[Arletė Russell]

  Chaosas klasėje Arletė nuoširdžiai varė į neviltį. Negi mokiniams vienoje paskutiniųjų pamokų buvo taip sunku susikaupti arba bent jau nekrėsti šunybių, kurios trikdė kiekvieną, kuris mėgino susikaupti? Varniukė liūdnai atsiduso. Visa laimė, kad ir Abigailės nuomonė į tokią sumaištį turėjo būti panaši į Russell, gi ne be reikalo bendrakoledžė priėjo prie varniukės.
  Šviesiaplaukė net nepastebėjo, kaip Abigailė nulėkė paimti drabužių ir parnešė juos atgal. Žalsvos mergaitės akutės įžvelgė įvairiausiais atspalviais spindinčios suknelės grožį. Ji nesuprato, kaip kažkas galėjo taip suplėšyti tokį iškilmingai ir prabangiai atrodantį drabužį. Teliko viltis, kad profesorės pasakyti kerai pavyks ir suknelė neiširs ar neužsidegs. Vat tada Russell jau tikrai nebeatkulniuotų į kerėjimo kabinetą, kurį buvo galima pavadinti ir didžiąja sale.
  - Ačiū, Abigaile, - šiek tiek per vėlai tarstelėjo, pamiršusi padėkoti draugei. Arletė užsibrėžė tikslą, kad tą įvairiaspalvę suknelę susiūs pirmiausiai, mat ši buvo dailiausia ir tikriausiai Sabrinos pusseserei kėlė nuostabiausius prisiminimus. Vien tik dėl to dvylikametė kelus kartus mintyse pakartojo prancūzišką burtažodį ir kelis kartus mostelėjo lazdele, nepažvelgdama į Abigailę, nes mėgino susikaupti ir pradėti dirbti. Varno Nagui taškų reikėjo, tai tikrai nebuvo kažkokia slapčiausia paslaptis pasaulyje.
  - Madon siūn bondžiur, - užtikrintai ištarė mergaitė, o suknelės burtai, regis, visai nepaveikė. Žinoma, kad nepaveikė, mieloji, galbūt reiktų atslinkti į kerėjimo pamokas ne kartą per visus mokslo metus? Kaip aš išlaikysiu egzaminus, jeigu nesugebu atlikti net paprasčiausių kerų? - dramatizavo dvylikametė. Savęs peikimas nebuvo pati maloniausia mokymosi dalis, tačiau Arletei tai minimaliai padėdavo. Ne, trečiame kurse (jeigu nebus palikta antrajame kurse antrą kartą) ji privalės susiimti. Tiksliau, jau privalėjo, nes išlaikyti egzaminus taip lengvai kaip pirmame kursei buvo naivu. Pavyzdinga mokinė, mhm, nesugebėjo... visko. Nieko nesugebėjo.
  Ir, nors šiuo metu varniukei norėjosi dar labiau save išpeikti, ši pajuto žvilgsnį, nukreiptą į ją. Atsisukusi pastebėjo Abigailę, kuriai visai nesisekė susiūti savų drabužių. Na, bent jau nesiseka ne tau vienai, - mintyse kalbėjosi su savimi, tačiau tuoj pat papurtė galvą. Jetus, brangioji, kas čia per mintys?.. - subarė save ir tuo pat metu į glėbį paėmė bendrakoledžės drabužius. Nesuvokė, kodėl taip padarė, tačiau kelis kart mostelėjus lazdele, burtažodis galiausiai pavyko. Keista, kad susiūti kito asmens drabužius buvo lengviau nei savuosius, tačiau Arletė bent jau padarė gerą darbą Abigailei, o po to ėmėsi ir savosios suknelės. Tiesa, ją susiūti buvo nepalyginamai sunkiau, tačiau šimtąjį kartą ištarus burtažodį, suknelė atrodė kaip nauja, o Russell pagaliau galėjo ne taip stipriai nusivilti savo jėgomis.