[Sabrina Wolfhard]

Siuvimo kerai Kaip sekėsi šiandien? Tiesą sakant, šiandien Sabrina jautėsi puikiai. Beveik kaip visados, kupina džiaugsmo, pozityvumo, draugiškumo ir net paslapčių. Pati profesorė jau buvo pasiilgusi savo mylimų zuikučių, apart Elodie's, Meghan, Deo ir kitų blogiečių. Šią pamoką laukė didelis siurprizas, baisiai įdomi, bent jau pačiai fotografei pamokos tema ir labai gražiai atrodantis skanėstas, kuris buvo sugrūstas odinėje kuprinėje. Žodžiu, įėjus Sabrinai pro gražias duris, mergina atsistojo prieš visą klasę, nusišypsojo savo gražiąja šypsenėle ir mestelėjo kuprinę ant kėdės. Kadangi buvo nedidelis lietutis, kerėjimo profesorė uždarė langus, uždegė žvakutes dėl jaukumo ir pradėjo savo kalbą kaip koks kunigas bažnyčioje.
  - Hello, - Mergina stovėjo kažkodėl ant vienos kojos ir žiūrėjo į mokinius. Tuomet prisiminė, kad būtų visai neblogai pristatyti naująją temą. - Taigi. Mes laiko nelabai turime, jeigu jums neįdomu manęs klausyti, galite stebėti šias gražias žvakes, arba užkandžiauti mano atneštu maistu.- Sabrina baigė pusę kalbos ir ištraukė iš kuprinės, šviežiai iškeptą slyvų pyragą. Tada supjaustė gabaliukais, paėmė iš spintelės lėkštutes ir kiekvieną porciją, padavė mokiniams.
  - Jus pauostykite kaip kvepia, pati kepiau, net vyras nepadėjo. Tiesiog negaliu, galėčiau turėti savo kepinių ir gėrimų restoraną, aš tokia nereali kepėja, - Didžiavosi savimi vilkolakė. - Skanaus, zuikiai! Kaip sakant... buon appetito! Matot, aš net itališkai moku,- Mergina atsikvėpė ir negaištant laiko, pradėjo pasakoti pamokos temą. - Taigi, kadangi mano pamokose teorijų beveik niekada nebūna, šitą patys žinote, todėl pradėsime nuo nuostabios praktikos. Užduotis tokia, esu atsinešusi pilną suplėšytų drabužių, galite nesijaudinti priešai, drabužiai ne mano, o pusseserės, kas pažįsta Christiną gali jai perduoti, kad manęs nežudytų, o kas nepažįsta, tai sėdėkite vietoje. Ir ką jus turėsite padaryti? Turėsite kerais susiūti tuos drabužius. Taip pat, šie drabužiai yra iš Paryžiaus, mano pusseserės, todėl privalote normaliai ir gražiai susiūti. Kerų pavadinimas- Madon siūn bondžiur. Žinau, kerai skamba labai prancūziškai, bet kadangi rūbai ir mados siejasi su Prancūzija, todėl ir patys kerai sugalvoti būtent pavadinti prancūziškai. Tikėkite, kad kerai pavyks, nors iš pirmo karto neišeis, tiesiog būkite nusiteikę gerąja energija ir pozityvumu. Nusukite burtų lazdelę į drabužio skylę ir sakykite kerus. Sėkmytės, zuikiai.- Ant šitų žodžių, mergina truputį trenkėsi į stalą. Auč.
 - Alio, drabužiai ant stalo!- Tik tiek galėjo pasakyti vilkolakė, kuriai baisiai skaudėjo šiuo metu ranką.
 Du post'ai po 2000, arba trys po 900. Praktika iki 11-11. Jei kas neaišku, visados kreipkitės į Sabriną, ar, bet kurį kitą mano personažą. Sėkmės:)

[Erka Forrm]

Erka ėjo į kerėjimo pamoką. Vis svarstė apie ką ji bus. Kai Erka suprato, kad joje niekas nepasikeitė. Erka atsisėdusi į savo vietą pamatė drabužius. Jie jai pasirodė gražūs. Neskaitant to, kad buvo skylėti. Jie buvo gražių pastelinių spalvų. Erka pasižiūrėjo į laikrodį. Iki pamoką skelbiančio varpo dūžio liko daugiau nei dešimt minučių. Bet nusprendė niekur neeiti,o palaukti čia.
- Profesore, koke šiandien bus tema? - paklausė Erka.
Bet tuo metu suskambėjo varpas. Jis buvo garsesnis nei įprastai. Erka pamatė jog pamokos jau prabėgo dešimt minučių. Tad visi susėdo ir pradėjo. Tiesa, keli vaikai vis dar juokėsi. Tad profesoriai vėl teko visus raminti. Tada pagaliau prasidėjo pamoka. Po kiek laiko Erka užuodė saldų aromatą. Ji suprato, kad tas aromatas cinamono. Aromatas buvo toks nuostabus, kad Erka kelias minutes nesiklausė. Visiškai nesiklausė. Bet jai įstrigo paskutinis sakinys. Profesorė papasakojo, kad pati iškepė pyragą ir visiems išdalijo po gabaliuką. Pyragas. Apsidžiaugusi pagalvojo Erka. Ji pyragus mėgo. Ji ir šiaip mėgo valgyti.

[Erka Forrm]

Profesorė pasakė jog jei neįdomu galite valgyti pyragą. Erka jo paragavo. Jis buvo pasakiško skonio. Jai norėjosi dar. Bet Erkai buvo įdomu. Todėl ji klausėsi. Pagaliau profesorė prakalbo apie drabužius. Jie buvo idealūs. Erkai tai pasirodė įdomu. Ir kai tik profesorė išdalijo po drabužį Erka ištarė:
- Madon siūn bondžiur.
Erka išvydo kaip adata ir siūlas pats susiuvo galiuką, bet tik galiuką. Tada viskas iširo ir nukrito ant žemės. Erka nusprendė labiau susikaupti. Daug labiau.
  Tad Erka ištarė:
- Madon siūn bondžiur.
Netikėtai adata įsivėrė siūlą į skylutę ir greitai pradėjo siūti. Labai greitai. Ir ties paskutiniu skylės centimetru viskas vėl iširo! Viskas! Visiškai viskas. Na bent jau nepasidarė didesnė skylė. Pagalvojusi nusprendė Erka. Nors skylėtas drabužis atrodė geriau. Daug geriau. Bent jau taip atrodė Erkai. Nors Erka abejojo ar taip atrodo daugeliui. Bet kitų nuomonė jai nerūpėjo.
  Šį kartą Erka vos vos mažiau susikaupė. Pakėlė lazdelę (aukščiau nei įprastai) ir ištarė (taip pat garsiau nei įprastai):
- Madon siūn bondžiur. Ir laukė kas atsitiks.

[Erka Forrm]

Vėl netikėtai adata pakilo įsivėrė į save siūlą ir pradėjo siūti. Šį kartą viskas tikrai gražiai užsisiuvo. Neliko net mažiausio skylutės. Bet po kelių sekundžių atsirado mažytė skylutė. Ji vis didėjo. Galiausiai ji buvo tokio dydžio, kokio kai pradėjo siūti skylę. Erkai visa šita jau atsibodo. Bet praktiką atlikti juk reikėjo. Taigi pasiėmė lazdelę. Klastuolė galvojo, kad geriausia tiesiog viską mesti ir nieko nedaryti. O dar geriau visiškai suplėšyti šitą rūbą. Bet Erkai reikėjo taškų. Todėl neliko kito pasirinkimo. Tiktai bandyti vėl. Ir taip kol pavyks. Erkai tai atrodė beproto nuobodu. Bet tiesiog negalėjo metų pabaigti blogais pažymiais. Todėl vėl pakėlė lazdelę ir tarė:
- Madon siūn bondžiur. Paprastai ištarė Erka.
Šįkart adata net nepasijudino. Visa tai buvo apgailėtina. Erkai toptelėjo labai juokingas dalykas. Bet nusprendė pabandyti. Ji sugalvojo, kad reikia sakyti labai tyliai. Taigi Er pašnibždomis tarė:
- Madon siūn bondžiur.
Ji tai pasakė taip tyliai, kad pati vos girdėjo. Ir adta pasikėlė ir susisiuvo. Erka laukė, nes galvojo, kad vėl pasidarys skylė. Bet nieko nenutiko. Taip ji susiuvo dar kelias skyles.

[medeina11]

Gloria sėdėjo kerėjimo pamokoje ir galvojo. Galvojo ką dar kvailo sugalvos ši profesorė, nes pamokoje kurioje buvo dar mokslo metų pradžioje reikėjo užburti cigaretę. Ir pagal mergaitę dabar profesorė turėtų sugalvoti dar kažką kvailesnio, daug kvailesnio. Kai garbanės ausis pasiekė varpas ji pažvelgė į baltaplaukę profesorę ir pradėjo gan atidžiai klausytis. Kaip ir praeitą kartą pamoką prasidėjo nuo maisto, bet šį kartą nuo skanaus slyvų pyrago kurio net pirmakursė norėjo šiek tiek paragauti. Nieko blogo nenutiks jeigu paragausiu. Pagalvojo britė ir pasiėmusi šaukštuką paragavo. Pyragas kaip pyragas nieko ypatingo nereikia taip girtis. Pagalvojo varniukė ir dar šiek tiek paskanavusi desertu nustūmė pyragą toliau nuo savęs ir pradėjo labai atidžiai klausytis praktikos. Viską išgirdusi rudaplaukė suprato, kad ji klydo, nes ši praktiką nebuvo tokia kvaila ir tikrai naudinga gyvenimui. Gal ji ir netokia išprotėjusi. Pagalvojo vienuolikmetė ir nuėjo pasiimti suplyšusių drabužių. Jaunoji Mechel pasiėmė violetinę suknelę su ilgomis rankovėmis kurios buvo smarkiai suplyšusios, taip pat skylė buvo ir kitose vietose. Bet didžiausia skylė buvo suknelės viduryje. Čia reikės daug darbo. Pagalvojo varno nago mokinė ir grįžo į savo vietą ir išsitraukė lazdelę. Kurią skylę susiūti pirmą ? Paklausė savęs našlaitė ir nusprendė pradėti nuo mažiausių, kad gautų daugiau praktikos prieš dirbant su didesnėmis. Pačiai pradžiai ji išsirinko ant rankovės esančią skylę ir ten nutaikiusi lazdelę tvirtai ištarė:
- Madon siūn bondžiur.
Skylei nieko neatsitiko ji vis dar buvo neužsiūta. Nors Mechel pavardės savininkė buvo perfeksionistė ji per daug nebarė savęs, nes prisiminė profesorės žodžius, kad pirmą kartą tikrai nepasiseks. Dėl to ji atsikvėpė ir pasiruošė burti dar sykį.

[Tomasz Mickiewicz]

Tomasz įskrido į klasę. Pamoka jau prasidėjo. Bet Tomasz - pernelyg iškilus vaiduoklis, kad atskristų laiku. Mokytoja jo nenori matyti. Tomasz jos irgi nenorėjo matyti. Blogiau nei Džeinė! Nieko neverta menkysta! Tiesiog šlykštu! Taigi reikia sugadinti jai nuotaiką.
Tomasz nesiklausė, ką ji šneka. Tam jis pernelyg iškilus! Vaiduoklis skraidė palubėje. Kol kas jo, atrodo, niekas nematė! Gyvieji neverti matyti jo iškilų pavidalą. Jie neverti būti su Tomasz viename pasaulyje! Tomasz atsiduso. Jam buvo gaila Tomasz. Iškilus vaiduoklis turi kęsti gyvųjų draugiją! Vadinasi, reikėjo viską sugadinti.
Pagaliau žemo lygio gyvoji nustojo taukšti. Tomasz priskrido prie jos.
- Kodėl nepadėkoji už garbę mane čia matyti? - suriko jis. Vaiduoklis buvo prie pat nevykusios profesorės.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Teleskopo ant stalo nebuvo. Nepaisant to, kad kerėjimas puikiai tiko nesąmonėms daryti, astronomijos prietaiso į šią pamoką Deoiridh neatsinešė. Ji tikrai neketino nusiristi iki tos kvailelės lygio. Geriau jau būti originaliai ir sugalvoti ką nors naujo.
Tiesą sakant, nereikėjo net ir galvoti. Alano dėka vien jau ateiti į pamoką buvo pakankamai originalu. Šiaip ar taip, ne kasdien klasėje pasirodo mokinys su gyvūno snukiu sau ant veido. Iš pradžių itin šauniai atrodžiusi idėja dabar šiek tiek gąsdino: koledžo vadovė tikriausiai ras ką pasakyti. VIs dėlto toks buvo tas žaidimas, kurį pasiūlė Alanas, tad Deoiridh neturėjo kur dėtis.
Taigi dabar ji sėdėjo klasės priekyje su triušio veidu vietoj savojo ir spoksojo į profesorę. Kažkokios reakcijos tikrai tikėjosi sulaukti. Tiesa, ausys gerokai erzino, bet tokia buvo linksmybių kaina, ir Deoiridh buvo pasiruošusi ją sumokėti. Tiesa, reikėjo sugalvoti ir ką veikti per šią pamoką: vien triušio veido ir ausų jai tikrai neužteks, kad jaustųsi pamokoje gerai. Žinoma, prie geros savijautos pamokos metu labai prisidėtų Sigurdo kompanija. Apsižvalgiusi mergaitė islandą pastebėjo, bet prie jo eiti buvo kiek drovu: šiaip ar taip, jos išvaizda šiandien buvo gerokai išsiskirianti. Taigi ji tiesiog kurį laiką spoksojo į tą pusę ir galiausiai nusuko akis. Ar Sigurdas žvilgsnį pastebėjo, Deoiridh nežinojo.
Apie tai mąstyti buvo sudėtinga - kaip ir apie tai, kad ši pamoka yra viena paskutinių, kurias jiedu gali praleisti drauge. Kiti mokslo metai bus tiesiog siaubingai neįdomūs. Vadinasi, reikėjo rasti draugų (?), kurie padės paversti profesorių gyvenimą pragaru.
Sulig ta mintimi rudaplaukė prisiminė Alaną - jos triušiško veido kaltininką ir autorių. Apsižvalgiusi po klasę jo nepastebėjo, bet žvilgsnis nejučia grįžo prie islando. Deoiridh nežymiai šyptelėjo, tačiau tikėjosi, kad išdažytas veidas vaikinui sutrukdys tą pastebėti.
Po kurio laiko grifiukė, atrodo, prisiminė esanti pamokoje. Ji nužvelgė skiautes, su kuriomis neišgirdo, ką reikia padaryti. Kažkokį klaikų pyragą mergaitė paprasčiausiai ignoravo. Nepanašu, kad nuostabioji Sabrina kada nors supras, jog mokiniams jos maistas visiškai nepatinka. Įdomu, ką ji darytų, jeigu Elliwskopas tuo kvailu maistu užspringtų? susimąstė Deoiridh. Vis dėlto netrukus nutarė nesigadinti sau nuotaikos mintimis apie tą kvėšą. Jau geriau galvoti apie tai, kaip galima sugriauti klasę ar šiaip gerai paerzinti nuostabiąją koledžo vadovę.
Tarsi ieškodama tinkamesnių idėjų Deoiridh dar kartą atsisuko į Sigurdą. Puikiai žinojo, kad leidžiant laiką su draugu šunybes krėsti yra linksmiau. Šiaip ar taip, kas gi pasiūlė apmėtyti kerėjimo profesorę cepelinais?..

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Antras teleskopas stovėjo šalia pirmojo. Trečias teles… Ne, ant stalo stovėjo tik du teleskopai, mat daugiau Elliw jų ir neturėjo. Tiesą sakant, mergaitė niekaip negalėjo suprasti, kam jai gali reikėti daugiau nei vieno teleskopo. Mąstant visiškai atvirai, kam teleskopas iš viso reikalingas? Nors kas čia per klausimai?! Tai yra didžiausia šio pasaulio brangenybė ir taip mąstyti yra paprasčiausiai įžūlu. Žinoma, kad teleskopas yra reikalingas, o jeigu kiti mokiniai jų neatsineša… Ką gi, dėl to kaltos yra tik neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija ir ne ne ne neLiucija.
Taigi teleskopas stovėjo ant stalo, o didžiausia jo brangenybė - Elliw - sėdėjo po tuo stalu. Ten buvo visai patogu, tad nebuvo kuo skųstis. Velsietė neprisiminė, ar ketino kuo nors skųstis, tad to ir nedarė. Netrukus pamiršo ir tai, kad iš viso apie tai galvojo. Jeigu galvojo, mat šios mergaitės sugebėjimai tokiais klausimais yra daugiau nei abejotini.
Vis dėlto Elliw mąstyti gebėjo, mat dabar kaip tik tai ir darė. O mąstė ji apie tai, kad ir vėl sėdėjo ant žemės. Retkarčiais pasitaikydavo pargriūti ar išmesti iš rankų teleskopą (na, o kam nepasitaiko?). Kodėl jis visada krenta ant žemės? Klastuolė niekaip negalėjo prisiminti, kad astronomijos prietaisas kada nors būtų nukritęs ant lubų. O gal buvo, tik ji to neprisimena? Ar kada nors yra tekę vaikščioti ant lubų? Tai buvo labai įdomi mintis. Elliw ketino dabar pat pabandyti įgyvendinti šią užmačią. Deja, ji buvo pamiršusi, kad sėdi po stalu, tad bandydama atsistoti (ant grindų, ne ant lubų), trenkė galvą tiesiai į baldą. Kažkas dunkstelėjo, ir mergaitei prireikė kelių akimirkų, kad prisimintų du ant stalo stovėjusius teleskopus.
- Mano teleskopai! - garsiai suriko ji ir dar kartą pabandė atsistoti. Nebuvo pagalvojusi išlįsti iš po stalo, tad ir vėl į jį trenkėsi. Suskaudo galvą, bet Elliw netruko to pamiršti. Buvo liūdna, nors ji ir neprisiminė, kodėl. Ar tai galėjo būti susiję su teleskopu? Taip, tikriausiai, nors atmintis nepateikė tikslios informacijos. Elliw jau buvo benusivilianti savo atmintimi, tačiau tuo metu pamiršo to priežastį, tad nebevargino savęs kvailais nusivylimais.
Dabar velsietė ir vėl susimąstė. Ką ji darė prieš tai? Ar jos teleskopuiams viskas gerai? Ar jiems kada nors būna viskas gerai? Svarbiausia, kad prietaisai nebūtų sudužę. Prietaisai? Ar jų čia yra daugiau nei vienas? Tai gerokai trikdė, mat Elliw neprisiminė turinti daugiau nei vieną teleskopą. Ar tai įmanoma? Kaip jai dabar tai žinoti? O jeigu ji turi du teleskopus, iš kur atsirado antrasis? Ne, viskas buvo pernelyg sudėtinga. Elliw netruko pamiršti, kas ten buvo sudėtinga, tad ir toliau sėdėjo ant žemės.
Tuo metu į atmintį grįžo faktas, kad ketino kažką padaryti su lubomis. Tik ką? Galbūt jas padegti? Bet ne, ji nė neįsivaizduoja, kaip galima tą padaryti. Vadinasi, planas buvo kažkoks kitoks. Ar teleskopas (o gal abu?) gali jai padėti? Tikriausiai. Vadinasi, reikia su jais pasišnekėti. Deja, Elliw teleskopų kalbos nemokėjo, tad neteko vilties turėti protingą pašnekesį su bet kuriuo iš jų. Tai buvo be galo liūdna, tad teliko liūdėti.
Maždaug po trijų sekundžių velsietė pamiršo, kad liūdi, tad pagaliau išlindo iš po stalo ir atsistojo. Pamatė du gulinčius teleskopus ir gerokai nustebo. Nežinia, kuris faktas buvo keistesnis: tai, kad teleskopai yra du, ar tai, kad jie guli. Rudaplaukė spoksojo ir bandė prisiminti, apie ką prieš akimirką svarstė, bet tai buvo misija neįmanoma. Tai šiek tiek gąsdino, tad Elliw atsisėdo ant kėdės. Toji iš karto sulūžo, ir mergaitė nusivertė ant žemės. O gal lubų? Šito pasakyti ji, deja, negalėjo.

[medeina11]

Kai pagaliau pasiruošė ir susikaupė Gloria dar sykį nusitaikė į skylę ir tvirtai pasakė burtažodį:
- Madon siūn bondžiur.
Skylė vos vos matomai šiek tiek užsisiuvo. Na bent jau šis tas. Džiugiau pagalvojo mergaitė ir trečią kartą nusitaikiusi į skylę dar tvirčiau pasakė burtažodį:
- Madon siūn bondžiur.
Šį kartą jau visą skylė užsisiuvo ir po tokios sėkmės rudaplaukė stipriai nudžiugo ir taip pat užbūrė ir kitas mažas skyles, kurios visos iš pirmo karto užsisiuvo. Gerai visai neblogai, bet dabar reikės siūti didesnes. Pagalvojo vienuolikmetė ir susikaupusi pabandė užburti didesnę skylę:
- Madon siūn bondžiur.
Nieko, skylė nei vienu milimetru nebuvo užsiūtą, bet dėl to garbanė nesijautė nė kiek prastai, nes to tikėjosi. Bet kai ji penkis kartus bandė šį burtažodį ant tos pačios skylės, bet vis tiek būdavo tas pats. Tada britė labai susikrimto. Kažką ne taip darau. Pagalvojo irisinių akių savininkė ir dar labiau susikaupė negu prieš tai. Kai pagaliau atrodė, kad daugiau susikaupti yra neįmanoma našlaitė labai tvirtai ir aiškiai ištarė:
- Madon siūn bondžiur.
Visą skylė iki mažiausio milimetro užsisiuvo, o varno nago mokinė vos ne aiktelėjo iš džiaugsmo, bet pasisekė, kad laiku susilaikė. Oho pavyko, net netikėjau, kad pavyks. Vis dar būdama labai laiminga pagalvojo Mechel pavardės savininkė ir užbūrė kitas likusiais skyles išskyrus pačią didžiausią labai lengvai ir iš pirmo karto užsiuvo. Prieš pačią paskutinę ir didžiausią skylę Gloria labai, labai stipriai susikaupė ir kelis kartus kartojo mostą bei mintyse burtažodį. Iki tol kol buvo visiškai įsitikinus ir tada mergaitė tvirtai pasakė:
- Madon siūn bondžiur.
Nieko. Dėl to pabandė dar sykį:
- Madon siūn bondžiur.
Varniukės nuostabai didžiausia skylė visiškai pilnai užsisiuvo ir nepaliko nei vieno milimetro. Negali būti, kad aš tai padariau iš antro karto. Negalėjo patikėti vienuolikmetė ir pasiėmusi drabužį jį grąžino profesorei ir grįžo į savo vietą laukti pamokos galo.

[Dori Mendel]

Dori stovėjo kerėjimo klasėje ir po ją dairėsi. Ne, ji tikrai nenorėjo šiandien sėdėti viena ir ramiai dirbti. Jai reikėjo arba pašnekovo, arba tiesiog poros šiai pamokai, žmogaus, su kuriuo galėtų dirbti. Mendel nebuvo nusiteikusi visą pamoką ramiai pratylėti.
Klastuolės akys nukrypo į merginą violetiniais plaukais, Zoey, su kuria antrakursė susipažino prie ežero. Dori priėjo prie jos suolo ir klestėjo šalia ant stalo nutėškusi savo kuprinę.
- Aš išprotėsiu, - pavartė akis. - Ir vėl tas maistas.
Mendel nustūmė pyrago gabalėlį į šalį. Na, nors iš tiesų tai norėjo sviesti jį į Sabriną. Kadangi dvylikmetė Zoey pažinojo dar per menkai, savo požiūrio į profesorę ir šitą pamoką bent kol nusprendė daugiau neparodyti. O jeigu Zoey patinka Sabrina ir jos pamokos? Tačiau Dori to negalėjo pakęsti...
Sabrina vapėjo kažką apie drabužius ir Prancūziją ir Mendel suprato, kad laukia dar vieni nesąmoningi ir nenaudingi kerai. Tiesa, vienus kerus, vandens kerus, kurių mokė saldžialiežuvė, Mendel gerai išmoko ir jau ne kartą jie mergaitei pasitarnavo. Tačiau kiti, beveik visi kerai, klastuolei atrodė visiška nesąmonė.
- Siuvimo kerai? - vis tik neištvėrė ir prakalbo. - Kurių galų mus mokyti siuvimo kerų? Čia ne koks rankdarbių būrelis, - niurnėjo dvylikmetė. - Aš nežadu siūti. Ir dar susmirusių kažkokios jos, - pamojo ranka į profesorę, - giminaitės drabužių.
Dori dūsavo, tačiau vis tik kerais nuo Sabrinos stalo atsiskraidino krūvelę drabužių.
- Košmaras. Tikiuosi, purvinų kojinių ir dar baisiau šitoj krūvoj nerasime.

[Abigailė Nestrof]

 Niekuo neišskirtinė diena Hogvartse tarp daugybės mokinių. Tarp magijos. Didinga burtų ir kerėjimo mokyklos pilis vis dar stebino Abigailę, nors ji čia mokėsi jau trečius metus. Oho, laikas tikrai bėga siaubingai greitai. Nuo tos dienos, kai varniukė žengė per didžiulių ąžuolinių Hogvartso durų slenkstį prabėgo net trisdešimt šeši mėnesiai. Tiesa, atvykus čia mergaitės gyvenimas labai pasikeitė, tikriausiai kaip ir kiekvieno kito moksleivio besimokančio čia. Ir tai tikriausiai nebuvo dalykas, kuriuo galima būtų stebėtis. Vis dėl to, patekti į burtininkų mokyklą pasitaiko ne kiekvieną dieną.
 Tačiau tas, jog Nestrof jau tris metus mokėsi Hogvartse taip pat reiškė ir dar vieną dalyką. Ogi tai, jog jau trečius metus iš eilės rudaplaukei tenka kęsti pernelyg pozityvą skleidžiančios vištelės Sabrinos kerėjimo pamokas. Bla, bla, bla, kerėjimas yra įdomus ir taip toliau. Bet ta profesorė tiesiog viską gadino.. Būtent dėl Sabrinos trečiakursei kerėjimo pamokos pradėjo taip siaubingai nepatikti.
 Jau pavasarėjo ir tuo Abigailė be proto džiaugėsi. Ruduo jai patiko, bet ne žiema. Aišku, smagu pasidžiaugti sniegu, bet tas šaltis.. Reikėjo rengtis bent keturiais sluoksniais drabužių, jog nenušaltum savo galūnių. O va, pavasarį ar vasarą visuomet užtekdavo vieno ar dviejų sluoksnių drabužių. Ir tai varnanagei labai patiko.
 Mergaitė nejučia prisiminė, kaip dalyvavo kerėjimo pamokoje, kurioje reikėjo atkerėti užburtas mašinas. Toji pamoka vyko lauke. Jetau, kaip nenorėčiau, kad ir šiandien vyktų lauke.. Nors ir oras buvo gražus, šiandienos Abigailės nuotaika nebuvo tokia, jog norėtų eiti į lauką.
 Žaliaakė pastebėjo kažkur matytus šviesius plaukus ir apsiaustą su Varno Nago koledžo spalvomis. Argi tai nebus Arletė? Ji suole sėdėjo viena, tad trylikametė kuo greičiau nužingsniavo prie to stalo. Priėjusi prie stalo, mergina pamatė, kad tai tikrai ne kas kitas, o bendrakoledžė Arletė Russell.
-Labas, Arlete. Senai matyta,-draugiškai pasisveikino Abigailė ir prisėdo šalia.
 Be abejo, Sabrinos Wolfhard pamoka neapsiėjo be maisto išdalinimo dalies. Ir lygiai taip pat tradiciškai Abigailė nė neragavo to keisto pyrago, ar kad ir kas ten buvo. Tai tiesiog trikdė mergaitę.
 Išklausiusi neišvengiamų pernelyg pozityvą skleidžiančios profesorės paistalų, ji jau ruošėsi pakilti iš suolo ir nueiti link priekinio stalo pasiimti kelių drabužių, tačiau prisiminė blondinę.
-Ar paimti ir tau?-paklausė varnės.
 Na, atsakymas turėtų būti aiškus. Tačiau juk reikia atsiklausti.

[Zoey Richter]

Violetinplaukė tyliai sėdėjo suole. Ant galvos buvo užtrauktas gobtuvas, bet keletas violetinių sruogų krito ir po gobtuvo. Šiandien Zoey nesistengė labai ypatingai ties plaukų slėpimu. Jau buvo apsipratusi su jais. Nors kai kuriems ir nepatiko jos plaukai, ji nieko negalėjo pakeisti. Na, tik labai tikėtis, kad ta tamsiaplaukė, kuri iš jos išsityčiojo herbologijoje neateis į šią pamoką.
- O jos pamokos visada tokios... - nutęsė nerasdama tinkamo žodžio. - Keistos? - galiausiai pratęsė klausimą atradusi tinkamą žodį. Profesorės, žinoma, įžeisti nenorėjo, tad klausimo paklausė tyliai. Pamokose ji juk nesilankė, tad nežinojo kaip buvo su kitomis šių metų pamokomis.
Iš tiesų Zoey buvo šiek tiek nepatenkinta. Ji buvo kilusi iš Prancūzijos ir mokėjo prancūziškai, o šie kerai švelniai tariant buvo pasakyti iškreipta prancūzų kalba. Mergina tuo tikrai nebuvo patenkinta, tad nujautė, kad ir praktikos normaliai nedarys. Greičiausiai čia tyliai prasėdėtų jei ne Dori atsisėdusi šalia. Reikia nepasirodyti keistai mintyse sau sakė violetinplaukė. Ji retokai bendraudavo su kitais, o tai, kad Dori prisėdo šalia iš viso buvo neįtikėtina.
- Ji iš tiesų iškraipiusi šiuos kerus. Pradžia ir vidurys tariamas ne taip. Na, nebent ji ir prancūzų kalbą išgalvojo, - pasakė. Tikėjosi, kad Dori nesupyks dėl tokio pasakymo, o jei ir supyks neišsityčios. Nors, bent iš to ką ji sakė neatrodė, kad jai pačiai patiktų ši pamoka.
- O jei mes šiuos drabužius susiūtume kiek kitaip? Pavyzdžiui hmm kiek apkarpytume šitą, - pakėlė persikinės spalvos palaidinę. - Ir susiūtume su šia, - pakėlė purpurinės spalvos palaidinę. - Juk jos giminaitei greičiausiai nebereikia šių drabužių jei atnešė juos į pamoką? Plius taip netgi labiau pasipraktikuotume? - klausiamai tarė žvelgdama į tamsiaplaukę. Pirmą kartą Zoey mintys nesisuko apie liūdesį ir savižudybes. Dabar ji mąstė apie keistą pamokos darbą, kuris gal nebuvo toks keistas kaip atrodė.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopai gulėjo ant stalo. Elliw gulėjo ant žemės. Aplinkui mergaitę gulėjo kėdės nuolaužos. Kažkaip per daug čia visko gulėjo, tad velsietė nutarė, kad reikia atsisėsti. Tiek teleskopai, tiek kėdės lūženos sėdėti tikriausiai negali, tad pasaulyje atsiras šiokios tokios įvairovės.
Ši mintis buvo tiesiog neįtikėtinai logiška, tad Elliw netrukus įgyvendino šią užmačią ir atsisėdo. Niekaip negalėjo prisiminti, kodėl aplinkui ją yra tiek daug kažkokių neaiškių lūženų. Be to... Ar ji dabar sėdėjo ant lubų? Neprisiminė, kaip ten galėjo atsidurti, bet tai nieko nekeitė.
Taigi Elliw priėjo išvadą, kad dabar sėdi ant lubų. Bet ar tai išties ką nors keitė? Koks skirtumas, kur sėdėti, jeigu ji nejaučia jokio skirtumo? Lubos nebuvo patogesnės ar nepatogesnės nei grindys. Kam jai tuomet reikėjo vargintis ir atsidurti ant lubų. Ir... Kaip vis dėlto ji čia atsidūrė? Šito, deja, niekaip negalėjo prisiminti, bet tai nesumažino įsitikinimo, kad sėdi ne kur kitur, o ant lubų. Tai buvo labai įdomi veikla, tad reikėjo ja tinkamai pasinaudoti. Tik ką ta proga galima nuveikti? Elliw neturėjo jokių idėjų, o jeigu ir turėjo, jos jau seniai buvo išnykusios iš atminties.
Visa šita situacija gerokai trikdė. Velsietė negalėjo prisiminti, kodėl sėdi ant lubų ir, tuo labiau, kodėl jos teleskopai ant stalo ne stovi, o guli. Ir iš kur, po galais, ten atsirado du teleskopai?! Norint šitai išsiaiškinti reikėjo atsistoti. Elliw ketino tai ir padaryti, bet staiga išsigando: ar atsistojusi ant lubų ji nenukris? O jeigu nukris, ar nesitrenks galva į grindis? Tokia mintis buvo pernelyg bauginanti, tad mergaitė dar kurį laiką sėdėjo. Jau neprisiminė, kodėl ketino atsistoti. Galbūt tai buvo susiję su teleskopu. O gal ir ne. Bet jeigu tai yra susiję su teleskopu, vadinasi, atsistoti yra verta... Situacija buvo visiškai be išeities, bet galų gale velsietė ryžosi pajudėti. Laikydamasi kėdės (tiksliau, jos lūženų) šiaip ne taip įsitaisė stačia. Kurį laiką stovėjo, tačiau nei nugriuvo, nei nukrito ant žemės. Neįsivaizdavo, kodėl jai gali reikėti nukristi ant žemės, tad per daug apie tai ir negalvojo.
Kurį laiką atidžiai stebėjusi teleskopus Elliw susimąstė, kad ji galbūt yra pamokoje. Ar įmanoma, kad pamokos darbas buvo būtent įsitaisyti ant lubų? Jeigu taip, jai kuo puikiausiai pasisekė! Mergaitė buvo be galo patenkinta, bet apsižvalgiusi suprato, kad ant lubų yra ir daugiau mokinių. Tiesą sakant, jie visi buvo ant grindų. Tai kiek sugadino nuotaiką, bet Elliw netruko pamiršti, ko čia nusiminė, tad daugiau ir neliūdėjo. Vis dėlto kilo įtarimas, kad pamokos darbas galėjo būti ir kažkoks kitoks. Tik kaip jai tą žinoti? Per neLiuciją, ne neLiuciją, ne ne neLiuciją ir ne ne ne neLiuciją ji nė neįsivaizduoja, ką reikia daryti! Taip, viskas tik tų keturių bjaurių mergiūkščių kaltė! Elliw supyko. Užkliuvusi už savo stalo (laimei, teleskopai nenukentėjo!) ji priėjo prie to, ant kurio buvo prikrauta daug keistų daiktų. Vieną iš jų pasičiupusi velsietė grįžo į savo vietą. Bandė sėstis, tačiau buvo pamiršusi, kad kėdė sulūžusi, tad plojosi ant grindų lubų. Suskaudo viską, taip pat ir abu teleskopus.
- Tai tu kalta! - riktelėjo Elliw. Ak, kaip jai nesisekė gyvenime...

[Levanda Marchetti]

Levandai burnoje pradėjo rinktis seilės, profesorei pradėjus kalbėti apie slyvų pyragą. Nors ši ir buvo sočiai prisivalgiusi, bet desertui vietos dar būtų užtekę. Keista, bet pastaruoju metu merginos apetitas kaip reikiant padidėjo, deja, nuo to ji nei centimetru smarkiau nepaaugo. Šiandien ryte klastuolė paslapčia pasimatavo prie sienos prie lovos, kur juodavo kelios pieštuko linijos ir tos padarytos prieš gerus du metus. Deja, jokių pokyčių nei su žiburiu įžiūrėti negalėjo.
Mergina, išgirdusi pamokos užduotį, tradiciškai suraukė snukutį. Kodėl negalime tiesiog susiūti rūbų, taip, kaip tai daro žiobarai, pasitelkiant pirštus ir smegenis? Nors keturiolikmetė dažnai galvodavo, kad be kerų viskas užtrunka daug ilgiau, o ir būti žiobaru tiesiog... sunku ir, tuo labiau, nuobodu, bet siūti kerais ji neturėjo jokio noro.
Nors Levanda buvo linkusi pasigriebti pirmą po ranka pasitaikiusį skarmalą ir kuo greičiau atlikti užduotį, kad turėtų dar geras dešimt minučių nusnūsti nepatogiame suole, tačiau šįkart ji nusprendė pasielgti kiek protingiau ir, priėjusi prie stalo, pasiėmė marškinėlius, kurie, iš pirmo žvilgsnio, atrodė tik šiek tiek įplyšę per siūlę šone. Blogiausiu atveju, susiūsiu rankom, kai profesorė nematys. Mergina jau norėjo tiesiu taikymu žingsniuoti prie savo stalo, tačiau atsigręžė ir pasiėmė gabaliuką pyrago.
Greitai susikišusi visą pyragą į burną ir pasigailėjusi, jog nėra nieko, kuo galėtų užsigerti, ji dar kartą apžiūrėjo kreminius marškinius. Velnias! Levanda tik dabar pastebėjo didelę skylę žiojančią nugaroje. Nors ji niekada nesiuvo drabužių, tačiau buvo įsitikinusi, kad prairusią siūlę būtų ir pati šiaip ne taip susiuvusi, tačiau didelės skykės nugaroje - niekaip.
Mergina dramatiškai atsiduso ir nukreipė burtų lazdelę į drabužį:
- Madan siūn bondžūr! - klastuolė suprato, jog jos lūpomis ištartas burtažodis skambėjo visai kitaip, nei jį sakė profesorė Sabrina. O ne, bus bėdos...
Raudonplaukė pabandė klasės šurmulyje išgirsti, kaip kiti mokiniai veblena burtą, tačiau, tai buvo tiesiog misija neįmanoma. Susinervinusi ketvirtakursė jau norėjo siūti rankomis, tačiau suprato, kad neturi adatos ir siūlo, tad neliko nieko kito, kaip tik bandyti burti dar kartą. Kodėl prancūzai turi viską paversti kažkuo įmantriu ir neįmanomu? Galėtų sugalvoti vieno žodžio burtažodį, kuris reikštų "siūk", o ne prisigalvoti nereikalingų žodžių, kuriuos, norint ištarti, reikia laužyti liežuvį.
Staiga klastuolės regėjimo lauke sušmėžavo Mendel. Nors ši, atrodė, su kažkuo kalbėjosi, tačiau Levanda, nieko nelaukusi, priėjo prie antrakursės.
- Sveika, nenoriu trukdyti, bet gal gali ištarti burtažodį? - kiek susigėdus paprašė raudonplaukė, - Man niekaip nepavyksta teisingai ištarti kerų.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Paskutiniosios Hogvartse praleistos pamokos, ypač kerėjimo, tikrai nebus skirtos mokymuisi. Sigurdas tuo neabejojo, nes buvo linkęs viską išmokti savarankiškai. Tik štai dabar jis šiek tiek pasimetęs žvalgėsi tai šen, tai ten, ieškodamas Deoiridh. Jos niekur nesimatė, o tai atrodė gana keista, kadangi ji tikrai nebūtų praleidusi progos pasišaipyti iš profesorės. Islandui neapsivertė liežuvis vadinti ją vardu ir greičiausiai jau nebeteks. Mintys apie paskutiniuosius kartus jau sprogdino smegenis, nebetilpo galvoje, veržėsi lauk. Gal būtų pasikalbėjęs apie tai su škote? Greičiausiai, tačiau dabar tam buvo netinkamas metas bei vieta, o ir jos čia nepastebėjo.
Laimei, šiek tiek liūdnoka nuotaika kaipmat dingo, kai prieš pat nosį buvo patiektas pyrago gabalėlis. Fui, kiek gi galima? Nedraugišku žvilgsniu jis nulydėjo moteriškę - buvo už ką pykti. Šįkart maistas neturėjo formos, tobulai pritaikytos mėtymui, tokios kaip cepelinų. Beliko tik ilgesingai atsidusti, prisiminus tą linksmą pamoką, praleistą su Deoiridh. Žvilgsnis vėl nuslydo mokinių galvomis, slapta vildamasis stebuklo. Deja. Buvo sunku sau prisipažinti, kad tai labai rūpi, kad nuo to priklauso vaikino savijauta.
Jis jau ruošėsi susitaikyti su nuobodžia siuvimo užduotimi, kai netikėtai kažką pajuto. Tarsi būtų akylai stebimas. Apsidairęs nepamatė nieko, išskyrus klasės priekyje styrančias pilkas ausis ir triušio veidą. Ką? Akys išsiplėtė iš nuostabos ir kelis kartus sumirksėjo - per tą laiką vaizdinys dingo, palikdamas tik sutrikimą. Nesuprato, ar tai buvo miražas, ar tikrovė. Tikriausiai per mažai miegojau. Ta kvėša profesorė juk mus pavadino zuikiais, ir ne kartą. Teisinosi Sigurdas, tačiau kažin kas atrodė ne taip. Aišku, buvo itin smalsu sužinoti, kas čia vyksta, tad pamėgino vaidinti, jog viskas yra po senovei. Kad atrodytų kuo natūraliau, teko imtis pamokos darbo.
Tačiau kvailas burtažodis niekaip nenorėjo būti tinkamai ištariamas, o didžiulė skylė, rodės, dar plačiau žiojo išdriskusius nasrus. Kantriai plūkdamasis su kerais islandas primiršo savo tikrąjį tikslą, net nepajuto dar vieno įsmigusio žvilgsnio.
-Po galais! - po nosim keikėsi jis, kol galiausiai pasidavęs stumtelėjo audinį į šoną. Pakėlęs galvą vėl susidūrė su triušio akimis, kurios... Kurios pasirodė kažkur matytos. Tik dabar septintakursis pamatė Grifų Gūžtos uniformą ir rudus plaukus. Kas jau kas, bet tik ji galėjo taip pasielgti. Suvokimas, kad priešais mato ne ką kitą, o Deoiridh, kirto kaip perkūnas iš giedro dangaus. Atsitokėjus beliko tik apdovanoti save bukagalviškumo medaliu ir skubiai kilti iš suolo. Kol jis bandė nutaisyti bent pusiau protingą veido išraišką, kojos nunešė tiesiai prie škotės. Viduje juto kai ką daugiau kunkuliuojant nei vien tik nuostabą.
-Ee... Labas? - vis dar kažkodėl abejodamas paklausė pasisveikino vaikinas. Atsisėdus šalia, tai buvo daugiau merginos veidas, negu gyvūno. Bet iš toliau šis triukas veikė puikiai. - Kas atsitiko? - balsas buvo kur kas labiau susirūpinęs, nei jis norėjo.