0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

  Nežinojo kiek dabar valandų, tačiau kulniavo link žiobarotyros klasės. Aukštaūgės raudoni plaukai buvo gražiai paleisti, o ilga suknelė vilkosi koridoriaus grindiniu rinkdama dulkes, kurių magijos pagalba dar nebuvo išvalę.
  Ariella pravėrė kabineto duris ir nužvelgė klasę. Langus, pro kuriuos skverbėsi saulės spinduliai, buvo užsidengusios tamsios mėlynos užuolaidos, kurios spindėjo taip, lyg giedros nakties dangus. Ilgiau į jas žiūrėjus galėdavo pastebėti, kaip praskriejo meteoritas ar asteroidas, viena žvaigždelė pavirto kita. Tos užuolaidos priminė mažą stebuklą, kuris pakerėjo ir trisdešimtmetę.
  Ant palangių stūksojo šimtai vaškinių žvakių, kurios buvo prie pat užuolaidų. Tiesa, profesorė pasirūpino tuo, kad burtų bei kerėjimo mokyklos mokiniai pastūmę žvakę nesukeltų gaisro. Ak, kaip džiaugėsi, kad sugebėjo gimti burtininke.
  Dviviečiai suolai buvo sustatyti ganėtinai paprastai: trys eilės suolų, o kiekvienoje eilėje bent dešimt. O jei vietos nebūtų užtekę kiekvienam Brown mielai leistų prisėsti ant minkštų kreminės spalvos kilimų iškloto grindinio.
  Kabineto sienų spalva buvo mėlyna. Įdomus faktas apie jas buvo tas, kad šios nejučia pasikeisdavo. Retkarčiais tamsi mėlyna tapdavo žydra, tai buvo dar vienas magiškas triukas, kurį Ariella išmoko studijuodama.

  Nesijaudino, na gerai, bet tik truputį.
  Ta nežinia Ariellai patiko. Niekad nežinojo kas nutiks po poros sekudžių ir tai išgelbėdavo nuo keistos rutinos. Dėl to azijietė nė nežvilgtelėjo į tvarkaraštį, vis tiek nusprendė, kad klasėje praleis ištisas paras. O kada vaikai ateis, tada ir supras, kad prasidėjo pamoka. Na, arba jos ausis pasieks varpo dūžis, kuris apie tai praneš, bet profesorė apie tai nė nepagalvojo.
  Nuskambėjęs varpas profesorę labai išgąsdino, tyliai niūniuojant vienos iš dainų melodiją, buvo priversta šoktelėti ir vos nenusirito ant kilimais iškloto klasės grindinio. Įsikibusi į stalą to nepadarė ir krestelėjo ant kėdės besižvalgydama ir akimis stebėdama kiekvieną išsiskiriantį vaiką, kuris privertė nusiteikti tiek pozityviai, tiek baimingai.
  - Labas, - pažvelgė pro langą, kuris nebuvo pilnai uždengtas užuolaidomis įsitikinti, koks paros laikas šiuo metu vyravo lauke. - Rytas, - sutrikusi pasisveikino. - Aš esu Ariella, jūsų naujoji profesorė, kuri šiemet jus supažindins su įdomiausiais dalykais dabartyje bei praeityje, - neišpasakytai raiškingai šnekėjo, vis ne taip sukirčiuodama žodį bei pabrėždama ne tokias svarbias sakinio vietas.
  - Nenoriu labai ilgai kalbėti jums seniai žinomis dalykus, kadangi tikiu, jog pagrindines taisykles pamokose žinote. Vien tik dėl to pradėsiu šią pamoką ir jei dirbsite greitai, galbūt, pirmoji žiobarotyros pamoka pasibaigs nespėjus nuskambėti varpo dūžiui, kuris ir praneša apie pamokos pabaigą, - saldžiai šyptelėjo ir nužvelgė vaikus, kurie stūksojo suoluose. Dar kartą menkai šyptelėjo, nors viduje labai džiaugėsi. Faktas, kad mokytojos profesija yra skirta būtent jai, merginą labai džiugino.
  - Taigi, žiobarų medicina labai skiriasi nuo burtininkų medicinos. Į tai ir bus sukoncentruota ši pamoka. Teorijos šįkart neturėsite, mat praktika tikrai nebus pati lengviausia, - atsikvepė. - Po visą mokyklos teritoriją yra paslėpta po daiktą, susijusį su žiobariška medicina. Radus daiktą ir jį paėmus į rankas nusikelsite į žiobarišką ligoninę, kurioje galite atsidurti ir kaip pacientas, ir kaip lankytojas, ar gydytojas. Tada jūsų užduotis - susigaudyti kas vyksta ir neišsiduoti, kad esate burtininkai. Žinoma, viskas bus kaip tikroje žiobariškoje ligoninėje, tad neišsigąskite. Jei pamatysiu, kad jums prireikė pagalbos tuoj pat jums padėsiu, - išpylė visus žodžius ir saldžiai šyptelėjo. - Grįžus į klasę ant pergamento parašykite bent po du žiobariškos ir burtininkų medicinos skirtumus, o tada tyliai, tyliai galite palikti klasę.
  Pasakiusi viską, ką tik norėjo, žiobarotyros profesorė mostelėjo lazdele, praverdama duris, kurios vedė iš klasės ir pranešė tai, jog mokiniai gali pradėti savo darbą.
 
  [Taigi jūsų personažas radęs daiktą (jis gali būti ir koridoriuose, ir miške, ir prie ežero. Žodžiu visur, kur yra mokyklos teritorija) ir jį palietęs nusikels į ligoninę. Jūs turėsite išrinkti ar jis bus gydytojas, ar pacientas. Jūsų personažas neprivalo elgtis kaip pasakė Ariella. Jeigu jūsų personažas tikrai neatliktų visko puikiai, tai yra dar geriau, mat skaityti originalius, įdomius ir nevunderkindiškus įrašus yra daug įdomiau. Taip pat ir tikimybė, kad magui viskas pavyks tiesiog nepakartojamai, yra maža, tad nepadarykite savo veikėjų per daug galingų. Toliau, manau, viskas turėtų būti aišku, tačiau jei turite klausimų, visad klauskite ir į juos atsakysiu.
  Vadovaukitės klasės aprašymu, kuris yra retkarčiais vis paminimas įraše, praktikai reiktų bent dviejų įrašų po mažiausiai 1500 simbolių, arba trijų, kurie būtų trumpesni, tačiau bent 600 simbolių, taip pat jeigu norite, kad Ariella jūsų personažui pagelbėtų/skirtų areštą ar šiaip atkreiptų dėmesį - parašykite į pm.
  Pamoką uždarysiu rugsėjo 15 dieną]
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Pirmoji žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #1 Prieš 2 metus »
Nu ir vėl tos pamokos, kiek galima? Duokit pailsėt. Tokia mintis aplankė Vegard sėdint Žiobarotyros pamokoje. Pasikeitė mokytojas. Tiesa, trečio kurso Žiobarotyros pamokose juodaplaukis nepasirodė. Buvo galima teigti jog Žiobarotyra buvo viena iš mėgstamiausių Saeterhaug pamokų. Klastuolis gerbė visus mokytojus, išskyrus Sabriną Wolfhard, ji tiesiog labai buka (arba čia tik Vegard nuomonė.) Klasėje stovėjo įdomiai ir išdidžiai atrodanti raudonplaukė, aukšta moteris. Buvo labai lengva suprasti jog ji - Naujoji Žiobarotyros profesorė. Moteris vilkėjo suknelę, labai ilgą ir purviną, nuo dulkių. Išdidžiai ir su pagarba, Saeterhaug nužvelgė profesorę. Netrukus, ji pasisveikino, ketvirtakursis tyliai pritarė jai ir ištempė ausis. Dar viena pamoka be teorijos, ketvirtas kursas ne toks ir blogas. Juodaplaukis nekentė teorijos, nes paprasčiausiai nieko nežinojo ir nesuprato. Praktika buvo tobulas dalykas. Išklausęs praktikos, Klastuolis išpūtė akis. Juk Lysfjord bijo ligonių, tai bus iššūkis. Vegard nenorėjo kristi profesorės akyse, dėl to nesakė savo naudingos ir reikalingos nuomonės, pavartęs akis atsistojo ir ėjo ieškoti kažkokio daikto. Koridoriuose ieškoti buvo labai lengva, nes čia sunku ką nors paslėpti, o ir laukas viliojo. Saeterhaug pagaliau vilkėjo normalią ir vienu dydžiu didesnę uniformą (apsiaustą) ,nes su senuoju nebuvo įmanoma ką nors veikti. Bėgant koridoriumi, apsiaustas labai plaikstėsi ir tai erzino. Išbėgęs į išorę jis įkvėpė to nuostabaus rytmečio oro. Na ką, Vegard Mark Lysfjord Saeterhaug, šiandien tu gydytojas, o vėliau žiūrėsim. Išsitraukęs lazdelę, vaikinas sušuko:
- Accio švirkštą. - Nieko nepavyko, arba kerai neišėjo arba ta Ariella ne tokia kvaila. Teks ieškoti pačiam, be kerų. Vaikinas jau buvo praradęs viltį, bet staiga jo žvilgsnį užkliudė kažkokia balta medžiaga. Lazdelės pagalbą ją pakėlęs, suprato - tai medicinos chalatas ir raktas į praktiką. Atsargiai palietęs medžiagą atsidūrė kažkokiame tualete, apranga nepasikeitė. AŠ PACIENTAS?! Buvo sunku patikėti, bet taip jau buvo. Greitai įsikišęs lazdelę į kuprinę ir sukišęs apsiaustą ten pat, giliai įkvėpė. Nagi, viskas bus gerai. Sukaupęs visas jėgas išėjo į koridorių. Jį pasitiko tas bjaurus vaistų ir ligoninės kvapas. Pasišlykštėjęs jis nuėjo ieškoti, kažko, dar pats nelabai žinojo ko.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Ariella Annė Brown »
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Andrew Elijah Roux

  • Astronomas
  • ***
  • 45
Ats: Pirmoji žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #2 Prieš 2 metus »
Andrew jaudinosi, tai buvo jo pirmoji pamoka. Žiobarotyra. Andrew ši pamoka buvo be galo svarbi, jis turėjo kuo daugiau sužinoti apie žiobarų pasaulį. Gyvendamas burtininkų šeimoje apie burtininkus daug labai nežino. Roux šeima buvo labai stipriai nusistačiusi prieš žiobarus, išskyrus Andrew. Berniukas nematė priežasties kodėl reikia nemėgti žiobarų, juk jie tokie patys kaip ir burtininkai, beveik. Šviesiaplaukis sėdėjo pačiame klasės priekyje, tad puikiai matė profesorę. Ši pasirodė labai grėsminga ir pikta, bet reikia tikėtis tokia nebuvo. Varniukas labai nuliūdo jog teorijos nebus, jam nepatiko praktika, ji baisi. Šviesiaplaukis vos nepravirko, bet turėjo vykdyti praktikos užduotį. Atsistojęs jis griebė kuprinę ir iškulniavo iš kabineto. Kaip man reikia rasti žiobariškos medicinos daiktą, jeigu aš žiobarų nepažįstu ir jų gyvenimo nežinau? Sau uždavęs klausimą, varniukas žygiavo koridoriais vis dairydamasis kokio daikto. Eidamas jis užkliuvo už kažko ir suklupo, bet tik atsistojęs suprato jog stovi ligoninės koridoriuje. Žmonės keistai jį nužvelgė, tikriausiai žiobarai nebuvo pratę regėti iš oro nukritusių berniukų su apsiaustais. Jis nubėgo į kitą pusę, toliau nuo tų žmonių. Reikia nusivilkti šį daiktą. Nusimetęs Varno Nago apsiaustą ir nusirišęs kaklaraištį , šviesiaplaukis pasuko link kažkokios seselės, nes labai skaudėjo koją, ant kurios parklupo dar Hogvartse. Priėjęs prie seselės jis paklausė jos klausimo, bet matomai ji angliškai nesuprato. Apsidairęs jis pamatė pamatė užrašą "Departamento de Traumatología". Tai reiškė, jog jis ispaniškoje ligoninėje. Bus sunku, galbūt pavyks rasti kokį angliškai suprantantį žmogų, bet vargu ar čia tokių bus. Skausmas rodos slūgo, tad pagalbos neprireiks, greičiausiai. Profesorė nurodė jog reikia susigaudyti kas vyksta. Grįžęs į kabinetą taip ir parašysiu: Ispanijos ligoninės labai madingos ir gražios. Vaikinas vis vaikščiojo ligoninės koridoriais ieškodamas ko nors, kas galėtų padėti.
Être adulte, c’est être seul.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Pirmoji žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #3 Prieš 2 metus »
Vegard stebėjo kaip į operacinę buvo vežami pacientai, kaip iš palatų girdėjosi verksmas ir atodūsiai. Jis stebėjo gydytojų ir pacientų giminių susirūpinusius veidus. Vegard nieko nesuprato, ar jis turėjo atlikti gydytojo, paciento ar lankytojo vaidmenį. Iš visko sprendžiant jis buvo lankytojas, bet ką jis lankė? Būtų buvę naudingiau visiems mokiniams duoti po lapelį su sąrašu, ką reikia nuveikti atsidūrus ligoninėje. Keli sakiniai refleksijoje tūrėtų išeiti, bet čia buvo labai daug abejonių. Galbūt reikia nugvelbti kokį gydytojo chalatą ir nueiti į kokią operacinę, ar dar kur. Ar Vegard tikrai bijojo ligoninių? Jo idėjos vertė sunerimti, nejaugi ir vėl jis meluoja? Ar vėl apgaudinėja save? Abu variantai šiai situacijai tinka. Visgi, reikia pabandyti. Nejaugi čia stovės be darbo? Juk ne ligoninės apžiūrėti atkeliavo. Saeterhaug paslaptingai ėjo ir vis dairėsi žodžio "Rūbinė", "Gydytojai" ar panašiai. Ligoninė rodos buvo pažįstama, šie koridoriai rodos bylojo apie prisiminimus. Klastuolis prisiminė, tai Londono karališkoji ligoninė, ta pati kurioje po avarijos buvo atvežtas vaikino brolis, John. Iš akių išrėdėjo ašara. Prisiminus John, taip stipriai suspausdavo širdį, John Saeterhaug buvo didis ir svarbus žmogus Vegard. Gana prisiminimų, laikas dirbti toliau. Pagaliau atradęs gydytojų kambarį jis įžengė vidun, labai nustebo išvydęs jį tuščią. Griebęs chalatą, medicininę kaukę ir kepurėlę, užsidėjo priemones ir išskubėjo. Niekas nesupras jog Vegard - Hogvartso mokinys, nes juodaplaukis buvo aukštas ir panašus į gydytoją. Lyg tyčią, atsidūręs jis buvo ne kur kitur, o chirurgijos skyriuje kurio jam ir reikėjo. Vegard Mark Lysfjord Saeterhaug - išdidus ir labai svarbus chirurgas, iškilmingai žygiavo koridoriumi. Priėjęs operacinės duris, akimirką sudvejojo, bet vistiek įėjo vidun. Vyko operacija, ant stalo gulėjo mažylis, kokių penkerių metukų. Niekas neatkreipė dėmesio į Saeterhaug, na jis to ir siekė. Užsimerkęs, vaikinas apie kažką pradėjo galvoti. Staiga atsimerkęs jis pašoko, jis vėl stovėjo Žiobarotyros kabinete, keletas mokinių jau buvo sugrįžę. Vegard ir vėl vilkėjo apsiaustą, o ligoninės pėdsako nė ženklo. Magija yra nuostabus dalykas ir tik kvailys tuo suabejotų. Išsitraukęs lapelį pergamento, rašalo ir plunksną, pradėjo skrebenti savo nuomonę, galutinis darbas atrodė taip:
Citata
Žiobarų ir burtininkų medicinos skirtumai:
Žiobarų burtininkai nenaudoja magijos gydymui.
Žiobarų gydytojai vilki labai daug medicinos priemonių, o burtininkams užtenka tik keletos.
Ant stalo palikęs pergamento lapelį, rašalo buteliuką ir plunksną įsidėjo atgal į kuprinę ir greitai pasišalino iš kabineto. Pamoka paliko daug įspūdžių, Vegard čia dar pasirodys ir ne kartą.
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Pirmoji žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #4 Prieš 2 metus »
Dori sėdėjo klasės viduryje. Ši, turėjo pripažinti, atrodė jaukiai. Mėlynos sienos, kurios, Dori galėjo galvą guldyti, ką tik pakeitė atspalvį; ir labai jaukios užuolaidos, kuriose neseniai sužibo žvaigždė.
Tačiau antrakursė jau dabar nekentė šitos pamokos, kabineto ir profesorės. Na, tiksliau, bandė nekęsti, nes vos tik prabilus naujajai žiobarotyros profesorei - Ariellai - mergaitė pagalvojo, kad ji visai nieko. Tačiau kaip burtininkas gali pasirinkti dėstyti tokį dalyką? Apie bjaurius, niekingus žiobarus... Mendel vis kaltindavo save, kad nieko negali padaryti dėl savo stiprėjančios neapykantos žiobarams, tačiau vis tik ji tuos jausmus skatino pati. Tai suprato šiandien atsidūrusi šioje pamokoje, kur jai būtų, regis, visai patikę, jei ne išankstinis pačios nusistatymas.
Kad ir kaip bebūtų, profesorė atrodė tikrai šaunesnė nei profesorius, dėstęs praeitais metais, kurio pamokos Dori atrodė labai nuobodžios. Kažin ko mergaitė nesitikėjo ir šiais metais, nes žiobarų pasaulį pažinojo nuo A iki Z, tačiau viduje ji jau užsidegė azartu, kai išgirdo, kad kažko reikės ieškoti, ir buvo smalsu sužinoti, kas vyks toliau, kai ji atsidurs ligoninėje.
Dori entuziastingai išbėgo iš klasės į koridorių. Kažkodėl tikėjosi jau čia pat rasti medicininių daiktų, tačiau jų nei vieno aplink nesimatė. Atsidususi juodaplaukė ėmė greitai eiti koridoriumi, nes bijojo tirpstančio laiko, ir sukiojo galvą į kairę ir dešinę puses bei sau po kojom, tikėdamasi pamatyti kokį svirkštą, spaudimo matavimo aparatą ar termometrą. Mergaitė jau atsidūrė kitame aukšte, tačiau jokio daikto, susijusio su žiobarų medicina, kol kas nepamatė. Po velnių, tikriausiai teks traukti i lauką. Į kiemą eiti mergaitė visai neturėjo noro, nes jeigu jau pilyje nesugeba surasti reikiamo daikto, tai kaip suras lauke, kur vietų paslėpti žymiai daugiau? Galėjo bent kokį žemėlapį duoti ar ką, ėmė mintyse burbėti ieškodama preteksto nemėgti profesorės ir ją kritikuoti. Kokias nors užuominas ir panašiai, o čia išėjai į tokią erdvę ir ieškok, toliau piktinosi. Koridoriaus gale Dori pamatė kažkokį sandėliuką su suklypusiomis durimis. Akimirksniu širdis ėmė tankiau plakti. Klastuolė vylėsi, kad jau kur kur, bet sandėliuke tikrai bus reikiamas daiktas. Pravėrusi senas duris mergaitė išvydo daug įvairiausių rakandų. Keli seni paveikslai, kažkokie kibirai, darbinės pirštinės, kelios apsipešiojusios mokyklos šluotos, kalėdinės eglės žaisliukai. Tačiau čia nebuvo nieko, kas būtų susiję su žiobariška medicina. Mendel riebiai nusikeikė. Užtrenkusi ir taip vos besilaikančias sandėliuko duris. Trumpaplaukė atsirėmė į sieną, atlošė galvą ir užsimerkė. Nejau nesugebėsiu įgyvendinti žiobarotyros užduoties, nors pati dar šiek tiek daugiau nei prieš metus gyvenau suknistame jų pasaulyje? Gal nešti kailį į Klastūnyną ir suvaidinti, kad pabėgau iš šitos pamokos? Dori koridoriuose nesusitiko nei vieno mokinio. Vadinasi, jie visi jau nusikėlę į ligoninę, tik Mendel nesiseka.
Dori, vis dar atlošusi galvą, atsimerkė. Atsimerkė ir aiktelėjo. Nes... palubėje... palubėje kabėjo stetoskopas! Deja, Dori nei nenutuokė, kad jis taip vadinasi, tačiau pažino daiktą, kuris kabėdavo gydytojai ant kaklo ir kuriuo ji klausydavo mergaitės plaučių, kai ji sirgdavo kvėpavimo takų ligomis.
- Descendio, - tarė nukreipusi lazdelę į stetoskopą, tačiau šis žemyn nenusileido. - Ką? - nustebo Dori. - Nesupratau? Descendio, - pabandė dar kartą, bet stetoskopas ir toliau kabėjo palubėje.
Klastuolė šiek tiek susierzino, bet vilties dar neprarado.
- Accio! - nusitaikė dar kartą ir pabandė stetoskopą prisišaukti. Kol kas nieko. - Accio! - jau šiek tiek nervingesniu balsu sušuko.
Kad tave kur goblinai... Tai kaip man paimti tą daiktą?! Dori pradėjo panikuoti. Ji sako, kad rastume daiktą, pakabina jį palubėje, bet užburia taip, jog kerais jo nepasiimsi? Mendel ir piktinosi, ir nervavosi, tuo pačiu lyg ir kelios pykčio ašaros norėjo išriedėti. Kaip jį pasiekti, po velnių?
- Ak, miela profesore! - sušuko Dori į koridoriaus tolumą ir balso aidas nuaidėjo joje. - Tai kaip man pasiekti tą suknistą daiktą, gal nuskristi ir pasiimti? - ėmė šaipytis.
Ir staiga... ir staiga Dori toptelėjo šita mintis!
- Taip! - dabar jau labai rimtai sušuko. - Nuskristi!
Dori paskubom atvėrė prieš tai apžiūrėto sandėliuko duris ir akimirksniu ištraukė iš patalpos šluotą. Apžergusi ją kiek tik leido šluotos būklė, mat ji buvo gerokai aplūžusi, visu jos greičiu šovė aukštyn ir netrukus sugriebė delnu stetoskopą. Tada viskas pradėjo suktis ir antrakursė pradingo iš koridoriaus, o vieniša šluota bumbtelėjo žemyn.

*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Pirmoji žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #5 Prieš 2 metus »
Blyškios odos aukštaūgė stovėjo prieš visą klasę, pilną vienokio ar kitokio kurso Hogvartso mokinių. Abigailė stebėjo ją ir stebėjosi, kodėl praeitais metais žiobarotyrą dėstęs profesorius nestovi tos raudonplaukės vietoje. Iš veido naujoji profesorė atrodė nesanti iš Europos. Jos akys tiesiog šaukte šaukė, jog blyškiaodės  gimtinė- Rytai.
Nestrof, atidžiai išklausiusi, ką pasakė profesorė, nuoširdžiai susidomėjo jos vardu. Ariella. Įdomus vardas, labai įdomus. Prie jos ryškiai raudonų plaukų ir blyškios odos labai tinka.
Užduotis mergaitės visiškai neišgąsdino, mat ji yra kelis kartus apsilankiusi žiobariškose ligoninėse ir poliklinikose, kadangi su tėvais gyvena tarp žiobarų. Tokiose situacijose dažnai pasirodantis trečiakursės nerimas šį kartą neįkišo savo nosies ir nepakišo kojos Abigailei normaliai, kaip ir visi vaikai atlikti užduotį. Tai buvo jau antras pliusas per šiandieną- pirmasis buvo toks, kad varnei pagaliau pavyko neskubant papusryčiauti. Dažniausiai Nestrof pramiegodavo, ko pasekoje reikėdavo tiesiog skubėti į pamokas, nespėjus papusryčiauti Didžiojoje salėje.
Abigailė atsistojo ir, išėjusi iš žiobarotyros klasės, pasuko link Varno Nago bendrojo kambario. Tikėjosi, kad ten pamatys bent kokį su žiobariška medicina susijusį daiktą. Eidama koridoriais, rudaplaukė atidžiai apžiūrinėjo kiekvieną kertelę. Deja, nieko neradusi, ji pasuko kiton pusėn ir perėjo kitą ilgą koridorių. Netikėtai pamačiusi violetinės spalvos vaistų dėžutę, ant kurios buvo parašyta "Ibuprom", Abigailė žengtelėjo arčiau jos. Trylikametė net neabejojo, kad tai yra vienas iš tų žiobarų medicinos daiktų, kurie turėtų perkelti į ligoninę. Nestrof užsimerkė ir atsargiai palietė vaistų dėžutę. Su šiuo veiksmu ją pasitiko siūbavimas, ir štai- Abigailė guli ligoninės palatoje. Prie žaliaakės lovos buvo dar viena, kurioje gulėjo tamsiaodė, indiškų bruožų mergaitė. O ne. Aš mieliau būčiau buvusi gydytoja ar kokia slaugytoja..
Abigailė atsiduso ir atidžiau pažvelgė į šalia gulinčią mergaitę. Ši miegojo. Prie londonietės rankos buvo prijungta kažkokia adata, o ši- prie plono vamzdelio, kuriuo iš pakabintos nedidelės talpos tekėjo permatomas skystis, regis, vanduo. Kodėl vandenį reikia leisti per adatą? Juk jį galima vartoti per burną! Kas per nesąmonė!.. Žaliaakė suprato, jog žino tikrai mažai apie žiobarų mediciną. Kam tie visi laidai, prijungti prie miegančiosios mergaitės? Kodėl man lašinamas vanduo per adatą?
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Pirmoji žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #6 Prieš 2 metus »
Meg, patogiai atsilošusi savo kėdėje, sėdėjo Žiobarotyros pamokoje. Nors švilpiukė jau buvo pavargusi po ilgos dienos, šios pamokos ji laukė. Vien todėl, kad turėjo ateiti nauja profesorė ir, kaip girdėjo rudaplaukė, ji turėjo būti labai gera mokytoja.
Antrakursė pažvelgė į klasės priekį, kur stovėjo naujoji profesorė, prisistačiusi Ariellos vardu. Moteris buvo aukšta, raudonais plaukais ir azijietiškų bruožų. Ariella, švilpiukės manymu, buvo graži, tačiau atrodė... užsisvajojusi, atitolusi nuo realybės. Tarsi tuo pat metu būtų ir klasėje, ir kur nors kitur. Tačiau Meghan tai netrukdė. Buvo įdomu sutikti profesorių, kuris nėra mirtinai nuobodus. O ši naujoji profesorė tikrai nebuvo tokia.
Meg išklausė pamokos užduoties ir mintyse atsiduso. Nebus lengva. Stereotipiškai Žiobarotyra turėtų būti lengva pamoka, juk ne taip sunku perprasti tuos žiobarus. Be to, nereikia nagrinėti sudėtingų skaičių ar mokytis painių burtažodžių. Tačiau iš tiesų ši pamoka buvo viena iš sunkesnių. Ypač jei pasitaiko profesorius, kuris išmano savo darbą. Rudaplaukė atsiduso, tačiau neprieštaraudama atsistojo ir išėjo iš kabineto ieškoti kokio nors daikto.
Koridoriuje nesimatė nieko, nors švilpiukė pati nežinojo, ko ieško. Kažkodėl antrakursę traukė eiti į lauką, tad ji greitu žingsniu ten ir patraukė. Ilgai netrukus rudaplaukė jau stovėjo prie ežero. Kiek prisiminimų... Meg priėjo prie pakrantėje augančio medžio, kur praleido daugybę valandų ir leidosi užvaldoma savo minčių ir prisiminimų. Tačiau po kelių minutėlių antrakursė susivokė, kad vis dar yra pamokoje, tad ėmė dairytis kokio nors daikto, susijusio su žiobarų medicina. Aplink ežerą nieko nesimatė. Švilpiukė pakėlė galvą aukštyn ir pažvelgė į medžio lapiją. Bingo! Ten sūpavosi, kaip pažino Meg, termometras. Rudaplaukė iškėlė lazdelę ir, nukreipusi ją į medicinos prietaisą, šūktelėjo:
- Accio!
Termometras net nepajudėjo. Matyt, buvo nekokios nuotaikos ir nė nesiruošė bendradarbiauti su iš niekur atsiradusia Švilpynės koledžo mokine. Arba Žiobarotyros profesorė jį buvo užkerėjusi, tačiau šis variantas ne taip gerai skamba. Tikriausiai teks ropštis savo jėgomis. pamanė Meghan ir įsikišo lazdelę į apsiaustą. Tada greitai priėjo prie medžio ir pradėjo ropštis aukštyn. Po kelių labai įtemptų minučių švilpiukė jau sėdėjo ant tvirtos šakos, per gerą sieksnį nuo žiobarų medicinos prietaiso. Rudaplaukė atsargiai nuropojo link jo ir ištiesė ranką, norėdama jį paimti. Meg pirštai sugniaužė šaltą stiklo vamzdelį. Tikiuosi, netapsiu gydytoja. spėjo pagalvoti antrakursė prieš pasauliui pradedant suktis ir jai persikeliant į žiobarų ligoninę.
Some things never change.


*

medeina11

Ats: Pirmoji žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #7 Prieš 2 metus »
Pirmojoje žiobaratyros pamokoje Gloria sėdėjo su savo katinu kuris sau ramiai sėdėjo ant stalo šalia mergaitės. Pirmakursė jokiu būdu nebūtu savo augintinio leidusi ant stalo, bet ji sėdėjo pačioje nematomiausioje vietoje ir dėl to tikėjosi, kad jos katino nepastebės. Laukdama varpo varniukė tyliai bendravo su katinėliu ir mąstė apie ką bus pamoką. Apie žiobarus ji žinojo visai nemažai, nes pastaruosius gyvenimo metus praleido tik su jais ir nematė jokios magijos ženklo iki laiško kviečiančio mokytis Hogvartse.. Ir dėl to žiobarytyros pamokų rudaplaukei nelabai ir reikėjo, bet ji norėjo gauti taškų ir dar daugiau sužinoti apie žiobarus. Na bei todėl, kad šią pamoką dėstė varno nago koledžo vadovė, o jos pamokoje būtu baisu nepasirodyti. Kai varpas atliko savo pareigą garbanės ausis pasiekė profesorės balsas Mechel pavardės savininkė baigė bendravimą su nebelungų kilmės katinu ir pradėjo įdėmiai klausytis profesorės. Išgirdusi praktiką vienuolikmetė tik sau linktelėjo ir jau norėjo eiti link klasės durų, bet Moris atrodė nelabai norėjo išeiti iš klasės. Nes jis laisvai nušoko nuo stalo ir pro kitų mokinių kojas nubėgo prie profesorės ir su nagais įsikabino į Brown drabužius. Pati Gloria su siaubo kupinom akim viską stebėjo mintyse sau pasakė.O ne.

Ats: Pirmoji žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #8 Prieš 2 metus »
  Raudonplaukė apsidairė. Dalis mokinių, jai davus ženklą, pakilo nuo suolų ir tuoj pat išskubėjo ieškoti su medicina susijusių daiktų. Ariella tik šyptelėjo, mat labai nenorėjo pradėti džiaugtis iš anksto dėl to, jog vaikams sekasi kuo puikiausiai. Dar prisikalbės... Vien tik dėl to profesorė sumurmėjo burtažodį, ir išvydo kiekvieną vaiką, kurie žiobarotyros pamokoje jau buvo įpusėję darbą ir stūksojo ligoninėje, bandydami suprasti kas dedasi. Tiksliau dalis vaikų, tik tų, kurie augo grynakraujų, na arba puskraujų burtininkų šeimoje. Žiobarų apsuptyje augusiems magams, regis, nebuvo taip linksma. Brown galvojo, kad tai ir buvo vienintėlis mokslo, kurį šiais metais pasirinko dėstyti, minusas. Nenutuokė ko naujo galėtų išmokyti žmones, kurie apie visą kitokį gyvenimą žinojo nuo pat gimimo.
  Trisdešimtmetė žengė žingsnį pirmyn ir atgal, žiūrėjo į savo varnus, kadangi šiais metais tapo Varno Nago koledžo vadove. Nenutuokė ką tiems vaikams galėjo pasakyti, tačiau vylėsi, kad tas draugiškas žvilgsnis juos padrąsins. Ypač jaunesnius.
  Tolumoje išgirdo Accio burtažodžio skambesį. Suprato, kad visai pamiršo priminti tai, jog dalis daiktų buvo užkerėti taip, kad šis burtažodis neveiktų. Žinoma, tai buvo ne visi daiktai, tad tik gūžtelėjo pečiais. Tikriausiai, taip bus dar įdomiau, - pagalvojo moteris ir pažvelgė į ant sienos kabantį kalendorių. Šis pranešė, kad naktį virs į vilkę. Ir vėl. Pirmą kartą Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Vien tik pagalvojus apie tai nusipurtė. Ne, nereikėjo to suprasti neteisingai, tačiau nerimas, kad ją kažkas galėjo pastebėti kilo kas minutę. Būtų riebiai nusikeikusi, tačiau visi mokiniai dar nebuvo palikę klasės. Ech.
  - Gali susirast kitą daiktą, - ramiu balsu atkirto mergaitei, kuri iš koridoriaus tolumos, galbūt, uždavė ir retorinį klausimą. Buvo užtikrinta, kad juodaplaukė turėjo ją išgirsti. Na, o jei ne, tai jau ne profesorės kaltė. Tikriausiai. Juk vaikai buvo kūrybingi, visada turėjo atrasti bent jau mažą išeitį iš keblios situacijos.
  Vilkiška klausa išgirdo lengvus, tikrai ne mokinio, žingsnius artėjančius link jos. Pakreipė galvą ir pamatė mažą pilkšvą katinėlį. Lygiai tokį pat, kokį neseniai matė ir prabėgant koridoriais ar slampinėjant po Hogvartso apylinkes. Tiesa, negalėjo būti užtikrinta, kad šis katinas ir buvo tas, kurį matė seniau, tačiau tai buvo nebelungas. O jie visai mieli, - atlaidžiai gūžtelėjo pečiais jau pasilenkdama paglostyti mažą padarėlį.
  Tačiau lyg tyčia katinėlis neturėjo tokių puikių kėslų. Savo aštriais nagais įsikibo į profesorės suknelę ir perbraukė letenėlėmis taip, kad audinys perplyštų.
  Vilkolakė kilstelėjo antakius ir apsižvalgė. Vylėsi, kad jos nervai atlaikys tokią mokinių išdaigą ir ji nepradės staugti ant kiekvieno. Tai buvo pirmoji trisdešimtmetės pamoka, nenorėjo, kad į kitas neatkulniuotų nei vienas vaikas.
  - Kad ir kieno šis katinas, - pažvelgė į mokinukė, kurio baimės kupinomis akimis žvelgė į ją. - Prašau, eikit atlikti pamokos darbą, o aš kažkaip susitvarkysiu, - numojo ranka ir žvilgsniu paragino visus mokinius palikti kabinetą ir eiti ieškoti su medicina susijusio daikto.
  Pasilenkė ir švelnų katinėlį paėmė į glėbį. Kelis kart perbraukė per jo švelnų kailiuką ir nuleido ant kilimais iškloto grindinio. Į jį nepažvelgė nei akies kampučiu, tik ant suknelės užimetė juodą apsiaustą, į kurį įsisiaubus nesimatė mokinio augintinio padarytos žalos.
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Ats: Pirmoji žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #9 Prieš 2 metus »
Meg atsirėmė į šaltą sieną ir užsimerkusi palaukė, kol galva baigs suktis. Po poros minučių švilpiukė atsimerkė ir sumirksėjo, kad vaizdas nustotų lietis. Tada mergaitė jau galėjo apsidairyti. Ji stovėjo nedideliame juodomis plytelėmis išklijuotame kambarėlyje. Prie vienos sienos stovėjo rašomasis stalas, prie kitos - spinta. Dar buvo langas ir durys. Meghan patraukė prie durų norėdama apsidairyti ir suprasti, kur pakliuvo. Tačiau vos pajudėjusi suprato, kad kažkas ne taip. Ji nebevilkėjo savo mylimo plataus juodojo Hogvartso apsiausto. Vietoj jo švilpiukė buvo apsirengusi ankštą baltą chalatą, ant kurio buvo prisegta kortelė su jos pavarde. Taip pat ant jos kaklo kabėjo kažkoks prietaisas, rodos, vadinamas stetoskopu. Rudaplaukė krūptelėjo. Tik ne tai... Kodėl gydytoja? Lankytoja būti būtų buvę lengviau. Nors aišku, kas šiais laikais leidžia eiti lengvesniu keliu? Teks kaip nors suktis.
Meg pastūmė kambarėlio, kuriame atsirado, duris ir išėjo į koridorių. Jis buvo baltomis sienomis ir erdvus. Jame zujo daugybė medicinos darbuotojų baltais chalatais bei lankytojų ir pacientų kasdieniais drabužiais. Daktarė Pritz (kaip keistai skamba mano pavardė, linksniuojama drauge su žodžiu "daktarė"...) žingsniavo koridoriumi stengdamasi per daug nesidaryti, kad neatkreiptų į save dėmesio. Po minutėlės tylaus ėjimo ji pamatė ant vienų durų lentelę su savo pavarde. Meghan taip nustebo, kad labiau nebūtų nustebusi, net jei jai kažkas būtų pasakęs, jog Elliw (prastos atminties klastuolė, su kuria Meg turėjo garbės kartą pasimatyti) kažkur atėjo be teleskopo. Tankiai plakančia širdimi švilpiukė pravėrė duris ir įžengė vidun. Kabinetas atrodė niekuo neišsiskiriantis, tačiau kaip reikiant apsidairyti rudaplaukė neturėjo laiko, nes prie jos kaip mat prišoko kažkokia juodaplaukė seselė.
- Daktare Pritz! - šūktelėjo ji. - Kur buvote? Pas jus lankytoja, ponia Veiland. Ji laukia jūsų kabinete.
Meg taip nustebo, kad nepajėgė išspausti nė žodžio, tik medinėmis kojomis nuėjo kabineto, kurį parodė seselė, link.
Jame ant kėdės sėdėjo kažkokia malonios išvaizdos šviesiaplaukė moteris, maždaug keturiasdešimties metų amžiaus. Išgirdusi mergaitės žingsnius, moteris atsisuko.
- Gydytoja Pritz! Be galo malonu jus vėl matyti.
- Taip, man irgi... - sutrikusi išlemeno Meghan ir priėjusi atsisėdo už savo (tikriausiai savo?) rašomojo stalo. Jos pacientė niekuo neparodė nustebusi, kad Meg yra tik dvylikametė ar - kad mato ją pirmą kartą. Viskas atrodė taip, tarsi Meghan visą laiką buvo gydytoja. Prisiminusi, kad ji turi būti gydytoja, rudaplaukė prabilo: - Taigi, ponia Veiland, kuo skundžiatės? - Rodos taip sako žiobarai, ar ne?
- Skauda gerklę. Jau bus savaitė, kaip nesibaigia.
Meg vos nekilstelėjo antakių. Ką jai daryti? Švilpiukė iš paskutiniųjų įtempė smegenis bandydama prisiminti, kas naudojama gerklės skausmui palengvinti.
- Hmm... Bandėte Velnio raizgų nuovirą ir keliomis Magiškos Saulėgrąžos sėklomis? - Dėkui Merlinui už tą Herbologijos pamoką... Na, ir profesoriui Turner. - Turėtų palengvinti gerklės skausmą.
Ponia Veiland kilstelėjo antakius.
- Atleiskite, kokį nuovirą?
Dėl mėgstamiausių Merlino trumpikių! Pamiršau, kad žiobarai nežino apie magiškus augalus! Ką dabar daryti? Ką jai pasakyti?
- Aš.. - Meghan pasirėmė rankomis galvą ir stipriai užsimerkė, norėdama išnykti iš šios ligoninės, keliauti namo. Kad tik nebereiktų bendrauti su ta moterimi ir galvoti, kaip įveikti gerklės skausmą...
Švilpiukė pajuto, kad krenta ir staigiai atsimerkė. Apsidariusi suprato, kad ji grįžo į Žiobarotyros klasę. Mergaitė vėl vilkėjo savo uniformą ir sėdėjo savo suole. Rudaplaukė su palengvėjimu atsiduso. Tada, prisiminusi užduotį, išsitraukė pergamentą ir parašė:
Citata
Žiobarų ir burtininkų medicinos skirtumai:
1. Žiobarai nežino apie jokius magiškus augalus ar nuovirus.
2. Žiobarai daug ką daro rankomis ar išmaniaisiais prietaisais, o burtininkams padeda magija.
3. Žiobarams reikia daugiau prietaisų nei burtininkams.
Nuėjusi į klasės priekį Meg padėjo pergamentą profesorei ant stalo ir išėjo iš klasės. Pamoka, nors buvo keista ir sunki, paliko gerą įspūdį ir švilpiukė jau ėmė laukti kitos.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Abigailė Nestrof

  • VI kursas
  • *
  • 125
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • esu Katherine Silverstone įšventintas Garfildas.
Ats: Pirmoji žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #10 Prieš 2 metus »
Netrukus į nedidelę dvivietę palatą iš lėto įėjo seselė, pasistumdama vežimėlį, ant kurio kruopščiai išdėliotos stovėjo vaistų dozės. Abigailė pajuto, kaip jos kvėpavimas vis labiau greitėja. Prasideda.. Jeigu toje žiobarotyros praktikos dalyje, kurioje reikėjo tiesiog surasti su žiobariška medicina susijusį daiktą, varnanagei nerimas kojos nepakišo, dabar jis tikrai pasidarbavo. Trečiakursės rankas bei kaktą išpylė šaltas prakaitas.  Labai, labai ne kažką. Nestrof paniškai bijojo tablečių, adatų bei bet kokių kitų fizinių medicinos metodų. Ir dar, viskas tik dėl kažkokios kvailos pamokos!.. Trumpai sakant- rudaplaukė šiuo metu jautė beprotišką pyktį Ariellai, nes būtent per ją Abigailė atsidūrė šioje ligoninėje, šioje palatoje, šioje lovoje ir šiuo metu jai teks gerti tabletes. Žaliaakė jau nusiteikė išgirsti siaubingai piktą ligoninės seselės balsą, kuris sakytų, jog metas vaistams, tačiau išgirdo tik švelnų ir tylų klausimą: "Kaip jautiesi?". Nestrof sukluso- čia man? Abigailė susiprato, jog seselė kalbėjo tyliai dėl šalia miegančios mergaitės. Varnė atsikrenkštė ir prabilo:
-Taip, man viskas gerai, apart to, kad aš patiriu panikos priepuolį dėl jūsų tablečių. Ar jas privaloma gerti?- išmekeno trylikametė.
Juodaplaukė, žemo ūgio seselė nepatikliai nužvelgė Abigailę. Hm, o ką daryt dabar? Galbūt ji suprato, kad aš visai ne ligoninės pacientė? Tačiau juodaplaukė tik mestelėjo "Tau šiandien nereikia.". O taip! Abigailei nusišypsojo konkreti sėkmė. Ji švelniai nusivalė priprakaitavusias rankas į patalynės užvalkalą ir nusišypsojo seselei.
-Ačiū jums,-švelniai pratarė.
Ir visai netrukus, londonietė ir vėl pajuto tą keistą sūkurį. Štai- Abigailė stovi toje pačioje vietoje, kur palietė "Ibumprom" pakelį. Kaip gera būti tikrąja Abigaile ir neapsimetinėti ligone.. Mergaitė nuskubėjo link Žiobarotyros klasės.
Vos žengusi per slenkstį, mergaitė nebyliai pažvelgė į profesorę ir nuėjo prie savo suolo. Netrukus ėmė rašyti ant pergamento, kuris buvo padėtas ant stalo.
Citata
1. Žiobarai naudoja gerokai daugiau tablečių, o burtininkų medicinoje labiau vyrauja skystos būsenos vaistai.
2. Žiobarai ligoninėse guli ilgiau, nei burtininkai, kadangi žiobarų gydymo būdai užtrunka gerokai ilgiau, jog suveiktų.
Nunešusi ant Ariellos stalo ir ten padėjusi pergamentą, Abigailė Nestrof tylut tylutėliai, kaip ir buvo liepusi profesorė, išsinešdino iš klasės.
"Lazanija - ne maistas, o gyvenimo būdas." - Katherine Silverstone.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Pirmoji žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #11 Prieš 2 metus »
Dori bumbtelėjo ant kėdės. Ji atsidūrė gydytojo kabinete. Mergaitė prisiminė senesnius laikus, kuomet dar gyveno žiobarų pasaulyje ir kiekvienais metais prieš mokyklą ateidavo pas gydytoją gauti sveikatos pažymos, kurią nunešdavo mokytojai.
Poliklinikoje mergaitei pamatuodavo ūgį ir svorį, patikrindavo akis ir dantis. Kažkodėl Mendel pagalvojo, kad taip bus ir šįkart, nes ji atsidūrė ant paciento kėdės priešais gydytoją. Ką gi jis galėtų daugiau daryti sveikai mergaitei? Tačiau Dori klydo. Šią akimirką ji nebuvo sveika. Antrakursė stipriai sukosėjo ir pajuto, kaip jai suskausta krūtinę. Gydytojas paklausė mergaitės plaučių tokiu pačiu aparatu, kurį dar ką tik juodaplaukė palietė Hogvartso koridoriaus palubėje. Jam kažkas pasirodė įtartina, todėl pasiuntė mergaitę į rentgeną. Dori pasidarė negera. Ji tiesiog nekentė šito pasaulio. Jeigu ji serga, nori tiesiog atsidurti pas madam Pomfri, kuri pamosuos prieš ją burtų lazdele, sugirdys kokio šlykštaus skonio viralo ar pateps dvokiančiu tepalu. Mendel nebuvo baisu. Dėl šventų nykštukų, čia tik rentgenas. Bet ji vis tiek jautė kažkokį šleikštulį, tačiau jis labiau buvo emocinis, psichologinis. Ji nenorėjo čia būti. Ne, ne, ne. Ji norėjo kuo greičiau dumti į savo pasaulį, o žiobarišką palikti kažkur, kur daugiau niekada į jį nebepateks. Ir taip, viskas vėl vedė į tai, kad Dori kuo toliau, tuo labiau nekentė žiobarų. Kodėl net čia, Hogvartse, negalima pabėgti nuo žiobarų? Kodėl egzistuoja tokia suknista pamoka? Kurių galių reikia mokintis apie tuos nevykėlius, ar ne geriau būtų tiesiog nuo jų pasislėpti arba... arba juos nužu...
- Prieik, - Dori išgirdo malonų seselės balsą.
Netrukus Mendel peršvietė plaučius, tačiau plaučių uždegimo nerado. Pasirodo, Dori buvo paprasčiausias bronchitas. Gydytojas prirašė krūvą vaistų ir išsiuntė gydytis namo. Tačiau kur jos namai? Kur, po velnių, dabar Dori dingti? Ji tiesiog norėjo į Hogvartsą.
Pasimetusi juodaplaukė išėjo iš gydytojo kabineto ir neištvėrė.
- Ne, ne, ne! - ėmė rėkti ji, o visi aplink atsisuko. - Aš nenoriu čia būti, aš nekenčiu jūsų! Suknisti žiobarai! - mergaitė ėmė trankyti sieną, o akyse pasirodė ašaros.
Netrukus Dori pajuto, kad kažkur keliauja ir po akimirkos atsidūrė žiobarotyros klasėje. Kažkoks varnis pažiūrėjo į ją pašaipiu žvilgsniu, nes klastuolė dar nespėjo nusivalyti ašarų.
- Ko čia vėpsai, - niūriai tarė ji ir nusišluostė ašaras. - Man... siuvo koją, - pamelavo.
Mergaitė jau jautėsi sveika. Nusiraminusi Dori paėmė pergamentą ir plunksną pamirkė į rašalą. Deja, ji nežinojo, ką rašyti. Apie žiobarų mediciną būtų galėjusi prirašyti daug, tačiau bėda ta, kad beveik nieko nežinojo apie burtininkų mediciną. Ir čia dar vienas spyris į Dori vartus, ir vėl jį pasijuto tokia nevykusi. Kol kiti mokosi apie žiobarų mediciną, ji svarsto apie magų. Susinervinusi Mendel pakeverzojo pergamente:
Citata
Žiobarų ir burtininkų medicinos skirtumai:
1. Kitokia ligų diagnostika. Norint diagnozuoti ligą, žiobarai atlieka daug įvairių tyrimų, kuriems kartais naudojami dideli ir sudėtingi prietaisai, pavyzdžiui, rentgeno aparatas. Burtininkams tokiais atvejais užtenka burtų lazdelės.
2. Kitokie ligų gydymo būdai. Žiobarai turi labai daug ligų gydymo būdų, nuo įvairių tablečių ar leidžiamų vaistų, iki sudėtingų operacijų, kuomet žmogui duodama narkozė ir jo kūnas yra pjaustomas chirurgų. Hileriams šiuo atveju užtenka naudoti gydomuosius eliksyrus ir tepalus, o vidines ligas gydyti burtais.
Fu, tikrai, sumauti žiobarai, niurnėjo mintyse. Dori nušveitė pergamentą ant profesorės stalo ir net neatsisveikinusi išėjo iš klasės.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

Ats: Pirmoji žiobarotyros pamoka visiems kursams
« Atsakymas #12 Prieš 2 metus »
  Juodas apsiaustas, kurio sagos buvo tarsi sidabrinės, puikiai dar labiau išryškino azijietės veido bruožus. Tačiau moteris šioje mokykloje jų ir neslėpė. Dažniausiai čia jausdavosi saugi, mat žinojo, kad burtų ir kerėjimo pilis buvo puikiai apsaugota, kiekvienas pašalinis žmogus čia net negalėtų patekti, o ir mokytojauti čia galėjo nevisi. Kartkartėmis tai ją nuramindavo, kartais išgąsdindavo. Visa tai priklausydavo nuo dienos, mėnulio fazės, žvaigždžių išsidėstymo. Visko, ką Ariellai ir kiekvienam žmogui duodavo motina Gamta, kurios jėga buvo šimtus kartų galingesnė nei dievo. Bent jau taip manė magė, kuri šiais metais dėstė žiobarotyros mokslą.
  Puiki klausa išgirdo lengvus ir minkštus žingsniukus, regis, to pačio gyvūnėlio, kuris savo ilgais nagais perrėžė moters suknelę. Katinai jai patiko, labai, tad taip ir nesugebėjo išreikšti jokios neigiamos emocijos šiam, kažkurio vaiko, augintiniui. Juk švelnūs, pūkuoti ir draugiški padarėliai vadovavosi instinktais. O kas buvo Brown, jog jiems prieštarautų?
  Vertėtų paminėti ir tai, kad keli vaikai praktiką baigė greičiau, ant savo arba profesorės stalo palikę pergamentus, jie skubiu žingsniu išlėkė iš kabineto. Vilkolakė kiekvienam šyptelėjo, su kiekvienu atsisveikino, retkarčiais vis pasigailėdama, kad nepaprašė vaikų prisistatyti, bet numanė, kad ir taip sužinos kiekvieno vardą, tik tam prireiks truputį daugiau laiko.
  Nepraėjus porai minučių išgirdo ir sunkesnius žingsnius, atrodė, kad visa mokykla sudrebėjo, kai daugiau vaikų grįžo į realybę, atlikę, arba bent jau bandę atlikti, žiobarotyros praktiką. Tas jausmas buvo, hm, labai keistas. Tai, kad mokiniai sugebėdavo taip triukšmingai pasiekti klasę Annę žavėjo, tačiau tuo pat metu truputėlį erzino.
  Pastebėjo ir klastuolę, kuri apsiašarojusi grįžo į patalpą. Buvo kilęs noras paklausti ar nenori pasikalbėti apie tai, gal paguosti, kad visa tai buvo tik praktika ir jos taip rimtai priimti nevertėtų, tačiau nujautė, kad tokiu būdu šiai mergaitei sukeltų daug nemalonios gėdos. Savo norus nustūmė šonan.
  - Gerai, - nutęsė apsižvalgiusi, nes pastebėjo, kad dalis vaikų dar skrebeno pergamentus, - galite eiti, mat pamokos laikas jau pasibaigė, o pergamentus man atneškite per šią savaitę, - šyptelėjo žiobarotyros profesorė ir stebėjo, kaip mokiniai visiškai apleido kabinetą.
  Ir pati mokytoja nežadėjo visos dienos praleisti šioje klasėje, tad lazdelės pagalba susirinko visus daiktus ir įsitikinusi, kad nieko nepamiršo, niūniuojant svajingą melodiją, išėjo iš klasės, kurioje tokiu būdu neliko jokios gyvos dvasios.
  Arba liko, tik raudonplaukė apie tai net nepagalvojo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Ariella Annė Brown »
“Sometimes just to say your own truth out loud is enough to find others like you.”