[Erikas Dinas Miglaputys]

Čia galima patekti praplaukus ežero gilumoje esančias dvi kolonas, primenančias arką, su hrizantemų raižiniais, jos vienintelės tokios. PERSPĖJIMAS!!! Čia vandenių teritorija ir praplaukus arką, viskas gali atrodyti gan kvaila bei pradėti vaidentis, tačiau išnirus viskas pasikeis ir viskas bus kaip niekur nieko. Arkos sukelia iliuziją ir nukelia tave į praeitį, kurioje tu labiausiai norėtum lankytis. Tarsi sapnas, kuriame viskas einasi, taip, kaip tu nori. Grįši į savo laikmetį tik tuomet, kai baigsis limitas, tai šiek tiek primena pramogų pasaulį, kadangi tau nebūtina ko nors padaryti, kad pabustum iš iliuzijos. Tiesiog baigisi dviejų savaičių limitas ir viskas.
--------------------------------------------------------------------------------------
Senasis Hogvartsas... visada norėjosi ten apsilankyti, tiesa? Taigi, čia galima sakyti viskas tas pats, tačiau senasis suolelis tebėra sveikas, draugų namelis neapleistas, yra netgi dvi pelėdų nepanaudotos, kaip tualetas vietelės pelėdyne! Mokytojai kiti, o ateinantys, būsimieji mokytojai, dar tebuvo jauni, įžymių raganų ir burtininkų tėvai irgi dar buvo jauni. Uždraustasis miškas dar tik įpusėjęs į savo baisiūjų legendų kelią...
Senosios klasės, kurios vėliau bus apleistos, dabar yra švarutėlės be jokių voratinklių. Tuo metu vis dar gyvavo Valdovas Voldemortas, o kitaip, Tomas Marvolas Ridlis su savo pasekėjais jau buvo spėję pridaryti blogų darbelių... Jeigu iliuzija tave pasiglemžtų į dar tolimesnius laikus, įsivaizduok, gali tekti susitikti ir su Grindevaldu... O jeigu tu norėtum pamatyti Hogvartso įkūrėjus?..
Tuo metu Paskirstymo Kepurė nebuvo tokia nušiurusi (bent jau mažiau) viskas dar tkrai ne taip sena ir atrodo net nauja! Taigi sveikas atvykęs į šį buvusį ir nemažiau įdomų Hogvartsą!

[Meghan Natali Pritz]

Meg širdis plakė tokiu greičiu, kad neabejotinai sumušė visus pasaulio rekordus. Pulsas tvaksėjo ausyse, rudaplaukė nebevaldė savo kūno. Visą tai sukėlė netikėta panikos ataka, kaip banga užliejusi mergaitę. Ji sumirksėjo ir pabandė viską sudėlioti nuo pradžių.
Kai viskas prasidėjo, buvo pavasario diena ir rudaplaukė leido ją su Dinu. Jie plaukiojo ežere, kur Meg susipažino su Dino draugais vandeniais - Antonijumi ir Julia. Tačiau po ekskursijos ežero gelmėse, Dinas pradėjo elgtis keistokai - partempė Meg į krantą ir ėmė aiškinti apie kažkokius sutapimus, neįtikėtiną ramybę ir net sapnus. Viskas, ką suprato rudaplaukė buvo tai, kad ežero ramybė ir gėris buvo apgaulingi ir su tuo kažkaip susijęs tas paslaptingas rūkas, kurį pastebėjo Meg, jau išlindus iš ežero. Tada Dinas liepė jai persirengti ir pats kažkur dingo. Švilpiukė pakluso ir kaip mat nusimetė šlapius drabužius ir apsirengė sausus. Tačiau tą akimirką viskas pasikeitė.
Viską dengęs rūkas išsisklaidė ir apsidariusi rudaplaukė pamatė, kad atsidūrė visai kitur. Ji vis dar buvo Hogvartse, tačiau ne tame, kurį pažinojo ir mylėjo. Mokykla atrodė... kitaip. Suoliukas, stovintis pakrantėje, buvo nesulūžęs, medžiai atrodė mažesni, o mokinių, kurie vaikščiojo lauke, Meg nepažinojo. Įsižiūrėjusi ji atpažino kelis veidus, kuriuos buvo mačiusi magijos istorijos vadovėliuose. Po vienu medžiu sėdėjo Džeimsas Poteris, Sirijus Blekas ir Remas Lupinas. Ant suoliuko su kažkokiomis mergaitėmis kalbėjosi Lilė Poter. Žmonės, kurie jau seniai turėjo būti mirę. Įtempusi smegenis Meg apskaičiavo, kad tai galėjo būti 1974-ųjų Hogvartsas. Ar ji ką tik persikėlė laiku?
Švilpiukė nespėjo susivokti, kai ją apspito mokiniai ir ėmė kažką šūkauti. Vienas iš jų atkišo jai rankšluostį ir Meg, pati nesuprasdama savo veiksmų, apsigaubė juo pečius ir paleido plaukus iš kuodo, kad išdžiūtų. Balsai kalbėjo kažką apie undines ir neįtikėtinus įvykius. Visoje balsų ir veidų erzelynėje ji desperatiškai ieškojo Dino, vienintelio pažįstamo žmogaus šiame naujame ir atšiauriame pasaulyje. Po kelių minučių įtempto ieškojimo, rudaplaukė pamatė savo draugą. Pagaliau! atsiduso ji mintyse ir pajuto, kad baimė kiek atlėgo. Ji bent jau buvo ne viena. Tačiau geriau įsižiūrėjusi pamatė, kad Dinas atrodo kitaip. Vyresnis. Raumeningesnis. Aukštesnis. Gražesnis. Net grakštesnis. Supratusi, kad vaikinas pasikeitęs, Meg pajuto, kad ir pati jaučiasi kitaip. Šortai jai buvo per maži, marškinėliai, kurie buvo per dideli, dabar buvo kaip tik (garbė Merlinui, kad šiandien sugalvojo apsirengti per didelius marškinėlius - kaip žinodama!). Be to, Meg jautėsi kitaip. Švilpiukė nesuprato, kas tiksliai pasikeitė, bet ji jautėsi kaip mergina, o ne mergaitė.
- Dinai! - šūktelėjo Meg ir pripuolusi apkabino draugą. Ją gerokai nustebino ūgių skirtumas. Dinas visada buvo aukštesnis, tačiau tik keliais centimetrais. Dabar juos skyrė maždaug dešimt, gal net daugiau. Po sekundėlės mergina sutrikusi suvokė, ką padarė. Tai buvo pirmas kartas (neskaitant to karto, kai Erikas ją nešė ant nugaros į Didžiąją salę) kai ji buvo taip arti jo. Tačiau rudaplaukė nejautė gėdos, o ir atsitraukti nenorėjo. Jie buvo įkliuvę laike turėdami tik vienas kitą. Tai kas čia tokio, kad apsikabins?
Prie jų priėjo kažkokia profesorė ir Meg teko paleisti draugą. Dinas paklausė atėjusios nepažįstamos profesorės, kas vyksta.
- Kad aš žinočiau, brangieji. - atsakė jam profesorė. - Norėčiau, kad jūs man tai paaiškintumėte. Mano mokiniai pasakoja, kad jūs tiesiog išlindote iš ežero. Ir kodėl tu su Hogvartso uniforma? - kreipėsi į Diną. - Tu čia tikrai nesimokai.
- Profesore, tai klaida. - įsiterpė rudaplaukė. - Aš vardu Meg, o čia Dinas. - prisistatė. - Mes mokomės Hogvartse, abu esame Švilpynės koledžo mokiniai, tik ne šiame, hmm, amžiuje... Tai ilga istorija. Jei jūs nieko prieš, mes norėtume grįžti atgal... - švilpiukė nutilo ieškodama tinkamo žodžio. - namo. - netvirtai užbaigė. - Dinai? - pasisuko į draugą, laukdama, kad jis patvirtintų jos istoriją ir, jei išeis, paaiškintų geriau, nes merginai nuo streso visai susipynė mintys.

[Erikas Dinas Miglaputys]

Dinas tiesiog stovėjo it kokia statula ir jį pribėgusi apkabino Meg. Jis pasijuto taip, tarsi viduje rožės pražystų, dabar visi žiūrėjo į atvykėlius. Piteris Trumpulis, tas niekšelis, stovėjo tiesiai už profesorės nugaros. Meg iš pradžių vis dar laikė savo rankas jam ant pečių, tačiau prsiartinus profesoriai ji garbanių paleido ir pradėjo ne itin sklandžiai kalbėti su jaunąja profesore. Pagaliau ta profesorė atsakė į Dino užduotą klausimą - ji nežinojo kas čia dedasi.
- Taip, šiame Hogvartse aš nesimokau ir Meg nesimoko, mes esame... - jis pasijuto kvailokai. - Iš ateities..? - tarsi pats savęs klausdamas pasakė jis, nes ežinojo kaip daugiau sakyti. - Jeigu mes galėtumėme, tai viską sklandžiau papasakotumėme jums jūsų kabinete. - jis rankomis stūmė aplinkui suspitusius mokinius nuo savęs ir Meg. - Matote, viskas gana sudėtinga... Nežinau ar mus suprasite. - Meg laukė pagalbos iš Dino, nes ji norėjo sugįžti, o vaikinukas, to visai nenorėjo.
- Ne ne. Mes norėtumėme čia kurį laiką pabūti, gal.. savaitę? Dvi..? - tada jis susiprato, kad reikia duoti įtikinamų argumentų kodėl jie turėtų trumpam čia pasilikti. - Nes mes nežinome kolkas kaip grįžti, taigi, gal galėtumėme, kol išsiaiškinsime kaip mums grįžti, čia pabūti ir elgtis, kaip paprasti jūsų laikmečio mokiniai?
- Na, ar taip ar taip jums tektų čia apsistoti, o jums ir toliau reikia mokintis, juk esate tik ketvirtakursiai.
Dinas sutriko, na taip, jis atrodė tikrai panašus į ketvirtakursį, tačiau juk jis mažai ką žino apie ketvirą kursą Hogvartse. Berniukas nuspręndė to prie visų nesakyti.
- Na pažiūrėsime, manau kaip nors suprasiu. - profesorė mostelėjo ranka ir nuėjo tvirtu žingsniu, baisiai priminė Minervą Makgonagal, tačiau per magijos istoriją Dinas nemiegojo ir žinojo, jog nuostabioji transfigūracijos mokytoja, Hogvartse pradėjo mokinti tik 1956-taisiais metais. Vainasi čia ne ji.
- Am, kaip mums į jus kreiptis?
- Transfigūracijos profesorė Paliotė.
Vis dėl to transfigūracija... - šyptelėjo Dinas. Jie praėjo Džeimso draugų grupelę. Sirijus su kibirkštėle akyse žiūrėjo į Meg, o Lupinas su Džeimsu rodė norą susipažinti su Dinu. Praėjus mergaites susėdusias ant suolelio, jos visos linksmai žiūrėjo į Meg, o Lilė, na ji tikrai buvo graži. Aa, tiksliau yra. ji šiltai ir kiek viliojančiai žiūrėjo į praeinantį Diną.
------------------------------------------------------------------
Dinas ir Meg nejaukiai sėdėjo profesorės Paliotės kabinete, tiesiai priešais ją.
- Na, pasakokit.
Dinas įkvėpė ir iškvėpė, o tada pradėjo.
- Mes esame iš visai kito laikmečio Hogvartso. Aš ir Meg esame pirmakursiai, tiesiog paprasčiausiai plaukiojomės ežere, koks ir dabar yra. Aš ją supažindinau, na tik nesupraskit klaidingai, su vandeniais. Dviem. Tada mes tiesiog plaukiojomės, bet man nuo pat pradžiū atrodė, kad yra kažkas įtartino. Rūkas, vidurdienį - nesąmonė, dar kai nelijo ir šilta. Aš jį mačiau , Meg ne. Tuomet kai išnirom, rūką matė jau ir Meg, vienu momentu, kažkas... tarsi įsibrovė į mano sąmonę ir tada... tada aš kažką pamačiau rūke, prieš mane užvaldant tam kažkam ir tas ką aš pamačiau, tai buvo tik siluetas, - pridūrė jis. - Tai ką aš pamačiau, padėjo man pajudinti raką, ir trenkdamas pats sau, aš pabudinau save. Po to, kai ėjau persirengti sausais drabužiais, pastebėjau, kad per tą trumpą laiką, rūkas išsisklaidė ir Meg apspito mokiniai iš šio laikmečio. Aš kažkokiu būdu pavirtau į ketvirtakusį, Meg taip pat.
- Na... supratau. O dabar papasakokite trumpai apie save.
- Aš Erikas Dinas Miglaputys. Jau esu atradęs savo gynėją, galiu kažkaip lengvai išanalizuoti kitų žmonių jausmus ir jū lytį iį daugumos kitų dalykų. Lengvai prisijaukinu įvairiausio tipo gyvūnus. Nesu itin geras kerėtojas, tačiau visa kita man sekasi gerai, ypač eliksyrų pamoka. Esu iš švilpynės, kaip jau žinote.
- Mhm... - profesorė klausiamai pažvelgė į Meg, nes Dinas pasakojo apie save, kaip apie kokį žmogų su anžmogiškomis galiomis. Dinas atsisuko į Meg, kad pratęstų pokalbį.

[Meghan Natali Pritz]

Meg stovėjo ir klausėsi profesorės pokalbio su Dinu. Išgirdusi, kad jis nori pasilikti čia dar bent savaitę ar net dvi, švilpiukė pasijuto taip, tarsi kažkas jai būtų smogęs. Viskas, ko ji troško, buvo grįžti namo, į savo laikmetį, savo Hogvartsą. Tačiau akivaizdu, kad Dinas to nenorėjo. Meg prikando lūpą ir pažvelgė į žemę. Ji nebenorėjo į ką nors žiūrėti ar sakyti. Norėjo išnykti, atsirasti kitur. Geriausia Hogvartse, savo miegamajame arba Uždraustajame miške. Tačiau rudaplaukė neketino rodyti savo silpnumo ir pažeidžiamumo kitiems, todėl ji pasistengė užšaldyti savo emocijas ir jausmus, kurie darė ją pažeidžiamą šioje nelauktoje kelionėje ir pažvelgė į susirinkusius jau būdama nebe naivia pirmakurse, o stipria ketvirtakurse - ta mergina, kuria ją aplinkybės privertė tapti. Jei norit, žaisim taip. Pasikeitė laikas, pasikeičiau ir aš. Užšaldyti savo išorę nepakako - Dinas vis tiek galėjo suprasti jos jausmus. Dėl Merlino meilės! Kaip mane nervina tas jo sugebėjimas. Tiek to. Būdama maža mokiausi oklumantijos. Įdomu, ką iš to prisiminsiu. Ir Meg pasistengė užsisklęsti ir nuo savo draugo.
Dinas paprašė profesorės pasikalbėti jos kabinete ir profesorė su džiaugsmu išpildė jo prašymą. Kai jei ėjo link pilies, Meg pastebėjo susirinkusių žvilgsnius. Vieni buvo smalsūs, kiti niekinantys, dar kiti draugiški. Tačiau rudaplaukė neatsakė nei į vieną šypsnį ir žengė į priekį įsmeigusi akis į profesorės nugarą.
Kabinete Dinas papasakojo savo ir Meg istoriją transfigūracijos profesorei Paliotei. Mergina negalėjo nepastebėti, kad Dino balsas skambėjo nervingai, o žodžiai liejosi greitai, tarsi jis ko nors bijotų. Be to, istoriją pasakojo nenuosekliai, keistai. Jei rudaplaukė nebūtų pati jos išgyvenusi, nepanašu, kad būtų supratusi, ką sako vaikinas. Turbūt profesorė irgi ne itin gerai viską suprato, todėl paragino juos papasakoti apie save. Kai tai daryti baigė Dinas, prabilo Meg:
- Aš esu Meg Natali Pritz. Gal reikėtų prisistatyti tikruoju - Meghan - vardu, tačiau man labiau patinka trumpinys. Esu Švilpynės koledžo pirmakursė, tačiau dabar panašu, kad tapau ketvirtakurse. Man sekasi visos pamokos, tačiau labiausiai patinka kerėjimas ir apsigynimas nuo juodosios magijos. Kadangi nesu apdovanota jokiomis antgamtiškomis galiomis ir esu paprasta Hogvartso mokinė, neįsivaizduoju ką įdomaus galėčiau papasakoti apie save, tad to ir nedarysiu.
Meg kiek nustebo dėl savo šalto tono, tačiau to neparodė. Na ir kas, jei pakalbėsiu šalčiau? Niekas, išskyrus Diną, manęs nepažįsta, o čia likti neketinu. Vienaip ar kitaip rasiu kelią namo.
- Supratau. - tarė profesorė. Jos balse švilpiukė išgirdo nuostabą ir dar kažką, ko nesuprato. Dinas su savo uosle tikriausiai supranta. Reikia nepamiršti paskui jo paklausti. - Nesu girdėjusi nieko panašaus, tačiau mes magijos pasaulyje. Kadangi Laiko atsuktuvai jau yra įprastas dalykas, labai nesistebiu. Nors su jais galima keliauti tik kelias valandas atgal, tačiau ateityje turbūt jie yra galingesni, ar ne? - nelaukdama atsakymo profesorė porino toliau: - Dabar reikia sugalvoti, ką su jumis daryti. Manau galite apsistoti Švilpynės kambariuose kol surasite, kaip grįžti į savo laikmetį. Liepsiu pastatyti ten dar dvi lovas.
- O koks dabar slaptažodis? - paklausė Meg, prisiminusi, kad jos žinomas slaptažodis tikrai negalios.
- Ak taip, slaptažodis. Vandenis.
Mergina beveik nepastebimai krūptelėjo. Sutapimas? Nuoroda? Atsitiktinumas? Sekundėlę pagalvojusi ir nusprendusi, kad tai apmąstys vėliau, Meg nubraukė užkritusius ant veido plaukus už nugaros ir atsistojo.
- Kelią žinome. - tarė ji. - Labai dėkui už rūpestį. Viso gero.
Atsisveikinusi Meg pasuko prie durų. Tada staigiai atsigręžė ir pažvelgė į Diną.
- Eini? - paklausė.

[Erikas Dinas Miglaputys]

Meg visą laiką buvo šalta, tikriasuiai labai nepatenkinta dėl Eriko pareikšto noro likti. Ji ir prisistatė su šaltu, jai nebūdigu tonu, net ir susinervinus. Berniukas, tiksliau vaikinas, ir vėl pasijuto kaltas, bet juk jis taip pat nenori likti čia amžinai, o tik kelias savaitėles ar mėnesiuką čia pabūti... Juk nieko tokio...taip?
- M, ne. Mes čia atkeliavome ne su laiko atsuktuvu. - tačiau profesorė, atrodo nelabai jo klausėsi.
- Gerai, puiku. Pranešiu apie jus direktoriui, o dabar, marš į valgyklą vakarienės. Be to... persirenkite, atrodote kaip maži vaikai. - ji kažką burptelėjo ir ant kėdžių, kuriose sėdėjo naujokėliai, pliumptelėjo drabužiai. Profesorė išskubėjo iš kabineto. Dinas lėtai pasiėmė drabužius stebėdamas Meghan.
- Atleisk, aš maniau, kad būtų smagu patyrinėti šį pasaulį. Be to, tikrai nuostabu susipažinti su senaisiais profesoriais, kurie dabar yra jauni, ar jaunesni ir pavyzdžiui... - jis raustelėjo prisiminęs Lilę. - Na, pavyzdžiui Lilę Evans... Bet žinoma, tiesiog nuostabu būtų susipažinti ir su Piteriu Trumpuliu, Sneipu, Džeimsu, Sirijum Bleku ir Remu Lupinu! - Dinas ir vėl spraktelėjo pirštais... jis priėjo arčiau mergaitės ir uždėjo ranką ant peties. - Juk žinai, kad tavo jausmai turi priežastis ir iš tavo judesių ir viso kito visviena galiu viską suprasti ir su oklumantijos pagalba tu visviena jų nenuslėpsi, nebent nuo minčių skaitytojo. Oklumantijos įgūdis turi irgi tam tikrų judesių kažką, nežinau kaip tau paaiškinti... - jis jautėsi tiesiog apgailėtinai, juk Meg nepatinka, kai jis netyčiomis, tiesiog, savaime... Išsiaiškina jos jausmus... - Gal einam persirengti ir susitinkam valgykloje..? Jeigu dar turi apetitą. - Dinas susiėmė ir šiek tiek pyktelėjo. - Nagi, Meg! Galbūt ir pasikeitė mūsų išvaizda, aplinka ir visa kita, tačiau mes abu likome tokie patys, vis dar esame, viduje, tie patys pirmakursiai su tais pačiais charakteriais. Kas tau nutiko? Kodėl esi tokia šalt? Ar taip ar taip, yra pilnai suprantama, kad mums būtų tekę čia apsistoti iki kol rasi kaip sugrįžti. - Dinas įsijautė ir nesivaldė. - Atsipeikėk! Niekada nebuvai tokia šalta ir niekuo nepatenkinta! - jo balso tonas kilo, jam darėsi pikta. - Kiek dar laiko, tu su manimi elgsiesi, kaip su šunimi? Nuo pat tada kai išnirom tu kažkokia keista, aš juk visada su tavimi elgiausi pagarbiai, kaip su seserimi! - jis užriko. Niekas jo negirdėjo ir nematė tokio pikto, tik... brolis... Jis išėjo iš kabineto piktas ir trenkęs durimis dar pastovėjo už durų, ir piktai nužingsniavo link berniukų persirengimo kambario švilpynės koledže. Apie nieką jam nesinorėjo galvoti, nes Meg žadino prisiminimus su broliu, kuriuo jis taip stengėsi užmiršti, užmiršti tą įvykį... Jam pradėjo svaiguliuoti galva, bet jis nebuvo kažkoks silpnuolis. Vaikinas, visada šiltai šypsojosi ir buvo švelnus, kantrus, paklusnus ir draugiškas, tačiau jei kas turėtų sugebėjimą kaip jo, galėtų užuosti, kad jis visada piktas. Visada. Visada pyko ant savęs. Jis sparčiai žingsniavo ir leidosi laiptais kol galiausiai sustojo... sustojo ir įbedęs išplėstas akis į marmurinias plyteles sušnibždėjo pats sau:
- Atelisk, broli.

[Meghan Natali Pritz]

Meg įsmeigusi savo ledinį žvilgsnį į Diną klausėsi, ką jis kalba. Velniava! Nekvepėti aš juk negaliu. Kaip man nuo jo užsisklęsti? Kaip nervina, kai jis žino, ką aš jaučiu, o aš nežinau nieko apie jį. Mergina sunėrė rankas ant krūtinės.
- Dinai, aš elgiuosi kitaip, nes esu kita. Aš nebesu savimi - ar nematai? Aš nežinau, kokia būsiu būdama keturiolikos. Gal tokia ir būsiu? "Šalta ir viskuo nepatenkinta"? - sarkastiškai pamėgdžiojo jį. - Mes pažįstami vos kelias dienas. Ką tu žinai? Gal aš esu nuslopinusi savo šitą pusę? Kiekvienas iš mūsų turi šaltą dalį, tik ne visi ją parodo. Gal ji ir pasireikš man būnant tokio amžiaus? - Meg nutilo ir pabandė atgauti kvapą. Tačiau greitai vėl ėmė kalbėti: - Aš su tavimi nesielgiu kaip šunimi! Nesielgiu! Visada laikiau tave artimiausiu draugu, tu man buvai, ne, tu man esi viskas ko aš neturėjau! Nesuprantu, kodėl ant manęs pyksti - viskas ką aš padariau, tai neapsidžiaugiau šituo nesusipratimu! Mūsų čia iš vis neturėtų būti, mes įsibrovėliai laike! O tu tuo džiaugiesi! Kodėl, Dinai?  - sunėrusi rankas ant krūtinės rėkė mergina, o jos veidu pradėjo srūti pykčio ir liūdesio ašaros. - Kodėl tu ant manęs pyksti?
Meg nesulaukė atsakymo, nes vaikinas išėjo iš kabineto trenkdamas durimis. Švilpiukė kabinete liko viena. Kokia teisę jis turi pykti? Juk pats mus čia perkėlė! Taip pagalvojus kaltė persmelkė rudaplaukę. Juk Dinas nekaltas, kad jie čia atsidūrė. Ji norėjo ir atsiprašyti, ir trenkti jam už kaltinimus. Tačiau pyktis paėmė viršų ir Meg, pasiėmusi profesorės duotus drabužius (jie bent jau buvo juodi - vienintelis geras dalykas šiame keistame pasaulyje) ir išėjo iš kabineto taip pat trenkdama durimis.
Išsidžiovinusi plaukus ir persirengusi profesorės duotais drabužiais (juodais šortais ir juoda palaidine su petnešėlėmis) Meg vėl stovėjo prie ežero. Besileidžianti saulė nudažė vakaro dangų. Viską apgaubė ramybė. Bet tik ne švilpiukę. Vakaro ramybė nė iš tolo neatspindėjo merginos nuotaikos. Ji liūdėjo dėl to, kad susipyko su Dinu, tačiau išdidumas ir įsitikimai neleido jį surasti ir pasikalbėti. Vis dėlto, jis ją aprėkė. Be to, dabar Meg norėjo pabūti viena, su savo mintimis. Gal tai padės jai suprasti, kas vyksta.
Švilpiukė nuėjo prie medžio, prie kurio tą lemtingą rytą susitiko su Dinu. Skausmas suspaudė jai krūtinę, tačiau mergina kaip mat atšaldė tą jausmą. Ji nenorėjo to prisiminti. Meg atsisėdo ant žemės, nugara atsiremdama į kamieną ir įsižiūrėjo į ežerą. Viskas prasidėjo nuo ežero. Diną pirmą kartą sutikau prie ežero. Po to, kai Luiza... Meg įsitempė ir pasistengė greitai numalšinti kylantį jausmą. Tačiau nepajėgė. Ir su juo iškilo dar vienas prisiminimas. Dinas, pavadinęs ją seserimi, užsikirto ir jo akyse Meg įžvelgė skausmą, kurio jis nevaliojo nuslėpti. Ar Dinas turėjo sesę? O gal brolį? Neįmanoma, jis man sakė, kad yra vienturtis. Klausimai. Daug klausimų, o atsakymų rudaplaukė nežinojo. Mergina užsimerkė ir atlošė galvą, priglausdama ją prie kamieno. Kelias tobulas akimirkas ji sėdėjo visiškai apie nieką negalvodama ir nieko nejausdama. Rudaplaukė klausėsi ežero ošimo ir vėjo medžių viršūnėse. Tačiau tada ji išgirdo kažką šnarant už medžio ir atsimerkė. Apsidariusi pamatė už kamieno šmėžuojantį siluetą. Meg kaip mat pašoko ant kojų rankoje spausdama lazdelę. Siluetas išlindo iš šešėlių iškėlęs rankas:
- Ramiai. Nors, turiu pripažinti, tavo reakcija gera.
Prisimerkusi mergina atpažino Sirijų Bleką.
- Sirijus? - nedrąsiai pasiteiravo.
- Žinai, kas aš? - akivaizdžiai nustebęs paklausė jis, tačiau kaip mat atsipalaidavo. -  Matau, mano reputacija lenkia mane.
Tikrai taip. Tavo reputacija yra mano istorijos vadovėlyje. Tikiuosi, nepradėsi su manim labai bendrauti, nes tu tiktum man į prosenelius. Ir dar, tu esi miręs.
- Akivaizdžiai. - Meg kilstelėjo antakius nusprendusi, kad mandagybėms ji nenusiteikusi.
- O tu kuo vardu, undinėle?
Rudaplaukė užvertė akis ir atšiauriausiu, kokį tik galėjo išgauti, tonu pasakė:
- Nesu undinė ir jei dar kartą mane taip pavadinsi, pasirūpinsiu, kad daugiau nei vieno žodžio neištartum.
Sirijus žingtelėjo atgal iškėlęs rankas.
- Tai kaip tave vadinti?
- Mano vardas Meg.
- Malonu susipažinti, Meg. - tarė Sirijus ir pakėlęs ranką sušiaušė plaukus. - Kaip atsiradai čia?
- Ilga istorija. - nusišypsojo švilpiukė ir kiek atsipalaidavo. Su juo buvo lengva kalbėtis.
- Aš laiko turiu. Gal nori nueiti drauge vakarienės? Atrodai išbadėjusi. Ir, - pridūrė jis. - skirtingi koledžai ne problema. Lengvai galiu atsisėsti prie Švilpynės stalo. Arba tu gali drauge eiti su manim pas grifus. Ką pasakysi?
- Gerai. - sutiko mergina pamaniusi, kad prasiblaškyti būtų visai neblogai. Juolab žinant, kad Sirijus taip ir liko vienišas, kitaip nei Džeimsas.
Neturiu ko prarasti. pamanė rudaplaukė ir, įsikišusi savo lazdelę atgal į savo juodų šortų kišenę ir nuėjo su Sirijumi į Didžiąją salę. Tačiau eidama pastebėjo ant suoliuko sėdinti kažkokį vaikinuką. Jis buvo labai panašus į Diną ir Meg krūtinę vėl persmelkė skausmas. Tačiau ar tai tikrai jis įsitikinti mergina negalėjo, nes Sirijus sparčiai žingsniavo pilies link. Krestelėjusi plaukus rudaplaukė jį pasivijo nusprendusi išmesti Diną iš galvos. Bent šiam vakarui.

[Erikas Dinas Miglaputys]

Dinas jau buvo persirengęs savo dydžio drabužiais ir atrodė gan gražiai. Tai buvo balti merškiniai su praplatėjančiomis rankovėmis, kokius, kiek pisimena Dinas, dažnai nešiodavo Sirijus. Paprasti juodi džinsai ir juodi sportbačiai. Berniukas sėdėjo tame medyje, kuris be kilmės auga pakrantėje, čia visada buvo mėgstamiausia jo vieta. Jis vis dar prisimena, kaip prasidėjo ši diena. Juk būtent čia jis antrą kart sutiko Meg ir tuomet jie ėjo link valgyklos ir tada... tada jie paniro ežeran. Taip, visą laiką jie būdavo prie ežero, neskaitant valgymo meto. Staiga jis išgirdo, kaip kažkas atsiremia į medžio kamieną, jis žvilgtelėjo kas gi ten. Ot kad tave perkūnas! Vėl prie ežero! Tai buvo Meg. Jis tikrai neketino su ja sveikintis, dar jam nesinorėjo prisiminti jos kvailų lausimų ir dar tas kvailas pasakymas ,,nežinau kokia būsiu keturiolikos". Jį tai baisiai nervavo. Juk jis pasakė kodėl norėtų bent kažkiek čia pasilikt, patyrinėt šį pasaulį ir gal būt pasimokyti iš kitų. Ji sakė, kad visada su juo elgdavosi gražiai, juk Dinas ir sakė, kad ji paniurėlė nuo tada, kai išnirom, o ne visada. Tarsi niekas jo nesiklausytų. Tada pasigirdo kito vaikino balsas. Sirijus. Jis akivaizdžiai flirtavo su emocijų užvaldyta Meg. Dinas nusisuko ir prunkštelėjo. Durniau neįmanoma... - pagalvojo jis apie Sirijų ir Meg. Berniukui nesinorėjo daugiau nieko daryti, tik numirti. Na žinoma, laikinai. Laikinai numirti būtų tas pats. Jis palaukė kol porelė nueis ir iššoko iš medžio. Sugurgė pilvas, bet nesinorėjo eiti į valgyklą, kurioje yra Meg, tai vaikiška, tačiau vienas vakaras nepakanks. Vaikinas nuėjo prie to tilto, dabar, čia, jis atrodė daug ,,jaunesnis''. Dinas stovėjo ant pačio galo lieptelio ir vos neįsivertė išgirdęs balsą už nugaros. Jis atsisuko ir pamatė jaunają Lilę.
- Sveikas. - jos balsas ramino, Dinas jautė, kad su ja bus lengva kalbėtis, visai nejautė tos baimės ir nejaukumo jausmo, kaip būdavo su kitomis mergaitėmis ar merginomis. Dinas per naują pajuto rožes viduj. - Gal nori eiti į valgyklą? - Dinas priėjo arčiau jos ir atsakė ,,taip". Daug geriau eiti į valgyklą kur yra Lilė, o ne Meg.
- Aš Lilė. - besišypsodama pasakė ji. Raudonplaukė buvo tokia žema, o gal Dinas išstypęs?
- Malonu susipažinti, Dinas. Erikas ar Dinas, vadink kaip nori.
- Dinas tau tinka labiau. Mačiau, kaip ta mergina atbėga ir apsikabnusi į tave kreipesi Dinu. Atleisk už tiesmukumą, ar jūs pora?
Dinas greitai nusuko akis kiton pusėn, mintyse tegalvojo - Ot rupūže, būtinai jai reikėjo mane apsikabinti... - bet realybėje teatsakė.
- Ne, ji man kaip sesuo. - stengėsi šypsotis. Lilė susidėjo rankas už nugaros ir nusišypsojo žiūrėdama į orandžine spalva basileidžiančią saulę.
- Aišku. Gražus saulėlydis, taip?
- Tikrai gražus.
- Visi dabar kalba, kad tu ir Meg ateities paaugliai.
- Hm, gal labiau jūs praeities paaugliai. Neįsižeisk, bet jūs jau visi negyvi... - Dinas nežinojo ar gerai pasakė, nes būti praeityje, reikia labai atsargiai eltis, kad nesugriautum visko kas bus. Lilė liko suintriguota.
- O kažkuris iš mūsų bus žinomas, ar įražytas į istorijos vadovėlį? O su kuo aš susituokiau? Ar turėjau vaikų?
- Su Džeim... - Dinas prisiminė, kad negali nieko sakyti. Lilė šyptelėjo, tačiau Dinas nesuprato net ir bandydamas ką nors užuosti, ar ji suprao ką jis pasakė ar ne. - Atleisk, negaliu nieko sakyti.
- Nieko, suprantama.
Jie jau beveik buvo pasiekę pilį, o tada pradėjo linksmai bėgti, jie prasilenkė su Sirijum ir Meg. Lilė užkliuvo ir Dinas ją pagavo, tai atrodė taip romantiškai, kelias akimirkas jie abu žiūrėjo vienas į kitą, o tada atsipeikįjo ir normaliai atsistojo. Dinas kažkodėl neraudonijo, Lilė taip pat, tik nusišypsojo ir padėkojo, kad ją sugavo. Mergina pastebėjo Meg ir Sirijų, ji sukrizeno. Ir tyliai sušnibždėjo Dinui į ausį. Dinui teko pasilenkti.
- Sirijui labai patinka Meg, sakė, kad pakvies ją vakarienės eiti kartu, ne maniau kad viskas eisis taip sklandžiai. Džeimsas su Sirijum susiginčijo, kas pirmas gaus jos dėmesį. - ji priėjo arčiau Sirijaus ir užsimerkusi besišypsodama švelniu tonu jo paklausė:
- Na, Sirijau, kolkas laimi. - paskui ji atsisuko ir kreipėsi į Meg. - Žinok jis tikras mergišius, spėju jau buvo tave pavadinęs undinėle.
Sirijus ramus ir nešališkas kaip visada tik gžtelėjo pečiais ir apgaubė per liemenį Meg, o ji lyg ir nesipriešino.
- Na vistiek, nei vienai merginai nesiūliau eiti kartu pavakarieniauti.
Sirijus buvo patrauklus vaikinas su pusilgiais plaukais, kaip koks princas auksinėmis garbanomis be balto žirgo, o su baltu būsimu hipogrifu. - Lile, jūsirgi atrodėt gan romantiškai.
- Na juk nieko tokio pagauti krentantį žmogų, taip? - ji nerūpestingai kalbėjo ir ėjo. - Gal visi kartu einam?
Dinas nenoriai žingsniavo tiesia linija kartu su su Lile, Sirijum ir Meg.
- Dinai, kaip manai?
- Na, svarbu susipažinsiu su daugiau žmonių. - jis sunkiai nurijo kartumą ir išgirdo, kad Sirijus pritaria. Tereikėjo sulaukti Meg atsakymo.

[Meghan Natali Pritz]

Meg ėjo drauge su Sirijumi link pilies. Eidami jie kalbėjosi apie viską, Sirijus nespaudė švilpiukės pasakoti apie ką nors konkretaus, apie ką ji nenorėtų kalbėti, todėl mergina sugebėjo atsipalaiduoti ir beveik vėl tapo savimi, mergaite, kuria ji buvo iki persikėlimo laiku. Sirijus buvo linksmas, rūpestingas, o ir žodžio kišenėj neieškojo. Rudaplaukė mėgavosi jo kompanija. Deja, neilgai. Jiems įpusėjus kelią pro juos praėjo Dinas su Lile. Jie atrodė linksmi, atsipalaidavę. Meg nejučiomis įsitempė. Iš linksmos pirmakursės, kuria vėl tapo su Sirijaus pagalba, ji vėl persikūnijo į ledinę ketvirtakursę, kuri tokia tapo norėdama apsisaugoti nuo pasaulio ir skausmo. Mergina nusuko akis nuo savo buvusio/esamo draugo, o kai vėl atsisuko pamatė, kad jis laiko Lilę. Matyt, mergina už kažko užkliuvo, o Dinas ją pagavo. Meg vos atsispyrė pagundai užversti akis. Kvailys. Va ir paaiškėjo tavo tikrieji motyvai dėl noro čia pasilikti. Juk tai visą laiką buvo Lilė, ar ne? Idiotas. Lilė yra su Džeimsu. Jei tu sugadinsi istoriją, aš tave savo rankomis pasmaugsiu, nereiks nė kerų. Sirijus bent jau liko vienišas...
Lilė atsitraukė nuo Dino ir priėjo prie Meg su Sirijumi. Pasakiusi jam apie kažkokius laimėjimus, pasisuko į Meg.
- Ir tau labas, Lile. - su apsimestina šypsena pasisveikino rudaplaukė. - Nepasakei nieko, ko nežinočiau. Aš juk iš ateities. Bet vis tiek ačiū.
Sirijus apkabino Meg per liemenį ir švilpiukė nedvejodama pasislinko arčiau jo ir taip pat jį apkabino. Sirijus bent jau nestovi kaip stabo ištiktas kai jį apkabinu. Ne taip, kaip Dinas.
Dabar jie žingsniavo kartu ir Lilė pasiūlė visiems drauge eiti valgyti. Sirijus sutiko, Dinas taip pat, nors, kaip pastebėjo rudaplaukė, ne itin noriai. Meg nenorėjo būti su Dinu tol, kol jis neapsiramins ir nesuvoks jų padėties, tačiau suprato, kad nenori pasirodyti nesukalbama ir kaprizinga. Be to, ji galės bendrauti su Sirijumi ir Džeimsu, jei jis ten bus. Niekas jos nevers kalbėti su Dinu.
- Gerai, einam. - abejingai sutiko mergina ir pradėjo žingsniuoti.
- Galėsit papasakoti mums, kaip čia atsidūrėt. Ir kas gero mūsų lauks ateityje. Žinot, galėtumėt nušluostyti nosį mūsų ateities būrimo profesorei papasakodami ateities įvykius. - kūrė planus Sirijus.
Meg lengvai kumštelėjo jam ir šyptelėjo. Ji pajuto, kad, nepaisant Dino, ji vėl gali būti savimi, tikrąja savimi.
- Negaliu. - šelmiškai nusišypsojo rudaplaukė. - Valstybinė paslaptis. Vienintelis dalykas, kurį galiu pasakyti apie ateitį yra tai, kad ji bus kupina netikėtumų.
- Bet savo istoriją papasakoti juk gali? - aiškiai nepatenkintas paklausė Sirijus.
- Taip, juk pasakojimas, kaip jūs čia atsiradote niekam nepakenks, ar ne? - paantrino ir Lilė, žingsniuojanti kažkur kairėje.
- Gerai, papasakosiu. Juk tai nėra dar viena tavo paslaptis, Dinai? - su visa įmanoma panieka pasiteiravo Meg, numesdama dviprasmę užuominą apie jo pasakymą, kad jis yra vienturtis šeimoje.  Švilpiukė nekentė savęs už tai, kaip kalbėjo su savo artimiausiu draugu, tačiau ji neketino nusileisti kol jis nesusipras.
Kol ketveriukė kalbėjosi, jie pasiekė pilį ir pasuko į Didžiąją salę. Meg nestabdydama priėjo prie Grifų Gūžtos stalo ir įsitaisė šalia jau sėdinčio Sirijaus. Kur atsisėdo Dinas ir Lilė mergina nepastebėjo, nes prie jos kaip mat atsirado Džeimsas.
- Sveikas, Džeimsai. - pasisveikino Meg ir Sirijus vienu balsu.
- Labas, Sirijau, - tarė Džeimsas, pasisveikindamas su draugu kumštelėdamas jam į nugarą ir tada pasisuko į rudaplaukę: - Ir labas, mieloji, atleisk, kuo tu vardu?
- Ne mieloji. - pasikeitusiu tonu pareiškė mergina. Kiek galima? Ir kodėl visi turi taip meilintis ir vadinti mane visokiais kvailais vardais? Dabar jau visiems pasidarė akivaizdu, kad Meg nekentė pravardžių. - Mano vardas Meg, prašau mane taip ir vadinti.
- Gerai, Meg. - tarė Džeimsas ir pasirėmęs ant stalo paklausė: - Taigi, tu iš ateities? Papasakok, kaip ten mes gyvenom? Ar mes įžymybės? Keturi plėšikai užvaldė pasaulį?
- Ššššš! - sušnypštė Sirijus.
- Ramybės, - nusijuokusi tarė Meg. - Aš vis tiek viską žinau. Galiu pasakyti, kad jūsų sugebėjimai tikrai pravers.
Sirijus ir Džeimsas akivaizdžiai apsidžiaugė ir apsikeitė reikšmingais žvilgsniais. Tačiau Meg pajuto, kad nebenori kalbėti ir pasakoti apie šitą nesusipratimą (kelionę laiku) todėl, nežiūrėdama į Diną, paklausė:
- Dinai, gal būtum toks malonus ir papasakotum jiems kaip mes čia atsidūrėme?
Nelaukdama atsakymo rudaplaukė įsipylė arbatos ir pačiupo ant stalo esantį sumuštinį.

[Erikas Dinas Miglaputys]

- Aš paslapčių neturiu, Meg, taip gali pasakoti. - Dinas stengėsi neatrodyti nedraugiškai, tad kalbėjosi su Meg kaip ir anksčiau. Diną viduje ėmė juokas, nes matėsi, kad Meg, patinka Sirijus, o Meg patinka Sirijui, Džeimsui ir visiems kitiems vaikinams. Išorėje išliko ramus, nes Meg tada elgtūsi dar kaip didesnis ožys, o to Dinas nenorėjo. Garbanius nuspręndė, kad tegul Meg pabūna su tuo Sirijums, tai gal vėl bus normali. Dinas užmiršo tuos pykčius ir atsipalaidavo. Meg jau spėjo pasakyti šiems dviems, kad jų gabumai pravers.
- Sirijau, ką tu moki daugiau, be klastingų planų kūrimo? - paklausė pakėlusi antakį Lilė. - Džeimsai, tu irgi, jeigu neerzini Severo, tai drybsai po medžiu ir vėpsai į nežinia kur. - abu paminėtieji smerkiamai nužvelgė Lilę. Ji gūžtelėjo pečiais. - Meg, jie ne per geriausi berniukai, na, bet kam aš tau tai sakau, juk tu visviena viską žinai, tiesa?
Tuo tarpu įsikišo ir Dinas.
- Tiesa pasakius, mes daug labai nežinome, apie jūsų kazdienį gyvenimą ir vaikystą Hogvartse būnant mokiniais. Taigi, galėsit apie save ir daugiau papasakoti, bus malonu. - jis švelniai nusišypsojo, nes ši šypsena dažnai pasirodysavo jo veide. Lilė jam šyptelėjo, Dinas pamanė, kad gali būti taip, jog jis ją įsimylėjo, nes kiekvieną kartą vos pažvelgdavo į Lilę, jis pajausdavo tą keistą jausmą. Dinas nuvijo šias mintis šalin, nes taip negali būti, kadangi Lilę kartu su Džeimsu ir viskas. Berniukas visiškai ištrynė viską iš savo emocijų kas blogai buvo iš praeitų įvykių (tai yra viskas kas buvo netinkama šią dieną). Sirijus su savo geriausiu draugu Džeimsu, tarsi būtų visur aplink Meg. Tai iš kairės, tai iš dešinės, dar iš priekio ar iš galo. Džeimsas besimuistydamas stumtelėjo Lilę ir ši atsitrenkė į Diną, jo megstinis buvo švelnus ir minkštas tad ji tiesiog šiltai įkvėpė ir iškvėpė ir padėjo galvą ant Dino peties. Šį kartą kažkodėl, jis nesijautė toks visiškas niekas ir nesustingo vos prisiglaudus prie jo merginai. Veidas tebebuvo ramus ir jis atrodė gan kietai, Sirijus su Džeimsu su pavydu žiūrėjo į Diną ir gailiai pažvelgė į Meg, atrodo, tarsi jie būtų norėję, kad Meg pasidalintų į dvi Meg ir abi jos prisiglaustų prie dviejų draugų. Dinas pakankamai gerai pažinojo Meg, tad buvo užtikrintas, kad Meg labaiau patinka Sirijus ir jeigu jau norės pasielgti meiliai, tai nebent sus Sirijumi, o ir taip, gali sau sėdėt nieko nesuprasdama, jog ji patinka Sirijui ir Džeimsui. Baigus mąstyti, Dinas pastebėjo, jog šatenė surūgo ir vėl, taigi vis dėl to paprašė Dino papasakoti apie viską, jis šelmiškai šyptelėjo viduje, tačiau išorėje ir vėl išliko ramus.
- Juk sakei, kad tu papasakosi, aš išalkęs, tad bevalgydamas mielai pasiklausyčiau tavęs. Kai baigsi pasakoti, aš jums visiems kaiką pasakysiu, bet jūs manimi netikėsit. - jis kalbėjo nuoširdžiai ir įsidėjęs į lėkštę keles vištienos kulšeles bei salotų, pasiruošė išgirsti pasakojimą.

[Meghan Natali Pritz]

Meg sėdėjo prie Grifų Gūžtos stalo tarp Džeimso ir Sirijaus ir ramiai valgė vakarienę viena ausimi klausydamasi, ką kalba jos draugai. Švilpiukė beveik nekreipė dėmesio į kitus, o juo labiau į Diną. Nors nebejautė savo draugui kartėlio, vis dar nebuvo nusiteikusi su juo bendrauti. Meg, nors buvo geraširdė, nenorėjo taip greit jam atleisti. Ypač jei jis nerodys iniciatyvos. Rudaplaukė neketino klauptis ant kelių ir maldauti, kad jis su ja kalbėtų. Norės - kalbės, nenorės - na ir gerai. Meg krestelėjo galvą, nublokšdama plaukus ant nugaros.
Kai Dinas paprašė, kad jų istoriją papasakotų Meg, švilpiukė sau ramiai valgė, paskendusi savo mintyse. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad ji taip ir neišgirdo Dino prašymo. Jai jį perdavė kumštelėjęs į šoną ir taip pažadindamas iš fantazijų Sirijus. Iš pradžių rudaplaukė norėjo nesutikti, tačiau tik pavartė akis, gurkštelėjo arbatos ir pradėjo pasakojimą:
- Mudu su Dinu susipažinome prieš porą savaičių prie ežero. Ir, Dinai, - tarė mergina pasisukdama į draugą. - Vėliau tu man dar šį tą apie tą dieną turėsi paaiškinti. Grįžtant į dabartį, šiandien mes vėl susitikome prie ežero ir Dinas paklausė, ar noriu susipažinti su jo draugais vandeniais. Aš sutikau. Mes drauge panėrėme į ežerą ir susitikome su Antonijumi ir Julia. Kartu kurį laiką buvome visi kartu, žaidėme ir plaukiojome po ežerą, kol Dinas pradėjo elgtis keistokai. Jis užtempė mane į krantą ir paskui, pasakęs persirengti, kažkur dingo. Ak, tiesa. Tada pasirodė kažkoks rūkas. Gana keista, ar ne? Juolab žinant, kad diena buvo labai šilta ir nebuvo nė lašelio drėgmės. O toliau viską jau matėte - mes atsidūrėme jūsų laike. Manau, su tuo kažkaip susiję vandeniai arba vieta ežere, kurioje mes ir buvome. Tačiau nežinau, kaip tai išsiaiškinti. Viską teisingai pasakiau, Dinai? Ar ką nors praleidau?
Į savo draugą Meg kreipėsi bespalviu balsu, nenorėdama kitiems išsiduoti, ką galvoja. Nors labiausiai norėjo tai nuslėpti nuo Dino, bet tai buvo neįmanoma, nebent užrištum jam akis. Švilpiukė pajuto keistą norą taip ir padaryti.
Visi šio laikmečio atstovai išklausė jos istoriją tylėdami ir paskui dar kelias sekundėles tylėjo, apdorodami gautą informaciją.
- O-H-O. - galiausiai išskiemenavo Sirijus, o Džeimsas pritardamas linktelėjo.
- Nieko sau nuotykis. - sukikeno Lilė.
Meg panoro sužinoti, ką jie iš tiesų galvoja.
- Dinai, ar galėtum padaryti paslaugą? Pasitelk savo supergalias ir pasakyk, kaip mūsų naujieji draugai vertina mano pasakojimą.
Rudaplaukė vis dar stengėsi kalbėti su savo draugu bespalviu balsu, tačiau balso tonas ėmė įgauti švelnesnį atspalvį. Ilgai Meg pykti nemokėjo (aišku, pasitaikė išimčių), o Dinas buvo žmogus, ant kurio ilgai pykti neįmanoma. Tačiau švilpiukė dar nebuvo nusiteikusi vėl grįžti prie ankstesnio jų bendravimo tad, kad balsas dar ko nors neišduotų, nutilo ir toliau gėrė arbatą. Tarp kitko, mergina jai turėjo rimtą priklausomybę.

[Erikas Dinas Miglaputys]

Meg pradėjo pasakoti ir bepasakodama dar pridūrė kad kažko ten norės paklausti Dino. Berniukas iškėlė nykštį viršun. Visi trys jų naujieji draugai klausėsi išplėtę akis, nors pasakojimas buvo trumpas paprastas, tačiau intriguojantis. Galiausiai pasakojimas užsibaigė ir Meg kažkaip be emocijų paklausė Dino, ar kažką praleido. Garbanius papurtė galvą, nes viskas buvo gerai. Sirijus buvo ypatingai nustebintas arba nustebintas, kad atrodytų Meg nustebintas. Ji dar paprašė, kad Dinas su savo ,,supergaliomis" pasakytų jai ką iš tikrūjų jaučia trijulė. Dinas pradėjo aiškintis:
- Neturiu aš jokių supergalių, temoku išanalizuoti lytį ir jasmus iš garsų, emocijų, judesių, įpročių ir panašiai.
- Ooo!.. - Lilė buvo tik įpusėjusi, nes vienintelė netyčiomis išleido šį susižavėjimo garsą, o kiti du tiesiog liūdnai žiūrėjo į lubas/dangų užvertę galvas.
- O mes nei analizuoti nemokam, nei nuotykių tokių patyrėm... Aš užsigraušiu pavydu... - Sirijus tarsi išsileidęs balionas nusileido ir paguldė galvą ant stalo. Džeimsas kumštelėjo draugui į petį ir kažką pašnibždėjo ausin. Sirijus tsigavo ir taip kad išgirstų tik jo šale esantys draugai, su pasididžiavimu pasakė:
- Aš tai animagas.
Dinas nusisuko kiton pusėn, ka neprunkštelėtų, nes jis žinojo apie tai, tačiau nenorėjo nuvilti Sirijaus ir šyptelėjo.
- Na taip, Meg, jie ištiesų jaučia tai ką ir parodo išorėje, o dabar pasiruoškite skaudžiai tiesai. - Lilė pakėlė antakį, Sirijus nuleido rankas ir nepatikliu žvilgsniu atsisuko į Diną, o Džeimsas perbraukė per veidą delnu ir perdėtai nuvargusiu veidu atsisuko į Diną. - Jūs netikri. - žinoma jam nebuvo būtinai taip viską pradėti, nes visi sustingo. - Aš netikras, Sirijus netikras, Lilė netikra, Džeimsas netikras ir tu, Meg, ne tik ra. Mes esame iliuzijoje, Meg. Nes kiek prisimenu... Lilė dažnai nebūdavo su Sirijum ir Džeimsu. O šie du, retai kada išsiskirdavo su Lupinu, jie visada būdavo kartu. Skaičiau kažkada apie transfigūracijos mokytojus, bet niekur nebuva užtikęs Paliotės. Meg, - dar kartą į ją kreipėsi Dinas. - Mes iš čia niekaip neištrūksim. Čia yra kažkoke apgaulė, iliuzija ar sapnas, nes viskas prasidėjo nuo vandenių, vadinasi ms jau tada buvome iliuzijoje. Praplaukėm kažkokį objektą ar kas nors mus apkerėjo, tačiau apie tokius kerus aš dar nesu perskaitęs nei vienoje knygoje ir nesu dar niekada apie juos girdėjęs. Yra limitas, kada aš ir tu iš čia dingsim, tai turėtų būti arba tik ši diena, arba dvi trys, arba savaitė arba savaitė su puse arba dvi. Dvi - limitas, nes viską apskaičiavus, nieko dar nebuo tekę laukti ilgiau, kaip dvi savaites. - visi kiti klausiamai žvelgė į Diną. - Na, mes, jeigu esame užkeikti, tai tikriausiai kažkokiu tikslu, nemanai, Meg? O jeigu jau taip ilgai, tai tikriausiai tam, kad būtumėm ramūs iki kol bus priežastis mus pažadinti. Kita vertus, galime būti praplaukę, kokią nors vietą, dėl kurios mes arba miegame arba esame iliuzijoje, manau kol mes esame čia, gal praėjo tik vos kelios minutės ar sekundės realybėje, taigi mūsų niekas nepasiges. Reikia dar keletos dienų, kad suprasčiau ar mes užkeikti, ar ms esame iliuzijoje. Nors kolkas, didesnė tikimybė tokia, kad mes esame iliuzijoje. Meg, ar ką nors supratai?.. - garsiai sumušė laikrodis, jau aštunta, laikas eiti į savo miegamuosius ar kažkas panašaus. Dinas atsistojo nuo stalo ir pasilenkęs pasakė Meg, kad girdėtų tik ji:
- Mes nesugriausim praeities, tad galim elgtis kaip tik širdis geidžia. - jo balse buvo ir kartėlio, ir džiugesio ir nesusipratimo, nes kolkas pernelyg viskas keista. Kaip buvo keista taip ir liko. Dinas atsisveikino su Lile, Sirijum ir Džeimsu, o su Meg - ne. Jis pasuko visai kiton pusėn, priešingai koledžo vietai, taip parodydamas, kad laukia Meg, kol ši ateis ir paklaus jo dėl to ką pirmai paminėjo įpusėjus atpasakotam jų nuotykiui. Dinas atsirėmė į sieną, susikišo delnus į kiženes, pastatė koją už kojos ir užsimerkęs atlošė galvą.

[Meghan Natali Pritz]

Kol Dinas kalbėjosi su Džeimsu, Lile ir Sirijumi, Meg toliau gėrė savo mylimą arbatą ir galvojo. Mergina mąstė apie šį keistą nuotykį ir jo detales. Jai pasirodė keista, kad salėje nėra Remo Lupino. Juk Plėšikai buvo neišskiriami. Kažkas čia ne taip... Lilė irgi neleisdavo laiko su Plėšikais iki tol, kol nepradėjo draugauti su Džeimsu. O, remiantis istorija, tai dar neturėjo būti šiemet. Geriausiu atveju kitąmet. Nors ir tai kažin. Merginos mintis nutraukė Dinas, kreipdamasis į ją vardu. Rudaplaukė sumirksėjo ir atsisėdo tiesiai. Net nepajuto, kad susikūprino ir nuleido galvą. Atsisėdusi kaip pridera, švilpiukė klausėsi, ką kalba jos draugas, o jos antakiai su kiekvienu jo žodžiu kilo vis aukščiau.
- Teorija galima. Tačiau nebūtinai taip ir yra. - tarė mergina. - Kam būtų reikėję mūsų praeityje? Kodėl? Ką mes čia turime padaryti? - visiškai pasimetusi Meg suspaudė pirštais smilkinius, bandydama kažką suprasti. Nesisekė. Visas šis nuotykis atrodė kaip milžiniška dėlionė, tačiau Meg niekaip negalėjo rasti tinkamų detalių.
Dinas atsistojo ir nueidamas šnipštelėjo jai žodžius, nuo kurių merginą nukrėtė šiurpas. Jei jo žodžiai tiesa, būtų daug lengviau čia išgyventi. Ji galėtų elgtis kaip panorėjusi... Tačiau rudaplaukė nebuvo įsitikinusi, kad Dino teorija teisinga. Be to, net ir jo mintys nepaaiškino, kodėl jie čia atsirado ir kaip ištrūkti. Dinas gal ir neprieštarautų, jei tektų pasilikti, tačiau Meg to tikrai netroško ir prisiekė sau, kad ras būdą kaip sugrįžti namo.
Mergina pastebėjo, kad išėjęs iš Didžiosios salės Dinas, pasuko ne link miegamųjų, o į priešingą pusę. Be to, jis neatsisveikino su Meg ir ji tai suprato kaip norą pasišnekėti vienu du. Nors ši mintis ne itin viliojo, nes rudaplaukė nebuvo tikra, ar sugebės susivaldyti, ją taip pat kamavo begalė klausimų, tad teko eiti pasikalbėti su draugu.
Meghan pasirąžė ir tarė:
- Labai pavargau. Jei jūs nieko prieš, eisiu miegoti. Dėkui už kompaniją, manau, pasimatysime rytoj.
- Gerai, pailsėk. - atsakė Sirijus. - Susitiksim rytoj per pusryčius, gerai?
Meg linktelėjo ir atsistojo. Sirijus su Džeimsu kaip mat įniko aptarinėti savo reikalus, o Lilė pamojavo nueinančiai švilpiukei.
Išėjusi iš Didžiosios salės mergina pasuko į koridorių, kuris vedė į biblioteką, nes pagalvojo, kad čia pasuko ir Dinas, kadangi šis koridorius buvo priešingoje pusėje nei tas, kuris vedė į Švilpynės bendrąjį kambarį. Meg giliai įkvėpė pasiruošdama susitikti su Dinu akis į akį.

[Erikas Dinas Miglaputys]

Dinas ramiai sau stovėjo atsirėmęs į sieną ir laukė kol ateis Meg. Skaičiuoju iki dešimt, ji ateis ant skaičiaus devyni. Mintyse ji pradėjo skaičiuoti ir ant devynių, kaip jis ir galvojo, atėjo Meg. Ji buvo kiek išsiblaškiusi ir sutrikusi, vaikinui ji vis tiek atrodė graži. Meg nepastebėjo Dino ir stovėjo vietoje. Dinas kurį laiką švelniai į ją žiūrėjo ir tada ištarė jos vardą.
- Meg? Atrodo norėjai kažko paklsausti, kaip supratau, pasikalbėti akis į akį. Klausau.
Jis nenuleido akių, nuo Meg. Dabar jam nesinorėjo nusukti žvilgsnio nuo jos akių. Viskas skendėjo šešėliuose, tik iš salės krito ant akmeninių grindų šviesa. Berniukas kalbėjo šaltai, o taip ir nrėjo, net stengtis nereikėjo. Jis pirmą kartą su Meg kalbėjosi taip... Be emocijų, tarsi ji, jam nieko nereikštų, vaikinas niekada nepykdavo ilgai, tačiau dabar... Meg sužadino prisiminimus, Dinas neketino sakyti jai atsiprašyų, pagyrimų ir elgtis su ja draugiškai, kaip anksčiau. Nuo šio vakaro, jeigu niekas nepasikeis, jis stengsis kuo mažiau laiko prleisti su Meg.
- Tai sakysi ar ne? - irzlokai dar kartą paklausė jis, bet dabar jau nusuko akis šonan.

[Meghan Natali Pritz]

Po poros minutėlių tylaus ėjimo koridoriumi, Meg pamatė siluetą, atsirėmusį į sieną. Priėjus arčiau paaiškėjo, kad tai Dinas. Vaikinas stovėjo laisvai, atsipalaidavęs. Mergina priėjo artyn, palikdama tarp jų kiek daugiau nei dviejų metrų atstumą ir atsirėmė į sieną. Koridorius skendėjo prieblandoje, vienintelis šviesos šaltinis buvo maži šviesos spindulėliai, krintantys iš Didžiosios salės, tad Dino veido rudaplaukė negalėjo įžiūrėti. Tačiau vaikinas prakalbo ir Meg suprato, kad jis susierzinęs ir net supykęs. Nors jo balsas neišdavė jokių emocijų, buvo bespalvis, švilpiukė pažinojo savo draugą ir suprato, ką jo toks tonas reiškia. Mergina žinojo, kad Dinas ant jos pyksta. Vos tik tai suprato, jos pačios pyktis išnyko. Nors kartėlis ir susierzinimas liko, Meg jau nebekaltino vaikino ir jo pasirinkimų, juk visi esame skirtingi. Būtų nesąžininga reikalauti, kad Dinas mąstytų taip pat, kaip ir ji.
- Taip, norėjau kai ko paklausti. - pradėjo mergina, tačiau pastebėjo Dino žvilgsnį.
Dinas niekada ilgai nežiūrėdavo rudaplaukei į akis. Jis sakydavo, kad jos akys jį svaigina ir trukdo blaiviai mąstyti. Tačiau dabar vaikinas žiūrėjo tiesiai į švilpiukės akis nenusukdamas žvilgsnio. Meg krūptelėjo, tačiau savojo žvilgsnio nenusuko, žiūrėjo Dinui į akis. Ar tai reikia suprasti kaip pabaigą? Ar jis nebenorės su manimi bendrauti?
Šviesos spindulėlis apšvietė Dino veidą. Jis buvo šaltas, tarsi išskaptuotas iš akmens. Jokių emocijų, kurios kažką išduotų. Meg suspaudė širdį, o viduje tarsi kažkas nutrūko. Nors mergina išorėje išliko šalta, viduje ji norėjo rėkti ir daužyti viską aplink. Ką ji padarė? Ką jie abu padarė? Ir kaip tai sutvarkyti? Švilpiukė nenorėjo prarasti savo draugo. Tačiau prakeiktas išdidumas neleido to pripažinti ir atsiprašyti.
Dinas irzliai pakartojo klausimą. Meg atsiduso ir dar kartą prabilo:
- Kai mes susitikome sakei, kad esi vienturtis. Ar tai tiesa? - rudaplaukė dar kartą atsiduso. Kalbėti su Dinu akis į akį buvo kur kas sunkiau, nei ji manė. - Turiu omeny, tu pavadinai mane...seserimi ir tada užsikirtai. Ar tu turėjai sesę? Ar brolį? Kodėl tada melavai? Kas nutiko?
Meg užsikirto ir nutilo. Kalbėjimas apie šeimą vėl iškėlė į paviršių prisiminimą apie Luizą. Rudaplaukė sukando dantis ir suspaudė kumščius, tačiau tai nepadėjo. Po sekundėlės ji pajuto, kad pravirko. Kelios ašaros be garso nuriedėjo jos skruostais. Mergina piktai jas nubraukė, vis dar žvelgdama į savo draugą. Tačiau jis jau buvo nusukęs akis. Meg nurijo dar vieną ašarų gumulą ir vėl prabilo:
- Suprantu, jei nenori pasakoti. Tačiau aš noriu žinoti, noriu suprasti, kas nutiko.
Na va ir išsidavei. Kad tave hipogrifai, Meg! Susiimk. Juk Dinas aiškiai parodė, kad nebenori bendrauti. Mergina dar kartą atsiduso ir vėl pamėgino užšaldyti save, savo vidų. Ji nebegalėjo sau leisti būti silpnai.

[Erikas Dinas Miglaputys]

Mergina pagaliau prabilo, kiek virpančiu basu. Jis auraukęs savo siaurus antakius, klausėsi Meg nepertraukdamas. Galiausiai, po pauzės, Meg paklausė klausimo, kuris privertė Dino akis išsiplėsti ir giliau kvėpuoti. Viduje tarsi širdis sustingo, tarsi Meg, ją būtų pervėrusi dešimčia vinių. Po garbanom paslėptas randas suskaudo. Jis norėjo užsidengti jį šaltu delnu, tačiau rankos,apsoliučiai visas kūnas nesugebėjo krutėti. Dinas niekam apie nebuvo pasakojęs, tik melavo ir melavo. Jis tiesiog paėmė Meg už rankos ir nusivedė, nieko neklausydamas, į astronomijos bokštą, kur nieko neturėjo būti ir tik tuomet paleido jos ranką. Dinas nuleido galvą ir pasiruošė jai pirmajai pasakyti tiesą.
- Matai... - jo balso tonas neebuvo toks irzlus, o labiau liūdnas. - Jis, jam buvo tik šešiolika, o man, aš šeši... Jis buvo šnipas, o mūsų šeima buvo įtakinga ir pasirodo užsiėmė kaikuo, ko aš nežinojau... - jis vis dar stovėjo nuleidęs galvą ir tirtėdamas, nežinia ar nuo žalčio ar nuo pykčio. - Mano brolis turėjo mūsų giminę... nu... nužudyt. Aš nepastebimai atėjau į tėvų miegamajį ir pamačiau juos... negyvus. Mano brolis verkė, bet aš to nemačiau, tik po to... Jis laikė kardą rankoje, nes nebuvo burtininkas, kardas buvo kraujuotas... Aš iš kart supratau kad tai jo darbas ir... ir būčiau galėjęs tai padaryti greitai, tačiau neturėjau lazdelės... Aš išlupau kardą broliui iš rankų ir stovėjau priešais jį pakraupęs... Jo paskutiniai žodžiai, man taip ir neužsimiršo... Jis sakė, kad žino jog aš noriu jį nužudyti ir paprašė tai padaryti kuo greičiau... Man skaudės tik akimirką, o tau dar lgai, labai ilgai. Žinok, jeigu tu manęs ir nekęsi, aš tave vistiek mylėsiu. Visada. Štai ką jis tada pasakė, aš paprasčiausiai užsimoviau ir perdūriau jam gerklę, kai jis suklupo. Tuomet stovėjau vis likusią naktį prie brolio ir verkiau. Kitą dieną sužinojau, kad visa mano giminė... negyva. Brolis visada man šypsodavosi, o tik vėliau, iš kitų, brolio pažystamų šnipų, jog tai buvo užduotis. Aš nuo to laiko gyvenau pats vienas namuose, pas mane kartais užsukdavo kažkuris iš tų... šnipų. Aš stengiuosi visuomet šypsotis, kaip ir brolis, tačiau šiandien pratrūkau, o jis niekada nebūdavo piktas... bentjau to nerodydavo. Tanakt, buvo toks pats giedras dangus, kaip ir dabar. - jis besišypsodamas, ta pačia švelnia ir šilta šypsena nusišypsojo ir priėjo prie astronomijos bokšto sienos bei pravėręs langą žiūrėjo į dangų. - Ten jam geriau. - jo akyse atsispindėjo žvaigždės ir vaikinas atsisuko į Meg. - Atleisk, jog pirmai pratrūkau, jaučiuosi apgailėtinai. - jis šypsojosi, nors skaudėjo ir randą ir visą kūną.