[Auris Senkleris]

Pamokos tema: Laidininkės


Štai ir prašvilpė vasara, kuri atnešė Auriui daugybę galvos skausmų. Visų pirma Ką jis čia veikia? Ši situacija kėlė vaikinui juoką. Jis. Įklimpęs į ne pačius gražiausius reikalus dėstys mokiniams? Mažų mažiausiai, tai juokinga ir keista.
Bet, Auris pasirodė mokykloje, nors paskutinę minutę norėjosi mesti šį reikalą. O kas iš to? į praeitą darbą žinojo, kad negrįš, o mintys apie gyvenimėlio prasmę jau seniai nusibodo. Taigi, kodėl nepamėginus bent vienerius metus čia pabūti?
Kabinetą jis jau apsistatė kaip patiko. Čia atsirado daugybė lentynų, kuriose stovėjo jo puoselėjamos knygos. Taip pat buvo galima išvysti pačių įvairiausių prietaisų, reikalingų kokiems nors ritualams ar dar kam nors atlikti.
Šiandien suolai stovėjo sustatyti pasieniais, kad nesipainiotų, kai reikės imtis praktikos. Todėl didelis klasės plotas liko tuščias. Auris tik užkerėjo grindis, kad jei kuris kristų nesusižalotų.
Ant mokytojo stalo stovėjo indas kaupinas paprasčiausio molio.
Na ir žinoma nebuvo galima pamiršti pagrindinės šios erdvės karalienės Padaužos Kipšės. Tai buvo katė. Kuri dažniausiai krėsdavo Auriui eibes ir tas vis sakė sau, kad kam nors ją atiduos, bet taip to ir nepadarė. Dabar toji ramiausiai snaudė ant palangės. Ir gerai, tikiuosi, kad nepabus per pamoką. Pagalvojo.
Tuomet nusišypsojo savo naujiesiems mokiniams. Šiaip, Aurio išvaizda buvo gana grėsminga. Gal dėl to, kad buvo baisiai panašus į kadaise siautėjusį Antoniną Dolohovą. Bet nuoširdi šypsena pakeisdavo jį neatpažįstamai.
- Sveikučiai, mano vardas Auris ir šiais metais aš jums dėstysiu. Nepradėsiu kalti į galvą, kad jūsų laukia egzaminai, nes ir patys tai žinote. Jei norėsite mokytis, tai ir išmoksite. Galiu pridurti tik tiek, kad jei kuriam prireiks pagalbos, tai sakykite man. Užduokite visus norimus klausimus, jei tik jų bus. - Vaikinas trumpam nutilo. Ir tada pradėjo dėstyti šios pamokos temą.
- Manau visi žinote apie skydinius kerus. Jie padeda apsiginti nuo paleistų kerų, išskyrus kelias išimtis. Skydinių kerų yra net kelios formos. Vienos jų dengia tik jus, kitos, visą užkerėtą teritoriją. Bet šiandien noriu jums papasakoti apie kitokį gynybos būdą. Tai vadinamieji laidininkai, kurie turi perimti burtus, pasiųstus jums. Tai gali praversti, jei kada nors gyvenime įkliūsite į kokią rimtą situaciją. Kai žinosite, kad pavojus gresia jums, ar artimiesiems. Arba, tai gali padėti greitose dvikovose. Jums nereikės leisti skydinių kerų, nes skydą galite turėti iš anksto.
Auris paėmė nedidelę molinę figūrėlę, gulinčią prie pat molio indo. Iškėlė, kad visi gerai matytų. Tai buvo paprasčiausia žmogaus figūrėlė. Ant jos galvos buvo jo plaukų kuokštelis. Viena ranka jis laikė lėlyte, kita išsitraukė lazdelę.
- Štai, kaip viskas atrodo. - Jis nukreipė lazdelę į save ir panaudojo Levicorpus kerus. Molinukė išlėkė iš vaikino rankų ir apvirto žemyn galva. Auris ramiai liko stovėti.
- Na va, kerai kliuvo jai, o ne man. Jūsų užduotis šiandien nusilipdyti iš molio po laidininkę, ją užkerėti ir susiskirsčius poromis išmėginti kokius paprastus kerus. Ir nemėginkite daryti nieko tokio, kas galėtų rimtai sužeisti. Nes jei pabandysite, iš areštų liūnų nebeišbrisite visus metus. Nusilipdę lėlytę turėsite nusikirpti mažą plaukų sruogelę. Užtenka ir vieno plauko. Plauką ar sruogelę turėsite pridėti lėlei prie galvos ir paversti jūsų laidininke. Burtažodis yra Depriore Ksero. Iš pirmo karto tikrai gali nepavykti. Ar pasisekė ar ne žinosite, nes jei pavyko, plaukas ar sruogelė tvirtai prilips lėlei prie galvos. Jei viską suspėsite, susiskirstykite po du ir sustoję klasėje išmėginkite kaip veikia jūsų laidininkai. Gali būti ir taip, kad kadangi bandote pirmą kartą, plaukų sruogelė nukris vos kas pabandys jus užburti. Jei viskas aišku, galite pradėti.



Ar jums viskas pavyks, spręskite patys. Jei nespėsite išmėginti laidininkės, vertinimo nemažinsiu. Jei kils kokių klausimų galite prieiti prie Aurio, aš atrašysiu. Jei kyla noras kvailioti galite tai daryti. Ir jei norite, kad kažkaip rimčiau į jūsų išdaigas sureaguočiau, parašykite man žinutę.
Trys postai po 700 arba du po 1500 simbolių.
Pamoką uždarysiu gruodžio 11 dieną.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Kažkur klasės gale ant stalo tupėjo varlė ir stengėsi visu kuo nedemonstruoti nuobodulio. Tiesa, ši varlė nežinojo, ar varlės moka demonstruoti tokias emocijas, tad stengėsi paprasčiausiai atsipalaiduoti. Tai nebuvo lengva, nes ji puikiai žinojo: kad ir kiek žvalgytųsi po klasę, Eylfos nepastebės. Kaip ir jos savininko... Tai buvo šiek tiek liūdna mintis, privertusi varlę atvirsti į žmogų. Tas žmogus - Deoiridh - atsisėdo į kėdę ir nužvelgė jauniklį profesorių. Jis neatrodė kuo nors įdomus ar išskirtinis, taigi ji iš karto priėjo išvadą, kad Moore (ar Soore, kaip ji vadino didžiai gerbiama Elliw) buvo geresnis.
Vis tik apsigynimas nuo juodosios magijos buvo tas dalykas, kuris galėjo būti įdomus, tad škotė pasistengė šiek tiek susikaupti. Pamokos tema, tiesą sakant, atrodė šiek tiek per lengva. Juk ji - išdidi septintakursė, vos po kiek daugiau nei pusmečio laikysianti VSMT. Ši mintis buvo gerokai gąsdinanti, tačiau kol kas apie tai buvo galima negalvoti. Vis dar buvo laiko pasvarstyti, kaip reikės sugriauti kurio nors profesoriaus kabinetą. Tokiomis akimirkomis buvo ypatingai gaila, kad mieloji Sabrina kažkur išnyko. Deoiridh spės pasiilgti cepelinų, kuriuos galima paleisti profesorei į galvą. Na, o dabar reikėjo mokytis. Ar bent apsimesti, kad mokosi.
Tiesą sakant, grifė nė neketino atlikti pamokos praktikos. Dar tik rugsėjis, iki egzaminų marios laiko. Ir vis dėlto praktinė užduotis sudomino. Na, ne tiek pati užduotis, mat ji tikrai nebuvo kažkuo ypatinga. Daug svarbiau buvo tai, kad reikėjo pasidaryti kažkokią lėlę, kuriai reikėjo plaukų. Dar įdomiau buvo tai, kad kažkur klasėje sušmėžavo klaikiai matyti raudoni gaurai. Kitokiomis aplinkybėmis škotė būtų suirzusi, bet dabar viskas buvo tiesiog nuostabu. Nuraus tai kvėšai raudongaurei pusę plaukų ir pagamins tiesiog nuostabią lėlę! Kad galbūt reikia naudoti savo plaukus, ji nei girdėjo, nei jai rūpėjo. Atsirado proga paerzinti raudongaurę klastuolę - argi Deoiridh gali ja nepasinaudoti?
Stengdamasi nekelti pernelyg daug nereikalingo triukšmo grifė prisiartino prie Levandos. Atsargiai ištiesė ranką jos šlykščių gaurų link. Staigiai suėmusi visai nemenką kuokštą jį išrovė ir plačiai nusišypsojo: kvailelė tikrai neturės priežasčių aiškinti, kad Deoiridh kažką daro ne taip. Ji tik kaip geras vaikas atlieka pamokos darbą. Ramiai šypsodamasi grifė grįžo į savo darbo vietą.

[Dori Mendel]

Dori sėdėjo prie vieno iš stalų apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje. Sėdėjo ir spoksojo į profesorių, kuris buvo raudonplaukis ir prisistatė esąs Auriu. Ar jis tikrai Senkleris, kaip iš karto pagalvojo trečiakursė? Dori prisiminė, ką apie savo pusbrolį pasakojo Alanas. Iš pasakojimų ji buvo nusipiešusi kitokį jo paveikslą, ne tokį draugišką. Be šypsenos ir šaltą. O šis profesorius iš pirmo žvilgsnio atrodė geras žmogus. Klastuolę varstė abejonės. Vis tik laidininkai jai šiek tiek priminė juodąją magiją. Tamsiaplaukė ieškojo akimis Alano, bet tarp gausybės mokinių bent jau kol kas nepavyko jo pastebėti, todėl ir paklausti, ar šitas jaunas vyras yra Senkleris, nebuvo kieno. O galbūt Auris jau nebuvo toks kietaširdis, kokiu jį apibūdino grifas? Vis tik pats Alanas yra labai geras. Per daug geras.
Kai profesorius papasakojo apie užduotį ir parodė pavyzdį su kerais, mergaitė aiktelėjo iš nuostabos. Jeigu tai tikrai Senkleris, Dori turėjo kažkaip apie save pranešti, ar ne? Todėl prieš pradėdama lipdyti žmogeliuką iš molio, trylikmetė pakėlė ranką ir garsiai paklausė:
- Profesoriau, o jeigu mes nulipdę žmogeliuką ir pritvirtinę kito žmogaus plauką leisime kerus į molinuką... na, ar tai veiks kaip... juodoji magija? - pasidomėjo. - Ir kas nutiks, jeigu laidininko savininkui grės pavojus, ar ir kerus, kurie jį gelbėtų, sugers laidininkas? - paklausė antro klausimo. - Ar laidininkas veiks paliktas bet kokioje vietoje, ar tik šalia savininko? - dar paklausė ir trečio.
Mendel nusprendė, kad jau pakankamai paklausė, jog profesorius ją įsidėmėtų. Na, bent jau tikėjosi to. Be to, jai buvo išties įdomu. Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka mergaitei patiko, nes buvo naudinga ir nenuobodi.
Kad negaištų laiko, laukdama atsakymo pasiėmė molio ir pradėjo lipdyti žmogaus figūrėlę. Tiksliau bandė tai padaryti, nes menininkė iš klastuolės buvo ne kokia.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Nelabai arti to stalo stovėjo nepatenkinta mergaitė. Jai visiškai nebuvo prie širdies būti taip toli nuo didžiausios savo brangenybės. Vadinasi, reikėjo pasistatyti teleskopą arčiau savęs. Kadangi Elliw labai patiko ta vieta, kur ji stovėjo, ji nutarė ne pati prieiti prie teleskopo, o teleskopą atsivesti arčiau savęs. Kitaip sakant, jai reikėjo patraukti stalą arčiau patalpos, kurioje ji buvo, vidurio.
Tam, žinoma, reikėjo pasitraukti iš savo vietos, tad velsietė vėl susiraukė. Su didele nemeile pažvelgė į pirmą kartą gyvenime matomą žmogų. Jis kaltas, kad jai taip nesiseka! Tiesa, jis nebuvo neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija ar ne ne ne neLiucija. Tai reiškė, kad negalėjo būti dėl kažko kaltas, nes dėl visko pasaulyje yra kaltos tik tos keturios bjaurios mergiūkštės! Taip. Tik jos kaltos, kad teleskopas dabar yra taip toli.
Galiausiai Elliw priėmė sprendimą ir priėjo prie stalo, ant kurio tebestovėjo teleskopas. Rimtu veidu sugriebė tą stalą ir ėmė tempti į kabineto vidurį - maždaug ten, kur pati prieš tai įsitaisė. Taip, dabar viskas buvo gerai, tuo labiau, kad astronomijos prietaisas nenusivertė. Dabar jau galima pradėti... kad ir ką ji čia ketino daryti.
Apsižvalgiusi po klasę velsietė pamatė ne ne ne neLiuciją ir baisiausiai supyko. Ta bjauri mergiūkštė! Taip, viskas yra tik jos kaltė! Vis dėlto Elliw buvo gera mergaitė, taigi nė neketino artintis prie tos bjaurybės. Nežinia kas tada atsitiks! Ne, geriau jau nekreipti dėmesio į visokias bjaurias mergiūkštes. Jų ir taip šitame pasaulyje labai per daug.
Mokiniai ėjo prie kažkokio stalo, ant kurio nestovėjo teleskopas. Tai kiek trikdė, bet kartu buvo ir gerai: klastuolei visai nereikėjo, kad kas nors sudaužytų jos brangenybę. Na jau ne. Taip tikrai saugiau. Bet būdama gera mergaitė ji negalėjo sau leisti visą pamoką nieko neveikti, tad nusekė mokiniams iš paskos. Neįsivaizdavo, kodėl jie kažką ima iš puodynės ar kokio kito keisto daikto, tačiau nutarė, kad reikia tai padaryti ir pačiai. Tiesa, netrukus pamiršo, ką ketino su tuo daiktu daryti, tad tiesiog paėmė jį į rankas. Deja, dėl kažkokių priežasčių jis išslydo iš rankų ir nukritęs ant grindų sudužo. Kiek sutrikusi Elliw apsižvalgė po klasę. Teleskopas, laimei, tebestovėjo ant stalo.

[Alanas Senkleris]

Alanas sėdėjo ir spoksojo į žmogų, dabar vedantį pamoką. Ką. Po. Galais. Čia. Veikia. Auris? Alanas niekaip nerado atsakymo. O ir šiaip tai buvo keista, kad jo pusbrolis yra čia. Tai štai, kur jis atras vietą savo kūrybiniai aurai? Ar kaip jis ten tada sakė. Vaikinukas neabejojo, kad Auris sugalvos ko išmokyti, kad gal net su mokiniais sutars, bet galvoj iškilo tada miške matytas vaizdelis.
Berniukas pastebėjo Dori. To nebuvo įmanoma nematyti, ji pakėlė ranką ir uždavė krūvą klausimų Auriui. O varge, juk tiek jai pasakojau apie jį. Tikėjosi, kad pusbrolis to nesužinos. Taip būtų geriau. Grifas atsikėlė iš savo vietos ir nuėjęs pasiėmė iš dubens molio. Tada priėjo prie Dori suolo ir klestelėjo šalia draugės. Prie jos buvo laisva vieta.
- Labas. - Trumpai tarė. Tada pasiėmė iš kuprinės lapelį popieriaus.

Mano pusbrolis dabar mokytojas? Įdomu kiek išbus šioje vietoje. Aš to iki dabar nežinojau.

Raudonplaukis pastūmė lapelį jai. O tuomet kažkas trenkėsi į žemę. Dužo indas su moliu, šukės ir pats molis išsitaškė po klasę.

[Dori Mendel]

Kol Dori vargo su moliu, prie jos priėjo Alanas.
- Alanai! - nudžiugo ši, mat tai reiškė, kad jau tuoj tuoj klastuolė sužinos, ar šitas Auris yra būtent tas Auris.
Regis, Alanas irgi buvo iš tų, kaip ir Henrieta, nelinkusių plepėti per pamokas. Na, arba žinojo Aurį, kad geriau nepradėti prie jo pliurpti, nes trečiakursė jau skaitė raštelį, kuriame buvo jos mąstymų patvirtinimas: taip, apsiginymo nuo juodios magijos naujasis profesorius yra ne kas kitas, o Alano pusbrolis. Senkleris.
Kol Dori keverzojo pergamente atsakymą, kažkas sugebėjo ištėkšti ant žemės dubenį su moliu. Tai žinoma, Elliw, pamatė apsidairiusi mergaitė. Nemažai kliuvo ir ant trylikmetės mantijos. Tamsiaplaukė suprunkštė ir mintyse pagalvojo: va tai tau, smagi pradžia.
Mendel susitvarkė išpurvintus drabužius, kiek tai buvo įmanoma, ir, baigusi rašyti raštelį, pastūmė jį Alanui:

Taip ir pagalvojau, kad čia tavo pusbras. Jūs panašūs! Regis, bus įdomu!

Kažkodėl krizendama Dori grįžo prie molinuko. Šiaip jau tas lipdomas žmogelėnas buvo nesąmonė, nes nelabai galėjai suprasti, kad trečiakursė norėjo pavaizduoti žmogų. Matėsi kažkokie kūno ir galvos fragmentai, bet apie normaliai atrodančias rankas ir kojas galėjai nebent pasvajoti.

[Auris Senkleris]

Prasidėjo pamoka, prasidėjo ir pirmieji nesklandumai. Iš pradžių, viskas buvo gerai.  Mokiniai ateidavo, paimdavo molio ir eidavo į savo vietą. Auris nudžiugo išvydęs pakeltą ranką. Gerai, kai mokiniai domisi.
- Laidininką tu ar žmogus, kuriam jį duodi turi visada nešiotis arti savęs. Jei ant jo uždėsi kito žmogaus plaukų sruogelę, tai laidininkas saugos tą žmogų. Jei nori, kad laidininkas imtų veikti kaip juodosios magijos įrankis reikia viską daryti kitaip. Bet čia mes ne apie tai. Labai geras klausimas. Ar laidininkas perims ir kerus, kurie skirti žmogui apsaugoti. - Šyptelėjo jai.
- Ši magijos rūšis yra ypatinga todėl, kad laidininkas sugers tik puolimui skirtus kerus. Jei laidininkas sugertų ir apsauginius burtus, jis taptų beverčiu.
Bet čia ramybė pasibaigė, nes staiga, viena mokinė kaži kodėl sugalvojo perstumti savo stalą. Šitaip padariusi priėjo prie indo su moliu, pakėlė jį ir sudaužė. Viskas ištiško po visą klasę. Senkleris atsiduso. Matyt netyčia ji sukūlė tą indą, bet kam reikėjo liesti stalą? Jis išsitraukė lazdelę iš kišenės.
- Reparo. - Sutaisė indą.
- Evanesco. - Pradangino molį nuo žemės.
- Accio molį. - Atsivėrė spintos durys ir pro jas išlėkė ryšulėlis. Auris išvyniojo jį ir į indą įdėjo naują molio gabalą. Jis paėmė kiek iš dubens ir ištiesė jį sudaužiusiai mokinei.
- Imk, ir prašau neperstatinėti stalų. O dabar grįžk į savo vietą. - Jis dar kartą mostelėjo lazdele ir stalas grįžo atgal.
Bet tai dar nebuvo pabaiga. Auris pastebėjo mokinę, kuri buvo animagė. Vaikinas iškart įsidėmėjo ją. Kai ji iš varlės atvirto į žmogų stebėjo merginą ir žinoma matė, kaip ji priėjo prie kitos mokinės, išpešė jai plaukų kuokštą ir grįžo į vietą. Auris atsikėlė, perėjo per klasę ir tyliai jai pasakė.
- Man atrodo, truputį susipainiojote panele. - Balse skambėjo sarkastiška gaidelė. Jis nelaukė ką ji atsakys, tiesiog grįžo atgal.

[Adrian Fernández]

   Tamsiaplaukis sau ramiai snaudė po galva susidėjęs rankas, paslėptas džemperio gobtuvo nuo visų pašalinių akių. Klasės suolas nebuvo pats minkščiausias, bet nebuvo ir pats blogiausias, kai vietoj pagalvės gali pasinaudoti rankomis. Arba ant akių krentančiais plaukais.
   Retkarčiais girdėdavo šalia esančių mokinių balsus, tačiau nekreipė dėmesio. Regis, net ir profesoriaus įžanginės kalbos kelis žodžius girdėjo, bet pernelyg tingėjo pakelti galvą ir įsiklausyti. Taip snūduriuodamas ant stalo mintyse sau pasižadėjo daugiau naktimis nesitrainioti po pilį, o ramiai miegoti savo lovoje. Tik kažin, ar tam pažadui lemta išsipildyti.
   Išgirdęs keistą bruzdesį sunkiai kilstelėjo galvą apžvelgdamas klasę. Pamoka jau buvo įpusėjusi ir profesorius Senkleris demonstravo kerus. Kokius, Adrian negalėjo pasakyti, o ir abejojo, kad jų reikės. Pagaliau nusprendęs bent šiek tiek savo dėmesio skirti Aurio žodžiams, pasirėmė galvą ranka ir giliai atsiduso. Tingėjo iš vietos pajudėti, o kur dar nulipdyti kažkokį daiktą ir išbandyti kerus. Verčiau būtų likęs lovoje...
   Lėčiau, žmogau, aš nespėju visos informacijos išsisaugoti. Mano atminty gigabaitų skaičius ribotas.
   Galiausiai profesoriui pabaigus aiškinti, vaikinas delnu persibraukė per veidą kažką panosėje burbėdamas. Net neįsivaizdavo, kaip teks nulipdyti tą laidininką, kai jis gyvenime molio nelietęs. Gal bus savanoris, kuris viską padarys už jį?
   Pasiėmęs nemenką gabalą molio Adrian tuščiu žvilgsniu kurį laiką į jį žvelgė, tarsi tikėdamasis, kad jis pats stebuklingu būdu ims ir nusilipdys į laidininką. Praėjo viena minutė, antra, bet molio gabalas nepajudėjo iš vietos. Nusivylęs vaikinas atlaužė gabaliuką molio ir nulipdė kažką panašaus į galvą. Buvo sudėtingiau nei galvojo, todėl po gero pusvalandžio ant stalo stovėjo ne lėlytė, o visas Halkas. Išpampęs ir ir piktas Halkas. Didžiuodamasis savimi tamsiaplaukis apžiūrėjo šį, keliose vietose dar šiek tiek pataisė, mat viena ranka buvo kur kas žemiau nei kita, o tada mėgindamas prisiminti, ką daryti toliau apsižvalgė. Nužvelgė kitus mokinius esančius klasėje. Mėgino atsekti kurioje stadijoje praktikos jie yra ir ką šiam reikia daryti dabar.

[Levanda Marchetti]

Levanda pasižadėjo, bent jau pirmą mokslo metų mėnesį, lankyti pamokas. Žinoma, ne visas, mat tai būtų visiška beprotybė, bet bent jau didžiąją dalį. Tokį sprendimą mergina priėmė dar vasarą, supratusi, jog jos žinios siekia gal kokio antrakursio lygį. Kita priežastis, kodėl ji būtent nusprendė apsireikšti apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje, buvo ta, jog mergina norėjo kaip reikalas iškaršti grifei rupūžei kailį, o daužymasis kumščiais ir vartaliojimasis ant žemės, nieko keista, nebuvo jos stiprioji pusė. Negana to, visa tai atrodo labai jau vaikiška ir negarbinga. Tačiau burtų dvikova yra ne tik kad suaugusių burtininkų reikalas, bet dar ir pakeltų jos įvaizdį visuomenėje.
Profesoriui pradėjus aiškinti pamokos temą, klastuolė mintyse pagalvojo apie Dori. Ši, praeitais mokslo metais, sugebėjo pabuvoti, turbūt, beveik visose pamokose. Penktakursė jai pavydėjo tokio pavyzdingo mokymosi. Levanda akimirką pabandė įsivaizduoti save, lankančią kiekvieną pamoką ir besikeliančią anksti ryte. Ne, tai atrodė bemaž neįmanoma, o, svarbiausia, visiškai nuobodu. Ką jau kalbėti apie tą krūvą namų darbų, kuriuos ji sąžiningai darydama, turbūt, ne tik nespės skaityti knygų, bet ir negalės miegoti dvylika valandų per parą! Tai atrodė visiška šventvagystė.
Bandant mintyse išnarplioti šios pamokos užduotį, kuri penktakursei pasirodė kiek painoka, penktakursė pajautė, kaip kažkas jai patempė už plaukų. Iš pat pradžių mergina nekreipė dėmesio, mat jos varnų lizdas dažnai už kažko užsikabina arba koks praeinantis žmogus netyčia išrauna jai kelis plaukus. Tačiau, Levandai atsisukus, ji išvydo ne ką kitą, ogi rupūžę.
Supanikavusi klastuolė nukreipė savo burtų lazdelę į Deoiridh:
- Confundus, - kažkaip nevykusiai sugargaliavo, tad kerai taip ir nesuveikė.
Mergina jau norėjo bandyti iš naujo, bet tada suvokė, jog, kad atliktų profesoriaus paskirtą užduotį, ta nevykėlė turėjo naudoti savo plaukus, o juk dabar ji gamins Levandos laidininkę. Mergina net nusišypsojo. Ji nesiruošė net pirštu liesti molio, mat už ją visą darbą padarys varlė. Viskas, ką raudonplaukė turės padaryti, tai kažkaip atimti iš jos tą figūrėlę.

[Alanas Senkleris]

Alanas sėdėjo ir juokėsi. Stengėsi tai daryti kuo tyliau. Berniuką pralinksmino beviltiška Aurio veido išraiška, kai dužo molio indas. Jis sutvardė garsiai beišsprūstantį kvatojimą ir atrašė Dori.

Mes panašūs? Man atrodo tik plaukų spalva ir viskas. Kaip manai Dori, gal jam reikėtų pirmojo kovos krikšto? Ar užteks Elliw?

Parašęs pastūmė lapelį draugei. Dievaži, erzinti savo pusbrolį jam visada patiko. Tiksliau praeityje patiko, kol nebuvo scenos miške. Bet nenorėjo dabar apie tai mąstyti. Tuo labiau, kad jam kaip ir reikėtų atgauti prarastą ryšį su Auriu, juk Alanas norėjo išsiaiškinti šį tą apie savo pusbrolį.
Tada Antrakursis prisiminė savo molį. Pradėjo lipdyti. Suritino mažą galvytę, tada ėmėsi kūno. Nebuvo pats geriausias lipdytojas, Alanui kur kas labiau patiko piešti. Bet pamažu molio gabalas ėmė priminti žmogeliuką. Kreivoką ir nelabai proporcingą. Bus gerai, ne grožio konkursui jį rengiu. Pagalvojo.

[Meghan Natali Pritz]

Pavyzdinga mokine Meghan tikrai negalėjai pavadinti, ypač šiemet. Tačiau vis dėlto Apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje švilpiukė nutarė sudalyvauti. Kodėl, tiksliai nežinojo. Gal tiesiog norėjo apsisaugoti nuo minčių antplūdžio kokia nors veikla. O niekas geriau neprablaško kaip pamokos.
Klasės priekyje stovėjo naujas profesorius. Rudaplaukė pusiau klausėsi jo kalbos, pusiau svarstė apie naktis, praleistas klaidžiojant po pilį ir mintis, užplūdusias tada. Tačiau vis dėlto, neaišku kaip, mergaitė sugebėjo išgirsti pamokos temą ir užduotį. Praktika nesukėlė emocijų - nebuvo nei gera, nei bloga. Kas tas laidininkes gali naudoti, Meg neįsivaizdavo, tačiau džiaugėsi proga ką nors nulipdyti. Jau senokai švilpiukė piešė ar šiaip darė ką nors meniško, nors tai labai mėgo.
Akimis skenuodama klasę Meghan pamatė Dori. Tačiau klastuolė sėdėjo drauge su kažkokiu grifu. Jis rudaplaukei jau buvo matytas - Dori su juo praleisdavo daug laiko. Tačiau niekada nieko apie jį nepasakojo. Mintyse pasižymėjusi, kad būtų neblogai paklausti draugės apie minėtąjį grifą, Meg pasiėmė molio ir ėmėsi darbo.
Sekėsi neblogai. Tiesą sakant, netgi gerai. Rudaplaukė jau senokai nebuvo lipdžiusi, tačiau jos rankos neprarado įgūdžių ir dabar mergaitė džiaugėsi darbu, kuris užėmė tiek kūną, tiek protą. Po maždaug dvidešimties minučių Meghan jau turėjo nedidukę molinę lėlytę, savo antrininkę. Stengėsi padaryti ją kuo panašesnę į save ir jai beveik pavyko. Tačiau dabar laukė sunkiausia pamokos dalis. Ir tai tikrai ne plaukų sruogos priklijavimas. Sunkiausia buvo surasti partnerį, kuris galėtų išbandyti kerus, mat Meg buvo vienišė. Švilpiukė turėjo vieną vienintelę draugę - Dori, tačiau kadangi ši buvo ne viena, rudaplaukė nusprendė pasilikti savo vietoje. Nors surasti partnerį jai nebuvo labai didelė problema, ji nebijojo kalbėtis, tačiau bijojo prisirišti. Priartėti prie žmogaus. Dori buvo kas kita - su ja Meg suartėjo atsitiktinai, tačiau neatsiejamai. O kiti žmonės... Ne. Meghan negalėjo rizikuoti.
Nusprendusi, kad praktiką kaip nors atliks viena, mergaitė pabandė prisiminti, ką ir kaip reikia daryti toliau.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Elliw neprisiminė, kas čia atsitiko, todėl pažvelgė į savo teleskopą. Šiaip ar taip, būtent astronomijos prietaisas gelbėjo ją nuo visokių nelaimių. Deja, dabar jis neatrodė nusiteikęs bendradarbiauti. Rudaplaukė įsižeidė. Jeigu ir teleskopas bus toks nedraugiškas, kaip jai tada gyventi? Kažkokia nesąmonė! Pasaulis pilnas visokių bjaurių mergiūkščių, baisių žmonių... O dabar dar ir teleskopas jai nepadeda! Tai velsietę siaubingai trikdė.
Tai, kad vienas iš tų baisių žmonių kažką įgrūdo į ranką, dar buvo galima pakęsti. Bet kai jis kažkur patraukė stalą, klastuolė dar labiau supyko. Teleskopas sudrebėjo ir nugriuvo ant šono. Velsietė neprisiminė, kas yra kaltas dėl šios nelaimės, bet pamatė kažkokį neaiškų žmogų raudonais plaukais. Jeigu tik atmintis neapgavo Elliw (o argi ji kada nors klysta?), Liucija buvo šviesiaplaukė. Vadinasi, šis žmogus nėra geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje. O tai reiškė, kad šitą žmogų galima kaltinti! Tiesa, jis nebuvo neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija ar ne ne ne neLiucija, tačiau Elliw kuo puikiausiai matė, kad būtent jis nuvertė teleskopą, net jeigu to ir neprisiminė. Įsižeidusi velsietė atsisuko į tą baisų žmogų. Neįsivaizdavo, kodėl rankoje laikė kažkokį keistą ir nemalonų daiktą. Vis dėlto čia logiškas sprendimas buvo tik vienas, ir Elliw juo pasinaudojo: jau visai netrukus tai, ką ji laikė rankoje, lėkė to bjauraus žmogaus link. Šią akimirką velsietė bene pirmą kartą gyvenime nekaltino keturių bjaurių mergiūkščių. Tai buvo neįprastas supratimas, bet velsietė netruko jo pamiršti.
Rudaplaukė priėjo prie stalo, ant kurio gulėjo teleskopas. Jis atrodė esantis sveikas, bet tai nė kiek nesumažino velsietės pykčio. Šio reiškinio priežasties ji neprisiminė, bet vis tiek pyko. Čiupo savo didžiausią brangenybę ir atsisuko į tą baisų žmogų, nors faktą, kad jis yra baisus, seniai buvo pamiršusi. Viena buvo aišku: teleskopas kažkodėl gulėjo ant stalo, kas reiškė, kad jam čia būti yra pernelyg pavojinga. Jos, Elliw, gyvenimo tikslas buvo apsaugoti teleskopą. Mergaitė atidžiai nužvelgė vietą, kurioje buvo, ir pamatė duris. Pasipatoginusi astronomijos prietaisą nužygiavo ten link. Pamiršusi atidaryti duris į jas atsitrenkė, bet galiausiai be galo pikta paliko klasę (?).

[Adrian Fernández]

   Susigaudyti buvo pernelyg sunku. Penktakursis dairėsi tai į vienus mokinius, tai į kitus. Niekaip nepavyko suprasti, ką jie daro, ir ką daryti jam. Vieni atrodė, kad tik laiko atėjo čia prastumti, kiti tik apsimetė, kad kažką daro. O juk jam reikėjo mokytis! Jis pažadėjo savo motinai, kad pagaliau susiims ir pradės daryti visus namų darbus ir lankys pamokas, o jose ne tik miegos, bet ir mokysis. Kažin, kaip ilgai jis šitaip tvers... Kita vertus, svarbiausia negauti arešto.
   Atsidusęs pasikasė pakaušį žvelgdamas į savo laidininką. Su tokiu laidininku būtų nebaisu stoti į kovą ir su baisiausiu piktadariu burtininku. Nuo tokios minties šyptelėjo paimdamas laidininką į rankas ir dar kartą apžiūrėdamas. Viskas atrodė savo vietose, galūnės visos proporcingos. Padėjęs šį ant stalo susirado lazdelę. Sugebėjo jos nepamesti bent šįkart. Pasiknaisiojęs savo atmintyje galiausiai prisiminė profesoriaus žodžius. Net ir burtažodį prisiminė. Išsirovęs plauką pridėjo šį Halkui prie galvos. Reiktų paminėti, kad šis juokingai atrodė su vienu žmogišku plauku.
   - Depriore Ksero, - sušnabždėjo nebūdamas tikras, ar tikrai teisingai taria. Kiek atsikrenkštęs ir surimtėjęs, įsitikinęs, kad niekas negirdėjo, arba bent jau negirdėjo jo tariant blogai burtažodį pabandė dar kartą. - Depriore Ksero.
   Antrąjį kartą taip pat nieko nenutiko. Toptelėjo, kad bus netyčia kažkur įskėlęs, ar sulaužęs lazdelę, bet šią apžiūrėjęs nieko panašaus nerado. Sveikut sveikutėlė. Pabandė dar kartą ir, regis, suveikė. Patenkintas savimi plačiai išsiviepė padėdamas į šalį lazdelę ir apžiūrėdamas Halką. Nieko naujo jame nepamatė, kaip ir turėjo būti, todėl padarė išvadą, kad burtažodis suveikė.
   Kildamas nuo savo suolo ir pasirengęs ieškoti porininko ranka sugriebė lazdelę. Bent jau buvo tikras, kad ją sugriebs, bet šios ant stalo nebebuvo. Nesupratęs apsidairė. To prakeikto pagaliuko ir vėl nebebuvo!
   Kad tave velniai griebtų, ji tikrai turi kojas.
   Apžiūrėjęs dar kartą savo stalą, netoliese esančius ir visą klasę niekur nepastebėjo savosios lazdelės. Tarsi skradžiai prasmego. Tuomet toptelėjo pasižiūrėti po stalu.
   - Aha! - šūktelėjo jau siekdamas lazdelės, kai kažkas tyčia ar netyčia paleido kerus. Nesitikėjo, kad tai bus skirta jam, todėl nesureagavo, tik išgirdęs dūžtantį daiktą staigiai atsitiesė.
   Ant stalo stovėjo tik Halko kojos. Visos kitos dalys buvo išsilaksčiusios po visą klasę. Patempęs lūpą, pasikasęs pakaušį apsidairė. Nesuprato, kas paleido kerus, bet nuoširdžiai džiaugėsi, kad buvo spėjęs užburti laidininką. Pasižadėjęs sau mintyse šitą triuką dažniau naudoti, mat kaip įsitikino, niekada negali būti tikras dėl kitų, apžiūrėjo likusią laidininko dalį, o tada šūktelėjo:
   - Profesoriau! Suveikė! Jau galiu eiti? - pasukiojęs tarp pirštų dalį kojų įsitaisė vėl atgal į suolą.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Neatrodė, kad kvėša reagavo. Stebėtis gal ir nereikia - daugiau nei akivaizdu, kad tos mergiotės galvelėje smegenų nerasta. Taigi tereikėjo pasidaryti kvailą figūriūkštę, ir viskas bus baigta. Na, dar ir apgalvoti, kaip pamokyti tą vištelę.
Priėjęs profesorius ir jo sarkastiška pastaba privertė Deoiridh piktai purkštelėti. Ką toks jauniklis gali išmokyti? Susigalvoja kažkokių vaikų žaidimų, o po to, žiūrėk, kažką supainiojai! Na jau ne, Deoiridh neklausys kažkokių nesąmonių.
Vis tik vieno dalyko jai trūko, ir tai buvo molis. Nepaleisdama šlykščių gaurų iš rankos ji atsistojo ir nuėjo į klasės priekį. Stengėsi nesusidurti su raudongaurės kvėšos akimis, nes galvoje jau brendo planas. Tam reikėjo, kad ji ir toliau kaip besmegenis viščiukas sėdėtų savo vietoje. Kol kas viskas sekėsi neblogai. Grifė, žinoma, nežiūrėjo į kvailelę, tad nematė, ką ji daro ar nedaro, tačiau pati sėkmingai pasiekė profesoriaus (toks ten iš jo ir profesorius!) vietą ir pasiėmė molio. Aišku, spėjo išgirsti, kaip kažkas dūžta, tad netoliese sušmėžavus Elliw siluetui visiškai nenustebo. Tik papurtė galvą ir grįžo atgal. Atsargiai padėjusi gaurus šalia savęs pradėjo lipdyti figūrėlę. Labai nesistengė - vis tiek nedarys su ja nieko, ką turėtų. Ne, gaminys buvo reikalingas dėl visai kitų priežasčių. Neilgai trukus atliko šį sudėtingą darbą ir pradėjo kuistis atmintyje, kokį burtažodį reikia panaudoti, kad prilipintum plaukus prie lėlės. Tiesa, lėle grifės gaminį buvo sudėtinga pavadinti, tačiau šiuo atveju tikrai tiks. O kam man klijuoti tuos plaukus? susimąstė rudaplaukė, bet tuo metu prisiminė burtažodį, tad pratarė:
- Depriore ksero.
Teko pakartoti kelis kartus, kas gerokai žemino. Teliko tikėtis, kad gaurų savininkė šio vaizdelio nemato. Ji blogesnė nei Daniela... priėjo išvadą Deoiridh ir gerokai pikčiau pakartojo burtažodį. Pagaliau pavyko. Tereikėjo užbaigti pradėtą darbą. Prie to labai prisidėjo tai, kad molis buvo pakankamai minkštas ir lipnus.
- Wingardium leviosa, - tyliai sumurmėjo škotė, ir figūrėlė pakilo į orą. Ją valdyti sekėsi sunkokai, tačiau pagaliau nusklendė raudongaurės link. Vos po kelių akimirkų ji taip įsipainiojo į plaukus, kad Deoiridh teliko plačiai išsišiepti. Jeigu norės išsivaduoti iš molio, tegul skutasi savo kvailus raudonus gaurus.

[Dori Mendel]

Trečiakursė taktiškai linktelėjo profesoriui padėkodama už atsakymus. Šiaip ar taip, dabar jis turėjo įsiminti ją vien dėl to, kad ji buvo su Alanu. Dori baigė lipdyti kažką panašaus į žmogeliuką ir atsargiai išrovė vieną vienintelį neilgą juodą plauką iš savo galvos.
Tada perskaitė Alano atsiųstą laiškelį. Dabar jau buvo aišku, kodėl jis rašė raštelius. Tikriausiai todėl, kad Auris neišgirstų pusbrolio planų. Trylikmetė šyptelėjo ir atrašė.

Aš mielai pažiūrėsiu, jeigu tu kažką darysi. Bet aš neprisidėsiu. Nenoriu sugadinti pirmojo įspūdžio.

Tikra tiesa, Dori nenorėjo įkliūti Auriui, juolab pirmąją pamoką, mat iš pasakojimų žinojo, kad jis yra tikras klastuolis. Nenorėjo pačią pirmą pamoką pasižymėti kaip nenaudėlė mokinė. Jau užteko ir Matthew požiūrio į mergaitę. Be to, po svarstymo Magijos Ministerijoje Dori tapo kur kas ramesnė. Nebuvo tikra, profesoriai žinojo tą istoriją ar ne. Tačiau apie tai Alanui papasakoti dar nespėjo, nes buvo pati rugsėjo pradžia. Mendel parašė dar vieną raštelį ir įdavė jį draugui:

Ir aš tau dar turėsiu kai ką papasakoti. Aš prisidirbau.

Dori atsiduso ir pabandė susikaupti.
- Depriore Ksero, - tarė nusitaikiusi į molinuką.
Veide suspindėjo pergalingas šypsnis, mat plaukas tvirtai prilipo lipdiniui prie galvos.