[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Ak, Monica Lilly Moonlight. Ta nuostabi profesorė, kurios pamokas yra taip smagu paversti tikru pragaru. Deoiridh visai patenkinta sėdėjo nuodų ir vaistų pamokoje. Bus tikrai smagu!
Deja, tik iki tos akimirkos, kai susiprato pažiūrėti į profesorę. Ten buvo ne Moonlight! Deoiridh neprisiminė šitos jaunos moterytės, tad dabar jau gailėjosi atsivilkusi į pamoką. Ką jai čia veikti, jeigu net nebus kam patampyti nervų?
Piktai apsidairiusi po klasę animagė nušvito: akys užkliudė ilgus šviesius plaukus, kurie galėjo reikšti tik vieną: Želatina atsivilko į pamoką. Toji iš karto tapo malonesnė. Grifė apsimestinai susikaupė ir įsispoksojo į profesorę. Niekam nereikėjo žinoti, ką ji planuoja. Kol kas, tiesa, ir neplanavo, nes nežinojo, koks bus pamokos darbas. Jeigu reikės gaminti kokį iš proto vedantį eliksyrą, ji tikrai žinos, kaip tuo pasinaudoti. Nors... Ta kvėša ir taip jau beprotė...
Teorija buvo siaubingai nuobodi, tad grifė nė nesistengė jos klausytis. O kam, jeigu vis tiek neketina šnekėti? Reikėjo kažkaip išlaukti praktikos ir, žinoma, išgirsti ingredientus. Jų buvo daug ir visokių, tad teliko išsirinkti tokį, kuris tiko geriausiai. Užkūrusi po katilu ugnį Deoiridh nukeliavo iki sandėliuko ir ten susirado sviestą. Jis nebuvo skystas, tad grįžusi į darbo vietą kuo ramiausiai jį išlydė. Net pati nustebo, kad taip tvarkingai atlieka pamokos darbą. Žinoma, tai turėjo labai rimtą priežastį. Ir ta priežastis netrukus apie save sužinos. Žinoma, tai buvo Želatina, į kurią Deoiridh kartais vis atsargiai žvilgtelėdavo. Neįsivaizdavo, ar kvėša jau pastebėjo, kad animagė yra šioje pamokoje, bet spėjo, kad ne. Kitu atveju klasėje jau būtų kilęs didžiausias skandalas. Šiaip ar taip, argi ne ta vėpla sugalvojo nei iš šio, nei iš to išdaužyti langus.
Pagaliau sviestas buvo visiškai skystas. Deoiridh nusišypsojo ir dar kartą pažvelgė į Želatiną. Nieko daugiau nelaukusi priėjo prie jos ir tiesiog supylė sviestą į baltus plaukus.
- Ak, atsiprašau. Netyčia, - stengdamasi nepradėti prunkšti "atsiprašė" grifė. - Bet tau tinka. Dabar jau tikrai atrodai kaip pažliugęs lapas ant asfalto.
Sulig tais žodžiais rudaplaukė nusisuko nuo kvėšos ir kuo ramiausiai grįžo į savo darbo vietą. Ką jai reikia daryti dabar? Deoiridh pakėlė akis į lentą ir susimąstė.

[Elna Klumpar]

Mergina susikūprinusi sėdėjo galiniame suole ir bandė apsiprasti su senai matyta klasės aplinka. Elną jau kelias dienas kankino neapsakomas galvos skausmas, rankos nevaldomai drebėjo, na ir ji visa atrodė kaip ką tik prisikėlusi iš pasiglemžtų gyvybių pasaulio. Iš tikrųjų galima teigti, kad ji...kaip ir prisikėlė. Jei varnanagei užduotumėt klausimą iš kiek metų trukusios komos ji prisikėlė, ką ji pamena dariusi prieš kelias savaites, tai ji tikriausiai pradėtų lementi ir pasimesti, nes tik bandant galvoti apie praeitį merginai galvoje atsirasdavo tirštas rūkas ir galvos skausmas paūmėdavo. Nežinodama ką daugiau bedaryti su savo gyvenimu, apart gulėti lovoje, mergina taip ir atsidūrė nuodų ir vaistų pamokoje. Galiausiai atsikvošėjusi mergina robotiškai, atsiskyrusi kūnu nuo proto nusliūkino į klasės galą, kur keli mokiniai tan rankiojosi dėžės. Švelniai pasiėmusi vieną paskutiniųjų rudaplaukė krestelėjo atgal į vietą, pažvelgė į dėžės vidų ir susiraukė. Perukas? Tačiau ją net nupurtė nuo minties kažko klausti apie tai, tad mergina žvilgtelėjo į lentą tikėdamasi ten rasti atsakymą. Ant lentos pamačiusi tik ingredientus varnė atsistojo susirinkti ingredientų ir grįžo į savo vienišąjį suolą be atsakymų ką daryti, kodėl ji čia, išvis kodėl visur tik nematyti žmonės. Bet Roma nebuvo pastatyta per dieną, ar ne? Vien tik buvimas šioje pamokoje Elnai reiškė didelį pasiekimą.

[Cassidy Melens]

Voverė tikėjosi ramios ir paprastos pamokos. Bet ne
 kažkas atsinešė paršiuką !? Na ką gi pirmoji nuodų ir vaistų pamoką, o jau nesąmonės. Nusivylusi pagalvojo mergina ir pradėjo gaudyti paršiuką. Na iš tiesų tiesiog atsistojo ir nusitaikiusi į paršiuką ( nors ištikrųjų pabandžiusi į jį nusitaikyti, nes paršiukas judėjo ) pasakė burtažodį:
- Accio paršiukas.
Ir paršiukas atskrido į šviesiaplaukės rankas. Puiku, bet kur man jį dėti ?
Sutrikusi savęs paklausė buvusi varnė ir šiek tiek pagalvojusi nuėjo į sandėliuką ir ten radusi narvą gyvūnėlį ten padėjo. Ir nusprendusi po pamokos jį nunešti Rafaeliui. Bet taip pat negali būti ir tik vieną problemą, o jų turi būti visas krepšys. Iš pradžių profesorė pastebėjo nukritusią mergaitę prie kurios buvo sudužias teleskopas. Priėjusi prie mergaitė mėlynakė pamatė, kad vienas berniukas jau bandė pagelbėti mergaitei. Dėl to žemaūgė pasiėmė sudužįsį teleskopą ir ištarė burtažodį:
- Reparo.
Teleskopas susitaisė. Ir jį padėjusi ant stalo mergina jau norėjo eiti prie savo stalo, bet pamatė mergaitę su ištirpusiu sviestu ant galvos. O šventoji eliksyrų knygą ar tie mokiniai visai nesuprato ką daryti ? Supykusi savęs paklausė Krisina. Ir nubėgusi prie vienos lentynos pasiėmė vieną buteliuką ir grįžusi užpylė jį ant grifės galvos.
- Šiek tiek skaudės. Ir ar tu užsipylei sau sviesto ?-  ramiu balsu pradėjo kalbėti Vovere.

[Elna Klumpar]

Elna nusprendė eiti neoriginaliuoju keliu ir visus ingredientus maišyti iš eilės, pagal lentą. Darkart giliai atsidususi pagriebė saulėgrąžų lapus, juos susmulkino ir įmetė į katilą. Taip monotoniškai, ji judėjo pro visus produktus, ką tik galėdavo susmulkindavo, kas buvo nelabai matyta - pauostinėdavo tyrinėdama. Galiausiai visi produktai sukiojosi katile, tik vienas jaučio dantis ritinėjosi po stalą. Juk emalio nesutrupinsi paprasčiausiai aptrynusi rankomis ar patarkavusi peiliuku. Tai reiškė, jog tkes trauktis lazdelę. Nors Elna paskutiniuoju metu su stebuklinguoju pagaliu ne itin draugavo. Kiekvienas burtažodis buvo lyg sudėtingas galvosūkis, kurį riekia atkapstyti per tirštą miglą. Varnė jautė, kad giliai, toli (seniai?) šie stebuklingi žodžiai, specifiški rankų mostai jai buvo antra natūra, tačiau dabar paprasčiausiam Lumos merginai reikėdavo gilaus knisimosi savyje.  Plonas, tylus balselis šnabždėjo, jog Deffendo supjaustys tą nelemtą dantį. Bet varnei net tris kartus pabandžius nieko neįvyko. Rudaplaukė tyliai atsiduso ir nesmulkintą, pilną dantį įmetė katilan. Vis geriau negu jokio danties. Katile esantis skystis nusidažė žalsva spalva ir pradėjo silpnai kunkuliuoti.

[Alanas Senkleris]

Tirštas marmalas visai nepatiko Alanui. Bet ką jau turėjo tą. Dar kurį laiką pamaišė ir suprato, kad geriau vis tiek nebus. Taigi, paėmė jaučio dantį į rankas. Ar jį reikėtų smulkinti? Uždavė sau klausimą mintyse. Ką gi, jis tam neturėjo laiko, nes marmalas jau vis tiek apsvilęs. Dar kol susmulkinsiu tą dantį tai... Galima tiesa magija tai padaryti bet... Ai, kas bus tas. Ir Alanas įmetė tą dantį į katilą. Kaip kokį sultinio kubelį. Sukikeno mintyse.
Eliksyras, jei jį taip galima vadinti sušnypštė, kaip pasiutusi gyvatė ir nusidažė visiškai baltai. Alanas įmetė vieną plunksną į jį. Pamaišė. Tada antrą. Ir taip po truputį maišydamas sumetė visas. Keista, bet dantis atrodo ištirpo. Gal tai stebuklingas fenikso plunksnų poveikis? Ir tirštas eliksyras nebeatrodė. Nuostabu. Jau pradėjo džiaugtis Senkleris ir tada, tarytum koks geizeris viralas šovė viršun. Antrakursis vos spėjo atsitraukti, kartu su visa kėde. Vos nenuvirto. Ir vis tiek truputis tos bjaurasties užtiško ant apsiausto. Karšta! Sušuko mintyse berniukas.
Kone visas Eliksyras varvėjo nuo stalo ant grindų. Bet truputėlis buvo likę ir katilo gelmėse. Kiek aprimęs, Alanas pasiėmė lazdelę į rankas.
- Tergeo. - Pradėjo tvarkytis. Reikėjo išvalyti ir stalą ir savo apsiaustą. Ir kai pagaliau pabaigė, greit perėjo per klasę ir pasiėmė peruką iš krūvos. Tada sugrįžo atgal. Įdomu, kas jam nutiks? Žinojo, kad tikrai ne tai, kas turėtų, bet vis tiek norėjo pamatyti.
Samteliu atsargiai pasėmė iš to likučio katile ir užpylė ant peruko. Viena... Dvi... Trys sekundės prabėgo ir nieko. O tada, Ant peruko pasirodė kažkas panašaus į šiaudus. Visas krūmynas tų šiaudų prižėlė ant to vargšo peruko. Nuostabiai padirbėjau. Nusikvatojo mintyse Alanas. Ir Ėmė laukti pamokos pabaigos.

[Elna Klumpar]

Visas merginos dėmesys buvo sutelktas ties nukramtytais nagais. Dargi tyrinėdama savo, išblyškusias it sniegas už lango, rankas atrado kažkokį randą vidinėje riešo pusėje, atrodo lyg kažkas būtų drykstelėjęs. Randas atrodė senas, bet ne toks senas, jog ji būtų galėjusi gauti vaikystėje. Tai iš kur..? Hm... Elna krūptelėjusi pabudo iš savojo transo, kai merginos atidaus darbo vaisius pradėjo garsiau kunkuliuoti, o kažkokio grifo viralas išvis ištryško pro kraštus. Klumpar nurijo seilių gumulą ir giliai įkvėpusi dirstelėjo į savo mišinį. Žalsva spalva tik patamsėjo. Tai varnanagė priėmė kaip ženklą padaryti darbo kulminaciją. Sugniaužusi rankoje, šalia gulėjusį, medini, aptrintą samtį panardino įrankį į katilą ir ištraukus, šliukštelėjo ant peruko. Viralas patekęs ant dirbitnio plaukų kuokšto parodė nepasitenkinimą, šnypšdamas lyg gyvatė, kol galiausiai susigėrė. Po kelių sekundžių plaukai išties pradėjo ilgėti, tik kuo ji eilgėjo, tuo taip ir tamsėjo. Galiausiai kai perukas pailgėjo gerus keliolika centimetrų, jo galai buvo varno juodumo, nors šaknys buvo itin šviesios gelsvos spalvos. Merginos instinktai iškart liepė slėpti tokį darbą, juk ji visa penktakursė, neturėtų daryti klaidų. Tačiau savyje vis dar rado senosios Elnos užmirštų nuotrupų, taip nusprendė nebandyti ne itin pavykusio peruko slėpti. Kad ir ne pilnai pavykęs, bent jau graži ombre gavosi...

[Dori Mendel]

Susmulkinusi riešutus klastuolė paskubom sumetė juos į katilą. Eliksyras jau buvo gerokai sutirštėjęs, mat prasidėjo pervirimo procesas. Velniava, pagalvojo trylikmetė. Deja, ne visi migdolų gabalėliai ištirpo, ir tada Dori pagalvojo apie tai, kad pamiršo tuos migdolus pasverti, todėl niekas negalėjo žinoti, kokį tikslų kiekį mergaitę suvertė į viralą. Vis tik reikėjo vos šimto gramų, o Dori, bent jau taip jai atrodė, buvo prigriebusi gerokai didesnę saują.
Dabar eliksyras buvo kiek nugaravęs, tirštokas, kažkodėl tamsiai violetinės spalvos ir dar su riešutų gabalėliais. Smagumėlis, mintyse ironizavo.
Ir vėl paskubomis mergaitė išlydė sviestą, nes taip pat pamiršo tai padaryti anksčiau. Tuo sviestu greitai ištepė ąžuolo lapus ir juos, visus sviestuotus, įdėjo į katilą. Sviestuoti ąžuolo lapai, regis, situaciją kiek pataisė. Eliksyras paskystėjo, ėmė lengviau maišytis. Dori samteliu išėmė riešutų gabalėlius, kurie buvo neištirpę, bet visų sugauti nepavyko. Tada beliko tik sudėti rožių spygliukus. Tą Mendel ir padarė, ir eliksyras nusidažė dar tamsesne spalva, šį kartą jis buvo juodas, ir visai skaniai kvepėjo, tartum koks migdolinis rožių žiedų plaukų aliejukas, nors į eliksyrą net nesidėjo rožių žiedai. Bet jis buvo vis tiek gerokai per tirštas, o kur dar tie likę migdolų gabalėliai... Galbūt jų ne tik, kad buvo per daug, bet dar ir per stambiai kai kurie gabalėliai galėjo būti supjaustyti. Sakiau, kad nemoku virti eliksyrų. Turbūt niekada neišmoksiu.
Šiek tiek padūsavusi mergaitė supylė eliksyrą į buteliuką ir palaukė, kol jis truputį pravės. Po to nuėjo pasiimti plaukų, ant kurių galėjai pabandyti, ar eliksyras veiks. Dori išsirinko šviesių plaukų kupetos peruką ir nusinešusi jį ant stalo užpylė šiek tiek eliksyro.
- Nagi, nagi, pasižiūrėsime, ko aš čia priviriau, - sublizgino akimis.
Netrukus plaukai, ant kurių trečiakursė užpylė savo gaminto eliksyro, garsiai sušnypštė ir juose atsirado nemaža skylė. Iškrito kelios sruogos, ir jos, gulėdamos ant žemės, ėmė ilgėti. Na, bent jau auga, juk eliksyras tai augimo, sukikeno mergaitė.
Galiausiai ji užrašė savo vardą ir pavardę ant buteliuko ir nunešė profesorei ant stalo.

[Melody Moondragon]

  Grifės rankose jau puikavosi plaukų auginimo eliksyras. Kirkštoliniame buteliuke šis atrodė dar tamsesnis, nei prieš tai. Katile vis dar kunkuliavo likusioji dalis eliksyro, tačiau šįsyk nebebuvo matyti nei ąžuolo ar saulėgrąžų lapų, nei jaučio danties, neseniai dar plūduriavusių katiliuke. Panašu, jog šie paprasčiausiai ištirpo arba nusėdo į katilo dugną.
  Kiek padvejojusi Melodė pagaliau ryžosi išbandyti eliksyrą, tad nieko nelaukdama išpylė visą buteliuko turinį ant orandžiniųjų plaukų savininko, turėjusio atrodyti kaip perukas. Aklinai juodos spalvos skystis akimirksniu užliejo ryžas peruko plaukų sruogas. Kelias akimirkas jokio poveikio nebuvo matyti, tad antrakursė tyliai atsiduso. Tiek vargo ir vis tiek šnipštas... Ne veltui dauguma mokinių ne per labiausiai mėgsta nuodų ir vaistų pamokas, o ir kiek esu girdėjusi mažai kam ir tepavyksta sutaisyti tinkamą eliksyrą nesusprogdinus klasės... Na, bent jau spalva dabar bus kur kas geresnė... Paskutiniąsias mintis palydėjo žaismingas žvilgsnis į peruką. Ryškios ir pernelyg į akis krentančios orandžinės spalvos dabar buvo likę vos pora lopinėlių, mat didžiąją dalį plaukų eliksyras jau spėjo nudažyti kur kas tamsesne spalva. Ryžosios sruogos tapo tamsiomis aklinai juodos spalvos aukomis, galbūt net šiek tiek primenančiomis pačios grifiukės plaukus.
  Plaukai kaip neaugo taip neaugo, tačiau ką čia ir bepadarysi, vis tik reikėjo pristatyti savo gamybos eliksyrą profesorei. Darsyk pripildžiusi buteliuką tamsiu skysčiu ir siaubingu raštu užsirašius savo vardą pasiruošė keliauti prie profesorės stalo. Tačiau velniūkštis tūnantis Melodės viduje ir nekantriai laukiantis savo akimirkos netyčiomis pabudo ir grifės akys žaismingai sublizgo. Jei jau eliksyras ir taip niekam tikęs, tai daugiau manau jo tikrai nebeprireiks. O juk nieks nesupyks jei šiek tiek pagražinsiu šio apgailėtino peruko įvaizdį, tiesa? Paslaptingai šyptelėjusi mergaitė apvertė katilą ir visą likusį netikusį eliksyrą supylė ant gandralizdžio. Kadaise buvusios ryžos plaukų sruogos dabar buvo visiškai juodos ir nebebuvo nė menkiausios tikimybės dar kadanors išvysti šį peruką per daug ryškiai orandžinės šlykščios spalvos. Patenkinta antrakursė paskutinįsyk nusišypsojo ir patraukė profesorės link rankose gniauždama buteliuką sklidiną tamsaus skysčio.
  Grįžusi į savo be galo netvarkingą darbo vietą Melodė skyrė dar kelias minutes pasigrožėti savo šedevru, o vėliau kibo į darbą. Kerų pagalba jau po kelių akimirkų stalas buvo toks kaip anksčiau ir nesimatė nė mažiausio tamsios demės lopinėlio. Galiausiai baigusi tvarkytis, leido sau atsikvėpti ir išsidrėbė ant kėdės. Mergaitė iš neturėjimo ką veikti paprasčiausiai stebėjo tiksinčias laikrodžio rodykles, tačiau kai nuobodulys jau užėmė viršų žydros akys vėl nukrypo į peruką. Ir kad ir kaip bebūtų keista, priešais grifės akis puikavosi tamsių plaukų savininkas, bene dvigubai ilgesniais plaukais, nei prieš porą minučių. Bet kaip..? Juk... Tačiau... Negi man iš tiesų pavyko? Apstulbusi tamsiaplaukė galiausiai išspaudė šypseną ir džiugia nuotaika laukė pamokos galo.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw buvo suirzusi. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl Liucija jai nepadeda. Juk ji yra geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje! Tad kas čia vyksta? Velsietė visai sutriko ir, atrodo, ruošėsi pamiršti apie tai, kad po labai ilgos pertraukos pamatė draugę. Ji buvo kažkokia pasikeitusi: anksčiau Liucija jau seniai būtų sutaisiusi sudužusį teleskopą.
Vis dėlto geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje ir toliau tokia buvo. Pamačiusi, kad draugė nori padėti, Elliw pasijuto be galo patenkinta. Paėmė ištiestą ranką. Deja, Liucija buvo kažkokia mažesnė nei anksčiau, tad visai nepadėjo atsistoti. Priešingai - velsietė užsivertė geriausią ir protingiausią mergaitę ant savęs.
- Tai tu kalta! - užriko Elliw tiesiai Liucijai į ausį, nors, aišku, kaltino ne ją. Ne, kaltos buvo tik tos trys bjaurios mergiūkštės! Ak, kaip klastuolė jų nuoširdžiai nekentė! Tiesa, dabar apie tai galvoti nebuvo galima, nes ji pagaliau rado Liuciją! Dėl tos priežasties Elliw dabar jautėsi patenkinta gyvenimu. Tuo labiau, kad teleskopas vėl stovėjo ant stalo. Velsietė nepastebėjo, kas jį sutaisė, tad buvo tikra: toks džiaugsmingas dalykas atsitiko dėl to, kad jai pavyko rasti Liuciją.
Tokio gero laiko ji neturėjo jau labai seniai. Paskutiniu metu siaubingai nesisekė: visokios bjaurios mergiūkštės trukdė gyventi, o draugių niekaip nesisekdavo rasti. Šiandien, tiesa, buvo puiki diena: ji surado Liuciją, o nė vienos iš trijų bjaurybių nepastebėjo.
Elliw neprisiminė, kodėl guli ant grindų, tad nustūmė geriausią ir protingiausią mergaitę nuo savęs ir atsistojo. Iš karto už jos užkliuvo ir vos nesiplojo ant žemės, tačiau pavyko sugriebti stalą ir išsilaikyti stačiomis. Patenkinta Elliw patraukė ten, kur kartais vis nueidavo mokiniai. Iš ten pasiėmė keletą daiktų, kurių paskirties nė neįsivaizdavo, ir grįžo prie teleskopo. Jausdamasi be galo patenkinta, kad žino, kur yra Liucija, į katilą sumetė kažkokias neaiškias raudonas plunksnas. Nepastebėjo, kad tai ne katilas, o teleskopas, tad plunksnos nukrito ant grindų.

[Žaneta Froz]

Vaizdas akyse pradėjo lietis ir mergina niekaip nesuprato kas vyksta. Ar aš prarandu regėjimą? Ne tai nebūtų logišką, visą gyvenimą nereikėjo skųstis regėjimo, o dabar tapsiu akla? Tačiau viskas pasidarė daug aiškiau kai mergina pajuto atsiliekanti ar užgožtą šilumos jausmą. Vėliau pakėlė ranką ir prabraukė pro plaukus. Jie buvo lipnūs ir šilti. Užuodusi kvapą ji galutinai suprato - tai buvo ištirpęs sviestas. SVIESTAS? Kaip jis atsidūrė mano plaukuose? Žaneta pradėjo nervintis ir pykti. Nežinojo k daryti todėl tiesiog muistėsi suole ir bandė rankomis išvalyti marmalą iš plaukų. Kuo ilgiau ji tai darė tuo labiau nesisekė ir ji tik dar labiau stresavo. Sviestas pradėjo vėsti, o kartu ir stingti. Taip pat sustingęs sviestas neleido taip laisvai, rankomis šukuoti plaukus. Grifė jau buvo beprarandanti kantrybę, viltį ir sveiką protą kai pati profesorė prie jos priėjo ir užpylė kito marmalo.
- Super. Mano plaukams ir betrūko daugiau marmalo. Ar norit nuplikint mane?! - šviesiaplaukė suprato kaip šneka su profesore ir, kad tikriausiai tai sulauks pasekmių, tačiau šiuo metu buvo pernelyg užvaldyta pykčio. Galvą pradėjo perštėti, o galiausiai ir kiek gelti, bet taip pat, ji galėjo ir jausti sustingusius plaukus atsipalaiduojant. Nebejuto spaudimo savo šukuosenoj. Tačiau šį kartą jis buvo kitoks negu su ištirpusiu sniegu, tikriausiai profesorės užpiltas marmalas vis gi nebuvo skirtas jai pakenkti. Dabar viskas daug aiškiau.
- Atleiskit profesore buvau šiek tiek susinervinus. Jau grįšiu prie darbo. - Tačiau pamoka tikrai nebuvo mergaitės galvoje. Tas sviestas negalėjo užsipilti savaime. Ir grifiukei apsidairius visi taškai ant i susidėjo. Deoiridh. Kodėl kai Žanetai visada kažkas nutinka, su tuo turi būti susijusi toji žmogus-varlė? Na jau ne be pasekmių šita karvė neišsisuks.
Mergina pažiūrėjo į savo stalą ieškodama bet ko ką galėtų panaudoti prieš jos bendrakoledžę. Tiesioginio ginklo nerado, todėl Žanetai teko panaudoti savo pačios fantaziją. Susirinkusi kelias priemones ir nusivilkusi švarkelį kuriuo buvo apsivilkusi tą dieną ji nupėdino link ingridientų sandėliuko. Tačiau tuojau pakeitė savo trajektoriją, tikėjosi, kad šis apgaulingas judesys suveikė ir jai pavyks slapta užklupti savo priešininkę.
Atėjusi už vyresnės, bet mažesnės mergaitės nugaros ji užmetė savo švarkelį tiesiai jai ant veido. Ir staigiai patraukusi jos galvą atgalios pradėjo pilti vandenį. Uždusinti mergaitės nenorėjo todėl greitai ją paleido, bet veiksmą norėjo pabandyti nuo tada kai jį pamatė per vieną iš žiobariškų filmų. Baigusi savo reikalus ji nubėgo į savo vietą ir bandė bent apsimesti daranti pamokos darbą.   

[Gustav Sahib Fugleberg]

Gustav tik pajuto kaip dingsta pusiausvyra ir jis atsiduria ant mergaitės. Pirma mintis ir reakcijos buvo tai, kad ji užklupo baimė. Juk žinoma, kad dabar toji kreivakojė supyks ant jo. Ir būdama gerokai vyresnė nežinia ką jam padarys. Juk ji mokėsi čia daug ilgiau. Tikriausiai moka ne vieną būdą man sugadinti gyvenimą. Gal jinai, kaip filmuose, galėtų paversti mane varle? Tačiau nesulaukęs pykčio, o tik lyg niekur nieko iškeltas kaltinimas ji sutrikdė. Kalta? Aš ne-mergaitė! Ir visai aš ne kaltas. Pati kerėpla. Berniukas supyko. Aišku to neparodė. Na bent stengėsi, o turint omenyje, kad gyvendamas su tokiais žmonėmis kuriais teko gyventi jis puikiai išmoko valdyti savo emocijų išraiškas, galėjo tuo pasitikėti. Jausti tokius jausmus jam buvo nauja. Bet visi neramumai baigėsi kai mergaitė-kerėpla, su profesorės pagalba atsistojo ir paprasčiausiai nukeliavo dirbti.
Vaikinukas tik tada prisiminė, kad vis gi yra viduryje pamokos ir jam liko gerokai per mažai laiko pabaigti savo darbą. Jis neturėjo nė menkiausios idėjos kaip paprastai vyksta eliksyrų darymas, o dabar turėjo jį sukurpti turėdamas tik tais ingridentų sąrašą. Todėl nieko nelaukdamas irgi ėmėsi darbo. Vienintelis minusas buvo tai, kad toji mergaitė pasirodo atsidūrė šalia jo katilo. Šviesiaplaukis tiesiogine ta žodžio prasme nubėgo iki sandėliuko pasiimti viska ko jam reikia. Sąrašo neprisiminė, o ir pasiimti nesugalvojo, tačiau žinojo, kad nespės sulakstyti pirmyn atgal ir dar sumaišyti pačio eliksyro. Todėl kapstydamasis savo atminties kampučiuose traukė daiktus kurie jo nuomone turėjo tikti. Dvi raudonos plunksnos, 200ml vandens, karvės dantys, rožės spygliai ir žemės riešutai. Grįžęs prie katilo kartu sutrynė viską ką tik buvo galima sutrinti, plunksnas supjaustė ir viska sumetęs į katilą užpylė vandeniu. Tikėjosi geriausio. Gustav net nežinojo kaip baigtas eliksyras turėtų atrodyt, bet jo nusidažė ryškiai rožine spalva. Tikriausiai tai nėra gerai.

[Cassidy Melens]

Vovere akylai stebėjo kaip ant grifės plaukų esantis skystis pradeda naikinti sviestą. Puiku vieną problemą išspręstą. Linksmai pagalvojo mergina ir jau norėjo eiti, bet išgirdo piktą grifės atsaką į profesorės sunkų darbą. Ar tie mokiniai bent kiek supranta gero elgesio ? Ar dar ir to reikės mokinti ? Paklausinėjo savęs šviesiaplaukė truputį supykusi  ir aiškiai pasakė:
- Džiaukis, kad pastebėjau laiku kitaip galėjo baigtis labai blogai. Paviždžiui tavo plaukai būtų stipriai sustingę ir niekas jiems negalėtų padėti. Bei vienintelė išeitis būtų juos nukirpti.
Viską pasakiusi mėlynakė nuėjo prie savo stalo visai neišgirdus ką sakė mokinė ir pradėjo skaityti. Skaitė ji iki tol kol pasigirdo varpas ir visi mokiniai išėjo iš klasės. Po to ji ramiai atsistojo, susitvarkė klasę ir sandėliuką, bei susidėjo buteliukus kuriuose buvo skirtingų spalvų eliksyras. Tikriausiai kitą pamoką improvizuoti neduosiu, nes labai daug klaidų daro mokiniai. Nutarė buvusi varnė ir dar šiek tiek pasikrapščiusi išėjo iš klasės ir patraukė požemiais link savo kambario.