[Abigailė Nestrof]

Pirmiausia Abigailė susirado visus reikiamus ingredientus: sviestą, cukrų, kiaušinius, kakavą, vanilės ekstrakto, miltų, kepimo miltelių. Didžiule virtuve pavirtusi žiobarotyros klasė pasidarė paini, tad varnė skrajojo tarp produktų net geras penkioliką minučių, vis užmesdama akį į Ariellą.
Pilnu glėbiu maisto produktų, Abigailė sugrįžo prie savo stalo ir pradėjo darbą. Susidėliojo recepto ingredientus ant stalo ir dar kartą patikrino, ar viskas, ko reikia, yra surinkta. Įsitikinusi, jog situacija gera, Nestrof pasiėmusi sviesto gabalėlį nedrąsiai nuėjo prie viryklės. Mergaitė buvo mačiusi, kaip sviestas lydomas, o ir logiškai mąstant tai neturėjo būti sunku padaryti. Varnė iš spintelės išsitraukė mažytį puodą, padėjo jį ant viryklės. Vidun įdėjo sviestą. Tačiau niekas neįvyko-sviestas liko toks pat kietas, kaip ir prieš įdedant į puodą. Nestrof žandai pradėjo kaisti, o rankas išpylė šaltu prakaitu. Na va, tau ir gaminimas. Trylikametė jau norėjo apšaukt savo koledžo vadovę už tai, jog duoda nesąmoningas užduotis. Bet Nestrof smegenys nušvito-ar tu bent įjungei ugnį, durnele? Kur gi ne! Abigailė nebuvo įjungus ugnies ir tiesiog tikėjosi, jog sviestas ims ir ištirps.
Ištirpinusi sviestą ir sumaišiusi su juo visus likusius ingredientus, mergaitė išklojo gautą masę į kepimo skardą ir pašovė kepti. Be abejo, jai nusibodo laukti, kol tas pyragas iškeps, tačiau buvo verta..
Užkvipo šokoladu. Varnė nekantriai išėmė skardą iš orkaitės. Tačiau kepimo inde buvo tik subliuškusi ir šiek tiek pridegusi ruda masė. To betrūko.. Siaubas. Trečiakursę apėmė nusivylimas. Kam iš viso reikėjo bandyti gaminti? Juk galėjau tiesiog spjauti į gaminimą ir išeiti. Žaliose mergaitės akutėse pradėjo kauptis sūrios ašaros. Ne, ne, ne. Nu tik ne tai. Rudaplaukė greitai nusišluostė ašaras ir tikėjosi, jog niekas tų ašarų nepamatė.

[Ariella Annė Brown]

  Vos klasėje atsirado nemažai virtuvėje matomų daiktų, maisto produktų bei įrankių, Ariella nuoširdžiai šyptelėjo. Nors šiandien ir nesijautė geriausiai, matyti spindinčius vaikų veidus jai buvo neprošal. Net nepagalvojo apie tai, kad mokiniai ir ši pamoka jai padėjo arba dar sugebės padėti, pamiršti kiekvieną problemą, vyraujančią jos gyvenime.
  Tačiau gyvenimas nebuvo toks nuspėjamas, anaiptol. Vos žiobarotyros profesorė spėjo apsidairyti, klasėje įsivyravo neįmanomas apibūdinti chaosas. Vaikai mėtėsi kiaušiniais, klykavo, kad nėra kažkokio produkto ir piktai burbėjo sau po nosimis, o Brown tik stovėjo apšalusi, net nenumanydama ką daryti.
  Jos kerintis ir paslaptingas žvilgsnis pastebėjo Elliw - mergaitę, apie kurią dauguma profesorių kalbėdavo beperstojo. Žiobarotyros profesorė taip ir nesuprato, ar ji iš tikro buvo tokia, hm, išprotėjusi, ar mokytojai tiesiog neturėjo patirties su tokiais mokiniais. Visgi, pamačius teleskopų mergaitės veiksmus, Annė buvo priversta patikėti pirmuoju sugalvotu variantu.
  - Elliw, - kreipėsi į mergaitę, mėgindama ignoruoti visišką chaosą klasėje. - Ateik į mano kabinetą po pamokos, privalau aptarti tavo elgesį mano pamokos metu, - giliai kvėpuodama, ramiai, tačiau garsiai pridūrė moteris ir nieko nelaukusi mostelėjo lazdele, kad greičiau sutvarkytų visus Elliw ir jos draugų (kurių neįsidėmėjo, kas buvo tragiškai blogai, nes areštan turės keliauti tik Elliw, be kitų išprotėjusių moksleivių) išvirtą košę. Tai padarius moteris apsidairė ir atsirėmė į sieną. Nedrąsiai šyptelėjo, bijodama prisikalbėti, tačiau pastebėjus noriai dirbančius vaikus, jos nuotaika pasitaisė. Visur buvo visko, tad žiobarotyros pamokos nebuvo išimtis. Žinoma, kitą kartą profesorė jau žinos, kad vaikams duoti tokios praktikos nevertėtų. Visa laimė, kad niekas nespėjo pasismeigti su peiliu.
  Pamokos laikas artėjo link pabaigos. Tai šiek tiek pradžiugino trisdešimtmetę azijietę, kuri vis dar sunkiai susigaudė, kas vyko klasėje. Nusprendusi, kad tai, jog vaikus paleis pora minučių anksčiau bus į naudą tiek jai, nes spės susitvarkyti, tiek mokiniams, kadangi šie spės atsikvėpti ir pasiruošti kitoms pamokoms, ryžtingai atsistojo kabineto priekyje ir negalėdama sulaikyti šypsenos, prabilo:
  - Šauniai padirbėjote tie, kurie dirbote, pelnėte savo koledžams nemažai taškų, o ir egzaminams ruošiatės geriau nei tikėjausi. Numanau, kad šiandien žiobarotyros dalyko jums jau užteko, tad susitvarkę galite apleisti kabinetą ir kulniuoti pasivaikščioti po pilį ar lauką.
  Atsikvėpusi moteris stebėjo iš kabineto išlekiančius vaikus. Dalis jų net nesusitvarkė, tačiau Brown į tai numojo ranka. Juk jie - vaikai, o ne suaugusios būtybės, o ir pati vilkolakė nenorėjo tvarkytis, tad sulaukusi nuskambėjusio varpo ir mokytoja paliko kabinetą, nes troško pasimėgauti senomis knygomis, kurias lengvai atrasdavo burtų ir kerėjimo mokyklos bibliotekoje.