[Adrian Fernández]

   Išvydęs užrašą lapelyje Adrian nuoširdžiai sutriko. Nebuvo tikras, ar turėtų apsidžiaugti, ar nusiminti. Kerėdamas jis tikėjosi... Didesnio gyvūno? Vylėsi, kad gaus drakoną ar kokį hipogrifą ir išmėgintų jų savybes, tačiau dabar teks pasitenkinti kur kas mažesniu gyviu. Mintyse bandė prisiminti visas Liuterio kranklio savybes. Iš pradžių iškilo vadovėlinė medžiaga, kur neaiškiai, pavieniais žodžiais prisiminimai dėliojo apibūdinimą, vėliau prisiminė kažkur girdėtas savybes. Pasidarė įdomu, ar įgavęs Liuterio kranklio savybę jis galės kalbėtis su profesoriumi mintimis? Ar bus ištvermingas ir subėgios iki Londono centro ir atgal iki Hogvartso pilies?
   Pirmyn, išsiaiškinim.
   Išsikabarojęs iš savo suolo, išsitiesęs, su lazdele rankoje ir didinga eisena patraukė prie narvelių. Liūdnomis akimis nužvelgė didesnius gyvūnus, o tada sustojo prie savojo. Juodas kranklys nekėlė didelio susižavėjimo. Adrian visuomet traukė galingesni ir didesni. Skaudžiai žvilgtelėjo į merginą, kurios gyvūnas buvo drakonas, o tuomet atsidusęs ir susitaikęs su tokia mintimi žvilgtelėjo į kranklį. Šis ramiausiai kedeno plunksnas retkarčiais kryptelėdamas galvą į vaikiną.
   - Na, drauguži, trumpam išmėginsiu tavo super galias, - pritūpęs atsargiai įkišo pirštus per narvo groteles, kad paglostytų šio plunksnas. Iš pradžių varnas kiek nepatikliai žiūrėjo į jį liečiančius pirštus, tačiau netrukus ėmė tai ignoruoti. Tarsi to ir būtų laukęs, Adrian užsimojo lazdele, mintyse apgalvojo varno gebėjimą bendrauti su burtininkais ir pasitikinčiu savimi balso tonu ištarė burtažodį:
   - Antitoferija, - visą laiką buvo susikaupęs, kaip profesorius ir liepė, galvojo tik apie tą vienintelę savybę, tačiau paskutinę akimirką varnas pasisuko ir ėmė kedenti savo uodegą. Vaikinas ir pats nesuprato, bet mintys nukrypo prie juodos, gana puošnios uodegos.
   Turbūt kažko panašaus ir reikėjo tikėtis. Burtažodis suveikė, penktakursis galėjo didžiuotis savimi, nes jam puikiai pavyko iš pirmo karto, tik kad ne savybę gavo, o varno uodegą...
   - Kad tave velniai griebtų... - nusikeikė žvilgtelėjęs į savo užpakalį, kur puikavosi ilga, juoda plunksininė uodega. - Eee... Profesoriau... Nepavykęs eksperimentas! - šūktelėjo tuoj pat pasigailėdamas, mat nusprendė pats viską sutvarkyti, bet tuoj ir vėl apsigalvojo. Visai nesinorėjo antros uodegos...

[Alrisa Fuentes]

Alrisa drįso tikėtis, kad šiais metais ta išprotėjusi kerėjimo kulinarijos profesorė Hogvartse nepasirodys. Laimei, slaptos maldos buvo išklausytos ir dabar ji sėdėjo kažkokio jauno vyriškio pamokoje. Netrukus paaiškėjo, kad šįkart lazdelės valdymo menas bus susietas ne su maistu, o su gyvūnais. Klastuolė sunkiai atsiduso, nežinodama ką ir begalvoti. Kita vertus, gal ir neblogai, bet dviejų prancūzų (ar taip bent jau atrodė jai) Hogvartse, mokančių kažką apie gyvūnus buvo per daug. Be to, kirbėjo mintis, jog yra žiauru atimti kokią nors savybę iš gyvo organizmo, nors ir trumpam. Prisiminė Yuno - jis, be abejonės, supyktų, jei kas nors pasiskolintų galimybę iš užpakalio šaudyti ugninėmis bombomis. Ar pašalintų geluonis. Na jau ne!
Todėl nenuostabu, kad iš pradžių mokinė abejingai stebėjo triukšmingą aplinką. Vis dėlto kažkur smegenų kamputyje svajodama apie profesoriaus minėtą spjaudymąsi ugnimi. Nuobodžiaudama ji palaimingai užmerkė akis, kol netikėtai išgirdo iki skausmo pažįstamą balsą. Mieguistumas kaipmat pranyko. Įdėmiau apsidairiusi Alrisa pamatė kaip visada iš kitų išsiskiriančią bjaurybę vardu Elliw. Ji kaip įprastai rūpinosi savo teleskopu, todėl buvo gana nuobodu stebėti visą situaciją. Tačiau netrukus juodaplaukė gavo nemaloniai nustebti: negi šlykštynė kartoja burtažodį? Aišku, pašaipiai šyptelėjo, pamačius, kad toji vėliau šsitraukė lazdelę, bet paskui ​laukė dar vienas netikėtumas. Kerai pavyko! Tai ją taip sukrėtė, jog vos neištiko infarktas. Kol galiausiai pavyko kiek atsigauti, praėjo nemažai laiko.
Ieškodama šiokios tokios paguodos šiame žiauriame pasaulyje, klastuolė ėmė kraustyti apsiausto kišenes. Rado šio bei to iš Vizlių krautuvės, kas galėjo itin praversti pamokos eigoje, ir pradėjusią pelyti bandelę slaptoje kišenėlėje. Pasišlykštėjusi ji jau ketino numesti kur nors po stalu, kai iš kažkur atklydo idėja puvėsį sviesti tiesiai Elliw į snukį. Taip Alrisa ir padarė.
Beliko tik laukti, kol bjaurybė susigaudys bei atvėžlos čionai. Beliko tik viltis, kad pamoka su ta kvėša bus bent truputį smagesnė. Beliko... Kad pelėdų mėšle išsimaudytum! Nusikeikė nerimstanti ketvirtakursė, prisimindama pirmuosius metus Hogvartse. Nuobodulys niekur nedingo, mat teleskopų mergiotė staiga kažkur prašapo. Ilgiau nesvarsčiusi ji išsitraukė lazdelę:
-Šifrinik. - piktokai sumurmėjo. Bent burtažodis pavyko iš pirmo karto, o tai šiek tiek pakėlė juodaplaukės nuotaiką.

Hipogrifas

[Alanas Senkleris]

Lapelyje pasirodė užrašas, kad jo gyvūnas yra ugniapūtė salamandra. Nors ji yra visai mažutė, bet spjaudosi ugnimi, o tai Alanui itin patiko. Tik kažin, ar aš nepadegsiu klasės? Mano gebėjimai susimauti tikrai neblogi. Svarstė eidamas prie narvų. Prisiartinęs pradarė reikalingo narvo duris. Į jį sužiuro dvi akutės.
- Nurimk. - Švelniai pasakė jis salamandrai. Toji paleido ugnies kamuoliuką ir jam teko atšokti. Gyvūnas regis visiškai neketino bendradarbiauti. Pradėjo duotis po narvą ir laidyti liepsneles.
- Raminkis. - Šį kartą griežtai pasakė Alanas. Bet salamandra darė ką dariusi. Berniukas nusitaikė į ją ir tarė.
- Aguamenti. - Tyra vandens srovė pataikė į padarėlį ir tas liūdnai sustingo. Senkleris žinojo, kad vanduo labai nepatinka ugniapūtėms salamandroms.
- Ot nereikėjo kvailioti. - Pasakė. Tada pasilenkė prie jos ir kuo drąsiausiai paglostė.
- Nieko, po kokių penkių minučių bus viskas kuo geriausiai. - Tarė ir pamėgino susikaupti. Galvojo tik apie ugnį.
- Antitoferija. - Nieko. Absoliučiai nulis progreso.
- Antitoferija. - Galėjo tą žodį kartoti iki užkimimo ir vis tiek nieko.
Po kurio laiko, salamandra pakėlė galvą. Vandens poveikis jau buvo praėjęs.
- Net nemėgink kvailioti. - pasakė. Tada labai skubiai dar kartą pabandė, bet šį kartą tikrai negalvojo vien apie ugnį.
- Antitoferija. - Berniukas pajuto karštį visame kūne. Atrodė, kad jautė liepsnas, kurios tik ir norėjo būti paleistos. Bet ir dar kažkas nutiko. Alanas suprato, kad mažėja. Štai už jį jau aukštesni stalai, narvai, visi mokiniai. Jis tematė tik jų apsiaustų apačią. Raudonplaukis tapo tokio pat ūgio, kaip ir salamandra. Burtų lazdelė ir ta pasidarė milžinė. Alanas vos ne vos galėjo nulaikyti. Nebevaliojo net narvo uždaryti ir salamandra nėrė lauk. Ji puolė Alaną. Tas ėmė bėgti.
Skuodė grindimis, bandydamas išvengti mokinių kojų. Jie mane sutryps.
Staiga, sukuteno nosį, gal dėl dulkių ir jis nusičiaudėjo. Iš nosies išlėkė ugnies kamuolėlis ir dėl jo ėmė rusenti medinė kėdės koja. O varge. O vargeli. Ką man daryti? Salamandra prisivijo berniuką. Dabar man jau amen.
Alanas užsiropštė ant kažkokio mokinio kuprinės. Bet tuomet, tas mokinys pasilenkė paimti savo kuprinės, pakėlė ir netvirtai besilaikantis alanas buvo nusviestas nuo jos ir nulėkė tolyn. Skaudžiai prisitrenkė.
- Pro... Profesoriau! - Sušuko berniukas. Tik kažin ar mane jis girdėjo. Juk dabar, net balsas pasikeitė. Tapo vos girdimas.
- Profesoriau padėkit man! - Dar kartą pabandė. Skaudėjo sumuštą galvą ir ranką. Kairę ranką skaudėjo labai smarkiai ir Alanas negalėjo jos net pajudinti. Kai skriejo nuo kuprinės dar ir pametė lazdelę.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Kažkodėl skaudėjo akį, tik Elliw niekaip nesisekė prisiminti šios nelaimės priežasties. Nereikia ir sakyti, kad dėl to kaltos buvo neLiucija, ne neLiucija ir ne ne neLiucija. Klastuolę be gali vargino tų trijų bjaurių mergiūkščių egzistavimas šitame pasaulyje. Ar jos negali paprasčiausiai išnykti?!
Buvo be galo pikta. Elliw vis dar turėjo rankoje lazdą. Neįsivaizdavo, kam ji gali būti reikalinga, tad geras tris sekundes tiesiog spoksojo. Daugiau nieko padaryti nespėjo, mat į galvą kažkas pataikė.
- Mano teleskopas! - baisiausiai apsidžiaugė klastuolė ir puolė ieškoti savo brangenybės. Pamatė ją gulinčią ant stalo. Problema buvo ta, kad šalia teleskopo gulėjo ir kažkoks neaiškus daiktas, kuris tikrai nebuvo astronomijos prietaisas. Tai gerokai trikdė ir erzino. Ar šioje klasėje yra viena ar daugiau bjaurybių, kurios viską tik ir gadina? Taip, tikriausiai taip ir yra. Vadinasi, reikia ją surasti ir gerai pamokyti!
Elliw stovėjo susiraukusi ir bandė pamatyti tą bjaurybę, kuri šiandien gadino gyvenimą. Daug laiko neprireikė, kad akys užkliudytų neLiuciją. Velsietė dar labiau supyko. Griebusi nuo stalo teleskopą nužygiavo prie tos neįtikėtinai bjaurios mergiūkštės. Pakeliui užkliuvo gal už keturių stalų, tad bjaurybę pasiekė gerokai apsitrankiusi. Tiesa, šis faktas jau buvo išnykęs iš atminties, tad Elliw tiesiog suriko:
- Tai tu kalta!
Velsietė trenkė teleskopu neLiucijai į galvą ir tik tada suvokė pasiėmusi ne astronomijos prietaisą, o kažkokį neaiškų daiktą. Kad tai buvo tas pats, kuris trenkėsi jai į veidą, o paskui gulėjo ant stalo, ji jau seniai buvo pamiršusi. Elliw buvo be galo pikta. Jau norėjo nusisukti nuo neLiucijos, bet susipainiojo savo kojose ir plojosi ant žemės. Visa laimė, teleskopas saugiai gulėjo ant stalo, nors velsietė to ir neprisiminė. Tiesą sakant, astronomijos prietaisą ji iš viso buvo pamiršusi. Nepatenkinta atsistojo ir nuėjo kažkur. Netyčia atsidūrė prie narvų, kuriuose buvo teleskopai gyvūnai. Deja, pamiršusi, kad reikėtų sustoti, mergaitė rėžėsi į kažkokio paukščio narvą, ir jo durelės atsidarė. Gyvūnas skubiai išskrido, o jį palydėjo Elliw riksmas:
- Tai tu kalta!
Klastuolė kuo puikiausiai prisiminė, kad šioje klasėje yra neLiucija, tad žinojo, kad kaltina ją ir tik ją. Taip, visa tai yra tik jos kaltė! Ir kur, po galais, pasidėjo teleskopas?! Elliw buvo be galo pikta ir dar kartą nužvelgė klasę. Pastebėjo ir neLiuciją. Gerai, kad ji nebuvo dingusi! Mergaitė trankydamasi į stalus ir mokinius prisiartino prie bjauriosios mergiūkštės.
- Tu esi neįtikėtinai bjauri! - rėžė velsietė ir apsisukusi pastebėjo ant stalo gulintį teleskopą. Apsidžiaugusi ji nuskubėjo tenlink. Deja, laiku sustoti nepavyko, tad užkliuvo už stalo. Astronomijos prietaisas nukrito ant žemės ir garsiai trakštelėjo.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Zoey atrodė liūdna ar susinervinusi. Jeigu Deoiridh nepasigirdo, ji neteisingai tarė burtažodį. Tiesa, išgirdusi pasisveikinimą vis tiek nusišypsojo ir atrodė esanti draugiška. Škotei pasidarė nuoširdžiai gaila švilpės: ji, ko gero, buvo išties geras žmogus, kuriam tiesiog nesiseka. Niūriai pagalvojusi apie išprotėjusias bendramoksles, kurios buvo gerokai laimingesnės, Deoiridh neužtikrintai nusišypsojo.
- Man atrodo, neteisingai ištarei burtažodį, - pratarė ji stengdamasi, kad balsas skambėtų draugiškai. Tikrai nereikėjo, kad Zoey pamanytų esą iš jos tyčiojamasi. - Šifrinik. Ši-fri-nik, - aiškiai išskiemenavo grifė ir kiek palaukė, kol Zoey pakartos burtažodį. Nuoširdžiai vylėsi, kad jai pasiseks. - Manau, tau reikia labiau pasitikėti savimi, - maloniu balsu pridūrė Deoiridh ir dar kiek luktelėjusi patraukė narvų link.
Šiknašaudžio pliurzio ilgai ieškoti nereikėjo. Susiraukusi rudaplaukė ilgokai spoksojo į gyvūną ir galiausiai metė nepatenkintą žvilgsnį į profesorių. Kai tokie jaunikliai pradeda profesoriauti, tada pamokos ir būna tokios nesąmonės… Neprisiminė, kad būtų turėjusi reikalų su Quentin, bet ar gali būti, kad jis už ką nors jos nemėgsta? Nepatenkinta savo gyvūnu grifė nutarė pykti ne ant ko kito, o ant to, kuris užduotį sugalvojo. Argi šiknašaudys pliurzius kaltas dėl atstumiančios išvaizdos ir savybių?
Vis tik nenumaldomai artėjantys baigiamieji egzaminai vertė pradėti bent kiek stengtis per pamokas. Ar bent jau apsimesti, kad stengiasi.
- Antitoferija, - atsiprašomu tonu sumurmėjo animagė nukreipusi lazdelę į ne itin žaviai atrodantį gyvūną. Nieko neatsitiko. Mergina kiek pastovėjo laukdama pokyčių, bet galiausiai turėjo pripažinti: pirmas kartas nebuvo sėkmingas. Tiesa, tai nenustebino: kaip kerai gali pasisekti, jeigu tu pats nenori, kad tai nutiktų? - Antitoferija. - kiek griežčiau pakartojo. Atrodė, kad kažkas pasikeitė, tad reikėjo laukti, kol ugnies kamuoliai patys pradės lėkti iš kūno. Vis tik to nenutiko, ir po kelių minučių Deoiridh nutarė, kad šio stebuklo taip ir nesulauks. Dar kartą pakartojo burtažodį, bet dabar visai nieko nepajuto. Kiek kartų man čia reikės jį kartoti? neslėpė nepasitenkinimo grifė ir metė dar vieną nedraugišką žvilgsnį profesoriaus link.
- Antitoferija, antitoferija, antitoferija! - kelis kartus iš eilės suriko nukreipusi lazdelę į pliurzį, tačiau vis tiek niekas nepasikeitė. Susiraukusi rudaplaukė grįžo prie Zoey.
- Nesąmonė čia, o ne pamoka, - suburbėjo švilpei nuoširdžiai tikėdamasi, kad jai pasiseks bent kiek geriau. - Deja, jeigu prireiks, padėti negalėsiu. Kaip matai, nesugebu įgyti tos nesąmonės savybių…

[Quentin Yann Beaux]

  Pamokos pradžia buvo ganėtinai paprasta, rami ir niekuo neypatinga, kas jau kiek paslapčia nustebino vaikiną. Bet žinoma, per anksti apsidžiaugti jis negalėjo. Vos tik pamokai įpusėjus, mokiniams pradėjus praktikos darbą, pamažu prasidėjo ir visokios nesąmonės, nepasitenkinimai, nepasisekimai ar bandymai paversti pamoką viena didele sumaištimi. Tačiau tai netrikdė jaunuolio. Žinoma, vaikinas to tikėjosi jau prieš pradėdamas profesoriauti, tad visa tai jam tikrai nebuvo naujiena. Tačiau taip ir toliau sėdėti bei nieko nedaryti, šis negalėjo. Atėjo laikas atsistoti ir pažiūrėti ką tie hormonų valdomi padarėliai prisigalvojo, prisidirbo ar nesugebėjo padaryti. Tačiau nespėjus to padaryti, grifukė pirma priėjo prie jo.
  - Tu gavai drontą, taip? Tada tikrai nereikia nieko keisti. Drontai geba išnykti ir atsirasti bet kur kitur. Jie tai naudoja gynybai, kai yra erzinami. Manau, kad ši savybė ganėtinai vertinga ir tikrai galėtum perimti ją. Sėkmės, - ramiu, jausmų nerodančiu balso tonu atsakė į klausimą ir galiausiai pilnai pasitraukęs nuo stalo, nužygiavo tolyn.
  Sekantis – vaikinukas su varno uodega, kuris užaugino nežymų šypsnį profesoriaus veide, prajuokino. Tiesą pasakius, jeigu situacija būtų buvusi kitokia, Quentin nebūtų profesorius ir dabar nebūtų pamoka, šis mielai paliktų vaikinukui tą uodegą, pasijuoktų. Tačiau tik mostelėjo lazdele ir uodegos kaip nebūta.
  Toliau – grifukės žudantis žvilgsnis, kuris pasakė daugiau, negu žodžiai, paslapčia linksmino Yann'ą. Mielai būtų mestelėjęs kokią frazę, tačiau privalėjo susilaikyti. Nė pats nesugebėjo suvokti, kaip kartais galėjo būti sunku susilaikyti nepadarius kažko ar nepakomentavus kažko. Anksčiau Quentin'ui tai būtų buvę vieni niekai, tačiau dabar, kai šis pradėjo pamažu atsiskleisti, tapti tikruoju savimi, situacija pasikeitė, tai tapo žymiai sunkiau.
  Žinoma, prie sumaišties prisidėjo jau puikiai žinoma Elliw su savo teleskopu. Bet į ją dėmesio nebuvo verta atkreipti.
  Ir trečiasis – bent kol kas paskutinis šio šou dalyvis. Vaikinukas, pavertęs save mažu padarėliu. Jo sukelta liepsna grėsmingai rijo medinę kėdės koją, tad kol liepsna dar labiau neišsiplieskė, profesorius privalėjo ją sustabdyti.
  - Aguamenti - nespėjęs sugalvoti nieko gudresnio, pripildė ant stalo stovintį puodelį vandeniu, užpylė jį ant liepsnos. Dar nespėjusi įsidegti liepsna užgeso ir aplinkoje pasirodė nedidelis kiekis dūmų, kuris tikrai neturėjo niekam sutrukdyti.
  Liepsnai užgesus liko dar viena misija – išgelbėti jį sukėlusį berniuką. Sparčiu žingsniu nužygiavęs prie šio, atsargiai paėmė ant delno ir nunešęs į saugesnę vietą, padėjo atgal ant grindų. Mostelėjęs lazdele, atvertė jį į normalų ūgį ir pasilenkė prie jaunuolio.
  - Gyvas? Nereikia į sparną? - kilstelėdamas antakius pasiteiravo ir kantriai laukė vaikino atsakymo.
  Tiesą pasakius, sumaištis jau kiek pradėjo erzint, bet šis to neparodė, išlaikė veidą be emocijų. Prisiminęs pamokoje kažkodėl neesančią Heidi, nuotaika nematomai subliuško. Praeities prisiminimai, laikas kartu, praleistas su šia ypatinga mergina, pirmasis susitikimas prie ežero pakrantės medžio pasirodė galvoje. Taip pat ir pirmasis bučinys su ja, įvykęs, kai vaikinas dar nebuvo pilnai užmigęs, tačiau Heidi to nepastebėjo ir jį pabučiavo. O galiausiai ir priežastis, dėl kurios Quentin tapo toks šaltas, toks, koks buvo dabar ir dėl kurios šis pradėjo bendrauti su Heidi, atsivėrė jai. Akyse sužaižaravo vaizdai: Londono traukinių stoties tualetas ir jame rastas pasikoręs tėvas. Laidotuvės, kuriose pasirodė tik vienas jis. Prisiminimai, koks vienišas, nesuprastas ir liūdnas vaikas buvo.
  Papurtė galvą, norėdamas išvaryti visas geras ir blogas mintis iš jos. Susikaupė ties savu darbu ir sužeistu berniuku, ties likusia klase, kurioje buvo ir ramiai darbą atliekančių mokinių, ir maištauti užsigeidusių jaunuolių. Arba bent jau apsimetė, kad susikaupė. Nė pats nesuprato, kaip greitai sugebėjo tapti tokiu išsiblaškiusiu.
  Mieliau lėkčiau pragaran. Ten daugiau ramybės, negu šituose padaruose. Dieve, ta paauglystė...

[Henrieta Poter]

  Henrieta susidomėjusi išklausė profesoriaus. Ši drontų savybė buvo mažai kam žinoma, tad nenuostabu, kad grifė nežinojo jos. Kadangi jau išsiaiškino, kokią magišką savybę turi jai paskirtas gyvūnas, mergina patraukė narvų link. Pasiekusi klasės galą Poter susirado kalakutą primenantį, neišvaizdų paukštį. Šis įtariai į ją pažvelgė, tačiau neužilgo ėmė nekreipti dėmesio lyg trylikametė būtų nereikšminga smulkmena.
  Šyptelėjusi Henrieta pagalvojo kaip būtų šaunu gebėti atsirasti tai šen tai ten. Taip tai tikrai būtų smagu. Nukreipusi lazdelę į drontą grifė tarė:
- Antitoferija.
Merginos mintys sukosi vien apie tą išnykimo savybę. Ir grifė po pirmo bandymo pajuto kažką neįprasto. Pažvelgusi į suolą, kuriame sėdėjo pamokos pradžioje. Staiga mergina krūptelėjo, pastebėjusi, kad jau stovi prie jo.
  Tačiau nuostabą greitai pakeitė džiaugsmas. Dabar Henrieta atsirasdavo tai vienoje, tai kitoje klasės vietoje. Buvo tikrai smagu, turėti tokią galią, tačiau mergina žinojo, kad tai netruks amžinai. Galiausiai pakankamai prisišokinėjusi per erdvę Poter grįžo prie savo suolo ir ėmė laukti pamokos pabaigos.

[Meghan Natali Pritz]

Kaip ir Meghan tikėjosi, Dori nebuvo labai patenkinta jos nekalbumu. Gal nori pasikeisti vietomis? Įdomu, ką tu darytum, kai dabar visas tavo rūpestis yra žiobarai tėvai. karčiai pagalvojo mergaitė.
Rudaplaukė dabar nenorėjo kalbėtis su niekuo, todėl susitelkė į dabartinę savo užduotį - įsibrauti į Quentin mintis. Mergaitė užsimerkė.
Jos mintyse iškilo vaizdinys. Ežero pakrantė. Medis. Quentin su kažkokia juodaplauke mergina. Meg nespėjo suprasti kas dedasi, tačiau laiko daug nebuvo duota. Blykstelėjo šviesa ir švilpiukė pamatė Quentin lovoje, apsikabinusį tą pačią merginą. Jie bučiavosi. Nors, tiksliau, mergina bučiavo gulintį Que. Kadras vėl pasikeitė. Dabar mergaitė stovėjo kažkokiame tualete, o jo viduryje... kabojo vyras. Pasikoręs. Rudaplaukė nusuko žvilgsnį nuo jo ir pamatė berniuką, stovintį netoliese. Blykstelėjo šviesa ir Meg atsidūrė kapinėse. Jose prie kažkokio kapo stovėjo vienišas berniukas. Tas pats, kaip ir iš tualeto. Švilpiukė krūptelėjo pažinusi Quentin. Mergaitė nejučia pažvelgė antkapį. Ant jo dailiomis raidėmis buvo išgraviruota vardas ir pavardė. Jacob Wallflower Beaux. Vadinasi, tas žmogus - Que tėvas. Meghan pradėjo svaigti galva, ji užsimerkė.
Grįžusi į realybę, rudaplaukė suklupo ant žemės. Jos galva buvo pilna minčių ir tikrai ne visos iš jų buvo geros. Ją pritrenkė faktas, kad Quentin ne visada buvo ir būna šaltas. O dar labiau sukrėtė tai, kad vaikinas prarado savo tėvą, dar būdamas vaikas. Tiksliau tai, kad tėvas nusižudė vos ne jo akivaizdoje.
Meghan nebegalėjo kvėpuoti. Jai trūko oro. Mintys sukosi kaip pašėlusios, mergaitė nebesusigaudė aplinkoje ir pačioje savyje. Pajutusi besiartinančias ašaras rudaplaukė atsistojo, metė žvilgsnį į kažkur stovintį Quentin ir išbėgo iš klasės. Mergaitė puikiai žinojo, kad nepasiėmė savo daiktų, kad nepasakė nė žodžio Dori ir žinojo, kad gali taip užsitraukti jos pyktį. Taip pat žinojo, kad Que, kai išsiaiškins, kad ji lindo į jo galvą, taip pat nepaglostys. Tačiau švilpiukė dabar buvo per daug arti ašarų, kad galėtų galvoti. Jai reikėjo vienumos.
Mergaitė atlapojo duris ir išbėgo lauk.

[Zoey Richter]

Išgirdusi merginos pasakymą susimąstė. Ji, greičiausiai, visą laiką tarė burtažodį netesingai. Jeigu ne Deoiridh, Richter nebūtų supratusi, kad burtažodį tarė neteisingai ir visą likusią pamokos dalį tiesiog sėdėtų liūdesyje ir neviltyje.
- Šifrinik, - pasakė violetinplaukė. - Šifrinik, - dar kartą pasakė ir rankose atsirado lapelis su gyvūno pavadinimu ant jo. Žalsvų akių savininkė išsišiepė, kadangi jai pavyko.
- Ačiū tau labai, Deoiridh. Be tavęs man nebūtų pavykę, - pasakė su šypsena apsikabindama merginą ir taip jai padėkodama. Na, ji taip bandė padėkoti. Po kurio laiko susigėdusi atsitraukė.
- Atsiprašau, - tyliai tarė labai susigėsdama. Deo nuėjo susirasti savo gyvūno, o Zoey liko prie suolo mąstydama ką reiktų daryti. Ar jos draugė supyko ar ne? Juk toks gestas galėjo pasirodyti ir kiek per staigus ar nemalonus.
- Viskas gerai. Greičiausiai tau savybių nepavyksta perimti, nes gyvūnas tikrai labai nemalonus ir netgi kvailokas. Kiek keista, kad gavai tokį gyvūną, tačiau manau, kad ir su juo galima pridaryti rimtos bėdos.

feniksas

[Dori Mendel]

Taigi, Dori dar prireikė šiek tiek laiko, kol ji išpurškė visą vandenį. Jausmas buvo labai keistas, mat Mendel nei vėmė, nei kosėjo ar panašiai. Vandens srovė pylėsi tartum natūraliai. Išpurškusi visą vandenį trylikmetė kiek padūsavo dėl savo nesekmės ir žiūrėdama į drakoniuką stengėsi galvoti tik apie jo savybę susiploti ir apie nieką daugiau.
- Antitoferija, - pabandė dar kartą.
Kažkas ir vėl viduje sudilgčiojo. Dabar mergaitė pašalinių minčių neturėjo. Vanduo nesipurškė, o tai jau buvo pliusas. Priėjusi prie narvo Mendel pabandė pro jį pralįsti. Nežinojo, kokiu būdu reikėtų susiploti. Ar tai turėtų gautis natūraliai, ar jai reikėtų kažką mąstyti. Kad ir kaip ten bebūtų, susiploti nepavyko.
Trečiakursė susivervino. Juk ji buvo gera kerėtoja, ar ne? Tai kurių galų jai čia nesisekė? Tamsiaplaukė kerus pabandė dar kelis kartus, tačiau susiploti vis tiek nepavyko.
Dori metė žvilgsnį į Meg, kuriai, regis, pavyko prasibrauti į profesoriaus mintis. Bent jau taip atrodė iš švilpės reakcijos, nes ji buvo netoli ašarų ir galiausiai išbėgo iš klasės palikusi visus savo daiktus. Dori galvojo, kad galbūt reikėtų vytis draugę ir išsiaiškinti, kas nutiko, tačiau prisiminusi tai, jog Meg apie savo pasikeitimus gyvenime papasakojo tik dabar, pajuto kažkokį pyktį. Tegul ją guodžia tie, katriems ji pasakojasi, pamanė Mendel ir bandė grįžti prie kerų.
Tačiau mintys jau buvo visai kitur, Dori galvojo apie Meg ir jautėsi kažkokia išduota. Perimti drakoniuko susiplojimo savybės klastuolei taip ir nepavyko.
Artėjo pamokos galas ir Dori grįžo į savo darbo vietą. Surinkusi Meg daiktus priėjo prie profesoriaus ir tarė:
- Čia jūsų...
Kaip ją pavadinti? Globotine? Aišku, Quentin tikriausiai nežino, kad aš žinau. O gal jis jai liepė niekam nesakyti?
- Čia Meg daiktai, - galiausiai pasakė Dori ir atsisėdusi į suolą laukė pamokos pabaigos.

[Olive Cate Rechens]

Alicia su gerą nuotaiką sėdėjo pirmajame suole kerėjimo pamokoje. Ji buvo dar tik pirmakursė ir dėl to ji mokėjo vos porą burtažodžių.  O mokėti naujų mergaitė labai norėjo juk ji tik taip galėjo pasilikti tame nuostabiame magijos pasaulyje ir negrįžti pas tuos žiobarus . Dėl to labai atidžiai klausėsi profesoriaus kalbos, o paskui pasiėmė lazdelę. Ak dabar teks sakyti burtažodį. Bet ar aš nesusimausiu ir ar nesunaikinsiu klasės ? Kur tavo pasitikėjimas savimi ? Tau viskas puikiai pavyks.  Su savimi mintyse šnekėjosi ir tarėsi rožinių plaukų savininkė ir kai pagaliau vėl atgavo pasitikėjimą kelis kartus įkvėpė ir iškvėpė, o po to  ištarė ganėtinai sunkų burtažodį kuris vertė pasukioti liežuvį grifiukei :
- Šifrinik.
Rankose atsirado baltas  ir nedidelis lapelis kuris buvo atverstas  taip, kad nesimatytų kas yra ant jo parašytą. Matai tau pavyko burtažodis be jokių nesklandumų. Kodėl  taip jaudintis ? Vėl su savimi šnekėjosi Dana. O vėliau užsimerkė ir atvertė lapelį, kad sužinotų kas yra parašytą ne iš karto ir patirtų bent minimalų smalsumo jausmą.

Mažasis holorinis drakonas

[Melody Moondragon]

  Žydros Melodės akys bėgiojo nuo vienos prie kitos eilutės, juodu ant balto išraitytomis lapelyje.

Audrapaukštis- magiškas paukštis kilęs iš Arizonos, JAV. Pagrindinė Audrapaukščio magiškoji savybė yra magiškas audrų sukėlimas, kurių metu Audrapaukštis gali pakeisti spalvą. Taip pat, retai minimos, tačiau tikrai ne mažiau naudingos Audrapaukščio savybės titulą gali prisiimti ir gebėjimas puikiai nujausti pavojų.

  Porą sykių perbėgusi akimis Audrapaukščio aprašymą grifė brūkštelėjo kelis žodžius kitoje lapelio pusėje, kol atmintyje dar liko nors lašelis kerėjimo profesoriaus pasakojimo.

Antitoferija burtažodžiu galima perimti vieną pasirinktą magiškojo gyvūno savybę. Tik svarbu nesiblaškyti ir sutelkti dėmesį tik apie norimą periimti savybę. Galioja pusvalandį.

  Plunksnai atitolus nuo prirašinėto lapelio paviršiaus, lapelis akimirksniu atsidūrė tamsiaplaukės kišenėje. Gal kada pravers… Plunksnai vėl atsidūrus kuprinės gelmėse, Melodės gniaužtuose įsitaisė burtų lazdelė ir antrakursė pagaliau patraukė narvelių su gyvūnais link.
  Malonus jaudulys grifės viduje vis dar nerimo, tad nenuostabu, kad galvoje ūžte ūžė padrikų minčių uraganai. Tamsiaplaukė blaškėsi tarp audrų sukėlimo ir spalvos keitimo sugebėjimų. Nuojauta pavojams nebuvo toks viliojantis pasiūlimas ir Melodės nuomone nė iš tolo neprilygo kitoms dviems savybėms. Grifiukė ir taip turėjo neblogą nuojautą, o kur dar tas pakabukas… Staiga mintys dar labiau pašėlo, o našlaitės žingsniai sulėtėjo. Prisiminimų nuotrupos sukosi priešais grifės akis. Hogvartso ekspresas, Henrieta ir drakono pakabukas Melodės gniaužtuose. Netikėtai prisiminime pakabukas iš pilkšvos spalvos tapo raudonu, o tuomet aklinai juodos spalvos, bei stipriai įkaito.
  Antrakursė staiga pabudo iš prisiminimo. Ir nors tai buvo tik prisiminimas, mergaitė vis dar juto karštį, prisiminime palietus įkaitusį pakabuką. Kiek sutrikusi mergaitė žvilgtelėjo į kabantį drakono pavidalo pakabuką ant kaklo, tačiau šis lyg niekur nieko kaip įprastai buvo pilkšvos spalvos. Šiek tiek atsikvėpusi Melodė vėl patraukė klasės galo link. Prieš akis jau driekėsi narvelių su magiškais gyvūnais eilės. Kiekvienas padariūkštis buvo savotiškas ir išskirtinis. Mintyse grifę vis dar kankino nerimstančios mintys, tačiau buvo neįmanoma atitraukti dėmesio nuo šių stebuklingų padarų.
  Iš niekur nieko viduje sukirbėjo viltis išvysti tikrą drakoną, tačiau nors kolkas, antrakursės akys nepaprastos ir įspūdingos būtybės niekur nematė. Nekantrumas buvo bepribaigiantis mergaitę, kai pagaliau ši pasiekė savo tikslą- Audrapaukštį. Nors iš tiesų mieliau rinktųsi tęsti drakono paieškas, grifiukė daugiau nežengė nė žingsnio ir įbedė akis į magiškąjį gyvūnėlį. Žydrosios akys dar nėkart neregėjo Audrapaukščio, tad auksiniai baltos spalvos plunksnos, erelio galva ir šeši dailūs sparnai atmintyje įrėžė nepamištamą įspūdį. O, kad galėtumėt būti laisvi. Tikriausiai šie narvai nėra penkių žvaigždučių viešbutis tokiems magiškiems ir unikaliems padarams, tiesa?- Melodė su žaismingumu akyse kreipėsi į Audrapaukštį. Ir kokią man savybę iš tavęs perimti? Ką pasiūlytum? Gal turi kokių rekomendacijų? Mergaitė mintyse nusijuokė. Tačiau kvailas nesuprantantis paukščio žvilgsnis tik patikino grifę, jog Audrapaukštis legilimantijos sugebėjimų neturi ir minčių skaityti deja, tačiau nesugeba.
  Melodė išsitraukė lapelį iš kišenės, nukreipė lazdelę į eksperimento objektą ir perskaitė burtažodį:
- Antitoferija...
  Tačiau mintys niekaip nesiliovė suktis apie pakabuką ir magiškus gyvūnus, tad burtažodis niekaip nesuveikė. Tyliai atsidususi grifiukė darsyk pažvelgė į išskirtines Audrapaukščio akis, o tuomet žvilgsnis nuklydo prie narvų ir įkalintų gyvūnų. Melodė tą akimirką buvo tikra, kad kažin ką atiduotų, už galimybę išvysti šiuos padarus laisvus ir nevaržomai atskleidžiančius savo magiškus ir nepaprastus sugebėjimus Uždraustajame miške- laisvėje…

[Alanas Senkleris]

O dieve mano, kokia gėda. Sukosi mintis Senklerio galvoje, kai Profesorius nunešė jį į saugesnę vietą. Jei sužinotų mano tėvas, kad taip prisidirbau. Ooo... Ar galėjo būti kas nors siaubingiau?
Pagaliau mokytojas gražino jam normalų ūgį.
- Man viskas kuo puikiausiai. Labai dėkui už pagalbą. - Greitai atsakė jis ir movė šalin. Nors ranką skaudėjo kaip reikiant. Bet jei dar Profesorius palydėtų į ligoninę tai iš vis...
Jis pastebėjo savo lazdelę po vienu iš stalų ir greit pakėlė. Tada nubėgo gaudyti tos beprotės salamandros. Pamatė ją labai greitai. Gerai, kad nieko nepadegė. Bambėjo mintyse berniukas.
- Aguamenti. - Vėl apramino tą padarą ir paėmęs nunešė ir uždarė į narvą. Tada pagaliau susmuko į savo vietą. Ranka degė, pakaušyje iškilo gumbas. Puikiai paskraidžiojau. Galvojo.
Raudonplaukis Atsargiai pamėgino pajudinti kairę ranką. Pasirodė, kad nėra viskas taip blogai. Ji neištino, o ir atsargiai sulenkti ir ištiesti ją Alanas galėjo. Niekai, vadinasi, tik smarkiai susimušiau alkūnę. Praeis. Ramiausiai nutarė jis.

[Erka Forrm]

Kerėjimo pamoka. Erka nežinojo kodėl čia atsibeldš, bet vis dėl to atsibeldė. O tuo labiau ji neturėjo ką veikti. Klastuolei tema nepatiko iškart kai ją išgirdo. Kažkokia nesąmonė. Galvojo klastuolė. Bet pasirinkimo neturėjo, nes jau atėjo. Na, bet bent jau pabandysiu kažkokią nesąmonę. Galvojo klastuolė. Na bet ji kažkodėl ištarė:
- šifrinik!
Pirmiausia visiškai nieko nešvyko, bet paskui atskrido lapelis. Jis skrido labai labai lėtai. Klastuolei net pabodo lapelio laukti. Kai jis pagaliau atskrido klastuolė jį apžiūrėjo iš arčiau. Lapelis buvo (labai) švelniai geltonos spalvos. Ir turėjo daug pilkų ir juodų dėmių. Nesugebėjo švaraus pergamento paimti! Galvojo klastuolė. Taip pat jis buvo kelis kartus storesnis už paprastą pergamentą. Ir labai šiurkštus. Klastuolė dar kartą lėtai apžiūrėjo popierėlį. Jame buvo užrašyta...

. Trigalvis šuo

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Zoey apkabinimas buvo visiškai netikėtas, tad Deoiridh net nežinojo, ką sakyti. Vėliau būtų galėjusi kaltinti šią nuostabą - tik dėl to nepavyko panaudoti kerų, ar ne? Vis dėlto ne, smagiau buvo kaltinti profesorių, tad grifė apdovanojo vos už ją vyresnį vaikiną dar vienu ne itin draugišku žvilgsniu. Pasirodė, kad jis tą pastebėjo, tačiau reakcijos nebuvo. Grifė kreivai nusišypsojo. Nieko, ji nepraleis nė vienos kerėjimo pamokos, ir tas vaikėzas galės mėgautis jos krečiamomis nesąmonėmis.
- Gyvūnas tikrai ne itin protingas, - pritarė švilpei škotė ir gūžtelėjo. Turbūt nereikėjo tikėtis, kad gaus kokį nors normalų padarą. Užduotį atlikti bandė, ir jai nepasisekė. Vadinasi, kalta užduotis. Kokioje normalioje pamokoje pirmakursiams mažvaikiams sekasi geriau nei pakankamai gudriai septintakursei? Tik jau ne kerėjime!
- Vis dėlto siūlau pabandyti ir tau. Ką gali žinoti, gal įtrauks į egzaminą, po to teks kartoti kursą…
Su tam tikru nerimu grifė pagalvojo apie tai, kad tokia nelaimė gali atsitikti ir jai pačiai. Dar vieneri metai, kai bendrauti su Sigurdu galima tik laiškais? Ne, šito tikrai nesinorėjo. Tiesa, palikti Dori Hogvartse bus kiek liūdna, bet ne ji buvo pirmoji merginos prioritetų sąraše.
Kilstelėjusi lazdelę jau žiojosi dar kartą ištarti burtažodį, tačiau tada prisiminė, kad esant toli nuo gyvūno nieko tikrai nepavyks padaryti. Ai, tingiu nusprendė mergina ir dar kartą atsargiai pažvelgė į profesorių. Jis neturės kuo jos kaltinti, šiaip ar taip, pamokos darbą ji bandė atlikti.
Buvo smalsu, kaip sekasi Zoey, tad teko nustumti tingėjimą į šoną ir prieiti prie draugės. Žinoma, tai tik paskatino grifę įsitikinti, kad ji nebebandė atlikti užduoties ne dėl to, kad tingėjo. Ne, ji paprasčiausiai nenorėjo.
- Kaip sekasi burtažodis? - paklausė priėjusi prie švilpės. Neįsiminė, kokį gyvūną draugė gavo, tačiau buvo nuoširdžiai smalsu. Gerai buvo tai, kad Zoey, ko gero, sekėsi žymiai geriau. Nors ką ten gali žinoti? Hogvartse nutinka visokių dalykų.
Grifė neslėpdama nuobodulio žvelgė kažkur į Zoey pusę ir nekantriai laukė, kada pasibaigs ši kvaila pamoka.