[Brett OConnor]

Netoli Sautendo pajūrio yra įsitaisiusi nedidelė sala. Ji pavadinimo neturi, tačiau yra mėgstama vietinių miesto gyventojų: turistai čia nesirenka, taigi galima pasimėgauti ramybe net ir vasaros laikotarpiu. Žiemą čia mėgsta rinktis vietinis jaunimas, dėl to vakarais nebūna labai jauku.
Salą skersai galima kirsti per maždaug pusvalandį: ji yra siaura, tačiau pakankamai ilga. Paplūdimiai gražūs, tačiau nėra tvarkomi, tad matosi, kad yra apleisti. Salos viduryje yra menkas miškelis, tačiau medžiai nykoki ir reti. Po jaunimo pasilinksminimų būna pilna šiukšlių, tačiau jos per dieną ar dvi yra išvežamos. Saloje nėra nė vieno pastato.
Į salą galima patekti nerašytu susitarimu tam reikalui paliktoje valtyje. Ji yra pakankamai geros būklės ir nemaža - talpina iki šešių žmonių. Valtį galima rasti paplūdimyje. Kiekvienas miesto gyventojas grįžęs iš salos sąžiningai palieka valtį sutartoje vietoje.

[Carla Inessa OConnor]

Kokia graži buvo ši diena. Šalta, vėjuota, pilną sniego. Dar tas kalėdinis metas.. nuostabu. Carlai šios žiemos atostogos išties buvo vienos iš geriausių. Kodėl? Todėl, nes nereikėjo eiti į Hogvartsą ir vėl tverti tų patyčių, kurias dažniausiai patirdavo dėl aprangos, plaukų spalvos, kūno sudėjimo ir panašiai. O dabar tyla, ramybė, gal su broliais gyventi kiek užknisa, bet užtat negali sulaukti patyčių už tai kaip rengiesi. Mergaitė nusprendė slapta pabėgti iš savo lūšnos ir pasimėgauti gamta, oru, snaigėmis. Inessa užsidėjo varganai atrodantį rudą paltuką, vasarinius sportbačius, kurie tikriausiai net ne Carlos, šiltą rudą kepurę, kad derėtų prie palto ir juodą šalikėlį. Na štai, galima nešdintis.- Atsiduso karvių mylėtoja, pasižiūrėjo į savo mažą veidrodėlį ir menkai nusišypsojusi, užtrenkė durimis. Šalia namų stovėjo gražus, ne, nebuvo jis gražus. Na, bet žodžiu stovėjo aplūžęs gal šiek tiek dviratis, kuris ir tai buvo brolio Breto. Jeigu norisi toliau nuo namų ir labiau prie gamtos, ko reikės imtis tai tik važiuoti su šiuo dviračiu.
   Inessa atsisėdo, jeigu būtų atsisėdęs dramblys, tikriausiai dviračio nebebūtų, bet smagu buvo, kad dviratis pačią mergaitę išlaikė. Pradėjusi minti, dviratis pradėjo vežti Carlą toli, toli, o pati klastuolė negalėjo atsidžiaugti šiuo momentu. Žinoma, kuo toliau, tuo raudonplaukei darėsi vis sunkiau, juk ne taip ir arti ta sala, prie kurios planavo nuvažiuoti ji. Mano kojos neiškęs.. karvės bent jau padėtų vairuoti.. juk jos stiprios.- neturtingoji pavartaliojo akimis ir pakėlė galvą į viršų. Kaip gera buvo įkvėpti oro, stebėti gražiai papuoštą sniegu kelią ir gaudyti snaiges, kurios šlapino akis. Iš tikrųjų, jau visai ir nebedaug liko. Praėjo valanda, ar daugiau. Jau matėsi gražus paplūdimys, prie kurio vasarą praleisdavo visą parą. Dviratį, mergaitė pastatė kažkur, tiksliau nuvertė kažkur ant sniego, o pati nubėgo prie salos. Žinoma, išsimaudyti tikriausiai nepavyktų, bet padaryti kai ką kitą, tikriausiai išeitų per, bet kurį metų laiką. Tik pirmiausiai, Carla pasiėmė iš pintinės savo žvakę, ant kurios buvo karvės formelė. Iš tikrųjų visokiausius daiktus, papuošalus, mokinė darydavo tiesiog pati. O, kad nebūtų to baisaus šalčio,  anglė išsitraukė iš savo palto kišenės, degtukus. Su kerais, už mokyklos ribų juk nebuvo galima kerėti. Vienas, du, trys, žvakė užsidegė. Auč.- Degtukas šiek tiek prisilietė prie trumpaplaukės rankos. Mergaitė atrodė labai keistai, susigūžusi prie tos žvakės, tačiau buvo visai jauku.
    Kadangi mėlynakė buvo tobula pagonė, ji pradėjo medituoti, daryti savo ritualus, kol niekas nemato.

[Brett OConnor]

Bretas buvo piktas. Vos atėjus į darbą jam buvo parodytos durys ir gražiai paaiškinta, kad jis čia daugiau nepageidaujamas. Tai vaikiną taip įsiutino, kad jis sudaužė savo (buvusį) vadovą ir išėjo iš fabriko net nežinodamas, ar anas begyvas.
Tarsi šito būtų maža, vos parėjus namo mama pareiškė, kad jaunylė Carla ir vėl kažkur dingo, o tai reiškė viena: jos ieškoti turės ne kas kitas, o Bretas. Šiaip ne taip užgniaužęs norą išmalti veidą ir motinai, vyrukas tiesiog išėjo iš namų. Apsimetė, kad ieško sesers, nors iš tiesų paprasčiausiai norėjo pabėgti nuo nesąmonių, nuolat besikartojančių tėvų namuose. Prieš kurį laiką Bretas suprato, kad jis namų neturi. Tos lūšnos taip vadinti tikrai negalima.
Nesėkmės labai mėgo kompaniją. Tai buvo vienintelis paaiškinimas, kuris galėtų padėti suprasti, kaip Bretas sugebėjo sutikti Brendan. Vyriausias šeimos vaikas ėjo namo iš darbo, ir Bretas vos į jį neatsitrenkė. Nepaisant to, kad rudaplaukis nieko nepaaiškino, Brendan, ko gero, suprato ir, aišku, priskreto. Tarsi būtų labai svarbu, kur ta mažvaikė bastosi!
Pakeleivinga mašina atvažiavę iki miesto broliai pradėjo trintis ten. Bretas bandė subtiliai paaiškinti, kad reikėtų išsiskirti, bet Brendan, atrodo, nebuvo nusiteikęs užkibti ant kabliuko. Keiksnodamas vyrukas sekiojo paskui vyresnį brolį ir iš paskutiniųjų valdėsi netrenkęs jam į nosį.
Po kurio laiko jiedu kažkaip atsidūrė paplūdimyje, kur Brendan netruko aptikti pernelyg pažįstamą dviratį.
- Ji saloje, - sumurmėjo jis ir kiek padvejojęs išsitraukė burtų lazdelę. Prie Breto magiją naudoti buvo gana pavojinga, bet šiuo metu reikėjo valtelės, kuri buvo pernelyg toli. Išsikvietęs ją burtais vyriausias šeimos brolis parodė Bretui lipti ir plaukti kartu su juo. Šis keiksnodamas tą ir padarė. Broliui kažką pasakius stipriai pastūmė jį, ir tas vos neiškrito iš valties. Vis dėlto salą netrukus pasiekė.
O ten pamatė vaizdą, kuris privertė Bretą garsiai nusikeikti. Ir vėl?..
- Tavęs motina ieško, gal jau baik savo nesąmones, ką? - riktelėjo jis iš tolo. Kodėl turi šitaip nesisekti? Ar šita maža mergiotė negali būti bent kiek normalesnė? Ak, kodėl gyvenimas taip prakeiktai nesąžiningas?
Priėjęs prie sesutės Bretas griebė žvakę.
- Aš tau sakau, - griežtai pakartojo jis ir nužvelgė Carlą. Jam pernelyg nusibodo terliotis su šita kvailele. Laimei, Brendanas teikėsi likti prie valtelės jų laukti.

[Carla Inessa OConnor]

Ritualai ėjosi puikiai, mergaitė tikėjo, kad meldimasis yra labai geras dalykas. Juk Deivės, Dievai, privalo saugoti Carlos gyvenimą, nagi, jei sužaibuos, tai tikrai bus ženklas, jog griaustinio Dievas išgirdo karvių mylėtoją, o jei pasipils lietus, bus akivaizdžiai aišku, jog Carlą išgirdo lietaus Deivė.Amm..- Carla toliau meditavo, sukryžiavusi kojas ir rankas. Žvakė užgeso. Raudonplaukei pasidarė dar šalčiau. Velnias. Toli, toli, matėsi kaip kažkas plaukioja. Na, plaukia valtele, su kuria plaukė ir pati Inessa. Mergaitė pradėjo keiktis, tikėjosi, jog tai tik paprasti, nepažįstami žmonės, kurie galbūt irgi užsimanė pabūti šioje gražioje vietoje, vieni. Nekreipti dėmesio buvo sunku, bet vis geriau nei tikėti, jog tai kas nors iš pažįstamų. Dievai supyktų, jei pamatytų dar ką nors esantį šalia. Gal net taip supyktų, kad nužudytų. Na gerai, ne taip stipriai, bet kažką padaryti tikrai būtų įmanoma. Raudonplaukei vis darėsi šalčiau, rankos baigė sustingti į ledą, o kojos vos išsilaikė ramiai. Visą laiką drebėjo. Bet kas ta pagonybė... šiuo metu, ji taip nepadėjo. Mergaitė momentu net negalėjo įsivaizduoti ką veikia būtent čia. Tikriausiai buvo pats metas varyti namo. Kur dar nuobodžiau, jei kažko nepadarysi gausi per galvą. Geriausia veikla namuose būdavo miegas. Kai miegi, nei brolis, nei mama negali tau uždrožti, dažniausiai. Todėl visas dienas, Inessa dažniausiai sapnuoja, užsiklojusi pačia nemaloniausia ir baisiai šiurkščia antklode. Ech, ką jau padarysi. Geriau apgalvojus, supranti, jog net lauke, net benamiams, gyvenimas geresnis, nei oConnor šeimos narei. Kažkada gyvensiu savo svajonių šalyje, Arabijoje arba Indijoje, kartu su karvėmis, galėsiu rūkyti žolės kiek panorėsiu, pardavinėti savo narkotikus ir niekas man nieko nesakys. Taip pat, susituoksiu su arabu vaikinu, kuris man duos kiekvieną dieną, nemokamų kebabų su alumi.
   Vienuolikmetės svajonės dar labiau blogino visą situaciją. Pasigirdo baisiai pažįstamas balsas, net pats tonas skambėjo lygiai taip pačiai. Nejaugi... Anglė pliaukštelėjo sau per kaktą, norėjo pasislėpti kur nors už krūmų, bet jų nesimatė, o ir brolis, trumpaplaukę surado.
  - Motina? O tai pala, tu tipo motinos šmėkla? Lol...- Mergaitė jautėsi kieta šitaip pasakydama, bet pasielgė baisiai kvailai. Ne, gal geriau nebendrausiu taip su juo. Į kitą brolį net nežiūrėjo, tas mažiausiai rūpėjo. - Jokių nesąmonių aš nedarau, baik nervinti mano Dievus ir Deives, net nesupranti koks pavojus gali tau gręsti, o aš esu suaugusi, pagal Arabijos statistiką, aš jau pilnametė, - Ši šiek tiek nusišnekėjo, bet reikėjo kažkuo imtis. Raudonplaukė norėjo paimti žvakę ir įsidėti ją į keistos striukes kišenę, bet brolis ją per greitai pagriebė.
  - Nesupratau? Nu like... čia mano žvakė,- Anglė stengėsi atrodyti kuo mandriau, nors ir sunkiai gavosi. - Tu man daug ką sakai, bet niekada nepaklausi kaip aš jaučiuosi. Tau net neįdomu, kad aš į Arabiją noriu, aš tau sakau, kad aš ten noriu, o tau grynai vienodai. Žodžiu, aš būsiu čia, koks skirtumas badauti saloje ar namuose,- Mergaitė užbaigė savo sakinį ir laukė kol atsakys ką nors į tai, Bretas.

[Brett OConnor]

Atsirado, matote, paauglė... Bretas buvo suirzęs ir nepatekintas. Kodėl jis turėjo kažkur plaukti, kai ta žioplelė užsiima savo nesąmonėmis? Kitą kartą patys ir ieškosit šitos… piktai “grasino” tėvams vyrukas stengdamasis Brendano akivaizdoje netrenkti Carlai į nosį.
- Jeigu esi pilnametė, pradėk kaip tokia elgtis, - negarsiai suurzgė rudaplaukis. Jam visiškai nebuvo įdomu klausytis sesutės sapalionių. Labiausiai norėjo trenkti jai per kvailą makaulę ir keliauti sau. Deja, vienintelio sveiką protą turinčio šeimos nario (Brendano, žinoma, ne Carlos) buvimas netoliese neleido to padaryti. Reikėjo partempti šitą mergiotę namo. Geriausia būtų ją ten užrakinti, tegul sau dvesia. Iš bado, iš nuobodulio ar nuo buvimo su savimi. Tai vyrukui neberūpėjo. Dabar tereikėjo atsikratyti šitos kvailos atsakomybės - arba permesti ją Brendanui.
- Ir apie kokius čia dievus paistai galų gale? - vis labiau irzo rudaplaukis. Juto, kaip kyla balsas, ir suprato: visai netrukus neberūpės tai, kad vyriausias brolis viską girdi. - Ir iš kur prisirenki viso šito šlamšto? Broliai ir seserys neturi ką valgyt, o tu čia su žvakėm išsidirbinėji?!
Bretas nesusilaikęs stipriai pastūmė sesutę. Ak, tegul išsitėškia ant smėlio ir kur nors trinkteli galvą… Kodėl būtinai nesisekti turi jam?! Tuo labiau, kad šita maža nenaudėlė turi galimybę mokytis Hogvartse!
- Ne. Čia jau ne tavo žvakė, - visiškai ramiu tonu atsiliepė Bretas nė neatsisukęs į mergaitę. Kodėl jam turi rūpėti, kaip jaučiasi Carla, kai niekam neįdomu, kaip sekasi jam pačiam?! Amžinai dėl visko kaltas, niekam neįtinka, bet dar turi pasirūpinti, kad visokios mažylės gerai jaustųsi? Tai jau ne.
- Važiuok tu į tą savo Arabiją, visiems nuo to bus tik geriau, kai dingsi iš akių, - suburbėjo vyrukas ir metė atsargų žvilgsnį į Brendaną. Tas žiūrėjo į jų pusę ir, atrodo, jau ruošėsi ateiti išsiaiškinti, kas čia vyksta. Bretas visai nenorėjo, kad vyriausias brolis žinotų apie jo pykčio priepuolius, tad dabar kažkaip reikėjo užglaistyti situaciją. Čiupęs Carlai už pakarpos rudaplaukis pasilenkė prie jos, kad jų nosys beveik susilietė.
- Nė žodžio apie tai Brendanui, aišku? Jeigu išsižiosi, užmušiu - prisiekiu dievams ir deivėms.
Su pasibjaurėjimu paleidęs sesutę kiek laiko spoksojo į ją ir svarstė, ką daryti dabar. Kaip ją parvilkti namo.
- Viskas. Keliaujam, - ramiu ir netgi beveik draugišku tonu pratarė jis.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Praėjus porai dienų po Kalėdų dvynukai išsiprašė Dafydd nusivesti juos į salą. Labai nesinorėjo palikti Mayros nė akimirkai, mat jau visai netrukus turėjo atsirasti ketvirtasis mažylis. Vis dėlto Oliveris su Eliotu, kažko prisiklausę darželyje, tiek zyzė, kad vaikinas galų gale nusileido ir sutiko trumpam ten nukeliauti. Taigi atsikėlęs pakankamai anksti ryte paliko mylimąją miegoti ir pažadėjęs ilgai neužtrukti su trimis mažyliais keliavo valtelės link. Eiti buvo netoli, tad ketveriukė patraukė pėsčiomis. Miriam, žinoma, labai norėjo būti nešama, tad netrukus teko pasiduoti ir mergytę pakelti nuo žemės. Šis jausmas, žinoma, neprilygo tam, kuris apimdavo ant rankų nešant tos mergytės mamą, bet vis tiek buvo smagu. Kaip ir suprasti, kad gali ramiai išeiti pasivaikščioti su savo vaikais. Vis dar atrodė (ir tai, Dafydd nuomone, niekad nepasikeis), kad mažyliai yra gerokai artimesni mamai, tačiau dabar buvo galima apie tai negalvoti. Dabar laikas buvo skirtas tam, kad jis praleistų šiek tiek laiko su vaikais. Žinoma, tikėjosi nesusitikti Shane, bet taip nesisekti tiesiog negali. Ne, viskas tiesiog privalėjo būti gerai.
Pasiekęs įprastinę valtelės vietą pamatė ją ten, tad atsargiai pasodinęs Miriam leido įlipti berniukams ir galiausiai įsitaisė pats. Dvynukai pradėjo peštis dėl irklų, bet Dafydd švelniai šypsodamasis paėmė juos į rankas ir pradėjo nelabai vikriai irkluoti. Niekad neteko to daryti, tad gal buvo visai neblogai pasimokyti. Kitą kartą nuplauks į salą dviese su Mayra, kur padovanos mylimajai nuostabių akimirkų. Taip užsisvajojo apie tą laiką, kad nė nepastebėjo, kaip atplaukė. Atsitokėjo tik įstrigęs kažkokiose žolėse, kas vaikams, aišku, be galo patiko. Jie juokėsi ir krykštavo, kas privertė nusišypsoti ir Dafydd. Paėmęs ant rankų Miriam atsargiai išlipo iš valties ir vos neįsivertęs į vandenį pagaliau saugiai buvo krante. Lygiai taip pat iškėlė į krantą ir Oliverį su Eliotu. Vaikai iš karto nubėgo tolyn. Dafydd švelniai žiūrėdamas į juos neskubėdamas sekė iš paskos.

[Ryan Jones]

Jones skrido ant savo graniano. Viesulas grakščiai mosavo savo sparnai. Ryan'as turėjo atsidurti saloje kuo greičiau. Ant jo nugaros ilsėjosi jo kuprinė su visais gyvūnais. Saloje jis turėjo įsigyti dar vieną gyvūną. Pinigai nebebuvo problema, kadangi giminės šiemet dovanojo dosnias dovanas. Kuo toliau, tuo gyvūnus rasti buvo sunkiau. Daugelis legalių pardavėjų jam reikalingų gyvūnų neturėjo, tačiau kartais(dažniausiai) nelegaliai jis susirasdavo visus gyvūnus, kurių jam reikėjo ar kurių vaikinas norėjo. Na, dar dažnai pasiimdavo ir keletą jau turimų, kadangi nenorėjo, jog didžioji dauguma gyvūnų kentėtų nelegalių gaudytojų nelaisvėje. Jam paprasčiausiai buvo gaila gyvūnų. Jie ten juk gyveno tikrai prastomis sąlygomis, dažniausiai vieniši be savo gentainių. Tai kai kuriems gyvūnams yra milžiniška problema.
Nors vaikinas ir skrido pirkti gyvūno, jo mintyse skraidžiojo mintys apie Adam'ą. Per Kalėdų atostogas jie nebuvo nei karto susitikę, kas tikrąja ta žodžio prasme žudė švilpį. Tas ilgesys ir nežinomybės jausmas, kaip viskas bus toliau privertė jį susimąstyti ir pastoviai laužyti galva klausimu: ar jo padaryti sprendimai buvo teisingi? Tačiau atsakymo į šį klausimą savo mintyse niekada nerasdavo.
Bemąstydamas jis pasiekė salą. Viesulas grakščiai nusileido ir leido vaikinukui nulipti nuo jo nugaros.
- Dėkoju, - ištarė paduodamas sparnuotam žirgui kelis gabalėlius cukraus taip pagirdamas jį. Įsidėjęs likusį cukrų į kišenę, Jones pavardės savininkas apsižvalgė. Ieškojo tos vietos kur susitarė susitikti su pardavėju, tad pradėjo eiti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Laimingas vaikų juokas padėjo atsipalaiduoti. Žinoma, Dafydd mintimis nuolat grįždavo namo vildamasis, kad per tą trumpą laiką, kurį jie praleis saloje, Mayrai nieko neatsitiks. Vis dėlto laimingi jo vaikai leido tikėti, kad viskas bus gerai ir kad mylimoji džiaugiasi jo praleidžiamu laiku su mažyliais.
Oras buvo įprastas žiemai, tačiau atsitraukus šiek tiek toliau nuo vandens nebuvo labai šalta. Sniego nebuvo, kas dvynukus aiškiai nuvylė. Dafydd įtarė, kad jų tikslas būtų tiesiog išmaudyti Miriam, tad dėl šito visiškai nesiskundė. Atidžiai stebėjo trijulę ir leido jiems išsidūkti.
Deja, neilgai trukus malonią akimirką perskrodė keistas švilpesys. Dafydd staigiai atsisuko ir išsitraukė lazdelę. Neketino leisti sukelti jo vaikams pavojų. Gerokai nustebęs suprato, kad tai buvo kažkoks sparnuotas arklys, atskraidinęs jaunuolį. Jiedu buvo gana toli, tačiau viena buvo akivaizdu: vaikinukas yra burtininkas. Žiobaras tokiu būdu į salą tikrai neatkaktų.
Mažyliai, vos pamatę gyvūną, baisiausiai susidomėjo ir pasileido jo link. Dafydd sunerimęs pasileido iš paskos.
- Eliotai! - sušuko į priekį išsiveržusiam berniukui, bet jis, atrodo, tėvo nepaisė. Visiškai priartėjęs prie jaunuolio su gyvūnu Dafydd užsikėlė Miriam ant pečių ir paėmė Oliverio delniuką į savąjį.
- Atsiprašau, - neužtikrintu tonu pratarė raudonplaukis jaunesniam vaikinui. Buvo kiek nesmagu, kad vaikai taip apspito gyvūną, tačiau dėl to stebėtis, ko gero, nereikėjo. Tokių augintinių dažnai nepamatysi, o panašaus dydžio keturkojį laikyti namuose Dafydd nenorėtų - būtų pernelyg neramu dėl tiek vaikų, tiek paties gyvūno gerovės. Buvo smalsu, koks tai gyvūnas, bet kartu ir kiek gėda: galbūt tai koks labai populiarus augintinis, kurio jis nežino tik dėl to, kad dvidešimt metų neturėjo normalaus gyvenimo? Vis dėlto dar blogiau bus, jeigu jam šį klausimą užduos vaikai, o jis nežinos atsakymo. Reikėjo ryžtis.
- Ar galėtumėte pasakyti, kaip vadinamas šis gyvūnas? - negarsiai ir neužtikrintai paklausė Dafydd.

[Ryan Jones]

Vaikinukas neramiai žvalgėsi. Tolumoje pamatė raudonplaukį vaikiną su trimis vaikais. Jones susiraukė. Nesitikėjo, jog pardavėjas atrodys taip ir nesitikėjo, kad jis atvyks su vaikais. Plius gyvūno irgi niekur nesimatė. Nors gyvūnas galėjo būti ir kur nors kitur... Galbūt rusvai gelsvų plaukų savininkas suklydo? Gal supainiojo vietas ir jam atvykti reikėjo visai ne čia? Jaunasis magiškų gyvūnų mėgėjas sunkiai atsiduso. Greitai prie sparnuotojo žirgo pribėgo to raudonplaukio vaikai. Ryan'as šyptelėjo stebėdamas Viesulą. Jis mokėjo elgtis su vaikais ir buvo draugiškas. Apskritai minkštaširdis buvo tas obuolmušis. Granianas nė musės nuskriausti negalėtų.
- Viskas gerai. Viesulas geras, nesikandžioja. Jei vaikai nori, gali su juo pažaisti, - pasiūlė vaikinukas pasitvarkydamas savo plaukus ir šypteldamas. Viesului žaidimai visai patikdavo, nesvarbu su kuo jis žaisdavo.
Išgirdęs kitą klausimą, jaunuolis kaip reikiant nuliūdo. Suprato, kad šis vyras tikrai nėra pardavėjas. Geltonplaukis pažvelgė į savo augintinį ir šyptelėjo.
- Granianas, - ištarė su šypsenėle veide. - Jie kiek malonesni nei vienaragiai, lengviau prisileidžia žmones, - pridūrė.
Daug laiko nereikėjo iki tol kol švilpio augintinis prunkštelėjo iš džiaugsmo matydamas aplink save daug žmonių.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Vaikų susižavėjimas gyvūnu šiek tiek gąsdino Dafydd. Ką gali žinoti, galbūt paaugliškos išvaizdos vaikinukas visai nesižavi tokia draugija? Kažin ar jam smagu, kai aplinkui krykštauja maži vaikai. Nejučia prisiminęs save Dafydd puikiai suprato: jeigu būdamas paauglys atsidurtų tokioje situacijoje, vaikus paprasčiausiai iškeiktų. Laimei, susidūrė su mandagesniu vaikinuku nei buvo pats.
- Būkit atsargūs, - pratarė vaikams, kai gavo leidimą jiems pažaisti su Viesulu. Vardas byloja ką kita nutarė Dafydd, bet garsiai to nepasakė. Nenorėjo apsikvailinti prieš šitą žmogų. Nenorėjo, kad jis iš karto suprastų, kaip raudonplaukis jaučiasi. O jautėsi tikrai nekaip. Buvo tiesiog siaubingai nejauku.
- Tu jį augini? - kiek nustebęs paklausė velsietis. Tiesą sakant, buvo smalsu, kam reikalingas tokio dydžio augintinis. Ir kur jį laikyti. Norėjo dar kažką sakyti, bet tuo metu gyvūnas bandydamas apsisukti ar padaryti dar kažką sparnu užkliudė Miriam. Ji nugriuvo ant smėlio ir pradėjo verkti. Dafydd persigandęs pripuolė prie mergytės ir tvirtai apkabino. Atrodo, pamiršo, kad netoliese yra nepažįstamas žmogus. Širdį iš karto persmelkė siaubinga kaltė: išsivedė vaikus praleisti laiko kartu, o negali net pasirūpinti, kad nieko neatsitiktų? Dvynukai, regis, nepaisė, kad sesutei kažkas nutiko. Dafydd pasijuto plėšomas per pusę. Negalėjo palikti Oliverio ir Elioto be priežiūros, bet dabar dėmesio reikėjo Miriam. Mayra?.. mintyse bandė prisišaukti pagalbos vaikinas. Jautėsi esąs visiškai nevykęs tėvas. Kodėl net ir trumpas pasivaikščiojimas turėjo virsti šituo?..
Panašu, kad Miriam griūdama užkliuvo už akmenuko, mat iš kojos pradėjo sunktis kraujas. Ji glaudėsi prie tėčio ir graudžiai verkė. Tai tiesiog draskė vaikino širdį. Atsargiai žvilgtelėjęs į Viesulo šeimininką, tarsi tikrindamas, ar jis išties yra burtininkas, išsiraukė lazdelę. Vis dėlto naudoti kerus ant mažos mergytės buvo pernelyg nejauku. Ką jam dabar daryti? Kaip vėliau reikės gauti Mayros atleidimą? Ar tai bus paskutinis jo pasivaikščiojimas su vaikais?
- Ar labai skauda? - tyliai sumurmėjo Dafydd Miriam, bet ji tik įsikniaubė į tėčio megztinį ir toliau verkė. Viduje plūdo įvairiausi kaltinimai sau, bet kol kas raudonplaukis nė neįsivaizdavo, ką daryti.

[Ryan Jones]

Švilpynės koledžo atstovas patapšnojo gyvūnui per kaklą. Tai buvo pagirimas ir leidimas pabendrauti su vaikais. Jones labai stegėsi gerai išauklėti savo gyvūnus, kad šie būtų paklusnūs ir negalėtų niekam pakenkti. Tai buvo viena iš priežasčių dėl kurių jam buvo leista auginti visus gyvūnus, kuriuos jis augino. Kitaip niekas jam neleistų turėti tiek skirtingų ir netgi kiek pavojingų. Žinoma, buvo ir kitų sąlygų. Kai kurių gyvūnų jis netgi negalėdavo išvesti į viešumą, kadangi jie arba buvo per daug pavojingi arba jų išvaizda galėjo išgąsdinti kitus žmones ir tada Jones pavardės nešiotojas būtų paskųstas atitinkamoms institucijoms.
Išgirdęs klausimą rudaakis kiek nustebo. Kaip jis būtų čia atskridęs granianu jei jo neaugintų? Būtų jį pasiskolinęs? Juk tada gyvūnas jo neklausytų...
- Taip, auginu jį. Mėgstu įvairius įdomius ir kai kuriems keistus gyvūnėlius. Jie man visi tokie nuostabūs ir ypatingi, - vis tik atsakė į klausimą Ryan'as. Jis nenorėjo pasirodyti nedraugiškas. Norėjo atrodyti malonus ir fainas.
Staiga visas smagumas ir draugiškumas baigėsi. Viesulas sparnu užkliudė su juo žaidžiančia mergaitę. Vaikinas pasijuto kaltu. Kaip jis neprižiūrėjo savo augintinio. Po to ji pasiekė baimės jausmas. Juk dabar raudonplaukis jį tikrai kam nors paskųs, o tada jis neteks visų savo augintinių... Magizoologas pasižiūrėjo piktu žvilgsniu į savo pilkšvai juodą gyvūną. Jis suklaudė savo ausis, tačiau Jones jam leido toliau žaisti.
- Aš labai atsiprašau, jis netyčia, - tarė vaikinukas. - Gal galiu kaip nors padėti? - pasidomėjo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Draugiškas tonas bylojo, kad Dafydd susidūrė su mandagiu jaunuoliu. Žinoma, tai nebuvo blogai, tačiau į galvą neprašytos pradėjo lįsti mintys, kad jis būtų daug geresnis pavyzdys vaikams negu buvo tų vaikų tėvas. Pasidarė be galo gėda ir nejauku. Ką jis gali parodyti savo vaikams, jeigu yra itin nemalonus žmogus, kuris nemoka bendrauti ir, maža to, nesugeba praleisti laiko be jokių incidentų? Argi šitie nuostabūs mažyliai nusipelno tokio niekam tikusio tėvo?
Vaikinuko pasakojimas pasirodė visai įdomus, bet dabar visą dėmesį pasiglemžė Miriam. Tai, kad ji glaudėsi, buvo miela širdžiai, tačiau Dafydd vis tiek jautėsi prastai. Viskas nutiko tik per jį. Dabar jo mergytei skauda tik dėl to, kad jis nesugeba tinkamai jos prižiūrėti...
- Viskas gerai, nekaltinu nei tavęs, nei Viesulo, - nuoširdžiai pratarė raudonplaukis atsargiai pažvelgdamas į jaunuolį. Buvo kiek gėda, kad gerokai jaunesnis vaikinukas siūlo pagalbą. - Mes... Mums viskas gerai, ačiū.
Kurį laiką dar teko palaikyti Miriam glėbyje. Širdį graužė nerimas, kad dvynukai gali ko nors prikrėsti, bet Dafydd nieko negalėjo pakeisti - dabar buvo būtina pasirūpinti jauniausiąja atžala. Pagaliau ji kiek nurimo, kraujas nustojo bėgti, tad buvo galima atsistoti. Pakėlęs dukrą ant rankų vaikinas iš karto pasijuto geriau. Šiaip ar taip, jis buvo šeimos tėvas, ir bent jau kol kas vaikai neatrodė pernelyg juo nepatenkinti.
- Ar leistum vaikams atsisėsti ant savo augintinio? - neryžtingai paklausė Dafydd vaikinuko. Matė Oliverio ir Elioto žvilgsnius ir kuo puikiausiai suprato, kad ramybės nebus tol, kol vaikai neišbandys šitos naujos pramogos. Neįsivaizdavo, kaip į tai reaguos Mayra, bet atsispirti tam žvilgsniui velsietis paprasčiausiai nesugebėjo. Berniukams pradėjus tampyti tėčio ranką jis nusišypsojo ir vėl pažvelgė į Viesulo šeimininką.
- Beje, aš Dafydd. Čia Oliveris ir Eliotas. Ir Miriam, - nutaręs prisistatyti negarsiai pasakė.

[Ryan Jones]

Vaikinuką graužė nerimas. Jo augintinis turėjo elgtis atsargiau. Baisiausia tai, kad jo svajonių zoologijos sode gali pasitaikyti panašių atvejų, o tai nebūtų gerai. Juk yra labai piktų tėvų, kurie dėl visko kaltina gyvūnus. Dėl tokių incidentų, Jones pavardės savininkui tikrai tektų užsidaryti. Tokios mintys jį tikrai liūdino.
- Dar kartelį atsiprašau, - ištarė. Vis dar jautė šiek tiek kaltės ir baimės, kadangi nelabai pastebėjo kaip viskas įvyko, tačiau buvo įmanoma, jog būtent Viesulas užkliudė mergaitę ir dėl to ji nukrito ir susižeidė. Tikrai nemalonu. Bet turbūt visiems pasitaikė situacijų kai jie susižeisdavo būdami maži tuo metu kai žaisdavo. Ir pats Jones turėjo nemažai randų iš vaikystės tarpsnio. Daugelis jų priminė tikrai geras ir gražias akimirkas. Na, ne visi, bet dauguma. Nors tuo laiku buvo labai liūdna ar labai skaudėjo. Kai augi požiūris netgi į traumas pasikeičia.
- Žinoma, - ištarė vaikinas vos išgirdęs klausimą. Būtų pasiūlęs ir paskraidinti, tačiau šiek tiek bijojo jog vaikai gali neišsilaikyti ar išsigąsti auksčio, tad kol kas to nesiūlė. Jei vyras paprašys, jis žinoma leis paskraidyti, kadangi Viesulu tikrai pasitikėjo.
Jones keletą kartą patapšnojo žirgui su sparnais per kaklą, kad šis atsiklauptų ir vaikai galėtų ant jo užlipti.
- Malonu susipažinti. Aš Ryan, - tarė vaikinui, o tada atsisuko į vaikus ir jiems draugiškai šyptelėjo. Svetimi vaikai jam patiko labiau negu brolis, kadangi brolis per daug kišdavosi į jo asmeninį gyvenimą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Panašu, kad jaunuolis jautėsi nejaukiai, o tai vertė lygiai taip pat jaustis ir Dafydd. Vaikinukas tikrai nebuvo kaltas dėl to, kad tėvas nesugeba pasirūpinti savo vaikais. Velsietis svarstė, ar reikėtų dar kartą patikinti naująjį pažįstamą, kad jam nėra dėl ko savęs kaltinti, bet kol kas nieko nesakė.
Vos tik gavę leidimą atsisėsti ant Viesulo Oliveris ir Eliotas net sukrykštė iš džiaugsmo. Laimingi mažyliai, žinoma, buvo tai, ko Dafydd labiausiai ir reikėjo, tačiau viduje vis tiek kirbėjo nerimas: Miriam nukentėjo. Jis privalės apie tai pasakyti Mayrai. Kaip ji reaguos? Ar nesupyks už tai, kad vos mažyliai dingo iš jos akiračio, iš karto kažkas atsitiko? Vis dėlto tylėti tikrai nebus galima. Dafydd puikiai žinojo, kad viską papasakos.
- Malonu, Ryan, - nelabai žinodamas, kaip reaguoti į prisistatymą neužtikrintai sumurmėjo raudonplaukis. Miriam neatrodė norinti lipti ant taip ją išgąsdinusio žvėries, tad paleidęs ją ant smėlio paėmė į rankas Oliverį ir atsargiai pasodino Viesului ant nugaros.
- Stipriai laikykis, gerai? - pratarė ir pakėlė Eliotą. Pasodinęs jį broliui už nugaros vėl paėmė ant rankų Miriam ir pažvelgė į dvynukus. Vaizdas buvo nuostabus: tokius nuotykius patiria tikrai ne kiekvieną dieną. Buvo kiek apmaudu, kad nepasiėmė telefono: mielai būtų padaręs nuotrauką ir parodęs ją Mayrai. Ar ji norėtų paskraidyti ant šio gyvūno? nejučia susimąstė Dafydd. Užsigalvojęs apie mylimąją kurį laiką stovėjo tiesiog sustingęs, bet pagaliau susivokė, kad tai yra itin nemandagu Ryan'o atžvilgiu. Atsitokėjęs pažvelgė į jį. Atkakliai bandė sugalvoti, ką galėtų pasakyti, bet galva buvo visiškai tuščia. Patikrinęs, ar dvynukai išties tvirtai laikosi vėl atsisuko į jaunuolį.
- Galbūt ir dirbi su magiškaisiais gyvūnais? - pagaliau paklausė jis. Klausimas nebuvo įdomus, bet Dafydd nieko negalėjo pakeisti: jis tikrai nebuvo tas, su kuriuo būtų įdomu šnekučiuotis.

[Ryan Jones]

Vaikinukas stebėjo raudonplaukio vaikus. Panašu, kad jiems visai patiko pramoga - užsėdimas ant graniano. Švilpis mąstė, kad jam reiktų ir zoologijos sode organizuoti panašius dalykus. Juk daugelis vaikų tikrai neturi tokių galimybių kaip jis. Juk ne visi augina tiek gyvūnų ant kurių nugarų galima skraidyti.
- Na, galima sakyti ir taip. Kol kas, kol nesu pilnametis gelbėju gyvūnus ir rūpinuosi jais. Kai baigsiu Hogvartsą, planuoju atidaryti zoologijos sodą, - paaiškino vaikinukas. Jis buvo gana arti savo svajonės, kadangi daug gyvūnų jau turėjo, o ir galeonų prisitaupęs buvo. Tai džiugino šviesiomis sruogomis išdažytų plaukų savininką. Žinoma, jis to nebūtų padaręs be geranorių ir tėvų, tačiau vis tiek buvo laimingas.
- Aš turiu klausimą, - galiausiai išdrąsėjo vaikinas. Jis turėjo paklausti Dafydd ar jis nežino kas čia pardavinėja tuos gyvūnus. Juk jei nepaklaustų, būtų sugaišęs tiek laiko ir kelio veltui. Galiausiai, dabar atostogos, jam pačiam irgi visai reikėjo pabūti su šeima. - Ar žinai.... atsiprašau, ar žinote kas čia pardavinėja magiškus gyvūnus? - galiausiai pradžioje užsikirsdamas, o vėliau viską sumaldamas rudų akių savininkas atsidusdamas. Pagaliau jo mintys buvo kiek lengvesnės.