0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Matthew Turner

  • Herbologas
  • *****
  • 814
  • Lytis: Vyras
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Boulingas ir biliardinė - populiariausia jaunimo pramogų vieta Aberdino centre. Pirmame pastato aukšte yra jaukus airiškas baras, antrame - boulingas ir biliardo stalai. Boulingo takelių yra dvylika, du iš jų - vaikiški. Kamuolių laikikliai įprasti boulingui.
Biliardo stalai sustatyti salės kampe, jų yra keturi. Ten dažniausiai būna užkimšta žmonių, nes vietos mažai. Pasienyje sukabintos biliardo lazdos, kurių yra pačių įvairiausių: nuo žaislinių vaikiškų iki profesionalių.
Patalpoje yra gana tamsu, tačiau atmosfera jauki. Kiek atokiau nuo staliukų prie takų yra prabangus baras, kuriame galima gauti įvairių alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų bei lengvų užkandžių. Groja negarsi muzika.
Prie kiekvieno boulingo tako yra po staliuką su šešiomis sėdimomis vietomis. Sėdint ten patogu stebėti žaidimą ar pamojus ranka pasikviesti padavėją.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Deoiridh labai jaudinosi. Vis dar buvo sunku patikėti, kad Sigurdas išties atvyks į Aberdiną - miestą, kuriame ji gyvena. Jau antras susitikimas už mokyklos ribų vos per pusę metų. Ką tai galėtų reikšti? Niekad apie tai nekalbėjo, bet ar galima galvoti, kad jie yra pora? Ši mintis buvo gerokai gąsdinanti, tačiau jau kurį laiką mergaitė nevengė sau prisipažinti, kad jai smagu susitikti. Tiesa, Deoiridh nebūtų galėjusi pasakyti, ar kada leido tai suprasti ir Sigurdui. Ko gero, šiandien buvo tas laikas, kada reikėjo tai padaryti. Tik kaip prieiti prie tos temos? Iš viso - kaip pagaliau atsikratyti tos nuolat kankinančios įtampos? Mergaitė pažadėjo sau šiandien būti linksmesnė ir labiau atsipalaidavusi. Šiaip ar taip Sigurdas to nusipelnė. Po tiek laiko bendravimo ji tikrai gali leisti parodyti vaikinui, kad su juo jaučiasi gerai.
Deja, noras jaustis laisviau labai kirtosi su tikrąja Deoiridh savijauta. Šį kartą pranešusi Matthew, kur eina, nesulaukė nė menkiausio priekaišto. Deja, tai nepadėjo nusiraminti, tad buvo be proto baisu. Pirmas atostogų dienas mergaitė negalėjo galvoti apie nieką daugiau, tik apie šitą susitikimą. Dabar, kai jis buvo ant nosies, jaudulys nevaldomai išaugo. Gerai, kad bent jau Matthew “supratingai” nespoksojo, kai ji išėjo pro duris.
Eidama biliardinės ir boulingo link Deoiridh mąstė. Ji nemokėjo žaisti tų žaidimų. Lyg žinodama vasaros pabaigoje išsiprašė Matthew ją ten nusivesti, tačiau be to, kad kelis kartus nusidaužė pirštus, nieko nepasiekė. Deja, nieko įdomesnio nesugalvojusi pasiūlė nueiti būtent ten. Tik ką dabar daryti, kad visiškai neapsijuoktų prieš Sigurdą? Jų bendravimas ir taip buvo gana sudėtingas, o dabar teks nuolat jausti įtampą, kad nesusimautų… Ką gi, tikriausiai reikės iš karto pasakyti, kad iš jos gero žaidimo tikėtis neverta. Ar tai vaikino nenuvils, Deoiridh nė neįsivaizdavo. Vis dėlto tikėjosi, kad jam norisi praleisti laiką kartu, o prastas žaidimas susitikimo visiškai nesugadins. Tau tereikia daugiau šypsotis ir elgtis laisviau bandė save įtikinti rudaplaukė, nors įtarė, kad tą padaryti nebus lengva.
Pagaliau pasiekusi reikiamą vietą ji sustojo prie durų. Kadangi buvo Kalėdų vakaras, žmonių nebuvo daug, ir tai buvo be proto gerai. Svarbiausia, kad boulingas dirbo, o Deoiridh sugebėjo užsakyti takelį. Beliko tikėtis, kad išties tą padarė. Jeigu sugebėjo ir čia susimauti… Na jau ne, nesu aš tokia kvaiša! dar kartą nuramino save mergaitė. Ar tai buvo tiesa, ji nežinojo, bet vylėsi, kad Sigurdas galvoja būtent taip.
Pravėrusi duris žvilgtelėjo vidun. To, kurio laukė, nepastebėjo, tad sustingo lauke prie durų. Buvo gerokai šalta, tačiau Deoiridh to nepaisė. Nė kiek neabejojo, kad vos pamačius islandą širdį užplūs šiluma - šis jausmas jau buvo pažįstamas. Nežymiai šyptelėjusi Deoiridh apsižvalgė, bet vaikino nepastebėjo. Vis dėlto buvo visiškai tikra: jis pasirodys.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Ne veltui Sigurdas buvo blondinas. Neapdairiai užtrukus Londone teko skuosti į traukinį ir vėl keliauti į šalies šiaurę. Iš tiesų bent iš dalies dėl to buvo kalta dovana. Sukiojantis Skersiniame Skersgatvyje galva tiesiog neišnešė, ką jis galėtų padovanoti Deoiridh Kalėdų proga. Parduotuvės lūžo nuo įvairiausių dalykėlių ir nuo žmonių antplūdžio. Laimei, pagaliau atrado, kas galėtų patikti škotei, tad dabar beveik laimingas kulniavo nepažįstamomis Aberdino gatvėmis. Beveik. Bandė save įtikinti, kad ne daiktai svarbiausia. Ir iš tiesų - šiaurietis negalėjo sutramdyti džiaugsmingo, tačiau kartu ir šiek tiek nervingo jaudulio, kad vėl pamatys škotę. Vėl ne Hogvartso aplinkoje. Širdis linksmai sudunksėjo, lyg norėdama visam pasauliui parodyti jo savijautą. Ramiau, ramiau. Vaikinas susikaupęs pabandė prislopinti emocijas, bet negalėjo nustatyti, ar pavyko. Beliko tik paspartinti žingsnį, nors jis jau kone lėkė gatvės grindiniu. Drauge pro šalį lėkė namų numeriai, kurių nespėjo skaityti. Margavo vitrinos, susilieję žmonių veidai. Kodėl skuosti kaip akis išdegus? Šito nesuprato ir Sigurdas, tad vos tik susivokė, iš karto sulėtino tempą.
-Po paraliais, - sumurmėjo žvalgydamasis. Iškvėpto oro kamuoliukai be paliovos kilo aukštyn, giliai kilnojantis krūtinei. Reikėjo neskubėti - perkaisti, o po to siaubingai peršalti jis visiškai netroško. Tiesa, egzistavo ir kita priežastis: nežinia, ką galėjo pamanyti Deoiridh, pamačiusi atlekiantį islandą, nors šis nė trupučio nevėlavo? Kvailys per visą pilvą. Jis tuojau negailestingai diagnozavo sau ligą bei pasiskyrė vaistus: nesielgti neapgalvotai, juo labiau susitikimo metu. Neaišku, ar jie bus veiksmingi - teks varžyti save. Bet vaikinas apie tai nebegalvojo, apskritai visai ne tai vyravo jo mintyse, nes išniręs iš už kampo atsidūrė tiesiai priešais reikiamą pastatą.
Akys nė nespėjo jo tinkamai apžiūrėti, mat iškart pastebėjo šalia įėjimo rymančią škotę.   Nors ji atrodė gana liūdna ir vieniša, širdis vėl šoktelėjo iki pat apsiniaukusio dangaus skliauto. Kiek laiko ji laukė? Juk lauke taip šalta! Susirūpino, žingsniuodamas artyn. Švelni šypsena pradėjo žaisti lūpose, tačiau Sigurdas taip stipriai suspaudė jas, kad net suskaudo. Ne dabar.
-Labas. - pratarė, stengdamasis atrodyti labiau atsipalaidavęs. Jis nežinojo, kaip elgtis. Rodos, parke viskas buvo beveik tobula, o dabar... Negi vėl iš pradžių? Vis dėlto pats nustebino save netikėtai apkabindamas merginą - trumputės nemalonios tylos po pasisveikinimo kaip nebūta. Gal dėl to, jog nereikėtų žvelgti į akis? O galbūt tiesiog matė jaunimą taip darant? O gal... Vienaip ar kitaip, glėbyje jos ilgai nelaikė, tik akimirką, kuri nežymiai užsitęsė. Atsitraukęs islandas nusuko žvilgsnį, tarsi gėdydamasis savo poelgio, nors iš tikrųjų bijojo išvysti draugės reakciją.
Todėl nelaukdamas, kol atmosfera prisipildys nejaukumo, jis atvėrė duris ir praleidęs pirma Deoiridh, įžengė į vidų.
Čia juos pasitiko baras su keliais nuolatiniais lankytojais. Akys užkliuvo už tamsių laiptų, vedančių į antrą aukštą.
-Boulingas viršuje? - kiek netvirtai pasiteiravo jis, atsisukdamas į škotę. Mintis praleisti Kalėdų vakarą su kažkokiais užkietėjusiais alkoholikais neviliojo.
Maloniai pritemdytoje patalpoje buvo ganėtinai šilta, tad vaikinas atsargiai nusivilko paltą, saugodamas kuprinėje esantį turinį.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Tiesą sakant, Deoiridh pradėjo šiek tiek nekantrauti. Ne dėl to, kad pagalvojo Sigurdą nepasirodysiant. Paprasčiausiai buvo vis šalčiau, tad norėjosi greičiau nerti vidun. Prieš islandui pasirodant to daryti nederėjo: negalima leisti, kad jis bent akimirką pagalvotų esą ji nepasirodys.
Laimei, pavyko išlaikyti neutralų veidą iki pat tos akimirkos, kai žvilgsnis užkliudė artėjantį vaikiną. Akyse iš karto sužibo džiaugsmo žiburėliai, o lūpose bandė atsirasti šypsena. Bandė, mat mergaitė tvirta valia neleido jai pražysti. Tiesa, netikėtas apkabinimas visas pastangas sutrynė į šipulius: apsivijusi Sigurdą rankomis Deoiridh kuo plačiausiai nusišypsojo.
- Labas, - pagaliau susiprotėjo pasisveikinti grifiukė, nors širdyje juto apmaudą: mielai būtų sutikusi, kad apkabinimas truktų truputytį ilgiau. Laimei, islandas nusuko akis, tad Deoiridh turėjo laiko vėl nutaisyti rimtą veido išraišką. Kur dingo sau duotas pažadas elgtis laisviau ir pasakyti vaikinui, kad jai smagu leisti laiką kartu? Mergaitė jau norėjo vėl nusišypsoti ir kažką pasakyti, bet tuo metu Sigurdas atidarė duris, tad buvo paprasčiau nei paprasta išsisukti nuo tos sudėtingos užduoties.
Maloni šiluma užplūdo Deoiridh, bet ji nebuvo tikra, ar taip pasijuto dėl to, kad paliko žiemos šaltį už durų, ar dėl to, kad lauktas susitikimas tapo realybe. Tiesa, pirmas pastato aukštas nebuvo labai jaukus, ir grifiukė kiek išsigando: ką Sigurdas pagalvos, kad ji pasiūlė ateiti į tokią vietą? Laimei, jis nebuvo kvailas ir susiprotėjo, kur jiems reikia eiti. Na, kad vaikinas nėra kvailas, Deoiridh suprato jau seniai. Gerai buvo tai, kad mokėjo tą savo nekvailumą panaudoti ten, kur reikia. Tai, ko gero, buvo viena iš priežasčių, kodėl mergaitė šalia islando jautėsi gerai.
- Aha, - užtikrintu tonu atsakė rudaplaukė ir patraukė laiptų link. Kadangi nė kiek neabejojo, kad Sigurdas eina iš paskos, gana drąsiai lipo į viršų. Dabar buvo galima nusišypsoti ir šiek tiek atsipalaiduoti - islandas jos veido vis tiek negalėjo matyti.
- Labai tikiuosi, kad teisingai atlikau užsakymą, - pratarė rudaplaukė užlipusi į antrą aukštą. Kiek dvejodama priėjo prie besišypsančios darbuotojos. Staiga pradėjo labai jaudintis, nes atrodė, kad tuoj tuoj apsijuoks, bet, laimei, darbuotoja pasitaikė maloni ir tarsi suprato, kas mergaitę kamuoja. Jau netrukus jaunuoliai galėjo keliauti prie jiems paskirto takelio, kuris kaip tyčia buvo pačiame kampe. Aplinkui žmonių iš viso buvo visai nedaug: užimtas buvo vos vienas takelis ir du biliardo stalai. Tokia ramybė Deoiridh visiškai tiko - visai nesinorėjo maltis tarp daugybės žmonių, kuriems bus be galo smalsu matyti, kaip ji susimauna. Tik… Ar reikia perspėti Sigurdą, kad nutiks būtent taip?
- Ar gerai žaidi boulingą? - paklausė Deoiridh paėmusi į rankas kamuolį. Jeigu vaikinas pasisakys nesantis patyręs žaidėjas, turbūt bus galima atskleisti šį faktą ir apie save. Jeigu paaiškės, kad jis žaidžia meistriškai… Na, šito varianto mergaitė neapgalvojo, tad tiesiog žiūrėjo į Sigurdą ir vis dar laikydama sunkų kamuolį laukė jo atsakymo.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Regis, nesuklydo apkabindamas merginą - tik verdamas duris susivokė pro storą paltą jutęs jos gležnas rankas. Sigurdas mintyse nusišypsojo, nors ta lengva nuotaika trumpam išnyko pamačius pastato vidų. Laimei, viskas greitai išsisprendė ir jis, palikęs vienišus alkoholikus, paskui Deoiridh ėmė kilti laiptais. Kažkoks malonus pojūtis pasklido po kūną, nusinešdamas ir nerimą, ir kitus neigiamus jausmus. Ne, tai nebuvo paprasčiausias palengvėjimas. Juk ne kiekvieną kartą krūtinės, rodos, iš tiesų nebeslėgdavo jokie akmenys, o kojos be didelių pastangų tiesiog užlėkdavo laiptais. Taigi, sprendimas nesielgti neapgalvotai buvo kol kas nustumtas į antrą planą. Neaišku, kur jis atsidurs susitikimo pabaigoje, bet dabar islandas apie visokius pasižadėjimus sau negalvojo.
Užlipęs pastebėjo škotę jau besikalbančią su darbuotoja, bet dėl visa ko nusprendė prisiartinti. Jis buvo spėjęs pastebėti, kad šiurkštesnis bendravimo būdas Deoiridh labiau sekdavosi nei malonus. Vis dėlto kažkodėl nuo jos nepabėgo, tačiau keistų, jautrių ir trikdančių priežasčių nagrinėti nebuvo laiko. Susimąstęs vaikinas kaip tik tuo momentu išgirdo moters balsą, linkintį gero žaidimo. Teko greitai susigaudyti ir neatrodyti lyg būtų ką tik iškritęs iš medžio. Tiesą sakant, draugė negalėjo to pamatyti, nes ėjo takelio link, o štai darbuotoja - taip. Sigurdas jau žiojosi kažką sakyti, gal pasisveikinti, kad nutrauktų tą nejaukią tylą, kai ji pamerkė akį. Jam.
Veide įsispaudė dar absurdiškesnė emocija ir visiškai suglumęs islandas neprataręs nė žodžio nuslinko tolyn. Visokie mandagumai liko nepanaudoti, galvoje patrako plaukioti įvairiausios mintys. Moteriškė atrodė pakankamai jauna, kad taip elgtųsi, bet kita vertus, galbūt ji tiesiog linkėjo sėkmės supratingai mirktelėdama? Kad ir kaip ten iš tikrųjų buvo, niekas nežino, tad šiaurietis iš paskutiniųjų stengėsi viską pamiršti. Nesinorėjo apkartinti ypatingo kalėdinio vakaro. O leisti kažkokiai nepažįstamajai jį sugadinti - tikrų tikriausia kvailystė! Vaikinas giliai atsiduso, tarsi ieškodamas savyje tvirtybės ir pasistengė atsainiai nenutrenkti kuprinės. Kad ir kas dabar dėjosi jo galvoje, tai nebuvo Deoiridh kaltė. Atsisukęs pamėgino susigražinti tą malonų jausmą, kurį juto kopdamas laiptais. Pasistengė dar kartą atsipalaiduoti, kai žengtelėjo prie kamuolių.
-Nežinau. Tiesą sakant, esu žaidęs vieną kartą, bet gana seniai. O tu? - žvilgtelėjęs merginos pusėn jis dar užmetė akį į kitą užimtą takelį. Jaunuolių ketveriukė nuolat dirstelėdavo į virš jų galvų šviečiantį ekraną - tarpais kai kuris džiugiai šūktelėdavo. Sigurdas taip pat pažvelgė ten ir išvydo virš škotės vardo mirgantį savąjį. Beliko tik mintyse pasigailėti, jog nepasidomėjo anksčiau apie žaidimo detales, tačiau nuo dviprasmiško mirktelėjimo neatsigavusios smegenys sugebėjo suvokti, kad jam teks pirmajam ridenti kamuolį.
-Regis, aš turiu pradėti, - tarė paimdamas sunkų rutulį. Nedaug betrūko, kad būtų pradėjęs stenėti nuo svorio. Tiek pat mažai buvo likę, jog jis būtų atsisukęs į Deoiridh su bejėgiška išraiška veide. Bet juk ne kažkokiam išskydimui šis vakaras iš tikrųjų buvo skirtas, tad suėmęs į save rankas šiaurietis pagaliau paleido kamuolį. Šis, iš pradžių lėkęs pačiu viduriu, staiga nukrypo kairėn ir nusirideno į šoninį griovelį. Po galais. Galėjai matyti, kaip lūpas perkreipė liūdnai piktas šypsnys, kuris akimirksniu išnyko šviesiaplaukiui atsigręžus. Nekoks pasirodymas. Pakomentavo mintyse. Jis troško įtikinti save ir ją, kad tai visiškai nieko nereiškia.
Giliai įkvėpęs dar kartą iš visų jėgų sviedė kamuolį, kuris pagaliau numušė pačiame pakraštyje stovėjusį kėglį. Giedros akys truputį apsiniaukė.
-Na, maždaug taip. Tavo eilė. - balsas nuskambėjo beveik užtikrintai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Sigurd Eddi Hallgrimsson »

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Įtampa stengiantis nesusimauti, džiaugsmas, kad jiedu yra čia ir dabar, viltis, kad sugebės pagaliau atsipalaiduoti - viso šito Deoiridh buvo gerokai per daug, ir ji juto, kad tuoj tuoj kažkas atsitiks. Deja, tai tikriausiai neves prie gero, kas gerokai gąsdino. Ši diena tiesiog privalėjo pasisekti gerai. Mergaitė kuo puikiausiai suprato, kad šie mokslo metai yra Sigurdui paskutiniai. Maža to, jie pasiekė savo vidurį. Kažkokiu būdu reikėjo užtikrinti, kad vaikinui baigus mokyklą bendravimas nenutrūks. Deoiridh puikiai žinojo: jeigu taip nutiktų, jai būtų be proto skaudu. Tik kaip pasakyti, kad nori bendrauti ir toliau? Kaip galų gale parodyti, kokia svarbi yra šita draugystė? Nepaisant to, kad prieš islandui ateinant Deoiridh įtikinėjo save šiandien tai ir padarysianti, dabar minčių galvoje neliko.
Kartais Sigurdo tylumas tapdavo tikra palaima. Kaip, pavyzdžiui, dabar. Škotė nerimavo, nes nežinojo, kaip seksis susitvarkyti su užsakymu, ir vaikinas per tą laiką nepasakė nė žodžio. Kad jis šaipysis, rudaplaukė nebūtų nė pagalvojusi. Vis dėlto galvoje kirbėjo mintis, kad net ir visiškai paprastas sakinys tokioje situacijoje išmuštų iš vėžių. Dėl to, ko gero, buvo geriau, kai vaikinas tylėjo, o ji pati pagaliau teikėsi parodyti kažkokios iniciatyvos.
Deoiridh nesuprato, iš kur Sigurdas žino, kam reikia pradėti žaidimą, bet visiškai tam neprieštaravo. Pamačiusi, kaip jam sekasi, pasijus geriau. Arba ne, žinoma, jei vaikinas pasirodys esantis tikras profesionalas.
- Aš irgi žaidžiau tik kartą. Šią vasarą. Su… Matthew.
Nepaisant to, kad islandas jau seniai žinojo apie jos ryšį su herbologijos profesorių, kalbėti apie jį vis dar buvo sudėtinga. Tai labai nesiderino su planu šiandien elgtis laisviau, tad mergaitė skubiai nusuko mintis kitur. Tik kol kas neįsivaizdavo, kur.
Panašu, kad pirmasis metimas islandui nenusisekė. Bent jau taip pasirodė ne itin patyrusiai Deoiridh. Kad ir kaip nesinorėjo dėl to džiaugtis, mergaitė pasijuto šiek tiek ramesnė. Antrasis buvo kiek geresnis, tačiau vis tiek ne toks profesionalus, kokio grifiukė baiminosi. Žinoma, negalėjo būti tikra, ar tai nėra vienkartinė nesėkmė, bet gal vis tik galima tikėtis, kad neapsijuoks per visą pilvą? Nebent tai buvo bandymas mane nuraminti. Ši mintis kažkodėl taip išgąsdino, kad Deoiridh vos neišmetė kamuolio iš rankų. Kaip, po galais, jai neapsijuokti?!
- Mano eilė… - tyliai sumurmėjo mergaitė ir neryžtingai prisiartino prie takelio. Nepaisant to, kad boulingą žaisti jau teko, dabar, atrodo, viską pamiršo. Žinojo, kad reikia mesti tą kamuolį, bet kaip tiksliai tai padaryti? Kaip neužsimesti jo sau ant pėdų? Ir, galų gale, kaip nenusitrankyti rankų? Tai buvo pernelyg sudėtingi klausimai, tad planas elgtis laisviau ir daugiau šypsotis jau seniai išnyko nebūtyje. Deoiridh buvo įsitempusi ir sutrikusi.
Iki tos akimirkos, kai į galvą atėjo mintis. Ji buvo tokia nuostabi, kad mergaitė tiesiog nušvito iš džiaugsmo. Šito, tiesa, Sigurdui pastebėti nebuvo galima. Vaikinas neprieštaraus jai padėti, ar ne?
- Aš tiksliai neprisimenu, kaip reikia mesti. Gal gali… parodyti? - paklausė ji. Tikėjosi, kad islandas susiprotės prieiti ir apkabinęs paimti už rankos ir parodyti, kaip reikia atlikti metimą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith »
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Nors akys įdėmiai stebėjo kitą užimtą takelį, Sigurdas sugebėjo išgirsti, ką sakė Deoiridh. Vadinasi, ne naujokai esam... Vis dėlto sakinys, kad ji žaidė boulingą su Matthew (buvo keista vadinti jį globėju), nustebino. Sunku įsivaizduoti magijos mokyklos profesorių, žaidžiantį žiobarišką žaidimą. Galbūt būtų norėjęs dar šio to paklausti, o gal net pajuokauti, bet tik tiek tepasakė:
-Aišku.
Greičiausiai tai buvo kažkoks likęs susikaustymas, kuris, tikėtina, kad išnyks bėgant susitikimo minutėms. Neįvardinami dalykai vis dar slėpėsi jų galvose, kol kas atitveriantys jaunuolius keista tyla. Turbūt visai tai pasikeis, tik turbūt. Juk jie šioje patalpoje nebuvo vieni. Laimei, islandas pagaliau prabilo, pasiryžęs pradėti žaidimą.
Jaudulys, sumišęs su kylančiu azartu, sukirbėjo gerklėje. Tikriausiai dėl jo kamuolys nusprendė žiauriai pasišaipyti ir nuriedėti į šoną. Pirma įspūdžio akimirka - sugadinta, bet gal antras kartas nemeluos? Vaikinas dėl to suabejojo - pirštai nemaloniai įslydo į dar vieno nežmoniškai sunkaus kamuolio skyles. Ant jo užrašytas dviženklis skaičius nieko nereiškė, o tai buvo skaudi klaida. Gal kada nors iš jos pasimokys, bet tikrai ne šiandien.
Sigurdas slapčiomis kiek pasiraukė, netrokšdamas, kad tai išvystų škotė. Reikėjo kažkaip žūtbūt išlaikyti malonią ar bent jau neutralią atmosferą. Juk ir pats nebūtų norėjęs sužinoti, jog jo pasiūlyta vieta ar užsiėmimas nėra jau toks neprilygtamas. Ar tikrai? Rado laiko suabejoti tuo, darsyk mesdamas kamuolį - tiesą sakant, neįsidėmėjo, kaip tą padarė, ir (o, stebukle!) numušė vieną kėglį. Vis dėlto to nepakako nei patenkinti save, nei nustebinti Deoiridh. Tačiau kažkokiu būdu jo balsas nuskambėjo tvirčiau, nei šiaurietis jautėsi iš tikrųjų, bet pernelyg neįtikinamai.
Netrukus pasirodė, kad mergina to galėjo net nepamatyti, mat jaudulys ir kiti jausmai iš jos liejosi taip akivaizdžiai kaip vynas iš taurės. O ką ji matė žvelgdama į mane? Pasistengęs užmiršti savo bėdas vaikinas padrąsinančiai šyptelėjo, nors animagė tikriausiai to išvis nepastebėjo. Tramdydamas nenuoramas mintis jis jau rengėsi prabilti, kai netikėtai prašneko pati Deoiridh.
Žodžiai šiek tiek pribloškė Sigurdą. Regis, buvimas pirmuoju nedavė puikių vaisių - ji nieko nesuprato, nors pavyzdys, reikia pripažinti, buvo išties nevykęs.
-Tu nežiūrėjai į mane... - nusivylęs tyliai sumurmėjo ir tą pat akimirką apsidžiaugė. Garsiai ištarti žodžiai galėjo būti ne taip suprasti. O dabar škotė jų tiesiog negalėjo išgirsti. - Galiu. - sutiko islandas, spėliodamas, kaip ji per pusmetį sugebėjo viską užmiršti, jeigu jis, nežaidęs kokius šešis metus, kažkokiu būdu prisiminė, kaip tai daryti.
Prieidamas dar žvilgtelėjo į žaidžiančiuosius, lyg norėdamas bent minutei perimti jų sugebėjimus. Įdėmus žvilgsnis nukrypo kur kas arčiau, akimirką susitiko su mėlynomis akimis.
-Iš tiesų nežinau, ar teisingai metu, - prisipažino jis, - Bet tikriausiai reikėtų šiek tiek įsibėgėti ir prie pat takelio paleisti kamuolį. - sulėtintais judesiais mėgino parodyti judesį, tačiau paskutinio veiksmo metu susvyravo ir įsivaizduojamas kamuolys  įsirėžė į salės lubas. Po galais! Šviesiaplaukiui rutulio likimas mažai terūpėjo, mat galvoje iš karto atsirado mintys apie dar vieną nesėkmingą pasirodymą Deoiridh akivaizdoje. Stumti kuo toliau, grūsti jas į tamsiausias kertes buvo sudėtinga. Amžinybę trukusią sekundę kovojęs su savimi, pasiremdamas iš lėto atsistojo. Rodos, net pati tyla laukė, kol bus nutraukta.
-Regis, aš darau taip, kaip tikrai nereikia, - veide šmėstelėjusi šypsena nebuvo miražas, tačiau ji savyje talpino žiupsnį ironijos. Sigurdas pagaliau pažvelgė į škotę ir pridūrė:
-O gal tu tiesiog pabandyk? Tau pavyks geriau negu man. - paskutiniai žodžiai buvo ištarti neįtikėtinai tvirtai bei nepaneigiamai, palydėti lengvo skruostų raustelėjimo. Negalėjai suprasti, ar tai buvo kūną užplūdusio adrenalino kaltė, ar...

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Tiesą sakant, Matthew buvo gana didelis trukdis jų draugystei. Deoiridh nežinojo, kaip ir kiek reikėtų ar derėtų kalbėti apie tėtį. Grifiukė spėjo, kad ir Sigurdui ši tema yra ne ta, kuria šnekėtis būtų lengva. Žinoma, jiedu ir šiaip nebuvo plepiai, bet aptarinėti profesorių, kuris, be kita ko, buvo jos tėtis, buvo mažų mažiausiai keista. Turbūt būtent tai ir iššaukė tokią vaikino reakciją. Vienažodis sakinys, atrodo, grąžino juos bent metus atgal. Deoiridh jau norėjo susigūžti ir daugiau visai nieko nesakyti, tačiau, laimei, prisiminė pažadą šiandien elgtis laisviau. Šios temos netęsė, tik žiūrėjo, kaip Sigurdui sekasi pradėti žaidimą.
Nenorimą pripažinti džiaugsmą, kad islandas pasirodė nesąs absoliutus genijus, netruko pakeisti sutrikimas. Vaikinas kažką pasakė. Ar pasakė jai? Tuo patikėti buvo sunku, mat žodžiai buvo ištarti labai jau tyliai. Jeigu pakomentavo sau pačiam, ar jai reikėtų žinoti, koks tai buvo komentaras? Ar ji norėtų žinoti? Nežinodama, ką sakyti, rudaplaukė pažvelgė į Sigurdą. Laimei, netrukus jis sutiko išpildyti prašymą. Deoiridh apsidžiaugė, bet pasistengė to neparodyti.
Vis dėlto džiaugsmas netruko išgaruoti. Prašydama pagalbos mergaitė tikėjosi visai ne to, ką pasiūlė Sigurdas. Ji atidžiai stebėjo islandą, bet juto viduje plintantį nusivylimą. Kaip vaikinas galėjo jos nesuprasti? Tai, ko gero, buvo drąsiausi kada nors ištarti žodžiai. Pirmas kartas, kai ji, Deoiridh, ėmėsi iniciatyvos apsikabinimui. Argi ji kalta, kad dar atviriau tą daryti yra baisu? Nieko negalėjo padaryti - buvo be galo apmaudu, o tai labai greitai sugadino nuotaiką. Stengdamasi tai nuslėpti grifiukė ir toliau žiūrėjo į Sigurdą, bet beveik nepastebėjo jo nesėkmės. Galvoje sukosi mintys apie tai, kad reikia nusivylimą sukišti kuo giliau į save. Laimei, islandas jo tikriausiai nepastebėjo - bent jau taip nutarė Deoiridh, pamačiusi jo šypseną.
- Aha, gerai, - pasistengusi nutaisyti nerūpestingą toną pratarė škotė. Nelabai suprato, kodėl Sigurdas kiek paraudo, ir tikėjosi, kad pačios skruostai nešviečia ryškiau už šviesoforo signalą. Atsisukusi į kėglius suprato, kad su tuo nenormaliai sunkiu kamuoliu ji tikrai niekur nebėgios. Subruko pirštus į skyles ir jau norėjo nuleisti kairę ranką, bet iš karto suprato, kad trimis pirštais tos sunkenybės neišlaikys. Turbūt dėl to Sigurdas ir nenorėjo tavęs apkabinti, silpnaranke pažėrė saviironijos Deoiridh ir tyliai atsiduso. Tikėjosi, kad padarė tai pakankamai tyliai, kad islandas neišgirstų.
- Ne taip jau paprasta, - sumurmėjo grifiukė ir galiausiai nevėkšliškai numetė kamuolį. Nereikia stebėtis, kad jis nuskubėjo į šoninį takelį ir nuriedėjo šalia kėglių. Tai, žinoma, nuotaikos nepataisė, bet Deoiridh didvyriškai (didmoteriškai?) paėmė antrą kamuolį, šį kartą pasirinkusi mažesnį skaičių. Pasisekė - kad ir ką tie skaičiai reiškė, kamuolys buvo lengvesnis.
Be didelių pastangų paleidusi jį riedėti takeliu nusisuko ir nuėjusi prie staliuko atsisėdo. Net nežiūrėjo, kaip pasisekė metimas. Iš garso buvo galima spėti, kad numušė porą kėglių, bet dabar tai nebuvo svarbu. Reikėjo kažkaip pasikelti nuotaiką.
- Gal norėtum ko išgerti ar užkąsti? - paklausė. Gal bent šis klausimas bus suprastas teisingai? Neįsivaizdavo, kas turėtų mokėti už maistą, bet pasitikrinusi kišenę suprato, kad pinigų turi. Lengviau atsikvėpusi Deoiridh pagaliau pakėlė akis į Sigurdą.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Neatrodė, kad Deoiridh būtų patikėjusi jo žodžiais. Žiūrėdamas, kaip kamuolys liūdnai nurieda į šoną, juto, kad padarė kažką ne taip. Tyla buvo kone apčiuopiama, pertraukta tik vos girdimų murmėjimų. Vadinasi, tai Sigurdo kaltė, jog ne taip suprato. Niekieno kito. O pradžioje iš tiesų atrodė, kad susitikimas praeis smagiai ir vakaras bus vertas prisiminimų. O dabar? Norėjosi tikėtis kokio nors pagerėjimo, bet... Bet juk aš parodžiau ko ji prašė, tik, žinoma, nelabai sėkmingai. Negi... man reikia mokytis skaityti tarp eilučių? Iš sielos užkampių išlindo lengvas susierzinimas, kai škotė rideno antrąjį kartą. Tą jausmą reikėjo skubiai sugrūsti atgal. Jau geriau neaiški šypsena negu kietai sučiauptos lūpos ir šiek tiek suraukti antakiai.
Regis, mergina irgi jautėsi ne per geriausiai, mat net nelaukė, kol kamuolys pasieks tikslą. Iš pradžių šiaurietis tikėjosi, jog ji tik pavargo, tad vylėsi Deoiridh bent kiek pradžiuginsiąs numuštų kėglių skaičiumi. Palyginti su juo, trejetas atrodė visai nemažai. Deja, ištartas pasiūlymas priminė, kad ne žaidimas buvo viso susitikimo esmė. Sigurdas atsiduso - nors boulingas siaubingai nesisekė,  tai reiškė perėjimą prie kitų, tikėtinai rimtesnių, dalykų. Mintyse jau tūkstantąjį kartą pasigailėjo nesantis bent truputėlį šnekesnis. Gebėjimas juokinti, užmegzti pokalbį be jokių pastangų rodėsi visiškai tolimas ir nepasiekiamas tarsi danguje žibančios žvaigždės.
-Žinoma, visai norėčiau. - beliko pritarti, širdyje viliantis, kad škotė čia neužkodavo jokios slaptos žinutės.
Pro akis nepraslydo atsargus kišenės apčiupinėjimas. Islandas nebūtų prieštaravęs sumą pasidalinti per pusę, bet dabar suabejojo. Nepateikė tokios idėjos - netroško išgirsti, kad ji turi nepakankamai pinigų. O tokia tikimybė, galvojo šviesiaplaukis, visai nemaža. Be to, norėjosi išpirkti kaltę, kurią buvo prisiėmęs.
Todėl kelias sekundes kažkur bukai spoksojęs jis pagaliau nuėmė Deoiridh naštą nuo pečių:
-Tai tuomet nueisiu ko nors užsakyti. - tarė iš kuprinės gelmių traukdamas piniginę. - Gerai? Ilgai neužtruksiu. - pridūrė būdamas beveik tikras, jog ji nėra nusiteikusi leistis žemyn ir stypsoti šalia, kol Sigurdas bendrauja su baro šeimininku. Gal ją nustebinti? Sulig šia mintimi grįžo maža dalelė tos nuostabios nuotaikos, mat veide blykstelėjo šypsenos užuomina. Šįkart nuoširdi.
Nelaimei, kad ir kokie geri buvo jo troškimai, nieko geresnio nei puodelis arbatos nesugalvojo. Nusileidęs laiptais vaikinas pasuko prie baro, stengdamasis nenusukti žvilgsnio į nusigėrusius ir į alaus bokalus nosis merkiančius vyrus. Pavyko puikiai,
tačiau laukė kitas išbandymas: tiksliai išreikšti tai, ko nori. Regis, tai irgi išėjo. Paprasčiausias užsakymas buvo paverstas kai kuo daugiau: baro šeimininkas iš kažin kur ištraukė pyragą, nors paprastai tokiose vietose su meile iškepto skanėsto nė su žiburiu nerasi. Į nuostabos kupiną išraišką jis teatsakė tik gudriu mirktelėjimu, nesileisdamas į jokias kalbas.
Storas prieskoniais kvepiančio pyrago gabalas buvo įverstas lėkštėn, netikėtai jaukiai suūžė arbatinukas. Laimei, nereikėjo laukti, kol šiltas skystimas, sušildysiantis ne tik kūną, bet ir sielą, bus paruoštas. Vyras prižadėjo patiekti ją pats, nes trijų lėkščių islandas nebūtų panešęs.
Netikėtai džiugi ramuma pripildė vidų, kopdamas laiptais tikėjosi ja užkrėsti ir Deoiridh. Ko jau ko, o naminio skanėsto ir malonaus bendravimo jis nesitikėjo gauti. Net atsirado viltis, kad viskas susitvarkys į gerąją pusę ir...
Mintys išgąstingai išsilakstė po visus smegenų pakampius. Ne tik dėl vienos įžūlėlės, bet ir dėlto, jog Sigurdas pagaliau sugrįžo. Sidabriškai suskambėjo du mažulyčiai šaukšteliai bei prieš jaunuolius iškilo nemaža pyrago riekė. Atsisėdęs priešais, jis pratarė:
-Arbatą tuoj atneš.
Tiesą sakant, bijojo pažvelgti škotės į veidą, išvysti jame atsispindinčią emociją. Patiko ar ne? Kam aš apgaudinėju save? Nenoriu sėdėti visą vakarą kalbantis apie bereikšmius dalykus. Laikas buvo brangus. Galiausiai vaikinas pridūrė, pamėginęs pasverti riziką:
-Juk ne dėl paprasčiausio žaidimo pakvietei mane į Aberdiną? - balsas buvo kiek bailokas, tylus, tačiau tvirtas. Akys kol kas verte vėrė tapytus lėkštės ornamentus.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Deoiridh tyliai keikė save ir nemokėjimą išties atsipalaiduoti. Dabar, praėjus kelioms minutėms, situacija atrodė visai kitokia. Tai, kad Sigurdas jos neapkabino, nebūtinai reiškė, kad… Tą mintį baigti buvo pernelyg baisu, tačiau škotė įtikinėjo save, kad vaikinas galėjo paprasčiausiai nesuprasti to, kas buvo ne itin gudriai užslėptas prašymas. Reikėjo žūtbūt pasikelti nuotaiką, ir, laimei, proga netrukus atsirado.
- Aha, - tesugebėjo sumurmėti Deoiridh. Tai, kad Sigurdas pasisiūlė ką nors užsakyti, pradžiugino, bet kartu ir privertė kiek išsigąsti. Ar jis pastebėjo neatsargų judesį, parodantį, kad ji galbūt neturi labai daug pinigų? VIs dėlto islandas išėjo kažko užsakyti, tad buvo šiek tiek laiko situacijai apmąstyti. Škotė įtikino save, kad toks veiksmas iš Sigurdo pusės yra smagus ir jai patinka. Ir reikia galų gale tai parodyti. Deoiridh apsižvalgė po salę, bet islando nepamatė. Tai nebuvo labai blogai: galima išstumti visas niūrias mintis iš galvos ir pagaliau pradėti elgtis draugiškiau ir linksmiau.
Sigurdui grįžus Deoiridh įsidrąsino draugiškai nusišypsoti. Pyrago tikrai nesitikėjusios mergaitės akyse sužibo žiburėliai. Galvoje ūžė mintis, kad reikia pasakyti ką nors, kas padėtų dar labiau pagerinti šią akimirką, kuriai iki apibūdinimo “puiki” trūko jau visai nedaug. Tiesa, pasitikėjimo savimi trūkumas neleido visiškai atsipalaiduoti ir tiesiog pasiimti šaukštelio, tad Deoiridh ilgą laiką tiesiog spoksojo niekur. Galų gale ji paėmė įrankį ir nelabai grabiai padalinusi pyragą per pusę vieną gabalą pastūmė Sigurdo link.
- Atrodo labai skaniai, - beveik užtikrintu tonu pratarė grifiukė. Nedrąsiai paragavo ir linktelėjo padėkodama už atneštą arbatą. - Nemaniau, kad sugebėsi čia gauti pyrago, - kiek užtikrintesniu tonu pridūrė, kai barmenas nuėjo savais keliais.
Jau atrodė, kad stos tyla, ir mergaitė pradėjo mąstyti, kurio “tipo” ji bus. Vis tik nespėjus prieiti jokio sprendimo Sigurdas prabilo. Tiksliau, uždavė kiek trikdantį klausimą. Deoiridh pajuto, kaip rausta žandai, tad skubiai nuleido galvą tikėdamasi tai nuslėpti. Ar tai užuomina? Ar jis išties nesupranta? klausinėjo savęs rudaplaukė ir juto kylančią paniką. Atrodė, kad artėja ypatingai svarbi akimirka. Kažkaip reikėjo nesusimauti. Deja, baimė tiesiog kaustė visą kūną, ir Deoiridh neįsivaizdavo, ką sakyti ar daryti. Kaip paaiškinti? Ir ar šitas klausimas reiškia, kad islandas jaučiasi visai kitaip? Škotė pajuto kylantį liūdesį. Atkakliai bandė jam nepasiduoti, tačiau buvo neįtikėtinai sunku. Jis pirmas tave apkabino pasisveikindamas! protino save rudaplaukė. Galiausiai pakėlė akis, tačiau žvilgsnius sudurti bijojo, tad žvelgė kažkur Sigurdui per petį. Norėdama laimėti akimirką laiko gurkštelėjo arbatos ir vos nenusiplikė liežuvio.
- Na… - bandė pradėti ji. - Vasarą… Buvo… įdomu susitikti už Hogvartso ribų. Turbūt… Pamaniau, kad būtų smagu pasimatyti ne mokykloje dar kartą.
Mergaitė nutilo. Nepastebėjo, kaip šaukštelis išslydo iš pirštu ir tarkštelėjo į lėkštelę. Ant stalo likusi ranka pradėjo nežymiai virpėti, bet buvo galima viltis, kad Sigurdas to nepastebės. Nors jau geriau pastebėtų ranką, o ne žvelgtų jai į akis…
- Juk atvykai, nes ir pats to norėjai, ar ne? - vos girdimai iškvėpė Deoiridh. Tikėjosi, kad žodžiai buvo pakankamai tylūs, kad vaikinas to neišgirstų. Bet argi jai kada nors gyvenime sekasi?..
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Gaila, kad Sigurdas neišvydo Deoiridh šypsenos. Tereikėjo pakelti akis. Kodėl jis to nepadarė? Juk aiškiai girdėjo anaiptol ne piktą ar liūdną repliką. O žemyn nukreiptas žvilgsnis neabejotinai turėjo pastebėti arčiau stumtelėtą pyrago gabaliuką. Islandas tik linktelėjo galva barmenui patiekus garuojančią arbatą. Laimei, bent šis paslapčiomis nemirksėjo - dar labiau nesumaišė verdančios minčių košės.
-Aš irgi nesitikėjau. - išdrįso prabilti jis. Kažkas nuo pat grįžimo nedavė ramybės. Gal dėlto buvo šiek tiek abejingas škotės rodomam pasitenkinimui. Tačiau būtent tai padėjo į dienos šviesą iškelti kirbantį klausimą, tarsi kokį prasikaltusį knisių. Vis dėlto vaikinas suprato, kad jį uždavus Deoiridh tvyranti atmosfera pasikeis. Kažkada jiedu vis tiek turės susidurti su šešėliuose laukiančia tiesa - juk ne dėl puodelio arbatos susitinkama Kalėdų vakarą. O jis nujautė, jog kur kas svarbesni dalykai nei tai bus palikti nuošalyje iki paskutinės akimirkos. Tai buvo vienintelis minusas, kuris šiek tiek (o gal net per daug?) trukdė jaunuolių bendravimui. Vis dėlto Sigurdas nusprendė žengti lemtingą žingsnį - šį ypatingą vakarą mergina greičiausiai nebūtų išdrįsusi taip prabilti. Nuo kada tapau toks neryžtingas? Dar pamąstė jis prieš paklausdamas.
Nenuostabu - beveik draugiška tyla tarsi sustingo, tarsi svarstydama, kur pakrypti. Link bjauraus nejaukumo, ko šiaurietis tikrai netroško, ar link visiško tarpusavio supratimo, kuris atrodė stačiai neįmanomas.  Beliko tik gręžti lėkštę akimis savyje jaučiant jausmų audrą, lyg koks hormonų kamuojamas paauglys. Kita vertus, gal taip iš tiesų taip ir buvo, nors šios nuvalkiotos frazės jis nekentė. Laimei, Deoiridh pagaliau ryžosi ištarti kelis žodžius ir nutraukti laukimą.
Žvilgsnis nukeliavo kiek aukščiau, kad galėtų stebėti jos rankas. Vis dėlto tai - vienintelis ženklas, kad nedrąsūs sakiniai buvo išgirsti. Sigurdas kvailai tikėjosi kažko daugiau, bet širdyje juto, jog škotė gana tiksliai įvardino jo mintis. Dar ruošėsi bent šiek tiek palinksėti galva, tačiau prieš pat akis suvirpėję pirštai negalėjo likti nepastebėti. Kaip ir ne taip jau tyliai tarkštelėjęs šaukštelis. Būtent šis netikėtas garsas privertė nusileisti ant žemės bei suvokti, kad mergina anaiptol nesijaučia nuostabiai. Tai mano kaltė. Šmėstelėjo vieniša mintis ištuštėjusioje sąmonėje, nors netrukus ją pripildė vos girdimas klausimas. Jis tarsi aidu atsimušė smegenų vingiuose tiek kartų, kad spėjo virsti esybės dalimi.
-Taip. Norėjau... - galiausiai sušnibždėjo islandas, pasidavęs įsivyravusios atmosferos įtakai. Žvilgsnis kurį laiką klaidžiojo, kol pakilo iki tamsiai mėlynų akių. - Todėl ir paruošiau tau dovaną. - žodžiai išsprūdo iš burnos it nenustygstantis žvirblis. Iš nuostabos vaikinas kiek atšlijo, bet to niekaip nebesusigrąžinsi. Norėdamas užmaskuoti veido išraišką, o gal tik laimėti laiko, nugėrė gurkšnį karštos arbatos ir palinko kuprinės link. Pasidėjęs ją ant kelių jis dar dirstelėjo į Deoiridh lyg nebūdamas tikras savo veiksmais, lyg norėdamas gauti leidimą dar vienam svarbiam žingsniui. Kad ir kaip ten buvo, šviesiaplaukis atvėrė krepšio gelmes bei iš jų ištraukė gana nemažą dėžutę. Lėkštės su puodeliais nukeliavo į stalo kraštus, o tarp jų įsitaisė skaisčiai raudonu kaspinu perrišta dovana. Įsivyravo tyla, mat Sigurdas tą akimirką nenumanė, ką tinkamo galėtų pasakyti.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Įtampa buvo beveik apčiuopiama, ir tai stipriai erzino. Tiesa, “erzino” gal nebuvo pats tinkamiausias žodis. Ko gero, labiau trikdė ir vertė jaustis nepatogiai. Kažkodėl šiluma, apėmusi susitikimo pradžioje iki pradedant žaisti tą kvailą boulingą, dabar buvo išnykusi. Deoiridh suprato nevykusiai pasirinkusi užsiėmimą. Dabar grįžti prie žaidimo visai nesinorėjo (o ir kam norėtųsi dar kartą visiškai susimauti?), bet sėdėti čia ir kalbėtis taip pat nebuvo didelis malonumas. Tuo labiau, kad į klausimą atsakė pernelyg atvirai, ir nežinia, kaip islandas į tai reaguos.
Kokį pusšimtį metų atrodė, kad jis iš viso nereaguos. Deoiridh tolumoje pastebėjo kažkokį paveikslą, į kurį galėjo sutelkti žvilgsnį. Su dideliu susikaupimu bandė įžiūrėti, kas ten pavaizduota, mat tamsa trukdė tai padaryti. Paveikslas tapo tikru išsigelbėjimu, nes atrodė, kad bent menkiausios reakcijos iš vaikino ji taip ir nesulauks. Vos tik primerkė akis, kad geriau įžiūrėtų kūrinį, islandas prabilo. Nejučia pažvelgusi jam į akis susidūrė su įsmeigtu žvilgsniu. Gal tai ir būtų išgąsdinę, bet pagaliau pateiktas atsakymas leido šiek tiek atsipalaiduoti, kas padėjo skubiai nenusukti žvilgsnio. Skruostai, tiesa, neištvėrę kiek paraudo, bet Deoiridh atkakliai žvelgė į Sigurdą.
- Dovaną? - vos girdimai perklausė škotė mintyse dėkodama visoms pasaulio jėgoms už tai, kad šį kartą gali atsilyginti tuo pačiu. Nors kažin ar tai, ką ji išrinko, islandui tiks ir patiks. Kiek aš vis dėlto mažai apie jį žinau… Su tam tikru apmaudu žiūrėjo, kaip į šoną keliauja išganingas puodelis, jau kelis kartus išgelbėjęs nuo būtinybės kažką sakyti ar žiūrėti Sigurdui į akis. - Aš irgi tau kai ką turiu, - nė kiek ne garsiau pridūrė Deoiridh tikėdamasi taip laimėti kelias akimirkas laiko. Nors buvo be galo smalsu, ką vaikinas galėjo padovanoti, nurišti kaspiną čia ir dabar buvo nejauku. Iš maišelio ištraukė plokščią į raudoną popierių įvyniotą dėžutę ir sutriko: ant stalo neliko daug vietos: ją užėmė Sigurdo dovana. Paduoti ją tiesiai į rankas? Kažkaip tarsi kvaila, bet kito varianto neliko, tad beveik padėjo dėžutę vaikinui ant kelių. Pakankamai menkas apšvietimas tapo tikru išsigelbėjimu, mat suteikė vilties, kad islandas nepastebės ryškiu raudoniu šviečiančių žandų.
Neliko ką daryti. Reikėjo nurišti kaspiną, atidaryti dėžutę (ar ji ką tik sujudėjo?) ir viltis, kad Sigurdui dovana bent kiek patiks. Pastebimai virpančiomis rankomis prisitraukusi dėžutę kiek arčiau Deoiridh suprato neklydusi: ji išties krustelėjo. Tai staigiai pakėlė susidomėjimą, bet, deja, nepridėjo drąsos. Giliai įkvėpusi mergaitė galiausiai atrišo kaspiną ir atsargiai nukėlė dangtelį. Iš dėžutės iš karto išlindo kažkoks šviesus snukutis. Tai buvo taip netikėta, kad Deoiridh nežinojo, kaip reaguoti. Kažko gyvo ji tikrai nesitikėjo.
- O geras, - galiausiai pratarė ir atsargiai išsitraukė gyvūnėlį. Nebuvo tekę gyvai sutikti, tačiau atpažino, kad tai yra fenekas. Kažin kodėl? susimąstė ir nusijuokė. Ko gero, pirmą kartą prie Sigurdo nuskambėjęs juokas atmosferą nudažė visai kitomis spalvomis, ir Deoiridh vis dar šypsodamasi pažvelgė į islandą ir pridūrė: - Ačiū.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Sigurdas nežinojo, ar ir jo skruostus pasiglemžė žavus raudonis. Labai tikėtina, jog taip. Tačiau tai, kad ir kaip bebūtų keista, jam tą akimirką nerūpėjo. Ūmai ištrūkę žodžiai privertė susijaudinti kur kas labiau nei menkas ar menamas raustelėjimas. Juk dabar dovana nebeatrodė tokia puiki kaip ryte. Galvoje kilo ir kilo begalybė įkyrių klausimų tartum grybai po lietaus. Ar patiks? Ar išvis gera idėja dovanoti tai? Apskritai vaikinas tikėjosi, jog niekas nepažvelgs jų pusėn ir pasipiktinęs neišvarys į šaltą žiemos naktį. Būtent ši mintis nutildė nerimstančius grybukus bei leido nugirsti Deoiridh ištartą žodį. Laimei, gurkštelėdamas arbatos bent galėjo apsimesti, kad nieko neatsitiko. Paprasčiausio linktelėjimo jis nebūtų sugebėjęs atlikti - kūnas rodėsi keistai sustingęs. Jau nekalbant apie trumpą patvirtinimą - negi vėl pasakys kažką netikėto ar net trikdančio? Pavyzdžiui, jog islandui pati... Ne! Nenene! Pasibaisėjęs laiku sustabdė jis save, kad nepamatytų pavojingai besiartinančio sakinio pabaigos. Lyg gelbėdamasis nuo to Sigurdas galiausiai atsargiai padėjo dėžę ant šiek tiek aptvarkyto stalelio ir sustingo laukime.
Emocijos virte virė ir buvo sunku išskirti bent vieną. Tačiau būtent nuoširdi nuostaba perkreipė šviesų jo veidą, kai mergina padavė dovaną. Aišku, buvo logiška tikėtis to, todėl šiaurietis klausė savęs: kaip anksčiau jos nepastebėjau? Negi... negi taip džiaugėsi pamatęs draugę, kad... pamiršo visa kita? Išnirusi mintis nutvilkė tarsi ugnis ir jis sutrikęs nukreipė akis į gautąją dovaną. Juto, kaip nukaito skruostai. Pirštai jau tiesėsi atplėšti skaičiai raudoną dėžutę, kai išgirdo kažkaip ypatingai nuskambėjusius žodžius. Tarsi Deoiridh nebūtų jautusi jokio nejaukumo tarp jų, kuris išties pamažu jau sklaidėsi. Pakėlus žvilgsnį pasitiko tik svajonėse skambėjęs juokas, toks netikėtas, toks... Išnyko it dūmas visos abejonės bei nelinksmos mintys, širdį tarsi viską griaunantis cunamis  užgriuvo džiugesio banga. Pasiekė viskas kūno kerteles ir Sigurdas nė nepajuto, kaip plačia šypsena atsiliepė į jos juoką.
-Nėra už ką. - buvo gera matyti, kad fenekas škotei patiko. Tiesa, tai priminė apie kantriai laukiančią jos dovaną. Sukirbėjo smalsumas, pirštai, po truputį plėšiantys popierių, kiek sudrebėjo - per raudonį nudryko ilgas randas. - O ką gi tu paruošei? - paklausė islandas, stengdamasis nukreipti dėmesį nuo to, o gal paslėpti nekantrumą.
Galiausiai buvo ištraukta tamsi pailga dėžutė, ant kurios žėravo raidės: ,,Burtininkų šachmatai''.
-O. - išleido keistą garsą jis, atsargiai apžiūrinėdamas dovaną. - Iš kur tu sužinojai, kad norėčiau išmokti žaisti šachmatais? - įdėmus, bet taip pat ir linksmas žvilgsnis įsmigo į Deoiridh. - O gal tu moki..?
Dabar pradėti žerti padėkos žodžius atrodė kiek per vėlu, bet akys pasakė viską, ko neištarė lūpos. Puikiai jaučiama atmosfera buvo pasikeitusi - ir į gerąją pusę. Netikėtai dovanos ištaisė situaciją, kurią... negi vėl kažkas sugriaus? Atrodė įmanoma, tačiau gera nuotaika niekur nedingo. Gal barmenas kažko stipresnio buvo įpylęs į arbatą? Juk ne veltui dirbo bare. Vaikinas šyptelėjo nuo šios minties ir tarė:
-Kaip manai... - tą akimirką tai pasirodė taip absurdiška, kad jis paskutinę sekundę nusprendė pakeisti sakinį. Laimei, kad tą padarė, nes šis klausimas nepaliaujamai kirbėjo jau seniai, tik buvo užsiglaudęs pačiame sąmonės kamputyje - ...ar per Kalėdas čia atvyksta daug turistų? Gal pasiūlysi kokį nors viešbutį ar nakvynės namus?

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Deoiridh nebuvo pratusi gauti dovanų. Bet dar labiau nebuvo pratusi jų dovanoti. Dabar viskas atrodė dar sudėtingiau: gyvūnėlis jai tikrai patiko ir sudomino. Dovana buvo netikėta, tačiau be galo smagi. Fenekas net privertė nusijuokti. Ko tėra verti kvaili šachmatai, kuriuos ji pasivargino nupirkti? Sigurdo šypsena sušildė širdį, bet kartu viduje tvyrojo kažkoks nerimas. Atrodė, kad reikėjo skirti daugiau laiko šitam reikalui. Nupirkti kažką tinkamesnio ir galbūt asmeniškesnio. Ar ji nebus suprasta ne taip?
Būtent nerimas, kad visiškai susimovė, privertė mergaitę patylėti ir tiesiog neatsakyti į klausimą. Šiaip ar taip, islandas netrukus išpakuos dėžutę ir pats pamatys, ką gi ji padovanojo. Nenorėdama matyti nusivylimo, kurio, tiesa, vaikinas vis tiek neparodys, Deoiridh nuleido akis į feneką. Sigurdo veido nematė, bet reakcija pasakė pernelyg daug. ”O”?.. Taip, akivaizdu, kad ji susimovė. Nedrąsiai pakėlusi akis į vaikiną gavo gerokai nustebti: jo žvilgsnis tarsi prieštaravo ką tik ištartam… Na, tai raidei. Galvą nedrąsiai pradėjusi kelti viltis leido Deoiridh nusišypsoti.
- Nežinojau, - nuoširdžiai pasakė škotė tikėdamasi, kad šie Sigurdo žodžiai nėra tik mandagumo gestas. - Tiesiog… Atrodo, kad tai yra smagus užsiėmimas, skatinantis smegenų veiklą. Manau, turėtų būti smagu pailsinti galvą nuo mokslų. Bet pati nemoku, - liūdnai gūžtelėjusi pečiais pridūrė. Vis dėlto dabar viskas buvo gerai. Islandas apsidžiaugė pamatęs savo dovaną. Galbūt ta sutrikdžiusi raidė tebuvo nuostaba? Ar Sigurdas nustebo, kad ji susiprato kažką padovanoti? Labai norėjosi to paklausti, bet kažkodėl buvo nedrąsu. Prie to turbūt stipriai prisidėjo baimė sugadinti šią kiek pagyvėjusią atmosferą.
Galvodama, kokį vardą reikės sugalvoti naujajam augintiniui (o ką apie jį pagalvos Matthew?) nugėrė dar kiek arbatos ir jau norėjo pasiūlyti grįžti prie žaidimo. Nelabai to norėjosi, bet kad jau sumokėjo pinigus, dar kiek pasipraktikuoti tarsi reikėjo. Vis dėlto nespėjus to padaryti pasigirdo nauji Sigurdo žodžiai.
- Turistai Aberdine? - nuoširdžiai nustebo Deoiridh, bet laiku suvaldė lauk besprūstantį juoką. Nenorėjo, kad islandas pagalvotų esą ji laiko kažkokiu kvailiu. - Ne, deja, pataikei atvykti į patį nuobodžiausią pasaulio miestą, kuriame nieko nėra.
Šaunuolė. Ką tik pasakei, kad pakvietei į vietą, kurioje visiškai nėra ką veikti. Tik tu gebi šitaip apsikvailinti…
- Aš… - pradėjo naują sakinį mergaitė, nors staiga pasidarė labai baisu. - Nežinau Aberdine nė vieno viešbučio. Bet… Jeigu nori… Gali pernakvoti pas mus.
Paskutiniai keturi žodžiai buvo ištarti taip tyliai, kad niekas nebūtų galėjęs užtikrinti, ar Sigurdas juos išgirdo. Ar reikėtų pakartoti garsiau, ar ne, ji nė neįsivaizdavo, bet nedrįso to padaryti. Atsargiai pažvelgė į vaikiną, vėliau į boulingo takelį. Suprato, kad daugiau kamuolių neridens - kur reikėtų dėti feneką?
- Pasiūlė Matthew, - vos vos garsėliau pridūrė Deoiridh po šimtmetį trukusios tylos. Sutrikusi pabaigė arbatą ir pažvelgė į gyvūnėlį. Bandė suprasti, kokia atmosfera juos supa, bet nepasisekė.
- Ar norėtum dar kartą pabandyti? - linktelėjusi boulingo takelio link paklausė. Žinojo, kad pati to visai nenori, bet jeigu Sigurdas pageidaus, paleis dar kokį kamuolį. Susimaus, žinoma, bet eiti namo šią akimirką netroško visai.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Pro akis nepraslydo pražydusi nedrąsi šypsena, suradusi atgarsį Sigurdo veide. Jis besiklausant galva kelis kartus sulinkčiojo, žvilgsnis nejučia kiek sušvelnėjo, nors galiausiai nuliūdo.
-Gaila… - nutęsė jis. Tikėjosi, kad škotė moka žaisti šachmatais, bet, deja, tai buvo tik nepasiekiamos svajos. Be to, nereikėjo gadinti gana malonios sunkiai susikurtos atmosferos. Jau verčiau kažką nutylėtų nei ją sutryptų su purvais - taip elgtis atrodė teisingiausia. Priesingu atveju būtų netiesiogiai paniekinta jų brangi draugystė. Ar net pagarba Deoiridh. Na jau ne! Šitaip tai jau tikrai nepasielgsiu! Šiuos ir panašius dalykus mąstė islandas, gurkšnodamas sparčiai vėstančią arbatą. Vis dėlto net tvyranti gera nuotaika nedaug paveikė kitus vaikino žodžius. Iš pradžių jautęsis linksmai, staiga surimtėjo ir susidomėjo kur kas praktiškesniu klausimu.
Mergina nustebo - to jis visai nesitikėjo, tačiau labai greitai viskas paaiškėjo, nors nuostabiau ir puikiau nuo to nepasidarė. Čia nuobodu? Bent jau yra boulingas…
-Mano miestely net ir jo nėra, todėl jis dar nuobodesnis už tavąjį. - pamėgino pajuokauti Sigurdas, bet iš visos šitos sunkiai sugalvotos minties tepasigirdo tik nuotrupos. O ir jos buvo suburblentos taip tyliai, kad buvo galima apsimesti, jog išvis neegzistavo. Beliko viltis, kad nejaukumą pradedanti priminti tyla greitu metu baigsis. Laimei, nebylus prašymas buvo išpildytas, nors Deoiridh prabilus Sigurdas pasigailėjo savo minčių.
Atsargiai, o gal bailiai tariami žodžiai leido jaustis taip, lyg būtų verste vertęs juos ištarti. Jis nesmagiai pasimuistė kėdėje, bet nieko nepasakė. Galbūt ir gerai, kad tylėjo, mat dėl to galėjo išgirsti vos vos girdimą sakinio pabaigą.
Islandą tarsi elektros srovė perliejo - negi draugė jį kviečia pernakvoti? O kaip Matthew? Įkyrus balselis viduje nutarė neduoti ramybės. Iš tiesų, ką gali pagalvoti herbologas, kai jo globojama mergina į namus Kalėdų vakarą atsitempia vaikiną? Taip, skamba tikrai nekaip. Vis dėlto nespėjus net paprieštarauti, iš škotės lūpų atsklido dar viena žinia: tai vyksta jau su profesoriaus palaiminimu. Kadangi apskritai šiaurietis tokio pasiūlymo nesitikėjo, nusprendė sutikti:
-Tuomet pernakvosiu pas jus. Jei… per daug nesutrukdysiu.
Iš kur atsirado tas perdėtas mandagumas? Gal todėl, kad dabar tai lietė ne vien tik juos, bet ir Matthew? Toks spėjimas buvo gana tikėtinas. Tačiau tokie sudėtingi galvojimai reikalavo daug energijos, tad jis suvalgė dar kelis gabalėlius pyrago.
Tyla nusėdo tarp jaunuolių lyg dulkės ir, regis, nė vienas iš jų nenorėjo jų nupūsti. Sigurdas jau ketino kažką ištarti, kai Deoiridh pasiūlė dar sykį paridenti kamuolių:
-Kad gal ne… Šiam kartui užteks. - lyg abejodamas išsakė savo nuomonę, nors ji buvo gana tvirta šiuo klausimu. Šiaurietis išgėrė paskutinius arbatos likučius ir paslapčiomis atsiduso - užtektinai apsikvailino žaisdamas boulingą. - Gal verčiau eime pasivaikščioti? Kiek maždaug kelio nuo čia iki tavo namų? - pridūrė jis stodamasis bei rinkdamas dovanų popieriaus draiskanas.