[Cassidy Melens]

Nors ir lauke buvo stipri sniego pūga kurioje buvo galima lengvai sušalti Magijos istorijos kabinete buvo šiltą, o gan net šiek tiek karštoką. Visą šilumą buvo dėl magiškų žvakių kurios švietė gražia melsvą spalva ir kvepėjo vasaros gaiva. Vovere jas užbūrė, kad mokiniams būtų jaukiau ir šilčiau bei tuo pačiu galėtų lengviau susikaupti. Taip pat buvo dar vienas pasikeitimas nuo praeitos pamokos - visi kabinete esantys langai buvo užtraukti ilgomis melsvomis žaliuzėmis. Kurios buvo skirtos, kad mokiniai nežiopsotų pro langus vidurį pamokos norėdami pamatyti baltai apklotas lauko vietas. Visas šias permainas buvusi varnė padarė dar tą pačia dieną nuo pačio ankstyvo ryto. Taip pat dar baigė pasiruošti pamokai ir šį tą pakeisti. Dėl to šviesiaplaukė buvo labai pavargusi ir jeigu būtų galima ji tikrai sutiktų pamoką pravesti kitą dieną. Deja ji negalėjo pakeisti tvarkaraščio ar nepravesti pamokos. Čia tavo pareigą ir pati esi kaltą, kad viską palikai paskutinei minutei. Po savo minties mėlynakė atsisėdo į profesorės vietą, nes už kelių sekundžių turėjo pasirodyti mokiniai. Taip ir atsitiko. Kai visi mokiniai buvo klasėje ir suskambėjo varpas britė atsistojo ir pradėjo ramiu, bet garsiu balsu kalbėti:
- Sveiki visi susirinkę antroje magijos istorijos pamokoje. Pirmoje pamokoje kalbėjome apie magiškus drabužius, o tiksliau apie vieną - magišką pirštinę,- šiek tiek pristačiusi praeitos pamokos temą žemaūgė padarė pauzė,- tai buvo gan lengva temą mokslo metų pradžiai. O šiandien nors ir lauke labai žvarbu į kibsim į didelius mokslus,- jeigu jie to norės,- kaip ir praeitą pamoką šiandien pradėsim nuo teorinio klausimo. Klausimas bus susijęs su šios pamokos praktiką, o ji yra - lazdelės, o tiksliau senovinės lazdelės ir jų pradžią. Aš tikiuosi, kad visi žino bent po vieną faktą apie šią temą tad juos ir pasakykit. Bet pageidaučiau, kad visi sakytų po vieną ir, kad faktai nesikartotų.
Viską pasakiusi profesorė atsisėdo ir pradėjo laukti atsakymų lavinos, nes klausimas buvo ganėtinai lengvas. Ir jame visai nereikėjo istorinių žinių.
[Atsakymą galite arba sugalvoti arba pasinaudoti HP saga. Teorija iki 5d.

[Dori Mendel]

Dori sėdėjo magijos istorijos pamokoje. Na, jeigu tiksliau, tai gulėjo galvą perėmusi ant stalo. Siaubingai norėjo miego. Antrakursė žinojo, kad už lango laukia baltas it vata sniegas ir akis praskaidrinsianti šviesa, tačiau magijos istorijos kabinetas buvo paruoštas darbui. Antrakursė nieko negalėjo padaryti, jai buvo siaubingai nuobodu.
Išklausiusi profesorės ir netyčia nusižiovavusi Mendel pakėlė ranką. Ji buvo gerai apsiskaičiusi apie burtų lazdeles. Juodaplaukė prabilo:
- Dar trys šimtai dvidešimt trečiaisiais metais prieš Kristų pirmąją burtų lazdelę sukūrė tuometinis žiniuonis Afrobertas Gonojus. Tuo metu būti magu buvo labai pavojinga. Žmonės bijojo tokių ypatingų personų, todėl magai privalėjo slėptis. Kartais tekdavo ne tik slėptis, bet ir kovoti, o kovoti vien tik iš minčių buvo be galo sunku, todėl Afrobertas Gonojus pabandė savo galias perduoti į medžio šakelę. Taip ir atsirado pirmosios burtų lazdelės, tačiau jos buvo silpnos, mat tai tebuvo magijos prisotinta medžio šakelė, kuri lūždavo ir lūždavo. Daug kas burtų lazdelių pradininkais laiko Olivanderius, kurie savo lazdeles pradėjo kurti trys šimtai aštuoniasdešimt antrais metais prieš Kristų. Šios lazdelės jau buvo kitokios, tvirtos, matuojamos coliais, su kokia nors ypatinga medžiaga, pavyzdžiui, slibino širdies gysla ar vienaragio plauku, kas mūsų lazdelėms ir suteikia didžiausią galią. Tačiau rašytiniuose šaltiniuose vis tik yra minimas Afrobertas Gonojus kaip burtų lazdelių pradininkas.
Dori susičiaupė. Profesorė sakė vieną faktą. Pasakyti vieną faktą, Dori, o tu užsivedei.
- Tai faktas toks, kad pirmosios burtų lazdelės buvo tiesiog paprasto medžio šakelės, prisotintos magijos, - užbaigė savo kalbą.

[Arletė Russell]

  Ir kur jai gyvenime prireiks Magijos Istorijoje gaunamų žinių? Arletė atsiduso, vis dar nesuprato, kaip prisivertė ateiti į šią klasę, praleisti čia visą pamoką ir mėginti kažką išmokti. Mokykloje jau sklandė žinios, kad šios pamokos buvo velniškai neįdomios, skaityti tekdavo labai daug, o apie praktiką buvo galima ir nekalbėti, tačiau varniukė priėmė sprendimą, kad atsibelsti į pamoką reikėjo, juk teks išlaikyti Magijos Istorijos egzaminą, be kurio ji vargu ar keliaus į trečią kursą. Žinoma, iki pavasario egzaminų dar buvo daug laiko, nes šiuo metu žolė buvo padengta balto sniego skraiste, lauke siautėjo pūga, teko išsitraukti žiemines mantijas.
  Vos prasidėjus žiemai Russell peršalo ir nieko negalėjo pakeisti. Į Ligoninės Sparną kol kas žingsniuoti nesiruošė, tad buvo priversta pasitikti to pasekmes. Vos galėdama prašnekėti mergaitė tylėjo ilgiau nei įprastai, kelis kart pradėdavo kosėti, bet iš visų jėgų mėgino tai nuslėpti. Dar išsiųs namo, o tada Arletė net nežinotų ką pasakyti mamai. Gal ji suprastų, o gal ir ne, kartais tokios mintys tiesiog siaubingai paskatindavo persvarstyti sprendimus.
  Supratusi teorinį klausimą varnė vangiai šyptėlėjo, jau norėjo kilstelėti ranką ir pradėti atsakinėti, tačiau tai pirmoji padarė Dori. Šviesiaplaukė rūstoku žvilgsniu pažvelgė į klastuolę, kadangi ši pasakė faktus, kuriuos norėjo pasakyti dvylikametė varniukė, o ji taip norėjo pelnyti taškų.
  - Kaip ir minėjo Dori, pirmasis lazdeles sukūrė Afrobertas Gonojus ir aš su ja pilnai sutinku, - pakėlusi ranką prabilo. - Gonojui tuo metu buvo trisdešimt ketveri metai, jis turėjo žmoną bei keturis vaikus. Tai labai įtakojo jo išradimą. Kiekvieną vakarą Afrobertas pasakojo vaikams įvairias fantastines istorijas, jo dukra Eleonora jam vis pritardavo ir tokiu būdu pasiūlė lazdelės sukūrimo idėją. Tiesa, Eleonorai buvo septyneri metai, tad jos mintys buvo gana painios ir tikrai nerealios, tačiau tai ji pakišo šią idėją Afrobertui, - tyliu, užkimusiu balseliu pasakė viską ką norėjo ir nutilo, laukdama ką pasakys Magijos Istorijos profesorė šiais mokslo metais.

[Meghan Natali Pritz]

Apsimesti, kad bloga ir išeiti, ar likti pamokoje? Toks klausimas sukosi Meghan galvoje, kol ji sėdėjo magijos istorijos pamokoje. Noras išeiti iš šios nuobodžios pamokos kovojo su pareigingumu. Ir vis dėlto švilpiukė nusprendė pasilikti pamokoje, nes už lango jau buvo beprasidedanti žiema ir neišvengiamai artėjo egzaminai. O neišlaikyti egzaminų Meg neturėjo jokio noro.
Miegas marino rudaplaukę, todėl susikaupti buvo sunku. Nepadėjo ir tai, kad profesorė buvo aklinai uždangsčiusi visus langus ir nebuvo galima pro juos pažiūrėti. Meg žvilgsnį įsmeigė į profesorę, stovinčią klasės priekyje ir pasistengė išgirsti teorijos klausimą. Supratusi, ko nori profesorė Krisina, švilpiukė ėmė raustis atmintyje ieškodama kokio nors įdomesnio fakto. Į užduotą klausimą atsakė Dori, paskui ir kažkokia varniukė, kurios Meghan nepažinojo. Galiausiai rudaplaukė prisiminė kadaise skaitytą knygą apie Olivanderius ir, pakėlusi ranką, prabilo:
- Kaip ir sakė Dori, Olivanderiai yra laikomi dabartinių, tai yra, lazdelių su šerdimi, atradėjais. Pirmoji dabartinės lazdelės pradininkė buvo sukurta Alberto Olivanderio trys šimtai aštuoniasdešimt antraisiais metais prieš Kristų. Įdomu yra tai, kad pradžioje lazdelės buvo kuriamos naudojant tik testralių uodegos plaukus, nes juos buvo lengviausia gauti. Per visą šį laiką lazdelės gerokai patobulėjo, tapo patvaresnės, galingesnės ir, aišku, buvo pradėta naudoti kitų magiškų gyvūnų plunksnos ar plaukai lazdelėms užpildyti.
Meg nutilo ir atsilošė kėdėje. Buvo tikra, kad atsakė teisingai, todėl ramiai laukė, ką pasakys profesorė.

[Henrieta Poter]

  Na ir greitai lekia laikas! Atrodo neseniai visus kankino blogi rudens orai, o dabar lauke kur tik pažvelgsi - sniegas. Žiema buvo mėgstamiausias Henrietos mėnuo. Šis metų laikas jai priminė tėvus. Tačiau per tris metus antrakursė išmoko džiaugtis prisiminimais, o ne liūdėti dėl jų.
  Grifiukė negalėjo suprasti kas ją šiandien atnešė į magijos istorijos pamoką. Ši pamoka po praeitų metų tikrai nebuvo viena iš mėgstamų Henrietos pamokų. Ir vis dėlto ji sėdėjo kabinete, vadinasi galėjo nors pabandyti atsakyti į teorijos klausimą.
  Lazdelės - kiekvieno burtininko kasdienybė, tačiau antrakursė nors ir buvo grynakraujė ragana ne ką nusimanė apie jas. Šiaip ne taip prisiminusi keletą faktų, Poter jau norėjo kelti ranką, tačiau tuomet pasipylė atsakymų lavina. Kai galiausiai atsakymų sulėtėjo ir Henrieta nedrąsiai pakėlė ranką.
- Žinau tokį faktą, kad šeivamedis, dėl legendos apie mirties sukurtą lazdelę, lazdelių gamintojų nuo seno yra laikomas prakeiktu medžiu. - tarė dvylikametė.
  Henrieta nedėjo per daug vilčių į atsakymo tikslumą. Magijos istorijos mokslas jai nesisekė. Jau vis vien pasiekimas, kad ji atsivilko į šią pamoką. O tema atrodė visai įdomi. Žiemą grifiukės nuotaika paprastai būna gera, tad ir dabar pozityviai nusiteikusi mergina ėmė laukti praktikos pradžios.

[Alanas Senkleris]

Alanas sėdėjo suole, kaip visada prie lango. O vargeli, kaip išlaikyti mintis pamokoje? galvojo jis. Dabar labai norėjo nuveikti ką nors triukšmingesnio, nei magijos istorija, bet, egzaminai artėjo, todėl pats metas mesti visas tas mintis šalin. paragino jis save.
Berniukas galvojo apie atsakymą į užduotą klausimą, gaila, negalėjo pažiopsoti pro langą. Mintimis vėl nusikėlė į seną tėvo biblioteką. Ir kodėl neskaičiau istorinių knygų? pasvarstė. galop, neryžtingai pasakė:
- hm, Esu girdėjęs legendą, apie prapuolusiąją Olivanderių gamybos lazdelę, kuri yra ypatinga todėl, kad į ją buvo inkrustuotas labai retas susitelkimo akmuo. Su to akmens pagalba, lazdelę galėtų naudoti net nevertėliai. Ši lazdelė jau labai sena, sakoma, kad ji yra viena pirmųjų pagamintų Olivanderių dirbtuvėse. Daugiau tokios nėra, nes niekas neberanda, ar nemoka pasigaminti susitelkimo akmens. Nežinau ar tai tikslus faktas, bet, esu apie tai skaitęs "senųjų artefaktų žinyne."
Šitai pasakęs, tyliai atsiduso. Na, bent vis šis tas. pasvarstė. Dabar bent galėsiu sužinoti, ar tas faktas teisingas. Dar pagalvojo jis, Ir ėmė laukti, ką pasakys profesorė.

[Cassidy Melens]

Šią pamoką atsakančių mokinių buvo daugiau ir tai pradžiugino šviesiaplaukę ir paragino toliau tęsti pamoką ir profesoriavimą. Šiek tiek palaukusi Vovere atsistojo ir pradėjo linksmu balsu kalbėti :
- Ačiū visiems atsakiusiems. Panelę Mendel prašiau tik vieno fakto, bet gerai, kad atsakymą sutrumpinai ir pasakei kiek reikėjo. 2 Taškai, bet kitą kartą tikrai galiu mažinti. Panelę Russell faktas nuostabus ir tikrai mažai žinomas, 2 taškai. Panelę Pritz atsakymas puikus 2 taškai. Panelę Poter tai yra labiau legenda negu tikras istorinis faktas. Dėl to šio atsakymo negaliu tikrai užskaityti, bet vis tiek smagu, kad domiesi mitais ir legendomis. 1 taškas. Ponaiti Senkleri kaip ir panelė Poter pasakėte legenda kuri nėra žinoma ar yra tiesą. Tai taip pat 1 taškas,- pasakiusi visus taškus buvusi varnė padarė trumpą pauzę per kurią apžvelgė klasę ir per metė akimis tekstą kuriame buvo parašytą praktiką,- taigi manau pats laikas eiti prie praktikos. Šiandien kalbėsim apie vienas pirmąsias lazdeles kurias darė azijiečiai. Jie savo lazdeles pradėjo kurti 200 metų prieš Kristų ir tos lazdelės nuo kitų lazdelių skyrėsi savo baltą spalvą ir milžinišką galią,- profesorė išsitraukė lazdelę ir su ją užbūrė lentą, kad jos atsirastų baltos lazdelės paveikslas,- o tą milžinišką galią buvo dėl jų pačių daromų mikstūrų kurias jie dėjo vietoj šerdžių. Nebijote čia ne nuodų ir vaistų pamoką tad tų mikstūrų nereikės daryti. Jūs turėsite išsitraukti lapelius kurie padėti dėžutėje ant pirmo suolo,- parodė pirštu į rudą ir gan mažą dėžutę,- ir išsitraukus kuo greičiau nueiti į lapelyje nurodytą vietą. Toje vietoje rasite buteliuką su azijietišką mikstūra. Paskui grįšit į klasę vadovėlyje perskaitysite nuo 125 iki 136 puslapio. Ir pasiimsit lazdelę nuo mano stalo ant kurios pagal tai kaip bus parašytą užpilsit pasiimtą mikstūra. Po visa to lazdelę išmėginkit su burtažodžiais kurie 413 puslapyje būtų gerai, kad išmėgintumėte tik vieną burtažodį. Lazdelę turėsite atnešti man ir ant jos užsirašyti vardą. Jeigu kas neaišku klausiat. Sėkmės.
Viską pasakiusi mėlynakė atsisėdo ir pasiėmė knygą į rankas, nes žinojo, kad praktiką truks ilgai ir tai stebėti yra tiesiog beprasmišką.
Vietą sugalvokite patys, bet ji būtinai turi būti Hogvartso apylinkėse taip pat sugalvokite burtažodį. Reikalauju bent trijų postų su 750 simbolių arba dviejų su 1500 simbolių. Pamoką baigsis 10-14 d.            

[Dori Mendel]

Dori griebė savo kuprinę ir tiesiog bumbtelėjo į suolą šalia Meg.
- Aš išprotėsiu, - už galvos susiėmė trumpaplaukė. - Ar ji visai išprotėjo? Magijos istorijos pamokos tokios sunkios, - ėmė skųstis. - Ši profesorė atrodo daug švelnesnė už Glorią, bet nuo jų sudėtingumo man tuoj išsitaškys smegenys, - isteriškai sukikeno.
Staiga Mendel šoko iš suolo ir sparčiu žingsniu nuėjo prie pirmo suolo, ant kurio buvo lapeliai. Pasiėmusi vieną perskaitė:

Pelėdynas.

Jūs ką, rimtai? Dabar man kėblint į pelėdyną? Atsidususi antrakursė tiesiu taikymu patraukė pelėdyno link. Užlipusi į pelėdyną dvylikmetė apsidairė. Kol kas nesimatė jokios mikstūros, tik pelėdos ir jų kakalai. Galiausiai Dori pamatė nedidelę rudą pelėdą, kuri... kramsnojo buteliuko kamštelį!
- Ei, tu! - suriko Mendel pelėdai. - Kvėša! Čia tau ne grūdai, kad lestum!
Dori, tokiu pat greitu žingsniu, kokiu ir atėjo, keliavo pelėdos link. Pasiekusi paukštį Mendel griebė jam iš snapo eliksyrą, tačiau šis suūkė, buteliuką numetė žemyn ir dar įkirto Dori į pirštą.
- Rimtai?! - susinervino antrakursė. - Aš tau parodysiu!
Dori griebė pelėdą už sparnų ir gerai papurtė, tačiau ši skolinga neliko: dar kelis kartus kirto mergaitei ir išdidžiai nuskrido. Besikeikdama klastuolė bėgo į lauką, kur pusnyje rado sveiką buteliuką ir paėmė jį sniege palikdama kraujo pėdsakus. Grįžusi į klasę klestelėjo atgal į suolą prie Meg.
- Geriau neklausk, - tarė draugei burtų lazdelės pagalba tvarkydamasi apkapotą ranką. - Ir kurių galų mus reikėjo kažkur siųsti? Kodėl negalėjome buteliuko pasiimti tiesiog nuo stalo? - vertė akis. - Na, o kur tave pasiuntė pasiimti mikstūros? - paklausė draugės.
Na, ką, pasivaikščiojome, prasiblaškėme, o dabar skaitymas, ironiškai mintyse burbėjo. Dar šiek tiek padūsavusi juodaplaukė atsivertė reikiamą puslapį ir bandydama susikaupti ėmė skaityti.

[Arletė Russell]

  Šviesiaplaukė panelė pasirėmė smakrą ranka ir mėgino susikaupti. Kitų vaikų atsakymų ji nesistengė suprasti vien tik dėl to, nes jai jų vis tiek neprireiks, juk Russell jau pasakė savo atsakymą, kitų vaikų atsakymai buvo svarbūs tik mokytojai Krisinai. Arba magijos istorijos mokslo fanatikams, tačiau antrakursė labai nuoširdžiai abejojo, kad šioje klasėje tokių buvo.
  Kai mokytoja pradėjo šnekėti, Arletė neatsitraukė savo žalsvų akučių nuo moters, bandydama suvokti viską, ką tik sugebėjo. Galiausiai įpusėjus visai šviesiaplaukės profesorės litanijai, anglė neiškentusi patraukė akis nuo jos ir susiraukė. Dvylikametei nepatiko magijos istorijos pamokos. Jose buvo krūva teorijos, kurią suprasti mergaitei buvo sunku. Ji vylėsi, kad teoriją ras ir vadovėlyje, tačiau retkarčiais taip net nebūdavo. Atrodo, antrakursė stengėsi, tačiau suprasti apie kokias mikstūras kalbėjo istorikė kai varniukė nieko negirdėjo, buvo daug sunkiau, nei koks girdintysis galėjo įsivaizduoti.
  Dvylikametė turėjo grįžti į tą patį ritmą, kaip ir prieš tai, mat reikėjo pripažinti tai, kad tokiems vaikams kaip Arletė daug kas buvo sunkiau. Tiesa, burtininkė retkarčiais pradėdavo savęs klausinėti, kodėl gi Anya ją sugalvojo leisti į paprastų ir gebančių girdėti magų mokyklą, nutuokdama, kad jos dukrai čia bus daug sunkiau, nei kitiems vaikams.
  Mokinė mėgino save įtikinti, kad jos mama žinojo, ką daro, tačiau panašios mintys vis dažniau ir dažniau vyravo jos galvoje. O dar tikėjosi ir puikiai mokytis, o su tiek daug teorijos tai padaryti buvo siaubingai sunku, arba visiškai neįmanoma. Varniukė jau dabar galėjo nuspėti, kad iš šios pamokos praktikos gaus tik porą taškų, tačiau ne vien tik dėl to, kad visiškai nieko nesugebėjo, bet ir dėl to, kad paprasčiausiai negalėjo suprasti tiek daug teorijos vienu metu. Ypač, kai dalis profesorių tiesiog viską burbėjo sau po nosimi lyg tyčia.
  O ir sakyti tai, kad nežinojo, ką reikės daryti praktikos metu, Arletė nedrįso. Russell niekuomet nebuvo drąsi, bet pastaruoju metu to ėmė ir gėdytis... Tikriausiai mergaitei teks vadovautis kitų mokinių daromais darbais, kaip ir per pavyzdžiui, herbologijos pamokas, tad to vedama varniukė apsižvalgė. Šviesiaplaukė netruko pamatyti, kad pamažu kiekvienas mokinys išsitraukė lapelį ir perskaitęs, kas jame parašyta, nuskubėjo kažkur. Tai nebuvo pati aiškiausia užduotis, tačiau antrakursė bent jau suprato, kad dabar ji turi nukulniuoti link pirmo suolo, ant kurio buvo dėžutė su lapeliais. Tokių minčių vedama dvylikametė ir žengė porą tvirtų žingsnių pirmyn, nors viduje buvo visiškai neužtikrinta savo sprendimu.

[Alanas Senkleris]

Išklausęs, ką pasakė profesorė, pirmakursis liko visai patenkintas. Džiaugėsi, kad gavo ne nulį taškų, nes tikrai abejojo savo atsakymu. Jau norėjo imti ir nuplaukti į savo svajones, pavyzdžiui, įsivaizduoti, kad ims ir kada nors atras tą susitelkimo akmenį, bet profesorės žodžiai gražino jį atgal ir berniukas ėmė klausytis kas sakoma.
Jam patiko antroji užduoties dalis, nes visai norėjo prasieiti, o ir šiaip skambėjo įdomiai.
Taigi, atsistojo nuo kėdės perėjo per klasę ir pasiėmė lapelį. Pora merginų jau turėjo savuosius, jam buvo visai įdomu, kur joms teks eiti.
Atsisėdęs atgal perskaitė, kad buteliukas yra astronomijos bokšte.
Na ką gi, teks gana toli drožti. Pagalvojo ir visai laimingas pakilo eiti.
Pluošė ilgais koridoriais, paskui priėjo laiptų aikštelę. Kažkur čia yra tų kvailų prasmengančių pakopų. Prisiminė ir atsargiai užlipo ant pirmojo laiptelio.
Iš pradžių, viskas klojosi neblogai. Lipti reikėjo ilgai ir kopdamas jis galvojo, kodėl gi magai neturi liftų? Ir tą akimirką, koja ėmė ir įstrigo.
Ne, ne dabar, tik jau ne dabar.
Siuto ant savęs, kad apsižioplino. Ant sienos virš turėklų kabančiame ramiame peizaže dar ėmė ir pasirodė seras Kadogenas su savo poniu.
Tavęs ir tetruko.
Pasvarstė raudonplaukis plėšdamas iš tos aikštingos pakopos jau tirpstančią koją.
Galbūt mažasis riteris buvo visai geros nuotaikos, nes drąsino pirmakursį ir ragino.
- Pirmyn jaunasis paže, pirmyn!
- Ak, labai jau padedi.
 Burbėjo Alanas ir pagaliau išsiplėšęs iš ten nulėkė viršun.
Pagaliau pasiekė tą bokštą ir rado eliksyrą. Buteliukas stovėjo ant mažos lentynėlės.  Vaikas pasiėmė jį ir nudūmė atgal, šį kartą, jokie kvaili laiptai nesutrukdė, ir pagaliau sugrįžęs į kabinetą klestelėjo ant kėdės.
Persibraukė ranka susitaršiusius plaukus, bet rezultatas ne itin pagerėjo. Tada, ėmėsi darbo.

[Arletė Russell]

  Žengusi porą žingsnių pirmyn Arletė niūriu žvilgsniu nužvelgė lapelius. Ji nemėgindama įskaityti, kuris gi bus geriausias, pagriebė patį pirmą pasitaikiusį ir išlankstė jį pažiūrėti, kur gi kulniuoti turės dabar. Bent jau galvojo, kad turės eiti į tą vietą, kadangi dauguma vaikų, regis, tai ir darė.
  - Didžioji salė, - tyliai sumurmėjo, perskaičiusi vietą, kurioje turėjo atsidurti. Kelią iki šios patalpos varniukė žinojo mintinai, vien tik dėl to, nes kiekvieną rytą keliaudavo prie savo koledžo stalo, kur turėjo mėgautis saldžiausiais pusryčiais, po dalies pamokų žingsniuodavo ten suvalgyti pietus, o galiausiai vakare bendraudavo su kitais varnais bei varnėmis kramsnodama vakarienę.
  Dvylikametė nenorėjo ilgai užsibūti klasėje, nes numanė, kad vis tiek grįžus į klasę bus dar daugiau darbo, tad apsimestinai drąsiai žengė prie savo suolo ir nuo jo pagriebė lazdelę, kuri, tiesa, antrakursei nekėlė jokių malonių jausmų. Galbūt reiktų ją specialiai pamesti, kad mamai tektų nupirkti naują ir ji būtų gražesnė? - toptelėjo dvylikametei, tačiau mergaitė papurtė galvą, nuvydama tokią mintį šalin. Ne, ji negalėtų taip pasielgti, ypač, kai Anya buvo bene mylimiausias žmogus šviesiaplaukės gyvenime.
  Tokiomis mintimis ji pasiekė duris, o tada pasišokinėdama nukeliavo iki didžiosios salės. Kelias buvo tuščias, kadangi dauguma vaikų buvo pamokose, tad Arletė buvo visiškai rami, niekur neskubėjo ir mėgavosi tokia malonia ramybe, nors jos galvoje kirbėjo krūva pesimistiškų minčių, kurios neišpasakytai trukdė.
  Galiausiai pasiekus didžiąją salę, Russell žalsvos akutės išsiplėtė. Čia nebuvo matyti jokios gyvos dvasios, tad kulniuodama čia manė, kad rasti buteliuką jai bus vieni juokai. Negi mergaitei teks iššmirinėti kiekvieną patalpos kamputį? Varniukei atrodė, kad toks teiginys buvo visiška tiesa.

[Meghan Natali Pritz]

Šalia Meg staiga kažkas atsisėdo. Švilpiukė krūptelėjo, mat nematė nieko ateinant, juolab negirdėjo. Aišku, nieko nuostabaus, nes ji buvo savo fantazijų karalystėje, o ne magijos istorijos klasėje. Tačiau dabar ji jau buvo su trenksmu į pastarąją sugrąžinta. Atsisukusi į tuščią vietą šalia savęs, Meghan pamatė joje įsitaisiusią Dori.
- Sveika. - išspaudė šypseną rudaplaukė. Išgirdusi, kaip Dori aimanuoja, nejučia išsišiepė. - Pritariu. Nors Clarkę mėgau ne per labiausiai, tačiau Krisina panašėja į Spellman savo meilumu. Skirtumas tas, kad Spellman bent jau darbu neapkrauna.
Meg atsistojo iš vietos ir nusekė paskui Dori prie profesorės stalo pasiimti lapelį.

Medis ežero pakrantėje.

Perskaičiusi lapelį, Meghan užvirė pykčiu. Ar jie visi susitarę? Kodėl mane vis vejat prie to prakeikto medžio? Sakytum man ir taip problemų negana...
Švilpiukė jau norėjo padėti lapelį atgal į dėžutę ir pasiimti kitą, tačiau... susilaikė. Vis dėlto buvo kažkokia nepaaiškinama trauka, viliojanti rudaplaukę prie medžio. Meg, per daug ilgai nesvarsčiusi, čiupo savo lazdelę ir išdundėjo į kiemą prie ežero.
Neilgai trukus Meghan jau stovėjo po medžiu. Šį kartą švilpiukė nebuvo nusiteikusi prisiminimams ar panašiems dalykams, todėl, stengdamasi negalvoti apie čia praleistas valandas, ėmė žvalgytis buteliuko, kurį ir turėjo rasti. Po poros sekundėlių ji pamatė ieškomąjį buteliuką kabantį ant medžio šakos. Ilgai nesvarstydama Meg įsikišo lazdelę į apsiausto kišenę ir lengvai užsilipo į medį, kaip jau buvo dariusi šimtus kartų. Pagriebusi buteliuką grakščiai nušoko ant žemės ir, nieko nelaukdama, grįžo į klasę. Rudaplaukė didžiavosi savimi - ji sugebėjo nueiti iki ežero pakrantės medžio ir iš ten grįžti neužvaldyta prisiminimų ir nesusigadinusi nuotaikos. Laiminga Meg klestelėjo į suolą šalia jau ten sėdinčios Dori. Švilpiukės žvilgsnis užkliuvo už žaizdotos draugės rankos. Meghan padarė išvadą, kad Dori teko susidurti su ne itin geranoriškai nusiteikusia pelėda.
- Aš buvau prie medžio ežero pakrantėje. O tu, kaip spėju, pelėdyne? - pasiteiravo Meg, atsiverdama vadovėlį. Giliai atsidususi pasimeldė visiems įmanomiems dievams, prašydama kantrybės ir palinko prie knygos puslapių.

[Henrieta Poter]

  Grifiukė per daug nenusiminė už teorijos klausimą sulaukusi vos vieno taško. Nieko geresnio ji nesitikėjo, turint galvoje tai, kad jau pastaruoju metu kiek apleido mokslus. Ne tik magijos istorijos, bet ir kitų Hogvartse dėstomų dalykų. Bet pralėkusios Kalėdų atostogos priminė neišvengiamai artėjančius egzaminus ir mokslo metų pabaigą, tad Henrieta prisivertė vėl imtis mokslų.
  Išklausiusi praktikos darbą antrakursė nejučiomis šyptelėjo. Nors Magijos istorijos pamokos dvylikametei nebuvo mėgstamiausios, jos vis dėlto kartais buvo įdomios. Kaip kad ir šios pamokos praktika atrodė bus. Tad nieko nelaukdama grifė pakilo iš suolo ir patraukė prie profesorės stalo.
  Įkišusi ranką į dėžutę Henrieta išsitraukė pirmą pasitaikiusį lapelį ir jį išlankstė. Ant jo puikavosi užrašas:

Paveikslų galerija.

Paveikslų galerija?! Grifiukė negalėjo patikėti tuo ką perskaitė. Ji dėl šios vietos abejojo ne dėl to, kad nežinojo kur ji yra. Atvirkščiai, ten galėjo nukakti net ir užsimerkusi. Tačiau ją neramino vienas ten kabantis paveikslas (o gal jis jau nukabintas?) ir jo gyventoja su kuria buvo susitikusi praeitais metais naktį klaidžiodama Hogvartso pilies koridoriais su savo drauge Dori.
  Henrieta pasistengė nusiraminti. Tąkart ji ten lankėsi naktį, taigi yra galimybė, kad dieną jai nieko nenutiks. Be to ji yra grifė, ir jeigu sugebėjo išlaikyti blaivų protą pakliuvusi į paveikslo pinkles, tai vargu ar ją turėtų gąsdinti tuščias koridorius. Taip pamažu įtikinėdama save, antrakursė patraukė per klasę į koridorių. Merginai nereikėjo sustoti prie savo suolo pasiimti lazdelės, ji visada gulėdavo dvylikametės kišenėje. Tad ramiu žingsniu mergina patraukė koridoriais paveikslų galerijos link.
  Įžengusi į ilgą galeriją Henrieta, pati to nejausdama, įsitempė, o jos ranka kišenėje suspaudė lazdelę. Grifiukė apsižvalgė, bet buteliuko nebuvo matyti. Tačiau merginos akys vis dėlto šį tą užmatė. Tas kažkas ir nuramino ir išgąsdino antrakursę. Visų pirma, tas kažkas buvo tas pats paveikslas į kurį pirmame kurse įpuolė grifų gūžtos mokinė (jis tebekabėjo!). Iš jo vis dar sklido tylus vaitojimas. Tačiau jis buvo uždengtas skraiste, kuri, kai praeitą žiemą čia lankėsi, buvo nukritusi. Tai reiškė, kad į paveikslą pakliūti dabar būtų sunkiau ir kiek apramino Poter.
  Lėtai žengdama galerijos grindiniu Henrieta atidžiai tyrinėjo paveikslus. Ji buvo kone tikra, kad kuriame iš jų bus paslėpta mikstūra. Ir iš tikrųjų! Viename iš paveikslų ant stalelio šalia vaisių lėkštės stovėjo azijietiškos mikstūros buteliukas! Grifiukė ištiesė ranką ir jau norėjo paiimti buteliuką, tačiau ranka atsitrenkė į drobę ir to nepavyko padaryti. Trumpam antrakursė sutriko. Ką dabar man reikės daryti? Klausė savęs. Tačiau uždavinėti tokių klausimų sau nebuvo laiko. Juk dar reikėjo atlikti kitą užduotį!
  Henrieta ėmė mėginti viską, kas tik šauna į galvą. Naudojosi kerais, bandė spėlioti slaptažodį (tokia mintis jai atėjo, pagalvojus apie grifų gūžtos bendrąjį kambarį saugantį storulės portretą), bet niekas negelbėjo. Tik pačioj pabaigoj, kai netekusi vilties grifiukė nestipriai trinktelėjo į paveikslo rėmelį ranka, paveikslas atsivėrė lyg durys. O už jo buvusioje angoje stovėjo mikstūros buteliukas.
  Henrieta kurį laiką stovėjo be žado. Tačiau netrukus prisiminė, kad dar turi atlikti likusią užduoties dalį, tad griebė buteliuką, užvėrė paveikslą ir nuskubėjo atgal į klasę.

[Dori Mendel]

- O taip, - vis dar susierzinusi atsakė draugei. - Aš buvau apkakotam pelėdyne, bet vienas suknistas paukštis ne tik, kad paėmė tą mikstūrą, bet ir apkapojo man rankas ir numetė buteliuką žemyn. Gerai, kad nesudužo, - gūžtelėjo pečiais.
Dori vargais negalais perskaitė tą nuobodžią teoriją ir nežinia kelintą kartą atsidususi nuėjo pasiimti lazdelės.
Antrakursė atsuko mikstūros buteliuką. Pasmiro nežinia kuo. Tada kairėje rankoje laikydama lazdelę, o dešinėje buteliuką Mendel ėmė pilti skystį lazdelę lėtai sukdama pagal laikrodžio rodyklę. Pasukusi lazdelę dešimt kartų klastuolė išnaudojo visą mikstūrą. Dalis jos prilašėjo ant stalo ir akimirksniu pridžiūvo.
Kai mergaitė prisotino lazdelę mikstūros, pajuto, kad šioje susikaupė kažkokia nematoma energija. Nejau tai išties veikia, stebėjosi Dori. Atsivertusi keturi šimtai tryliktą puslapį dvylikmetė ėmė skaitinėti informaciją apie burtažodžius.
- Gaila, bet užkeikimo, skirto žiobarų žudymui, nėra, - pasakė draugei. - Atsiprašau, - po akimirkos pasitaisė. - Žinau, kad tau nepatiks šitas juokelis, - sekundėlei dirstelėjo į Meg.
Dori negalėjo pasakyti, kodėl jai šita pamoka buvo tokia siaubingai nuobodi. Ir sunki. Šitiek darbo... Vis dar dūsaudama ji rinkosi burtažodį. Galiausiai Mendel akys gal jau trečią kartą nukrypo į tą patį burtą, todėl tamsiaplaukė nusprendė, kad būtent jį ir pasirinks. Apraše buvo parašyti tokie žodžiai:

Azijiečiai senovėje šiuos burtus naudojo susisiekimui. Jeigu kas nors pasimesdavo, paleisdavo žvaigždes, kad kiti juos surastų. Vėliau šie kerai tapo labiau pramoginiais, pasidarė leidžiami per susibūrimus, šventes ir panašiai.
Ištarus burtažodį iš lazdelės turėtų aukštyn iššauti trumpas žvaigždžių lietus. Svarbu paminėti, kad kiekvienas žmogus išburia skirtingos spalvos žvaigždes. Kuo žvaigždė šviesesnė, tuo ir žmogaus širdis tauresnė.

- Skamba įdomiai, - labiau sau, o ne Meg, sumurmėjo Dori.
Ji iškėlė baltąją lazdelę į viršų ir garsiai ištarė:
- Siberium.
Jau po akimirkos iš baltos burtų lazdelės pasipylė juodų žvaigždžių lietus. Tai antrakursę šiek tiek šokiravo. Nejaugi mano širdis jau tokia netauri? Dori nesijautė blogas žmogus. Taip, ji gal kartais ir žiauriai pajuokauja, gal ir susipeša su kitais kaip tada su Sofi, gal ir pabando pakišti koją kitam, kaip tada Gloriai miške, gal ir norisi padaryti ką nors negero, kaip kad tam vilkui oloje... Bet... bet savo draugus Dori vertina, o per kvidičo rungtynių laimėjimo šventę gelbėjo ir teleskopininkę, ir Indio. Tai kodėl visi burtai nuolat jai pranašauja juodumas? Kas manęs laukia ateityje, dėl Merlino barzdos, susiraukė mergaitė.
Ji užrašė savo vardą ir nunešė lazdelę ant profesorės stalo. Buvo tokia susimąsčiusi, kad laukdama pamokos galo jau nebeplepėjo.

[Elliw Gwawr Dwynwen Goff]

Teleskopas stovėjo ant stalo. Elliw gulėjo šalia ir atkakliai bandė užmigti. Ji buvo labai pavargusi, nors niekaip negalėjo prisiminti to priežasties. O gal ji nebuvo pavargusi? Gal norėjo miego tik dėl to, kad tingėjo būti šioje... Kad ir kur ji bebuvo? Taip, tikriausiai taip ir buvo. Ji paprasčiausiai tingėjo. O gal tingėjo ne ji, o teleskopas? Bet ar teleskopai kada nors tingi? Mergaitė saviškio niekada to nepaklausė, tad dėl šito nebuvo tikra. Ne, teleskopai tingėti negali: šie prietaisai buvo pernelyg ypatingi, kad nusiristų iki tinginių lygio.
Taip Elliw priėjo išvadą, kad jos teleskopas netingi. Jeigu kas ir tingi, tai nebent ji pati. Būtent dėl šios priežasties ji dabar ir gulėjo ant stalo ir laukė, kada galės ramiai pamiegoti.
Deja, nepanašu, kad šiandien pavyks tai padaryti. Kažkoks neaiškus padaras, kuris galbūt buvo profesorė, kažką ilgai pliurpė. Elliw atkakliai bandė užmigti, tačiau jai niekaip nesisekė. Labai norėjosi garsiai paklausti, ar tas padaras negalintis patylėti, bet velsietė pamiršo, ko ketino klausti, tad iš viso tylėjo. Ji labai nenorėjo čia būti, tačiau vis tiek buvo. Kodėl? Šito Elliw nebūtų galėjusi pasakyti, tačiau viena iš priežasčių, ko gero, buvo ant stalo tebestovintis teleskopas.
Kai pasidarė šiek tiek tyliau, klastuolė aprimo. Dabar viskas bus gerai. Abu su teleskopu turės laiko pailsėti ir galbūt apie ką nors pagalvoti. Toks variantas buvo visiškai tinkamas, nors Elliw netrukus jį pamiršo. Tiesa, mergaitė nebuvo tikra, ar teleskopai kada nors ilsisi. Ji jau norėjo paklausti savojo, tačiau pakėlusi galvą neprisiminė, ko ketino klausti, tad beliko patylėti.
Ar teleskopai bijo griaustinio ir žaibo? Tai buvo kitas klausimas, kuris ilgai kankino velsietę. Taip ilgai, kad ji jau kokias tris minutes šio klausimo nesugebėjo pamiršti. Gulint ant stalo apie tai galvoti nebuvo patogu, tad Elliw atsisėdo ir iš karto nukrito nuo stalo. Suskaudo ranką - o gal teleskopą? Šito ji tikrai nežinojo, tad ir toliau galvojo apie žaibus ir griaustinį. Pastarojo astronomijos prietaisas neturėjo priežasties bijoti, tačiau žaibas… Kai dangus nušvinta taip, kad net naktį pasidaro šviesu (juk Elliw nepamiršo, kas yra žaibas, ar ne?), bet kas gali išsigąsti - net ir teleskopas. Bet iš kur žaibai atsiranda? Ar dėl jų gali būti kaltos keturios bjauriosios mergiūkštės? Žinoma, taip! Jeigu teleskopas išigąsta, dėl to kaltos tik neLiucija, ne neLiucija, ne ne neLiucija ir ne ne ne neLiucija! Vadinasi, jos kaltos ir dėl žaibų egzistavimo, nors Elliw jau neprisiminė, ką nusprendė, kai svarstė, ar teleskopas žaibo bijo.
Nusprendusi, kad tai tik tų keturių bjaurių mergiūkščių kaltė, Elliw atsistojo. Netyčia trinktelėjo galvą į stalą, bet stengėsi to nepaisyti. Skaudėjo, bet šį faktą velsietė netrukus pamiršo. Pati nežinodama, kodėl, ji patraukė link kito stalo, ant kurio teleskopo nebuvo - arba mokinė jo nepastebėjo. Tiesa, ten buvo kažkokia dėžutė, kurią rudaplaukė netyčia numetė ant žemės. Jos nuomone, dėl šios nesėkmės kalta buvo neLiucija. Arba ne neLiucija. Arba ne ne neLiucija. Arba ne ne ne neLiucija. Taip, tai tik vienos iš jų kaltė! O gal ir visų keturių, šito niekada negali žinoti.
Netrukus mergaitė pamiršo, apie ką galvojo, bet nutarė pasiimti kažkodėl ant žemės besimėtantį lapelį.
- Virtuvė, - negarsiai perskaitė ji ir netrukus pamiršo ką perskaičiusi. Neįsivaizdavo, ką tai reiškia. Galbūt jai reikia kažkur eiti? Jeigu tobula Elliw atmintis neapgavo, prieš kurį laiką čia žmonių buvo daugiau. Kur jie galėjo dingti? Galbūt išsigando žaibo? Bet jie juk ne teleskopai! Kurį laiką mergaitė svarstė, ką jai reikėtų daryti, bet po akimirkos jau neprisiminė savo svarstymų, tad nustojo galvoti. Dėl visa ko grįžo iki savo suolo pasiimti teleskopo. Užkliuvusi už jos vos nenumetė savo brangenybės, tačiau šį kartą viskas baigėsi gerai.
O dabar reikėjo eiti. Kažkur. Velsietė neįsivaizdavo, kur, tačiau kadangi buvo gera mergaitė, patraukė klasės durų link. Kažkoks nemandagus žaibas teleskopas (o ar teleskopai gali būti nemandagūs?! Elliw vylėsi, kad ne) tas duris buvo uždaręs. Elliw pamiršo, kad norint praeiti pro duris jas reikia atidaryti, taigi trenkėsi tiesiai į jas. Teleskopą bjauriai suskaudo, tad teliko kaltinti bjauriąsias mergiūkštes.