0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Gloria Clarke

  • Burtininkė
  • ***
  • 136
  • I'm the road to the Hell.
     Džiaugdamasi, jog tai paskutinė pamoka, kurią Gloriai reikia pravesti šiemet, ji skubėjo į Magijos istorijos kabinetą, mat kaip ir pirmąją pamoką, ji vėl vėlavo. Aišku jai tai mažiausiai rūpėjo, kam gi reikia jaudintis dėl kažkokio kvailo profesorės vėlavimo į pamoką? Tiesiog nėra tam priežasties!
     Galiausiai, pasiekusi Magijos istorijos kabineto duris, ji jas vėl įnirtingai pravėrusi nuskubėjo link stalo Magijos istorijos kabinete. Mokiniai ir vėl jau buvo seniai susirinkę, o juodas apsiaustas ir vėl daužė mokiniams per galvas. Viskas kaip pirmąją pamoką. Déjà vu... Na bent jau pabaigsim taip, kaip pradėjom.
     „Prisišvartavusi“ prie Magijos istorijos profesoriaus stalo, Gloria piktai nužvelgė susirinkusius. Ach... Ir vėl! Net paskutinę metų pamoką negali būti mažiau nei įprastai mokinių - kas juos čia taip jau vilioja?! Susinervinusi profesorė šį kartą nesistengė slėpti to. Ne už kalnų atostogos, nebėra ko čia jau besistengti „mūvėti“ tą kaukę, galima jau pabūti ir be jos, bent vieną kartą parodyti savo tikrus jausmus ir pasibjaurėjimą grifiukais, bei kitais mokiniais, kurie teršia bei bereikalingai švaisto jos brangų laiką.
     Nelaukusi kol visi pasisveikins ji iškart pradėjo savo kalbą.
     - Paskutinės šių metų pamokos tema - „Mirties relikvijos ir jų legenda“. Iškart pasakau, kad nesiruošiu kaip kiti jūsų „mieli“ profesoriai paskutinę šių metų šio dalyko pamoką jus atleisti nuo darbų ar palengvinti užduotis. Ne. Kategoriškai ne. Nesvarbu, kad ne už kalnų atostogos - mano pamokose dirbsite kaip priklauso - jokių išimčių. Taigi, kadangi jokių išimčių, tai ir teorija, žinoma, bus. - įnirtingai besimosikuodama rankomis ir piktu, beveik rėkiančiu balsu išklojo ji. Ir sustingo. Lyg į galvą kas būtų trenkęs keptuve ar dar kuo už jos tą rėkimą. Po kiek laiko, kai atgavo žadą, ji tuo pačiu erzininanču rėkimu užkūdakavo:
     - Nors ne, persigalvojau! Žinot ką, pasakysiu jums atvirai - jūs mane jau užknisot iki gyvo kaulo! Įgrįso man jau čia su jumis terliotis! Mielai atlesčiau jus nu visų mano vedamų ir kada nors gyvenime dar vyksiančių pamokų! TIK NEGALIU!!! - šį sakinį ji išrėkė taip, kad turbūt net giliausiai ežere gyvenantys padarai ir net ramiai arbatą gerianti direktorė tolimiausiame pilies kampelyje - savo kabinete - aiškiausiai jį girdėjo. - Niekas man nemokės atlyginimo, jei nevesiu jums kvailos pamokos! O aš ne tam čia savo laiką gaištu, jog už dyką su neišmanėliais dirbčiau!!!
     Išsirėkusi ji susmuko kėdėje ir baisiausiai užsinorėjo dingti iš šio baisaus pragaro. Tik nėra kaip tai padaryti. Ji turi iškentėti dar vieną kvailą pamoką, tik tada galės susipakuoti daiktus ir dingti iš čia visiems laikams. Supratusi, jog tai neišvengiama ir, kad turi dar jėgų aprėkti visus, ji baisiausiai piktu tonu paskelbė užduotį.
     - Kagi, nevykėliai, štai jums nuobodžiausia praktika pasaulyje: visi išsitraukiate plunksnas su pergamentais ir rašote 5 pėdų ilgio rašinį apie vieną iš trijų brolių, aprašytų legendoje, arba apie jo relikviją. Pabrėžiu, jog tik apie brolį, arba tik apie jo relikviją. Taip pat, dirbat visiškai mirtinoje tyloje, jei bent vienas nors cyptels, apie grįžimą namo atostogoms galės tik pasvajoti!

[Taigi praktika poste, pasiskaitykit patys, o aš tik palinkėsiu sėkmytės ;Dd
Pamoką uždarysiu 15-tą]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Gloria Clarke »
WE CAN ASK OURSELVES WHY WE INVENT GOD, AND THEN,
TEN MINUTES LATER, WE INVENT SATAN - WHY?


...because we need him...
THERE'S SOMETHING FASCINATING ABOUT THE OTHER SIDE OF THE COIN.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Šiandien profesorė atrodė pikta. Ji vėlavo į pamoką ir kai kurie mokiniai nudžiugo, kad galbūt šiandien pamokos nebus, vis tik mokslo metų pabaiga, visi atsipūtę, atsipalaidavę... O bet tačiau, Clarke įlėkė kaip vėjas ir buvo tiesiog negailestinga. Negana to, kad ji išrėkė, kaip visų nekenčia, paskutinę pamoką, kai kiti profesoriai kvietė vaikus mokytis lauke besimėgaujant saulės spinduliais, magijos istorijos profesorė liepė parašyti ilgiausią rašinį! Jeigu tai būtų buvusi kita pamoka, kitas profesorius, Dori galėjo garantuoti, kad ką nors leptelėtų. Tačiau dabar sėdėjo kaip pelė po šluota. Tylėk, čia tau ne Spellman, protino save, antraip gausi areštą.
Pirmakursė atsiduso. Ji išsitraukė iš kuprinės ilgą pergamentą, plunksną ir rašalo buteliuką. Svarstė šalia pasidėti ir knygą, tačiau nebuvo tikra, ar profesorė bus nieko prieš, jei mokiniai naudosis vadovėliais, o paklausti bijojo. Kita vertus, Dori vadovėlio kaži, ar prireiks. Per šiuos mokslo metus ji stengėsi mokytis magijos istorijos net ir laisvu metu. Dori pamirkė plunksną į rašalą ir pradėjo rašyti:
Citata
Mirties relikvijos: neregimasis apsiaustas
Neregimasis apsiaustas - trečioji mirties relikvija, kuri priklausė jauniausiam Paverelių broliui Ignotui. Sakmėje apie tris brolius pasakojama, kad trys broliai keliavo ir susitiko Mirtį, kuri pažadėjo išpildyti po vieną kiekvieno brolio norą, nes šie sugebėjo jos išvengti. Ignotas paprašė Mirties padovanoti jam tokį daiktą, kuris padėtų nuo Mirties pasislėpti. Mirtis jam
Ne, negerai! Profesorė minėjo, kad rašyti arba apie brolį, arba apie relikviją. Tu pasirinkai relikviją, bet rašai apie brolį! Po galais, ir kaip man aprašyti relikviją, jeigu negaliu papasakoti, kaip ji atsirado? O gal galiu? Gal vis tik kažkaip paminėti...
Dori atsiduso ir galiausiai suglamžė pribraukytą pergamentą. Pasiėmė naują ir pradėjo rašyti iš naujo.

« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Meg sėdėjo Magijos istorijos kabinete. Jau buvo penkios minutės, kaip pamoka prasidėjusi, bet profesorės vis dar nebuvo. Švilpiukei sukirbėjo viltis, kad nebus pamokos, tačiau tą sekundę klasės durys atsilapojo ir į vidų įlėkė profesorė Clarke su plevesuojančiu apsiaustu. Vien iš ėjimo buvo galima spręsti, kad profesorė ne per geriausios nuotaikos, tačiau kai Clarke prabilo Meg suprato, kad profesorė ne juokais įtūžusi. Išrėkusi, kaip nekenčia savo mokinių ir savo darbo, profesorė, regis, kiek aprimo. Bet paaiškėjo, kad ne. Supykusi ji pareiškė, kad per šią pamoką teks parašyti ilgiausią rašinį apie vieną iš Mirties relikvijų. Tuomet, regis kiek atsipūtė. Meg visą profesorės tiradą išklausė lediniu veidu. Nors ir labai knietėjo šį tą pasakyti profesorei, švilpiukė susivaldė, nenorėdama pakliūti į bėdą. Todėl tik išsitraukė vadovėlį, papildomą knygą apie magijos istoriją, kurią buvo pasiskolinusi iš bibliotekos, (garbė Merlinui, kad sugalvojo tą knygą šiandien pasiimti. Kaip žinodama) pergamentą, plunksną ir rašalą. Mergaitė nenorėjo pradėti rašyti, kol nebuvo tikra, ką rašys, todėl pirmiausia pradėjo sklaidyti istorijos knygas, galvodama, kurią Relikviją pasirinkti. Galiausiai, nors jos mėgstamiausia Mirties relikvija buvo Neregimasis apsiaustas, Meg pasirinko Šeivamedžio lazdelę. Kažkodėl ji jautė, kad būtent apie šią Relikviją bus daugiausiai informacijos. Sklaidydama knygų puslapius rudaplaukė vis pasibraukė kokią frazę.
"Šeivamedžio lazdelė, dar žinoma kaip Mirties lazdelė arba Lemties lazdelė...", "...viena iš trijų Mirties relikvijų...", "...manoma, kad priklausė vienam iš trijų brolių: Antiochui Pevereliui...", "...per visus magijos istorijos puslapius eina kruvinas Šeivamedžio lazdelės pėdsakas...".
Po kiek laiko Meg jau turėjo surinkusi daug informacijos ir, pasiėmusi pergamentą, ėmė skrebenti ant jo pasiryžusi įveikti šią užduotį ir nesuteikti profesorei malonumo ją nubausti.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Cassidy Melens

  • Burtininkė
  • ****
  • 212
  • Lytis: Moteris
  • Viskas nėra tu
Magijos istorijos profesorė vėlavo ir pačiai Voverei tai atrodė labai nederamas elgesys kaip žmogui kuris turi išmokyti jaunąją kartą. Gal ji iš viso nepasirodys ? Su šiuo merginos klausimu įėjo profesorė ir su savo apsiaustų apdaužė mokinių galvas. Pasisekė, kad varnė spėjo išvengti apsiausto atakos. Nuo pat pirmųjų profesorės Clarke žodžių buvo aišku, kad ji nėra pačios geriausios nuotaikos. Kaip ir praeitą kartą pamanė penkiolikmetė prisiminusi praeitą pamoką. Bet ji puikiai suprato, kad šį kartą ji yra dar prastesnės nuotaikos ir visą savo blogą energiją yra pasiruošusi išreikšti ant mokinių. O gal ji tokia yra visada ? Pasvarstė šviesiaplaukė, bet jos svarstymus nutraukė garsus profesorės riksmas kuris privertė atidžiai klausytis praktikos { nuo kurios klausymo ji buvo atitolusi }. Kai pagaliau britė išgirdo praktiką jai net burną išsižiojo. Pala ką ? Rašyti praktiką per pamoka ? Ar profesorė nesumaišė su namų darbais ? Sau keletą klausimų paklausė varno nago mokinė, nes ji prie tokios praktikos tikrai nebuvo pratusi. Pati mėlynakė darė daugybę praktikų { tarp jų ir labai keistų } tačiau britė žinojo, kad ji bus pati nuobodžiausia. Dėl tokio neįprastumo penktakursė dar keletą minučių laukė tikėdamasi, kad profesorė pasakys ,kad juokavo. Deja einant laikui profesorė taip ir nieko nepasakė dėl to europietė prarado paskutinę menką viltį ir išsitraukė pergamentą, rašalą ir plunksną.   
Pasaulis mane stebina.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Dori jautė, kaip jos koja krutina visą suolą. O Dieve, man prasidėjo nervinis tikas? Apie tai pagalvojusi suprato dar ir tai, jog graužė plunksną. Fui, pamanė. Gerai, po velnių, tai ką rašyti tame suknistame rašinyje... Taip... Tu pradėjai rašyti apie Ignotą, o tau reikia rašyti apie apsiaustą. Vadinasi, nuo apsiausto ir reikia pradėti, nuo jo sąvokos, o apie Ignotą galimą užsiminti šiek tiek vėliau, ar ne? Pradedant pasakoti, kaip apsiaustas atsirado, bet ne pirmame sakinyje. Gerai... Pirmakursė ir vėl pamirkė plunksną į rašalą ir padėjo skrebenti naujame pergamente.
Citata
Mirties relikvijos: neregimasis apsiaustas
Neregimasis apsiaustas - tai švelnus it šilkas audeklas, išmargintas senoviniais raštais, kuriuo apsigaubęs burtininkas tampa nematomu. Pasaulyje yra sukurta daug neregimojo apsiausto kopijų, kurių galima nusipirkti ne vienoje magiškoje parduotuvėje, tokioje kaip drabužių ar juokų krautuvėlės. Tačiau šie apsiaustai nėra tikri. Tai reiškia, kad jie yra užkerėti praskiedimo kerais, kurie bet kuriuo metu gali imti sklaidytis ir apsiauste ims žiojėti skylės, kurios leis pamatyti slapukautoją. Be to, apsiausto kopijos yra sunkesnės nei tikras neregimasis apsiaustas, ne tokios malonios liesti. Kalbama, kad apsigobus tikru neregimuoju apsiaustu pasijauti kaip kažkur maloniai po vandeniu.
Pirma pastraipa baigta, skaitė ją Dori. Ar bus gerai? Merlino barzda, juk šitai profesorei tikriausiai niekas nebus gerai, pavartė akis. Reikia dirbti toliau. Dabar turiu parašyti kažką apie tikrą neregimąjį apsiaustą.
Citata
Tikras neregimasis apsiaustas yra tik vienas pasaulyje. Jis yra laikomas viena iš mirties relikvijų. Mirties relikvijos - tai trys galingi magiški daiktai, kurie kartu burtininką paverčia nenugalimu. Yra sakmė apie tris brolius, kurioje rašoma, jog šie apgudravo pačią Mirtį ir Mirtis sukūrė jiems po galingą daiktą. Neregimąjį apsiaustą ji davė jauniausiajam broliui, nes šis pasakė, kad nori daikto, su kuriuo galėtų nuo jos pasislėpti.
Nėra žinoma, kiek tiesos yra sakmėje apie tris brolius, t.y., kaip jie iš tikrųjų atsirado, tačiau tie daiktai iš tiesų priklausė trims broliams, ir neregimasis apsiaustas buvo Ignoto Peverelio. Yra žinoma, kad Peverelių šeima perduodavo apsiaustą iš kartos į kartą ir taip galiausiai šis apsiaustas atsidūrė pas Poterius. Manoma, kad neregimasis apsiaustas yra ir šiandien Poterių rankose ir jis tapęs tartum jų giminės simboliu.
Išsiaiškinta, kad neregimasis apsiaustas Hario Poterio rankose buvo nuo pat pirmojo kurso, kai berniukas, kuris liko gyvas, pradėjo mokytis Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Jam šį apsiaustą per pirmąsias Hario Kalėdas mokykloje gražino Albas Dumbldoras, nes Hario tėvas Džeimsas Poteris šį buvo jam paskolinęs. Neregimasis apsiaustas padėjo Hariui išsiaiškinti daug svarbių dalykų, saugojo jį nuo tamsos jėgų, o svarbiausia - buvo nepakeičiamas ginklas kovojant su Tomu Marvolu Ridliu, įprastai vadinamu valdovu Voldemortu.
Taigi, neregimasis apsiaustas yra be galo naudingas, nesidėvintis, laikui atsparus magiškas daiktas. Deja, apie jo gavimą kiekvienas iš mūsų gali pasvajoti, nes jis jau daugybę metų turi šeimininkus.
Dori atsiduso. Tikiuosi, kad bus gerai, vylėsi pirmakursė. Ji jau nežinia kelintą kartą paskaitė rašinį, tuomet užrašė, kieno šis yra, ir atsargiai, kad negautų velnių, nunešė jį ant profesorės stalo.
- Štai, profesore, rašinys apie neregimąjį apsiaustą, nesinaudota nei vienu vadovėliu, viską rašiau pati, šiais metais jūsų pamokose labai daug išmokau ir man jos labai patiko, ir... - Dori užsičiaupė.
Ką tu darai, kerėpla? Nejau manai, kad Clarke įdomu kažkokios mažvaikės sapalionės? Nebaigusi sakinio Dori tiesiog bėgte nubėgo į savo suolą ir laukė pamokos pabaigos.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Meg, vis pavartydama magijos istorijos knygas, skrebeno pergamente.
Citata
Mirties relikvijos. Šeivamedžio lazdelė.
Šeivamedžio lazdelė, dar žinoma kaip Mirties lazdelė arba Lemties lazdelė - galingiausia kada nors magijos pasaulyje egzistavusi lazdelė, viena iš trijų Mirties relikvijų. Relikvijų simbolyje yra žymima vertikaliu brūkšniu, kuris dalina visą simbolį į dvi simetriškas puses. Manoma, kad Šeivamedžio lazdelė priklausė vienam iš trijų brolių: Antiochui Pevereliui. Egzistuoja sakmė apie tris brolius, kurie pergudravo Mirtį ir šioji, jiems atsilygindama, pagamino broliams po vieną daiktą, kurio jie prašė. Taip Mirties lazdelė atsidūrė pas savo pirmąjį šeimininką, vyriausią iš brolių - Antiochą. Kaip iš tikrųjų relikvijos atsirado pas brolius nėra žinoma. Tačiau manoma, kad Antiochas buvo labai talentingas lazdelių meistras ir sugebėjo pasigaminti Šeivamedžio lazdelę.
Meg suraukusi antakius perskaitė, ką parašiusi. Neblogai, tačiau dar per mažai. Dabar reikia parašyti ką nors apie lazdelės kelionę per magijos istorijos puslapius ir apie Harį Poterį. Jis sunaikino lazdelę ir užbaigė jos galybę, todėl jo nepaminėti negaliu. Rudaplaukė prikando lūpą ir vėl ėmė rašyti.
Citata
Šeivamedžio lazdelė yra relikvija, kurios egzistavimą lengviausia atsekti, nes jei nori tapti tikru lazdelės šeimininku, ją turi iš ankstesnio šeimininko atimti. Yra žinoma, kaip lazdelė atiteko Egbertui Nepaprastajam, kai jis nužudė Emeriką Baisųjį. Kaip Loksijas užmušė Barnabą Deverilą ir pasisavino jo lazdelę. Per visus magijos istorijos puslapius eina kruvinas Šeivamedžio lazdelės pėdsakas.
Pas Albą Dumbldorą Mirties lazdelė atsidūrė tuomet, kai jis dvikovoje nugalėjo Gelertą Grindelvaldą. Prieš pat Severui Sneipui nužudant Dumbldorą, Drakas Smirdžius nuginklavo jį ir Lemties lazdelė perėjo jam. Tačiau Smirdžius to nesuprato, to nesuprato ir valdovas Voldemortas, kuris troško lazdelės, todėl, manydamas, kad lazdelės galia priklauso žmogui, nužudžiusiam jos ankstesnį šeimininką, nužudė Severą Sneipą. Tuo tarpu Haris Poteris nuginklavo Smirdžių ir lazdelės galia perėjo jam. Lemtingoje dvikovoje su Voldemortu Haris tai suprato ir tuo pasinaudojo. Kai Voldemortas buvo nužudytas Haris Poteris tapo lazdelės šeimininku, Poteris jos nepasiliko - padėjo atgal į Dumbldoro kapą tikėdamasis, kad su jo mirtimi išnyks ir lazdelės galia ir ją sekusios mirtys. Taip baigėsi didinga Šeivamedžio lazdelės istorija.
Turės būti gerai, nes daugiau nebesugalvoju, ką parašyti. nusprendė Meg, užsuko rašalo buteliuką, susidėjo daiktus į kuprinę ir, rankoje nešdama rašinį, nuėjo prie profesorės stalo.
- Štai, profesore, mano rašinys apie Šeivamedžio lazdelę. Kaip ir reikalavote - 5 pėdų ilgio.
Rudaplaukė padėjo rašinį ant stalo, net nešyptelėjusi nuėjo į savo vietą ir atsisėdusi ėmė laukti pamokos pabaigos.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
  Magijos Istorija. Pamoka, kuri turėtų būti nuobodi, per ją kiekvienas galėtų miegoti arba mąstyti. Juk filosofiškų temų niekuomet netrūkdavo, o pamokos tam, kaip tik labai trūko. Dėl to varniukė vis atpėdindavo į šią pamoką: galbūt atras bent dešimtį minučių paprastiems, tačiau reikalingiems sprendimams. Kas gi galėtų nenorėti žinoti, kur eis vos tik pasibaigs ši pamoka?
  Tačiau vienuolikmetė ryškiai klydo. Sėdint kabinete nesimatė nei profesorės, nei ją pavaduojančio žmogaus, tad mergaitė ėmė nerimauti. Nors mokytoja Gloria nebuvo pats maloniausias žmogus, Arletė stengėsi joje įžvelgti kažką gero, tuo labiau ją galėjo praryti koks trolis! O troliai iš žiobariškųjų mitologinių knygų, skambėjo baisiai. Abejojo, kad buvo priešingai ir magiškajame pasaulyje, nors, žinoma, šis buvo šimtą kartų šaunesnis. Dažnai padėkodavo deivėms, kad gimė grynakraujų šeimoje. Ne, nereikėjo jos tokių padėkų suprasti neteisingai, tačiau gyvenant tokioje šeimoje (ignoruojant faktą, kad Arletės šeima - mama) ji nuo pat mažumės buvo supažindinta su magų pasaulio įdomybėmis, kerais, būtybėmis, įdomiais bei populiariais burtininkais. Tokių faktų žinoti žiobariškoje šeimoje gimęs vaikas tiesiog negalėjo, tad nejučia mergaitė juos retkarčiais užjausdavo, nors ir nemanė, kad tai, jog yra grynakraujė paverčia ją vertesnė burtininke.
  Juk pati Hermiona Įkyrėlė buvo žiobariškos šeimos atstovė, - gūžtelėjo pečiais, - o buvo viena protingiausių ir daugiausiai pasiekusių raganų tame laikotarpyje, - šyptelėjo suprasdama, kad jos mintys buvo visiška tiesa.
  Net nepastebėjo, kaip į klasę įlėkė profesorė, tačiau vos pastebėjusi ją priekyje susikoncentravo į jos žodžius. Tik, deja, suprasti jos nebuvo įmanoma. Argi būtina kiekvienam mokytojui taip staugti ant vaikų? Aš negaliu nieko suprasti, - mintijo mokinukė ir atsiduso.
  Visa laimė, kad praktikos darbą mokytoja aiškino normaliu, Arletei suprantamu tonu. Ir, nors mergaitės ir netenkino magijos istorijos žinovės užduota užduotis, varniukė gan apsidžiaugė. Bent jau nereikės prašyti profesorės, kad ši pakartotų mergaitei tai, ką minėjo anksčiau.

*

Neprisijungęs Cassidy Melens

  • Burtininkė
  • ****
  • 212
  • Lytis: Moteris
  • Viskas nėra tu
Kai jau viskas ko reikėjo buvo ant stalo reikėjo sugalvoti apie ką rašys Vovere savo rašinyje. Tai nebuvo sunku, nes jau jos galvoje šmėžavo mirties relikvijos pavadinimas. Jai pasisekė, kad visai neseniai skaitė apie mirties relikvijas, o merginos atmintis tikrai buvo gera. Dėl to pasitikinti savimi ant pergamento užrašė šiuos žodžius :
Citata
Mirties relikvijos. Prisikėlimo akmuo.
Prisikėlimo akmuo, yra akmuo galintis prikelti mirusį žmogų. Deja žmogus yra šaltas ir liūdnas lyg nepriklausantis šiam pasauliui ir būnantis ne savimi. Prisikėlimo akmuo priklauso mirties relikvijoms. Relikvijų simbolyje akmuo yra žymimas apskritimu apatiniame brūkšnio gale.
Rašydama varnė vis žvilgčiodavo į profesorę su menką viltimi, kad ji gal pakeis praktiką. Savo parašyta pradžią šviesiaplaukė keletą kartų perskaitė, kad įsitikintų, kad nepadarė jokių klaidų. Nes ji žinojo, kad negalima juokauti su šią profesorę ypač šiandien. Kai britė pagaliau buvo tikrą savo tekstu ji rašė pradėjo rašyti toliau:
Citata
Šis akmuo priklausė
. Juk negaliu rašyti apie brolį sau primindama nubraukė ką tik parašytą sakinį penkiolikmetė ir ėmė rašyti toliau:
Citata
Dumbldoras savo testamente Hariui Poteriui paliko per pirmąsias jo kvidičo žaidynes sugautą aukso šmaukštą kurio viduje buvo Prisikėlimo akmuo. Haris jį gavo 1997 m. nuo magijos ministro Rufo Skrimdžero. Kai Haris jį palietė lūpomis ant jo atsirado užrašas "atsiversiu pabaigoje". Ir kai Haris ėjo pas Voldemortą per Hoavrtso mūšį iš prisikėlimo akmens išlindo jo tėvai { Lilė ir Džeimsas Poteriai }, jo krikštatėvis { Sirijus Blekas } ir Remas Lubinas. Haris su jais pasikalbėjo ir eidamas prie Voldemorto pametė akmenėlį miške.
Visus savo žodžius perskaičiusi keletą kartų ir pasirašiusi savo vardą varno nago mokinė rašinį nunešė ant profesorės stalo. Ir grįžusi į savo suolą pagalvojo tikiuosi tiks.
Pasaulis mane stebina.

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • VII kursas
  • *
  • 124
  • Taškai:
  Sofi žingsniavo link Magijos istorijos klasės kur visų nekenčianti dienas praleisdavo siaubūnė Klark. Raudonplaukė ilgai svarstė ar verta ten eiti, kad būtų aprėkta, bet juk jau egzaminai ne už kalnų, o žaliaakei baisiai reikia taškų.
  Pamokai prasidėjus ji trenkė į suolą Magijos istorijos vadovėlį ir atsisėdo į suolą. Klastunyno vadovė pradėjo rėkti, o Sofi pradėjo iš jos juoktis. Nors ir labai labai tyliai. Ačiū Dievui, teorijos nebuvo. O praktika buvo labai labi nuvalkiota. Puiku, bent jau praktika ne grupinė.. Ji išsitraukė plunksną bei pergamentą ir pradėjo rašyti. Oi, na dar nepradėjo. Ką man pasirinkti, amm, prisikelimo akmuo tiks. Ji pradėjo:
Citata
Mirties relikvijos. Prisikelimo akmuo.
Prisikelimo akmuo buvo antroji Mirties relikvija priklausiusi antrajam broliui Kadmusui. Prisikelimo akmuo buvo akmuo, galintis iškviesti mirusiųjų dvasias. Legendoje apie tris brolius sakoma, kad tas, kuris turės tris relikvijas, taps mirties šeimininku. Na, o pačios Mirties relikvijos iš tikrųjų buvo tik gudraus Mirties plano dalis nužudyti Peverelius.
  Sofi šiek tiek atsitraukė nuo darbo. Mintis nukreipė kažkur kitur. Prasiražiusi žvilktelėjo į pergamentą ir nors ir labai tingėjo tęsė darbą.
Citata
Akmuo buvo perduotas per Peverelių palikuonis. Galų gale jis pateko į Gaunto namus, o vėliau jį pavogė Tomas Ridlis ir nei Tomas, nei Marvolas Gauntas nežinojo apie akmens galias ir kad tai buvo relikvija. Marvolas rūpinosi tik „kilnia akmens“ kilme, pagamino iš jo žiedą ir manė, kad ant jo esantis Mirties relikvijų simbolis yra tik šeimos herbas. Lordas Voldemortas negalėjo žinoti apie tikrąją akmens kilmę, nes jis pavertė akmenį Horkruksu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Sofi Barbierato »

*

Neprisijungęs Sofi Barbierato

  • VII kursas
  • *
  • 124
  • Taškai:
  Raudonplaukė šiek tiek atsipūtė nuo darbo. O, Dieve mano. Kaip man rašyti apie relikvija nepaminėjus Kadmuso? Tai beveik neįmanoma, bet juk reikia pabandyti. Nenuleidusi rankė žalių akių savininkė vėl pasiėmė plunksną į rankas.
Citata
Po sesers Arianos mirties Dumbldoras ieškojo Prisikėlimo akmens, tikėdamasis, kad jį radęs kaip nors atgaivins savo mirusią seserį ir tėvus. Kai 1996 m. Voldemortas jį jau pavertė Horokrusu, pagunda buvo per didelė, ir jis užsidėjo žiedą, užmiršdamas apie siaubingą Voldemorto prakeiksmą, dėl kurio jo dešinė ranka nudžiūvo ir mirė. Tik tada, kai Horokrusas buvo sunaikintas Grifų gūžtos kardu, akmuo grįžo į normalią būseną. Po mirties Albusas Dumbldoras testamentu paliko Prisikėlimo akmenį Hariui. Jis buvo užmaskuotas Aukso šmaukšto, pirmajame Hario kada nors sugautame kvidičo rungtynėse, viduje.
  Gal jau užteks, bet juk dar taip mažai papasakojau
Citata
Ant Aukso šmaukšto buvo išgraviruoti žodžiai ,,atsiversiu pabaigoje''. Vėliau Haris suprato, kad norėdamas jį atidaryti, jis turi būti arti mirties. Norėdami atidaryti Auksą šmaukštą, jis pasakė: „Aš tuoj mirsiu“ ir palietė jį prie burnos, nes buvo sugavęs jį burna. Tai buvo prieš susidūrimą su lordu Voldemortu ir jo mirties valgytojais uždraustajame miške per Hogvartso mūšį. Haris laikinai sugrąžina savo šeimą ir draugus. Haris panaudojo prisikelimo akmenį, nes norėjo pasikalbėti su savo motina, tėvu, Remusu Lupinu ir savo krikštatėviu Sirijumi Bleku. Vėliau Haris numetė akmenį į mišką ir niekam to nepasakė kad niekas jo neieškotų. Praradus akmenį, mažai tikėtina, kad kada nors atsiras kitas, turintis mirties šeimininko titulą.
Sofi Barbierato, Klastūnynas, antras kursas.
Na va, pagaliau pabaigiau. Info visai nemažai, gal bent dabar profesorė nustos rėkti. Ji atsistojo iš suolo ir pagreitintu žingsniu nuėjo link profesorės Klark.
 - Štai, profesore. Parašiau rašynį apie prisikelimo akmeny. Tikiuosi tiks.
 Ji tyliai, bet labai labai greitai išbėgo iš klasės.

*

Neprisijungęs Arletė Russell

  • IV kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
  Arletė tylėjo. Ir, nors šviesiaplaukė mergaitė tai darydavo kiekvieną dieną, šį kartą nė vieno žodelio nepratarimas turėjo didesnę reikšmę. Ne, tai tikrai nebuvo magijos istorijos pamoka, kuri, regis, buvo viena nuobodžiausių pamokų, iš tų, kuriose teko sudalyvauti varniukei, kaip tik, tas pamokos ne entuziastingumas nebuvo toks prastas dalykas. Nors gal ir buvo, tik vienuolikmetė stengėsi save nuteikti priešingai. Juk klasėje nevyravo chaosas, kiekvienas galėjo susikaupti ir dirbti, logiškai mąstant, nebuvo rizikos ir susižeisti. Tad išėjo taip, kad ši pamoka, kurioje lankėsi kiekvieno kurso moksleivis buvo saugiausia pamoka iš visų Hogvartso pamokų. Ir palyginus vertinga: Russell galvojo, kad praeities žinojimas apsaugodavo nuo blogo žingsnio ateityje.
  Anglė nurijo burnoje susikaupusias seiles ir ant pageltusio pergamento, kurį išsitraukė iš krepšio, kurį pastarosiomis dienomis naudojo vietoj kuprinės, pradėjo rašyti tekstą dailiomis raidelėmis ant jo išraitydama savo vardą bei pavardę, nieko nelaukiant užrašė ir tai, jog mokėsi pirmajame kurse, Varno Nago koledže.
  Iš ties, tam tikti dalykai, kurie nutiko Hogvartse, buvo neišpasakytai keisti, tačiau vienas nenormaliausių buvo tas, kad blondinė papuolė į koledžą, kurio pagrindinės spalvos buvo auksinė ir mėlyna. Nors, žinoma, nesistengė ginčytis su kepure, jos niekuomet neapleido jausmas, kad šiuo metu turėjo būti kitur, jai vertėjo bendrauti su kitais žmonėmis, ne varnus vadinti savo koledžo draugais, bet tokias mintis mergaitė stengdavosi nuvyti šalin. Kiek kartų knygose skaitė, jog paskirstymo kepurė neklydo? Atsakymo negalėjo pasakyti ir pati, tačiau nutuokė, kad kartų skaičius būtų buvęs milžiniškas, taip pat magijos istorijos pamokose turės mokytis ir apie Nevilį Nevėkšlą, kuris pirmuosius kursus Girfų Gūžtoje tikrai nebuvo įprastas grifas. Vaikinas buvo originalus, tačiau jam pritrūko grifiškų savybių (bent jau taip atrodė anglei), tačiau juk po to jis leido aplinkiniams pamatyti jo tikrąsias spalvas, ir Nevilis buvo tikras grifas. Toks pat, kaip ir buvo aprašoma vadovėliuose, istorijose bei kituose šaltiniuose. Ir jis taip ir neprarado savo šilto originalumo, kuris lydėjo jį visą gyvenimą.
  Kažko panašaus tikėjosi ir varniukė, kuri palengva skrabeno popieriaus lapelį aprašinėdama nerigimąjį apsiaustą: jo geras ir prastas savybes, dėl ko nebuvo daugiau jo kopijų, taip pat ir priežasties, kodėl šis priklausė pačiam Hariui Poteriui.
  Galiausiai baigusi ir žalsvomis akutėmis kelis kartus perskaičiusi ką parašė, Varno Nago koledžą atstovaujanti moksleivė vangiai, taip, kad mokytoja nepastebėtų, šyptelėjo ir kiek įmanydama tyliau pakilo iš suolo nunešti lygiai penkių pėdų rašinį šia tematika.
  Nepadarė tik vieno - nepasakė nė žodžio profesorei Clark, nes manė, kad tai į gerą. Neatrodė, jog mokytoja buvo nusiteikusi bendrauti su mokiniais, kurie, regis, jai buvo daug žemesnio lygio, nei pati Gloria.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Deoiridh plačiai nusižiovavo. Į pamoką ji atsivilko tik dėl to, kad Matthew galėjo padėti su magijos istorija, tad jam paklausus, kas tiksliai neaišku, reikėjo žinoti, ką atsakyti. Taip, tai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios grifiukė dabar sėdėjo suole ir demonstratyviai nuobodžiavo. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad ji šios pamokos VML nė nesiruoš, tad kam čia vargintis? Ir jau tikrai neatlikinės jokios praktikos. Kur nors ir vėl teleportuotis, ten apsimesti, kad kažką darai, o po to suokti profesorei, kad tau ten buvo labai įdomu? Na jau ne, Deoiridh tam savo laiko tikrai nešvaistys. Geriau jau pamąstyti apie artėjančias atostogas ir ką per jas galima būtų nuveikti.
Mintys skraidė kažkur toli, bet mergaitė sugebėjo išgirsti praktinę užduotį. Ji buvo tokia absurdiška, kad Deoiridh labai nuoširdžiai nustebo.
- Rašinys? Čia praktika? Iš kokio tu medžio nukritai? - suburbėjo grifiukė, bet išsitraukė pergamentą. Nereikėjo iš karto patraukti profesorės dėmesio. Ne, tegul ta kvailė mano, kad rudaplaukė rimtai dirba. Pasilinksminti bus galima ir vėliau. Žinoma, šitos kvailos profesorės sąskaita. Atsirado Sundark geriausia draugė ilgokai varsčiusi akimis merginą nutarė Deoiridh. Taip, šitos dvi vištos buvo kvailiausios Hogvartso profesorės. Gal Matthew ir neklydo, kai klausė, kuo jau taip nusikalto Hopes. Ji tikrai buvo geriau nei šita...
- Ir apie kokias gi mes relikvijas čia kalbame? - garsiai paklausė grifiukė. Ji nežinojo, ar profesorė apie tai nekalbėjo, ar ji paprasčiausiai neišgirdo, bet labai nuoširdžiai nežinojo, ką jai reikia parašyti. Po gal dešimties minučių "mąstymo", ką reikia daryti, Deoiridh pergamente atsirado vienas žodis:

Citata
Relikvija.

Mergaitė susimąstė, kad gal išties reikės paklausti Matthew, apie ką kalbėjo šita kvailė Clarke, bet skubiai nustūmė tą mintį šalin. Dar betrūko pradėti domėtis magijos istorija! Žinoma, visa šita pamoka buvo tik laiko švaistymas, tad Deoiridh pasidėjo galvą ant suolo ir stengėsi (ne)užmigti.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Deoiridh vos neužmigo. Kai jau visai merkėsi akys, ji staigiai išsitiesė ir apsižvalgė. Laimei, jos niekas nepastebėjo. Lyg ir. O jeigu ir pastebėjo, tai grifiukei visiškai nerūpėjo. Ką jai padarys kažkokia profesorė? Neprileis prie VML? Kurgi ne. Ypač ne tokia jauniklė kaip šita.
- Taigi relikvija. Arba kas ten? Brolis? Ne, ji tikrai nusišneka! - garsiau nei ketino reiškė nepasitenkinimą Deoiridh. Apsižvalgė po klasę, bet Sigurdo nepastebėjo. Stebėtis nereikia - kažin ar vaikinas pasirinko tokią kvailą pamoką.
Visa esybe demonstruodama nuobodulį mergaitė atsivertė vadovėlio turinį. Radusi ten kažkokią "Sakmę apie tris brolius" nutarė, kad tiks. Ji ir taip jau pernelyg daug stengiasi! Atsivertusi reikiamą puslapį bandė skaityti, bet buvo tiesiog neįtikėtinai nuobodu.
Garsiai atsidususi rudaplaukė pasiėmė į ranką plunksną ir įsispoksojo į pergamentą.

Citata
Vyriausias brolis norėjo jaustis galingas. Tikriausiai buvo pasipūtęs ir kvailas.

Netrukus ant pergamento atsiradę žodžiai nustebino Deoiridh. Tiksliau, ne patys žodžiai, o faktas, kad ji juos parašė. Ar tik nebus persistengusi? Nedraugišku žvilgsniu kurį laiką tyrinėjusi profesorę mergaitė sunkiai atsiduso. Jautėsi labai pavargusi. Labiausiai norėjosi atsistoti ir išeiti iš klasės. Bet tada šita jauniklė bėgtų skųstis, ir tada Matthew viską sužinotų. Ne, kažkaip reikėjo ištverti likusį laiką. O jo dar buvo labai daug. Nesąmonė čia, o ne pamoka pyko grifiukė ir vėl pasidėjo galvą ant suolo. Tokios nuobodžios pamokos ji neprisiminė. Gerai buvo tai, kad neteko lankytis magijos istorijoje, kai ją dėstė Matthew. Nors gal jis būtų padaręs šitą nesąmonę kiek geresnę? paklausė savęs grifiukė. Į galvą grįžo klausimai apie tai, ar Matthew yra geras profesorius. Ką Deoiridh apie jį galvotų, jeigu nebūtų artimai susijusi?..
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Stela Dragring

  • II kursas
  • *
  • 44
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Anglietė per visus metus taip ir nesuprato, patinka jai Magijos istorija ar ne. Istorija Stelai labai paiko, o ypač Magijos istorija. Bet, net ir idomiausia pamoka gali sugadinti profesorius.
Mergaitė nusprendė, kad geriau mažaji Lorda palikti kambaryje. Profesorė ir taip visada prastos nuotaikos. Gyvūnėlis pamokoje sukels triukšmo ir profesorė gali pasidaryti dar piktesnė. Aišku jei tai išviso imanoma. Mokytoja pamoką pradėjo taip pat piktai, tačiau Stela nudžiugo, kad profesorė kaip paprastai nepraleis teorijos. Bent vienas geras dalykas. Greitai Dragring viltys buvo sudaužytos, nes profesorė persigalvojo ir nusprendė praleisti teorija, eiti iškarto prie praktikos. Taip tai tikrai nuobodžiausia parktika kokia yra kadanors buvusi. Išsitraukusi plunksną, pergamenta ir rašalo buteliuką mokinukė pradėjo galvoti ka galėtu parašyti. Apie brolius nežinočiau ka rašyti taigi lieka relikvijos. Tik va kuria pasirinkti? Gal lazdelę? Nusprendusi, kad rašys apie Šeivamedžio lazdelę akiniuotė pamirkė plunksną ir pradėjo rašyti ka atsiminė.

Citata
Šeivamedžio lazdelė priklausė vyriausiam iš tryju brolu.

Pirmakursė nepatenkinta ižbraukė viska ka parašė ir prdėjo iš pradžiu.

Citata
Šeivamedžio lazdelė yra galingiausia lazdelė pasaulyje.

Parašiusi pirmaji sakinį Stela stabtelėjo. Apie ka rašyti toliau. Gal apie jos šeimininkus. Kadangi tai buvo vienintelė jai atėjusi mintis varniukė pasistengė prisiminti visus kuriems priklausė lazdelė.

*

Neprisijungęs Gloria Clarke

  • Burtininkė
  • ***
  • 136
  • I'm the road to the Hell.
     Mąstydama ar pakankamai įbaugino mokinius, kad šie tylėtų ir plaktų ją ramybėje, Gloria sėdosi atgal į profesoriaus kėdę. Ji mielai būtų numigusi, nes visa ta aplinka tiesiog vedė iš proto, bet maža kas - dar kas nors chaosą sukels kol ji parps. Tiek to, susiimk. Linko viena pamoka, o tada jau galėsi iškėlus galvą drožti pro tas duris ir niekad čia nesugrįžt.
     Visas tas keliasdešimt minučių buvo tylu ramu, tik visokie smalsuoliai karts nuo karto pakeldavo akis, bet tada profesorė Klark pasinaudodavo savo atšiauriu žvilgsniu ir mokinys iškart pakraupęs nusukdavo galvą atgal į rašinį. Gloria jau buvo kiek pradžiugusi, jog šį kart apseis be jokių areštų ir papildomo sau darbo krovimo, bet ne. Kaip visad kažkas turi sutrukdyti.
     Vos tik per klasę nuaidėjo kažkokios grifės riksmas, Gloria netvėrusi pykčiu, kad trenkė iš visos jėgos į stalą kumščiu, kad stebuklas, jog jis neperlūžo pusiau.
     - KAS DAVĖ LEIDIMĄ RĖKAUTI MANO PAMOKJE?! - nesveikai garsiu balsu užriko albinosė. - Kad daugiau tai niekad - girdėjot? NIEKAD - nepasikartotų! O tu, panele, prarandi savo koledžui 40 taškų ir užsidirbi 3 savaičių areštą!!! Ir kai visi lėks namo, laimingi, kad jau baigės mokslai, tu sėdėsi mano kabinete ir atliksi bjauriausias bausmes! - tada susitvardė ir neberėkdama "iššnypštė": - Jei kas dar bent žodį ištars - (tam galvą nukirsiu) to laukia toks pat, o gal dar žiauresnis likimas! Na o dabar, peckintojai, nešat čia ką prirašėt. Beje, jei pamatysiu bent kokią nesąmonę ar per trumpą rašinį, iškart tam po 30 taškų išminusuoju.
     Pervėrusi visus žudančiu žvilgsniu ji susirinko darbus, pakilo iš suolo ir plevėsuodama juodu apsiaustu priartėjo prie tos rėksnės ir rėžė:
     - Tu! Keliauji su manimi.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Gloria Clarke »
WE CAN ASK OURSELVES WHY WE INVENT GOD, AND THEN,
TEN MINUTES LATER, WE INVENT SATAN - WHY?


...because we need him...
THERE'S SOMETHING FASCINATING ABOUT THE OTHER SIDE OF THE COIN.