamaniusi, kad viskas baigta. Tačiau ji klydo. Manai, tu man nenusibodai? Viską nuo manęs slepi, nieko nepasakoji. kalbėjo piktoji Meg draugės antrininkė. Aš tau pasakoju viską, traukiu tave iš bėdų, o tu...
Švilpiukė sukniubo ant grindų, jos skruostais pradėjo ristis ašaros. Vaizdai gąsdino, vertė jaustis bejėge, tačiau mergaitė negalėjo jų įveikti. Jautėsi įstrigusi košmare, pačiame baisiausiame košmare. Vienintelis skirtumas - buvo neįmanoma pabusti. Nebent...
Meghan mintyse šmėstelėjo profesoriaus žodžiai. Traviata estere. Toks turėjo būti išsilaisvinimas iš šio siaubingo košmaro. Vienintelis bilietas atgal į normalų (o gal ir ne) gyvenimą.
- Tra...Traviata.. - sušnabždėjo mergaitė ir nukrito ant grindų.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Henrieta stipriau suspaudė lazdelę ir pasiruošė sulaukti kokio nors bauginančio ženklo. Tačiau keletą minučių nieko neįvyko ir grifė jautė tik tą sąstingį. Buvo baisu. Nors grifė nebuvo baili, tačiau ta tamsa ir sąstingis gąsdino. Atrodė, kad tamsa spaudžia iš vidaus ir dusina. Mergina pasukiojo tarp pirštų lazdelę, kad būtų tikra, jog jei kas, pajėgs paleisti nors raudonas kibirkštis.
  Netikėtai prieš ją atsirado vaizdinys iš vaikystės. Vaizdas, nuo kurio Poter taip stengėsi pasprukti, tačiau vėl grįždavo prie jo. Tai buvo jos devynerių matyta tėvų mirtis. Trylikametė norėjo bėgti tolyn vėl viską užgniaužti savyje ir paslėpti šį vaizdą tolimiausioje atminties kertelėje, tačiau negalėjo. Ji vėl tai išgyveno. Poter vėl matė viską kaip tądien.
  Henrieta matė kaip jos mama prieina ir apkabina devynmetę ją. Tuomet mergaitė stengėsi ištrūkti iš glėbio ir tęsti savo paikus žaidimus. Dabar grifė būtų bet ką atidavusi, kad galėtų matyti savo motiną. Moteris vaizdinyje nusijuokė ir patraukė į galinį kiemą. Kai mama nebegalėjo matyti devynmetė patraukė prie lango į kiemą. Trylikametė norėjo nusisukti, nebematyti to, tačiau kažkas neleido to nematyti, kažkas vertė tai žiūrėti. Jaunoji Poter pažvelgė į langą ir susidomėjusi stebėjo, kaip jos mama su tėčiu paleidžia kerus ir... Nutiko nelaimė. Kerai suveikė ne taip, kaip turėjo ir po akimirkos mergaitės tėvai gulėjo negyvi viduryje pievos.
  Henrietai ėmė riedėti ašaros. Ji nenorėjo daugiau to matyti. Grifei buvo skaudu. Norėjosi šaukti. Staiga mintyse pasigirdo balsas: Tai tu kalta, dėl to, kad dabar esi viena. Nejau niekada nepagalvojai, kad galėjai daugiau laiko skirti jiems. Tik tu kalta, kad atsisakei to apkabinimo. Kam tau iš viso būti čia šiame pasaulyje?
  To jau buvo per daug. Henrieta susmuko ant grindų. Jai iš akių nenumaldomai ėmė tekėti ašaros. Nors ir buvo aišku, kad nereikia imti šių žodžių į galvą, kad mergina praleido tikrai pakankamai laiko su jais, tačiau Poter negalėjo to ignoruoti. Bent jau po to ką pamatė.
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Deoiridh nuotaika buvo gera. Atėjo į pamoką su Dori, kas leido tikėtis, kad draugystė ir toliau laikosi, kad jos bendraus ir, žinoma, kartu praleis Kalėdų atostogas. Žinoma, buvo šiek tiek neramu, kad per laiką, praleistą Aberdine, jos viena kitai labai nusibos, bet kol kas buvo galima apie tai negalvoti. Reikėjo galvoti apie pamoką, kuri priminė, kad artėja egzaminai. Apsigynimas nuo juodosios magijos tikrai buvo naudingas dalykas, bet tai nereiškė, kad grifė itin norėjo mokytis.
- Nemanai, kad jis per daug šneka? - puse burnos sumurmėjo rudaplaukė draugei, bet atsakymo neišgirdo. Suirzusi pažvelgė į klastuolę, tačiau tuo metu klasėje stojo tamsa, tad Deoiridh nusprendė, kad Dori tiesiog klausėsi, ką pliurpia profesorius. Turbūt šiai akimirkai pasiruošė geriau, nes grifė buvo visiškai pasimetusi.
- Eee… Klausyk, Dori, čia taip turėjo būti? - iš paskutiniųjų slėpdama baimę paklausė. Kažkas šaltas prisilietė prie kaklo, ir Deoiridh net pašoko. Dabar džiaugėsi, kad klasėje buvo tamsu - niekas nematė, kaip ji apsikvailina. - Dori? - pakartojo. Jeigu ką, paprasčiausiai pasakys, kad rūpinasi jaunesne mergaite - ar ji ne per daug išsigando. Vis dėlto baimė kaustė ją pačią: kažkas perbėgo per kojas, o galvoje skambėjo skausmo persmelktas varlių kurkimas.
- Matthew? - garsiai ištarė Deoiridh lyg ir atpažinusi augintinės balsą. Sulig tuo vardu prieš akis iškilo herbologijos profesoriaus, gulinčio kažkokiame griovyje, balsas. - Matthew?!
Šiuo vardu buvo pavadinti du bene artimiausi merginai padarėliai Žemėje. Kas čia vyksta? Ar profesorius turi teisę taip kankinti mokinius?! Vos apie tai susimąsčiusi prisiminė dar vieną svarbų žmogų, kurio dabar labai nenorėjo pamatyti. Niekada nenorėjau su tavimi bendrauti. Ar išties manei, kad man su tavimi leisti laiką yra smagu? kupinas paniekos ir toks nepanašus į Sigurdo balsas aidėjo galvoje. Deoiridh laikėsi įsikibusi minties, kad šis balsas visai neprimena islando. nors panika pamažu pradėjo imti viršų. Mergina susigūžė ir užsidengė veidą rankomis. Atkakliai kartojo sau, kad tai tik pamoka, kad jai reikia kažko išmokti, tačiau liūdesys ir baimė nepasidavė.
- Mama?.. - pratarė Deoiridh nė nepagalvojusi, kad to žmogaus niekada nė nepažinojo.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Dori klūpėjo ant žemės ir verkė, tačiau tai moteriai, kuri buvo nežinia kas, regis, to neužteko. Trylikmetė tiesiog jautė tos pabaisos alsavimą šalia savo veido, ir jos balsas toliau skambėjo Mendel galvoje. Ką tu čia veiki, Klastūnyne? Esi tokia netikėlė, purvakraujė, neturi čia nei vieno draugo. Galvoji, kad esi įdomi Levandai? Levanda su tavimi bendrauja tik todėl, kad jus sieja tasai siekėjas. Esi prisiplakėlė ir prielipa, net Juzefui ramybės neduodi, nors jam tu nei motais.
- Tylėk! - suriko Dori. - Tylėk!!!
Trečio kurso klastuolė staigiai pašoko ir netrukus stovėjo ant kietos žemės. Ausyse ėmė spengti, matyti vis dar neišėjo nieko.
- Tai pamoka, - ėmė kalbėtis su savimi mergaitė. - Tai apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka, Dori. Tai netikra.
Dori stengėsi giliai kvėpuoti, tačiau oras buvo šaltas ir tirštas. Atrodė, kad jo tuoj ims trūkti. Klastuolė šalia savęs jautė kažkokias būtybes, o toji moteris, ji tikrai buvo kažkur šalia, nes girdėjosi tylus jos krizenimas.
Mendel išsitraukė burtų lazdelę ir norėjo pabandyti atremti tamsūnes, tačiau negalėjo prisiminti burtažodžio. Ir čia ją vėl ėmė apimti panika, nes ir vėl pasigirdo tas pašaipus balsas, kuris įžeidinėjo Dori ir vertė ją jaustis niekuo.

*

Neprisijungęs Alrisa Fuentes

  • VII kursas
  • *
  • 182
  • Taškai:
Alrisa kuo nuoširdžiausiai norėjo iš čia dingti. Ne tik dėl to, kad neatsitempė Yuno, bet ir dėl laukiančios užduoties. Ji absoliučiai neviliojo. Kur ten. Beliko tik nervingai stebėti aplinką ir niekuo neišsiduoti, kad bijo. Tiesą sakant, tai buvo gana sunku pastebėti, nes klastuolė, kaip visada, kažką valgė. Šįkart pilnais žandais kimšo pusrytinę bandelę su aviečių džemu ir puse ausies klausėsi neįtikėtinai ilgo profesoriaus pasakojimo. Nesinorėjo užsilikti toje magiškoje tamsumoje ilgiau negu reikia. O dar labiau netroško galvoti apie tai, ką išvys. Todėl dabar paruošta lazdelė buvo spaudžiama kaip niekada tvirtai, akyse suspindo ryžtas. Aš tiems šuniškiems kerams atsispirsiu.
Deja, tai buvo tik beviltiškas bandymas apgauti save: vos užslinkus tamsai juodaplaukė sustingo. Tą pačią akimirką protą sukaustė baimė. Tai tiek iš tos vaikiškos drąsos, kuri dingo vos pūstelėjus stipresniam vėjui. Dabar beliko tik stebėti, mat labai greitai ketvirtakursė kažką išvydo išnyrant iš tamsos. Tai buvo lavonas. Ne, išgąstingai išsiplėtusios akys pastebėjo jų dar daugiau. Ne! Klyksmas įstrigo gerklėje. To negali būti!

*

Neprisijungęs Henrieta Poter

  • VI kursas
  • *
  • 274
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visur gerai, bet namie geriausia.
  Henrieta buvo susmukusi ant žemės. Iš akių veržėsi ašaros, o galvoje vis skambėjo įžeidimai. Prieš akis vis sukosi vienas ir tas pats prisiminimas. Tačiau Poter veik nieko nebematė ir neberegėjo. Ašaros dar labiau temdė akis. Grifė nebegalėjo daugiau matyti šio vaizdinio. Reikėjo iš čia ištrūkti.
  Trylikametė kilstelėjo ranką. Ji norėjo paleisti raudonas kibirkštis, daugiau nebegalėjo čia būti. Staiga galvoje iš pasąmonės iškilo burtažodis, kurį paminėjo profesorius. Ir kurį, grifė kelis kart pasikartojo mintyse, kad galėtų vėliau prisiminti. Drebačiu nuo verkimo balsu Poter ištarė:
- T..Traviata estere.
Nieko neįvyko. Henrieta dar labiau susmuko ant grindų. Panaudojus burtažodį įžeidimai dar labiau pastiprėjo ir mergina kurį laiką negalėjo nė krustelėti.
  Dar keletą minučių pabuvusi tame tamsos sūkuryje Henrieta lėtai atsistojo ir vėl pabandė.
- Traviata estere, - tarė grifė, jau stipresniu balsu.
Tačiau ir vėl nepavyko išsklaidyti tamsos. Poter prisiminė įvykį bibliotekoje, kai ją akimis buvo užvaldęs Vendigo. Tuomet ji galvojo apie gerus įvykius ir buvo taip arti išsigelbėjimo...
  Henrieta pažvelgė į vaizdą prieš save. Ji jau seniai nebegirdėjo įžeidimų, jie buvo susilieję į vientisą masę tik karts nuo karto pasigirsdavo vienas kitas žodelis. Reikėjo nors kartą priimti praeitį, tokią kokia ji buvo. Tad mergina vėl žvelgė į prisiminimą, tik šįsyk suprato tai ką visad trukdė suprasti baimė. Jei nebūtų įvykusi nelaimė, trylikametei draugai nebūtų tokie svarbūs kaip dabar. Poter abejojo, būtų taip susidraugavusi su Dori, Alanu ir kitais draugais. Per vieną akimirką priskminimas tapo nebebaisus.
  Prieš merginą liko ta dusinanti tamsa. Henrieta iškėlė lazdelę ir tarė:
- Traviata estere.
Tamsa išsisklaidė ir grifė susmuko ant netoliese buvusio krėslelio. Tik po kiek laiko trylikametė suprato, kad jai iš tiesų pavyko įveikti tamsūnes. Pamoka tikrai nebuvo iš lengvųjų ir trečiakursė jautėsi pavargusi. Poter ėmė laukti pamokos pabaigos, kad galėtų eiti į Grifų Gūžtos kambarį ir pailsėti iki kitos pamokos. 
"Net tamsiausiu metu galima būti laimingu, tik svarbu nepamiršti įsijungti šviesą.” – Albas Persifalis Valfrikas Brajanas Dumbldoras

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Maja, Gaja ir Ilaja darbavosi išsijuosusios. Pamažu Aurio jaudulio skalėje ėmė kilti padalos. O jeigu Nė vienas nesugebės išsilaisvinti iš šių kerų?
Pamoka pamažu ėmė virsti ašarų pakalne. Nagi, Nagi susiimkite, juk tai ne tikra. Mintyse ragino jis savo mokinius. Nepasiduokite panikai.
Auris negalėjo žinoti ką jie regi, bet girdėjo šūksnius ir žinoma matė kai kurių ašaras. Gal su tamsūnais perlenkiau? Bet tai juodoji magija, ji visada žiauri ir pavojinga ir tik išmokus suvaldyti baimę ir paniką bus įmanoma nuo viso to apsiginti.
Dori, su kuria jau teko proga pasikalbėti pradėjo kalbėtis pati su savimi. Teisingai Mendel, tai tik pamoka ir iliuzijos. Nagi, susiimk ir ištark burtažodį, juk tu užsispyrusi po galais. Galvojo Senkleris.
Ir pagaliau viena mergaitė išsisuko nuo kerų. Auris tai suprato. Labai nudžiugo dėl šio jos pasiekimo, norėjo pagirti, bet neturėjo kada, nes kita mokinė susmuko ant grindų ir neteko sąmonės.
Jis mikliai atsikėlė nuo kėdės ir greitai nuėjo prie jos.
- Traviata Estere. - Išlaisvino nuo tamsūnių kerų.
- Rennervate. - Šie kerai turėjo pažadinti ją.
- Panele Pritz, Panele Pritz ar girdite mane?- Švelniai pradėjo kalbinti jis.
- Viskas gerai, tu esi saugi supranti? Tai tik košmaras, toks pat, lyg miegant. - Toliau kalbėjo raminamai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Tamsa. Baisi tamsa, ryjanti viską, kas tik pasitaiko kelyje. Tamsa, juodoji skylė, pabaiga. Balsai susipynė gulinčiai mergaitei virš galvos, kaltinimai kaip sunki antklodė nugulė ant jos liauno kūnelio. Tamsa pasiglemžė laimę, sveiką nuovoką ir viską, kas buvo vertinga. Liko juoduma, tuštuma ir baimė.
Viskas išsisklaidė. Pasaulis vėl nušvito, pasidarė lengviau kvėpuoti. Meghan sunkiai pramerkė nuo ašarų drėgnas akis ir pamirksėjo, kad vaizdas nustotų lietis. Tą pačią akimirką ji išgirdo kažkieno balsą ir instinktyviai susigūžė, laukdama naujos kaltinimų bangos. Tačiau tas balsas buvo raminantis, švelnus. Jis aiškino, kad viskas, ką patyrė mergaitė, buvo tik košmaras.
Meg atsimerkė ir apsidairė aplink. Paaiškėjo, kad balsas priklausė profesoriui Senkleriui, o ji vis dar buvo apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje. Rudaplaukė pagaliau prisiminė, kokia buvo užduotis ir suprato, kas jai nutiko.
- Man viskas gerai. - atsakė profesoriui.
Nors iš tiesų nebuvo labai gerai, tačiau švilpiukė nesiruošė keliauti iš pamokos ar sakyti, kad jai bloga, kol neįveikė pamokos užduoties. Mergaitė buvo pasiryžusi išmokti suvaldyti save ir susiimti. Gal tada išmoktų valdyti ir savo jausmus...?
Meghan atsistojo ir apsidairė, ieškodama tamsūnų. Laimei, pamatė greitai ir, suspaudusi lazdelę, tiesiu taikymu pasileido į jų paveiktą klasės zoną.
Rudaplaukę vėl užklupo aklina tamsa ir tyla, spengianti ausyse. Mergaitė įsitempė ir jai į ausis vėl pradėjo šnabždėti žmonės. Kai kurie buvo gyvi, kai kurie jau nebe, tačiau visi ją kaltino ir visi iš jos tyčiojosi. Atėjus Luizos eilei, Meg staiga prisiminė visai ne tai, ką jai bandė priminti sesers antrininkė. Mergaitė prisiminė, kaip būdama maža skaitė knygą apie panteras. Ir tada pažadėjo sau būti tokia bebaimė, kaip ir panteros, nes jos atrodė stiprios, nepriklausomos ir drąsios.
Ant švilpiukės toliau leidosi kaltinimai, patyčios ir kiti žodžiai, verčiantys ją jaustis menka, tačiau mergaitė pabandė susitelkti į drąsą. Į panteras. Meghan nesijautė gerai, ją stipriai veikė visi kaltinimai, tačiau ji iš visų jėgų stengėsi atsispirti. Sugniaužusi lazdelę ji atsimerkė ir sušnabždėjo:
- Aš esu pantera. Jūs manęs neįveiksit.
Skambėjo labai keistai, tačiau tai mergaitei padėjo susikaupti. Padėjo įsivaizduoti, kad ji ir yra pantera, bebaimė plėšrūnė. Suspaudusi lazdelę Meg iškėlė ją ir šūktelėjo:
- Traviata Estere!
Jos balsas nuaidėjo tamsoje kaip panteros riaumojimas. Tamsa išsisklaidė, balsai pražuvo drauge su ja. Sunkiai alsuodama mergaitė atsisėdo ant grindų, mėgindama kvėpuoti lygiai. Taaaiip, sunkoka pamoka pasitaikė. Tačiau vis tik Meghan sugebėjo įveikti baimę kuo nepaprastai didžiavosi. Ir vis dėlto, didžiausias varžovas jai buvo pati ji - juk ne taip lengva įveikti save.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Tamsūnių apgaulė buvo taip stipriai supančiojusi Dori. Ji ir toliau girdėjo baisius dalykus, nors šią akimirką jau suprato, kad visa tai - tik iliuzija, bet negalėjo tam pasipriešinti. Visaip bandė prisiminti burtažodį, tačiau niekaip nesisekė atkartoti mintyse antrojo žodžio.
- Traviata... traviata, - bandė Dori, tačiau poveikis buvo nulinis. - Traviata Estore! - atsiminė.
Tačiau kerai ne tik, kad nesuveikė, bet, regis, dar labiau paskatino tamsūnes veikti. Prie visų tų menkinančių, skaudžių žodžių dabar Mendel jautė dar ir tai, kad kažkas labai šaltas vis perbraukia jai per petį. Išsigandusi klastuolė suspigo ir kažkur numetė burtų lazdelę. Susizgribusi bandė ją pasiimti, tačiau nebeišėjo jos rasti. Ir čia į galvą šovė prisiminimas, kad burtažodis buvo ne Traviata Estore, o Traviata Estere.
- Po velnių, aš ne taip ištariau burtažodį! Ne taip! - rėkė į tamsą trečiakursė. - Dabar jau žinau, dabar jau prisimenu! - šaukė ir atsiklaupusi bandė sugraibalioti lazdelę, kuri buvo kažkur ant žemės.
Tačiau pavyko paliesti tik kažką šalto ir glitaus, tartum kokią gyvatę, ir Dori suspigo dar kartą. Ją ėmė pilti šaltas prakaitas. Na ir pamokėlė, mintyse pagalvojo. Mendel jau pilnai suvokė, kad tie balsai buvo tamsūnių žaidimas. Tikriausiai dėl to šių balsų nebebuvo, o jeigu ir būtų vėl atsiradę, veikiausiai Dori būtų juos pasiuntusi velniop. Tačiau negalėti nieko matyti ir jausti, kad kažkas yra šalia, kažkas tave liečia arba dar baisiau - tu kažką palieti, na, tai tikrai nebuvo pats maloniausias pasaulyje jausmas, be to, Dori buvo visiška bejėgė šitoje tamsoje be burtų lazdelės, juk ji negalėjo nei raudonų kibirkščių pasiųsti. Kaip ištrūkti iš šitos suknistos tamsos?!
- Nebenoriu! - sukliko nesavu balsu trylimetė. - Noriu, kad tai baigtųsi, noriu šviesos!!!

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
O toji Pritz ne iš kelmo spirta. Pamanė Auris, kai ji pasakiusi, kad viskas gerai vėl susikovė su tamsūnais. Faktas, kad negerai. Niekam nebūna gerai po šių padarų išpuolio, bet ji pasiryžo susikauti su jais antrąsyk. Ir laimėjo.
Tada atsisėdo ant grindų, turėjo būti tikrai pavargusi.
- Puikiai padirbėjote panele Pritz. Jūs taip pat panele Poter. - Pasakė raudonplaukis. Tikrai džiaugėsi dėl šių mokinių.
- Tas slogus jausmas, kurį tikriausiai dabar jaučiate tuojau praeis. - Pridūrė. Bet laiko kalboms nebeliko. Mat Dori sviedė savo lazdelę ir suklupo. Tuomet suspigo. Atrodė, kad ji suprato esanti košmare. Bent jau taip šaukė. Kad tik neprasidėtų panikos priepuolis. Auris nusitaikė į ją lazdele ir pasakė.
- Traviata Estere. - Vaikinas priėjo prie jos.
- Dabar jau viskas gerai, tai tik tamsūnės. - Ėmė raminti.
- Accio lazdelę. - Kaži kur nušvilpusi Dori lazdelė atzvimbė jam į rankas ir Auris ją gražino.
- Kaip tu? - Paklausė.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Kol Dori kėlė paniką, prie jos prisistatė Auris. Jis nuvijo tamsūnes ir pagaliau trečiakursės akis pasiekė šviesa. Buvo taip gera vėl būti čia, klasėje, o ne iliuzijose. Senkleris atidavė mergaitei jos burtų lazdelę. Dar ir dėl to Klastūnyno mokinė iškart pasijuto geriau.
- Ačiū, gerai, - tyliai atsakė žalių plaukų savininkė. - Žinau, kad tai tik tamsūnės. Aš... aš žinojau. Jau kuris laikas žinojau, bet... kokia aš kvaiša, aš pamečiau lazdelę! Jeigu tai būtų buvusi ne pamoka, man būtų buvęs galas! - prikando lūpą.
Nors iš tiesų Dori gerai nesijautė. Ji jautėsi tiesiog suknistai. Buvo gėda tiek prieš bendramokslius, tiek prieš Aurį, kad ji nesugebėjo įgyvendinti šitos užduoties. Ir jautėsi fizinis nuovargis. Klastuolė grįžo atgal ant savo krėsliuko. Ji nebeturėjo jėgų dar kartą bandyti atremti tamsūnes. Kažkodėl nuojauta kuždėjo, jog nepavyks. Žaliaplaukė ėmė save kaltinti, kad nuolat pameta burtų lazdelę. Jau ne pirmas ir ne antras kartas. Tada, kai su Deoiridh jos buvo Žviegiančioje Būdoje... Per pažintį su Alanu, kai jiedu čiuožinėjo rogutėmis... Kai Melody rado lazdelę per kerėjimo pamoką... Ir dar daug kitų kartų. Kiekvieną jų Dori pažadėdavo sau būti budresne, tačiau niekaip nepavykdavo. Susikrimtusi trečiakursė laukė pamokos pabaigos.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Teleskopas stovėjo ant stalo. Šalia teleskopo ant stalo stovėjo pikta mergaitė ir varstė kažkokį raudonplauki neapykantos kupinomis akimis. Jis, tiesa, nebuvo nei neLiucija, nei ne neLiucija, nei ne ne neLiucija. Bet kodėl jis turėjo tiek daug šnekėti?! Dabar Elliw visiškai neprisiminė, ką jis sakė anksčiau! Turint omenyje, kad ši klastuolė yra gera mergaitė, tai gerokai trikdė. Ji visada (!) stengdavosi klausytis, ką per pamokas šneka profesoriai. Na, bent jau tais atvejais, kai prisimindavo esanti pamokoje. Dabar šis stebuklas nutiko: Elliw vis dar žinojo, kad šiuo metu vyksta pamoka. Bet per tą įtartiną žmogų ji nieko neišmoks! Jeigu ji neišlaikys egzamino, tai bus tik šito raudonplauko kaltė. O dėl to, suprantama, buvo kaltos tik neLiucija, ne neLiucija ir ne ne neLiucija.
Pirmąją bjaurybę Elliw lyg tyčia pastebėjo visai netoliese. Jau norėjo pranešti jai, kad viskas yra tik jos kaltė, tačiau nespėjo: kažkodėl pasidarė tamsu, o neLiucija dingo. Tai, žinoma, buvo labai nuostabu, bet visai nieko nebematyti buvo šiek tiek baisu. Tuo labiau, kad nesimatė net ir teleskopo.
- Liucija? - atsargiai kreipėsi klastuolė apsižvalgydama. Deja, geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje nepasirodė. Jau ne pirmą kartą Liucija nepuolė gelbėti Elliw. Pirmą kartą spalvingame gyvenime velsietė susimąstė, ar draugė tikrai yra geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje. Vis dėlto priėjusi išvadą, kad tikrai taip, apsidžiaugė. Norėjo pašokti iš vietos ir eiti ieškoti draugės, kad galėtų jai tą pranešti. Deja, pamiršo stovinti, tad nusivertė ant žemės.
- AUČ! - garsus šūksnis nuaidėjo klasėje, nors Elliw neprisiminė, ką jai skauda. Galbūt teleskopą?
Ji nespėjo atsakyti į šitą klausimą, nes jį paprasčiausiai pamiršo. Vis dėlto tai nebuvo didžiausia problema, mat į smegenis įsibrovė įkyri mintis: iš šio pasaulio išnyko visi teleskopai. Elliw stengėsi pamiršti šitą siaubingą mintį, tačiau jai niekaip nesisekė. Kažkas priėjo ir pradėjo liesti kaklą, bet tai tikrai nebuvo teleskopas. Tai ir negalėjo būti teleskopas, juk jie išnyko, ar ne? Bet ar galėjo tokia nelaimė išties atsitikti? Juk Elliw yra vienas sėkmingiausių žmonių pasaulyje. Jos brangenybės paimti ir išnykti tiesiog negali. Tai neįmanoma! Deja, įkyri mintis niekaip nesiteikė dingti iš velsietės smegenų.
- Liucija? Sabrina? Joana trečioji? Liucija?! - vis garsiau ir garsiau šaukėsi draugių Elliw. Deja, panašu, kad jos visos nusprendė vargšę mergaitę palikti likimo valiai…
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko